V

Dvisėdžiai

Didelių abejonių kilo Atrėjui, ar Ygramulė jo vis dėlto neapgavo, mat atsipeikėjęs jis pamatė, kad tebėra uolėtoje dykynėje.

Jis sunkiai atsistojo. Ir tada suprato, kad iš tiesų aplinkui kalnų dykynė, tačiau jau visai kita. Vietovė atrodė tarsi sudaryta vien tiktai iš didelių rūdžių spalvos uolų plokščių, sukrautų ir sustumtų ant viena kitos į visokiausius keistus bokštus ir piramides. Tarp jų žemė buvo apaugusi žemais krūmais ir žolėmis. Svilino baisus karštis. Visa buvo nutvieksta tokios ryškios ir žilpinančios saulės šviesos, kad net akys merkėsi.

Atrėjas prisidengė ranka veidą ir maždaug už mylios pamatė netaisyklingos formos vartus su horizontaliai sukrautų akmeninių plokščių skliautais, siekiančiais gal kokį šimtą pėdų.

Ar tai įėjimas į Pietų orakulą? Kiek matė akys, už vartų nieko nebuvo, vien tiktai begalinė plyna lyguma, jokio pastato, šventyklos ar giraitės — nieko panašaus į orakulo vietą.

Svarstydamas, ką dabar reikėtų daryti, jis staiga išgirdo sodrų, bronzinį balsą:

— Atrėjau! — ir paskui darsyk: — Atrėjau!

Jis atsigręžė ir pamatė, kaip iš rūdžių spalvos uolynų išlindo baltas laimės drakonas. Iš jo žaizdų tekėjo kraujas, o pats jis buvo taip nusilpęs, kad vos bevilko kojas. Tačiau linksmai mirktelėjo savo rubino spalvos akimi ir tarė:

— Nesistebėk per daug, kad ir aš čia esu, Atrėjau. Kabodamas voratinklyje, tiesa, buvau lyg paralyžiuotas, tačiau viską girdėjau, ką tau sakė Ygramulė. Ir pagalvojau, jei ir aš esu įkąstas, tai kodėl man nepasinaudojus tau patikėta paslaptim? Taip aš nuo jos ir pasprukau.

Atrėjas apsidžiaugė.

— Man buvo sunku atiduoti tave Ygramulės valiai, — pasakė jis, — bet ką aš galėjau padaryti?

— Nieko, — atsakė laimės drakonas. — Tu vis tiek išgelbėjai man gyvybę... nes ir aš pats sau padėjau.

Ir jis vėl mirktelėjo, šįkart jau kita akim.

— Išgelbėjau gyvybę... — pakartojo Atrėjas, — valandai, nes daugiau mudviem nelieka laiko. Aš sulig kiekvienu akimirksniu vis labiau jaučiu Ygramulės nuodus.

— Bet kokiems nuodams yra priešnuodžių, — atsakė baltasis drakonas, — pamatysi, viskas bus gerai.

— Kažin, aš nežinau, — suabejojo Atrėjas.

— Ir aš nežinau, — atsakė drakonas, — bet kaip tik tai ir įdomu. Nuo šiolei tau viskas seksis. Juk pagaliau aš — laimės drakonas. Net kabodamas tinkle aš nebuvau praradęs vilties — ir, kaip matai, neklydau.

Atrėjas nusišypsojo.

— Bet pasakyk man, kodėl tu persikėlei čia... o ne į kokią nors kitą, geresnę vietą, kur galbūt būtum radęs išsigelbėjimą?

— Aš būsiu tavo, — tarė drakonas, — jeigu, žinoma, manęs neatstumsi. Mat pamaniau, kad Didžiojoje paieškoje tau reikės ant ko joti. Ir pamatysi, visai ne tas pats — švilpti padangėmis ant laimės drakono nugaros ar tipenti žeme dviem kojom arba net šuoliuoti ant gero arklio. Na kaip, sutinki?

— Sutinku! — atsakė Atrėjas.

— Beje, — pridūrė drakonas, — mano vardas Fuchuras.

— Gerai, Fuchurai, — tarė Atrėjas, — bet kol mes kalbam, laikas eina, jo mums lieka vis mažiau. Man reikia kažką daryti. Bet ką?

— Daryti nieko nereikia, — atsakė drakonas, — užtenka turėti laimę.

Tačiau Atrėjas jau nebegirdėjo jo. Jis parpuolė ant žemės ir sustingo, susisupęs į minkštas drakono kūno raukšles. Ygramulės nuodai padarė savo.

