XX

Matanti Ranka

Šalti, tyri rasos lašai, apšviesti pirmų ryto saulės spindulių, blizgėjo ant orchidėjų žiedų ir lapų, kai karavanas vėl pajudėjo. Per naktį nieko neatsitiko, tiktai prisidėjo naujų pasiuntinių, tad būryje jų buvo jau apie trys šimtai. Tokių skirtingų būtybių vilkstinė atrodė išties įdomiai.

Kuo giliau jie skverbėsi į orchidėjų mišką, tuo įmantresnių formų ir spalvų darėsi žiedai. Ir netrukus ponai Hykrionas, Hysbaldas ir Hydornas pastebėjo, kad nerimas, privertęs juos pastatyti sargybas, nebuvo be pagrindo. Daugelis orchidėjų buvo mėsėdės ir pakankamai didelės, kad prarytų veršį. Beje, jos pačios nejudėjo, — tad sargybos gal ir nebuvo reikalingos, — tačiau prisilietus žiedai užsitrenkdavo kaip spąstai. Ir ponams riteriams kelissyk teko griebtis kardų, kad išvaduotų kurio nors bendrakeleivio ar jo jojamo gyvulio ranką ar koją, nukirtus visą žiedą ir sukapojus jį į gabaliukus.

Bastijanas, jojęs ant Ichos, visąlaik buvo apsuptas visokiausių fantastinių būtybių, lendančių jam į akis ir norinčių bent žvilgtelėti į jį. Tačiau jis jojo tylėdamas ir abejingas. Jam kilo naujas noras, pirmas toks, kuris darė jį neprieinamą ir net rūstų.

Atrėjo ir Fuchuro elgesys jį labiausiai erzino tuo, kad ir susitaikius juodu elgėsi su juo kaip su nesubrendusiu vaiku, už kurį jautėsi atsakingi ir privalą saugoti ir globoti. Iš esmės taip buvo jau nuo pat pirmos jų susitikimo dienos. Kodėl? Matyt, jie jautėsi kažkuo pranašesni... nors ir nuoširdžiai stengėsi jam padėti. Atrėjas ir Fuchuras, be jokios abejonės, laikė jį romiu, pagalbos reikalingu vaikeliu. Tai jam nepatiko, visai nepatiko! Jis ne romus vaikelis! Jie dar pamatys! Jis norėjo būti pavojingas, pavojingas ir baisus! Toks, kurio kiekvienas turi saugotis... net Fuchuras su Atrėju.

Mėlynasis džinas — beje, vardu Iluanas, — prasibrovė prie Bastijano ir nusilenkė sukryžiavęs ant krūtinės rankas.

Bastijanas sustojo.

— Kas atsitiko, Iluanai? Kalbėk!

— Pone, — pasakė džinas erelišku balsu, — aš truputį pasiklausiau, ką kalba mūsų naujieji bendrakeleiviai. Kai kurie sakosi pažįstą šią vietovę ir žiną, kur mes esame. Jie dreba iš baimės, pone.

— Kodėl? Kokia tai vietovė?

— Šiame miške, pone, auga mėsėdės orchidėjos, jis vadinamas Oglajų sodu ir priklauso užburtai Horoko piliai, dar vadinamai Matančia Ranka. Tenai gyvena galingiausia ir pikčiausia Fantazijos burtininkė. Jos vardas Ksaidė.

— Gerai, — tarė Bastijanas, — pasakyk išsigandusiems, kad nusiramintų. Aš su jais.

Iluanas vėlei nusilenkė ir nuėjo.

Kiek vėliau Fuchuras su Atrėju, buvę priekyje žvalgyboje, nusileido šalia Bastijano. Būrys buvo kaip tik sustojęs pietų.

— Aš nežinau nė ką manyti, — prabilo Atrėjas, — už trijų ar keturių valandų kelio orchidėjų miške mes matėm statinį, kaip didelė ranka kyšantį iš žemės. Jis daro gan šiurpų įspūdį. Jeigu laikysimės tos pačios krypties, tai užeisim tiesiai ant jo.

Bastijanas pasakė, ką žinojo iš Iluano.

— Jei taip, — tarė Atrėjas, — reikėtų pakeisti kryptį, kaip tu manai?

— Ne, — pareiškė Bastijanas.

— Bet mūsų juk niekas neverčia susitikti su Ksaide. Būtų geriau to išvengti.

— Ne, mes eisim tenai, — pasakė Bastijanas.

— Kodėl?

— Todėl, kad aš taip noriu, — nukirto Bastijanas.

Atrėjas nutilo ir pasižiūrėjo į jį nustebęs. Kadangi fantaziečiai vėl susigrūdo iš visų pusių, norėdami atkreipti Bastijano dėmesį, pokalbis taip ir nutrūko.

Tačiau po pietų Atrėjas grįžo atgal ir apsimestinai nerūpestingu balsu pasiūlė Bastijanui:

— Ar nenorėtum sykiu su manim paskraidyti ant Fuchuro?

Bastijanas suprato, kad Atrėjui kažkas slegia širdį. Jie užsėdo ant laimės drakono nugaros. Atrėjas priekyje, Bastijanas užpakalyje, ir pakilo į orą. Tai buvo pirmas kartas, kai jiedu skrido sykiu.

