XIII

Perelinas, nakties miškas

Lukterk, Mėnuliuke, aš ateinu! — ištarė Bastijanas darsyk visai tyliai tamsoje. Jis juto, jog tas vardas skleidžia neapsakomai malonią, nuostabiai guodžiančią jėgą, kuri užpildo jį visą. Todėl keliskart panosėje sumurmėjo: — Mėnuliuke! Mėnuliuke! Aš ateinu, Mėnuliuke. Aš jau čia.

Bet kur jis buvo?

Bastijanas nematė nė menkiausio šviesos atšvaito, tačiau jį supo jau nebe žvarbi palėpės prieblanda, o aksominė šilta tamsa, kurioje jis jautėsi saugus ir laimingas.

Baimės ir sunkumo neliko nė kvapo. Jis prisiminė visus savo išgyvenimus kaip seniai būtą dalyką. Jam buvo taip lengva ir gera, kad net tyliai nusijuokė.

— Mėnuliuke, kur aš esu? — paklausė jis.

Bastijanas nebejautė savo kūno svorio. Apsigraibęs aplink rankomis, suprato, kad sklando ore. Neužčiuopė nei čiužinių, nei grindų.

Jį apėmė nuostabus, niekada nepatirtas begalinės laisvės ir nepriklausomybės jausmas. Viskas, kas jį anksčiau slėgė ir varžė, liko praeity.

Gal jis sklando kur nors visatoje? Bet juk visatoje yra žvaigždžių, o jis nieko panašaus nematė. Aplink tvyrojo vien aksominė tamsa ir jam buvo taip gera, taip gera, kaip niekada gyvenime. Galbūt jis numirė?

— Mėnuliuke, kur tu?

Ir čia jam atsiliepė švelnus kaip paukštelio balsas, galbūt jau ne pirmąsyk, tik jis iki šiol neišgirdo. Balsas nuskambėjo čia pat, ir vis dėlto buvo neaišku, iš kurios pusės jis sklinda.

— Aš čia, mano mielas Bastijanai.

— Mėnuliuke, ar tai tu?

Ji nusijuokė savotišku dainuojančiu balsu.

— Kas gi daugiau? Juk tu man ką tik davei šitą gražų vardą. Ačiū tau už jį. Sveikas, mano išgelbėtojau ir didvyri.

— Kur mes, Mėnuliuke?

— Aš pas tave, o tu pas mane.

Jie kalbėjosi lyg sapne, ir vis dėlto Bastijanas buvo tikras, kad nemiega ir nesapnuoja.

— Mėnuliuke, — sušnibždėjo jis, — ar tai jau pabaiga?

— Ne, — atsakė ji, — tai pradžia.

— Kur Fantazija, Mėnuliuke? Kur visi kiti? Kur Atrėjas ir Fuchuras? Nejau viskas pražuvo? Kur Keliaujančio Kalno senis su savo knyga? Jų nebėr?

— Fantazija vėl atgims iš tavo norų, mielas Bastijanai. Aš juos paversiu tikrove.

— Iš mano norų? — pakartojo Bastijanas nustebęs.

— Tu juk žinai, — išgirdo jis švelnų balsą, — kad mane vadina Norų Valdove. Ko tu geidausi?

Bastijanas pagalvojo, paskui atsargiai paklausė:

— Kiek norų aš galiu turėti?

— Kiek panorėsi — kuo daugiau, tuo geriau, mielas Bastijanai. Tuo turtingesnė ir įvairesnė bus Fantazija.

Bastijanas buvo nustebintas ir priblokštas. Bet kaip tik todėl, kad galėjo pareikšti begales norų, jam neatėjo į galvą nė vienas.

— Aš nežinau, ko noriu, — pasakė jis pagaliau.

Valandėlę buvo tylu, paskui jis išgirdo švelnų paukštelio balsą:

— Tai blogai.

— Kodėl?

— Todėl, kad tada nebebus Fantazijos.

Bastijanas sumišęs tylėjo. Jį truputį trikdė mintis, kad dabar viskas priklausys vien nuo jo.

— Kodėl čia taip tamsu, Mėnuliuke? — paklausė jis.

— Pradžioje visuomet būna tamsu, mielas Bastijanai.

