III

Senoji Morla

Kai nutilo Atrėjo arklio kanopų bildesys, caktelėjęs liežuviu, senasis kentauras vėl susmuko savo minkštų kailių guolyje. Sunkus žygis išsekino senio jėgas. Moterys, kitą dieną radusios jį Atrėjo palapinėje, bijojo, kad jis nenumirtų. Ir kai po kelių dienų grįžo medžiotojai, jis buvo ne ką teatsigavęs, tačiau vis dėlto galėjo jiems papasakoti, kodėl išjojo Atrėjas ir kad jis ilgai negrįš. Visi mylėjo berniuką, todėl iškart surimtėjo ir susirūpino. Bet kartu ir didžiavosi, kad Vaikų Karalienė kaip tik jam pavedė Didžiąją paiešką, — nors niekas jos taip ir nesuprato.

Senasis Kaironas, beje, daugiau niekad negrįžo į Dramblio Kaulo bokštą. Bet jis nei numirė, nei liko pas žaliaodžius Žolių jūroje. Likimas jį pakreipė visai kitu, labai netikėtu keliu. Tačiau tai kita istorija, ir ją čia ne vieta pasakoti.

Atrėjas dar tą pačią dieną pasiekė Sidabro kalnų prieigas. Buvo jau beveik rytas, kai jis sustojo pailsėti. Artaksas truputį pasiganė ir atsigėrė vandens iš tyro kalnų upelio. Atrėjas susisupo į savo raudoną apsiaustą ir porą valandų pamiegojo. Tačiau patekėjus saulei jie jau vėl buvo kelyje. Pirmą dieną perjojo Sidabro kalnus. Čia abu žinojo kiekvieną kelią ir takelį, todėl greitai lėkė į priekį. Pajutęs alkį, berniukas suvalgė gabalą džiovintos bizonienos ir du mažus žolių sėklų paplotėlius, kuriuos buvo įsidėjęs balnakrepšin, — tarp kitko, savo pirmai medžioklei.

— Ką gi! — tarė Bastijanas. — Tarpais žmogui reikia ką nors suvalgyti.

Jis išsitraukė iš portfelio sumuštinį, išvyniojo jį, rūpestingai perlaužė perpus. Vieną pusę suvyniojęs įkišo atgal į portfelį, o kitą suvalgė.

Pertrauka pasibaigė, Bastijanas pagalvojo, kokia dabar bus jų klasėj pamoka. Ak taip, teisingai, geografija, kurią dėsto ponia Kargė. Dabar kalbės apie upes ir jų intakus, miestus ir jų gyventojų skaičių, žemės turtus ir pramonę.

Bastijanas trūktelėjo pečiais ir ėmė skaityti toliau.

Saulei leidžiantis Sidabro kalnai liko už nugarų, ir jie vėl sustojo. Tą naktį Atrėjas sapnavo purpurinius bizonus. Jis matė, kaip jie tolumoje traukia per Žolių jūrą, ir bandė pavyti juos raitas. Tačiau veltui stengėsi. Jis nė kiek prie jų nepriartėjo, nors ir kaip ragino savo arkliuką.

Kitą dieną jie jojo per Dainuojančių Medžių kraštą. Kiekvienas medis ten buvo vis kitokios formos, kitokiais lapais, kitokia žieve; tas kraštas taip vadinosi todėl, kad medžių augimas jame buvo girdėti kaip švelni muzika, skambanti iš arti, o toli virstanti galingu gaudesiu, kurio grožiui Fantazijos šalyje niekas negalėjo prilygti. Keliauti per šį kraštą buvo laikoma gan pavojinga, nes jau ne vienas buvo lyg užburtas ten įstrigęs ir viską pamiršęs. Ir Atrėjas juto šių nuostabių garsų galią, tačiau nepasidavė jų kerams ir nesustojo.

Kitą naktį jis vėl sapnavo purpurinius bizonus. Šįkart Atrėjas buvo be arklio, o jie didele banda traukė pro šalį, tačiau negalėjai pasiekti jų strėle. Ir kai jis norėjo prilėkti arčiau, tai pajuto, kad kojos tarsi nepajudinamai priaugusios prie žemės. Besistengdamas jas atplėšti, Atrėjas ir pabudo. Buvo dar prieš saulėtekį, bet jis tučtuojau išjojo.