Vos tik palėkus kiek, kad niekas negirdėtų, Atrėjas pasakė:

— Dabar sunku nutaikyti akimirką, kad tu būtum vienas. Mums būtina pasikalbėti, Bastijanai.

— Aš taip ir maniau, — atsakė Bastijanas šypsodamasis. — Kas atsitiko?

— Kur mes einam, — neryžtingai pradėjo Atrėjas, — ir kur pakliuvom... susiję su tavo nauju noru, ar ne?

— Matyt, — šaltokai atsakė Bastijanas.

— Taip mudu su Fuchuru ir manėme, — kalbėjo toliau Atrėjas. — O koks gi tai noras?

Bastijanas tylėjo.

— Suprask mane teisingai, — pridūrė Atrėjas, — aš to teiraujuosi ne todėl, kad mudu ko nors bijotume. Tačiau mes esam tavo draugai ir nerimaujam dėl tavęs.

— Be reikalo, — dar šalčiau atšovė Bastijanas.

Atrėjas ilgam nutilo. Galų gale į juos galvą atsuko Fuchuras.

— Atrėjas turi labai protingą pasiūlymą, tau reikėtų jį išklausyti, Bastijanai Baltazarai Buksai, — pasakė jis.

— Vėl turit gerą patarimą? — paklausė Bastijanas pašaipiai šypsodamasis.

— Ne patarimą, Bastijanai, — atsakė Atrėjas, — o pasiūlymą, iš pradžių jis tau galbūt nepatiks. Tačiau tau reikėtų pagalvoti prieš jį atmetant. Mes visąlaik sukome galvas, kaip galėtume tau padėti. Viskas priklauso nuo Vaikų Karalienės poveikio tau. Be Auryno galios tu daugiau nieko negali norėti, tačiau su juo tu virsti nebe savim ir vis menkiau beprisimeni, kur nori pakliūti. Jeigu mes nieko nedarysim, ateis tokia akimirka, kai visai užsimirši.

— Apie tai mes jau šnekėjom, — pasakė Bastijanas, — kas dar?

— Kai aš turėjau brangenybę, — toliau kalbėjo Atrėjas, — viskas buvo kitaip. Ji vedė mane nieko neatimdama. Galbūt, kad aš ne žmogus ir kad nieko nežinau apie žmonių pasaulį. Todėl norėjau tau pasiūlyti, kad duotum Auryną man ir pasikliautum manimi. Aš pasistengsiu rasti tau kelią. Ką tu manai?

— Nesutinku! — šaltai atsakė Bastijanas.

Fuchuras vėl atsuko galvą.

— Ar nenori bent kiek pagalvoti?

— Ne, — atsakė Bastijanas, — kam?

Čia Atrėjas pirmąsyk užpyko.

— Bastijanai, nagi būk protingas! Suprask, kad negalima daugiau taip elgtis! Nejau tu nepastebi, kad visai pasikeitei? Kas iš tavęs liko? Ir kas iš tavęs bus?

— Labai ačiū, — pasakė Bastijanas, — labai ačiū, kad jūs be perstogės rūpinatės mano reikalais! Bet man, atvirai kalbant, daug labiau patiktų, jei pagaliau atstotumėte nuo manęs. Aš — prašom nepamiršti — aš esu tas, kuris išgelbėjo Fantaziją, aš esu tas, kuriam Mėnuliuke patikėjo savo galią. Matyt, turėjo kokį nors tikslą, kitaip būtų palikusi Auryną tau, Atrėjau. Bet ji nusiėmė ženklą nuo kaklo ir atidavė man! Aš pasikeičiau, sakai tu? Taip, mielas Atrėjau, galbūt tu ir teisus. Aš jau nebe tas romus, tylus avinėlis, kokį mane įsivaizduojate! Ar nori žinoti, kodėl tu iš tiesų trokšti paimti iš manęs Auryną? Todėl, kad paprasčiausiai pavydi man, pavydi ir tiek. Jūs manęs dar nepažįstate, tačiau jeigu ir toliau taip elgsitės, — kol kas geruoju sakau, — tai pažinsite!

Atrėjas nieko neatsakė. Fuchuras staiga visai neteko galios, jis vos laikėsi ore ir leidosi vis žemiau ir žemiau kaip pašautas paukštis.

— Bastijanai, — galų gale sunkiai ištarė Atrėjas, — tuo, ką dabar pasakei, tu pats netiki. Užmirškim tai. Tarkim, kad nieko nebuvo pasakyta.

— Na, gerai, — atsakė Bastijanas, — kaip nori. Ne aš pirmas pradėjau. Bet tebūnie — užmirštam.

Valandėlę nė vienas neištarė nė žodžio.

Tolumoje priešais juos iš orchidėjų miško iškilo Horoko pilis. Ji iš tikrųjų atrodė kaip milžiniška ranka su penkiais į viršų ištiestais pirštais.

