VI

Treji magiški vartai

Engyvukui su Atrėju grįžus prie olos, Fuchuras kietai jį tebemiegojo. Senė Urglė iki to laiko spėjo išnešti į lauką staliuką ir apkrauti jį įvairiais saldėsiais, sutirštintomis visokių uogų ir augalų sultimis.

Be to, tenai stovėjo maži puodukai ir ąsotėlis kvepiančios karštos žolių arbatos. Degė du mažučiai aliejiniai žibintai.

— Sėskitės! — įsakė nykštukienė. — Atrėjui reikia ko nors pavalgyti ir atsigerti, kad atgautų jėgas. Vien vaistų neužtenka.

— Ačiū, — padėkojo Atrėjas, — aš jau puikiai jaučiuosi.

— Jokių kalbų! — užriko Urglė. — Kol tu čia, darysi, kas tau sakoma, supratai? Nuodai tavo kūne neutralizuoti. Dabar tau jau nebereikia skubėti, vyruti. Laiko turi į valias.

— Ką čia aš, — nesutiko Atrėjas, — Vaikų Karalienė miršta. Galbūt dabar svarbi kiekviena valanda.

— Ta ta ta ta ta! — sutratėjo senučiukė. — Skubėdamas nieko nelaimėsi. Sėskis! Valgyk! Gerk! Na, ar ilgai reikės laukti!

— Geriausia jai nusileisti, — sušnabždėjo Engyvukas, — iš patyrimo kalbu. Jeigu ji užsispiria, tai niekas nepadės. Be to, mudviem reikia daug ką aptarti.

Tad Atrėjas parietęs kojas atsisėdo priešais mažulytį staliuką ir ėmė valgyti. Ir išties sulig kiekvienu gurkšniu ir kąsniu jam rodės, kad į gyslas ir raumenis teka maloni šilta gyvybė. Tiktai dabar jis pastebėjo, koks buvo nusilpęs.

Bastijano burna prisipildė seilių. Jam staiga pasivaideno, kad jaučia nykštukų vaišių kvapą. Jis apsiuostė aplink, tačiau, aišku, tai buvo tik fantazija.

Jo pilvas garsiai urzgė. Jis nebegalėjo ilgiau tverti, tad išsitraukė iš portfelio likusią sumuštinio dalį, obuolį ir viską suvalgė. Tada pasijuto truputį geriau, nors dar toli gražu nepasisotino.

Ir tada suprato, kad tai buvo jo paskutinės vaišės. Ši mintis jį išgąsdino. Jis pasistengė daugiau apie tai negalvoti.

— Iš kur tu imi tokius gardėsius? — paklausė Atrėjas Urglę.

— Ak, sūneli, — pasakė ji, — reikia toli eiti, labai toli, kad rastum reikalingų žolių ir augalų. Tačiau jis, tasai kietakaktis Engyvukas, nori gyventi tik čia — dėl tų savo svarbiųjų studijų! Kaip ant stalo atsiduria valgis, jam nerūpi.

— Žmon, — oriai atsakė Engyvukas, — ką tu išmanai, kas svarbu ir kas ne. Pasišalink iš čia ir duok mums pakalbėti!

Urglė niurnėdama nuėjo į olą, kur ėmė barškinti visokius rykus.

— Tegu! — sumurmėjo Engyvukas. — Ji gera senė, tiktai kartais mėgsta pabambėti. Klausyk, Atrėjau! Aš dabar tau kai ką paaiškinsiu apie Pietų orakulą, kas tau privalu žinoti. Prie Ujulalos prieiti ne taip paprasta. Net gana sunku. Tačiau aš neišdėsiu čia tau visų savo mokslų. Bus geriau, jeigu tu pats klausinėsi. Mat aš linkęs nukrypti į smulkmenas. Tad klausk!

— Gerai, — tarė Atrėjas, — taigi kas yra Ujulala?

— Po šimts! — suurzgė Engyvukas ir piktai dėbtelėjo į jį. — Tu klausi taip tiesiai kaip mano senė. Ar negali pradėti nuo ko nors kito?

Atrėjas pagalvojo ir paklausė:

— Tie dideli vartai su sfinksais, kuriuos tu man rodei, tai įėjimas?