Kai Atrėjas — po nežinia kiek laiko — vėl atmerkė akis, iš pradžių virš savęs teišvydo labai keistą veidą. Tai buvo pats raukšlėčiausias ir garankščiuočiausias veidas, kokį jam kada nors buvo tekę matyti, tačiau didumo tiktai maždaug sulig kumščiu. Tame tamsiai rudame kaip keptas obuolys veide tarsi žvaigždės žybčiojo akutės. Ant galvos kūpsojo kažkas panašaus į kyką iš nuvytusių lapų.

Paskui Atrėjas pajuto prie lūpų prikištą mažą puoduką.

— Puikūs vaistai, geri vaistai! — sumurmėjo mažos raukšlėtos lūpos garankščiuotame veidelyje. — Gerk, vaike, gerk. Bus gerai!

Atrėjas patraukė gurkšnelį. Vaistai buvo savotiško skonio, truputį salstelėję, bet sykiu ir aitrūs.

— Kas atsitiko baltajam drakonui? — sunkiai ištarė jis.

— Viskas gerai, — atsakė kimus balselis, — nesirūpink, berneli. Pasveiks. Abu pasveiksit. Blogiausia jau praėjo. Tik tu gerk, gerk!

Atrėjas patraukė dar gurkšnį ir tuojau vėl užmigo, tačiau šįkart miegas buvo gilus ir gaivinantis.

Bokšto laikrodis išmušė dvi.

Bastijanas nebegalėjo daugiau tverti: jam reikėjo skubiai nueiti į tualetą. Jau seniai norėjo, bet niekaip negalėjo liautis skaityti. Ne to, truputį bijojo nulipti žemyn į mokyklą. Jis pats save tikino, kad baimintis nėra ko, juk visur tuščia, ir niekas jo nepamatys. Ir vis dėlto buvo baisu, tarsi mokykla būtų gyvas padaras, kuris jį stebėtų. Bet dabar jau viskas buvo nesvarbu, reikėjo eiti ir gana!

Jis padėjo atverstą knygą ant čiužinio, atsistojo ir nuėjo prie palėpės durų. Drebančia širdimi valandėlę pasiklausė. Tyla. Jis atitraukė sklendę ir lėtai pasuko spynoje didelį raktą. Paspaudus rankeną, durys garsiai girgždėdamos atsidarė.

Jis šmurkštelėjo vienom kojinėm į laiptinę ir paliko duris atviras, kad darsyk nesukeltų nereikalingo triukšmo. Paskui nutykino laiptais į antrą aukštą. Priešais dryksojo ilgas koridorius su špinatų spalva nudažytomis klasių durimis. Mokinių tualetas buvo kitame gale. Reikalas taip spaudė, kad Bastijanas skuto kiek įkabindamas. Tą išganingą vietelę pasiekė tiesiog paskutinę akimirką.

Tupėdamas ant klozeto, jis svarstė, kodėl tokių istorijų herojai niekada neturi panašių problemų.

Kartą, — kai buvo daug mažesnis, — per tikybos pamoką net paklausė, ar ponui Jėzui taip pat reikėdavo į išeinamąją, jeigu jis valgydavo ir gerdavo kaip paprastas žmogus. Klasė sustūgo iš juoko, o tikybos mokytojas įrašė į klasės žurnalą pastabą už „netinkamą elgesį“. Atsakymo Bastijanas negavo. Nors iš tiesų visai nenorėjo pasielgti netinkamai.

— Turbūt, — dabar tarė sau Bastijanas, — šie dalykai per smulkūs ir nesvarbūs, kad būtų minimi tokiose istorijose. Nors jį kartais taip beviltiškai ir gėdingai prispirdavo, kad tiesiog nebūdavo kur dėtis.

Jis patraukė grandinę ir kaip tik norėjo išeiti, bet koridoriuje staiga išgirdo žingsnius. Klasių duris kažkas atidarinėjo ir vėl uždarinėjo, ir žingsniai vis artėjo. Bastijano širdis ėmė taip daužytis, kad net atsiliepė smilkiniuose. Kur dėtis? Ir jis lyg paralyžiuotas liko ten, kur stovėjo.

