XXV

Paveikslų kasykla

Zulindamas pirštais akmenuką, Joras, Aklasis kalnakasys, stovėjo priešais savo trobelę ir klausėsi, kas dedasi plačioje apsnigtoje lygumoje. Tyla buvo tokia, kad jo jautri išlavinta ausis išgirdo keleivio žingsnius dar tada, kai šis buvo labai toli. Žingsniai artėjo prie trobelės.

Joras buvo aukštas senis, tačiau neapžėlęs barzda ir neraukšlėtas. Jis visas, — drabužiai, veidas, plaukai, — buvo pilkas kaip akmuo. Nejudėdamas atrodė taip, tarsi būtų iškirstas iš didelio lavos gabalo. Tiktai neregės akys buvo tamsios, ir jų gelmėje kažkas ruseno, tarsi mažytė ugnelė.

Bastijanas — jis ir buvo tas keleivis — priėjęs tarė:

— Laba diena. Aš pasiklydau. Aš ieškau šaltinio, iš kurio trykšta Gyvybės vanduo. Ar gali man padėti?

Kalnakasys pasuko galvą jį užkalbinusio balso pusėn.

— Tu nepasiklydai, — sušnibždėjo jis, — bet šnekėk tyliai, kitaip suirs mano paveikslai.

Jis pamojo Bastijanui, ir tas jam iš paskos įėjo į trobelę. Joje buvo viena vienintelė patalpa, be jokių puošmenų ir labai kukli. Visas jos apstatymas buvo medinis stalas, dvi kėdės, gultas ir lentyna, kur stovėjo maistas ir indai. Atvirame židinyje degė menka ugnelė, virš jos kabojo katilas, kuriame garavo sriuba.

Joras pripylė dvi lėkštes sau ir Bastijanui, padėjo jas ant stalo ir rankos mostu paragino svečią valgyti. Abu tylomis suvalgė sriubą.

Tada kalnakasys atsilošė, pažvelgė pro Bastijaną į tolį ir pašnibždomis paklausė:

— Kas tu toks?

— Aš esu Bastijanas Baltazaras Buksas.

— Ak, tai savo vardą dar žinai.

— Taip. O kas tu toks?

— Aš esu Joras, dar vadinamas Akluoju kalnakasiu. Tačiau aš tik šviesoje aklas. Po žemėmis, savo kasykloje, kur visiška tamsa, aš matau.

— Kas tai per kasykla?

— Ji vadinama Minroudo kasykla. Joje kasami paveikslai.

— Paveikslai? — pakartojo Bastijanas nustebęs. — Pirmąkart girdžiu apie paveikslų kasyklą.

Joras, rodės, visąlaik kažko klausėsi.

— Yra tokia kasykla, — sumurmėjo jis, — ir ji skirta kaip tik tokiems kaip tu. Žmonėms, kurie negali rasti kelio prie Gyvybės vandens.

— O kas gi tai per paveikslai? — pasidomėjo Bastijanas.

Joras užmerkė akis ir valandėlę tylėjo. Bastijanas suabejojo, ar nevertėtų pakartoti klausimo. Bet paskui išgirdo kalnakasio šnabždesį:

— Niekas pasaulyje neprapuola. Ar tau yra buvę taip, kad ką nors sapnavai, o pabudęs nežinai ką?

— Taip, — atsakė Bastijanas, — dažnai.

Joras susimąstęs linktelėjo galva. Paskui pakilo ir davė Bastijanui ženklą sekti paskui jį. Prieš išeidamas į lauką, jis tvirtai suėmė berniuką už pečių ir sumurmėjo į ausį:

— Bet nė žodžio, nė garso, supratai? Tai, ką tu pamatysi, yra mano daugelio metų darbas. Bet koks garsas gali jį sunaikinti. Todėl tylėk ir eik pamažiukais!

Bastijanas linktelėjo, ir jie išėjo iš trobelės. Už jos buvo medinis keltuvo bokštas, o po juo į žemės gelmes statmenai leidosi šachta. Jie aplenkė ją ir išėjo į plačią apsnigtą lygumą. Ir tada Bastijanas pamatė paveikslus, kurie čia gulėjo minkštame sniege, tarsi būtų neįkainojami brangakmeniai.