— Tačiau viena norėčiau galutinai išsiaiškinti, — pasakė Bastijanas nerūpestingai. — Aš nusprendžiau išvis negrįžti. Aš liksiu Fantazijoje visiems laikams. Man čia labai patinka. Tad dėl savo prisiminimų nesuku galvos. Dėl Fantazijos ateities irgi, — aš galiu sugalvoti Vaikų Karalienei tūkstantį naujų vardų. Žmonių pasaulis mums nebereikalingas!

Fuchuras staigiai apsisuko ir nuskrido atgal.

— Ei! — suriko Bastijanas. — Ką tu darai? Skrisk toliau! Aš noriu pamatyti Horoką iš arti!

— Negaliu, — atsakė Fuchuras prislopintu balsu, — nebegaliu daugiau.

Kai po kiek laiko jie nusileido prie karavano, kelionės draugus rado smarkiai susijaudinusius. Pasirodo, būrys buvo užpultas, o užpuolė gauja maždaug penkiasdešimties stambių vyrų, apsisiautusių juodais tarsi vabzdžių šarvais. Daugelis bendrakeleivių išsilakstė ir dabar po vieną ar grupėmis grįžo atgal, kiti narsiai gynėsi, tačiau nieko negalėjo padaryti. Tiems šarvuotiems milžinams bet koks priešinimasis buvo vienas juokas. Ponai riteriai Hykrionas, Hysbaldas ir Hydornas didvyriškai kovėsi, tačiau neįstengė įveikti nė vieno priešininko. Galų gale jie buvo nuginkluoti, surakinti grandinėmis ir nutempti į pilį. Vienas šarvuotasis keistu metaliniu balsu taip šūktelėjo nueidamas:

— Aš perduodu Ksaidės, Horoko pilies valdovės, žodžius, skirtus Bastijanui Baltazarui Buksui. Ji reikalauja, kad išgelbėtojas besąlygiškai pasiduotų ir prisiektų kaip nuolankus vergas tarnauti jai visu tuo, ką turi ir gali. Jeigu jis nenusilenks Ksaidės valiai ir bandys kaip nors klastauti, trijų jo draugų Hykriono, Hysbaldo ir Hydorno laukia ilga, gėdinga ir žiauri mirtis. Tegu greit apsisprendžia, nes terminas baigiasi rytoj sulig saulės patekėjimu. Tai perduoda Ksaidė, Horoko pilies valdovė, Bastijanui Baltazarui Buksui.

Bastijanas prikando lūpą, Atrėjas ir Fuchuras nebylūs žvelgė priešais save, bet Bastijanas žinojo, ką jie mano. Ir kaip tik todėl, kad jie neparodė, ką jaučia, viduje jis dar labiau tūžo. Tačiau dabar buvo ne laikas aiškintis. Vėliau nutaikys tinkamą momentą.

— Aš jokiu būdu nenusileisiu Ksaidei, tai aišku kaip dukart du, — garsiai pareiškė jis aplinkiniams. — Mes turim tuojau sukurti planą, kaip būtų galima kuo greičiau išvaduoti belaisvius.

— Nelengva užduotis, — pasakė Iluanas, mėlynasis džinas su erelio snapu, — tų juodėžių mes negalim įveikti, tuo jau įsitikinom. Net jeigu tu, pone, ir Atrėjas su savo laimės drakonu stotumėte mūsų priešakyje, ilgai truktų, kol užimtume Horoko pilį. Ponų riterių gyvybė Ksaidės rankose, vos tiktai pastebėjusi, kad mes puolam, ji lieps juos nužudyti. Tuo aš neabejoju.

— Tada reikia padaryti taip, kad nepastebėtų, — pareiškė Bastijanas, — mes turim ją užklupti iš netyčių.

— O kaip? — paklausė Keturių Ketvirčių trolis, dabar atsukęs į priekį savo piktąjį veidą, atrodantį gan baisiai. — Ksaidė labai gudri ir bus viskam pasiruošusi.

— Ir aš to bijau, — pasakė nykštukų kunigaikštis, — mūsų per daug, kad ji nepastebėtų, kai eisim prie Horoko pilies. Toks būrys nepasislėps netgi naktį. Ji būtinai pastatys sargybinius.

— Jei taip, — nusprendė Bastijanas, — mes ją apgausim pasinaudodami ta sargyba.

— Kaip tai, pone?

— Jūs su visu karavanu turit leistis kita kryptim, kad atrodytų, jog bėgate, tarsi mes būtume numoję į belaisvius ranka.

— O kaip su belaisviais?

— Jais pasirūpinsiu aš su Atrėju ir Fuchuru.

— Tiktai jūs trys?

— Taip, — atsakė Bastijanas, — žinoma, jeigu Atrėjas ir Fuchuras mane parems. Jei ne, aš eisiu vienas.

Susižavėjimo kupini žvilgsniai įsmigo į jį. Arčiau stovėję fantaziečiai pašnibždomis perdavinėjo jo žodžius kitiems, jų negirdėjusiems.

— Tai, pone, — pagaliau neištvėrė mėlynasis džinas, — įeis į Fantazijos istoriją, nesvarbu, ar tu laimėsi, ar pralaimėsi.

— Jūs palaikot mane? — kreipėsi Bastijanas į Atrėją ir Fuchurą. — Ar vėl turit kokį nors pasiūlymą?