— Jau geriau, — atsakė Engyvukas, — taip mes pasistūmėsim į priekį. Uolų vartai — įėjimas, tačiau už jų yra dar dveji, ir tik už trečių gyvena Ujulala, — jeigu apie ją galima pasakyti, kad ji gyvena.

— A, tu pats esi kada nors pas ją buvęs?

— Ką tu čia šneki! — vėlei truputį pyktelėjo Engyvukas. — Juk aš dirbu kaip mokslininkas. Esu surinkęs pasakojimus visų tų, kurie tenai buvo. Jeigu sugebėjo sugrįžti, savaime suprantama. Aš pats negalėjau taip rizikuoti. Tai galėjo pakenkti mano darbui.

— Suprantu, — tarė Atrėjas. — Tai ką gi reiškia tie treji vartai?

Engyvukas atsistojo, sudėjo rankas už nugaros, ėmė vaikščioti šen ten ir štai ką pasakė:

— Pirmieji vadinami Didžiosios Paslapties vartais. Antrieji — Stebuklingojo Veidrodžio, o tretieji — Berakčiais...

— Keista, — nutraukė jį Atrėjas, — kiek teko matyti, už tų uolų vartų vien plyna lyguma. Tad kurgi tie kiti vartai?

— Tylos! — sudraudė jį Engyvukas. — Jeigu tu nuolatos mane pertarinėsi, aš nieko negalėsiu paaiškinti. Viskas taip sudėtinga! Mat antri vartai iškyla tada, kai pereini pirmus, treti — kai atsiduri už antrų, o Ujulalą pamatai tiktai tada, kai prasmunki pro trečius. Iki tolei ten nieko nėra. Paprasčiausiai nėra, supranti?

Atrėjas tik linktelėjo ir nieko nepasakė, — kad vėl nesupykdytų nykštuko.

— Pirmuosius, Didžiosios Paslapties vartus, tu matei per mano teleskopą. Ir du sfinksus. Tie vartai visuomet atviri... savaime suprantama. Jų net nėra kuo uždaryti. Bet jų vis tiek niekas negali pereiti, jeigu, — čia Engyvukas iškėlė į viršų mažą smilių, — jeigu sfinksai neužmerkia akių. Ir žinai kodėl? Sfinkso žvilgsnis yra visai kas kita negu kokios nors kitos būtybės. Mudu abu ir visi kiti savo žvilgsniu ką nors priimam. Mes matom pasaulį. O sfinksas nieko nemato, tam tikra prasme jis aklas. Tačiau jo akys kai ką skleidžia. Ką gijos skleidžia? Viso pasaulio mįsles. Todėl sfinksai nuolatos žiūri viens į kitą. Mat sfinkso žvilgsnį gali pakelti tiktai kitas sfinksas. Ir įsivaizduok, kas laukia to, kuris išdrįs žengti į tą tarpą, kur susikerta jų žvilgsniai! Jis nustėrs ir negalės pajudėti iš vietos tol, kol neįmins viso pasaulio mįslių. Na, tu rasi šių vargšų pėdsakus, kai tenai nueisi.

— Bet juk tu sakei, — įsiterpė Atrėjas, — kad jie kartais užmerkia akis? Ar jiems nereikia retkarčiais pamiegoti?

— Pamiegoti? — Engyvukas ėmė visas kretėti iš juoko. — Oi, negaliu, sfinksas mat tau miegos. Aišku, kad ne. Tu išties neišmanus vaikis. Tačiau tavo klausimas nėra jau toks kvailas. Kaip tik šitą dalyką aš ir tyrinėju. Prieš kai kuriuos lankytojus sfinksai užsimerkia ir juos praleidžia. Bet iki šiol lieka neaiškus toks klausimas: kodėl būtent šitą praleidžia, o ano ne? Jokiu būdu negaliu pasakyti, kad mėgtų išmintingus, drąsius, gerus, o kvailų, bailių ir piktadarių ne. Gerai būtų! Pats savo akimis nesyk mačiau, kaip leido įeiti pro vartus kokiam nors tešlagalviui ar niekingam šunsnukiui, o padoriausi ir protingiausi žmonės ištisus mėnesius veltui laukdavo ir galų gale turėdavo grįžti nieko nepešę. Atrodo, kad jokios reikšmės neturi ir tai, ar kas nors nori pakliūti bėdos ir vargo verčiamas, ar vien tiktai savo užgaidas tenkindamas.

