XV

Graogramanas, Margaspalvė Mirtis

Nėjau tu taip praleidai visą mielą naktį, pone? — pasigirdo griausmingas jo draugo, liūto Graogramano, balsas, pažadinęs jį iš miegų.

Bastijanas pakilo ir pasitrynė akis. Jis sėdėjo tarp liūto letenų, ir didelis žvėries snukis žvelgė į jį iš viršaus. Graogramano akyse atsispindėjo nuostaba. Jo kailis tebebuvo juodas kaip uolos luitas, ant kurio jis tupėjo, tačiau akys blizgėjo.

Žibintai olos pasieniuose vėl degė.

— Ak, — sulemeno Bastijanas, — aš... aš maniau, kad tu suakmenėjai.

— Aš ir buvau suakmenėjęs, — atsakė liūtas. — Aš mirštu kasdien, kai užeina naktis, ir kiekvienąryt vėl pabundu.

— O aš maniau, kad jau amžinai užmigai, — tarė Bastijanas.

— Aš visada užmiegu amžinai, — mįslingai atsakė Graogramanas.

Jis atsistojo, pasirąžė, išsitiesė ir ėmė liūtiškai lakstyti po olą. Jo liepsningas kailis vis ryškiau mirgėjo grindų spalvomis. Staiga jis sustojo ir pasižiūrėjo į berniuką.

— Tu net verkei dėl manęs?

Bastijanas tylomis linktelėjo.

— Tada, — tarė liūtas, — tu esi ne tik vienintelis, miegojęs tarp Margaspalvės Mirties letenų, bet ir vienintelis apraudojęs mano mirtį.

Bastijanas pasižiūrėjo į liūtą, kuris vėlei ėmė bėgioti po olą, ir paskui tyliai paklausė:

— Tu visuomet vienas?

Liūtas vėl sustojo, bet šįsyk jau nebepažvelgė į Bastijaną. Nusukęs galvą į šoną, jis pakartojo griausmingu balsu:

— Vienas...

Tą žodį atmušė olos sienos.

— Mano karalystė yra dykuma... ir aš ją pats sukūriau. Kur tik pasisuku, viskas aplink mane turi virsti dykuma. Kur aš, ten ir jinai. Aš esu iš mirtį nešančios liepsnos. Tai kas gi kitas man turėtų būti lemta, jei ne amžina vienatvė.

Bastijanas apstulbęs tylėjo.

— Ar tu, pone, — toliau kalbėjo liūtas priėjęs prie berniuko ir įsmeigęs į jį degančias akis, — turįs Vaikų Karalienės ženklą, gali man atsakyti, kodėl aš turiu mirti užėjus nakčiai?

— Kad Spalvų dykumoje galėtų augti Nakties miškas Perelinas, — atsakė Bastijanas.

— Perelinas? — pakartojo liūtas. — Kas tai?

Ir tada Bastijanas papasakojo apie stebuklingas džiungles iš gyvos šviesos. Sustingusiam iš nuostabos Graogramanui jis apsakė žibančių ir švytinčių augalų įvairovę ir puikybę, kaip jie patys dauginasi, nesulaikomai be garso auga, kokie yra pasakiškai gražūs ir dideli. Jis kalbėjo su užsidegimu, ir Graogramano akys iš susižavėjimo vis ryškiau žibėjo.

— Ir visa tai, — pabaigė Bastijanas, — gali būti tik tada, kai tu esi suakmenėjęs. Bet Perelinas viską surytų ir užspringtų pats savim, jeigu nuolatos nemirtų ir nevirstų dulkėmis tau pabudus. Perelinas ir tu, Graogramanai, esate viena.

Graogramanas ilgai tylėjo.

— Pone, — pasakė jis paskui, — dabar aš matau, kad mano mirtis duoda gyvybę, o mano gyvenimas — mirtį, ir viena, ir antra yra gerai. Dabar aš suprantu savo būties prasmę. Ačiū tau.

Liūtas lėtai ir iškilmingai nuėjo į tamsiausią olos kampą. Ką jis tenai darė, Bastijanas nematė, bet girdėjo, kaip porąsyk žvangtelėjo metalas. Grįžęs Graogramanas kažką atnešė dantyse ir žemai nulenkęs galvą padėjo prie Bastijano kojų.

