XXIII

Buvusių Karalių miestas

Ūkaujantis Bastijanas juodoje kaip degutas tamsoje jau buvo nulėkęs ne vieną mylią, o jo šalininkai dar tik ruošėsi žygiui. Daugelis jų buvo sužeisti, visi mirtinai pavargę, ir nė vienas nė iš tolo negalėjo prilygti Bastijanui jėga ir ištverme. Net juodieji šarvuotieji milžinai su savo metaliniais arkliais sunkiai išsijudino, o kiti, ėję pėsti, neįstengė kaip visada pataikyti į koją. Ir Ksaidės valia, — kuria jie buvo valdomi, — pasiekė ribą. Jos koralinius neštuvus degant Dramblio Kaulo bokštui prarijo liepsnos. Tad iš vežimų lentų, sulūžusių ginklų ir apanglėjusių bokšto likučių buvo padaryti nauji neštuvai, labiau panėšėję į vargšo lūšną. Kariuomenė šlubuodama ir vilkdama kojas sekė jiems iš paskos. Hykrionas, Hysbaldas ir Hydornas, praradę savo arklius, taip pat turėjo viens kitą paremti. Niekas netarė nė žodžio, tačiau visi žinojo, kad jie niekada neįstengs pavyti Bastijano.

O tas toliau dundėjo per tamsą, juodas apsiaustas pašėliškai plaikstėsi jam už nugaros, metaliniai milžiniški arklio sąnariai sulig kiekvienu judesiu džeržgė ir girgždėjo, o didžiulės kanopos lyg kūjai drebino žemę.

— Nuo! — šaukė Bastijanas. — Nuo! Nuo! Nuo!

Jam vis atrodė, kad joja per lėtai.

Jis norėjo bet kokia kaina pasivyti Atrėją ir Fuchurą, net jeigu ir tektų visai nuvaryti šitą metalinį pabaisą!

Jis troško keršto! Šią valandą jau seniai būtų išsipildę visi jo norai, tačiau Atrėjas tam sutrukdė. Bastijanas netapo Fantazijos karaliumi. Oi kaip dėl to bus riesta Atrėjui, oi kaip riesta!

Bastijanas dar negailestingiau ginė savo metalinį arklį. Jo sąnariai girgždėjo ir cypė vis garsiau, tačiau jis pakluso raitelio valiai ir lėkė dar greitesniais šuoliais.

Daugelį valandų truko tos pašėlusios vytynės, o tamsa vis nesisklaidė. Bastijanui akyse visąlaik stovėjo degantis Dramblio Kaulo bokštas, ir jis vėl ir vėl matydavo tą akimirką, kai Atrėjas įrėmė į krūtinę kardą... kol pagaliau pirmąsyk kilo klausimas: kodėl Atrėjas delsė? Kodėl jis po visko, kas buvo, nesiryžo jo sužeisti ir jėga atimti Auryno? Ir čia Bastijanas staiga prisiminė žaizdą, padarytą Atrėjui, ir kaip jis žiūrėjo į Bastijaną, traukdamasis atatupstas ir griūdamas nuo stogo.

Bastijanas įkišo atgal į makštis Sikandą, kurią tebelaikė rankoje.

Brėško rytas, po truputį Bastijanas ėmė įžiūrėti aplinką. Jo metalinis žirgas lėkė per viržyną. Tamsios kadugių apybraižos atrodė kaip sustingę kapišonuotų vienuolių ar burtininkų su smailiomis skrybėlėmis sambūriai. Tarp jų dunksojo paskiri uolų luitai.

Ir čia metalinis žirgas lėkdamas šuoliais staiga subyrėjo į atskiras dalis.

Bastijanas nukritęs nuo jo taip trenkėsi į žemę, kad liko tysoti paslikas. Kai pagaliau atsikvošėjo ir pasitrynė sumuštus šonus, susivokė gulįs žemame kadugyne. Bastijanas repečkom išlindo iš jo. Aplinkui plačiai išsibarsčiusios mėtėsi žirgo skeveldros, tarsi čia būtų susprogdintas raitelio paminklas.

Bastijanas atsistojo, užsimetė ant pečių juodą apsiaustą ir be tikslo patraukė šviesėjančio ryto dangaus pusėn.

O kadugyne liko jo pamestas blizgantis daiktas — diržas Gemalis. Bastijanas nepastebėjo nuostolio ir daugiau niekad neprisiminė diržo. Iluanas be reikalo išnešė jį iš liepsnų. Po kelių dienų Gemalį rado šarka. Ji nė nenutuokė, kas tai per blizgutis. Nusinešė į savo lizdą, tačiau čia jau prasideda kita istorija, kurią bus galima papasakoti kitą kartą.

Apie pietus Bastijanas priėjo aukštą žemės pylimą, skersai kertantį viržyną. Užlipo ant jo. Priešais plytėjo didelė dauba, į vidurį vis labiau smenganti žemyn ir panaši į negilų kraterį. Visą tą daubą buvo užėmęs miestas, — bent jau taip galėjai pavadinti daugybę įvairių statinių, nors tai buvo pats beprotiškiausias miestas, kokį Bastijanui kada nors teko matyti. Visi pastatai buvo taip be jokio plano ir prasmės išmėtyti, kad atrodė, lyg juos kažkas būtų išbėręs iš milžiniško maišo. Nebuvo nei gatvių, nei aikščių, nei kokios nors pastebimos tvarkos.