— Aš norėčiau tave darsyk pamatyti, Mėnuliuke, žinai, kaip tą akimirką, kai tu į mane pasižiūrėjai.

Jis vėl išgirdo tylų dainuojantį juoką.

— Kodėl tu juokiesi?

— Aš džiaugiuosi.

— Kuo gi?

— Kad pasakei pirmą norą.

— Ir tu jį išpildysi?

— Taip, ištiesk man ranką!

Jis paklausė ir pajuto, kad ji kažką padėjo jam ant delno. Tas daiktas buvo mažulytis, bet keistai švarus. Nuo jo ėjo šaltis, o pats atrodė kietas ir negyvas.

— Kas tai, Mėnuliuke?

— Smėlio smiltis, — atsakė ji. — Tai viskas, kas liko iš mano bekraštės karalystės. Aš dovanoju ją tau.

— Ačiū, — pasakė Bastijanas nustebęs.

Jis neišmanė, ką su ta dovana daryti. Kad būtų gavęs ką nors gyva!

Tebesvarstydamas, ko Mėnuliuke iš jo tikisi, jis staiga pajuto, kaip kažkas švelniai pakuteno jo delną. Bastijanas atidžiau pasižiūrėjo į jį.

— Žiūrėk, Mėnuliuke! — sušnibždėjo jis. — Ji pradeda smilkti ir žibėti! O dabar — matai — ėmė plaikstytis maža liepsnelė. Ne, tai daigas! Mėnuliuke, čia ne smiltis! Tai švytinti sėkliukė, ir ji pradeda dygti!

— Puiku, mielas Bastijanai! — išgirdo jis. — Matai, tau visai nesunku.

Nuo taškelio ant Bastijano delno sklido vos pastebima šviesa, ji greitai ryškėjo ir aksominėje tamsoje apšvietė du tokius skirtingus vaikiškus veidus, palinkusius prie to stebuklo.

Bastijanas lėtai atitraukė ranką, ir žibantis taškelis liko kaboti tarp jų kaip žvaigždutė.

Daigas labai greitai, tiesiog akyse augo. Jis leido lapus ir stiebus, brandino pumpurus, kurie virto nuostabiais įvairiomis spalvomis žėrinčiais žiedais. Jau mezgėsi maži vaisiai, kurie, vos tik prinokę, sproginėjo kaip miniatiūrinės raketos, aplinkui purkšdamos įvairiaspalves naujų sėklų žiežirbas.

Iš tų naujų sėklų dygo augalai, tačiau jau kitokie, panašūs į paparčius ar mažas palmes, kaktusų kupstus, krūmus ar šakotus medelius. Kiekvienas jų žibėjo ir švietė vis kita spalva.

Netrukus apie Bastijaną su Mėnuliuke, viršum jų ir po jais, ir iš visų pusių aksominę tamsą užpildė besikalantys, želiantys ir žiburiuojantys augalai. Žėrinčių spalvų kamuolys, naujas švytintis pasaulis atsirado tuštumoje, jis augo ir augo, o pačiame jo viduje susiėmę už rankų sėdėjo Bastijanas su Mėnuliuke ir nuostabos kupinomis akimis stebėjo tą nepaprastą reginį.

Naujiems augalams ir jų spalvoms, rodės, galo nebus. Brinko vis didesni pumpurai, skleidėsi vis įvairesni skėčiai. Ir visa tai vyko visiškoje tyloje.

Po valandėlės kai kurie augalai jau buvo sulig saulėgrąžom, o vienas kitas net sulig vaismedžiu. Ilgi smaragdiniai jų lapai skleidėsi vėduoklėmis ar augo kuokštais, žiedai lyg povų uodegos mirgėjo vaivorykštinėmis akimis. Kiti augalai buvo panašūs į virš viens kito išskleistų violetinių skėčių pagodas. Keli storesnį kamienai susipynė tarytum kasa. Kadangi jie buvo permatomi, atrodė lyg padaryti iš rausvo stiklo, apšviesto viduje. Jų žiedų puokštės kabojo kaip didelės mėlynų ir geltonų žibintų kekės. Vietomis tarsi sidabru žibantys kriokliai žemyn driekėsi mažyčių astrų kilimai ar tamsaus aukso spalvos varpelių su ilgais, į spurgus panašiais kuokeliais užuolaidos. Tie naktiniai augalai žėlė vis vešliau ir tankiau, be perstogės tarpusavyje pindamiesi ir sudarydami nuostabiai švelnių spalvų girliandas.