Tualeto durys atsivėrė, laimė, taip, kad Bastijanas atsidūrė už jų. Įėjo mokyklos ūkvedys. Jis iš eilės apžiūrėjo visas kabinas. Priėjęs prie tos, kur dar bėgo vanduo ir siūbavo grandinė, valandėlę stabtelėjo. Jis sumurmėjo kažką sau panosėje, tačiau pamatęs, kad vanduo nustojo bėgti, trūktelėjo pečiais ir išėjo. Jo žingsniai netrukus nutilo ant laiptų.

Bastijanas visą tą laiką nedrįso nė kvėpuoti ir dabar giliai įtraukė oro. Kai bandė žengti žingsnį, pastebėjo, kad dreba keliai.

Atsargiai ir kiek įmanydamas greičiau perbėgo koridorių su špinatų spalva nudažytomis durimis, užlėkė laiptais ir šmurkštelėjo į palėpę. Įtampa atslūgo tiktai tada, kai vėl užrakino ir užšovė duris.

Giliai atsidusęs, vėl įsitaisė savo iš čiužinių sukrautame guolyje, apsisiautė kariškomis antklodėmis ir pasistvėrė knygą.

Vėlei atbudęs, Atrėjas jautėsi visiškai atsigavęs ir kupinas jėgų. Jis pakilo.

Buvo naktis, ryškiai švietė mėnulis, ir Atrėjas pamatė, kad stovi toje pačioje vietoje, kur buvo susmukęs šalia baltojo drakono, ir Fuchuras tebegulėjo kaip anksčiau, bet dabar kvėpavo ramiai ir, rodės, kietai miegojo. Visos jo žaizdos buvo aprištos.

Atrėjas pastebėjo, kad jo paties petys taip pat aptvarstytas, tiktai ne medžiaga, o žolėmis ir plaušais. Vos už kelių žingsnių buvo maža ola, iš kurios angos sklido blausi šviesa.

Nejudindamas kairės rankos, Atrėjas atsargiai atsistojo ir priėjo prie tos žemos angos. Pasilenkęs jis pamatė viduje patalpą, įrengtą kaip miniatiūrinė alchemiko laboratorija. Gilumoje atvirame židinyje smagiai spragsėjo ugnelė. Aplink buvo pilna tiglių, puodų ir keistų formų butelių. Ant vienos lentynos gulėjo įvairių džiovintų žolių ryšulėliai. Staliukas viduryje ir kiti baldai rodės padaryti iš šaknų kamblių. Apskritai būstas darė labai malonų įspūdį.

Tiktai išgirdęs kostelėjimą Atrėjas pastebėjo, kad krėsle su atlošu priešais židinį sėdi mažas vyrutis. Ant galvos jis turėjo savotišką skrybėlę iš karnų, atrodančią kaip apversta pypkės galva. Veidas buvo toks pat raukšlėtas ir tamsiai rudas kaip tas, kurį matė virš savęs, kai buvo atsibudęs. Tačiau dabar nosis buvo pabalnota dideliais akiniais, ir bruožai atrodė griežtesni, rūpesčio paženklinti. Vyrutis skaitė didelę ant kelių gulinčią knygą.

Paskui iš kitos šalimais esančios patalpos įkrypavo antra maža žmogysta, ir Atrėjas tuojau atpažino, jog tai toji pati, kuri pirma jį slaugė. Dabar jis suprato, kad tai moteriškaitė. Kaip ir vyrutis prie židinio, ji buvo apsitaisiusi savotiška vienuoliška sutana, rodės, taip pat nupinta iš suvytusių lapų. Linksmai niūniuodama panosėje dainelę, ji pasitrynė rankas ir ėmė triūsti aplink katilą, kabantį viršum ugnies. Abu žmogeliukai buvo ne ką aukštesni kaip iki Atrėjo kelio. Neliko jokių abejonių, jog tai plačios nykštukų giminės atstovai, nors ir gana savotiški.

— Žmon, — piktai burbtelėjo vyrutis, — pasitrauk nuo šviesos! Tu man trukdai studijuoti.

— Liaukis su savo studijom! — atšovė moteriškaitė. — Kam jos rūpi. Dabar svarbu, kad išvirtų mano sveikatos eliksyras. Tuodviem, kur guli lauke, jis labai reikalingas.

— Tuodviem, kur guli lauke, — piktai atkirto vyrutis, — dar labiau reikės mano patarimo ir mano pagalbos.

— Kas taip, tai taip, — davė grąžos moteriškaitė, — bet tik tada, kai pasveiks. Duok vietos, seni!