Beprotiškai atrodė ir kai kurie pastatai su durimis ant stogo, su laiptais ten, kur nebuvo jokios angos, arba pastatytais taip, kad jais reikėjo vaikščioti žemyn galva, arba atsiremiančiais į tuštumą, bokšteliai stovėjo įkypai, balkonai kabojo ant sienų vertikaliai, langai buvo vietoj durų, grindys vietoj sienų. Pasitaikydavo tiltų, kurių lenktos arkos staiga nutrūkdavo, tarsi jų statytojai būtų pamiršę, kaip turi atrodyti visuma. Buvo riestų kaip bananai bokštų, ant smaigalio stovinčių piramidžių. Trumpai tariant, visas miestas darė beprotišką įspūdį.

Paskui Bastijanas išvydo gyventojus. Tai buvo vyrai, moterys ir vaikai. Išvaizda jie nesiskyrė nuo paprastų žmonių, tačiau jų apranga atrodė taip, tarsi visi būtų kuoktelėję ir nesugebėtų atskirti, kuo rengiamasi ir kas tarnauja kitiems tikslams. Ant galvų jie nešiojo lempų gaubtus, vaikiškus kibirėlius, puodus sriubai, šiukšliadėžes, popierines tūtas ir dėžutes. Jų kūnus dengė staltiesės, kilimai, dideli sidabrinio popieriaus lapai. Ir net statinės.

Daugelis traukė ir stūmė karučius ir vežimus, prikrautus visokiausių senų daiktų, baldų, sudužusių lempų, čiužinių, indų, skudurų ir blizgučių. Kiti panašų šlamštą dideliais ryšuliais nešė ant nugarų.

Kuo toliau Bastijanas leidosi į miestą, tuo didesnė darėsi grūstis. Tačiau nė vienas iš tų žmonių, rodės, gerai nežinojo, kur jis eina. Bastijanas daugsyk matė, kaip kuris nors, sunkiai traukęs savo vežimėlį vienon pusėn, po kiek laiko jau gabeno jį priešingon, o netrukus vėlei keitė kryptį. Tačiau visi karštligiškai triūsė.

Bastijanas nusprendė vieną kurį užkalbinti.

— Kaip vadinasi šis miestas?

Užkalbintasis paleido savo vežimo ienas, išsitiesė, valandėlę trynėsi kaktą, tarsi įtemptai galvotų, paskui nuėjo sau, palikęs vežimėlį. Atrodo, užmiršo jį. Tačiau po kelių minučių į jo ienas įsikibo kažkokia moteris ir ėmė kažkur sunkiai tempti. Bastijanas paklausė, ar tas šlamštas jos. Moteris valandėlę pastovėjo susimąsčiusi, paskui nuėjo sau.

Bastijanas pakalbino dar kelis, bet nesyk nesulaukė atsakymo.

— Beprasmiška juos klausinėti, — staiga išgirdo jis kikenantį balsą, — jie nieko tau nebepasakys. Juos galima būtų pavadinti nieko nesakančiais.

Bastijanas grįžtelėjo balso pusėn ir ant vieno sienos kyšulio (tai buvo aukštyn kojom prie sienos prilipdyto erkerio dugnas) pamatė mažą pilką beždžionę. Ji buvo su juoda daktaro skrybėle tabaluojančiu kutu ir tuo momentu kaip tik kažką skaičiavo kojų pirštais. Paskui nusišypsojo Bastijanui ir pasakė:

— Atsiprašau, man reikėjo truputį paskaičiuoti.

— Kas tu? — paklausė Bastijanas.

— Argaksas, toks mano vardas, labai malonu! — atsakė beždžionė ir nusikėlė daktaro skrybėlę. — O su kuo aš turiu laimės?

— Aš esu Bastijanas Baltazaras Buksas.

— Būtent! — pasakė beždžionėlė patenkinta.

— Kaip vadinasi šis miestas? — pasiteiravo Bastijanas.

— Apskritai jis neturi vardo, — atsakė Argaksas, — bet jį galima būtų vadinti, tarkim, Buvusių Karalių miestu.

— Buvusių Karalių miestu? — pakartojo Bastijanas sunerimęs. — Kodėl? Aš čia nepastebėjau nė vieno, kuris atrodytų kaip buvęs karalius.

— Tikrai? — sukikeno beždžionėlė. — Ir vis dėlto visi, kuriuos tu čia matai, buvo Fantazijos karaliai... arba bent jau norėjo būti.

Bastijanas išsigando.

— Iš kur tu žinai, Argaksai?

Beždžionė vėl pakėlė skrybėlę ir išsišiepė.

— Aš esu, tarkim, šio miesto prievaizdas.

Bastijanas apsidairė aplink. Visai čia pat kažkoks senis buvo iškasęs duobę. Dabar jis pastatė į ją degančią žvakę ir vėl užkasė.

Beždžionėlė vėl sukikeno.

— Gal pageidausite nedidelės ekskursijos po miestą, pone? Tarkim... susipažinti su savo būsima gyvenama vieta?

— Ei, — tarė Bastijanas, — ką tu čia šneki?

Beždžionėlė užšoko jam ant peties.

— Eime, eime! — sukuždėjo ji. — Tau nieko nekainuos. Jau iš anksto susimokėjai.