Trečią dieną pamatė stiklinius Eribo bokštus, kuriuose šių apylinkių gyventojai gaudė ir rinko žvaigždžių šviesą. Iš jos darė nuostabiai gražius daiktus, tačiau niekas, išskyrus juos pačius, visoje Fantazijos šalyje nežinojo, kam tie daiktai reikalingi.

Atrėjas net sutiko keletą tų nedidukų žmonių, kurie ir patys atrodė kaip iš pūsto stiklo. Jie labai mielai pavaišino jį ir pagirdė, tačiau paklausti, kas galėtų ką nors žinotų apie Vaikų Karalienės ligą, liūdnai ir beviltiškai tylėjo.

Naktį Atrėjas vėl sapnavo, kad purpurinių bizonų banda traukia pro šalį. Matė, kaip vienas jų, ypač didelis, gražus bulius, atsiskyrė nuo bandos ir patraukė prie jo, lėtai, be jokios baimės ir įsiūčio žymių. Kaip ir visi tikri medžiotojai, Atrėjas mokėjo rasti tokią kiekvieno gyvūno vietą, į kurią pataikius jis kristų negyvas. Purpurinis bizonas net atsistojo taip, kad geresnio taikinio, rodės, nė negalėjo būti. Atrėjas įsidėjo strėlę ir iš visų jėgų įtempė lanką — tačiau iššauti negalėjo. Jo pirštai buvo tarsi suaugę su temple ir nepaleido jos.

Tokius ir panašius sapnus jis sapnavo ir vėlesnėmis naktimis. Ir vis labiau priartėdavo prie purpurinio bizono, — beje, tai buvo tas pats, kurį iš tiesų norėjo nušauti, jis atpažino jį iš balto lopo ant kaktos, — tačiau dėl kokios nors priežasties vis negalėdavo paleisti mirtino šūvio. Dienomis jis jodavo ir jodavo, nežinodamas kur ir nerasdamas nieko, kas jam galėtų patarti. Visos sutiktos būtybės gerbdavo jo auksinį amuletą, bet nė viena negalėjo atsakyti į jo klausimą.

Kartą Atrėjas iš tolo išvydo skaisčiai švytinčias Broušo miesto gatves; ten gyveno būtybės, kurių kūnai iš liepsnos, tačiau jis nesiryžo tenai užsukti. Paskui perjojo didelę Zasafranių plynaukštę, kurios gyventojai gimsta seni ir miršta virtę kūdikiais. Pirmovinėje girioje aplankė Muamato šventovę su didele kolona iš mėnulio akmens, laisvai pakibusia ore, ir pasikalbėjo su tenykščiais vienuoliais. Tačiau ir čia negavo atsakymo.

Jau beveik savaitę skersai išilgai jodinėjęs po Fantazijos šalį, septintą dieną ir naktį patyrė du dalykus, iš pagrindų pakeitusius jo nusiteikimą ir padėtį.

Senojo Kairono pasakojimas apie baisius reiškinius, vykstančius visose Fantazijos šalies dalyse, jam, tiesa, padarė įspūdį, tačiau iki šiol buvo tiktai pasakojimas. Bet septintą dieną jis galėjo pats savo akimis įsitikinti. Apie vidurdienį jis jojo tankiu, tamsiu mišku, kur augo ypač dideli kerėpliški medžiai. Tai buvo tas pats Kaukmiškis, kuriame prieš kiek laiko buvo susitikę keturi žygūnai. Atrėjas žinojo, kad tenai yra tošinių trolių. Pasak girdų, tie milžiniški padarai atrodė kaip šakoti medžiai. Jeigu jie savo papratimu stovėjo vietoj, tai iš tiesų galėjai palaikyti juos medžiais ir prajoti pro šalį. Tiktai kai pajudėdavo, pamatydavai, kad turi šakotas rankas ir kreivas, į šaknis panašias kojas. Beje, jie buvo baisiai stiprūs, tačiau nepikti — daugių daugiausia iškrėsdavo kokį pokštą pasiklydusiam keleiviui.

