IX

Vaiduoklių miestas

Horizontas puošėsi baltais debesėliais, o aukštai viršum bangų aidėjo Fuchuro balsas, galingas kaip bronzinio varpo gaudesys.

— Atrėjau! Kur tu? Atrėjau!

Vėjai milžinai seniai baigė savo grumtynes ir išsilakstė kas sau. Jie vėl kada nors susitiks vienoj ar kitoj vietoj ir susirems, kaip buvo įpratę nuo neatmenamų laikų. Jie jau seniai pamiršo, ką padarė, nes neturėjo atminties ir tiktai jautė savo didžiulę nesutramdomą jėgą. Tad baltasis drakonas ir jo mažasis raitelis jiems jau kadai išėjo iš galvos.

Kai Atrėjas nukrito nuo nugaros, Fuchuras iš pradžių bandė jį pasivyti, norėdamas pagauti tebelekiantį žemyn. Tačiau uraganas išmetė drakoną į viršų ir nusinešė toli toli. Kai jis sugrįžo, vėjai grūmėsi jau kitur. Fuchuras beviltiškai stengėsi rasti tą vietą, kur Atrėjas turėjo nupulti į vandenį, tačiau net ir baltajam laimės drakonui neįmanoma pastebėti mažulytį blaškomą kūną putojančiose jūros bangose... arba prigėrusį dugne.

Tačiau Fuchuras nenorėjo pasiduoti. Jis tai iškildavo aukštai į viršų, kad toliau matytų, tai vėl nusileisdavo prie pat bangų, arba imdavo sukti vis platesnius ratus. Ir be perstogės šaukė Atrėją, tikėdamasis jį dar kur nors įžiūrėti putose.

Jis buvo laimės drakonas, ir niekas negalėjo pakeisti jo įsitikinimo, kad viskas dar gerai baigsis. Kas ir kas atsitiktų, Fuchuras niekada nepasiduos.

— Atrėjau! — griaudėjo jo galingas balsas, nustelbdamas bangų šėlsmą. — Atrėjau, kur tu?

Atrėjas klajojo po mirtinos tylos gaubiamas apleisto miesto gatves. Jų vaizdas buvo slegiantis ir nemalonus. Atrodė, jog čia nėra vieno pastato, kurio išvaizda nebūtų grėsminga ir šiurpi, tarsi visame mieste stovėtų vien vaiduoklių pilys ir kaukų namai. Gatvėse ir skersgatviuose, tokiuose pat kreivuose, šleivuose kaip ir viskas tame krašte, kabojo didžiuliai voratinkliai, iš rūsių angų ir tuščių šulinių sklido blogas kvapas.

Iš pradžių lakstęs nuo kampo prie kampo, kad niekas nepastebėtų, Atrėjas netrukus nustojo slapstytis. Aikštės ir gatvės buvo tuščios, ir namuose niekas nerodė gyvybės ženklų. Jis įėjo į kelias trobas, tačiau rado tiktai išvartytus baldus, suplėšytas užuolaidas, sudaužytus indus ir taures — daug nuniokojimo ženklų ir nė vieno gyventojo. Ant vieno stalo dar stovėjo nebaigti valgyti pietūs, kelios lėkštės su juoda sriuba ir keli lipnūs, matyt, duonos gabalai. Atrėjas paragavo ir to, ir to. Skonis buvo bjaurus, bet jis labai norėjo valgyti. Galų gale jam atrodė visai teisinga, kad atsidūrė kaip tik čia. Visa tai tiko tam, kuris prarado paskutinę viltį.

Bastijanas pasijuto visai nusilpęs iš alkio. Dievai žino, kodėl dabar taip ne laiku prisiminė panelės Anos obuolinį pyragą. Tai buvo geriausias pasaulyje obuolinis pyragas.

