XXII

Mūšis dėl Dramblio Kaulo bokšto

Užduotį pasiųsti į priekį žvalgai įvykdė be jokių priekaištų, jie sužinojo, kur yra jų ieškomas Dramblio Kaulo bokštas, ir grįžę į stovyklą visiems pranešė, kad iki jo jau visai nebetoli. Per dvi, o daugiausia per tris energingo, pagreitinto žygio dienas būtų galima jį pasiekti.

Tačiau Bastijanas, atrodo, svyravo. Jis liepdavo dažniau negu paprastai sustoti, — paskui staiga vėl nei iš šio, nei iš to žygiuoti. Nė vienas palydovas nesuprato, kodėl jis taip daro, tačiau niekas, žinoma, nedrįso klausti. Nuo savo didžiosios dienos Žvaigždžių vienuolyne jis pasidarė niekam neprieinamas, netgi Ksaidei. Vilkstinėje sklido įvairūs gandai, tačiau dauguma palydovų nemurmėdami klausė jo prieštaringų įsakymų. Dideli išminčiai — taip manė jie — eiliniams padarams dažnai atrodo nesuprantami. Ir Atrėjas su Fuchuru nebegalėjo paaiškinti Bastijano elgesio. Žvaigždžių vienuolyno įvykis ne tik pranoko jų proto išgales, bet ir padidino rūpestį dėl draugo.

Bastijano viduje vyko dviejų jausmų kova, ir jis nė vieno iš jų nebeįstengė numaldyti. Jis troško susitikti su Mėnuliuke. Dabar buvo garsus ir mėgstamas visoje Fantazijoje ir galėjo prieš ją jaustis kaip lygus. Tačiau sykiu jam buvo neramu, kad ji pareikalaus grąžinti Auryną. Kas tada? Ar nepanorės išsiųsti jį atgal į tą pasaulį, kurio jis beveik nebeprisiminė. Jis nenorėjo grįžti! Ir troško pasilikti brangenybę! Paskui jam vėl kildavo mintis, kad apskritai nebuvo pasakyta, jog Vaikų Karalienė norės ją atsiimti. Galbūt ji leis jam turėti puošmeną kiek patinka. Galbūt jinai ją išvis jam padovanojo, ir dabar brangenybė priklauso jam amžinai. Tokiom akimirkom jis troško kuo greičiau pamatyti Mėnuliukę ir ragino vilkstinę skubėti. Bet paskui vėl užgriūdavo abejonės, ir Bastijanas liepdavo sustoti poilsiui, kad apgalvotų, ko galima tikėtis.

Taip jie ir keliavo, — tai galvotrūkčiais skubėdami, tai valandų valandas delsdami, — kol pagaliau pasiekė garsiojo Labirinto pakraštį, tą plačių gėlynų lygumą, pilną persipynusių takų ir kelių. Palei horizontą auksiniame vakaro danguje fėjišku baltumu švietė Dramblio Kaulo bokštas.

Visa fantaziečių vilkstinė ir Bastijanas stovėjo pagarbiai tylėdami ir gėrėjosi neapsakomu to vaizdo grožiu. Net Ksaidės veide atsispindėjo nuostaba, kurios ji iki šiol dar niekada nebuvo parodžiusi ir kuri, žinoma, greit vėl išnyko. Atrėjas ir Fuchuras, stovėję pačiame gale, prisiminė, kad paskutinįsyk jiems čia lankantis Labirintas atrodė visai kitaip — buvo suėstas mirtinos Nieko ligos. Dabar jis vešėte vešėjo ir buvo gražesnis ir ryškesnis negu bet kada. Bastijanas nusprendė tą dieną daugiau nekeliauti, ir vilkstinė apsistojo nakčiai. Jis pasiuntė į priekį kelis žygūnus, kad perduotų Mėnuliukei jo sveikinimus ir praneštų, jog kitą dieną jis mano atvykti į Dramblio Kaulo bokštą. Tada atsigulė savo palapinėje ir bandė užmigti. Jis vartėsi ant pagalvių nuo šono ant šono negalėdamas pamiršti savo rūpesčių. Bastijanas nenutuokė, kad ši naktis visai dėl kitų priežasčių bus blogesnė už visas kitas, iki tol praleistas Fantazijoje.

Apie vidurnaktį, kai pagaliau užmigo negiliu, neramiu miegu, jį pažadino susijaudinimo kupinas murmesys ir šnibždesys priešais palapinės angą. Bastijanas pakilo ir išėjo į lauką.

— Kas atsitiko? — paklausė jis griežtai.

— Štai šitas pasiuntinys, — atsakė lluanas, mėlynasis džinas, — sakosi atnešęs tau tokią svarbią žinią, kad negali laukti iki ryto.

Pasiuntinys, kurį Iluanas laikė pakėlęs už pakarpos, buvo mažas greitakinkis, — padaras, truputį panašus į triušį, tiktai vietoj kailio apaugęs margaspalvėmis plunksnomis. Greitakinkiai yra vieni iš sparčiausių Fantazijos bėgikų ir gali didžiausius nuotolius nulėkti tokiu greičiu, kad jų praktiškai nespėji sumatyti, tiktai pralėkdami jie palieka pakilusių dulkių debesėlius. Kaip tik dėl šios savybės greitakinkis ir buvo pasiųstas. Jis buvo nulėkęs iki Dramblio Kaulo bokšto ir grįžęs atgal ir dabar sunkiai lekavo, džino pastatytas priešais Bastijaną.

— Atleisk man, pone, — sušvokštė jis ir kelissyk žemai nusilenkė, — atleisk man, kad išdrįsau sutrikdyti tavo ramybę, bet tu būtum ant manęs pykęs, jeigu nebūčiau to padaręs. Vaikų Karalienės Dramblio Kaulo bokšte nėra jau nuo nežinia kada, ir niekas negali pasakyti, kur ji.

Bastijanas viduje staiga pajuto šaltį ir tuštumą.

— Tu turbūt klysti. Negali būti.

