XIV

Goabas, Spalvų Dykuma

Milžiniškame rausvai švytinčiame žiede nusiplūkęs, galutinai nusivaręs nuo kojų Bastijanas sumanė atsipūsti, jis ilgai ir kietai miegojo, o atmerkęs akis pamatė, kad viršum jo tebeplyti aksominis nakties dangus. Jis išsitiesė, pasirąžė ir vėl patenkintas pajuto kūne nepaprastą jėgą.

Bastijanas ir vėlei pasikeitė, pats to nepastebėdamas. Išsipildė noras būti stipriam.

Atsistojęs ir pro milžiniško žiedo viršų apsižvalgęs aplink, įsitikino, kad Perelinas, matyt, pamažu liovėsi augęs. Naktinis miškas mažai ką bepasikeitė. Bastijanas nežinojo, kad tai atsitiko išsipildžius jo norui, o kartu jis užmiršo ir savo silpnumą bei nerangumą. Dabar buvo gražus ir stiprus, tačiau jam kažkodėl to neužteko. Net neatrodė labai rimta. Būti gražiam ir stipriam šį tą reiškė tik tada, kai buvai užsigrūdinęs ir spartietiškai tvirtas. Toks kaip Atrėjas. Tačiau tarp šių švytinčių gėlių, kur tereikėjo ištiesti ranką ir nusiskinti norimą vaisių, argi parodysi savo tvirtumą?

Rytuose viršum Perelino horizonto ėmė mirguliuoti pirmi švelnūs perlamutriniai aušros gaisai. Ir kuo labiau švito, tuo labiau blėso naktinių augalų švytėjimas.

— Gerai, — tarė sau Bastijanas, — aš jau maniau, kad čia niekada neišauš diena.

Jis atsisėdo ant žiedo dugno ir ėmė svarstyti, ką dabar padarius. Nulipti žemėn ir toliau vaikščioti po mišką? Būdamas Perelino šeimininku, jis, aišku, galėjo eiti kur nori. Galėjo vaikščioti po savo valdas kelias dienas, mėnesius ir galbūt metus. Džiunglės buvo per didelės, kad kada nors galėtų iš jų išeiti. Tačiau kad ir kokie gražūs buvo tie naktiniai augalai, Bastijano jie negalėjo amžinai patenkinti. Kas kita, pavyzdžiui, būtų įveikti dykumą — didžiausią Fantazijos dykumą. Taip, tai būtų žygis, kuriuo galėtum didžiuotis!

Ir tą pat akimirką jis pajuto, kad visas milžiniškas augalas smarkiai sudrebėjo. Kamienas palinko į šoną, pasigirdo garsus šlamesys, traškėjimas. Bastijanas turėjo įsitverti, kad neiškristų iš žiedo, kuris vis labiau sviro prie žemės ir jau visai palinko šonu. Staiga atsiskleidęs Perelino vaizdas sukrėtė Bastijaną.

Patekėjusi saulė nušvietė nuniokotą mišką. Iš didžiulių naktinių augalų mažai kas buvo belikę. Daug greičiau negu buvo atsiradę, ryškioje saulės šviesoje jie virto dulkėmis ir smulkiu spalvotu smėliu. Vienur kitur dar stirksojo kelių milžiniškų medžių strampai, tačiau ir jie tuoj subyrėjo kaip išdžiūvę smėlio pilių bokštai. Paskutinis išlikęs augalas buvo tas, kurio žiede sėdėjo Bastijanas. Bet kai tiktai jis pabandė įsikibti į žiedlapius, šie sutrupėjo nuo prisilietimo ir nulėkė lyg smėlio debesis. Dabar, kai vaizdo apačioje niekas neužstojo, Bastijanas pamatė, kokiame kvapą gniaužiančiame aukštyje jis yra. Jeigu nenorėjo nulėkti stačia galva, turėjo kuo greičiau ropštis žemyn.