Tai buvo kardas.

Kas be ko, jis neatrodė labai puikus. Geležinės jo makštys buvo surūdijusios, o rankena atrodė lyg vaikiško kardo, padaryto iš seno medgalio.

— Ar gali duoti jam vardą? — paklausė Graogramanas.

— Sikanda! — pasakė Bastijanas.

Tą pačią akimirką kardas švilpdamas išlėkė iš makštų ir šokte įšoko jo rankon. Dabar Bastijanas pamatė, kad jo geležtė iš žilpinančios šviesos ir kad į ją beveik negali žiūrėti. Kardas buvo dviašmenis ir lengvas kaip plunksna.

— Šis kardas, — pasakė Graogramanas, — nuo amžių čia tavęs laukė. Mat prie jo nebijodamas gali prisiliesti tiktai tas, kuris jojo ant mano nugaros, kuris valgė ir gėrė mano liepsnos ir išsimaudė joje. Priklauso jis tau tik todėl, kad sugebėjai pasakyti jo tikrąjį vardą.

— Sikanda! — sušnibždėjo Bastijanas ir susižavėjęs sekė blykčiojančią šviesą, lėtai sukdamas kardą ore, — tai stebuklingas kardas, ar ne?

— Nei plienas, nei uola, — atsakė Graogramanas, — niekas Fantazijoje negali prieš jį atsilaikyti. Tačiau tu neturi jo versti. Tiktai tada, kai pats kaip dabar įšoks rankon, gali jį panaudoti — kad ir kas tau grėstų. Jis vedžios tavo ranką ir darys, kas reikia. Bet jeigu pats išimsi jį iš makštų, tai užsitrauksi didelę nelaimę sau ir visai Fantazijai. Niekada to nepamiršk.

— Nepamiršiu, — pažadėjo Bastijanas.

Kardas grįžo į makštis ir dabar vėl atrodė senas ir niekam vertas. Bastijanas apsijuosę diržą, buvusį prie makšties.

— O dabar, pone, lekiam kartu per dykumą, jeigu nori, — pasiūlė Graogramanas. — Lipk ant mano nugaros, nes man jau metas!

Bastijanas užsėdo ant liūto, ir tas išbėgo į lauką. Ryto saulė kilo virš dykumos, o nakties miškas jau seniai buvo virtęs spalvotu smėliu. Ir jie sykiu nurūko viršum kopų kaip šokuojantis ugnies kamuolys, kaip svilinantis vėjo šuoras. Bastijanui atrodė, lyg ant liepsnojančios kometos jotų per šviesas ir spalvas. Jis visąlaik jautė pašėlišką svaigulį. Apie pietus Graogramanas staiga sustojo.

— Štai ta vieta, pone, kur mes vakar susitikom.

Bastijanas buvo dar truputį apsvaigęs nuo smarkaus lėkimo. Jis apsidairė aplink, bet nepamatė nei ultramarino, nei ugnies spalvos kalvos. Ir raidžių niekur neįžiūrėjo. Kopos dabar buvo viena žalsva, kita — rožinė.

— Čia viskas kitaip, — pasakė jis.

— Teisingai, pone, — sutiko liūtas, — kiekvieną dieną viskas kitaip atrodo. Iki šiol aš nežinojau, kodėl taip yra. Bet dabar, kai tu man papasakojai, kad Perelinas išauga iš smėlio, aš ir tai suprantu.

— Bet iš kur tu pažįsti, jog tai ta pati vieta?

— Aš jaučiu tai, kaip ir bet kurią savo kūno vietą. Dykuma yra mano kūno dalis.

Bastijanas nulipo nuo Graogramano nugaros ir atsisėdo ant žalsvosios kopos viršūnės. Liūtas įsitaisė šalia, dabar jis taip pat buvo žalsvas. Bastijanas pasirėmė ranka smakrą ir susimąstęs nukreipė akis į horizontą.

— Aš galiu tavęs kai ko paklausti? — pasakė jis po ilgos tylos.

— Tavo tarnas klauso, — atsiliepė liūtas.

— Tu iš tiesų jau seniai čia?

— Nuo neatmenamų laikų, — patvirtino Graogramanas.