— Tu turi duoti jam vardą! — sušnibždėjo Mėnuliuke.

Bastijanas linktelėjo galva.

— Perelinas, Nakties miškas, — pasakė jis.

Bastijanas pasižiūrėjo Vaikų Karalienei į akis — ir pasikartojo tai, kas įvyko tada, kai jų žvilgsniai susitiko pirmąsyk. Jis sėdėjo lyg užkerėtas ir žiūrėjo į ją negalėdamas atitraukti akių. Tą pirmą kartą matė ją mirtinai sergančią, o dabar ji atrodė daug daug gražesnė. Jos suplyšęs drabužis vėl buvo kaip naujas, ir virš baltutėlio šilko, virš jos ilgų plaukų mirguliavo įvairiaspalvių švelnių šviesų atspindys. Jo noras išsipildė.

— Mėnuliuke, — nedrąsiai sušnibždėjo Bastijanas, — dabar tu vėlei sveika?

Ji nusišypsojo.

— Argi tu pats nematai, mielas Bastijanai?

— Aš norėčiau, kad amžinai taip būtų kaip dabar, — tarė jis.

— Amžinybė — tai akimirka, — atsakė ji.

Bastijanas tylėjo. Jis nesuprato jos atsakymo, bet nenorėjo dabar sukti galvos. Jam terūpėjo sėdėti priešais ir žiūrėti į ją.

Aplink juodu sužėlė šviečiančių augalų tankynė, ilgainiui vis labiau persipinanti ir sudaranti ryškių spalvų audinį, tad netrukus abu jau gaubė didelė, apskrita burtų kilimų palapinė. Ir Bastijanas nebematė, kas dedasi už jos sienų. Jis nežinojo, kad Perelinas vis auga ir plečiasi, kad atskiri augalai vis didėja. Ir visur tebelyja sėklų žiežirbom, iš kurių kalasi nauji daigai.

Jis sėdėjo užsižiūrėjęs į Mėnuliukę.

Bastijanas negalėjo pasakyti, kiek laiko taip praėjo, kai Mėnuliuke savo ranka uždengė jo akis:

— Kodėl tu taip ilgai vertei mane laukti? — išgirdo jis klausimą. — Kodėl privertei mane eiti pas Keliaujančio Kalno senį? Kodėl neatėjai, kai aš tave šaukiau?

Bastijanas nurijo seilę.

— Aš, — pasakė jis sutrikęs, — aš maniau... viskas čia susipynė, taip pat ir baimė, — bet... iš tikrųjų aš tavęs gėdijausi, Mėnuliuke.

Ji atitraukė ranką ir nustebusi pasižiūrėjo į jį.

— Gėdijaisi? Kodėl?

— Na, — sulemeno Bastijanas, — man atrodė, kad tu laukei tokio, kuris tiktų tau į porą.

— O tu? — paklausė ji. — Tu netinki man į porą?

— Na, — mikčiojo Bastijanas jausdamas, kad visas išraudo, — norėjau pasakyti, drąsaus, stipraus ir gražaus, — princo ar panašaus į jį, — bet tiktai ne tokio kaip aš.

Jis nuleido akis ir išgirdo, kaip ji vėl tyliai ir dainuojamai nusijuokė.

— Matai, — pasakė jis, — dabar ir tu iš manęs juokiesi.

Stojo ilga tyla, ir kai Bastijanas pagaliau išdrįso pakelti akis, tai pamatė, kad Mėnuliuke visai prisikišusi prie jo. Jos veidas buvo rimtas.

— Aš noriu tau kai ką parodyti, mielas Bastijanai, — pasakė ji, — pažiūrėk man į akis!

Bastijanas paklausė, nors jo širdis daužėsi ir truputį sukosi galva.