Bastijanas pradėjo eiti, nors, tiesą sakant, mielai būtų pabėgęs. Jis jautėsi nejaukiai, ir tas jausmas sulig kiekvienu žingsniu stiprėjo. Stebint žmones, jam krito į akis, kad jie ir tarpusavyje nesišneka. Jie išvis į nieką nekreipė dėmesio, rodės, nė patys sau nerūpėjo.

— Kas jiems yra? — pasiteiravo Bastijanas. — Kodėl jie taip keistai elgiasi?

— Nekeistai, — sukikeno jam į ausį Argaksas, — jie tokie kaip tu, galima sakyti, tiksliau, buvo tokie savo laiku.

— Kaip tai suprasti? — Bastijanas sustojo. — Tu nori pasakyti, kad tai žmonės?

Argaksas iš smagumo ėmė šokinėti ant Bastijano nugaros:

— Taip! Taip!

Bastijanas pamatė vidury kelio sėdinčią moterį, kuri adata bandė pasmeigti iš lėkštės žirnius.

— Kaip jie čia pakliuvo? Ką jie čia daro? — klausinėjo Bastijanas.

— O, visais laikais buvo žmonių, kurie nerado kelio į savo pasaulį, — paaiškino Argaksas. — Iš pradžių nenorėjo, o dabar, tarkim, nebegali.

Bastijanas pasižiūrėjo į mažą mergaitę, iš visų jėgų stumiančią lėlės vežimėlį keturkampiais ratais.

— Kodėl nebegali? — paklausė jis.

— Jie turėjo to norėti. Tačiau nebenorėjo nieko. Jie išnaudojo paskutinį savo norą kažkam kitam.

— Paskutinį savo norą? — paklausė Bastijanas išblyškusiom lūpom. — Ar negalima norėti be galo?

Argaksas vėl sukikeno. Dabar jis pabandė nuimti Bastijano turbaną ir paieškoti jame utėlių.

— Liaukis! — riktelėjo Bastijanas.

Jis mėgino nusipurtyti beždžionėlę, tačiau ši tvirtai laikėsi ir krykštė iš pasitenkinimo.

— Ne! Ne! — kiauksėjo ji. — Norėti gali tol, kol prisimeni savo pasaulį. Šitie visus savo prisiminimus išbarstė. Kas nebeturi praeities, tas neturi ir ateities. Todėl jie nesensta. Pasižiūrėk į juos! Ar patikėsi, kad kai kurie čia jau tūkstantis ar net daugiau metų? Bet jie lieka tokie, kokie yra. Jiems niekas nepasikeis, nes jie patys negali pasikeisti.

Bastijanas stebėjo vyrą, kuris išmuilino veidrodį ir ėmė jį skusti. Nuo to, kas iš pradžių atrodė juokinga, dabar nugara ėjo pagaugais.

Jis greitai žengė toliau ir tik dabar suprato, kad eina vis gilyn į miestą. Norėjo apsigręžti, bet kažkas kaip magnetas neleido. Pradėjo bėgti ir bandė nusikratyti įkyrios pilkos beždžionės, tačiau ta laikėsi tvirtai kaip dagys ir dar ragino jį:

— Greičiau! Op! Op! Op!

Bastijanas pamatė, kad jo pastangos bergždžios, ir sustojo.

— Ir visi jie, — paklausė jis uždusęs, — kažkada buvo Fantazijos karaliai arba norėjo jais būti?

— Na, žinoma, — atsakė Argaksas, — kiekvienas, kuris neranda kelio atgal, anksčiau ar vėliau nori būti karaliumi. Ne visiems tai pavyksta, bet nori visi. Todėl čia yra dvi kvailių rūšys. Bet rezultatas, galima sakyti, tas pats.

— Kokios dvi rūšys? Paaiškink man, Argaksai! Aš noriu žinoti!

— Nusiramink! Nusiramink! — sukikeno beždžionė ir tvirčiau apkabino jo kaklą. — Vieni išbarstė savo atsiminimus po truputį. Ir kai jau visiškai nieko nebeprisiminė, Aurynas nebegalėjo išpildyti jų norų. Tada jie, tarkim, savaime atsirado čia. Kiti, pasidarę karaliais, visų prisiminimų neteko vienu akimoju. Todėl Aurynas taip pat negalėjo išpildyti norų, nes jie jų neturėjo. Kaip matai, išeina tas pats. Jie taip pat čia ir nebegali išsikrapštyti.

— Vadinasi, visi jie kažkada turėjo Auryną?

— Savaime suprantama! — atsakė Argaksas. — Tačiau seniai tai užmiršo. Jis jiems, vargšams kvailiams, nieko nebepadėtų.

— Jis buvo... — užsikirsdamas paklausė Bastijanas, — iš jų atimtas?

— Ne, — atsakė Argaksas, — jeigu kuris pasidaro karaliumi, tai jis išnyksta jo paties noru. Tai, galima sakyti, aiškiau negu aišku, pagaliau juk Vaikų Karalienės galios negalima naudoti tam, kad ją iš jos atimtum.

Bastijanas pasijuto taip prastai, kad mielai būtų kur nors prisėdęs, tačiau toji maža pilka beždžionė neleido.

— Ne, ne, ekskursija po miestą dar nebaigta, — šaukė ji, — svarbiausia dar priešaky! Eik! Eik toliau!