— Ne, — tyliai atsakė Atrėjas, — mes tave palaikom.

— Tuomet, — įsakė Bastijanas, — būrys tegu tuojau išžygiuoja, kol dar nesutemo. Jūs turit sudaryti įspūdį, kad bėgate, taigi paskubėkite! Mes čia lauksim tamsos. Rytoj rytą prie jūsų prisijungsim... su ponais riteriais arba išvis nepasimatysim. O dabar pirmyn!

Kelionės draugai tylomis nusilenkė Bastijanui ir išžygiavo. Bastijanas, Atrėjas ir Fuchuras pasislėpė orchidėjų krūmynuose ir ėmė tylomis nejudėdami laukti nakties.

Sutemus jie staiga išgirdo tylų skambčiojimą ir pamatė, kaip penki milžiniški juodi vyrai įėjo į apleistą stovyklavietę. Jų judesiai buvo mechaniški ir visų vienodi. Atrodė, kad jie metaliniai, net veidai buvo kaip geležinės kaukės. Visi vienu metu sustojo, atsisuko į tą pusę, kur nuėjo karavanas, ir nepersimetę nė vienu žodžiu, žengdami į koją, nusekė jo pėdsakais. Paskui viskas nutilo.

— Atrodo, jog mūsų planas pildosi, — sušnibždėjo Bastijanas.

— Čia buvo tik penki, — tarė Atrėjas. — O kur kiti?

— Šie penki tikrai vėliau pasišauks ir kitus, — atsakė Bastijanas.

Kai pagaliau visai sutemo, jie atsargiai išlindo iš slėptuvės, ir Fuchuras su abiem raiteliais be garso pakilo į orą. Jis skrido palei pat orchidėjų miško viršūnes, kad nebūtų pastebėtas. Iš pradžių kryptis buvo aiški, ta pati, kuria lėkė popiet. Po ketvirčio valandos greito lėkimo sunerimo, kaip jie dabar ras Horoko pilį ir ar išvis ras. Buvo aklina tamsa. Tačiau po kelių minučių priešais jie išvydo pilį. Tūkstančiai jos langų buvo ryškiai apšviesti. Ksaidei, matyt, rūpėjo, kad ją matytų. Tai nesunku buvo paaiškinti, mat ji laukė Bastijano apsilankymo, nors ir kitokio.

Dėl visa ko Fuchuras nusileido tarp orchidėjų ant žemės, nes jo perlamutriniai žvynai žibėjo ir atspindėjo šviesą. Kol kas jiems reikėjo nesirodyti.

Augmenijos priedangoje jie prisiartino prie pilies. Priešais didelius vartus sargybą ėjo dešimt šarvuotų milžinų. Ir prie kiekvieno ryškiai apšviesto lango stovėjo sargybinis, juodas ir sustingęs kaip grėsmingas šešėlis.

Horoko pilis stovėjo ant mažos aukštumos, kur neaugo orchidėjos. Pastatas išties buvo panašus į milžinišką ranką, kyšančią iš žemės. Kiekvienas pirštas buvo bokštas, o nykštys — erkeris, kuris taip pat turėjo bokštą. Pastatas buvo daugelio aukštų, kiekvienas piršto narelis sudarė vieną aukštą, langai — švytinčių ir į visas puses žiūrinčių akių formos. Pilis ne be reikalo buvo vadinama Matančia Ranka.

— Mums reikia sužinoti, kur laikomi belaisviai, — sušnibždėjo Atrėjui į ausį Bastijanas.

Atrėjas linktelėjo ir davė ženklą Bastijanui, kad tylėtų ir liktų prie Fuchuro. Paskui nekeldamas nė mažiausio garso nušliaužė į priekį. Ilgai truko, kol jis sugrįžo.

— Aš apibėgau apie visą pilį, — sumurmėjo Atrėjas, — jokio kito įėjimo, išskyrus šitą, nėra. Bet jis pernelyg gerai saugomas. Tiktai pačiam viršuj, ant didžiojo piršto smaigalio, pastebėjau stoglangį, prie kurio nestovi nė vienas šarvuotas milžinas. Bet jeigu ant Fuchuro užlėksim tenai, jie mus būtinai pastebės. Belaisviai tikriausiai rūsyje, šiaip ar taip, aš sykį išgirdau tarsi iš giliausio požemio sklindantį ilgą kankinamo žmogaus klyksmą.

Bastijanas susimąstė. Paskui sušnibždėjo draugams:

— Aš pabandysiu pasiekti tą stoglangį, o judu su Fuchuru turit nukreipti sargybinių dėmesį. Padarykit ką nors, kad jie pamanytų, jog mes brausimės pro vartus. Jūs turit visus juos atvilioti čionai. Bet tiktai atsivilioti, suprantat? Nesileiskit į kovą! Tuo tarpu aš pabandysiu ta ranka užkopti iš kitos pusės. Užlaikykite juos kiek galima ilgiau. Bet nerizikuokite! Dabar palaukite kelias minutes ir pradėkite.