Panelė Ana ateidavo triskart per savaitę, parašydavo, ką reikėdavo tėvui, ir sutvarkydavo namus. Paprastai ką nors išvirdavo ar iškepdavo. Tai buvo stotinga, garsiai kalbanti ir kvatojanti persona. Tėvas elgėsi su ja mandagiai, tačiau apskritai, rodės, beveik nepastebėdavo. Jai retai pavykdavo pasiekti, kad jo susirūpinusiu veidu šmėkštelėtų šypsena. Kai jinai ateidavo, namai truputį tarsi prašvisdavo.

Panelė Ana turėjo mažą dukrytę, nors nebuvo ištekėjusi. Mergytės vardas buvo Krista, ji buvo trejais metais jaunesnė už Bastijaną ir turėjo nuostabiai gražius šviesius plaukus. Anksčiau panelė Ana beveik visada ją atsivesdavo. Krista buvo labai drovi, Bastijanas jai valandų valandas pasakodavo savo išgalvotas istorijas o ji sėdėdavo nė nekrustelėdama ir klausydavosi jo išplėtusi akis. Ji žavėjosi Bastijanu, ir jis ją labai mėgo.

Tačiau prieš metus panelė Ana atidavė savo dukrytę į kaimo internatą. Ir dabar jie beveik nesimatydavo.

Bastijanas gerokai pyko už tai ant panelės Anos, ir jokie jos aiškinimai jo neįtikino, kad Kristai esą taip geriau. Tačiau jos obuoliniam pyragui jis niekada negalėdavo atsispirti.

Bastijanas susirūpinęs pagalvojo, kiek žmogus išvis gali iškęsti nevalgęs? Tris dienas? Dvi? Galbūt jau po paros prasideda haliucinacijos? Jis pirštais suskaičiavo, kiek laiko jau čia yra. Išėjo, kad dešimt valandų ar net kiek daugiau. Kad būtų pasilikęs priešpiečius arba bent obuolį. Plevenančioje žvakių šviesoje stiklinės lapės, pelėdos ir milžiniškojo kilniojo erelio akys atrodė kaip gyvos. Jų dideli šešėliai judėjo ant palėpės sienos.

Bokšto laikrodis išmušė septynis kartus.

Atrėjas vėl išėjo į gatvę ir ėmė be tikslo klaidžioti po miestą. Miestas atrodė labai didelis. Berniukas ėjo per kvartalus, kur visi namai buvo tokie maži ir žemi, kad jis galėjo pasiekti stogo kraštą, ir per kitus, kur stovėjo daugiaaukščiai rūmai su skulptūromis papuoštais fasadais. Tačiau visos šios skulptūros vaizdavo griaučius ar demonus, kurie išsišiepę spoksojo į vienišą praeivį.

Paskui jis staiga sustojo lyg įbestas.

Kažkur visai netoli pasigirdo šiurkštus, kimus staugimas, toksai beviltiškas, toks liūdnas, kad Atrėjui sugnybo širdį. Tame staugime skambėjo visa patamsių būtybių vienatvė, visas prakeikimas. Jis vis tęsėsi, aidu atsimušdamas nuo vis tolesnių pastatų, kol pagaliau ėmė rodytis, jog kaukia plačiai pasklidusi milžiniškų vilkų ruja.

Atrėjas patraukė link to garso, kuris vis tilo ir tilo, ir galų gale baigėsi šiurkščiu kūkčiojimu. Atrėjui teko kurį laiką paieškoti. Jis įėjo pro vartus, pakliuvo į ankštą tamsų kiemą, perėjo parką ir galų gale atsidūrė drėgname ir nešvariame užpakaliniame kieme. Tenai prirakintas prie mūro sienos gulėjo milžiniškas, išbadėjęs vilkolakis. Po jo nutriušusiu kailiu galėjai suskaičiuoti šonkaulius, nugarkaulio kuštera buvo išsikišusi kaip pjūklo dantys, iš pravirų nasrų karojo liežuvis.

Atrėjas tyliai prie jo prisiartino. Pastebėjęs jį, vilkolakis staigiai pakėlė didžiulę galvą. Jo akys sužibo žalia šviesa.

Valandėlę abu žiūrėjo viens į kitą, be žodžių, be jokio garso. Galų gale vilkolakis tyliai, grėsmingai suurzgė:

— Eik šalin! Duok man ramiai numirti!