Bastijanas pamatė berniuką, kuris sunkiu kūju kalė vinis į kojinę, gulėjusią priešais jį ant žemės. Storas vyras bandė užklijuoti ant muilo burbulų pašto ženklus, tačiau balionai, žinoma, visąlaik sproginėjo.

— Žiūrėk! — išgirdo Bastijanas kikenantį Argakso balsą ir pajuto, kaip jis savo beždžioniška rankute pasuko į šoną jo galvą. — Žiūrėk tenai! Argi ne juokinga?

Tenai stovėjo didelis būrys žmonių, moterų ir vyrų, senių ir jaunuolių, visi buvo keisčiausiai apsitaisę, bet nesikalbėjo tarpusavy. Kiekvienas buvo užsiėmęs savo mintimis. Ant žemės gulėjo daugybė didelių kubų, ir ant šešių kiekvieno kubo sienų buvo užrašyta po raidę. Tie žmonės vis maišė kubus ir ilgai į juos spoksojo.

— Ką jie ten daro? — sušnibždėjo Bastijanas. — Kas čia per žaidimas? Kaip jis vadinasi?

— Betkokybės žaidimas, — atsakė Argaksas. Jis pamojo žaidėjams ranka ir šūktelėjo: — Gerai, vaikai! Žaiskit toliau! Tik nesiliaukit!

Paskui vėl atsigręžė į Bastijaną ir sumurmėjo jam į ausį:

— Jie nieko negali papasakoti, nes yra netekę kalbos. Todėl aš jiems sumaniau tą žaidimą. Kaip matai, jis jiems patinka ir yra labai paprastas. Jeigu pagalvosi, tai turėsi sutikti, kad visas pasaulio istorijas iš esmės sudaro tiktai trisdešimt dvi raidės. Jos vis tos pačios, tiktai jų surikiavimas keičiasi. Iš raidžių sudaromi žodžiai. Iš žodžių sakiniai, iš sakinių skyriai, o iš skyrių istorijos. Ana, pasižiūrėk, kas ten parašyta?

Bastijanas perskaitė:

HSIKLOPFMVEYVŽ

YŽCVBNMAS

DEGHIKLOA

AČERTZUIOPU

ASDEŠHJKLOA

MNBVCŠYLKJHSEDIA

UPIUZTREVČAS

ŽVERTZUIOPUASDF

YGCVBNMLKJ

VERTZUIPU

ASDEGHJKLOAYŠC

UPOIUZTREVDŽ

DOLKJHSFDSAMNBV

SKHDSRZIP

ČETUOSEHKO

YCBMVRZIP

ARCGUNIKYO

ŠVERTZUIOPUASD

MNBVCŽYASD

LKJUONGREFGHL

— Va, — kikeno Argaksas, — šitaip paprastai ir būna. Bet jeigu jie labai gerai žaidžia metų metus, tai kartais atsitiktinai sudeda ir žodžių. Nelabai sąmojingų, tačiau žodžių. „Špinatvežė“, pavyzdžiui, „krūtinšlaunė“ arba „apykojė“. Toliau žaidžiant šimtą, tūkstantį, šimtą tūkstančių metų, visai įtikėtina, kad atsitiktinai galima sudėti ir eilėraštį. Amžinai žaidžiant, gali būti sudėti ir visi išvis įmanomi eilėraščiai, visos istorijos, taip pat visų istorijų istorijos, net ši istorija, kurioje mes kaip tik kalbamės. Tai juk logiška, ar ne?

— Tai baisu, — pasakė Bastijanas.

— O, — tarė Argaksas, — viskas priklauso nuo to, kaip žiūrėsi. Štai šitie, galima sakyti, entuziastingai įsitraukę į žaidimą. Be to, ką mums su jais Fantazijoje daryti?

Bastijanas ilgai tylėdamas žiūrėjo į žaidėjus, paskui tyliai paklausė:

— Argaksai... tu juk žinai, kas aš esu, ar ne?

— O kaipgi! Kas Fantazijoje nežino tavo vardo?

— Pasakyk man viena, Argaksai. Jeigu aš vakar būčiau pasidaręs karalium, tai irgi būčiau čia?

— Šiandien arba rytoj, — atsakė beždžionė, — arba po savaitės. Šiaip ar taip, greitai būtum čia atsidūręs.

— Jeigu taip, Atrėjas mane išgelbėjo.

— Aš to nežinau, — atsakė beždžionė.

— O jeigu jam būtų pavykę atimti brangenybę, kas tada?

Beždžionė vėl sukikeno.

— Tada tu taip pat būtum atsidūręs čia.

— Kodėl?

— Todėl, kad Aurynas tau reikalingas, jis turi parvesti tave atgal. Tačiau, atvirai šnekant, aš netikiu, kad tu iš čia išsikapstytum.

Beždžionė suplojo rankom, kilstelėjo savo daktarišką skrybėlę ir išsišiepė.

— Pasakyk man, Argaksai, ką aš turiu daryti?

— Rasti norą, kuris parvestų į tavo pasaulį.

Bastijanas vėl ilgai tylėjo, paskui paklausė:

— Argaksai, ar gali man pasakyti, kiek norų aš galiu turėti?