Atrėjas linktelėjo ir paspaudė jam ranką. Tada Bastijanas nusivilko savo sidabrinį apsiaustą ir nėrė tamson. Jis dideliu pusračiu apsuko pastatą. Vos tiktai atsidūręs kitoje pusėje, išgirdo Atrėjo balsą:

— Ei, jūs! Ar esat ką nors girdėję apie Bastijaną Baltazarą Buksą, Fantazijos išgelbėtoją? Jis atėjo, bet ne prašyti Ksaidės malonės, o suteikti jums paskutinę progą patiems paleisti belaisvius. Jei išpildysit šią sąlygą, išsaugosit savo niekingą gyvastį!

Iš orchidėjų tankynės pro pilies kampą Bastijanas dar matė, kas dedasi priešais. Atrėjas buvo apsivilkęs Bastijano apsiaustą ir savo mėlynai juodus plaukus susisukęs kaip turbaną. Tas, kuris jų gerai nepažinojo, iš tiesų galėjo pamanyti, jog tai Bastijanas.

Juodieji šarvuoti milžinai akimirką sutriko. Tačiau tik akimirką. Paskui jie puolė prie Atrėjo, buvo girdėti, kaip dunksi metaliniai jų žingsniai. Šešėliai languose sujudo, jie paliko savo vietas norėdami pasižiūrėti, kas čia dedasi. Kiti ėmė virsti pro paradines duris. Kai pirmieji beveik pribėgo prie Atrėjo, jis paspruko nuo jų kaip žebenkštis ir po akimirkos jau pasirodė ant Fuchuro virš jų galvų. Šarvuotieji milžinai mojavo kardais ir šokinėjo į viršų, tačiau negalėjo pasiekti.

Bastijanas žaibo greičiu prilėkė prie pilies ir ėmė ropštis jos fasadu. Vietomis jam padėdavo langų atbrailos ir sienų kyšuliai, tačiau dažniausiai galėjo įsitverti tik pirštų galais. Jis kopė vis aukščiau ir aukščiau. Sykį atskilo gabaliukas sienos, į kurią buvo įsirėmęs koja, ir kelias sekundes jis kabojo laikydamasis tik viena ranka, tačiau paskui prisitraukė, rado, kur įsikibti kita ranka, ir kopė toliau. Kai pagaliau pasiekė bokštus, viskas ėjo greičiau, nes atstumas tarp jų buvo toks mažas, kad įsirėmęs į jų tarpą nesunkiai kilo į viršų.

Pagaliau pasiekė stoglangį ir šmukštelėjo pro jį. Tame bokšto kambaryje iš tiesų kažin kodėl nebuvo nė vieno sargybinio. Bastijanas atidarė duris ir priešais pamatė siaurus sraigtinius laiptus. Be garso ėmė jais leistis. Vienu aukštu žemiau prie lango išvydo du juodus sargybinius, kurie tylomis stebėjo, kas dedasi apačioje. Jam pavyko nepastebėtam pro juos prasmukti.

Bastijanas toliau sėlino kitais laiptais, perėjom ir koridoriais. Apie šarvuotuosius milžinus buvo galima pasakyti viena — nors kovoje jie ir buvo neįveikiami, tačiau kaip sargybiniai niekam tikę.

Pagaliau jis atsidūrė rūsyje. Tai tuojau suprato iš pelėsių kvapo ir į jį padvelkusio šalčio. Laimė, visi sargybiniai iš čia, matyt, buvo išbėgę į viršų gaudyti tariamojo Bastijano Baltazaro Bukso. Šiaip ar taip, nė vieno jų nebuvo matyti. Į sienas įsmeigti fakelai švietė Bastijanui kelią. Jis leidosi vis žemiau ir žemiau. Atrodė, kad po žeme aukštų tiek pat kiek ir viršuj. Pagaliau pasiekė paskutinįjį ir tada pamatė kalėjimą, kuriame kamavosi Hykrionas, Hysbaldas ir Hydornas. Vaizdas buvo pasigailėtinas.

Jie kabojo pririšti už riešų ilgomis geležinėmis grandinėmis virš duobės, be dugno juoduojančiose grindyse. Grandinės kalėjimo palubėje buvo apvyniotos apie volą, tačiau tas buvo nejudamai užrakintas plienine pakabinama spyna. Bastijanas sustojo nežinodamas, ką daryti.

Visi trys belaisviai buvo užsimerkę, tarsi be sąmonės, bet čia ištvermingasis Hydornas pravėrė kairę akį, paskui sutrūkusiomis lūpomis sumurmėjo:

— Ei, bičiuliai, pasižiūrėkit, kas atėjo!

Kiti du taip pat sunkiai pramerkė akis ir, kai pamatė Bastijaną, jų lūpose šmėstelėjo šypsena.

— Mes žinojom, kad jūs nepatiksite mūsų nelaimėje, pone, — sušvogždė Hykrionas.

— Kaip man jus nukabinti? — paklausė Bastijanas. — Volas prirakintas.

— Išsitraukit savo kardą, — išstenėjo Hysbaldas, — ir perkirskit grandines.

— Kad mes nugarmėtume į bedugnę? — įsiterpė Hykrionas. — Nieko nepasakysi, geras planas.