Tai buvo plonytės tam tikros selenito rūšies lentelės, permatomos ir įvairiaspalvės, suskilinėjusios ir sveikos, stačiakampės ir apskritos, visokių dydžių ir formų, vienos didumo sulig bažnyčios langu, kitos mažutės kaip dėžučių miniatiūros. Sudėtos maždaug pagal dydį ir formą jos gulėjo eilėmis, nusidriekusiomis iki pat baltos lygumos horizonto. Sunku buvo suprasti, ką tie paveikslai vaizduoja. Apsimuturiavusios būtybės, tarsi sklendžiančios oru dideliame paukščio lizde, asilai su teisėjų mantijomis, laikrodžiai, išskidę kaip minkšti sūriai, manekenai, stovintys ryškiai apšviestose, tuščiose aikštėse. Veidai ir galvos su visokių gyvulių nosimis, akimis ir ausimis, kitur iš tų veidų ir galvų sudaryti vietovaizdžiai. Tačiau buvo ir visiškai kasdieniškų paveikslų: vyrų, pjaunančių javus, moterų, sėdinčių balkone. Kalnų, kaimų ir jūrų paveikslų, karo scenų ir cirko vaidinimų, gatvių ir kambarių, ir veidų veidų, — senų ir jaunų, išmintingų ir paikų, niūrių ir linksmų, juokdarių ir karalių. Galėjai rasti visokių šiurpybių, mirties bausmių ir giltinių, ir linksmų scenų, kur jauna dama joja ant banginio arba kur nosis vaikščioja gatve ir visi praeiviai ją sveikina.

Juo ilgiau jie vaikščiojo tarp paveikslų, juo mažiau Bastijanas pajėgė suprasti, ką jie reiškia. Tiktai viena jam buvo aišku: juose galėjai pamatyti tiesiog visko, nors dažniausiai pasitaikydavo gan keistų sugretinimų.

Daug valandų jie su Joru taip vaikščiojo tarp lentelių eilių, kol plačią snieguotą lygumą apgaubė sutemos. Jie grįžo prie trobelės. Uždaręs duris, Joras tyliai paklausė:

— Ar pažinai bent vieną?

— Ne, — atsakė Bastijanas.

Kalnakasys susimąstęs palingavo galva.

— O kam to reikia? — pasidomėjo Bastijanas. — Kas tai per paveikslai?

— Tai užmiršti žmonių pasaulio sapnai, — paaiškino Joras. — Sapnas negali virsti niekuo, jeigu jis jau sykį susapnuotas. Bet jeigu susapnavęs žmogus jo nepasilieka, — tai kur jis nukeliauja? Čionai, pas mus, į Fantaziją, į mūsų žemės gelmes. Tenai užmiršti sapnai sugula viens ant kito plonais plonais sluoksniais. Kuo giliau kasi, tuo tankiau jie guli. Visa Fantazija laikosi ant užmirštų sapnų pamato.

— Ar ten yra ir mano sapnų? — paklausė Bastijanas išplėtęs akis.

Joras tiktai linktelėjo galva.

— Ir tu manai, kad man juos reikia rasti? — toliau klausinėjo Bastijanas.

— Bent vieną. Vieno užtektų, — atsakė Joras.

— Bet kam? — neatlyžo Bastijanas.

Kalnakasys pasuko į jį veidą, dabar apšviestą tiktai menkos židinio ugnelės. Jo neregės akys vėl žvelgė pro Bastijaną į tolį.

— Klausykis, Bastijanai Baltazarai Buksai, — pasakė jis, — aš nemėgstu daug kalbėti. Tyla man labiau patinka. Tačiau šįsyk pasakysiu tau. Tu ieškai Gyvybės vandens. Tu norėtum mylėti, kad galėtum grįžti į savo pasaulį. Mylėti — tai juk tik žodis! Gyvybės vanduo tavęs paklaus: „Ką?“ Mat mylėti negalima apskritai ir bendrai. Tu juk viską pamiršęs, išskyrus savo vardą. Ir jeigu negalėsi atsakyti, tai negausi atsigerti. Todėl tau gali padėti tik užmirštas sapnas. Jeigu rasi jį, jis nuves tave prie šaltinio. Tačiau už tai teks galutinai viską pamiršti — net patį save. Tavęs laukia sunkus, atkaklus darbas. Įsidėmėk mano žodžius, nes aš tau jų niekada nekartosiu.

Paskui jis išsitiesė ant savo medinio gulto ir užmigo.

Bastijanui neliko nieko kita, kaip tik įsitaisyti ant kietos šaltos žemės. Tačiau jis dėl to nė kiek nepyko.