Atrėjas nepajudėjo iš vietos. Jis taip pat tyliai atsakė:

— Aš išgirdau tavo šauksmą ir atėjau.

Vilkolakio galva nulinko.

— Aš nieko nešaukiau, — suurzgė jis, — tai buvo mano šermenų rauda.

— Kas tu? — paklausė Atrėjas ir žengė dar žingsnį artyn.

— Aš esu Gmorkas, vilkolakis.

— Kodėl tu guli čia pririštas?

— Jie užmiršo mane išeidami.

— Kas — jie?

— Tie, kurie mane prirakino.

— O kur jie nuėjo?

Gmorkas neatsakė. Jis tykodamas pro pramerktas blakstienas stebėjo Atrėją. Po ilgos pauzės paklausė:

— Tu ne iš čia, mažasis atėjūne, ne iš šio miesto, ne iš šio krašto? Ko tu čia ieškai?

Atrėjas nuleido galvą.

— Aš nežinau, kaip čia atsidūriau. Kaip vadinasi šis miestas?

— Tai garsiausio Fantazijos šalies krašto sostinė, — atsakė Gmorkas. — Apie jokį kitą kraštą, jokį kitą miestą nėra tiek daug įvairiausių istorijų. Ir tu būsi girdėjęs apie Pamėklių šalies Vaiduoklių miestą, ar ne?

Atrėjas lėtai linktelėjo galvą.

Gmorkas neišleido berniuko iš akių. Jis stebėjosi, kad tas žaliaodis vaikas ramiai žiūri į jį savo didelėmis juodomis akimis ir visai nebijo.

— O tu — kas tu toks? — paklausė jis.

Atrėjas prieš atsakydamas valandėlę pagalvojo.

— Aš niekas.

— Ką tai reiškia?

— O tai, kad aš kažkada turėjau vardą, tačiau dabar negaliu jo sakyti. Todėl esu niekas.

Vilkolakis truputį pašiepė nasrus ir parodė savo baisingus dantis, kas, matyt, turėjo reikšti šypseną. Jis suprato visokias sielos tamsybes ir jautė, kad prieš jį, šiaip ar taip, lygus partneris.

— Jeigu taip, — tarė jis kimiu balsu, — tai Niekas mane išgirdo, Niekas pas mane atėjo, ir Niekas kalba su manim paskutinę mano valandą.

Atrėjas vėl linktelėjo. Paskui paklausė:

— Ar Niekas gali tave paleisti?

Vilkolakio akyse ėmė šokinėti žalia liepsna. Jis pradėjo lekuoti ir apsilaižė nasrus.

— Tu tikrai tai padarysi? — suurzgė jis. — Tu paleisi alkaną vilkolakį? Ar žinai, ką tai reiškia? Niekas negali jaustis prieš mane saugus!

— Taip, — tarė Atrėjas, — aš esu Niekas. Kodėl aš turėčiau tavęs bijoti?

Jis norėjo prieiti prie Gmorko, tačiau tas vėl garsiai ir baisiai sukaukė. Berniukas atsitraukė atgal.

— Tu nenori, kad aš tave paleisčiau? — paklausė jis.

Vilkolakis staiga visas susmuko.

— Tu negali to padaryti. Bet jeigu prieisi prie manęs per grandinės ilgį, aš turėsiu tave sudraskyti, sūneli. Tai tik truputį pratęstų mano gyvenimą, viena arba dviem valandom. Taigi atstok nuo manęs ir duok ramiai nudvėsti.

Atrėjas pagalvojo.

— Galbūt, — tarė jis pagaliau, — aš rasčiau tau ko nors paėsti. Aš galiu nueiti į miestą paieškoti.

Gmorkas vėl lėtai atmerkė akis ir pasižiūrėjo į berniuką. Žalia liepsna jo akyse buvo užgesusi.

— Eik pragaran, mažas kvaily! Tu nori išlaikyti mane gyvą, kol čia atslinks patsai Niekas?