Ir tada auksiniame jos akių veidrodyje pamatė figūrą, iš pradžių ji buvo maža ir tarsi toli, bet pamažu didėjo ir ryškėjo. Tai buvo berniukas, maždaug jo amžiaus, bet lieknas ir pasakiškai gražus. Jo laikysena buvo išdidi ir tiesi, veidas kilnus, siauras ir vyriškas. Jis atrodė kaip Rytų šalies princas. Galvą puošė melsvo šilko turbanas, tokios pat medžiagos buvo ir sidabru siuvinėtas drabužis, siekiantis iki kelių. Avėjo jis ilgaauliais raudonais minkštos odos batais riestais galais. Nuo pečių iki žemės driekėsi sidabru blizgantis apsiaustas aukšta, stačia apykakle. O gražiausiai atrodė jo rankos — smulkios ir prakilnios, tačiau kartu nepaprastai stiprios.

Pakerėtas ir susižavėjęs žvelgė Bastijanas į tą paveikslą. Jis niekaip negalėjo atsižiūrėti. Jau norėjo klausti, kas tas gražus karalaitis, bet tuo metu jį kaip žaibas pervėrė mintis, jog tai jis pats.

Tai buvo jo paties atspindys auksinėse Mėnuliukės akyse! Kas tą akimirką jam atsitiko, žodžiais sunku apsakyti. Džiaugsmas pagriebė jį ir tarsi svaiguly nusinešė toli toli, o kai vėl nuleido ant žemės, kai jis atsikvošėjo, tai įsitikino, jog jis tikrai tas pats gražus berniukas, kurį matė pirma.

Bastijanas pasižiūrėjo, ir viskas buvo taip kaip Mėnuliukės akyse — puikūs minkšti batai iš raudonos odos, mėlynas sidabru siuvinėtas apdaras, turbanas, ilgas blizgantis apsiaustas, figūra ir — kiek suvokė — veidas. Stebėdamasis pasukiojo prieš akis rankas.

Paskui atsigręžė į Mėnuliukę.

Ji buvo dingusi!

Bastijanas vienas stovėjo apskritoje patalpoje iš persipynusių švytinčių augalų.

— Mėnuliuke! — ėmė šaukti jis gręžiodamasis į visas puses, — Mėnuliuke!

Bet nesulaukė atsakymo.

Sutrikęs atsisėdo ant žemės. Ką jam dabar daryti? Kodėl ji paliko jį vieną? Kur dabar eiti, — jeigu tai išvis įmanoma, jeigu jis neuždarytas kaip narve?

Šitaip sėdėdamas ir bandydamas suprasti, kodėl Mėnuliuke jį paliko nieko nepaaiškinusi ir nė žodžiu neatsisveikinusi, jis žaidė auksiniu amuletu, kabančiu jam ant kaklo. Apžiūrėjo jį ir šūktelėjo iš nuostabos.

Tai buvo Aurynas, brangenybė, Vaikų Karalienės ženklas, darantis jo nešiotoją jos pavaduotoju! Mėnuliuke suteikė jam galią valdyti visus Fantazijos šalies gyventojus ir daiktus. Ir kolei jis tą ženklą turės, bus taip, tarsi ji būtų kartu. Bastijanas ilgai žiūrėjo į gyvates, šviesiąją ir tamsiąją, kandančias viena kitai į uodegą ir sudarančias ovalą. Paskui apvertė medalioną ir kitoje pusėje savo nuostabai rado užrašą. Jį sudarė trys trumpi žodžiai, įrėžti keistai raitytomis raidėmis:

DARYK

KĄ

NORI

Apie juos „Begalinėje istorijoje“ iki tol nebuvo nė žodžio. Gal Atrėjas jų nepastebėjo?

Tačiau dabar tai buvo nesvarbu. Svarbu buvo tik tai, kad tie žodžiai leido, ką čia, ne leido, o tiesiog ragino daryti viską, kas šaus į galvą.

Bastijanas priėjo prie įvairiausiomis spalvomis žėrinčios augalų sienos norėdamas pažiūrėti, ar neras, kaip išlįsti, bet patenkintas pastebėjo, kad ją nesunkiai galima praskleisti kaip užuolaidą. Jis išėjo į lauką.

Tylus, bet sykiu nesulaikomas ir gaivalingas augimas iki to laiko nė akimirkos nesiliovė, ir Perelinas buvo virtęs mišku, kokio dar nematė nė vieno žmogaus akis.

Stambiausi medžiai buvo didumo ir storumo sulig bažnyčių bokštais — ir vis tiek tebeaugo nė nemanydami liautis. Kai kuriose vietose tos blausiai švytinčios milžiniškos kolonos stovėjo taip tankiai, kad tarp jų negalėjai prasisprausti. O naujos sėklos tebekrito žiežirbų lietum.