Atrėjas kaip tik aptiko miško pievą, per kurią vingiavo upeliukas, ir nulipo nuo Artakso, kad tas pasiganytų ir atsigertų. Tik staiga už nugaros išgirdo smarkų šlamesį, poškėjimą ir atsigręžė.

Iš miško prie Atrėjo traukė trys tošiniai troliai, atrodantys taip šiurpiai, kad jam nugara pagaugais nuėjo. Pirmam trūko kojų ir dalies liemens, tad teko eiti rankomis. Kitam krūtinėje žiojėjo didžiulė kiaurymė. Trečiasis šokavo ant dešinės kojos, nes neturėjo visos kairės pusės, tarsi būtų perpjautas perpus.

Pamatę ant Atrėjo krūtinės amuletą, jie linktelėjo vienas kitam ir lėtai prisiartino.

— Neišsigąsk! — pasakė tas, kuris ėjo rankomis, į medžio girgždesį panašiu balsu. — Mes, kaip matai, ne gražuoliai, tačiau šioje Kaukmiškio dalyje daugiau nieko nėra, kas tave galėtų perspėti. Todėl ir atėjome.

— Perspėti? — paklausė Atrėjas. — Dėl ko?

— Mes esam apie tave girdėję, — sudejavo kiaura krūtine trolis, — ir žinom, ko tu ieškai. Toliau tau negalima joti, nes pražūsi.

— Kitaip tau atsitiks tas pats, kas mums atsitiko, — atsiduso padalytasis perpus. — Pasižiūrėk! Ar norėtum?

— O kas gi jums atsitiko? — paklausė Atrėjas.

— Nykimas plečiasi, — išstenėjo pirmasis, — sulig kiekviena diena. Jeigu išvis apie nieką galima pasakyti, kad jo daugėja. Visi anksčiau paspruko iš Kaukmiškio, o mes nenorėjom apleisti savo gimtinės. Ir tada mus užklupo miegančius ir padarė tokius, kokius dabar matai.

— Ar labai skauda? — paklausė Atrėjas.

— Ne, — atsakė antrasis tošinis trolis su skyle krūtinėje, — nieko nejauti. Tiktai apsižiūri, kad tau ko nors trūksta. Ir kiekvieną dieną vis daugiau, jeigu jau esi apniktas. Greitai iš mūsų nieko nebeliks.

— O kur ta vieta miške, — pasidomėjo Atrėjas, — kur viskas prasidėjo?

— Tu nori pamatyti? — trečiasis trolis, kurio buvo likusi tik pusė, klausiamai pažvelgė į savo nelaimės draugus. Tiems linktelėjus, kalbėjo toliau: — Mes tave nuvesim iki tos vietos, kad pamatytum, bet turi pasižadėti, kad neisi arčiau. Kitaip tave įtrauks ir nieko negalėsi padaryti.

— Gerai, — sutiko Atrėjas, — pasižadu.

Visi trys troliai apsigręžė ir patraukė pamiškės link. Atrėjas Paėmė už pavadžio Artaksą ir nusekė jiems iš paskos. Valandėlę jie vingiavo tarp milžiniškų medžių ir sustojo priešais itin storą kamieną. Jo turbūt nebūtų pajėgę apglėbti penki suaugę vyrai.

— Įsilipk kiek gali aukščiau, — pasakė bekojis trolis, — ir žiūrėk ton pusėn, kur leidžiasi saulė. Tenai ir pamatysi, — tiksliau, nieko nepamatysi.

Kabindamasis į kamieno gūbrius ir kupras, Atrėjas ėmė kopti prie žemutinių šakų. Nuo jų pasiekė kitas ir vis lipo ir lipo, kol jau nebematė žemės. Bet ir tada nesustojo, kamienas paliko plonesnis, o šakų daugėjo, tad kopti darėsi vis lengviau. Kai pagaliau atsidūrė pačioje viršūnėje, nukreipė žvilgsnį saulėlydžio pusėn ir štai ką išvydo.