— Aš maniau, — sulemeno Atrėjas, — kad jeigu atneščiau tau maisto ir tu pasisotintum, tai galbūt galėčiau prisiartinti ir nuimti tau grandinę.

Gmorkas sugriežė dantimis.

— Jeigu būčiau pririštas paprasta grandine, manai, pats nebūčiau jos seniai pergraužęs?

Tarsi norėdamas įrodyti, jis griebė grandinę, ir jo baisingi nasrai garsiai kaukštelėjo. Jis patampė ją ir paskui paleido.

— Tai užburta grandinė. Ją gali nuimti tik tas, kuris ją man uždėjo. Bet jis niekada nesugrįš.

— O kas tau ją uždėjo?

Gmorkas ėmė inkšti kaip primuštas šuo. Tiktai po valandėlės nusiramino ir atsakė.

— Gaja, Tamsos kunigaikštienė.

— O kur ji dingo?

— Įgriuvo į Nieką — sykiu su visais.

Atrėjas prisiminė pamišusius šokėjus, matytus priešais miestą migloje.

— Kodėl? — sumurmėjo jis. — Kodėl jie nepabėgo?

— Jie nebeturėjo jokios vilties. Tai daro tokius kaip jūs silpnus. Niekas smarkiai jus traukia, ir nė vienas iš jūsų ilgai neatsilaikys.

Gmorkas storai ir piktai nusikvatojo.

— O tu? — neatstojo nuo jo Atrėjas. — Tu kalbi taip, tarsi būtum ne mūsiškis.

Gmorkas vėl pasižiūrėjo į jį pasalūnišku žvilgsniu.

— Aš ir esu toks.

— Iš kur tu atsiradai?

— Nejau nežinai, kas yra vilkolakiai?

Atrėjas tylomis papurtė galvą.

— Tu pažįsti tik Fantaziją, — pasakė Gmorkas. — Tačiau yra ir kitų pasaulių. Pavyzdžiui, žmonių vaikų. Bet yra būtybių, kurios neturi savo pasaulio. Todėl gali egzistuoti daugelyje. Aš iš tokių. Žmonių pasaulyje aš būnu kaip žmogus, bet toks nesu. Fantazijos šalyje aš įgyju fantastišką pavidalą — tačiau nesu jūsiškis.

Atrėjas lėtai atsitūpė ant žemės ir didelėmis tamsiomis akimis Pasižiūrėjo į mirštantį vilkolakį.

— Tu esi buvęs žmonių vaikų pasaulyje?

— Aš esu nesyk keliavęs iš jų į jūsų pasaulį ir atgal.

— Gmorkai, — sulemeno Atrėjas negalėdamas suvaldyti lūpų, — ar gali man parodyti kelią į žmonių vaikų pasaulį?

Gmorko akyse blykstelėjo žalia liepsnelė. Atrodė, jog viduje jis juokiasi.

— Tau ir tokiems kaip tu kelias tenai labai paprastas. Kliūtis tik viena: jūs niekada negalėtumėte grįžti iš ten čionai. Turėtumėte amžinai likti ten. Ar tu nori šito?

— Ką aš turiu daryti? — ryžtingai paklausė Atrėjas.

— Tai, ką kiti prieš tave darė, sūneli. Šokti į Nieką. Tačiau tai neskubu, tu vis tiek turėsi taip anksčiau ar vėliau pasielgti, kai išnyks paskutiniai Fantazijos likučiai.

Atrėjas atsistojo.

Gmorkas pastebėjo, kad berniukas dreba visu kūnu.

Nežinodamas to priežasties, jis bandė jį nuraminti:

— Nebijok, tau visai neskaudės.

— Aš nebijau, — atsakė Atrėjas. — Niekada nemaniau, kad kaip tik čia, per tave atgausiu visas viltis.

Gmorko akys sublizgėjo kaip du siauri žali mėnuliai.

— Viltis tau nėra ko, sūneli, — kad ir ką norėtum nuveikti. Atsidūręs žmonių pasaulyje, tu būsi ne tas, kas esi. Tai ir yra paslaptis, kurios Fantazijoje niekas negali žinoti.