— Aš ir negaliu jo ištraukti, — pasakė Bastijanas, — Sikanda man pats turi įšokti į delną.

— Hm, — suniurzgė Hydornas, — čia ir yra užburtų kardų trūkumas. Kai reikia, jie staiga ima aikštytis.

— Ei! — staiga šūktelėjo Hysbaldas. — Juk buvo raktas nuo volo. Kurgi jį nukišo?

— Čia kažkur yra laisva akmeninė plokštė, — pasakė Hykrionas. — Aš tik gerai jos neįžiūrėjau, kai jie mane kėlė į viršų.

Bastijanas įtempė žvilgsnį. Deglų šviesa buvo blausi ir nelygi, tačiau šiek tiek pavaikščiojęs po rūsį jis rado grindyse truputį išsikišusią plokštę. Atsargiai ją pakėlė ir apačioj iš tiesų rado raktą.

Dabar jau galėjo atrakinti didžiąją volo spyną ir ją nuimti. Tada ėmė sukti volą, jis girgždėjo ir džeržgė taip garsiai, kad tikrai turėjo būti girdima viršutiniuose rūsio aukštuose. Jeigu šarvuotieji milžinai nebuvo visai kurti, jie turėjo pajusti pavojų. Tačiau sustoti jau buvo nevalia. Bastijanas suko toliau, kol ponai riteriai atsidūrė maždaug palei duobės kraštą. Jie pradėjo siūbuotis į šalis ir galų gale pasiekė kojomis žemę. Tada Bastijanas visai juos nuleido. Jie be jėgų susmuko ant grindų ir liko ten gulėti. Storos grandinės tebekaustė jų riešus.

Bastijanui nebuvo kada svarstyti, nes ant akmeninių rūsio laiptų jau pasigirdo metaliniai dundantys žingsniai, pirma pavieniai, paskui vis daugiau ir daugiau. Pasirodė sargybiniai. Jų ginkluotė fakelų šviesoje blizgėjo kaip milžiniškų vabzdžių šarvai. Visi vienodais judesiais išsitraukė kardus ir puolė Bastijaną, sustojusį prie siauro įėjimo į rūsį.

Ir tada kardas Sikanda pagaliau iššoko iš makštų ir atsidūrė jo delne. Kaip žaibas šviečiantys jo ašmenys įsmigo į pirmą šarvuotą milžiną ir, nespėjus Bastijanui nė susivokti, kas čia dedasi, sukapojo jį į gabalus. Čia paaiškėjo, kas tai per padarai: jie buvo tušti, juos sudarė vien šarvai, kurie patys judėjo, o viduje ničnieko nebuvo.

Bastijano pozicija buvo gera, nes per siaurą rūsio angą milžinai prie jo galėjo prieiti tik iš eilės, ir juos vieną po kito Sikanda sukapojo į gabalus. Netrukus jų visa krūva gulėjo ant grindų kaip kokio nors gigantiško paukščio kiaušinio lukštai. Sikandai sukapojus maždaug dvidešimt milžinų, likusieji, atrodo, nusprendė elgtis kitaip. Jie atsitraukė atgal, matyt, norėdami patykoti Bastijaną kitoje vietoje.

Bastijanas tuo pasinaudojo ir Sikandos geležte greitai perkirto ponų riterių riešus kausčiusias grandines.

Hykrionas ir Hydornas sunkiai pakilo ir bandė išsitraukti kardus, kurių milžinai kažkodėl nebuvo atėmę. Jie norėjo padėti Bastijanui, tačiau rankos nuo ilgo kabojimo buvo nutirpusios ir visai neklausė. Hysbaldas, pats smulkiausias, net neįstengė atsistoti. Draugai turėjo jam pagelbėti.

— Nesijaudinkit, — pasakė Bastijanas, — Sikandai nereikia paramos. Laikykitės už manęs ir netrukdykit man bandydami padėti.

Jie išėjo iš kalėjimo, lėtai užlipo laiptais, atsidūrė didelėje į salę panašioje patalpoje... ir čia staiga užgeso visi fakelai. Tačiau Sikanda švietė pakankamai ryškiai.

Jie vėl išgirdo artėjančius metalinius žingsnius.

— Atgal ant laiptų! — įsakė Bastijanas. — Greičiau! Aš ginsiuosi čia!

Jis nematė, ar ponai riteriai įvykdė įsakymą, ir neturėjo kada tuo įsitikinti, nes kardas Sikanda jau pradėjo savo šokį. Ir nuo ryškios baltos jo šviesos salėje pasidarė šviesu kaip dieną. Nors puolėjai nustūmė Bastijaną nuo įėjimo į laiptinę, kad galėtų tvatinti iš visų pusių, tačiau nė vienas galingas smūgis jo nekliudė. Sikanda taip greitai sukosi aplink, kad atrodė kaip šimtai kardų, kurių negali sumatyti. Ir pagaliau Bastijanas liko vienas tarp sukapotų juodų šarvų. Niekas daugiau nejudėjo.

— Eikšekit! — pašaukė jis draugus.

Ponai riteriai išlindo iš laiptinės ir pastatė akis.

— Čia tai bent, — pasakė Hykrionas, ir jo ūsai suvirpėjo, — pirmąkart tokį vaizdą matau, prisiekiu garbe!