Kitų visai šalia augančių medžių viršūnės žaliavo, tačiau tolėliau, už jų, medžių lapai buvo tarsi netekę spalvos, nupilkėję. Dar kiek toliau jie atrodė keistai permatomi, neryškūs, tiksliau, vis netikroviškesni. Už jų nesimatė nieko, išvis nieko. Nei tuštumos, nei tamsos, nei šviesumo, tiktai kažkas rėžė akis, ir atrodė, kad apakai. Mat jokia akis negali žiūrėti į visišką Nieką. Atrėjas užsidengė ranka veidą ir vos nenusivertė nuo šakos, bet spėjo įsitverti ir kiek įmanydamas greičiau ėmė ropštis žemyn. Jis pakankamai pamatė ir tiktai dabar suprato, koks siaubas apėmęs visą Fantazijos šalį.

Kai vėl atsidūrė milžiniško medžio papėdėje, trys tošiniai troliai buvo jau dingę. Atrėjas užšoko ant savo arkliuko ir šuoliais leidosi į priešingą pusę nuo to lėtai, bet nesulaikomai plintančio Nieko. Tiktai tada, kai visai sutemo ir Kaukmiškis liko toli už nugaros, sustojo pailsėti.

Tą naktį jo laukė antras nuotykis, davęs Didžiajai paieškai naują kryptį.

Jis susapnavo — tik daug aiškiau negu ligi šiol — tą didelį purpurinį bizoną, kurį buvo ketinęs nušauti. Šįkart stovėjo prieš jį be lanko ir strėlių. Atrėjas jautėsi toks mažas mažas, o gyvulio galva užstojo visą dangų. Ir išgirdo, kaip bizonas kreipėsi į jį. Visko neįstengė suprasti, bet pasakė jis maždaug taip:

— Jeigu būtum mane nušovęs, tai jau būtum medžiotojas. Tačiau tu to nepadarei, ir aš dabar galiu tau padėti, Atrėjau. Klausyk! Fantazijos šalyje yra būtybė, senesnė už visas kitas. Toli toli nuo čia, Šiaurėje, telkšo Liūdesio pelkės. Vidury tų pelkių dunkso Raginis kalnas. Tenai gyvena Senoji Morla. Susirask Senąją Morlą!

Po tų žodžių Atrėjas pabudo.

Bokšto laikrodis išmušė dvylikakart. Bastijano klasės draugams dabar apačioj esančioje sporto salėje turėjo prasidėti kūno kultūros pamoka. Turbūt šiandien žais muštuką su dideliu, sunkiu kimštiniu kamuoliu, kurio Bastijanas niekaip negalėdavo suvaldyti, — todėl nė viena komanda nenorėdavo jo priimti. Kartais jie žaisdavo ir mažu, kietu kaip akmuo muštuko sviediniu, kuriuo gavus, baisiai skaudėdavo. Bastijanui visada stipriai kliūdavo, nes į jį pataikyti būdavo vienas juokas. Gal šiandien reikės sliuogti virve? Šio pratimo Bastijanas ypač nemėgo. Kai dauguma jau būdavo pačioj palubėj, jis, paprastai išraudęs kaip kalakutas, visai klasei iš pasitenkinimo kikenant, lyg miltų maišas tabaluodavo pačioj apačioj ir negalėdavo pakilti į viršų nė pusės metro. Kūno kultūros mokytojas ponas Mengė negailestingai iš jo šaipydavosi.

Bastijanas daug būtų atidavęs, kad pasidarytų toks kaip Atrėjas. Tada jis jiems visiems parodytų.

Jis giliai atsiduso.

Atrėjas jojo į šiaurę, visą laiką tik į šiaurę. Sustodavo tiktai tiek, kiek būtina, kad abu su arkliu pamiegotų ir pasistiprintų. Jis jojo dieną ir naktį, saulei kepinant ir lietui lyjant, per audras ir vėtras, daugiau į nieką nekreipdamas dėmesio ir nieko neklausinėdamas.

Kuo toliau vyko į šiaurę, tuo tamsiau darėsi. Visas dienas tvyrojo vienoda švininė prieblanda. Naktimis danguje būdavo matyti šiaurės pašvaistė.