Atrėjas stovėjo nuleidęs rankas.

— Kas aš būsiu ten? — paklausė jis. — Pasakyk man tą paslaptį.

Gmorkas ilgai tylėjo ir nejudėjo. Atrėjas jau ėmė bijoti, kad nesulauks atsakymo, tačiau pagaliau vilkolakio krūtinė sunkiai išsipūtė, ir jis prabilo kimiu balsu:

— Kuo tu mane laikai, sūneli? Savo draugu? Apsidairyk! Aš tiktai leidžiu su tavim laiką. Ir tu net negali apsisukęs nueiti. Aš laikau tave viltimi. Tačiau kol aš kalbu, Niekas iš visų pusių supa Vaiduoklių miestą, ir netrukus nebeliks išėjimo iš jo. Tuomet tau galas. Jeigu tu manęs klausaisi, tai jau apsisprendei. Tačiau dar gali pabėgti.

Rūsti raukšlė apie Gmorko nasrus dar labiau susimetė.

Atrėjas akimirką galvojo, paskui sušnibždėjo:

— Pasakyk man tą paslaptį! Kas aš ten būsiu?

Gmorkas vėl ilgai tylėjo. Dabar jis kvėpavo krioguodamas ir trūksmingai. Bet paskui staiga išsitiesė įsirėmęs priekinėmis kojomis į žemę, ir Atrėjas turėjo pakelti galvą, norėdamas pažvelgti jam į akis. Tik dabar pasirodė, koks jis didelis ir baisus.

— Ar tu matei Nieką, sūneli? — paklausė Gmorkas švogždamas.

— Taip, daugsyk.

— Na ir kaip jautiesi?

— Tarsi būčiau aklas.

— Gerai, klausyk... kai jūs atsiduriate tenai, Niekas nuo jūsų neatstoja. Jūs tenai būnat kaip užkrečiama liga, nuo kurios žmonės apanka ir negali atskirti tiesos nuo netiesos. Ar žinai, kaip jus tenai vadina?

— Ne, — sušnibždėjo Atrėjas.

— Melas! — sustaugė Gmorkas.

Atrėjas papurtė galvą. Jo lūpos pasidarė baltos kaip popierius.

— Negali būti!

Gmorkas mėgavosi Atrėjo išgąsčiu. Pokalbis jį aiškiai atgaivino. Po valandėlės jis kalbėjo toliau:

— Kas tu ten būsi, klausi? O kas tu esi čia? Kas gi esate jūs, visi Fantazijos gyventojai? Pamėklės, poetų vizijos, begalinės istorijos herojai! Ar tu pats esi tikras, jog egzistuoji, sūneli? Na gerai, čia, savo pasaulyje, tu gyveni. Tačiau jei pereisi į Nieką, tavęs nebeliks. Tada tavęs nebus galima atpažinti. Tu būsi kitam pasauly. Tenai jūs nepanašūs į save. Į žmonių pasaulį jūs atnešat iliuzijas ir apakimą. Įspėk, sūneli, kuo virsta visi tie Vaiduoklių miesto gyventojai, įšokę į Nieką?

— Nežinau, — sulemeno Atrėjas.

— Jie virsta beprotiškomis idėjomis žmonių galvose, baime, kai iš tikrųjų nėra ko bijoti, troškimu tokių dalykų, nuo kurių žmonės suserga, neviltim, kai nėra jokio pagrindo nevilčiai.

— Mes visi tokie pasidarom? — paklausė Atrėjas pasibaisėjęs.

— Ne, — atsakė Gmorkas, — yra daug beprotybės ir apakimo rūšių, priklausomai nuo to, kokie jūs čia esate, gražūs ar bjaurūs, protingi ar kvailiai, tenai virstant gražiais ar bjauriais, kvailais ar protingais melais.

— O aš, — paklausė Atrėjas, — kuo aš virsiu?

Gmorkas nusišiepė.

— Aš tau nepasakysiu to, sūneli. Pats pamatysi. Tiksliau, nepamatysi, nes tavęs nebebus.