— Kiti pasiuntiniai grįžę tau pasakys tą patį, pone.

Bastijanas valandėlę tylėjo, paskui dusliai ištarė:

— Gerai, ačiū.

Jis apsigręžė ir nuėjo į savo palapinę. Ten atsisėdo ant guolio ir pasirėmė rankom galvą. Negali būti, kad Mėnuliuke nesužinojo, jog jis jau kuris laikas traukia pas ją. Galbūt ji nenori su juo susitikti? Gal jai kas atsitiko? Ne, neįmanoma net įsivaizduoti, kad jai, Vaikų Karalienei, galėtų kas nors atsitikti jos pačios karalystėje.

Tačiau bokšte jos nebuvo, tad nereikės grąžinti jai Auryno. Kita vertus, Bastijanas jautėsi labai nusivylęs, kad negalės jos pamatyti. Nesvarbu, kas ją vertė taip elgtis, jis negalėjo to suprasti, jį tai tiesiog žeidė!

Paskui jis prisiminė Atrėjo ir Fuchuro dažnai kartotą mintį, kad Vaikų Karalienę galima pamatyti tik vienąsyk.

Nuliūdintas tos minties, jis staiga užsinorėjo pabūti su Atrėju ir Fuchuru. Reikėjo su kuo nors išsikalbėti, išlieti širdį draugui.

Jam toptelėjo užsidėti diržą Gemalį ir nueiti pas juos nematomam. Taip pabus su jais ir neišsiduodamas pasidžiaugs jų draugija.

Bastijanas greitai atidarė puošniąją dėžutę, ištraukė diržą ir apsijuosę juo liemenį. Nebematant savęs, vėlei apėmė tas pats nemalonus jausmas kaip pirmukart. Jis valandėlę palaukė, kol prie jo priprato, paskui išėjo į lauką ir ėmė klaidžioti po palapinių miestą ieškodamas Atrėjo ir Fuchuro. Visur buvo girdėti neramus šnibždesys ir murmėjimas, pamėkliškos figūros šmėkščiojo tarp palapinių, tai šen, tai ten daugelis tupėjo krūvoj ir tyliai tarpusavyje tarėsi. Tuo laiku buvo grįžę ir kiti pasiuntiniai, ir žinia, kad Mėnuliukės Dramblio Kaulo bokšte nėra, kaip ugnis aplėkė visą stovyklą. Bastijanas vaikščiojo tarp palapinių, bet kol kas niekaip negalėjo rasti tų, kurių ieškojo.

Atrėjas ir Fuchuras buvo apsistoję pačiame stovyklos pakraštyje po žydinčiu rozmarino medžiu. Atrėjas sėdėjo parietęs kojas, sukryžiavęs ant krūtinės rankas ir sustingusiu veidu žiūrėjo Dramblio Kaulo bokšto pusėn. Laimės drakonas gulėjo greta, savo didžiulę galvą padėjęs ant žemės prie Atrėjo kojų.

— Paskutinė mano viltis buvo, jog ji padarys jam išimtį, kad galėtų atsiimti ženklą, — tarė Atrėjas, — bet dabar ir ji žlugo.

— Ji žino, ką daro, — atsakė Fuchuras.

Tą akimirką Bastijanas rado juodu ir nepastebėtas priėjo.

— Ar tikrai žino? — sumurmėjo Atrėjas. — Jam negalima ilgiau turėti Auryną.

— Ką tu manai daryti? — paklausė Fuchuras. — Juk gera valia jis jo neatiduos.

— Aš turiu jį paimti, — atsakė Atrėjas.

Sulig šiais žodžiais Bastijanas pajuto, kaip jam iš po kojų ėmė slysti žemė.

— Kaipgi tu paimsi? — išgirdo jis Fuchuro balsą. — Taip, jeigu jį turėtum, jis jau nebepriverstų tavęs jį atiduoti.

— O, nežinau, nežinau, — pasakė Atrėjas, — juk Bastijanas tebebūtų toks pat stiprus ir tebeturėtų savo užburtąjį kardą.

— Bet ženklas tave saugotų, — paprieštaravo jam Fuchuras, — net nuo jo.

— Ne, — atsakė Atrėjas, — nemanau. Nuo jo neapsaugotų.

— O juk, — Fuchuras tyliai ir liūdnai nusijuokė, — jis tau pats jį siūlė tą vakarą, kai pirmąsyk susitikome Amargante.

Atrėjas linktelėjo galva.

— Tada aš dar nežinojau, kaip viskas pakryps.

— Kas gi tau belieka? — paklausė Fuchuras. — Kaip tu gali atimti iš jo ženklą?

— Reikės pavogti.

Fuchuro galva pašoko į viršų. Jis įsmeigė savo žaižaruojantį rubininį žvilgsnį į Atrėją, o tas nuleido akis į žemę ir tyliai pakartojo:

— Reikės pavogti. Kitos išeities nėra.

Po nejaukios tylos Fuchuras paklausė:

— Ir kada?

— Dar šiąnakt, — atsakė Atrėjas, — nes rytoj jau gali būti vėlu.

Bastijanas daugiau nieko nebenorėjo girdėti. Jis lėtai nuėjo šalin. Viduje jautė vien tiktai šaltą begalinę tuštumą. Dabar jam viskas buvo vis tiek — kaip buvo sakiusi Ksaidė. Jis parėjo į savo palapinę ir nusiėmė diržą Gemai). Paskui pasiuntė Iluaną, kad pakviestų riterius Hysbaldą, Hykrioną ir Hydorną. Kai laukdamas vaikščiojo po palapinę, jam dingtelėjo, kad Ksaidė viską išpranašavo. Jis nenorėjo tikėti, bet dabar abejonių neliko. Ksaidė buvo su juo nuoširdi, dabar jis tai suprato. Ji viena buvo jam iš tiesų atsidavusi. Tačiau tai dar nereiškia, kad Atrėjas imsis vykdyti savo planą. Galbūt jisai tik taip staiga pamanė, o paskui susigėdo ir atsisakė savo užmačių. Jei taip, Bastijanas nieko nesakys... nors nuo šiol draugystė jam teliko tuščias žodis. Amžinai.