— Goabo dykuma irgi.

— Taip, ir dykuma. Kodėl tu klausi?

Bastijanas valandėlę pagalvojo.

— Nesuprantu, — pasakė jis pagaliau. — Aš būčiau galėjęs kirsti lažybų, kad ji atsirado tik vakar.

— Ką tu nori tuo pasakyti, pone?

Ir tada Bastijanas jam papasakojo, ką patyrė nuo to laiko, kai sutiko Mėnuliukę.

— Viskas taip keista, — baigė jis, — man kyla koks nors noras, ir tuojau įvyksta tai, ko norėjau. Aš to neišgalvoju, supranti? Aš nė nesugebėčiau. Niekada nebūčiau galėjęs sukurti tiek naktinių Perelino augalų. Ar Goabo spalvų... arba tavęs! Visa yra daug puikiau ir tikriau, negu galėčiau įsivaizduoti. Ir vis dėlto, ko tiktai panoriu, visada sulaukiu.

— Taip yra todėl, kad tu turi Auryną, puošmeną, — pasakė liūtas.

— Aš nesuprantu ko kito, — bandė paaiškinti Bastijanas. — Ar viskas atsiranda tik tada, kai aš užsinoriu? Ar būna jau prieš tai ir aš tik kažkaip atspėju?

— Ir taip, ir taip, — atsakė Graogramanas.

— Bet kaip tai gali būti? — šūktelėjo Bastijanas beveik nekantraudamas. — Tu jau dievai žino kiek laiko esi Goabo Spalvų dykumoje. Tavo rūmų menė jau kadai manęs laukia. Kardas Sikanda jau nuo neatmenamų laikų buvo man skirtas, — tu juk pats taip sakei!

— Taip, pone.

— Bet aš, aš tiktai nuo vakar esu Fantazijoje! Vadinasi, viskas atsirado ne sykiu su manim!

— Pone, — ramiai atsakė liūtas, — argi tu nežinai, kad Fantazija yra istorijų šalis? Istorija gali būti nauja, tačiau pasakoti apie neatmenamus laikus. Praeitis iškyla sykiu su ja.

— Tad ir Perelinas visada buvo, — pasakė sutrikęs Bastijanas.

— Jis atsirado tą akimirką, pone, — atsakė Graogramanas, — kai tu davei jam vardą.

— Ar tu nori tuo pasakyti, kad aš jį sukūriau?

Prieš atsakydamas, liūtas valandėlę patylėjo.

— Tai gali paaiškinti tik Vaikų Karalienė. Iš jos tu viską gavai.

Jis pakilo.

— O dabar laikas grįžti į mano rūmus, pone. Saulė jau krypsta prie laidos, o kelias tolimas.

Tą vakarą Bastijanas liko pas Graogramaną, kai šis vėl atsitūpė ant juodojo akmens. Daugiau jis menkai ką tekalbėjo. Bastijanas atsinešė valgių ir gėrimo iš miegamojo, kur vėl rado žemą staliuką, tarsi dvasių padengtą. Jis pavakarieniavo sėdėdamas ant laiptų, vedančių prie uolos atplaišos.

Kai žibintų liepsnos priblėso ir ėmė šokinėti lyg vis lėtėjantis pulsas, jis atsistojo ir tylomis apkabino liūto kaklą. Karčiai buvo kieti ir atrodė kaip sustingusi lava. Ir tada vėl pasigirdo tas baisus garsas, tačiau Bastijanas jau nebeišsigando. Jis ir vėl apsiašarojo, tačiau tik todėl, kad jam buvo gaila Graogramano, amžinai pasmerkto kęsti tokias kančias.

Paskui, jau naktį, Bastijanas vėl apgraibomis išėjo į lauką ir ilgai žiūrėjo, kaip be garso auga švytintys nakties augalai. Paskui grįžo į olą ir kaip vakar atsigulė tarp suakmenėjusio liūto letenų.