— O tavo tyrimai, — paklausė Atrėjas, — ar jais remdamasis negali daryti kokių nors išvadų?

Engyvuko akys tuojau vėl piktai sužaibavo.

— Tu klausai manęs ar neklausai? Aš juk tau ką tik sakiau, kad niekas iki šiol neišsprendė šio klausimo. Aš, aišku, per tuos metus sukūriau kelias teorijas. Iš pradžių maniau, kad sfinksų sprendimus galbūt lemia tam tikri fiziniai požymiai — ūgis, grožis, jėga ir panašiai. Tačiau greit buvau priverstas šios minties atsisakyti Paskui bandžiau nustatyti tam tikrą aritmetinį dėsningumą, pavyzdžiui, kad iš penkių nepraeina trys arba kad pirmenybė teikiama tik nedalomiems skaičiams. Praeities atžvilgiu tokia teorija pasitvirtino, tačiau į priekį nuspėti nieko nebuvo galima. Šiuo metu esu linkęs manyti, kad sfinksų pasirinkimas yra visiškai atsitiktinis ir be jokio nusistatymo. Bet mano pati tvirtina, kad tokia mintis nuodėminga, be to, nefantastiška ir neturi nieko bendra su mokslu.

— Tu vėl pradedi tas nesąmones? — šūktelėjo nykštukienė iš olos. — Gėdykis! Vien todėl, kad smegenys makaulėj išdžiūvo, manai galįs tiesiog neigti tokias dideles paslaptis, senas mulki!

— Girdi! — atsiduso Engyvukas. — Ir baisiausia, kad ji teisi.

— O Vaikų Karalienės amuletas? — paklausė Atrėjas. — Tu manai, kad sfinksai nekreipia į jį dėmesio? Juk pagaliau jie taip pat Fantazijos šalies gyventojai.

— Kas taip, tai taip, — tarė Engyvukas ir palingavo obuolio dydžio galvelę, — tačiau tam jie turėtų matyti. Tik visa bėda, kad nemato. Bet jų žvilgsnis gali tave paliesti. Be to, nesu tikras, kad sfinksai pavaldūs Vaikų Karalienei. Galbūt jie net viršesni už ją. Nežinau, nežinau. Šiaip ar taip, tai labai abejotina.

— Tad ką tu man patarsi? — paklausė Atrėjas.

— Tau teks daryti tai, ką visi daro, — atsakė nykštukas. — Laukti, kaip jie nuspręs, — nežinant kodėl.

Atrėjas susimąstęs linktelėjo.

Iš olos išėjo mažoji Urglė. Ji tempė kibirėlį su garuojančiu skysčiu, o po pažastim turėjo kelis ryšelius džiovintų augalų. Kažką murmėdama panosėj, nuėjo prie laimės drakono, kuris vis dar miegojo nejudėdamas. Ji ėmė ropinėti juo, keisdama ant žaizdų uždėtus tvarsčius. Milžiniškas pacientas tik kartą saldžiai atsiduso ir išsitiesė, o šiaip, rodės, nė nepastebėjo, jog yra slaugomas.

— Galėtum ir tu ką nors naudinga padaryti, — pasakė Urglė Engyvukui vėlei bėgdama į virtuvę, — užuot čia kiūtojęs ir pliauškęs niekus.

— Aš ir darau, — šūktelėjo jai vyras, — mano nauda galbūt net didesnė negu tavo, tačiau tu to niekada nesuprasi, kvaila boba!

Ir atsisukęs į Atrėją pridūrė:

— Ji supranta tik praktinius dalykus, o plačiau tiesiog išvis nesugeba galvoti.

Bokšto laikrodis išmušė tris.

Dabar tėvas jau tikrai turėjo pastebėti, kad Bastijanas negrįžo namo... jeigu išvis pastebės. Kažin, ar jis sunerims? Galbūt išeis iš namų jo ieškoti. Galbūt jau pranešė policijai. O gal net per radiją jau paskelbta paieška. Bastijanas pajuto, kaip jam dilgtelėjo paširdžius. O jeigu jau taip, tai kur jo ieškos? Mokykloj? Galbūt net čia, ant aukšto?