— Jau ne kažin kiek. Manding, daugiausia tris ar keturis. Su tiek gali ir neišsiversti. Tu truputį per vėlai pradedi, juk kelias atgal nelengvas. Tau reikia pereiti Miglų jūrą. Jau vien tai kainuos daug jėgų. Kas paskui laukia, aš nežinau. Niekas Fantazijoje nežino, kur tas kelias į jūsų pasaulį. Galbūt ir rasi Joro Minroudą, paskutinę viltį tokiems kaip tu. Nors bijau, kad tau tai, tarkim, per toli. Iš Buvusių Karalių miesto šįsyk tu dar išeisi.

— Ačiū, Argaksai! — padėkojo Bastijanas.

Maža pilka beždžionė išsišiepė.

— Iki pasimatymo, Bastijanai Baltazarai Buksai.

Ir vienu šuoliu dingo kažkokiame beprotiškame name, nusinešdama jo turbaną.

Bastijanas dar valandėlę stovėjo nejudėdamas.

Argakso pasakyti žodžiai jį taip sutrikdė ir suglumino, kad jis nežinojo, ką daryti. Visi ankstesni tikslai ir planai akimoju pavirto niekais. Jam atrodė, kad jo viduje viskas stovi aukštyn kojom, kaip anoji piramidė, — kas buvo viršuje, atsidūrė apačioj, o kas buvo apačioj — dabar viršuj. Ko jis troško, buvo pražūtis, o ko nekentė, — išsigelbėjimas.

Kol kas jam buvo aišku viena: reikia kaip nors ištrūkti iš šito beprotiško miesto! Ir niekada į jį nesugrįžti!

Jis patraukė per beprasmiškų pastatų klaidynę, ir greitai pasirodė, kad ateiti buvo lengviau, negu išeiti. Vis paaiškėdavo, kad jis pasiklydo ir vėl skuba į miesto centrą. Praėjo visa popietė, kol pagaliau pavyko pasiekti pylimą. Tada Bastijanas leidosi per viržyną ir tol nesiliovė bėgti, kol užėjo naktis, tokia pat tamsi kaip ir vakarykštė. Pavargęs jis krito po kadagio krūmu ir kietai užmigo. Miegodamas užmiršo tai, kad kažkada sugebėjo kurti istorijas.

Visą naktį jis sapnavo vieną vienintelį vaizdą, neišnykstantį ir nesikeičiantį. Atrėjas su kruvina žaizda krūtinėje stovėjo ir žiūrėjo į jį nejudėdamas ir netardamas nė žodžio.

Pažadintas perkūno trenksmo, Bastijanas pašoko. Jį supo juodžiausia tamsa, bet visi debesys, rinkęsi jau kelios dienos, atrodė baisiausiai sujudę. Be perstogės blykčiojo žaibai, griaustinis taip trankėsi, kad dundėjo žemė, audra siautė virš viržyno ir lenkė prie žemės kadagius. Lietaus šuorai kaip pilkos užuolaidos plevėsavo virš žemės. Bastijanas pakilo. Jis stovėjo susisupęs į savo juodą apsiaustą, ir vanduo tekėjo jam per veidą.

Žaibas čia pat trenkė į medį ir perskėlė gumbuotą kamieną, šakos tuojau užsiliepsnojo, vėjas ėmė nešioti kibirkščių lietų po viržyną, bet lietus jas tuojau užgesindavo. Bastijanas nuo baisaus trenksmo parklupo ant kelių. Ir pradėjo abiem rankom kasti žemę. Kai gylio jau užteko, jis nusisegė nuo juosmens kardą Sikandą ir paguldė į duobę.

— Sikanda! — pasakė tyliai aplinkui kaukiant audrai, — aš amžiams su tavim atsisveikinu. Tegu niekas nenusideda, išsitraukdamas tave prieš draugą. Ir tegu niekas tavęs neranda, kol nebus pamiršta, kas per tave ir mane atsitiko. Paskui jis užkasė duobę ir apdėjo tą vietą samanomis ir šakomis, kad niekas jos neaptiktų.

Tenai Sikanda ir šiandien tebeguli. Mat tik tolimoje ateityje atsiras tas, kuris galės prie jo be baimės prisiliesti, — tačiau tai jau kita istorija, ir ją papasakosim kitąsyk.

Bastijanas nuėjo per tamsą.

Prieš rytą audra aprimo, vėjas nustojo pūtęs, nuo medžių kapnojo lietaus lašai, pasidarė tylu.

Tą naktį Bastijanas pradėjo ilgą kelionę vienas. Grįžti atgal pas žygio ir kovos draugus, pas Ksaidę jis nebenorėjo. Dabar jam rūpėjo rasti kelią į žmonių pasaulį, — bet jis nežinojo, kur ir kaip jo ieškoti. Ar buvo kur nors vartai, brasta, siena, kurią perėjęs, atsidurtų tenai?

Jis žinojo, kad to reikia norėti. Tačiau buvo bejėgis. Jis jautėsi kaip naras, jūros dugne ieškąs nuskendusio laivo, tačiau vis išmetamas į krantą, taip nieko ir nespėjęs rasti. Jis taip pat žinojo, kad jam likę tiktai keli norai, todėl labai stengėsi nesinaudoti Aurynu. Tą mažą dalį dar likusių prisiminimų galėjo aukoti tik tada, kai tai priartins prie jo pasaulio ir kai nebus kitos išeities.