Atrėjas daugiau nieko nesakė ir tik žiūrėjo į vilkolakį išplėtęs akis.

Gmorkas kalbėjo toliau:

— Todėl žmonės nepakenčia, bijo Fantazijos ir visko, kas iš čia ateina. Jie nori tai sunaikinti. Bet jie nežino, kad kaip tik tuo padidina melų srautą, nepaliaujamai besiliejantį į žmonių pasaulį, — tą tvaną nebeatpažįstamų Fantazijos padarų, kurie tenai priversti tariamai egzistuoti kaip gyvi lavonai ir nuodyti žmonių sielas savo puvimo tvaiku. Jie to nežino. Ar ne linksma?

— Ir nebėra nė vieno, — tyliai paklausė Atrėjas, kuris mūsų nebijotų ir mėgtų mus?

— Bent jau aš tokio nepažįstu, — atsakė Gmorkas, — ir nieko čia keista, nes jūs patys turite tenai stengtis, kad žmonės manytų, jog Fantazijos nėra.

— Kad nėra Fantazijos? — pakartojo Atrėjas sutrikęs.

— Na taip, sūneli, — atsakė Gmorkas, — tai net svarbiausia. Tu negali įsivaizduoti? Tiktai kai žmonės mano, jog Fantazijos nėra, jiems nekyla noras jos aplankyti. Ir nuo to viskas priklauso, nes tiktai kol jie nežino, kaip jūs iš tikro atrodote, su jais galima daryti viską.

— Ką... su jais daryti?

— Viską, ką nori. Turėti jiems galią. Nėra žmonėms didesnės galios kaip melas. Mat žmonės, sūneli, gyvena iliuzijomis, o jas galima valdyti. Ši galia vienintelė kai ko verta. Todėl aš taip pat buvau jos pusėje ir tarnavau jai, kad galėčiau pats ja pasinaudoti, — nors ir kitaip negu tu ir į tave panašūs.

— Aš nenoriu ja naudotis! — išstenėjo Atrėjas.

— Nesikarščiuok, kvailiuk, — suurzgė vilkolakis, — kai tiktai ateis eilė šokti į Nieką, ir tu tapsi bevaliu nematomu tos galios tarnu. Kas žino, kuo tu jai padėsi. Galbūt su tavo pagalba žmonės pirks tai, ko jiems nereikia, arba neapkęs, ko nepažįsta, tikės tuo, kas juos valdo, arba abejos tuo, kas gali išgelbėti. Su jūsų pagalba, mažasis fantazijieti, žmonių pasaulyje daromi dideli dalykai, keliami karai, kuriamos didžiosios valstybės...

Gmorkas valandėlę žiūrėjo į berniuką primerkęs akis, paskui pridūrė:

— Tenai yra daugybė skystapročių, kurie, aišku, įsivaizduoja esą labai gudrūs ir mano tarnaują tiesai, — jie tik tuo ir užsiima, kad net vaikus įtikinėja, jog nėra Fantazijos. Galbūt tu kaip tik tiems padėsi.

Atrėjas stovėjo nuleidęs galvą.

Jis dabar žinojo, kodėl į Fantaziją nebeateina žmonės ir kodėl niekas neateis duoti Vaikų Karalienei naujo vardo. Kuo labiau nyksta Fantazija, tuo didesnis melų srautas užplūsta žmonių pasaulį, ir kaip tik todėl sulig kiekviena akimirka vis mažėja tikimybė, kad galbūt atsirastų nors vienas žmonių vaikas. Susidaro užburtas ratas be jokios išeities. Dabar Atrėjas tai suprato.

Ir dar vienas tuo pačiu metu suprato tai: Bastijanas Baltazaras Buksas.

Jis suvokė, kad serga ne tik Fantazija, bet ir žmonių pasaulis. Viena ir antra tarpusavyje susiję. Jis visada tai jautė, tačiau nemokėjo paaiškinti, kodėl taip yra. Jis niekada nenorėjo susitaikyti su mintim, kad gyvenimas turi būti toks pilkas ir šaltas, be jokių paslapčių ir stebuklų, kaip visi žmonės tvirtina: „Toks jau gyvenimas!“

Tačiau dabar jis žinojo ir tai, jog reikia eiti į Fantaziją, kad pasveiktų abu pasauliai.