Ar jis išvis uždarė duris, grįžęs iš tualeto? Bastijanas niekaip nebegalėjo prisiminti, todėl atsistojo pasižiūrėti. Taip, durys buvo užrakintos ir užsklęstos.

Lauke jau pradėjo po truputį temti. Šviesa, patenkanti pro stoglangį, nepastebimai susilpnėjo.

Norėdamas nusikratyti nerimo, Bastijanas truputį pavaikščiojo po palėpę. Čia jis pastebėjo daug daiktų, apskritai neturinčių nieko bendra su tuo, kas turėtų būti mokykloje. Pavyzdžiui, seną gramofoną su sulankstyta triūba, — ką gali žinoti, kas ir kada jį čionai atnešė? Viename kampe stovėjo keletas paveikslų su įmantriais auksiniais rėmais, juose beveik nieko negalėjai įžiūrėti, tiktai vieną kitą blyškų, iš tamsos griežtai žvelgiantį veidą. Aptiko ir rūdžių suėstą septynšakę žvakidę. Stori tebestyrantys joje žvakigaliai buvo su ilgomis nutekėjusio vaško barzdomis. Paskui Bastijanas išsigando, nes tamsiame kampe kažkas sujudėjo. Tiktai darsyk metęs žvilgsnį suprato, kad tenai stovi didelis padūmavęs veidrodis, kuriame berniukas neaiškiai įžiūrėjo save. Jis priėjo arčiau ir valandėlę žvelgė į savo atvaizdą. Gražiu jo, tokio storo, į šalis išklypusiom kojom ir baltu kaip sūris veidu, tikrai negalėjai pavadinti. Jis lėtai papurtė galvą ir garsiai ištarė:

— Ne!

Paskui sugrįžo prie savo guolio. Kad galėtų toliau skaityti, knygą dabar turėjo visai prisikišti prie akių.

— Kur mes sustojom? — paklausė Engyvukas.

— Ties Didžiosios Paslapties vartais, — priminė Atrėjas.

— Teisingai! Tarkim, kad tau pavyko pro juos praeiti. Tada — tiktai tada — priešais akis iškils antrieji vartai — Stebuklingojo Veidrodžio. Apie juos, kaip minėjau, pats nieko negaliu pasakyti, galiu pasiremti tik savo surinktais pasakojimais. Tie antri vartai ir atviri, ir uždaryti. Kvailai skamba, ar ne? Galbūt geriau sakyti nei atviri, nei uždaryti. Nors ir tai ne mažiau kvaila. Trumpai drūtai: tenai yra didelis veidrodis, nors jis nei stiklinis, nei metalinis. Iš ko jis padarytas, man dar niekas negalėjo pasakyti. Šiaip ar taip, kai stovi priešais, matai save, — bet ne kaip paprastame veidrodyje, savaime suprantama. Matai ne savo išorę, o tai, koks iš tikrųjų esi viduje. Kas nori pereiti tuos vartus, turi, taip sakant, įeiti į save.

— Vis dėlto, — tarė Atrėjas, — man atrodo, kad tuos Stebuklingojo Veidrodžio vartus lengviau pereiti negu pirmuosius.

— Klysti! — sušuko Engyvukas ir vėl pradėjo susijaudinęs lakstyti šen ir ten. — Labai klysti, mielas drauge. Aš pastebėjau, kad kaip tik tie ateiviai, kurie save laikė ypač tobulais, rėkdami pabėgo nuo pabaisos, išsišiepusios priešais juos veidrodyje. Kai kuriuos mums net teko ištisas savaites gydyti, kol jie vėl galėjo keliauti namo.

— Mums... — sumurmėjo Urglė, kaip tik išėjusi su vėl pilnu kibiriuku. — Mums, mes. Ką gi tu gydei?

Engyvukas tik numojo ranka.

— Kiti, — dėstė jis toliau, — turbūt pamatė dar baisesnių dalykų, bet jiems užteko drąsos pereiti veidrodį. Kai kuriems buvo ne taip baisu. Bet prisiversti reikėjo kiekvienam. Tad negali pasakyti nieko, kas tiktų visiems. Kiekvienam būna skirtingai.