Daug dienų ir naktų jis svečiavosi pas Margaspalvę Mirtį, ir juodu tapo draugais. Kartais abu žaisdavo ir dūkdavo dykumoje. Bastijanas pasislėpdavo tarp smėlio kopų, bet Graogramanas visada jį surasdavo. Eidavo lenkčių, bet liūtas buvo tūkstantįsyk greitesnis. Net tyčiom grumdavosi, galynėdavosi ir imdavosi — ir čia Bastijanas jam nenusileisdavo. Nors grumdavosi jie tik juokais. Graogramanas turėdavo sukaupti visas jėgas, kad prilygtų berniukui. Nė vienas negalėdavo kito įveikti.

Sykį, šitaip išsidūkus, Bastijanas truputį pridusęs atsisėdo ir paklausė:

— Ar aš negaliu pas tave likti visam laikui?

Liūtas papurtė galvą.

— Ne, pone.

— Kodėl?

— Čia yra tik gyvenimas ir mirtis, tiktai Perelinas ir Goabas, tačiau niekas nevyksta. Tu turi patirti savo istoriją. Tau nevalia čia likti.

— Bet aš negaliu iš čia išeiti, — pasakė Bastijanas. — Dykuma tokia didelė, kad iš jos neišsikapstysi. O tu negali manęs išnešti, nes dykuma visuomet su tavim.

— Fantazijos keliai, — tarė Graogramanas, — tai tavo norai. Ir tu gali eiti tiktai nuo vieno noro prie kito. Ko nenori, tau nepasiekiama. Tokia čia žodžių „arti“ ir „toli“ reikšmė. Ir neužtenka vien noro iš kur nors išeiti. Tu turi veržtis į kitą vietą. Turi leistis vedamas savo norų.

— Bet aš visai nenoriu iš čia išeiti, — atsakė Bastijanas.

— Tau turės kilti naujas noras, — beveik griežtai pasakė Graogramanas.

— O kai kils, — paklausė Bastijanas, — kaip aš iš čia ištruksiu?

— Klausyk, pone, — tyliai pasakė Graogramanas, — Fantazijoje yra vieta, vedanti visur ir iš visur pasiekiama. Ta vieta vadinama Tūkstančio Durų pilim. Niekas nėra jos matęs iš išorės, nes ji neturi jos. O jos vidus — tai durų labirintas. Kas nori jį pamatyti, turi ryžtis įžengti į vidų.

— Kaip tu įžengsi, jei jos nematyt?

— Kiekvienos durys, — kalbėjo toliau liūtas, — kiekvienos Fantazijos šalies durys, net paprastos tvarto ar virtuvės durys, pagaliau netgi spintos, tam tikrą akimirką gali virsti įėjimu į Tūkstančio Durų pilį. Kai ta akimirka praeinamos vėl virsta paprastomis durimis. Todėl niekas negali dusyk įeiti pro tas pačias duris. Ir nė vienos iš tūkstančio durų neveda ten, iš kur atėjai. Kelio atgal nėra.

— O jeigu įeini vidun, — paklausė Bastijanas, — ar galima kur nors vėl išeiti?

— Taip, — atsakė liūtas, — tačiau ne taip paprastai kaip iš normalaus pastato. Mat iš Tūkstančio Durų labirinto tave gali išvesti tiktai tikras noras. Kas jo neturi, tas tol klaidžios, kol pagaliau supras, ko trokšta. Tai kartais labai ilgai trunka.

— O kaip rasti įėjimą?

— Reikia tik panorėti.

Bastijanas ilgai galvojo, paskui tarė:

— Keista, kad negali paprasčiausiai panorėti, ko geidi. Ir iš kur mumyse kyla norai? Ir kas tie norai apskritai?

Graogramanas nustebęs pasižiūrėjo į berniuką, bet nieko neatsakė.

Dar po kelių dienų vėl įvyko labai svarbus pokalbis. Bastijanas parodė liūtui įrašą kitoje brangenybės pusėje.

— Ką tai galėtų reikšti? — paklausė jis. — Daryk, Ką Nori, juk tai reiškia, kad aš galiu daryti viską, ko užsigeidžiu, ar ne?

Graogramano veidas staiga pasidarė baisiai rimtas, o akys užsidegė.

— Ne, — pasakė jis dusliu kaip griaustinis balsu, — tai reiškia, kad tu privalai vykdyti savo Tikrąją valią. Už tai nėra nieko sunkiau.

— Savo Tikrąją valią? — pakartojo Bastijanas nustebęs. — Kas gi ji yra?