Vieną rytą, kai niūrioje prieblandoje, rodės, sustojo net laikas, nuo vienos kalvos pagaliau pamatė Liūdesio pelkes. Virš jų lėkė ūkų tumulai, vietomis dunksojo nedideli miškeliai, kurių medžių kamienai apačioj buvo tarsi suskilę į penkias ar daugiau išsirangiusių ataugų, todėl jie atrodė kaip dideli vėžiai, ant daugybės kojų stovintys juodame vandenyje. Iš rudų lajų visur kyšojo orinės šaknys, panašios į nejudančius čiuptuvus. Buvo beveik neįmanoma įžiūrėti, kuriose vietose tarp balų žemė tvirta, o kur tiktai drykso plaukiojančios augmenijos danga.

Artaksas pasibaisėjęs tyliai sušnarpštė:

— Mums reikia tenai, pone?

— Taip, — atsakė Atrėjas, — mes turim rasti Raginį kalną, esantį vidury pelkių.

Jis paragino Artaksą, ir šis pakluso. Arkliukas kas žingsnis tikrino kanopomis žemės tvirtumą, tad jie labai pamažu ėjo į priekį. Pagaliau Atrėjas nulipo žemėn ir nusivedė Artaksą už pavadžio. Arklys keliskart įsmuko, bet jam vis pavykdavo išsikapanoti. Tačiau kuo giliau jie skverbėsi į Liūdesio pelkes, tuo sunkiau darėsi eiti. Artaksas nuleido galvą ir vos besivilko iš paskos.

— Artaksai, — paklausė Atrėjas, — kas tau yra?

— Aš nežinau, šeimininke, — atsakė arkliukas, — man atrodo, kad reikėtų grįžti atgal. Mūsų žygis beprasmiškas. Mes norime rasti tai, ką tu susapnavai. Nieko iš to nebus. Galbūt jau ir per vėlu. Galbūt Vaikų Karalienė jau mirė, ir visa, ką mes darom, nereikalinga. Grįžtam atgal, šeimininke.

— Tu taip niekada nekalbėjai, Artaksai, — pasakė Atrėjas nustebęs, — kas tau yra? Gal sergi?

— Galbūt, — atsakė Artaksas, — sulig kiekvienu žingsniu mano širdis vis labiau liūsta. Aš nebeturiu vilties, šeimininke. Ir man taip sunku, taip sunku. Atrodo, aš daugiau nebegaliu.

— Bet mes privalom eiti! — sušuko Atrėjas. — Pirmyn, Artaksai!

Jis patraukė pavadį, bet Artaksas nepajudėjo iš vietos. Jis jau buvo įklimpęs iki pilvo. Ir nesistengė išsikapanoti.

— Artaksai! — sušuko Atrėjas. — Nepasiduok! Eikš! Pirmyn, kitaip nuskęsi!

— Palik mane, šeimininke, — atsakė arkliukas, — aš nebepajėgiu. Eik toliau vienas! Nesirūpink manim! Aš nebegaliu ištverti šito liūdesio. Aš noriu mirti.

Atrėjas beviltiškai tampė pavadį, bet arkliukas grimzdo vis giliau. Ir berniukas nieko negalėjo padaryti. Kai pagaliau iš juodo vandens kyšojo tiktai gyvulio galva, jis apkabino ją rankom.

— Aš tave laikau, Artaksai, — sušnibždėjo jis, — ir neleisiu nuskęsti.

Arkliukas darsyk tyliai nusižvengė.

— Tu man nebegali padėti, šeimininke. Man galas. Mudu abu nežinojom, kas mūsų čia laukia. Dabar aišku, kodėl Liūdesio pelkės taip vadinasi. Liūdesys padarė mane tokį sunkų, kad turiu nuskęsti. Išsigelbėjimo nėra.

— Bet kodėl aš nieko nejaučiu? — paklausė Atrėjas.

— Tau ant kaklo „brangenybė“, — atsakė Artaksas, — ji saugo tave.

— Tada aš ją tau užkabinsiu, — sulemeno Atrėjas, — galbūt ji ir tave apsaugos.

Ir norėjo nusiimti nuo kaklo grandinėlę.

— Ne, — sušnarpštė arkliukas, — negalima, šeimininke. Amuletas buvo duotas tau, ir neleista jo perduoti kam panorėjus. Tu privalai toliau ieškoti be manęs.