— Aš apie tai savo anūkams papasakosiu, — sulemeno Hysbaldas.

— Ir jie, deja, mumis netikės, — pridūrė apgailestaudamas Hydornas.

Nežinodamas, ką daryti, Bastijanas stovėjo su kardu rankoje, bet staiga tas grįžo atgal į makštis.

— Pavojus, atrodo, praėjo, — pasakė berniukas.

— Bent jau toks, nuo kurio reikia gintis kardu, — tarė Hydornas. — Ką mes dabar darysim?

— Dabar, — atsakė Bastijanas, — aš norėčiau susipažinti su pačia Ksaide. Man reikia tarti jai žodelį.

Keturiese jie ėmė lipti rūsio laiptais aukštyn, kol pasiekė pirmą aukštą. Čia, pilies vestibiulyje, jų laukė Atrėjas ir Fuchuras.

— Gerai susidorojot su savo užduotim! — pasakė Bastijanas ir paplojo Atrėjui per petį.

— Na, kaip tie šarvuoti milžinai? — pasidomėjo Atrėjas.

— Tušti riešutų kevalai! — nerūpestingai atsakė Bastijanas.

— Kur Ksaidė?

— Viršuje, savo burtų salėje, — atsakė Atrėjas.

— Eime! — pakvietė Bastijanas.

Jis vėl užsimetė ant pečių apsiaustą, kurį jam padavė Atrėjas. Paskui jie visi leidosi plačiais laiptais, vedančiais į viršutinius pilies aukštus. Net Fuchuras ėjo sykiu.

Kai Bastijanas, lydimas savo svitos, įžengė į didžiąją burtų salę, Ksaidė pakilo iš raudonų koralų sosto. Ji buvo daug didesnė už Bastijaną ir labai graži. Vilkėjo ilga violetinio šilko suknele, raudoni plaukai plieskė kaip ugnis ir buvo susukti į perdėm keistą visokių pynių ir kasų bokštą. Veidas ir ilgos, plonos rankos atrodė lyg iš balto marmuro. Jos žvilgsnis keistai glumino, ir Bastijanas tik po valandėlės suprato kodėl: Ksaidės akys buvo skirtingos, viena žalia, kita raudona. Ji pati, rodės, bijojo Bastijano, nes visa drebėjo. Jų žvilgsniai susidūrė, ir Ksaidė nuleido savo ilgas blakstienas.

Patalpa buvo pilna visokių keistų daiktų, kurių paskirties negalėjai įspėti, — didelių gaublių su paveikslais, žvaigždžių laikrodžių ir švytuoklių, kabančių palubėje. Tarp jų stovėjo brangios smilkyklės, iš kurių virto sunkūs įvairių spalvų dūmai, kaip migla besidriekiantys pažeme. Bastijanas iki šiol neištarė nė žodžio. Ir tai Ksaidę, rodės, išmušė iš pusiausvyros, nes ji staiga pribėgo prie jo ir parkrito priešais ant žemės. Paskui paėmė vieną jo koją ir užsikėlė sau ant sprando.

— Mano pone ir mokytojau, — pasakė ji aksominiu keistai prikimusiu balsu, — Fantazijoje tau niekas negali prilygti. Tu galingesnis už visus galiūnus ir pavojingesnis už visus demonus. Jeigu trokšti man atkeršyti, kad aš buvau tokia kvaila ir nesupratau tavo didybės, tai gali mane sutraiškyti koja. Aš nusipelniau, kad ant manęs pyktum. Tačiau jeigu ir su manim, niekingu padaru, būsi toks kilniaširdis, koks esąs plačiai garsėji, tai pakęsk mane kaip klusnią vergę; prisiekiu, tarnausiu tau viskuo, ką turiu ir ką galiu. Išmokyk mane padaryti tai, ko geidauji, ir aš būsiu tavo nuolanki mokinė ir klausysiu kiekvieno tavo akių žvilgsnio. Aš gailiuosi to, ką norėjau tau iškrėsti, ir meldžiu tavo malonės.

— Kelkis, Ksaide! — įsakė Bastijanas.

Jis pyko ant burtininkės, tačiau jos kalba jam patiko. Jeigu jinai stojo prieš jį iš nežinojimo ir dabar iš tikrųjų taip karštai gailisi, tai bausti būtų buvę neoru. Ji netgi norėjo iš jo pasimokyti, kas ir šiaip verta dėmesio, tai išvis nebuvo pagrindo jai atsakyti.

Ksaidė jau stovėjo nuleidusi galvą prieš jį.

— Ar tu besąlygiškai klausysi manęs, — paklausė jis, — neprieštarausi ir nemurmėsi... net jeigu tau bus sunku vykdyti mano įsakymą?

— Vykdysiu, pone ir mokytojau, — atsakė Ksaidė, — ir pamatysi, mes galėsim viską padaryti, jei sujungsim mano sugebėjimus su tavo galia.

— Gerai, — pasakė Bastijanas, — jei taip, imu tave savo tarnybon. Tu paliksi šią pilį ir trauksi su manim į Dramblio Kaulo bokštą, kur aš manau susitikti su Mėnuliuke.