Atsargiai, stengdamasis nekrestelėti žiedo, išlipo iš jo ir apžergė raitom stiebą, dabar sulinkusį kaip meškerė. Vos tik jis tai padarė, žiedas virš jo tuojau atsiskyrė nuo stiebo ir krisdamas pavirto raudono smėlio debesimi.

Bastijanas labai atsargiai sliuogė žemyn. Kitas turbūt būtų išsigandęs tokio baisaus aukščio ir apimtas panikos nukritęs, bet Bastijanas visai neapsvaigo ir išlaikė blaivią galvą. Jis žinojo, kad vienas vienintelis neapskaičiuotas judesys gali nulaužti augalą. Tad reikėjo nepadaryti kvailystės. Jis lėtai sliuogė toliau ir pasiekė tą vietą, kur kamienas pagaliau vėl buvo statmenas. Bastijanas apkabino jį ir ėmė centimetras po centimetro leistis žemyn. Iš viršaus jį daugsyk užgriuvo dideli spalvotų dulkių debesys. Šoninių šakų nebebuvo, o vietomis kyšoję strampai tuojau subyrėdavo, kai Bastijanas bandydavo į juos atsiremti. Kamienas po truputį storėjo, ir jo jau nebegalėjai apglėbti. O iki žemės buvo dar toli. Tad Bastijanas sustojo ir susimąstė, ką toliau daryti. Tačiau milžiniškas medis darsyk sudrebėjo ir išvadavo jį iš tolesnių svarstymų. Visa, kas dar buvo likę iš kamieno, staiga susmuko ir virto smailiaviršūne kalva. Bastijanas nugarmėjo nuo jos žemyn, persivertė kelissyk per galvą ir pagaliau liko gulėti papėdėje. Iš paskos slenkančios spalvotos dulkės ėmė berti jį, tačiau jis išsikapanojo į paviršių, nusipurtė nuo drabužių smėlį, išsikrapštė jį iš ausų ir porąkart sodriai nusispjovė. Paskui apsidairė aplink.

Vaizdas, kurį išvydo, buvo neįtikėtinas: smėlis visur lėtai, tolygiai judėjo. Keistai sukdamasis jis tekėjo tai į vieną, tai į kitą pusę, virto kalvomis ir kopomis. Jos buvo įvairiausio dydžio ir aukščio, nesimaišė tik spalvos. Žydras smėlis kaupėsi į žydrą kauburį, žalias — į žalią, violetinis — į violetinį. Perelinas išnyko ir virto dykuma, tačiau kokia!

Bastijanas užkopė ant purpurinio smėlio kopos ir aplinkui išvydo vien kalvas, visų įmanomų spalvų kalvas. Mat kiekviena iš jų buvo vis kitokio atspalvio. Artimiausia mėlynos kobalto, kita — geltonos šafrano spalvos, už jų švytėjo raudonos karmazino, indigo, žalio obuolio, dangaus, apelsinų, rausvų persikų, dedešvų, turkio, alyvų, samanų, rubino, ambros, trynio, cinoberio ir lazurito spalvų kalvos. Ir jos driekėsi nuo vieno horizonto krašto iki kito, kiek tiktai akis beįstengė užmatyti. Auksiniai ir sidabriniai smėlio upeliai tekėjo tarp kalvų ir skyrė jas vieną nuo kitos.

— Tai Goabas, — garsiai ištarė Bastijanas. — Spalvų dykuma! Saulė kilo vis aukščiau ir aukščiau, ir karštis darėsi nebepakeliamas. Oras viršum įvairiaspalvių kopų ėmė ribėti, ir Bastijanas suprato, kad jo padėtis išties sunki. Buvo aišku, jog toje dykumoje negalima likti. Jeigu nepavyks iš jos išsikrapštyti, jis greit gaus galą.

Nejučiom Bastijanas suėmė ant krūtinės kabantį Vaikų Karalienės ženklą tikėdamasis, jog tas jį išves. Tada narsiai leidosi žygin.