Kai kitą rytą pabudo visas sustiręs, Joro jau nerado. Galbūt jis jau buvo nusileidęs į Minroudo kasyklą. Bastijanas pats prisipylė lėkštę sriubos, kuri jį sušildė, tačiau nelabai lindo ir sūrumu šiek tiek priminė ašarų ir prakaito skonį. Paskui išėjo į lauką ir per sniegą ėmė vaikštinėti palei nesuskaičiuojamų paveikslų eiles. Jis apžiūrinėjo juos atidžiai vieną po kito, nes dabar žinojo, kas nuo to priklauso, tačiau nerado nė vieno, kuris jį ypač jaudintų. Visiems buvo abejingas.

Pavakare jis pamatė, kaip iš kasyklos šachtos išlindo keltuvu pasikėlęs Joras. Ant nugaros jis nešė stovą su keliais įvairaus dydžio paveikslais iš plonyčio selenito. Bastijanas tylomis jį darsyk palydėjo į lygumą, ir Joras labai atsargiai padėjo savo naujus radinius į minkštą sniegą vienos eilės gale. Viename buvo pavaizduotas vyriškis su paukščių narvu vietoj krūtinės, tame narve tupėjo du balandžiai. Kitame Bastijanas išvydo akmeninę moterį, jojančią ant didelio vėžlio. Labai mažame paveikslėlyje buvo galima įžiūrėti peteliškę su raidžių formos dėmėmis ant sparnų. Joras atnešė ir dar kelis paveikslus, bet nė vienas Bastijanui nieko nesakė.

Kai jiedu su kalnakasiu vėl sėdėjo trobelėje, Bastijanas paklausė:

— Kas atsitiks paveikslams, kai sniegas ištirps?

— Čia visuomet žiema, — atsakė Joras.

Tai buvo visas pokalbis tą vakarą.

Vėlesnėmis dienomis Bastijanas vėl ieškojo tarp paveikslų tokio, kurį jis atpažintų arba kuris jam ką nors reikštų... tačiau veltui. Vakarais jis sėdėdavo su kalnakasiu trobelėje, o kad tas tylėdavo, tai Bastijanas taip pat įprato nešnekėti. Iš Joro jis pamažu išmoko ir atsargiai judėti, kad nesukeltų kokio nors garso, nuo kurio galėtų žūti paveikslai.

— Dabar aš jau peržiūrėjau visus, — pasakė Bastijanas vieną vakarą, — tačiau savo nė vieno neradau.

— Blogai, — atsakė Joras.

— Ką man daryti? — paklausė Bastijanas. — Gal laukti dar naujų paveikslų, kuriuos tu išneši į viršų?

Joras valandėlę pagalvojo, paskui papurtė galvą.

— Aš tavim dėtas, — sušnibždėjo jis, — pats leisčiausi į Minroudo kasyklą ir ieškočiau.

— Bet mano akys ne tokios kaip tavo, — tarė Bastijanas, — tamsoje aš nematau.

— Argi tu negavai jokios šviesos prieš savo ilgą kelionę? — paklausė Joras ir vėl pažvelgė pro Bastijaną į tolį. — Kokio nors švytinčio akmens, ko nors, kas dabar tau galėtų padėti?

— Gavau, — liūdnai atsakė Bastijanas, — bet aš panaudojau Al’tsahirą kam kitam.

— Blogai, — pakartojo Joras nutaisęs akmeninį veidą.

— Ką tu man patartum? — paklausė Bastijanas.

Kalnakasys prieš atsakydamas vėl ilgai tylėjo.

— Tada turėsi dirbti tamsoj.

Bastijaną nukrėtė šiurpas. Tiesa, jis tebeturėjo Auryno suteiktą jėgą ir drąsą, tačiau pagalvojęs, kad reikės giliai po žemėm visiškoj tamsoj kažką daryti, jis tiesiog nustėro. Daugiau nieko nepasakė, ir abu nuėjo gulti.

Kitą rytą kalnakasys papurtė jį už peties.

Bastijanas atsisėdo.

— Valgyk sriubą ir eime! — trumpai paliepė Joras.

Bastijanas paklausė.

Jis nuėjo su kalnakasiu prie šachtos, įsilipo į keltuvo krepšį ir ėmė leistis į Minroudo kasyklą. Keltuvas vis grimzdo ir grimzdo. Seniai išnyko paskutinė blausi šviesa, besiskverbianti pro šachtos angą, o keltuvas vis nestojo. Pagaliau Bastijanas pajuto trūksnį, kuris reiškė, kad jie pasiekė dugną. Abu išlipo.