— Tai tavo paties didžiausia paslaptis, kurios tu nežinai.

— O kaipgi ją sužinoti?

— Reikia eiti savo norų keliu, nuo vieno prie kito ir iki pačio paskutinio. Jis nuves tave prie Tikrosios valios.

— Man tai neatrodo labai sunku, — tarė Bastijanas.

— Tai pats pavojingiausias iš visų kelių, — pasakė liūtas.

— Kodėl? — paklausė Bastijanas. — Aš nieko nebijau.

— Čia ne drąsa svarbu, — sududeno Graogramanas, — šis kelias reikalauja didžiausio nuoširdumo ir atidumo, kitaip jame lengviau pasiklysti negu bet kuriame kitame kelyje.

— Tu manai, kad ne visi norai būna geri? — neatlyžo Bastijanas.

Liūtas ėmė plakti uodega smėlį, kuriame gulėjo. Jis suglaudė ausis ir suraukė nosį, jo akys ėmė svaidyti žaibus.

Bastijanas nejučiom susigūžė, kai Graogramanas pasakė tokiu balsu, nuo kurio vėl suvirpėjo žemė.

— Ką tu išmanai apie norus! Ką tu išmanai, kas yra gerai!

Paskui Bastijanas daug galvojo apie tai, ką jam pasakė Margaspalvė Mirtis. Tačiau yra dalykų, kuriems perprasti vien galvojimo neužtenka, tai reikia patirti. Ir atsitiko taip, kad daug vėliau, po daugelio nuotykių, jis prisiminė Graogramano žodžius ir pradėjo juos suvokti.

Dabar Bastijanas vėlei pasikeitė. Prie visų dovanų, kurias jis gavo nuo to laiko, kai sutiko Mėnuliukę, dar prisidėjo drąsa. Ir kaip visada, taip ir šį kartą jis kai ką prarado — visiškai užmiršo, jog kažkada buvo bailus.

O kad nebeliko, ko bijotų, tai pamažu, iš pradžių nepastebimai, paskui vis aiškiau ir aiškiau ėmė ryškėti naujas noras. Jis nebenorėjo būti vienas. Su Margaspalve Mirtim juk tam tikra prasme buvo vienas. Jis norėjo savo sugebėjimus parodyti kitiems, norėjo, kad kiti juo žavėtųsi ir šlovintų jį.

Ir vieną naktį, vėlei žiūrėdamas, kaip auga Perelinas, staiga suprato, kad tai paskutinis kartas, kad reikia atsisveikinti su švytinčio nakties miško grožybėmis. Vidinis balsas jį šaukė tolyn.

Jis metė paskutinį žvilgsnį į tą spindintį spalvų rojų, paskui nulipo į Graogramano kapo olą ir atsisėdo tamsoje ant laiptų. Jis nebūtų galėjęs pasakyti, ko laukia, tačiau žinojo, kad tą naktį neguls.

Sėdėdamas turbūt vis dėlto snustelėjo, nes staiga pašoko išgirdęs, tarsi kas jį būtų pašaukęs vardu.

Durys, vedančios į miegamąjį, buvo praviros. Pro jas tamsion olon krito ilgas rausvos šviesos ruožas.

Bastijanas pakilo. Galbūt durys dabar virtusios įėjimu į Tūkstančio Durų pilį? Jis neryžtingai priėjo prie plyšio ir bandė pasižiūrėti. Bet nieko neįstengė pamatyti. Paskui plyšys pamažu ėmė vertis. Tuoj tuoj pradings vienintelė proga iš čia išsikrapštyti!

Jis darsyk atsisuko į Graogramaną, kuris sustingęs, negyvom akmeninėm akim tupėjo ant savo postamento. Šviesos ruožas krito kaip tik ant jo.

— Lik sveikas, Graogramanai, ir ačiū tau už viską! — pasakė jis tyliai. — Aš grįšiu, tikrai grįšiu atgal.

Paskui šmurkštelėjo pro duris, kurios tuojau užsivėrė jam už nugaros.

Bastijanas nežinojo, kad neįvykdys pažado. Daug daug vėliau jo vardu turėjo ateiti kitas ir ištesėti žodį.

Tačiau tai kita istorija, ir ją čia ne vieta pasakoti.