Riteriams atėjus, jis paaiškino turįs pagrindo manyti, kad šiąnakt į jo palapinę ateisiąs vagis. Todėl prašąs ponus riterius eiti sargybą palapinės viduje ir tuojau sugauti vagį, kad ir kas jis būtų. Hysbaldas, Hydornas ir Hykrionas sutiko ir įsitaisė kas kur. Bastijanas išėjo į lauką. Jis patraukė prie Ksaidės koralinių neštuvų. Ji kietai miegojo, tiktai penki milžinai tarsi vabzdžių šarvais stovėjo aplink nejudėdami. Tamsoje jie atrodė kaip penki uolų luitai.

— Aš noriu, kad jūs manęs klausytumėte, — tyliai pasakė Bastijanas.

Visi penki tuojau atsuko į jį savo juodus geležinius veidus.

— Įsakyk mums, mūsų ponios pone, — atsiliepė vienas skardiniu balsu.

— Kaip manote, ar galėtumėte susidoroti su laimės drakonu Fuchuru? — pasiteiravo Bastijanas.

— Viskas priklauso nuo valios, kuri mus valdo, — atsakė skardinis balsas.

— Tokia mano valia, — tarė Bastijanas.

— Jei taip, mes su bet kuo susidorosim, — buvo jam atsakyta.

— Gerai, tada žygiuokit prie jo! — jis parodė ranka kryptį. — Kai tiktai Atrėjas nueis, suimkit jį! Bet likit tenai. Aš jus pašauksiu, kai reikės jį pristatyti.

— Mielai viską padarysim, mūsų ponios pone, — atsakė skardinis balsas.

Penki juodėžiai nuėjo be garso žengdami į koją. Ksaidė per sapną nusišypsojo.

Bastijanas patraukė prie savo palapinės, tačiau, išvydęs ją, sustojo. Jeigu Atrėjas iš tiesų ryšis vagystei, jis nenorėjo matyti, kaip jį suims.

Jau buvo pradėjęs brėkšti rytas. Bastijanas atsisėdo netoli savo palapinės po medžiu ir ėmė laukti, susisupęs į sidabrinį apsiaustą. Laikas ėjo be galo lėtai, artėjo blausus rytas, pasidarė šviesiau, ir Bastijanas jau ėmė tikėtis, kad Atrėjas atsisakė savo ketinimų, bet šit ištaigingosios palapinės viduje pasigirdo triukšmas, viens per kitą šaukiantys balsai. Ir netrukus Hykrionas išvedė iš palapinės Atrėją surištomis už nugaros rankomis. Kiti du riteriai išėjo jiems iš paskos.

Bastijanas sunkiai atsistojo ir atsirėmė į medį.

— Vis dėlto! — sumurmėjo jis sau panosėje.

Paskui priėjo prie palapinės. Jis nenorėjo žiūrėti į Atrėją, ir tas taip pat stovėjo nuleidęs galvą.

— Iluanai! — pasakė Bastijanas mėlynajam džinui, buvusiam šalia palapinės angos, — pažadink visą stovyklą. Tegu visi susirenka čia. Šarvuotieji milžinai tegu atveda Fuchurą. Džinas skardžiai ereliškai klyktelėjo ir skubiai nuėjo. Visur, kur tik jis prisiartindavo, didelėse ar mažose palapinėse ir kitokiuose būstuose kildavo sujudimas.

— Jis išvis nesipriešino, — suurzgė Hykrionas ir parodė žvilgsniu į Atrėją, kuris stovėjo nejudėdamas ir nukoręs galvą. Bastijanas nusigręžė ir atsisėdo ant akmens.

Kai penki juodieji milžinai atvedė Fuchurą, apie ištaigingąją palapinę jau buvo susirinkusi didelė minia. Artėjant sunkiems vienodiems geležiniams žingsniams, žiūrovai traukėsi ir davė kelią. Fuchuras nebuvo nei surištas, nei šarvuotųjų milžinų laikomas, jie tiktai ėjo jam iš šalių su kardais rankose.

— Jis išvis nesipriešino, mūsų ponios pone, — pasakė vienas skardinis balsas Bastijanui, kai jie sustojo.

Fuchuras atsigulė priešais Atrėją ant žemės ir užsimerkė. Įsivyravo ilga tyla. Paskutiniai stovyklautojai bėgo artyn ir tiesė kaklus norėdami pamatyti, kas čia dedasi. Trūko tiktai Ksaidės. Murmesys ir pašnibždos palengva tilo. Visų žvilgsniai buvo įsmigę į Atrėją ir Bastijaną. Pilkoje prieblandoje jų nejudančios figūros atrodė kaip amžiams sustingęs bespalvis paveikslas.

Pagaliau Bastijanas atsistojo.

— Atrėjau, — pasakė jis, — tu norėjai pavogti iš manęs Vaikų Karalienės ženklą ir jį pasisavinti. O tu Fuchurai, tai žinojai ir jam talkinai. Tuo jūs ne tiktai suteršėte mūsų ankstesnę draugystę, bet ir labai nusikaltote Mėnuliukės valiai, juk ji man davė brangenybę. Ar prisipažįstate kalti?

Atrėjas ilgai žiūrėjo į Bastijaną, paskui linktelėjo galva. Bastijanui atsakė balsas, ir jam tik iš antro sykio pavyko vėl prabilti.

— Aš prisimenu, Atrėjau, kad tu mane atvedei pas Vaikų Karalienę. Aš prisimenu ir Fuchuro dainavimą Amargante. Todėl dovanoju jums gyvybę, vagies ir vagies bendro gyvybę. Darykit su ja, ką norit. Tačiau eikit nuo manęs kuo toliau ir nedrįskit daugiau rodytis akyse. Išvarau jus galutinai. Aš niekada jūsų nepažinojau!