Čia, apačioj, buvo daug šilčiau negu apsnigtoje lygumoje, ir jau netrukus Bastijanas ėmė prakaituoti visu kūnu, besistengdamas tamsoje neatsilikti nuo kalnakasio, greitai einančio priekyje. Kelias vingiavo per daugybę požeminių koridorių, perėjų ir kartais salių, kaip buvo galima spręsti iš žingsnių aido. Bastijanas nesyk labai smarkiai užsigavo į iškyšulius ir atramas, tačiau Joras nekreipė į tai jokio dėmesio.

Tą pirmą dieną ir dar kelias vėlesnes kalnakasys tylomis, tiktai vedžiodamas Bastijano rankas, mokė jį, kaip atskirti vieną nuo kito trapius plonyčius selenito sluoksnius, kaip juos atsargiai nukelti. Tam jie naudojo įrankius, sprendžiant iš apčiuopos, medines ir ragines menteles, tačiau savo akimis Bastijanas niekad jų nepamatė, nes po darbo įrankiai likdavo kasykloje.

Po truputį jis išmoko tenai po žemėm susigaudyti visiškoje tamsoje. Perėjas ir požeminius koridorius atpažindavo kažkokia nauja nesuprantama jusle. Ir vieną dieną Joras be žodžių, vien tiktai rankomis, liepė jau vienam dirbti žemėje štolnėje, kurion įlįsti buvo galima tik keturiomis. Bastijanas paklausė. Ten buvo labai ankšta, o virš galvos slūgsojo didžiuliai senų uolienų klodai.

Susirietęs kaip negimęs vaikas motinos pilve, jis gulėjo tamsiose Fantazijos pamatų gelmėse ir kantriai ieškojo užmiršto sapno, paveikslo, kuris jį nuvestų prie Gyvybės vandens šaltinio.

Kadangi amžinoje žemės gelmių naktyje nieko nematė, tai negalėjo nei rinktis, nei spręsti. Liko vien tikėtis, kad atsitiktinumas ar gailestingas likimas kada nors padės. Diena po dienos blėstančio vakaro šviesoje jis vis kėlė į žemės paviršių tai, ką pavykdavo rasti Minroudo kasyklos gelmėse. Ir kiekvienąsyk darbas būdavo veltui. Tačiau Bastijanas nesiskundė ir nesipiktino. Jis prarado bet kokį gailestį sau. Pasidarė kantrus ir tylus. Nors jo jėga buvo neišsenkama, vis dėlto kartais jausdavosi labai pavargęs. Kiek truko tas sunkus metas, nepasakysi, nes tokio darbo negalima išmatuoti dienomis ir mėnesiais. Šiaip ar taip, vieną vakarą jis iškėlė paveikslą, kuris jį tuojau pat taip smarkiai sujaudino, jog teko labai tvardytis, kad nesuriktų iš netikėtumo ir taip visko nesunaikintų.

Trapioje selenito plokštėje — ne didesnėje už paprastos knygos puslapį — labai aiškiai ir ryškiai buvo matyti baltu chalatu apsirengęs žmogus. Vienoje rankoje jis laikė gipsinius dantis. Jo stovėsena ir tylus rūpestis veide Bastijaną labai jaudino. Tačiau labiausiai jį paveikė tai, kad tas vyras buvo įšalęs į permatomą kaip stiklas ledo luitą. Iš visų pusių jį dengė be jokio plyšelio perdėm tyras ledo sluoksnis.

Žiūrėdamas į paveikslą, gulintį priešais ant sniego, Bastijanas ėmė ilgėtis to nepažįstamo žmogaus. Tas jausmas tarsi ėjo iš toli, kaip pilnaties meto potvynis, kuris iš pradžių būna beveik nepastebimas, o priartėjęs galų gale virsta didžiule sulig namu banga, viską su savim nusinešančia ir nuplaunančia. Bastijanas vos neprigėrė joje ir godžiai gaudė orą. Jam gėlė širdį, ji buvo per maža, kad sutalpintų tokį didžiulį ilgesį. Toje bangoje nuskendo viskas, ką jis dar prisiminė apie save. Jis pamiršo ir tai, ką dar buvo išsaugojęs atmintyje, — savo paties vardą. Grįžęs į Joro trobelę, jis nieko nepasakė. Ir kalnakasys tylėjo, bet ilgai žiūrėjo į jį, o jo akys vėl, rodės, buvo įbestos į tolį, ir tada pirmąsyk per visą tą laiką jo pilkame kaip akmuo veide trumpam šmėstelėjo šypsena.