— Gerai, — tarė Atrėjas, — tačiau tą Stebuklingąjį Veidrodį galima pereiti?

— Galima, — atsakė nykštukas, — žinoma, kad galima, kitaip tai nebūtų vartai. Logiška, ar ne?

— Bet galima ir aplink apeiti, ar ne? — paklausė Atrėjas.

— Galima, — pakartojo Engyvukas, — kodėl ne? Tiktai toliau nieko nerasi. Tretieji vartai iškyla tik tada, kai pereini antrus, kiek aš galiu kartoti?

— O kuo ypatingi tie tretieji vartai?

— Va čia ir prasideda pats sunkumas! Berakčiai vartai uždaryti. Paprasčiausiai uždaryti. Ir taškas! Tenai nėra nei rankenos, nei bumbulo, nei rakto skylutės, nieko nėra! Pagal mano teoriją, jie vienpusiai, užsidaro aklinai ir yra padaryti iš Fantazijos seleno. Tu turbūt žinai, kad Fantazijos seleno niekuo negalima sudaužyti, sulenkti ar ištirpdyti. Jam išvis nieko negalima padaryti.

— Taigi tų vartų negalima pereiti?

— Neskubėk, neskubėk, mano mielas! Juk yra žmonių, kurie pro juos praėjo ir pasikalbėjo su Ujulala, ar ne? Taigi vartus galima atidaryti.

— Bet kaip?

— Klausyk: Fantazijos selenas reaguoja į mūsų valią. Kaip tik mūsų valia daro vartus tokius tvirtus. Kuo labiau nori, tuo tvirčiau jie užsidaro. Bet jeigu kam nors pavyksta pamiršti visus ketinimus ir nieko nenorėti, — prieš tą vartai savaime atsiveria.

Atrėjas nuleido žvilgsnį ir tyliai tarė:

— Jeigu tai tiesa, — kaipgi aš juos tada pereisiu? Kaip aš galėčiau nenorėti?

Engyvukas dūsaudamas linktelėjo galva.

— Aš jau sakiau: Berakčius vartus sunkiausia įveikti.

— O jei man vis dėlto pavyktų, — neatlyžo Atrėjas, — ar tada jau būčiau Pietų orakule?

— Taip, — atsakė nykštukas.

— Ir galėčiau pasikalbėti su Ujulala?

— Taip.

— O kas yra Ujulala?

— Išvis neišmanu, — nykštuko akys piktai žybtelėjo, — niekas tų, kurie pas ją buvo, nenorėjo man pasakyti. Kaip pabaigti mokslinį darbą, jeigu visi paslaptingai tyli, ką? Gali plaukus nuo galvos nusiraut... jeigu jų dar turi. Jeigu tu prie jos prieisi, Atrėjau, tai pagaliau man pasakysi? Gerai? Aš tiesiog negaliu tverti iš smalsumo, o niekas, niekas nenori man padėti. Būk geras, prižadėk, kad pasakysi!

Atrėjas atsistojo ir pasižiūrėjo į Didžiosios Paslapties vartus, apšviestus ryškios mėnesienos.

— Aš negaliu pažadėti, Engyvukai, — pasakė jis tyliai, — nors mielai atsidėkočiau už tavo gerumą. Jeigu niekas niekada nekalbėjo, kas yra Ujulala, tai, matyt, tam yra priežasčių. Ir kol aš jų nežinau, negaliu spręsti, ar turi tai žinoti tas, kuris pats prieš ją nestovėjo.

— Tai dink iš čia! — užriko ant jo nykštukas, ir iš jo akių tiesiog pažiro žiežirbos. — Niekada nesulauksi padėkos! Stengiesi visą gyvenimą visų labui ištirti paslaptį, o tau niekas nepadeda. Man išvis nereikėjo su tavim prasidėti!

Paskui movė į savo mažą olą ir smarkiai užtrenkė sau iš paskos dureles.

Urglė eidama pro Atrėją sukikeno:

— Tas mano senis nėra jau toks blogas. Tiktai dabar vėl labai nusivylė dėl savo juokingų tyrimų. Mat labai norėtų pirmas įminti didžiąją paslaptį. Garsusis nykštukas Engyvukas. Nepyk ant jo!