Jis davė Hykrionui galva ženklą, kad atrištų Atrėjui rankas, paskui nusigręžė ir vėl atsisėdo.

Atrėjas ilgai stovėjo nejudėdamas, paskui metė žvilgsnį į Bastijaną. Jis, rodės, norėjo kažką pasakyti, bet apsigalvojo, pasilenkė prie Fuchuro ir kažką jam sušnibždėjo. Laimės drakonas pramerkė akis ir atsistojo. Atrėjas užšoko jam ant nugaros, ir Fuchuras pakilo į orą. Jis skrido tiesiai į vis šviesėjantį dangų ir, nors jo judesiai buvo sunkūs ir nerangūs, netrukus dingo tolumoje. Bastijanas atsistojo, nuėjo į palapinę ir krito į savo guolį.

— Dabar tu išties didis, — pasigirdo švelnus, kimus balsas, — niekas daugiau nebestovi tavo kelyje ir niekas negali tau pakenkti.

Bastijanas atsisėdo. Tai pasakė Ksaidė. Ji kiūtojo tamsiausiame palapinės kampe.

— Tu? — paklausė Bastijanas. — Kaip tu čia pakliuvai?

Ksaidė nusišypsojo.

— Manęs, pone ir mokytojau, negali sulaikyti jokie sargybiniai. Tiktai tavo įsakymas. Tu nori, kad aš išeičiau?

Bastijanas vėl atsigulė ir užsimerkė. Po valandėlės jis sumurmėjo:

— Man tas pats. Gali pasilikti, gali ir išeiti!

Ji ilgai stebėjo jį pro nuleistas blakstienas. Paskui paklausė:

— Apie ką tu galvoji, pone ir mokytojau?

Bastijanas nusigręžė nuo jos ir nieko neatsakė.

Ksaidė suprato, kad dabar jokiu būdu nevalia palikti jo vieno. Jis buvo beišsprūstąs iš jos galios. Turėjo jį paguosti ir pralinksminti... kaip mokėjo. Turėjo pakreipti tuo keliu, kurį buvo numačiusi jam... ir sau. Šįkart jau neužteks stebuklingos dovanos ar kokio paprasto triuko. Reikėjo panaudoti pačią stipriausią priemonę. Stipriausią, kokią tik ji turėjo. Reikėjo kreiptis į slapčiausius Bastijano jausmus. Ji atsisėdo šalia ir sušnibždėjo jam į ausį.

— Kada tu, pone ir mokytojau, trauksi į Dramblio Kaulo bokštą?

— Nežinau, — atsakė Bastijanas įsikniaubęs į pagalves, — ką man ten veikti, jeigu nėra Mėnuliukės? Aš išvis nebežinau, ką man daryti.

— Tu galėtum nueiti tenai ir palaukti Vaikų Karalienės.

Bastijanas atsigręžė į Ksaidę.

— Manai, kad ji sugrįš?

Jis turėjo darsyk įsakmiau pakartoti savo klausimą, ir tik tada Ksaidė dvejodama atsakė:

— Aš nežinau. Manau, kad ji visiems laikams paliko Fantaziją ir kad tu esi jos įpėdinis, pone mokytojau.

Bastijanas lėtai atsisėdo. Jis pažiūrėjo į skirtingų spalvų Ksaidės akis, ir praėjo kuris laikas, kol galutinai suprato, ką ji tyliai pasakė.

— Aš? — ištarė jis.

Jo skruostus išpylė raudonos dėmės.

— Tave taip gąsdina ši mintis? — sušnibždėjo Ksaidė. — Ji davė tau savo galios ženklą. Ji paliko tau savo šalį. Tu dabar būsi Vaikų Karalius, mano pone ir mokytojau. Ir tai nieko keista. Tu ne tik išgelbėjai Fantaziją į ją ateidamas, bet ir sukūrei ją! Visi mes — net aš pati — esam tavo kūriniai! Tu esi Didysis Žinovas, kodėl bijai paimti į savo rankas valdžią, kuri tau iš tikrųjų ir priklauso?

Bastijano akys ėmė vis labiau ir labiau blizgėti šalta liepsna, o Ksaidė pasakojo jam apie naująją Fantaziją, apie pasaulį, iki mažiausių smulkmenų atitinkant) Bastijano norus, kur jis savo nuožiūra kurs ir naikins, kur jam nebus jokių apribojimų ir sąlygų, kur kiekvienas padaras, geras ar piktas, gražus ar šlykštus, kvailas ar protingas, bus atsiradęs jo valia, ir jis, sėdėdamas soste, viską amžinai valdys.

— Tiktai tada, — užbaigė ji, — tu būsi tikrai laisvas, niekas tavęs nevaržys, galėsi daryti, ką nori. Argi tu netroškai rasti savo Tikrosios valios? Tai ji.

Dar tą patį rytą palapinių miestas buvo išardytas, ir daugelio tūkstančių vilkstinė, kurios priešakyje koralų neštuvuose sėdėjo Bastijanas ir Ksaidė, leidosi prie Dramblio Kaulo bokšto. Tiesiog neaprėpiama kolona traukė vingiuotais Labirinto keliais. Ir kai pirmieji pavakare pasiekė Dramblio Kaulo bokštą, paskutinieji kaip tik įžengė į Labirinto gėlynus.

Bastijanui paruoštas sutikimas buvo toks šventiškas, kokio tik galima trokšti. Sukilo ant kojų visi Vaikų Karalienės rūmų dvariškiai. Ant visų stogų ir kraigų stovėjo sargybiniai elfai su blizgančiomis dūdomis ir trimitavo, kiek jų plaučiai leido. Savo meną rodė akrobatai, astrologai pranašavo Bastijanui laimę ir didybę, kepėjai kepė aukštus kaip kalnai tortus, o ministrai ir didžiūnai ėjo šalia koralinių neštuvų ir lydėjo juos per minią pagrindine gatve, kuri vis smailėjančia spirale sukosi aplinkui kūgio pavidalo Dramblio Kaulo bokštą iki didžiųjų vartų, vedančių į pačius rūmus. Bastijanas, lydimas Ksaidės ir visų didžiūnų, užlipo plačiais baltais kaip sniegas laiptais, perėjo visas sales ir koridorius, antrus vartus, sodą, kur žvėrys, gėlės ir medžiai buvo iš dramblio kaulo, lenktus tiltus ir paskutinius vartus. Jis norėjo pakliūti į magnolijos žiedo pavidalo paviljoną, esantį milžiniško bokšto viršūnėje. Tačiau pasirodė, jog žiedas užsivėręs ir paskutinis kelio tarpsnis, vedantis prie jo, toks slidus ir status, kad niekas negalėjo ten užlipti.