Jis ropštėsi į kopas ir vėl leidosi nuo jų, valandų valandas žygiavo į priekį, nieko daugiau nematydamas, tik kalvas ir vien tiktai kalvas. Tik tos spalvos visąlaik keitėsi. Pasakiška jo stiprybė dabar jam nieko negelbėjo, nes dykumos platybių vien jėga neįveiksi. Oras alsino svilinančia pragaro kaitra, ir Bastijanas vos galėjo kvėpuoti. Liežuvis jam lipo prie gomurio, o veidas buvo aptekęs prakaitu. Saulė virto liepsnų sūkuriu dangaus viduryje. Tenai ji kabojo jau seniai ir, rodės, nejudėjo iš vietos. Toji diena dykumoje truko tiek pat ilgai kiek ir Perelino naktis. Bastijanas vis ėjo ir ėjo. Jo akys degė, liežuvis tarsi virto odos gabalu. Tačiau keleivis nepasidavė. Jo kūnas išdžiūvo, o kraujas taip sutirštėjo, kad vos tekėjo gyslomis. Ir vis dėlto Bastijanas ėjo toliau, lėtai, žingsnis po žingsnio, neskubėdamas, bet ir nestoviniuodamas, kaip visi prityrę dykumų keliautojai. Jis nekreipė dėmesio į troškulio kančias. Jame pabudo tokia geležinė valia, kurios negalėjo įveikti nei nuovargis, nei sunkumai.

Jis prisiminė, kaip greitai anksčiau prarasdavo ryžtą. Pradėdavo šimtus darbų ir vėl juos mesdavo susidūręs su menkiausia kliūtimi. Jis nuolatos drebėdavo dėl maisto ir juokingai bijojo susirgti ar patirti skausmą. Visa tai buvo likę praeityje.

Į tokį žygį per spalvų dykumą Goabą dar niekas nebuvo drįsęs leistis ir daugiau niekas negalėjo leistis.

Ir turbūt niekas apie tai nesužinos.

Ši mintis nuliūdino Bastijaną ir jis niekaip neįstengė jos atsikratyti. Iš visko sprendžiant, Goabo dykuma buvo neįsivaizduojamai didelė, jis niekuomet negalės pasiekti jos krašto. Jis nebijojo, kad anksčiau ar vėliau žus, nors ir labai buvo ištvermingas. Mirtį jis pasitiks ramiai ir išdidžiai, kaip buvo įpratę Atrėjo genties medžiotojai. Bet kad niekas nedrįso kelti kojos į šią dykumą, tai niekas ir apie Bastijano mirtį nepaskelbs. Nei Fantazijoje, nei namie. Jis bus paprasčiausiai laikomas dingusiu be žinios, ir niekas net nepamanys, kad jis išvis buvo Fantazijoje ir Goabo dykumoje.

Galvodamas apie tai, jis ėjo toliau, ir staiga jam toptelėjo viena mintis. Visa Fantazija, taip sakė jis sau, juk buvo anoj knygoj, kurią rašė Keliaujančio Kalno senis. O tą knygą, „Begalinę istoriją“, jis pats skaitė palėpėje. Galbūt ir dabar joje aprašyta visa, ką jis patyrė. Ir visai įmanoma, kad kas nors kitas ją vieną dieną perskaitys — arba net jau dabar, šią akimirką, skaito. Taigi jis galbūt galėtų duoti tam kažkam ženklą.

Smėlio kalva, ant kurios kaip tik stovėjo Bastijanas, buvo ultramarino spalvos. Toliau, už nedidelio slėnio, kūpsojo ugnies spalvos kalva. Bastijanas priėjo prie jos, pasisėmė abiem rankom raudono smėlio, nunešė jį prie mėlynosios kalvos ir nubėrė jos šlaite ilgą liniją. Vėl grįžo atgal, dar atsinešė raudono smėlio, o paskui dar ir dar. Po kurio laiko mėlyname fone jis nubarstė tris milžiniškas raides:

B B B

Ir patenkintas apžiūrėjo savo kūrinį. Tą ženklą turėjo pastebėti kiekvienas, skaitysiąs „Begalinę istoriją“. Tad kad ir kas jam dabar atsitiktų, vis tiek bus žinoma, kur jis atsidūrė.