Vyrutis murmėdamas kiek pasistūmėjo su krėslu nuo ugnies. Atrėjas krenkštelėjo, norėdamas atkreipti į save dėmesį. Nykštukų pora sužiuro į jį.

— Jis jau sveikas, — pasakė vyrutis, — dabar mano eilė!

— Tai jau ne! — sušnypštė ant jo moteriškaitė. — Ar jis sveikas, nuspręsiu aš. Tavo eilė bus tada, kai pasakysiu, kad tavo!

Tada ji atsigręžė į Atrėją.

— Mes mielai pakviestume tave į vidų, tačiau tau bus turbūt per ankšta. Luktelk! Aš tuojau išeisiu.

Ji dar sutrynė kažką mažoje grūstuvėje ir įmetė į katilą. Paskui nusiplovė rankas, nusišluostė jas į savo drabužį ir pasakė vyručiui:

— O tu pasėdėk čia, Engyvukai, kol aš pašauksiu, supratai?

— Na gerai, Urgle, — sumurmėjo vyrutis.

Nykštukė išėjo iš olos į lauką ir prisimerkusi iš apačios tiriamai pasižiūrėjo į Atrėją.

— Na, atrodo, jau visai neblogai jautiesi, ką?

Atrėjas linktelėjo.

Moteriškaitė užsiropštė ant uolos kyšulio, esančio tame pačiame aukštyje kaip Atrėjo veidas.

— Nieko nebeskauda? — pasiteiravo ji.

— Jeigu ir skauda, tai menkai, neverta nė minėti, — atsakė Atrėjas.

— Ką? — užsipuolė jį moteriškaitė žybsėdama akimis. — Sakyk, skauda ar ne?

— Dar skauda, — ėmė aiškintis Atrėjas, — tačiau man tai nieko nereiškia.

— Bet man reiškia! — sušnypštė Urglė. — Kaip gerai, kai pacientai pasako gydytojui, kas ką reiškia! Ką tu apie tai išmanai, geltonsnapi? Turi dar skaudėti, jeigu nori išgyti. Mat jeigu neskaudėtų, tavo ranka jau būtų negyva.

— Atleiskite, — tarė Atrėjas, pasijutęs kaip baramas vaikas, — aš tik norėjau pasakyti... tai yra aš norėjau padėkoti.

— Ką tu! — griežtai pertarė jį Urglė. — Aš juk vis dėlto gydanti žiniuonė ir tiktai atlikau savo pareigą. Engyvukas, mano senis, pastebėjo ant tavo kaklo brangenybę. Tada mums neliko jokių abejonių.

— O Fuchuras? — paklausė Atrėjas. — Kaip jam sekasi?

— Kas tas Fuchuras?

— Baltasis laimės drakonas.

— Šit kaip. Dar nežinau. Jam truputį daugiau kliuvo negu tau. Kas be ko, jis ir pakelti gali truputį daugiau. Turėtų išgyti. Beveik neabejoju, kad atsigaus. Jam reikia duoti laiko. Kurgi jūs gavot tų nuodų, ką? Ir iš kur taip staiga atsiradot? Ir kur taikėt? Ir kas jūs tokie?

Engyvukas kaip tik pasirodė olos angoj ir klausėsi, ką Atrėjas atsakinėjo senei Urglei. Tada žengė į priekį ir sušuko:

— Užsičiaupk, sene, dabar mano eilė!

Tada atsigręžė į Atrėją, nusiėmė į pypkės galvutę panašią skrybėlę, pasikrapštė savo pliką galvelę ir tarė:

— Nepyk ant jos už toną, Atrėjau. Senė Urglė dažnai būna šiurkštoka, bet iš tiesų ji geros širdies. Mano vardas Engyvukas. Mus taip pat vadina dvisėdžiais. Ar esi apie mus girdėjęs?

— Ne, — prisipažino Atrėjas.

Engyvukas, rodos, truputį įsižeidė.

— Na gerai, — tarė jis, — tu, matyt, nebendrauji su mokytais žmonėmis, kitaip kas nors tikrai būtų pasakęs, kad nerasi geresnio patarėjo už mane, jeigu nori patekti pas Ujulalą Pietų orakule. Gerai pataikei, bičiuli.

— Tik jau nesipūsk taip! — sušuko senoji Urglė, paskui nusikabarojo nuo uolos kyšulio ir murmėdama dingo oloje. Engyvukas praleido jos žodžius pro ausis.