Atrėjas prisiglaudė veidu prie arklio skruosto.

— Artaksai... — šnibždėjo jis springdamas ašarom, — o, mano Artaksai!

— Ar išpildysi mano paskutinį norą, šeimininke? — paklausė Artaksas.

Atrėjas tylomis linktelėjo.

— Tada aš prašau tave eiti toliau. Aš nenoriu, kad tu matytum, kaip man ateis paskutinioji. Ar padarysi taip, kaip prašau?

Atrėjas lėtai atsistojo. Arkliuko galva jau buvo pusiau apsemta juodo vandens.

— Lik sveikas, Atrėjau, mano šeimininke! — pasakė jis. — Ir ačiū tau!

Atrėjas tvirtai sučiaupė lūpas. Jis nieko neįstengė pasakyti, tik linktelėjo darsyk Artaksui, paskui apsisuko ir nuėjo šalin.

Bastijanas nesusivaldęs sukūkčiojo. Akys buvo pilnos ašarų, ir jis nebematė raidžių. Turėjo išsitraukti nosinę ir išsivalyti nosį. Tik tada galėjo skaityti toliau.

Atrėjas nežinojo, ar ilgai taip brido nosies tiesumu į priekį. Jis buvo aklas ir kurčias. Ūkanos vis tirštėjo, ir Atrėjui atrodė, kad jau kelios valandos jis suka ratu. Jis daugiau nežiūrėjo, kur stato koją, tačiau niekada neįklimpdavo aukščiau kelių. Kažkaip nesuprantamai Vaikų Karalienės ženklas jį vedė teisingu keliu.

Paskui jis staiga atsidūrė priešais aukštą, palyginti statų šlaitą. Užsiropštė suskeldėjusią uola į viršų ir pasiekė apskritą viršūnę. Iš pradžių nepastebėjo, kas tai per uola. Tiktai atsidūręs pačiame viršuje ir apžvelgęs kalną pamatė, kad jį dengia didžiulės raginės plokštės, plyšiuose ir tarpuose prižėlusios samanų.

— Taigi jis rado Raginį kalną!

Tačiau visai tuo neapsidžiaugė. Po arkliuko žūties jam viskas buvo vis tiek. Dabar liko tik sužinoti, kas yra Senoji Morla ir kur ji gyvena.

Tebesvarstydamas, ką daryti, jis staiga pajuto, kaip žemė po kojų truputį sudrebėjo, paskui išgirdo baisingą šnarpštimą, čepsėjimą ir balsą, rodos, sklindantį iš didžiausios gelmės:

— Žiūrėk, sene, kažkas ant mūsų krebžda.

Atrėjas nubėgo prie kalno keteros krašto, iš kur sklido tie garsai. Čia jis kluptelėjo ant samanų lopinėlio ir ėmė slysti žemyn. Jam nepavyko į nieką įsitverti, tad slydo vis greičiau ir greičiau ir galų gale nubildėjo nuo kalno. Laimė, atsitrenkė į apačioje stovėjusį medį, kurio šakos jį ir sulaikė.

Priešais kalne Atrėjas pamatė milžinišką uolą, kurioje tekšėjo ir šliurpsėjo vanduo ir kažkas panašus į sulig namu didumo uolos luitą lindo iš jos lauk. Kai visas pasirodė, Atrėjas suprato, kad tai galva su ilgu raukšlėtu kaklu — vėžlio galva. Jo akys buvo kaip dideli juodi ežerai, iš snukio tekėjo šlynas ir dumbliai. Visas tas Raginis kalnas — Atrėjas tai staiga suvokė — buvo milžiniška būtybė, didžiulė pelkių vėžlė, — Senoji Morla!

Paskui vėl pasigirdo tas švogždus, gurguliuojantis balsas:

— Ką tu čia darai, mažyli?

Atrėjas pagriebė ant kaklo kabantį amuletą ir atkišo taip, kad matytų vėžlės sulig ežeru dydžio akis:

— Ar žinai, kas čia, Morla?

Ji valandėlę patylėjo, paskui tarė:

— Žiūrėk tu man, sene, Aurynas, mes seniai jo nematėm — Vaikų Karalienės ženklo... labai seniai...