Bastijanas prisiminė, kad ir sunkiai sužeistas Atrėjas tada neįstengė užsiropšti, bent jau savo jėgomis... nes niekas, kada nors tenai pakilęs, nežino, kaip jam tai pavyko. Tai turi būti duota.

Tačiau Bastijanas buvo ne Atrėjas. Jeigu nuo šiol kas nors galės suteikti tokią malonę, tai tik jis. Ir dabar jis nė nemanė gaišti.

— Pašaukit meistrus! — įsakė jis. — Tegu iškerta lygiame paviršiuje laiptus, pastato kopėčias ar dar ką nors sugalvoja. Aš noriu įsikurti viršuje.

— Pone, — išdrįso jam paprieštarauti vienas vyresnysis patarėjas, — būdama pas mus, ten gyvena Auksaakė Norų Valdovė.

— Darykit, ką aš sakau! — užriko ant jo Bastijanas.

Didžiūnai išblyško ir pasitraukė šalin. Tačiau paklausė. Buvo atvesti meistrai, kurie ėmė darbuotis sunkiais kūjais ir kaltais. Tačiau kad ir kaip plūkėsi, jiems nepavyko nuskelti nuo bokšto viršūnės nė mažiausios skeveldros. Kaltai krito jiems iš rankų, ir lygus paviršius liko net neįbrėžtas.

— Sugalvokit ką nors kita, — pasakė Bastijanas ir nepatenkintas nusigręžė, — nes aš noriu tenai užlipti. Ir neužmirškit, kad mano kantrybė gali greit baigtis.

Paskui jis grįžo atgal ir kol kas su svita, kurią sudarė pirmiausia Ksaidė, ponai riteriai Hysbaldas, Hykrionas ir Hydornas bei Iluanas, mėlynasis džinas, užėmė kitas rūmų patalpas.

Dar tą pačią naktį visus didžiūnus, ministrus ir patarėjus, anksčiau tarnavusius Mėnuliukei, jis sukvietė į susirinkimą, kuris vyko toje didelėje apskritoje salėje, kur kadaise posėdžiavo gydytojų kongresas. Jis paskelbė, kad Auksaakė Valdovė jam, Bastijanui Baltazarui Buksui, atidavė visą valdžią begalinėje Fantazijos šalyje ir kad jis nuo šiol užimąs jos vietą. Ir pareikalavo visiškai atsiduoti jo valiai.

— Net ir tada, — pridūrė, — jeigu mano sprendimai jums atrodys nesuprantami. Mat aš nesu su jumis lygus.

Paskui nutarė, kad lygiai po septyniasdešimt septynių dienų pats karūnuosis Fantazijos Vaikų Karaliumi. Tai būsiančios tokios puikios iškilmės, kokių net Fantazija niekad nematė. Reikia tuojau pat išsiuntinėti į visas šalis žygūnus, nes jis norįs, kad kiekviena Fantazijos gentis atsiųstų į karūnavimo šventę savo atstovą.

Paskui Bastijanas išėjo, palikdamas sutrikusius patarėjus ir didžiūnus vienus.

Šie nežinojo, kaip elgtis. Tai, ką išgirdomiems atrodė taip siaubinga, kad iš pradžių ilgai stovėjo tylėdami, įtraukę galvas. Paskui ėmė tylomis tartis. Ir po valandą trukusios kalbos priėjo išvadą, kad turi vykdyti Bastijano nurodymus, nes jis nešiojąs Vaikų Karalienės ženklą, kas juos įpareigoja klausyti... nors galbūt ir netiesa, kad Mėnuliuke visas savo teises iš tiesų atidavė Bastijanui, gal tai tik eilinis jos nesuprantamas sprendimas. Taigi žygūnai buvo išsiųsti ir apskritai daroma viskas, ką Bastijanas nurodė.

Jis pats, beje, daugiau tuo nesirūpino. Visas ruošimosi karūnavimo šventei smulkmenas pavedė Ksaidei. Ši mokėjo taip užimti Dramblio Kaulo bokšto dvariškius... kad niekam neliko laiko svarstyti.

Pats Bastijanas ištisas dienas ir savaites daugiausia sėdėjo išsirinktoje menėje. Jis spoksojo priešais save ir nieko neveikė. Mielai būtų ko nors norėjęs ar sukūręs savo malonumui kokią istoriją, tačiau niekas neateidavo į galvą. Jis jautėsi tuščias ir dykas.

Taip pagaliau kilo mintis prisikviesti Mėnuliukę. Jeigu jis iš tiesų visagalis, jeigu visi jo norai išsipildo, tai ir jinai turėtų paklusti. Iki pusiaunakčio dabar sėdėdavo ir šnibždėdavo: „Mėnuliuke, ateik! Tu turi ateiti. Aš įsakau tau ateiti pas mane.“ Ir galvodavo apie jos žvilgsnį, kaip švytintis lobis įstrigusį jo širdyje. Bet ji nėjo. Ir kuo dažniau jis stengėsi ją prisišaukti, tuo menkiau beprisiminė tą švytėjimą savo širdyje, kol jis visai išblėso.

Bastijanas įtikinėjo save, kad viskas vėl stos į vietas, kai tiktai jis atsidurs Magnolijų paviljone. Ir vis bėgiojo pas meistrus, grasinimais ir pažadais juos ragindamas, bet visa, ką jie bedarė, buvo veltui. Kopėčios lūžo, plieninės vinys linko, kaltai trūkinėjo.