Bastijanas atsisėdo ant liepsnaspalvės kalvos viršūnės ir truputį pailsėjo. Trys raidės ryškiai švytėjo žilpinančioje dykumos saulėje.

Jis ir vėlei kai ką užmiršo apie Bastijaną iš žmonių pasaulio. Jau nė nenutuokė, kad anksčiau buvo jautrus, kartais net verksmingas. Dabar jis didžiavosi savo ištverme ir tvirtumu. Bet tuo metu jam kilo naujas noras.

— Aš, aišku, nebijau, — pasakė jis pats sau, kaip buvo įpratęs, — tačiau man trūksta tikros narsos. Iškęsti nepriteklius ir įveikti sunkumus, be abejo, puiku. O drąsa, narsa — tai juk visai kas kita! Aš norėčiau patirti netikėtą nuotykį, reikalaujantį pašėliškos drąsos. Bet čia, dykumoje, juk nieko nepatirsi. Tačiau būtų nuostabu sutikti pavojingą būtybę, — tik kad jinai nebūtų tokia bjauri kaip Ygramulė, o dar pavojingesnė. Kad tai būtų graži ir sykiu pati pavojingiausia Fantazijos būtybė. Tada aš stočiau su ja į kovą ir...

Daugiau Bastijanas nieko nespėjo pasakyti, nes tą pačią akimirką dykumos žemė po juo sudrebėjo. Ir pasigirdo toks duslus riaumojimas, kad jį labiau pajuto, negu išgirdo. Bastijanas atsigręžė ir toli palei horizontą išvydo iš pradžių jam nesuprantamą reiškinį. Iš tenai lėkė kažkoks ugninis kamuolys. Neįtikėtinu greičiu jis apsuko platų ratą apie tą vietą, kur sėdėjo Bastijanas, paskui pasileido tiesiai į jį. Nuo karščio ribančiame ore, visas apybraižas verčiančiame tarsi plevenančiomis liepsnomis, toji būtybė atrodė kaip šokinėjantis ugninis demonas.

Bastijaną suėmė baisi baimė, ir nespėjęs susivokti jis nukurnėjo į slėnį tarp raudonosios ir mėlynosios kopos, norėdamas pasislėpti nuo atlekiančios ugninės būtybės. Bet vos tik tenai atsidūręs, susigėdo savo išgąsčio ir prisivertė jį pergalėti.

Jis stvėrėsi ant krūtinės kabančio Auryno ir pajuto, kaip krūtinėn ėmė plūsti ir netrukus ją visą užpildė ką tik geidauta narsa.

Paskui jis išgirdo tą duslų riaumojimą, drebinusį dykumos žemę, bet šįkart visai čia pat. Jis pasižiūrėjo į viršų. Ant ugniaspalvės kopos viršūnės pamatė milžinišką liūtą. Jis stovėjo kaip tik priešais saulę, tad didžiuliai jo karčiai gaubė snukį lyg liepsnų vainikas. Tačiau karčiai ir visas kailis buvo ne geltoni, kaip įprasta liūtams, o tokie pat raudoni kaip ir smėlis, ant kurio stovėjo.

Liūtas, rodės, nepastebėjo tarp kopų palyginti su juo mažulyčio berniuko. Jis žiūrėjo į raudonas raides ant priešais dunksančios kalvos šlaito. Ir vėl pasigirdo tasai galingas duslus balsas:

— Kas tai padarė?

— Aš, — pasakė Bastijanas.

— O ką tai reiškia?

— Čia mano inicialai, — atsakė Bastijanas, — aš esu Bastijanas Baltazaras Buksas.

Tiktai dabar liūtas nukreipė į jį savo žvilgsnį, ir Bastijanui pasirodė, tarsi jį būtų apgaubusi liepsnų skraistė, kurioje jam lemta virsti pelenais. Tačiau tas jausmas greit praėjo, ir jis atlaikė liūto žvilgsnį.