— Vaikų Karalienė serga, — išdrožė Atrėjas, — ar tu žinojai?

— Mums vis tiek, ar ne, sene? — atsakė Morla.

Atrodo, jog ji buvo keistai įpratusi kalbėti su savimi, galbūt todėl, kad nuo nežinia kada neturėjo jokio pašnekovo.

— Jeigu mes jos neišgelbėsim, ji mirs, — neatlyžo Atrėjas.

— Irgi tiesa, — atsakė Morla.

— Tačiau kartu su ja pražus ir visa Fantazijos šalis, — sušuko Atrėjas, — ji jau visur nyksta. Aš pats mačiau.

Morla dėbtelėjo į jį milžiniškomis abejingomis akimis.

— Mes neturime nieko prieš, ar ne, sene? — sugurgėjo ji.

— Tada mes visi pražūsim! — sušuko Atrėjas. — Visi!

— Klausyk, mažyli, — atsakė Morla, — argi mums tai dar rūpi? Mums jau niekas nesvarbu. Mums vis tiek, visai vis tiek.

— Ir tu žūsi, Morla! — piktai suriko Atrėjas. — Ir tu! O gal manai, kad būdama tokia sena, pergyvensi Fantazijos šalį?

— Klausyk, — sugurgėjo Morla, — mes jau senos, mažyli, per daug senos. Pakankamai prisigyvenom. Per daug matėm. Kas tiek daug žino kaip mes, tam niekas nesvarbu. Viskas amžinai kartojasi, diena ir naktis, vasara ir žiema, gyvenimas tuščias ir beprasmis. Viskas sukasi ratu. Kas atsiranda — pražūna, kas gimsta — miršta. Viskas pranyksta, gėris ir blogis, kvailybė ir išmintis, grožis ir šlykštybė. Viskas beprasmiška. Nieko nėra tikro, nieko svarbaus.

Atrėjas nežinojo, ką atsakyti. Milžiniškos, tamsios ir tuščios Senosios Morlos akys paralyžiavo visas mintis. Po valandėlės jis išgirdo, kaip ji vėl prabilo:

— Tu jaunas, mažyli. Mes senos. Jei būtum toks senas kaip mes, žinotum, kad aplink vien tik liūdesys. Paklausyk, kodėl gi mums nemirti, tau, man, Vaikų Karalienei, visiems visiems? Juk viskas tik atspindys, tik tuštumos atšvaitas. Viskas vis tiek. Atstok nuo mūsų, mažyli, eik sau.

Atrėjas įtempė visą savo valią, kad pasipriešintų paralyžiuojančiam jos žvilgsniui.

— Jeigu tu jau tiek daug žinai, — pasakė jis, — tai turi žinoti ir kuo serga Vaikų Karalienė. Ar yra vaistų nuo jos ligos?

— Žinom, žinom, sene, ar ne? — sušnopštė Morla. — Bet mums tas pats, ar ji bus išgelbėta, ar ne. Tai kam sakyti?

— Jeigu tau visai vis tiek, — neatlyžo Atrėjas, — tai galėtum ir pasakyti.

— Galėtume, sene, ar ne? — suniurzgė Morla. — Bet nenorim.

— Jei taip, — sušuko Atrėjas, — tai tau ne vis tiek! Jei taip, tu pati netiki tuo, ką sakai!

Ilgai buvo tylu, paskui pasigirdo iš gilumų einantis gurgėjimas ir riaugėjimas. Matyt, tai buvo kažkas panašu į juoką, jeigu Senoji Morla išvis dar mokėjo juoktis. Šiaip ar taip, ji pasakė:

— Gudrus tu, mažyli. Žiūrėk man, koks gudrus. Jau seniai mums nebuvo taip linksma, ar ne, sene? Žiūrėk tu man. Mes juk galim ir pasakyti. Koks skirtumas? Ar pasakysim, sene?