Ponai Hykrionas, Hysbaldas ir Hydornas, su kuriais Bastijanas būtų kartais mielai paplepėjęs ir pažaidęs kokį žaidimą, dabar retai tam betiko. Pačiame giliausiame Dramblio Kaulo bokšto požemyje jie rado vyno rūsį. Tad vis sėdėdavo tenai per dienas ir naktis gerdami, lošdami kauliukais, baubdami kvailas dainas ar kivirčydamiesi ir neretai net ištraukdami kardus. Kartais jie svyruodami pasirodydavo pagrindinėje gatvėje ir kibdavo prie fėjų, elfių, taukinukių bei kitų moteriškos padermės bokšto gyventojų.

— Ko tu nori, pone, — pasakė jie, kai Bastijanas pareikalavo pasiaiškinti, — mes juk neturim kuo užsiimti.

Tačiau Bastijanas nieko negalėjo sugalvoti ir liepė palaukti iki karūnavimo, nors pats nežinojo, kas po to pasikeis.

Oras po truputį ėmė blausytis. Dabar jau vis rečiau pasitaikydavo saulėlydžių tarsi ištirpęs auksas. Dangus daugiausia būdavo pilkas ir apsiniaukęs, oras troškus.

Niekad nepūtė vėjas.

Taip pamažu artėjo paskirta karūnavimo diena.

Išsiųstieji žygūnai grįžo atgal. Daugelis jų atsivedė įvairių Fantazijos šalių pasiuntinius. Tačiau kai kurie grįžo neįvykdę užduoties ir pranešė, kad to krašto gyventojai, pas kuriuos jie buvo siųsti, griežtai atsisako dalyvauti ceremonijoje. Apskritai kai kur slapta arba visiškai atvirai maištaujama.

Bastijanas nejudėdamas spoksojo priešais save.

— Su visu tuo, — nuramino Ksaidė, — tu susitvarkysi, kai būsi Fantazijos karalius.

— Aš noriu, kad jie norėtų to paties, ko aš noriu, — pasakė Bastijanas.

Bet Ksaidė buvo jau nubėgusi duoti naujų nurodymų.

Ir šit atėjo karūnavimo diena. Tačiau karūnavimui nelemta buvo įvykti, ir ji įėjo į Fantazijos istoriją kaip kruvino mūšio dėl Dramblio Kaulo bokšto diena.

Jau rytą dangus buvo aptrauktas storų švino spalvos debesų, kurie neleido kaip reikia išaušti dienai. Visur tvyrojo nejauki prieblanda, oras visiškai nejudėjo ir buvo toks sunkus ir troškus, kad vos galėjai kvėpuoti.

Ksaidė sykiu su keturiolika Dramblio Kaulo bokšto ceremonmeisterių buvo paruošusi be galo turtingą programą, prabanga ir išlaidom pranokstančią viską, kas iki tol yra buvę Fantazijoje.

Jau nuo ankstyvo ryto visose gatvėse ir aikštėse grojo muzika, tačiau tokia, kokios iki tos dienos Dramblio Kaulo bokšte niekas nebuvo girdėjęs: laukinė, spigi ir vis dėlto monotoniška. Kiekvienam, kuris ją išgirsdavo, imdavo trūkčioti kojos, ir jis norom nenorom imdavo šokti ir šokinėti. Niekas nepažinojo muzikantų, pasislėpusių po juodomis kaukėmis, ir niekas nežinojo, iš kur Ksaidė juos ištraukė.

Visi pastatai ir namų fasadai buvo papuošti ryškiomis vėliavomis ir vėliavėlėmis, kurios, beje, nesant vėjo kabojo kaip skudurai. Palei visą pagrindinę gatvę ir aplink aukštą rūmų sieną buvo iškabinėta daugybė paveikslų, mažų ir milžiniškų, kuriuose buvo matyti vis tas pats veidas — Bastijano.

Kadangi Magnolijų paviljonas liko neprieinamas, karūnavimui Ksaidė paruošė kitą vietą. Tenai, kur spirališka pagrindinė gatvė baigėsi priešais didelius rūmų vartus, ant plačių dramblio kaulo laiptų turėjo stovėti sostas. Čia rūko tūkstančiai auksinių smilkyklių, ir jų svaiginantys ir sykiu troškūs dūmai lėtai sruvo laiptais, per aikštes, pagrindine gatve žemyn ir skverbėsi į visus skersgatvius, užkampius ir patalpas.

Visur stovėjo juodi milžinai su vabzdžių šarvais. Niekas, išskyrus pačią Ksaidę, nežinojo, kaip jai pavyko iš tų likusių penkių padaryti jų šimteriopai daugiau. Tačiau stebino ne vien tai: maždaug penkiasdešimt milžinų sėdėjo ant didžiulių arklių, kurie taip pat buvo iš juodo metalo ir judėjo visiškai vienodai.

Šie raiteliai pergalingai lydėjo sostą pagrindine gatve. Niekas nežinojo, iš kur jis atsirado. Didumo buvo sulig bažnyčios portalu, sudėtas iš įvairiausių formų ir dydžių veidrodžių. Tiktai sėdynę dengė vario spalvos šilkas. Keista, bet tas milžiniškas gremėzdas nežinia kaip pats lėtai slydo spiraline gatve į viršų, niekieno nestumiamas ir netraukiamas, tarsi būtų gyvas.

Kai jis sustojo priešais didžiuosius dramblio kaulo vartus, Bastijanas išėjo iš rūmų ir užsiropštė ant jo. Sėdėdamas vidury tos blizgančios puikybės, atrodė mažulytis kaip lėlė. Žiūrovų minia, nepraleidžiama juodų šarvuotų milžinų eilės, ėmė šaukti, tačiau visų balsai kažkodėl buvo ploni ir spigūs.