— Aš, — tarė didžiulis žvėris, — esu Graogramanas, šios Spalvų dykumos valdovas, dar vadinamas Margaspalve Mirtim.

Jie tebežiūrėjo viens į kitą, ir Bastijanas jautė pragaištingą liūto akių jėgą.

Tai buvo nematomos grumtynės. Ir galų gale liūtas nuleido akis. Lėtais, didingais žingsniais jis nusileido nuo kopos. Atsidūręs ant ultramarininio smėlio, jis tuojau pat pakeitė spalvą, — jo karčiai ir kailis taip pat pasidarė mėlyni. Milžiniškas žvėris akimirką stovėjo priešais Bastijaną, žiūrintį į jį iš apačios kaip pelė į katę, paskui staiga atsigulė ir ligi pat žemės nuleido prieš berniuką galvą.

— Valdove, — pasakė jis, — aš esu tavo tarnas ir laukiu įsakymų!

— Norėčiau išeiti iš šios dykumos, — pareiškė Bastijanas, — ar gali mane išnešti?

Graogramanas papurtė galvą.

— Aš negaliu to padaryti, valdove.

— Kodėl?

— Todėl, kad dykuma visuomet su manim.

Bastijanas nesuprato, ką liūtas nori tuo pasakyti, todėl paklausė:

— O ar nėra kitos būtybės, galinčios mane iš čia išnešti?

— Ką jūs, pone, — atsakė Graogramanas, — ten, kur esu aš, negali būti jokio kito gyvo padaro. Vien mano buvimo užtenka, kad patys stipriausi ir baisiausi padarai per tūkstantį mylių aplink virstų pelenų krūvele. Užtat esu vadinamas Margaspalve Mirtim ir Spalvų dykumos karaliumi.

— Tu klysti, — pasakė Bastijanas, — ne kiekviena būtybė sudega tavo karalystėje. Aš, kaip matai, atsilaikiau prieš tave.

— Todėl, kad turi puošmeną, valdove. Tave saugo Aurynas — prieš jį bejėgis ir aš, galingiausias iš visų Fantazijos gyventojų.

— Tu nori pasakyti, kad neturėdamas brangenybės, aš sudegčiau?

— Taip, valdove, sudegtum, nors aš pats to nenorėčiau. Mat tu esi pirmas ir vienintelis, su kuo man teko pasikalbėti.

Bastijanas sugriebė ženklą.

— Ačiū, Mėnuliuke! — pasakė jis tyliai.

Graogramanas vėl atsistojo visu ūgiu ir iš viršaus pažvelgė į Bastijaną.

— Man atrodo, pone, kad mes turėtume viens kitam ką pasakyti. Galbūt aš galėčiau tau atskleisti kai kurias paslaptis, kurių pats nežinau, o tu įmintum mano būties mįslę.

Bastijanas linktelėjo galva.

— Jeigu galima, norėčiau pirma ko nors atsigerti. Aš labai ištroškęs.

— Tavo tarnas viską padarys, — atsakė Graogramanas, — gal teiksiesi, pone, atsisėsti ant mano nugaros? Aš nunešiu tave į savo rūmus, kur tu rasi visa, ko norėsi.

Bastijanas užsėdo ant liūto nugaros. Jis įsikibo abiem rankom į jo karčius, kurių sruogos plaikstėsi lyg liepsnų liežuviai.

Graogramanas pasuko galvą į jį.

— Tvirtai laikykis, pone, nes aš esu greitas bėgikas. Ir dar vieno dalyko noriu tavęs paprašyti: kolei būsi mano karalystėje ar juoba su manim... pažadėk man, kad jokia dingsčia ir nė akimirkai nenusiimsi nuo kaklo brangenybės!

— Pažadu, — pasakė Bastijanas.