— Aš nepykstu, — tarė Atrėjas, — pasakyk jam, kad iš visos širdies dėkoju už viską, ką jis dėl manęs padarė. Ir tau dėkoju. Jeigu man bus leista, aš pasakysiu jam paslaptį — jei tik sugrįšiu.

— Negi tu nori mus palikti? — paklausė senoji Urglė.

— Reikia, — atsakė Atrėjas, — aš negaliu gaišti laiko. Dabar eisiu į orakulą. Lik sveika! Prižiūrėk per tą laiką Fuchurą, mano laimės drakoną.

Paskui apsigręžė ir patraukė prie Didžiosios Paslapties vartų.

Urglė matė, kaip jo tiesi figūra su plevenančiu apsiaustu dingo tarp uolų. Ji pabėgėjo iš paskos ir sušuko:

— Sėkmės, Atrėjau!

Bet nežinojo, ar jis dar išgirdo jos linkėjimą. Krypuodama atgal į savo olą, ji murmėjo:

— Jam reikės sėkmės... oi, kaip reikės.

Atrėjas prisiartino prie uolinių vartų maždaug per penkiasdešimt žingsnių. Jie buvo daug didesni, negu įsivaizdavo iš tolo. Už jų plytėjo visiškai tuščia lyguma, kur akiai nebuvo už ko užkliūti, tad žvilgsnis rėmėsi tarsi į tuštumą. Priešais vartus ir tarp jų stulpų Atrėjas pamatė nesuskaičiuojamą daugybę kaukolių ir griaučių — palaikus įvairiausių Fantazijos šalies gyventojų, bandžiusių praeiti pro vartus ir amžiams sustingusių nuo sfinksų žvilgsnių. Tačiau ne tai privertė Atrėją sustoti. Jį sulaikė sfinksų vaizdas.

Didžiojoje paieškoje Atrėjas daug ko patyrė, jis matė puikių ir siaubingų dalykų, tačiau iki tos valandos dar nežinojo, kad jie gali susilieti į vieną, kad grožis gali būti baisus. Mėnulio šviesa buvo užliejusi abu didžiulius padarus, ir jam lėtai einant artyn, jie tarsi be perstogės augo. Atrėjui atrodė, kad galvomis jie jau siekia mėnulį, o išraiška, su kuria žiūrėjo į viens kitą, tarsi keitėsi sulig kiekvienu jo žingsniu. Iškilusiais kūnais, o svarbiausia, žmogiškais veidais trūkčiodamos bėgo baisios, nežinomos jėgos srovės — tarsi jie ne paprastai kiūtotų čia kaip marmuro luitai, tarsi kiekvieną akimirką būtų bepradingstą ir tuo pat metu iš savęs naujai atgimtų. Ir rodės, kad kaip tik todėl jie daug tikresni už bet kokią uolą.

Atrėjas išsigando.

Jam ne tiek baisu buvo pačiam gresiančio pavojaus, kiek apskritai baisu. Jis beveik negalvojo apie tai, kad — jeigu sfinksų žvilgsniai jį kliudys — jis amžinai liks vietoje. Ne, jis bijojo nesuprantamos, visa viršijančios galybės, ir ta baimė vis labiau sunkino jo žingsnius, kol Atrėjas pasijuto, tarsi visas būtų iš šalto pilko švino.

Bet vis tiek ėjo toliau. Nežiūrėdamas į viršų, nuleidęs galvą ir labai lėtai, koja už kojos, artėjo prie vartų. Ir vis sunkesnė darėsi baimės našta, norinti prispausti jį prie žemės. Tačiau jis ėjo toliau. Jis nežinojo, ar sfinksai užmerkė akis, ar ne. Jis negalėjo gaišti laiko. Tad turėjo atsiduoti likimui, — ar bus praleistas, ar čia baigsis jo Didžioji paieška.

Ir kaip tik tą akimirką, kai manė, kad nebeužteks dvasios jėgų žengti į priekį dar bent vieną žingsnį, išgirdo tarp vartų savo žingsnių aidą. Išnyko visos baimės, taip staiga ir galutinai, kad atrodė, jog nuo šiol jis nieko nebijos, kad ir kas atsitiktų.