Vaikščiodamas po tą mišką, Bastijanas stengėsi neužminti nė vieno švytinčio daigo, tačiau netrukus pasirodė, jog tai nebeįmanoma. Tiesiog nebuvo nė pėdos, kur kas nors nedygtų. Todėl galiausiai jis numojo ranka ir ėjo ten, kur nebuvo milžiniškų kamienų.

Bastijanas negalėjo atsidžiaugti savo gražumu. Jo visai netrikdė tai, kad nėra kam juo gėrėtis. Priešingai, jis džiaugėsi galėdamas tuo pasimėgauti vienas. Jam visai nerūpėjo, kad juo gėrėtųsi tie, kurie pirma šaipėsi. Dabar jis jau beveik gailėjosi jų.

Tame miške be jokios metų laikų ir dienos bei nakties kaitos laiko suvokimas buvo kiek kitoks, negu Bastijanui ligi tol buvo įprasta. Tad jis nežinojo, kiek jau taip vaikštinėja. Ir pamažu džiaugsmas, kad yra gražus, virto kažkuo kitu — jis pasidarė savaime suprantamas. Nepasakysi, kad Bastijanas būtų jautęsis dėl to mažiau laimingas, jam tik atrodė, kad taip buvo visada.

Kodėl taip atsitiko, Bastijanas suprato tik daug daug vėliau, o dabar nė nenutuokė. Mat per tą dovanotą grožį pamažu pamiršo, kad anksčiau buvo storas ir kreivakojis.

Net jeigu ir būtų ką nors pastebėjęs, jam tai būtų menkai rūpėję. Tačiau atmintis nyko visiškai nepastebimai. Ir kai jis viską galutinai pamiršo, jam atrodė, jog toks buvo visada. Kaip tik šitaip ir buvo patenkintas noras būti gražiam, nes tas, kuris visada buvo gražus, to nebetrokšta. Vos tiktai galutinai užmiršęs savo negražumą, Bastijanas pajuto tam tikrą nepasitenkinimą, ir jam kilo naujas noras. Būti vien gražiam, — tai dar nieko dora! Dabar jis norėjo būti ir stiprus, stipresnis už visus. Pats stipriausias! Toliau vaikščiodamas po Nakties mišką Pereliną, jis užsinorėjo valgyti. Tad vienur kitur nuskynė kelis keistos formos švytinčius vaisius ir atsargiai pabandė, ar jie valgomi. Ir su džiaugsmu įsitikino, kad ne tik valgomi, bet ir labai gardūs, vieni rūgštūs, kiti saldūs, treti kartoki, tačiau visi taip ir prašėsi į burną. Eidamas toliau, jis vieną po kito juos valgė ir kartu jautė, kaip kūnan plūsta nepaprasta jėga.

Tuo tarpu švytintis pomiškis taip sutankėjo, kad aplinkui nieko negalėjai įžvelgti. Be to, iš viršaus ėmė leistis lianos ir orinės šaknys, pindamosi su pomiškiu ir sudarydamos neįžengiamą tankynę. Bastijanas skynėsi kelią plaštakos šonu, ir tankynė prasiskirdavo, tarsi nuo mačetės ar kapoklės kirčio. Už jo susidaręs tarpas tuoj vėl užsipildydavo, tarsi jo nė nebūtų buvę.

Jis ėjo toliau, bet šit kelią užstojo medžių milžinų siena, tarp kurių kamienų nebuvo jokio tarpo.

Bastijanas įsitvėrė abiem rankom... ir praskyrė į šalis du kamienus! Už jo plyšys vėl be garso susiglaudė.

Bastijanas iš džiaugsmo garsiai suriko.

Jis buvo šios pirmovinės girios valdovas!

Kurį laiką su džiaugsmu skynėsi kelią per džiungles, lyg dramblys, išgirdęs didįjį šauksmą. Jo jėgos nemažėjo, nė akimirkos nereikėjo sustoti kvėptelėti, nei šoną dūrė, nei širdis daužėsi, jis net nesuprakaitavo.

Galų gale Bastijanas į valias prisidūko, ir tada kilo noras apžvelgti Pereliną, savo karalystę, iš viršaus ir pamatyti, kokio ji dydžio.