Paskui prasidėjo ilgiausia ir labiausiai varginanti iškilmių dalis. Visi Fantazijos pasiuntiniai ir delegatai turėjo sustoti viens už kito į vieną eilę, ir ta eilė nuo veidrodinio sosto nusidriekė ne tik per visą spiralinę pagrindinę Dramblio Kaulo bokšto gatvę, bet ir toli toli į Gėlių Labirintą, o į jos galą stojo vis nauji fantaziečiai. Kiekvienas priėjus eilei turėjo parpulti priešais sostą, kakta triskart paliesti žemę, pabučiuoti Bastijano dešinę koją ir pasakyti: „Savo gentainių ir giminaičių vardu aš prašau tavęs, kuriam mes visi dėkingi už savo būtį, karūnuotis Fantazijos Vaikų Karaliumi!“

Praėjus dviem ar trims valandoms nuo ceremonijos pradžios, eilėje staiga kilo sujudimas. Gatve į viršų bėgo jaunas faunas, buvo matyti, kad jis dumia iš paskutinių jėgų, nes svirduliavo ir vis griuvo ant žemės, bet kiekvienąsyk pakildavo ir bėgdavo toliau, kol pasiekė Bastijano sostą ir pargriuvo priešais jį gaudydamas orą. Bastijanas pasilenkė prie jo.

— Kas atsitiko, kad išdrįsai sutrukdyti ceremoniją?

— Karas, pone! — sušvogždė faunas. — Atrėjas surinko daug nepatenkintų ir traukia čionai su trim armijom. Jie reikalauja, kad tu atiduotum Auryną, o jeigu nepadarysi to laisva valia, tai jie atims jėga.

Staiga įsivyravo kapų tyla. Triukšminga muzika ir spigūs džiaugsmo šauksmai kaipmat nutilo. Bastijanas pastirom akim žvelgė priešais save. Jis išblyško kaip popierius.

Tuo metu pribėgo ponai Hysbaldas, Hykrionas ir Hydornas. Jie buvo labai puikiai nusiteikę.

— Pagaliau mums bus kas veikti, pone! — šaukė jie viens per kitą. — Patikėk tai mums! Tu pats nesitrukdyk. Mes surasim kelis ne iš kelmo spirtus vyrus ir pasitiksim maištininkus. Mes juos taip pamokysim, kad ilgai prisimins.

Tarp tūkstančių Fantazijos gyventojų, susirinkusių į karūnavimą, buvo nemaža tokių, kurie visai netiko karo veiksmams. Tačiau dauguma galėjo kautis kokiu nors ginklu — kuoka, kardu, lanku, ietim, svaidykle arba tiesiog dantimis ar nagais. Visi jie susibūrė apie tris riterius, ėmusius vadovauti kariuomenei. Jiems išžygiavus, Bastijanas su dideliu būriu mažiau tinkamų karui padarų liko tęsti ceremonijos. Tačiau dabar ji jau nelabai jam rūpėjo. Jo žvilgsnis vis nukrypdavo į horizontą, kurį iš savo sosto gerai matė. Milžiniški tenai kylantys dulkių kamuoliai rodė, su kokia armija artėja Atrėjas.

— Nesirūpink, — pasakė Ksaidė atsistojusi šalia Bastijano, — dar neįsikišo mano šarvuoti milžinai. Jie gins tavo Dramblio Kaulo bokštą, o prieš juos niekas negali atsilaikyti... išskyrus tave ir tavo kardą.

Po kelių valandų atėjo pirmi pranešimai iš mūšio lauko. Atrėjo pusėje kovėsi beveik visi žaliaodžiai, taip pat apie du šimtus kentaurų, aštuoni šimtai uolų ėdikų, penki laimės drakonai, vadovaujami Fuchuro, nuolatos puldinėjo iš oro sykiu su būriu baltų milžiniškų erelių, atskridusių iš Likimo kalnų, ir daug daug kitų būtybių. Buvo pastebėti net keli vienaragiai.

Skaičiumi jie, tiesa, toli gražu neprilygo riterių Hykriono, Hysbaldo ir Hydorno vadovaujamai kariaunai, tačiau kovėsi taip ryžtingai, kad Bastijaną remianti kariuomenė traukėsi vis arčiau Dramblio Kaulo bokšto.

Bastijanas norėjo pats perimti vadovavimą, tačiau Ksaidė jį atkalbėjo.

— Žinok, pone ir mokytojau, — pasakė ji, — kad tau, kaip naujam Fantazijos karaliui, nedera kištis. Palik tai savo valdiniams.

Mūšis tęsėsi visą likusią dienos dalį. Bastijano kariuomenė įnirtingai gynė kiekvieną Gėlių Labirinto pėdą ir pavertė jį ištryptu kruvinu mūšio lauku. Ėmus temti, pirmieji maištininkai jau pasiekė Dramblio Kaulo bokšto papėdę. Ir tada Ksaidė pasiuntė savo raitus ir pėsčius šarvuotus milžinus, kurie ėmė baisingai siausti tarp Atrėjo šalininkų. Tiksliai aprašyti šį mūšį dėl Dramblio Kaulo bokšto yra neįmanoma, todėl čia bus to atsisakyta. Dar iki šiol Fantazijoje yra nesuskaičiuojama daugybė dainų ir pasakojimų apie tą dieną ir naktį, nes kiekvienas mūšio dalyvis patyrė ką nors kita. Tai tik istorijos, kurias, matyt, dera kitąsyk papasakoti.

Kai kas tvirtina, kad ir Atrėjo pusėje buvo vienas ar net keli baltieji burtininkai, prilygstą Ksaidei. Nieko tikro apie tai nežinoma. Galbūt ta aplinkybe galima paaiškinti tai, kad Atrėjui ir jo šalininkams, nepaisant juodųjų šarvuotų milžinų įsikišimo, pavyko užimti Dramblio Kaulo bokštą. Tačiau įtikimesne kita priežastis: Atrėjas kovėsi ne dėl savo naudos, o dėl savo draugo, kurį norėjo įveikti, kad išgelbėtų.