Tačiau tų norų nei sukelsi, nei užgniauši. Kad ir kokie būtų — geri ar blogi, — jie ateina iš gilesnių gelmių negu ketinimai. Ir kyla nepastebimai.

Bastijanui visai to nepajutus, jam kilo naujas noras, pamažu įgavęs aiškias apybraižas.

Daugelį dienų ir naktų keliaudamas vienas, jis užsinorėjo priklausyti kokiai nors bendrijai, būti priimtas į kokį nors būrį ne kaip valdovas ar nugalėtojas, ar išvis kuo nors ypatingas, o tiktai kaip vienas iš daugelio, galbūt net kaip menkiausias ir nežymiausias, bet kaip tikras pilnateisis narys.

Ir šit vieną dieną jis atsidūrė prie jūros. Bent jau taip iš pradžių manė. Jis stovėjo ant stataus uolėto kranto, ir priešais jo akis plytėjo baltų sustingusių bangų jūra. Tiktai vėliau pastebėjo, kad tos bangos ne sustingusios, o labai lėtai juda, kad yra srovių ir sūkurių, besisukančių neregimai kaip laikrodžio rodyklės.

Tai buvo Miglų jūra!

Bastijanas patraukė palei skardžio kraštą. Oras buvo šiltas, truputį drėgnas ir visiškai be vėjo. Ankstyvą rytmečio valandą saulė apšvietė baltas kaip sniegas miglas, nusidriekusias iki pat horizonto.

Bastijanas keliavo kelias valandas ir apie pietus priėjo miestą, ant aukštų polių stovintį tolėliau nuo kranto Miglų jūroje. Ilgas siūbuojantis kabamasis tiltas jungė jį su išsišovusia uolėto kranto dalimi. Einat tiltas lengvai lingavo po Bastijano kojom.

Namai buvo palyginti maži, durys, langai, laiptai — viskas, rodės, padaryta vaikams. Ir iš tiesų žmonės, vaikščioję gatvėmis, ūgiu prilygo vaikams, nors tai buvo suaugę vyrai su barzdomis ir moterys aukštomis šukuosenomis. Krito į akis, kad jų beveik neatskirsi, kokie jie buvo viens į kitą panašūs. Tamsiai rudi kaip šlapia žemė veidai atrodė labai švelnūs ir ramūs. Pamatę Bastijaną, jie linkčiojo, tačiau nė vienas jo neužkalbino. Apskritai atrodė labai nekalbūs, tiktai retai gatvėse ir skersgatviuose galėjai išgirsti žodį ar šūksnį, nors mieste buvo labai gyva. Taip pat jų nebuvo matyti po vieną, visi vaikščiojo mažomis ar didesnėmis grupėmis, susikibę už parankių ar laikydamiesi už rankų. Geriau įsižiūrėjęs į namus, Bastijanas suprato, kad visi jie iš meldų, kai kurie pinti stambiau, kiti smulkiau, net gatvių grindinys buvo toks pats. Ir pagaliau dar pastebėjo, kad ir žmonių drabužiai — kelnės, sijonai, švarkai ir skrybėlės — taip pat pinti, be to, labai smulkiai ir dailiai. Matyt, čia viskas buvo daroma iš tos pačios medžiagos.

Tai šen, tai ten Bastijanui pavykdavo mesti žvilgsnį į amatininkų dirbtuves, ir visi ten buvo užsiėmę daiktų pynimu, — pynė ąsočius, batus, lempas, puodukus, lietsargius. Ir niekada meistras nedirbo vienas, nes tokius daiktus galėjo pagaminti tik bendradarbiaudamas su kitais. Smagu buvo žiūrėti, kaip sutartinai jie dirbo, visuomet viens kitą papildydami. Ir tuo metu paprastai be žodžių niūniavo nesudėtingą melodiją.

Miestas nebuvo labai didelis, tad Bastijanas netrukus priėjo jo kraštą. Vaizdas, kurį čia išvydo, aiškiai rodė, jog tai esama jūrininkų miesto, nes matė šimtus įvairios formos ir dydžio laivų. Tačiau, reikia pasakyti, gan nepaprasto jūrininkų miesto, mat visi tie laivai buvo prikabinti prie milžiniškų meškerių ir viens šalia kito pamažiukais svyruodami siūbavo viršum bedugnės, kurioje plaukė baltos miglos. Beje, tie laivai taip pat buvo pinti ir neturėjo nei burių, nei stiebų, nei irklų ar vairų.

Bastijanas persisvėrė per turėklus ir pažvelgė žemyn į Miglų jūrą. Kokie aukšti miesto poliai, jis galėjo suprasti iš šešėlių, kuriuos jie metė ant apačioje tvyrančių baltų miglų.

— Nakčia, — išgirdo jis balsą šalimais, — miglos pakyla iki miesto lygio. Tada mes galim išplaukti į jūrą. Dienomis saulė išdžiovina miglas ir jūros paviršius nuslūgsta. Juk tau tai rūpėjo sužinoti, svety, ar ne?