Jis tiriamai pasižiūrėjo į viršų, pasispjaudė delnus, sugriebė lianą ir ėmė lipti į viršų, vien rankomis, nepasispirdamas kojomis, kaip buvo matęs darant cirko artistus. Tarsi išblėsusį seniai praėjusių dienų paveikslą akimirką pamatė save per kūno kultūros pamokas, kai jis visai klasei leipstant iš pasitenkinimo lyg maišas tabaluodavo pačiame virvės gale. Bastijanas nesusilaikė ir šyptelėjo. Jie tikrai išsižiotų iš nuostabos, jį dabar pamatę. Ir didžiuotųsi jį pažinodami. O jis nekreiptų į juos jokio dėmesio.

Nesyk nestabtelėjęs galų gale pasiekė šaką, nuo kurios buvo nukarusi liana. Jis atsisėdo ant jos raitom. Šaka buvo storumo sulig statine ir iš vidaus rausvai švytėjo. Bastijanas atsargiai atsistojo ir balansuodamas priėjo prie kamieno. Čia kelią pastojo tankūs vijoklių brūzgai, tačiau jis be vargo pro juos prasiskverbė.

Kamienas dar ir čia, viršuje, buvo toks storas, kad jo nebūtų apglėbę penki vyrai. Kitos, kiek aukščiau esančios, į kitą pusę atsikišusios šakos Bastijanas negalėjo pasiekti. Tad pašokęs įsikibo į vieną orinę šaknį, įsisiūbavo iki kitos šakos ir švystelėjo ant jos didžiuliu lanku. Nuo ten pasiekė dar aukštesnę šaką. Jis jau buvo įkopęs labai aukštai, mažų mažiausiai šimtą metrų, tačiau švytintys lapai ir šakos neleido pažvelgti žemyn.

Tiktai kai atsidūrė maždaug dvigubai aukščiau, vietomis atsirado plyšių, pro kuriuos galėjo bent kiek apsižvalgyti. Tačiau kaip tik čia ir prasidėjo patys sunkumai, mat labai sumažėjo šakų. Ir galų gale, kai užlipo beveik į patį viršų, turėjo sustoti, nes nebeliko į ką įsikibti — vien plikas lygus telefono stulpo storio kamienas.

Bastijanas pasižiūrėjo į viršų ir pamatė, kad tas kamienas ar stiebas maždaug dvidešimčia metrų aukščiau baigiasi milžinišku tamsiai raudonai švytinčiu žiedu. Kaip tenai iš apačios pakliūti, jam buvo neaišku, bet reikėjo ropštis į viršų, nes ten, kur dabar buvo, likti nenorėjo. Taigi jis apkabino stiebą ir paskutinius dvidešimt metrų įveikė kaip akrobatas. Kamienas svyravo į šalis ir lankstėsi tarsi žolės stiebelis vėjyje.

Pagaliau Bastijanas atsidūrė po žiedu, viršuje prasiskleidusiu kaip tulpė. Jam pavyko įkišti vieną ranką tarp žiedlapių. Radęs į ką įsikibti, jis praskleidė plačius lapus ir įsiropštė į žiedą.

Akimirką tenai gulėjo, nes sliuogdamas vis dėlto truputį pavargo. Tačiau netrukus atsistojo ir pro raudonai švytinčio milžiniško žiedo viršų ėmė dairytis į visas puses kaip iš laivo varnalizdžio.

Ir išvydo neapsakomai puikų vaizdą!

Augalas, kurio žiede stovėjo, buvo vienas aukščiausių visose džiunglėse, tad žvilgsnis siekė labai toli. Viršuje lyg bežvaigždis nakties dangus tebetvyrojo aksominė tamsa, o apačioj driekėsi neaprėpiama daugybė Perelino viršūnių, žėrinčių tokia daugybe spalvų, kad net akyse mirgėjo. Ir Bastijanas ilgai stovėjo mėgaudamasis tuo vaizdu. Tai buvo jo karalystė! Jis ją sukūrė! Jis buvo Perelino valdovas.

Ir darsyk nesuvaldomas džiaugsmo klyksmas nuaidėjo virš švytinčių džiunglių.

O naktinė karalystė toliau tylomis švelniai ir nesulaikomai augo.