Seniai prasidėjo naktis, bežvaigždė naktis, pilna dūmų ir liepsnų. Ant žemės numesti fakelai, apverstos smilkyklės ir sudaužytos lempos daugelyje vietų uždegė bokštą. Bastijanas plevenant liepsnoms lakstė tarp kovotojų, metančių pamėkliškus šešėlius. Jį supo ginklų žvangesys ir kovos šūksniai.

— Atrėjau! — šaukė jis kimiu balsu. — Atrėjau, pasirodyk! Stok su manim į kovą! Kur tu?

Tačiau kardas Sikanda lindėjo makštyse ir nejudėjo.

Bastijanas perlėkė visas rūmų sales, paskui išbėgo ant didžiosios sienos, kuri toj vietoj buvo sulig gatve platumo, ir kai jau norėjo nerti pro didelius šoninius vartus, priešais kuriuos — sudaužytas į tūkstančius šukių — stovėjo veidrodinis sostas, pamatė, kad iš kitos pusės ateina Atrėjas. Jis turėjo rankoje kardą.

Paskui jie atsidūrė viens prieš kitą, akis į akį. Sikanda nejudėjo. Atrėjas įrėmė savo kardo smaigalį į Bastijano krūtinę.

— Atiduok man ženklą, — pasakė jis, — tavo paties labui.

— Išdavike! — suriko Bastijanas. — Aš tave sukūriau! Viskas atsirado mano dėka! Tu irgi! Ir tu stoji prieš mane? Klaupkis ir prašyk manęs pasigailėjimo!

— Tu beprotis, — atsakė Atrėjas, — nieko tu nesukūrei. Už viską turi būti dėkingas Vaikų Karalienei! Atiduok Auryną!

— Pasiimk, jei gali! — šūktelėjo Bastijanas.

Atrėjas svyravo.

— Bastijanai, — pasakė jis, — kodėl tu verti mane nugalėti tave, kad išgelbėčiau?

Bastijanas griebėsi kardo rankenos, sutelkus savo milžinišką jėgą, jam vis dėlto pavyko ištraukti Sikandą iš makštų.

Tačiau tą pačią akimirką pasigirdo garsas, toks baisus, kad net kovotojai priešais vartus akimirką nustėro ir atsisuko į juos. Bastijanas atpažino: tai buvo tas pats siaubingas garsas, girdėtas jo, kai Graogramanas virto akmeniu. Ir Sikandos švytėjimas užgeso. Bastijanas prisiminė, ką liūtas buvo pranašavęs, jeigu kada nors jis pats išsitrauks kardą. Tačiau dabar negalėjo ir nenorėjo trauktis atgal. Jis smogė Atrėjui, kuris bandė prisidengti savo kardu.

Tačiau Sikanda perkirto Atrėjo ginklą ir įsmigo jo krūtinėn. Atsivėrė gili žaizda ir iš jos pliūptelėjo kraujas. Atrėjas svirduliuodamas žengė kelis žingsnius atgal ir krito nuo didžiųjų vartų stogo. Tuo metu iš dūmų kamuolių tamsoje išniro balta liepsna, sugriebė krintantį Atrėją ir nusinešė. Tai buvo Fuchuras, baltasis laimės drakonas.

Bastijanas nusibraukė apsiaustu nuo kaktos prakaitą. Ir tuo metu pastebėjo, kad apsiaustas pasidaręs juodas, juodas kaip naktis. Tebelaikydamas rankoje kardą Sikandą, jis nulipo nuo rūmų sienos ir išėjo į tuščią aikštę.

Po pergalės prieš Atrėją mūšio laimė akimirksniu pakrypo kiton pusėn. Maištininkų armija, rodės, neabejojusi sėkme, ėmė bėgti. Bastijanas jautėsi tarsi slogiam sapne, iš kurio negalėjo pabusti. Pergalė jam buvo karti kaip tulžis, ir vis dėlto kartu jis jautė pašėlišką džiaugsmą.

Susisupęs į juodą apsiaustą, laikydamas rankoje kruviną kardą, jis lėtai leidosi pagrindine gatve, o Dramblio Kaulo bokštas liepsnojo kaip milžiniškas fakelas. Tačiau Bastijanas vis ėjo ūžiant ir kaukiant liepsnoms, kurių beveik nejautė, kol pasiekė bokšto papėdę. Tenai rado savo kariuomenės likučius. Vidury nusiaubto Gėlių Labirinto — dabar bekraščio mūšio lauko, nukloto žuvusių fantaziečių lavonais, — šalininkai laukė jo. Tarp jų buvo Hykrionas, Hysbaldas ir Hydornas, abu pastarieji sunkiai sužeisti. Iluanas, mėlynasis džinas, buvo žuvęs. Ksaidė stovėjo prie jo lavono ir laikė rankoje diržą Gemalį.

— Štai ką, pone ir mokytojau, — pasakė ji, — jis tau išgelbėjo.

Bastijanas paėmė diržą ir sugniaužė delne, paskui įsikišo kišenėn.

Jis lėtai apžvelgė savo kovos ir žygio draugų ratą. Gyvi buvo likę tik keli šimtai. Jie atrodė pavargę, išsekę ir šokinėjančioje gaisro liepsnoje buvo panašūs į šmėklų būrį. Visi žiūrėjo į Dramblio Kaulo bokštą, kuris kaip laužas vis labiau ir labiau smego. Viršūnėje užsiliepsnojo Magnolijų paviljonas, jo žiedlapiai atsivėrė, ir buvo matyti, kad jis tuščias. Paskui liepsnos prarijo ir jį.

Bastijanas parodė kardu į žarijų ir griuvėsių krūvą ir pasakė šiurkščiu balsu:

— Tai Atrėjo darbas! Už tai aš jį persekiosiu iki pat pasaulio krašto!

Jis užšoko ant vieno milžiniško arklio iš juodo metalo ir sušuko:

— Sekite paskui mane!

Žirgas atsistojo piestu, bet Bastijanas sutramdė jį savo valia ir dideliais šuoliais nulėkė į tamsą.