O kad nė vienas žmogus nežino tenai kelio, kalti melai ir paklydimai, yrant Fantazijai ateinantys pasaulin ir akinantys žmones.

Baisėdamasis ir gėdindamasis galvojo Bastijanas apie savo paties melus. Savo pramanytų istorijų jiems nepriskyrė. Tai buvo kas kita. Tačiau pasitaikydavo, kad jis visai sąmoningai ir tyčia meluodavo — kartais iš baimės, kartais kad kažką gautų, ko labai norėjo, o kartais tik tam, kad pasirodytų. Kokius Fantazijos šalies gyventojus jis tokiu elgesiu sunaikino, padarė nebeatpažįstamus ir išniekino? Jis bandė įsivaizduoti, kokie jie buvo prieš tai, bet negalėjo. Galbūt kaip tik todėl, kad melavo.

Tačiau vienu dalyku galėjo neabejoti: ir jis prisidėjo prie to, kad Fantazijai būtų taip blogai. Tad dabar norėjo ką nors padaryti, kad atitaisytų klaidą. Jis privalėjo padėti Atrėjui, viskam pasiryžusiam, kad tik jį surastų. Jis negalėjo ir nenorėjo apvilti Atrėjo. Jis turėjo rasti kelią! Bokšto laikrodis išmušė aštuonias.

Vilkolakis atidžiai stebėjo Atrėją.

— Dabar tu žinai, kaip gali pakliūti į žmonių pasaulį, — pasakė jis. — Ar tebenori, sūneli?

Atrėjas papurtė galvą.

— Aš nenoriu virsti melu, — sumurmėjo jis.

— Tačiau virsi, norom ar nenorom, — beveik linksmai pareiškė Gmorkas.

— O tu? — paklausė Atrėjas. — Kodėl tu čia?

— Aš turėjau užduotį, — nenorom atsakė Gmorkas.

— Ir tu?

Atrėjas atidžiai ir beveik užjausdamas pasižiūrėjo į Gmorką.

— Ir įvykdei ją?

— Ne, — suurzgė Gmorkas, — kitaip nebūčiau pririštas štai šita grandine. Iš pradžių, prieš pakliūnant į šį miestą, man visai neblogai sekėsi. Tamsos kunigaikštienė, miesto valdovė, liepė mane sutikti su didele pagarba. Pakvietė į rūmus, gausiai vaišino, kalbėjo su manim ir visuomet elgėsi taip, tarsi palaikytų mano pusę. Na, Pamėklių šalies gyventojai man atrodė gan mieli, ir aš, taip sakant, jaučiausi kaip namie. Tamsos kunigaikštienė buvo savotiškai labai graži moteris — bent jau mano akimis žiūrint. Ji glostė ir kasė mane, ir aš leidausi, nes tai buvo labai malonu. Niekas manęs taip neglostė ir nekasė. Trumpai tariant, aš praradau budrumą ir paleidau liežuvį, o ji elgėsi taip, tarsi be galo manim žavėtųsi, ir aš pagaliau išsiplepėjau apie savo užduotį. Ji, matyt, užmigdė mane, nes paprastai aš miegu labai budriai. Pabudęs pasijutau prirakintas grandine, o Tamsos kunigaikštienė stovėjo priešais mane ir kalbėjo: „Tu pamiršai, Gmorkai, kad ir aš esu Fantazijos šalies gyventoja. Ir jeigu tu eini prieš Fantaziją, tai eini ir prieš mane. Taigi esi mano priešas, ir aš tave apgavau. Šią grandinę galiu nuimti tiktai aš. Dabar su savo tarnais ir tarnaitėm išeinu į Nieką ir niekada nesugrįšiu.“ Ir apsigręžusi nuėjo. Visi kiti nusekė paskui ją. Kai Nieko zona visai priartėjo, vis daugiau ir daugiau miesto gyventojų pajuto tokią trauką, kad nebegalėjo jai atsispirti. Ir kaip tik šiandien, jeigu aš neklystu, pasidavė paskutiniai. Taip, aš įkliuvau į spąstus, sūneli, per ilgai tos moters klausydamasis. Tačiau tu, sūneli, taip pat įkliuvai, nes per ilgai klauseisi manęs. Mat šią akimirką Niekas žiedu apsupo miestą, ir tu iš čia nebepaspruksi.