Tada liūtas pajudėjo, iš pradžių, lėtai ir oriai, paskui vis greičiau ir greičiau. Bastijanas stebėjosi matydamas, kaip sulig nauja kopa keičiasi liūto karčių ir kailio spalva. Bet paskui Graogramanas pasileido galingais šuoliais nuo viršūnės ant viršūnės ir nulėkė didžiulėmis letenomis beveik nesiekdamas žemės. Jo kailio spalva keitėsi vis greičiau, kol Bastijano akys jau nebespėjo sekti ir matė visas spalvas iškart, tarsi visas milžiniškas žvėris būtų vientisas vaivorykštinis opalas. Bastijanas buvo priverstas užsimerkti. Karštas pragaro oras švilpė ausyse ir plėšė nuo pečių užpakaly besiplaikstantį apsiaustą. Jis jautė, kaip juda liūto raumenys, užuodė laukinišką jaudinantį liūto karčių kvapą. Berniukas triumfuodamas skardžiai klyktelėjo lyg plėšrus paukštis, ir Graogramanas atsakė jam dykumą sudrebinusiu riaumojimu. Tą akimirką jie jautėsi kaip vienas, nors šiaip viens nuo kito labai skyrėsi. Bastijanas buvo lyg apsvaigęs, ir atsipeikėjo tiktai išgirdęs Graogramano žodžius:

— Mes atvykom, pone. Teikis nulipti.

Bastijanas nušoko ant žemės. Priešais išvydo suskeldėjusį juodų uolynų kalną... o gal tai buvo kokio nors pastato griuvėsiai? Jis nebūtų galėjęs pasakyti, kas tai, nes akmenys, pusiau užpustyti įvairiaspalvio smėlio, ar sugriuvusios arkos, sienos, kolonos ir terasos buvo išraižytos gilių plyšių ir taip išduobtos, tarsi smėlio audros kadaise būtų nuzulinusios jų briaunas ir nelygumus.

— Čia, pone, — išgirdo Bastijanas liūto balsą, — yra mano rūmai... ir mano kapas. Prašom vidun, būk pirmas ir vienintelis Graogramano svečias.

Saulė jau buvo praradusi savo svilinančią galią ir didelė, blyškiai geltona kabojo virš horizonto. Matyt, jota buvo ilgiau, negu Bastijanui atrodė. Kolonų strampai ar uolų kyšuliai, nežinia kaip juos pavadinti, jau metė ilgus šešėlius. Tuojau turėjo užeiti vakaras.

Kai Bastijanas žengė paskui liūtą po tamsiu vartų skliautu, vedančiu į Graogramano rūmų vidų, jam pasirodė, kad žvėries žingsniai jau ne tokie kaip pirma, bet pavargę ir sunkūs.

Perėję tamsų koridorių, nusileidę ir užlipę daugeliu laiptų, jie atsidūrė priešais dideles duris, rodės, taip pat padarytas iš juodo akmens. Kai Graogramanas priėjo prie jų, jos pačios atsidarė, o įžengus pro jas Bastijanui, vėlei užsivėrė jam už nugaros.

Dabar jie stovėjo erdvioje salėje, tikriau sakant, oloje, apšviestoje šimtų žibintų. Jų ugnys atitiko margaspalvį šviesų žaismą Graogramano kailyje. Įvairiaspalvių akmenų plokštėmis išklotos grindys viduryje pakopomis kilo į viršų, sudarydamos apskritą plotą, kur stovėjo juodos uolos luitas. Graogramanas lėtai pažvelgė į Bastijaną dabar tarsi užgesusiomis akimis.

— Mano valanda čia pat, — dusliai, tarsi murmėdamas pasakė jis, — mums jau nebus kada pasikalbėti. Tačiau tu nesijaudink ir palauk dienos. Įvyks tai, kas visuomet įvyksta. Ir galbūt tu galėsi man pasakyti kodėl.

Paskui jis pasuko galvą į mažas dureles kitame olos gale.

— Eik tenai, pone, kur viskas tau paruošta. Toji menė laukia tavęs nuo neatmenamų laikų.

Bastijanas priėjo prie durelių, bet prieš atidarydamas jas, darsyk atsigręžė atgal. Graogramanas buvo atsitūpęs ant juodojo akmens ir dabar pats pajuodavęs kaip tas akmuo.