Šalia Bastijano atsirėmę į turėklus stovėjo trys vyrai ir švelniai, maloniai žiūrėjo į jį. Jie įsišnekėjo, ir Bastijanas sužinojo, kad tas miestas vadinamas Iskaliu, arba Pintinių miestu, o jo gyventojai vadinami iskaliečiais. Tai reikštų maždaug „gyvenantys išvien“. Iš profesijos jie esą miglų jūrininkai. Bastijanas nenorėjo pasisakyti savo vardo, kad nebūtų atpažintas, ir prisistatė esąs Vienas. Jūrininkai jam paaiškino, kad pas juos išvis niekas nevadinamas vardu ir kad tai, jų nuomone, visai nesą reikalinga. Visi kartu jie esą iskaliečiai, ir to jiems užtenka.

Kadangi buvo kaip tik pietų metas, jie pasivadino Bastijaną eiti kartu, ir tas mielai priėmė kvietimą. Netoli buvusioje užeigoje jie susėdo prie stalo, ir valgant Bastijanas viską sužinojo apie Iskalio miestą ir jo gyventojus.

Miglų jūra, jų vadinama Skaidanu, buvo milžiniškas baltų ūkų vandenynas, skiriantis dvi Fantazijos šalis. Dar niekas neišmatavęs Skaidano gelmės ir neištyręs, iš kur atsirado tokia didžiulė miglų masė. Jose, beje, galima be vargo kvėpuoti ir nuo kranto, kur miglos palyginti negilios, galiuką paeiti dugnu į jūrą, tačiau būtina prisirišti virve, kad paskui kiti galėtų ištraukti. Mat miglos tuojau pat paklaidinančios. Daug drąsuolių ar lengvapėdžių per amžių amžius jau yra žuvę vieni pėsčiomis bandydami pereiti Skaidaną. Ir tik nedaugelį jų pavykę išgelbėti. Tiktai iskaliečiai žino būdą, kaip persikelti į kitą Miglų jūros krantą.

Mat dembliai, iš kurių padaryti visi Iskalio miesto namai, vartojimo reikmenys, drabužiai ir laivai, nupinti iš tam tikros rūšies nendrių, augančių netoli kranto Miglų jūros dugne, kurios — sprendžiant iš to, kas anksčiau pasakyta, — buvo pjaunamos rizikuojant gyvybe. Tos nendrės, kurios yra labai lanksčios ir ore net suknemba, miglose išsitiesia, nes yra lengvesnės už jas ir jose plaukia. Todėl, aišku, plaukia ir iš jų padaryti laivai. Iskaliečių nešiojami drabužiai ten virsta savotiškomis gelbėjimo liemenėmis, jeigu kas nors pakliūna į miglas.

Tačiau tai dar nebuvo pati didžioji iskaliečių paslaptis, tai nepaaiškino jų savotiško bendrumo, pasireiškiančio visose gyvenimo srityse. Kaip Bastijanas netrukus pastebėjo, jie, rodės, neturėjo žodelio „aš“, šiaip ar taip, niekada jo nevartojo ir sakydavo tiktai „mes“. Kodėl taip buvo, jis išsiaiškino kiek vėliau.

Supratęs iš miglų jūrininkų kalbų, kad jie dar šiąnakt išplaukia į jūrą, jis paklausė, ar negalėtų jo paimti kaip jungos. Jie paaiškino, kad plaukiojimas Skaidanu gan smarkiai skiriasi nuo bet kokios kitos kelionės jūra, nes niekada negali žinoti, kiek laiko užtruksi ir kur galų gale atsidursi. Bastijanas pareiškė, kad jį tai visiškai patenkina, ir tada jūrininkai sutiko priimti jį į laivą. Artėjant nakčiai miglos, kaip ir tikėtasi, ėmė kilti ir apie vidurnaktį pasiekė Pintinių miesto lygį. Ir visi laivai, iki tol kaboję ore, atsidūrė baltoje jūroje. Bastijano laivas — maždaug trisdešimties metrų ilgio plokščiadugnė barža — buvo atrištas nuo lynų ir lėtai išplaukė į naktines Miglų jūros platybes.

Jau iš pat pirmo žvilgsnio Bastijanui kilo klausimas, kokios jėgos varomi plaukia šie laivai, nes nebuvo nei burių, nei irklų, nei sraigtų. Burės, kaip netrukus išgirdo, būtų nieko negelbėjusios, nes virš Skaidano beveik niekada nepūsdavo vėjas, o su irklais ir sraigtais tikrai nebūtum paplaukęs per miglas. Laivą varė visai kita jėga.

Vidury denio buvo apskrita, neaukšta pakiluma. Bastijanas jau iš pat pradžių ją pastebėjo ir palaikė kapitono tilteliu ar kuo nors panašiu. Iš tikrųjų per visą kelionę tenai stovėjo mažiausiai du miglų jūrininkai, o kartais trys, keturi ir dar daugiau. (įgulą sudarė keturiolika žmonių, žinoma, be Bastijano.) Stovintys ant apskritosios pakilumos vyrai būdavo uždėję rankas viens kitam ant pečių ir žvelgdavo plaukimo kryptimi. Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad jie stovi nejudėdami. Ir tiktai įdėmiai įsižiūrėjus pastebėdavai, kad jie labai lėtai ir sutartinai savotiškai šoka, kartu dainuodami vis pasikartojančią paprastą labai gražią ir švelnią melodiją.

Iš pradžių tokį keistą elgesį Bastijanas palaikė ypatinga ceremonija ar papročiu, kurio prasmė jam buvo nesuprantama. Tiktai trečią dieną jis paklausė apie tai vieną iš trijų savo draugų, prisėdusį greta. Tas savo ruožtu nusistebėjo Bastijano klausimu ir paaiškino jam, kad vyrai varo laivą savo vaizduotės jėga.