— Taigi mes žūsim kartu, — tarė Atrėjas.

— Kas taip, tai taip, — atsakė Gmorkas, — tačiau skirtingai, mano kvailiuk. Aš mirsiu prieš Niekui ateinant čia, o tave jis praris. Tai didelis skirtumas. Mat kas mirs pirma, to istorija baigsis, o tavo tęsis be galo kaip melas.

— Kodėl tu toks piktas? — paklausė Atrėjas.

— Jūs turėjote savo pasaulį, — niūriai atsakė Gmorkas, — o aš ne.

— Kokia buvo tavo užduotis?

Gmorkas, iki tol tupėjęs tiesus, susmuko ant žemės. Jo jėgos aiškiai išseko. Iš šiurkštaus balso beliko vien švogždimas:

— Tie, kuriems aš tarnauju ir kurie nusprendė sunaikinti Fantaziją, pajuto savo planui gresiantį pavojų. Jie sužinojo, kad Vaikų Karalienė pasiuntė pasiuntinį, tikrą didvyrį... ir atrodė, jog jam vis dėlto pavyks pakviesti į Fantazijos šalį žmonių vaiką. Buvo būtina jį laiku sunaikinti. Su tokia užduotim jie mane ir išsiuntė, nes aš gerai pažinojau Fantazijos šalį. Ir aš greit radau jo pėdsakus... sekiau jais dieną ir naktį... lėtai vijausi jį... per Zasafranių šalį pro Muamato miško šventovę... per Kaukmiškį... Liūdesio pelkes... Negyvuosius kalnus... bet paskui, prie Giliosios bedugnės, prie Ygramulės tinklo... pamečiau pėdsaką... tarsi jis būtų išgaravęs ore. Aš ieškojau toliau, kažkur jis turėjo būti... bet daugiau neradau. Ir galų gale atsidūriau čia. Aš neįvykdžiau savo užduoties. Bet ir jis neįvykdė, nes Fantazijos šalis žūsta! Beje, jo vardas Atrėjas.

Gmorkas pakėlė galvą. Berniukas žengė žingsnį atgal ir išsitiesė.

— Tai aš, — pasakė jis, — aš esu Atrėjas.

Perkarusiu vilkolakio kūnu perbėgo virpulys. Jis pasikartojo, vis stipresnis ir stipresnis. Paskui iš jo gerklės išsiveržė garsas, panašus į kosulį, jis vis garsėjo ir skardėjo, galų gale virto riaumojimu, aidu atsiliepiančiu nuo sienų. Vilkolakis juokėsi!

Tai buvo pats siaubingiausias garsas, kokį Atrėjui teko girdėti ir kokio jis niekada daugiau neišgirdo.

Paskui viskas staiga nutilo.

Gmorkas krito negyvas.

Atrėjas ilgai stovėjo nejudėdamas. Pagaliau jis prisiartino prie negyvo vilkolakio... pats nesuprasdamas kodėl... pasilenkė prie jo galvos ir palietė ranka gauruotą kailį. Ir tą pačią akimirką greičiau už mintį Gmorko nasrai prasižiojo ir griebė Atrėjui už kojos. Dar ir po mirties blogis jame tebedarė savo.

Atrėjas iš paskutiniųjų bandė pražiodyti Gmorko dantis. Veltui. Tarsi laikomi geležinių varžtų, jie buvo įsikibę į jo kūną. Atrėjas susmuko šalia vilkolakio ant nešvarios žemės.

Žingsnis po žingsnio, nesulaikomai ir be garso Niekas veržėsi iš visų pusių per juodas, aukštas miestą supančias sienas.