— Galiu tau viską paaiškinti, — kalbėjo jis toliau, — nes visą savo gyvenimą tyrinėjau šią problemą. Net tam observatoriją įsirengiau. Manau paskui apie orakulą išleisti didelį mokslinį darbą, pavadintą „Ujulalos mįslė, įminta profesoriaus Engyvuko“. Neblogai skamba, ar ne? Deja, trūksta kelių smulkmenų. Ar galėtum man padėti, berneli?

— Observatoriją? — paklausė Atrėjas, kuriam tas žodis buvo nežinomas. Engyvukas linktelėjo žibančiomis iš pasididžiavimo akimis ir davė ranka Atrėjui ženklą, kad sektų iš paskos.

Siauras, labai vingiuotas takas tarp didžiulių akmens plokščių visąlaik kilo į viršų. Kai kuriose ypač stačiose vietose buvo iškalti mažučiai laipteliai, aišku, per smulkūs Atrėjo kojai. Jis paprasčiausiai juos peržengdavo vienu dideliu žingsniu. Ir vis dėlto jam buvo sunku suspėti paskui nykštuką, greitai tipenantį priekyje.

— Šiandien ryški mėnesiena, — išgirdo jis Engyvuko žodžius, — galėsi pamatyti.

— Ką? — paklausė Atrėjas. — Ujulalą?

Bet Engyvukas tik nekantriai mostelėjo ranka ir nukrypavo toliau.

Pagaliau jie atsidūrė ant uolos viršūnės. Gruntas buvo lygus, tiktai vienoj pusėj kilo savotiškas natūralus brustveras, akmeninės Plokštės užtvara. Tos plokštės viduryje žiojėjo skylė, matyt, išpjauta kokiais nors įnagiais. Priešais skylę stovėjo mažas teleskopas, įtaisytas ant šaknų stovo.

Engyvukas pasižiūrėjo per jį, truputį pasukinėjo kelis varžtus, paskui patenkintas linktelėjo ir paragino Atrėją taip pat mesti žvilgsnį. Šis paklausė, tačiau turėjo atsigulti ant žemės ir žvelgti pro teleskopą pasirėmęs alkūnėmis.

Jis buvo nukreiptas į didžiuosius uolų vartus ir, beje, taip, kad buvo matyti apatinė dešiniojo šulo dalis. Ir čia Atrėjas išvydo, kad šalia to šulo išsitiesęs ir nė trupučio nekrutėdamas mėnulio šviesoje tupi galingas sfinksas. Priekinės jo letenos, kuriomis rėmėsi į žemę, buvo kaip liūto, užpakalinė kūno dalis kaip jaučio, ant nugaros turėjo didžiulius erelio sparnus, o veidas atrodė žmogaus, — bent jau savo forma, nes išraiška nebuvo žmogiška. Negalėjai pasakyti, ar tas veidas šypsojosi, ar atspindėjo neapsakomą liūdesį, ar visišką abejingumą. Valandėlę pasižiūrėjęs, Atrėjas nusprendė, kad jis kupinas begalinio pykčio ir žiaurumo, bet netrukus vėl teko pakeisti nuomonę, nes dabar buvo matyti vien giedriausia linksmybė.

— Liaukis, — išgirdo Atrėjas prie savo ausies nykštuko balsą, — vis tiek nieko neišsiaiškinsi. Visiems taip būna. Man irgi. Visą gyvenimą stebėjau ir nesupratau. Dabar žvilgtelk į kitą! Ir jis pasuko vieną varžtą, žiūronas nukrypo į vartų skliauto angą, už kurios plytėjo vien plyna lyguma, paskui prieš Atrėjo akis iškilo kairysis šulas, ir čia ta pačia poza tupėjo antras sfinksas. Jo didžiulis, keistai blyškus kūnas mėnesienoje švytėjo taip, tarsi būtų iš skysto sidabro. Jis, rodės, įdėmiai spoksojo į pirmąjį sfinksą, o šis nejudėdamas žvelgė antrojo pusėn.

— Ar tai statulos? — tyliai paklausė Atrėjas negalėdamas atitraukti akių.

— O ne, — atsakė Engyvukas ir sukikeno, — tai tikri, gyvi sfinksai — ir dar kokie gyvi! Kol kas užteks. Kelkis, lipam žemyn. Aš tau viską paaiškinsiu.

Ir jis uždengė ranka teleskopą, kad Atrėjas nieko nematytų.

Tylėdami jie grįžo atgal.