Įsivyravo ilga tyla. Atrėjas įsitempęs laukė atsakymo, netrukdydamas klausimais jos lėtos ir liūdnos minčių eigos. Pagaliau ji vėl prabilo:

— Tu gyveni trumpai, mažyli. Mes gyvenam ilgai. Jau per ilgai. Bet mes gyvenam laike. Tu trumpai. Mes ilgai. Vaikų Karalienė jau prieš mane buvo. Bet ji nesena. Ji visuomet jauna. Klausyk. Jos gyvenimas matuojamas ne metais, o vardais. Jai reikia naujo vardo, kaskart vis naujo. Ar žinai jos vardą, mažyli?

— Ne, — prisipažino Atrėjas, — niekada nesu girdėjęs.

— Ir negalėjai girdėti, — atsakė Morla, — net mes neprisimenam. Vis dėlto ji turėjo ne vieną vardą. Bet visi jie pamiršti. Viskas pamiršta. Tai va, žiūrėk, ji negali gyventi be vardo. Jai tik reikia naujo vardo, tai Vaikų Karalienei, ir ji bus sveika. Bet mums vis tiek, ar bus, ar nebus.

Ji užmerkė akis kaip ežerus ir pradėjo lėtai traukti galvą į vidų.

— Palauk, — sušuko Atrėjas, — o iš kur ji gaus tą vardą? Kas jį gali jai duoti? Kur aš jį rasiu?

— Nė vienas iš mūsų, — išgirdo jis Morlos gargaliuojantį balsą, — nė viena Fantazijos šalies būtybė negali duoti jai naujo vardo. Todėl viskas veltui. Gali nesistengti, mažyli. Viskas vis tiek.

— O kas, — suriko Atrėjas nebesitvardydamas, — kas jai gali duoti tą vardą, kuris išgelbėtų mus visus?

— Netriukšmauk taip! — ištarė Morla. — Atstok nuo mūsų, eik sau. Mes irgi nežinom, kas gali.

— Jeigu tu nežinai, — vis garsiau šaukė Atrėjas, — tai kas gali žinoti?

— Jeigu tu būtum be puošmenos, — sušvogždė ji, — tai mes tave suėstume, kad netrukdytum ramybės. Va taip.

— Kas? — neatlyžo Atrėjas. — Pasakyk man, kas tai žino, ir aš nuo tavęs amžiams atstosiu.

— Juk tai nesvarbu, — atsakė ji, — galbūt Ujulala Pietų orakule. Galbūt ji žino. Kas mums rūpi.

— O kaip man ten pakliūti?

— Tu tenai niekaip nepakliūsi, mažyli. Va kas. Net per dešimt tūkstančių dienų. Tu per trumpai gyveni. Tu pirma numirsi. Tau toli Pietuos. Oi, per toli. Todėl viskas veltui. Mes juk iš pat pradžių taip sakėm, ar ne, sene? Tad spjauk į viską ir nesistenk veltui, mažyli, o svarbiausia, duok mums ramybę!

Taip tarusi, ji galutinai užmerkė savo tuščias akis ir įtraukė galvą atgal į plyšį. Atrėjas suprato, kad daugiau iš jos nieko nesužinos.

Tuo pat metu pamėkliška būtybė, susidariusi naktį dykynėje iš tamsos, aptiko Atrėjo pėdsakus ir leidosi Liūdesio pelkių link, ir niekas visoje Fantazijos šalyje negalėjo jos nuo tų pėdsakų nukreipti.

Bastijanas pasirėmė ranka galvą ir susimąstė.

— Keista, — pasakė jis garsiai, — kad niekas visoje Fantazijoje negali duoti Vaikų Karalienei naujo vardo.

Jeigu tereikėjo tiktai naują vardą sugalvoti, tai Bastijanas galėjo jai nesunkiai padėti. Čia jis buvo nepralenkiamas. Bet, deja, buvo ne Fantazijoje, kur būtų galėjęs parodyti savo gabumus ir galbūt net pelnęs simpatiją ar garbę. Kita vertus, jis ir džiaugėsi, kad nėra ten, nes už jokius pinigus nenorėjo atsidurti tokioj vietoj kaip Liūdesio pelkės. O kur dar ta šiurpi pamėklė, besivejanti Atrėją jam to nė nežinant! Bastijanas mielai būtų jį perspėjęs, bet negalėjo. Tad neliko nieko kita, kaip tik neprarasti vilties ir skaityti toliau.