Atrėjas pakėlė galvą ir pamatė, kad Didžiosios Paslapties vartai jau už nugaros. Sfinksai jį praleido.

Priešais jį, tiktai už kokių dvidešimties žingsnių, tenai, kur pirma plytėjo vien begalinė tuščia lyguma, dabar stovėjo Stebuklingojo Veidrodžio vartai. Jie buvo dideli ir apskriti kaip antras mėnulis (nes tikrasis tebekabojo aukštai danguje) ir blizgėjo lyg nusvidintas sidabras. Buvo sunku patikėti, kad galima pereiti per šitą metalinę plokštumą, tačiau Atrėjas nė akimirkos neabejojo. Jis tikėjosi, kad, kaip žadėjo Engyvukas, išvys tame veidrodyje kokį nors siaubą keliantį savo paties atvaizdą, tačiau dabar — kai nusipurtė visas baimes — jam tai atrodė beveik nesvarbu. Tuo tarpu vietoj siaubingo vaizdo pamatė tai, ko visiškai nesitikėjo ir negalėjo suprasti. Jis išvydo storą berniuką išblyškusiu veidu, maždaug tokio pat amžiaus kaip jis pats, — parietęs kojas, berniukas sėdėjo ant čiužinių ir skaitė knygą. Jis buvo apsisiautęs pilkom sudriskusiom antklodėm. Didelės to berniuko akys žvelgė labai liūdnai. Už jo prieblandoje galėjai įžiūrėti kelis nejudančius žvėris, — erelį, pelėdą ir lapę, — o dar toliau bolavo kažkas panašaus į baltus griaučius, tačiau jų gerai nesimatė.

Bastijanas krūptelėjo supratęs, ką kaip tik perskaitė. Tai buvo jis! Atitiko visos aprašymo smulkmenos. Knyga jo rankose ėmė drebėti. To jau tikrai per daug! Juk neįmanoma, kad spausdintoje knygoje būtų aprašyta tai, kas tinka tik esamą akimirką ir tik jam. Bet kas kitas šitoje vietoje perskaitytų tą patį. Tai galėjo būti tik neįtikėtinas, nors, be abejo, baisiai keistas sutapimas.

— Bastijanai, — ištarė jis garsiai, — tu iš tiesų esi svaičiotojas. Malonėk susitvardyti!

Jis bandė pasakyti tai kiek galima griežčiau, tačiau balsas truputį drebėjo, mat Bastijanas nebuvo įsitikinęs, jog čia tik atsitiktinumas.

„Įsivaizduok, — pagalvojo jis, — kad Fantazijos šalyje apie tave išties žinoma. Tai būtų nuostabu.“

Tačiau nedrįso to garsiai ištarti.

Žengdamas į veidrodžio atspindį Atrėjas nustebęs šypsojosi, — jam buvo truputį keista, kad taip lengvai sekasi tai, kas kitiems rodėsi neįveikiama. Tačiau pereidamas jis pajuto savotišką dygų šiurpulį. Ir nė nenutuokė, kas jam atsitiko: mat atsidūręs kitoje Stebuklingojo Veidrodžio pusėje jis jau nebežinojo nieko apie save, užmiršo savo ankstesnį gyvenimą, tikslus ir ketinimus. Jis nieko nebežinojo apie Didžiąją paiešką, atvedusią jį čionai, ir net neprisiminė savo vardo. Buvo tarsi ką tik gimęs kūdikis.

Priešais, vos už kelių žingsnių, Atrėjas pamatė Berakčius vartus, bet neprisiminė nei jų pavadinimo, nei to, kad norėjo juos Pereiti ir atsidurti Pietų orakule. Jis išvis nežinojo, ko jam reikia ir kodėl čia atėjo. Jautėsi puikiai, jam buvo labai linksma, ir jis nusijuokė be jokio pagrindo, vien iš smagumo.

Vartai priešais jį buvo maži ir žemi kaip paprasti varteliai, patys vieni, be jokios tvoros stovintys plynoje lygumoje. Tik jie buvo uždaryti.