Ksaidės akys sekundės dalelytę sužibo raudona ir žalia šviesa, tačiau ji tuojau nuleido ilgas blakstienas ir tarė:

— Aš paklustu tau, pone ir mokytojau.

Visi nulipo žemyn ir išėjo į lauką.

— Pirma turim susirasti kitus savo kelionės draugus, — tarė Bastijanas. — Kas žino, kur jie dabar.

— Nelabai toli nuo čia, — pasakė Ksaidė, — aš juos truputį suklaidinau.

— Paskutinįsyk, — įsiterpė Bastijanas.

— Paskutinįsyk, pone, — pakartojo ji, — bet kaip mes keliausim? Man eiti pėsčiai? Nakčia per šitą mišką?

— Fuchuras mus neš, — nusprendė Bastijanas, — jam užteks jėgų pakelti mus visus.

Fuchuras pakėlė galvą ir pažvelgė į Bastijaną. Jo rubininės akys svaidė žiežirbas.

— Jėgų man užteks, Bastijanai Baltazarai Buksai, — sugriaudėjo jo bronzinis balsas, — bet aš nenoriu nešti tos bobšės.

— Bet vis tiek neši, — pareiškė Bastijanas, — nes aš tau įsakau!

Laimės drakonas pasižiūrėjo į Atrėją, ir šis nepastebimai linktelėjo jam. Bet Bastijanas vis tiek pamatė.

Visi susėdo ant Fuchuro nugaros, ir tas iškart pakilo į orą.

— Kur? — paklausė jis.

— Tiesiai! — pasakė Ksaidė.

— Kur? — paklausė Fuchuras darsyk, tarsi nebūtų išgirdęs.

— Tiesiai! — sušuko jam Bastijanas. — Tu teisingai išgirdai!

— Skrisk! — tyliai pasakė Atrėjas, ir Fuchuras pakluso.

Po pusės valandos — jau brėško rytas — apačioj jie pamatė daug laužų, ir laimės drakonas nusileido. Tuo tarpu būrys pasipildė naujais fantaziečiais, daugelis jų atvyko su palapinėmis. Stovykla atrodė kaip tikras palapinių miestas, išsidėstęs orchidėjų miško pakraštyje, didelėje gėlėtoje pievoje.

— Kiek jų jau susirinko? — pasidomėjo Bastijanas, ir Iluanas, mėlynasis džinas, atvedęs čionai būrį ir dabar atėjęs pasisveikinti, paaiškino jam, kad tiksliai dar nespėjęs visų suskaičiuoti, bet tikrai jau yra apie tūkstantį. Beje, esama ir kai kurių kitų gan keistų naujienų: vos tiktai spėjus užkurti laužus, taigi dar prieš vidurnaktį, pasirodę penki šarvuoti milžinai. Tačiau jie elgęsi taikiai ir likę nuošalėje. Tik niekas, žinoma, nedrįsęs prie jų artintis. Jie atsinešę didelius raudonų koralų neštuvus, tačiau tie neštuvai esą tušti.

— Tai mano nešikai, — nuolankiai paaiškino Bastijanui Ksaidė, — aš juos vakar vakare pasiunčiau į priekį. Taip patogiausia keliauti. Jeigu tu man leisi, pone.

— Man tai nepatinka, — įsikišo Atrėjas.

— Kodėl? — paklausė Bastijanas. — Ką tu turi prieš?

— Tegu keliauja kaip nori, — griežtai atsakė Atrėjas, — tačiau ji jau vakar pasiuntė į priekį neštuvus, vadinasi, iš anksto žinojo, kad čia atsiras. Toks buvo jos planas, Bastijanai. Tavo pergalė iš tikrųjų yra pralaimėjimas. Ji tyčia tau davė laimėti, kad palenktų savo pusėn.

— Liaukis! — suriko Bastijanas paraudęs iš pykčio. — Aš neklausiau tavo nuomonės! Tavo amžini pamokymai mane dar susargdins! Dabar tu net ginčiji mano pergalę ir juokiesi iš mano kilniaširdiškumo!

Atrėjas norėjo kažką atsakyti, bet Bastijanas ant jo užriko:

— Užsičiaupk ir duok man ramybę! Jeigu judviem nepatinka, ką aš darau ir koks esu, tai eikit savo keliais! Aš jūsų nelaikau! Eikit, kur norit! Jūs man įgrisot!

Bastijanas sukryžiavo ant krūtinės rankas ir atsuko Atrėjui nugarą. Aplinkui stovėjusi minia užkando žadą. Atrėjas valandėlę stovėjo išsitempęs ir tylėjo. Iki tos akimirkos Bastijanas prie kitų ant jo dar nešaukė. Jam taip užgniaužė gerklę, kad jis vos galėjo įkvėpti oro. Nesulaukęs, kad Bastijanas į jį atsigręžtų, Atrėjas lėtai apsisuko ir nuėjo. Fuchuras nusekė jam iš paskos. Ksaidė nusišypsojo. Ta šypsena nebuvo gera.

O Bastijanas tą akimirką pamiršo, kad savo pasaulyje buvo vaikas.