Tą naktį dabar net vardo neturįs berniukas, nepaisant nuovargio, niekaip negalėjo užmigti. Prieš akis vis stovėjo tas paveikslas. Jam atrodė, tarsi vyras norėtų jam kažką pasakyti, bet neišgali, nes yra iš visų pusių apšalęs ledu. Bevardis berniukas norėjo jam padėti, norėjo padaryti taip, kad tas ledas ištirptų. Sapnuodamas atviromis akimis, jis matė save laikantį glėbyje tą ledo luitą, trokšdamas ištirpdyti jį savo kūno šiluma. Tačiau viskas buvo veltui. Bet paskui jis staiga išgirdo, ką tas vyras norėjo jam pasakyti, išgirdo ne ausimis, o giliai širdyje:

— Padėk man! Nepalik manęs vieno! Pats aš negaliu ištrūkti iš to ledo. Gelbėk mane! Tik tu gali mane išlaisvinti... tik tu!

Kitą rytą atsikėlęs auštant, bevardis berniukas pasakė Jorui:

— Aš nesileisiu su tavim į Minroudo kasyklą.

— Tu mane palieki?

Berniukas linktelėjo.

— Aš eisiu ieškoti Gyvybės vandens.

— Tu radai paveikslą, kuris tave tenai nuves?

— Taip.

— Parodysi jį man?

Berniukas vėl linktelėjo. Abu išėjo į apsnigtą lauką, kur gulėjo paveikslas. Berniukas žiūrėjo į jį, o Joras atsuko savo nereges akis į berniuko veidą, rodės, kiaurai jį žvelgdamas į tolumą. Jis tarsi kažko ilgai klausėsi. Pagaliau linktelėjo galva.

— Pasiimk jį, — sušnibždėjo, — ir saugok. Jeigu pamesi jį arba sudaužysi, tai galas viskam, nes Fantazijoje tu daugiau nieko neturi. Juk žinai, ką tai reiškia.

Berniukas, dabar neturįs nė vardo, stovėjo nuleidęs galvą ir tylėjo. Paskui taip pat tyliai tarė:

— Ačiū, Jorai, už viską, ko mane išmokei.

Jie padavė viens kitam ranką.

— Tu buvai geras mokinys, — sumurmėjo Joras, — ir uoliai dirbai.

Paskui jis apsisuko ir nuėjo link Minroudo kasyklos šachtos.

Nesyk daugiau neatsigręžęs, įlipo į keltuvą ir nusileido gelmėn.

Bevardis berniukas pakėlė iš sniego paveikslą ir nuklampojo su juo per baltą lygumą.

Jau daug valandų Bastijanas taip keliavo, Joro trobelė seniai išnyko už horizonto, ir dabar jį supo vien tiktai balta lyguma, plytinti į visas šalis. Tačiau jis jautė, kad paveikslas, kurį atsargiai laikė abiem rankom, traukia tam tikra kryptim.

Berniukas buvo pasiryžęs klausyti tos jėgos, nes manė, kad ji nuves reikiamon vieton, ir visai nesvarbu, ar kelias bus ilgas, ar trumpas. Niekieno dabar nesiduos sulaikomas. Jis norėjo surasti Gyvybės vandenį ir buvo tikras, kad įstengs. Bet šit staiga ore išgirdo triukšmą. Tolumoje kažkas rėkė ir spygavo. Pakėlęs akis į dangų, berniukas pamatė tamsų debesį, panašų į didelį paukščių būrį. Kai tas būrys prilėkė arčiau, jis pažino, kas tai iš tikrųjų per paukščiai, ir iš baimės sustojo kaip įkastas.

Tai buvo drugiai juokdariai, šlamufai!

„Gailestingas dangau! — pagalvojo bevardis berniukas. — Tikiuosi, kad jie manęs nepastebėjo! Savo riksmu jie man suardys paveikslą! “

Tačiau šlamufai jį pamatė!

Baisiausiai juokdamasis ir rėkdamas, būrys puolė iš dangaus ant vienišo keleivio ir sutūpė aplink jį sniege.

— Valio! — šaukė jie plačiai išžioję savo išdažytas burnas.

— Pagaliau mes jį radom, savo didįjį geradarį!

Ir voliojosi sniege, mėtėsi sniego gniūžtėmis, vartėsi kūliais, stovėjo ant galvos.