Atrėjas valandėlę apžiūrinėjo juos. Vartai atrodė padaryti iš vario spalvos medžiagos. Jie buvo gražūs, tačiau po valandėlės Atrėjas nustojo jais domėtis. Jis apėjo aplink ir pasižiūrėjo iš kitos pusės, tačiau tenai vaizdas buvo visiškai tas pats. Ir čia nebuvo nei rankenos, nei bumbulo, nei rakto skylutės. Matyt, jų nebuvo galima atidaryti, o ir kam to reikia, jeigu jie niekur neveda ir tiktai šiaip stovi. Mat už vartų plytėjo vien didelė, plyna ir visiškai tuščia lyguma.

Atrėjas panoro eiti šalin. Jis apsigręžė, priėjo prie apskritų Stebuklingojo Veidrodžio vartų ir kurį laiką apžiūrinėjo jų kitą pusę, nesuprasdamas, ką jie galėtų reikšti. Jis nusprendė eiti sau.

— Ne, ne, neik! — garsiai pasakė Bastijanas. — Grįžk, Atrėjau. Tau reikia pereiti Berakčius vartus!

Bet paskui vis dėlto vėl grįžo prie Berakčių vartų. Jam rūpėjo darsyk pasigėrėti jų variniu blizgesiu. Tad vėl stovėjo priešais vartus, lankstėsi į šalis ir mėgavosi. Paskui švelniai brūkštelėjo ranka per keistą metalą. Jis atrodė šiltas ir tarsi gyvas. Vartai truputį prasivėrė. Atrėjas įkišo pro juos galvą ir išvydo tai, ko pirma, kai buvo apėjęs aplink, kitoje pusėje nepastebėjo. Jis įtraukė galvą atgal ir pasižiūrėjo pro šalį: tenai plytėjo vien tuščia lyguma. Vėl pasižiūrėjo pro plyšį ir pamatė ilgą galeriją iš nesuskaičiuojamos daugybės storų kolonų. Toliau ėjo laiptai, kitos kolonos ir terasos, paskui vėl laiptai ir ištisas kolonų miškas.

Tačiau visų tų kolonų nedengė joks stogas, virš jų buvo matyti tik nakties dangus.

Atrėjas įėjo pro vartus ir labai nustebęs apsidairė. Vartai už jo užsitrenkė.

Bokšto laikrodis išmušė keturias.

Iš blausios dienos šviesos, kritusios pro stoglangį, visai nieko nebeliko. Toliau skaityti pasidarė nebeįmanoma. Paskutiniojo puslapio raides Bastijanas jau vos begalėjo įžiūrėti. Jis padėjo knygą į šalį.

Ką dabar daryti?

Į šią palėpę, be abejonės, buvo atvesta elektra. Bastijanas prietemoje nutapsėjo prie durų ir apčiupinėjo sieną, tačiau jungiklio nerado. Nebuvo jo ir kitoje pusėje.

Bastijanas išsitraukė iš kelnių kišenės degtukų dėžutę (jis visuomet turėdavo degtukų, nes mėgo juos degioti), tačiau degtukai buvo drėgni, ir užsidegė tiktai ketvirtas. Silpnoje mažos švieselės šviesoje jis toliau ieškojo jungiklio, bet ir dabar nerado.

To jis nesitikėjo. Pagalvojęs, kad visą vakarą ir visą naktį teks prasėdėti visiškoje tamsoje, visas pašiurpo iš baimės. Bastijanas jau nebuvo mažas vaikas ir namuose ar kokioje nors kitoje žinomoje vietoje visai nebijodavo tamsos, tačiau čia, šitoje milžiniškoje palėpėje, prigrūstoje keistų daiktų, buvo visai kas kita.

Degtukas ėmė deginti pirštus, tad jį numetė.

Valandėlę stovėjo ir klausėsi. Lietus apstojo ir tiktai patyliukais barbeno į didelį skardinį stogą.

Paskui Bastijanas prisiminė septynšakę surūdijusią žvakidę, Matytą tarp senienų. Apčiuopom nuėjo prie tos vietos, susirado ją ir atsinešė prie savo guolio. Uždegė storų žvakigalių dagčius — visų septynių, — ir kaipmat aplinkui pasklido auksinė šviesa. Žvakės tyliai traškėjo, jų liepsnos tarpais siūbavo nuo skersvėjo. Bastijanas atsiduso ir vėl įknibo į knygą.