Bastijanas iš pradžių nesuprato tokio paaiškinimo ir pasiteiravo, ar jie nesuka kokių nors nematomų ratų.

— Ne, — atsakė miglų jūreivis, — jeigu tu nori pajudinti savo kojas, tau juk irgi užtenka tai įsivaizduoti... ar reikia, kad jas varytų kokie nors ratai?

Skirtumas tarp nuosavo kūno ir laivo tebuvo tik toks, kad bent du iskaliečiai turėjo visiškai suvienyti savo vaizduotės jėgas. Mat tiktai joms susijungus atsirasdavo varomoji jėga. Jeigu jie norėdavo plaukti greičiau, turėdavo suvienyti daugiau jėgų. Paprastai dirbdavo pamainomis po tris, o kiti tuo metu ilsėdavosi, nes stovėti ant pakylos tik iš pažiūros atrodė lengva ir smagu, o iš tikrųjų buvo sunkus ir įtemptas darbas, reikalaujantis didelio ir nuolatinio susikaupimo. Tačiau kitaip plaukioti Skaidanu buvo neįmanoma.

Ir Bastijanas išėjo miglų jūrininko mokyklą, išmoko jų bendrystės paslapčių — šokio ir bežodžio dainavimo. Pamažu per ilgą kelionę jis pasidarė savas tarp jų. Keistas, neapsakomas užsimiršimo ir harmonijos jausmas apimdavo šokant, kai jo vaizduotės jėga susiliedavo su kitų ir virsdavo viena visuma. Jis išties pasijuto priimtas į jų bendriją ir priklausąs jiems... ir tuo pat metu visiškai užmiršo, kad tame pasaulyje, iš kurio atėjo ir į kurį dabar ieškojo kelio atgal, gyveno žmonės, turintys skirtingą vaizduotę ir skirtingą mąstyseną. Dabar jis sunkiai beprisiminė tik viena — savo namus ir tėvus.

Tačiau slaptoje širdies kertelėje jau ruseno kitas noras, ne vien būti tarp kitų. Ir tas noras pamažu ėmė augti.

Tai atsitiko tą dieną, kai jis pirmąkart pastebėjo, kad iskaliečiai tokios santarvės pasiekia ne suderindami visiškai skirtingas vaizduotės jėgas. Jie buvo tokie panašūs į viens kitą, jog jiems nereikėjo jokių pastangų jaustis kaip viena šeima. Priešingai, jie net negalėjo tarpusavyje susiginčyti ar nesutarti, nes nė vienas nesijautė kaip atskiras asmuo. Jiems nereikėjo įveikti prieštaravimų, kad tarp jų vyrautų santarvė, ir kaip tik tas lengvumas Bastijanui pamažu ėmė nebepatikti. Jų švelnumas jam ėmė rodytis prėskas, o vis ta pati dainų melodija — monotoniška. Jis jautė, kad jam kažko trūksta, kad jis kažko trokšta, tačiau negalėjo pasakyti ko.

Tai suvokė tada, kai po kiek laiko danguje pasirodė milžiniška varna. Visi iskaliečiai išsigando ir kiek įmanydami greičiau sulindo po deniu. Tačiau vienas nesuskubo, ir milžiniškas paukštis klykdamas nėrė žemyn, nutvėrė nelaimėlį ir nusinešė snape.

Praėjus pavojui iskaliečiai išlindo iš savo slėptuvių ir kaip niekur nieko, dainuodami ir šokdami, plaukė toliau. Jų nuotaika nebuvo sudrumsta, jie neliūdėjo, neverkė, išvis nė žodžio neištarė apie tai, kas įvyko.

— Ne, — atsakė vienas, Bastijano paklaustas, — mums nė vieno netrūksta. Ko mes turėtume liūdėti?

Vienas jiems nieko nereiškė. Kadangi jie nesiskyrė nuo viens kito, tai nepakeičiamų nebuvo.

Tačiau Bastijanas norėjo būti atskiras asmuo, kas nors, ne tik vienas iš daugelio. Jis norėjo būti mylimas už tai, kad yra toks, koks yra. Iskaliečių bendrijoje vyravo santarvė, bet meilės nebuvo.

Bastijanas nebenorėjo būti didžiausias, stipriausias ir protingiausias. Visa tai jau patyrė. Jis troško, kad jį mylėtų tokį, koks jis yra, gerą ar blogą, gražų ar bjaurų, protingą ar kvailą, su visais trūkumais... ar kaip tik dėl jų.

Bet koks gi jis buvo?

Bastijanas nebežinojo. Jis tiek daug visko gavo Fantazijoje ir dabar tarp visų tų dovanų ir jėgų negalėjo rasti savęs. Nuo tada jis nustojo dalyvavęs miglų jūrininkų šokiuose. Sėdėdavo pačiame laivo priekyje ir žvelgdavo virš Skaidano per dienų dienas, o kartais ir per naktis.

Pagaliau miglų laivas priplaukė kitą krantą. Bastijanas padėkojo iskaliečiams ir išlipo.

Jis atsidūrė rožių šalyje, įvairiaspalvių rožių miškų krašte.

Per to beribio rožyno vidurį vingiavo takas.

Bastijanas patraukė juo.