— Tyliau! Netriukšmaukit taip! — šnibždėjo bevardis berniukas, apimtas nevilties.

Šlamufų choras entuziastingai sukliko:

— Ką jis pasakė? Jis pasakė, kad mes per tyliai šnekam! To mums dar niekas nebuvo sakęs!

— Ko jūs iš manęs norite? — paklausė berniukas. — Ko kimbate prie manęs?

Jie sukosi apie jį ir tarškė:

— Didysis geradari! Didysis geradari! Ar atsimeni, kaip mums padėjai, kai dar buvom acharajai? Tada mes buvom nelaimingiausi padarai visoje Fantazijoje, o dabar patys sau įgrisome iki gyvo kaulo. Kai tu mus pavertei, iš pradžių buvo gan linksma, o dabar mes baisiai nuobodžiaujam. Mes tiktai skraidžiojam ir neturim savo vietos. Net negalim kokiu nors žaidimu užsiimti, nes nežinom jokių taisyklių. Juokingais pajacais tu mus pavertei! Tu apgavai mus, didysis geradari!

— Aš juk gero norėjau, — sušnibždėjo berniukas pasibaisėjęs.

— Teisingai, gero sau! — choru sukliko šlamufai. — Pats sau tu atrodei labai puikus, o mums teko susimokėti už tavo gerumą, didysis geradari!

— Ką gi man daryti? — paklausė berniukas. — Ko jūs iš manęs norite?

— Mes ieškojom tavęs, — klykė šlamufai, perkreipę savo juokdariškus veidus, — norėjom tave pavyti, kol neišsinešdinai iš mūsų šalies. Ir štai pavijom. Dabar neatstosim, kol nepasidarysi mūsų vadas. Turėsi būti mūsų vyresnysis, vyriausias, generalinis šlamufas! Kas norėsi, tas ir būsi!

— Bet kodėl, kodėl? — šnibždėjo berniukas maldaudamas.

Ir juokdariai choru atsakė:

— Mes norim, kad tu mums įsakinėtum, kad komanduotum, kad verstum ką nors daryti, kad ką nors draustum! Mes norim, kad būtume kam nors reikalingi!

— Aš nebegaliu! Kodėl jūs neišsirenkat vadu kurio nors saviškio?

— Ne, ne, mes norim tavęs, didysis geradari! Tu juk padarei mus tokius, kokie dabar esam!

— Aš negaliu, — sudejavo berniukas, — man reikia eiti iš čia. Aš turiu grįžti!

— Neskubėk, didysis geradari! — šaukė juokdarių burnos. — Tu nepaspruksi nuo mūsų! Norėtum imti ir dingti iš Fantazijos?

— Aš negaliu daugiau! — tikino berniukas.

— O mes? — atsiliepė choras. — Mes galim?

— Atstokit! — sušuko berniukas. — Aš neturiu kada jumis rūpintis!

— Tai atversk mus atgal! — suspigo jie. — Jei taip, geriau vėl būsim acharajai. Ašarų ežeras išdžiūvo, Amargantas stovi sausumoj. Niekas nebepina sidabro filigrano. Mes vėl norime būti acharajai.

— Negaliu! — atsakė berniukas. — Aš nebeturiu jokios galios Fantazijoje.

— Jei taip, — sukliko ir subruzdo visas būrys, — mes tave pasiimam!

Šimtai mažų rankučių nutvėrė jį ir bandė pakelti į orą. Berniukas gynėsi iš paskutiniųjų, ir drugiai lėkė į visas puses, tačiau atkakliai kaip sukiršintos vapsvos grįždavo atgal.

Per tą šurmulį ir klyksmą staiga tolumoj pasigirdo tylus, bet galingas skambesys, panašus į didžiulio bronzinio varpo gaudesį.

Šlamufai kaipmat atstojo, juodu debesiu pakilo į dangų ir dingo.

Bevardis berniukas klūpojo sniege. Priešais jį gulėjo dulkėmis virtęs paveikslas. Viskas buvo baigta. Niekas nebegalėjo jo nuvesti prie Gyvybės vandens šaltinio. Pakėlęs akis, apsnigtame lauke pro ašaras netoliese neaiškiai įžiūrėjo dvi figūras, vieną didelę ir vieną mažą. Jis nusišluostė akis ir darsyk pažvelgė ton pusėn.

Tai buvo Fuchuras, baltasis laimės drakonas, ir Atrėjas.