— Klausyk, pone, — beveik pašnibždom pasakė jis, — gali būti, kad tu girdėsi kokius nors garsus, kurie tave gąsdins. Bet nekreipk dėmesio! Tau nieko neatsitiks, kol turi ženklą.

Bastijanas linktelėjo ir įėjo pro duris.

Tai buvo puikiai išpuošta patalpa. Jos grindis dengė minkšti nuostabių spalvų kilimai, lieknos kolonos, laikančios įmantriai išraižytus skliautus, spindėjo aukso mozaikomis, metančiomis tūkstančius atšvaitų, nes ir čia degė įvairiaspalviai žibintai. Viename kampe stovėjo platus, minkštais apklotais ir įvairiausiomis pagalvėmis apkrautas gultas, kurį gaubė žydro šilko baldakimas. Kitame kampe buvo iškirstas didelis plaukymo baseinas, o jame garavo aukso spalvos švytintis skystis. Ant žemo staliuko stovėjo dubenys ir vazos su valgiais, taip pat ąsotis su rubino spalvos gėrimu ir auksinė taurė.

Bastijanas turkiškai atsisėdo prie staliuko ir ėmė vaišintis. Gėrimas buvo rūgštus, stiprus ir nuostabiai malšino troškulį. Nė vieno valgio jis iki tol nebuvo matęs. Net nebūtų galėjęs pasakyti, ar tai pyragėliai, ar didelės ankštys, ar riešutai. Kai kas atrodė kaip moliūgai ir arbūzai, tačiau buvo visai kitokio, aštraus ir netikėto, skonio. Šiaip ar taip, Bastijanas gardžiai ir su apetitu iki soties prisikirto.

Paskui jis nusirengė — pasilikdamas tiktai ženklą — ir įlipo į maudyklę. Kurį laiką pliuškenosi ugniniame skystyje, prausėsi, nardė ir prunkštė kaip ruonis. Paskui ant baseino krašto pastebėjo kelis keistos formos butelius. Pamanęs, jog juose laikomos vonios esencijos, jis nerūpestingai po truputį šliūkštelėjo iš kiekvieno į vandenį. Pliūptelėjo kelios žalios, raudonos ir geltonos liepsnos, šnypšdamos jos ėmė šliaužioti vandens paviršiumi, parūko dūmai, paskleisdami sakų ir gailių žolių kvapą.

Galų gale Bastijanas išlipo iš maudyklės, nusišluostė čia padėtais minkštais rankšluosčiais ir vėl apsirengė. Tuo metu jam pasirodė, lyg žibintų šviesa būtų staiga prislopusi. Ir tada ausis pasiekė garsas, nuo kurio nugara perbėgo šiurpulys: sugirgždėjo, supoškėjo, tarsi sprogus dideliausiam ledo luitui, paskui pasigirdo pamažu tilstantis dejavimas.

Bastijanas klausėsi neramia širdim. Jis prisiminė Graogramano žodžius, kad nereikia jaudintis.

Garsas nepasikartojo. Tačiau tyla buvo, galima sakyti, dar baisesnė. Jam parūpo sužinoti, kas atsitiko?

Bastijanas atidarė miegamojo duris ir pasižiūrėjo į didžiąją olą. Iš pradžių nepastebėjo jokio pasikeitimo, išskyrus tai, kad žibintai degė blausiau ir kad jų liepsnos ėmė pliupsėti kaip vis lėčiau beplakantis pulsas. Liūtas ta pačia poza tebetupėjo ant juodojo akmens ir, rodės, žvelgė į Bastijaną.

— Graogramanai! — tyliai šūktelėjo Bastijanas. — Kas čia darosi? Kas tai buvo per garsas? Ar čia tu triukšmauji?

Liūtas nieko neatsakė ir nesujudėjo, bet kai Bastijanas ėjo artyn, jo akys sekė jį.

Bastijanas neryžtingai ištiesė ranką norėdamas paglostyti Graogramano karčius, bet vos tik juos palietęs, atšoko atgal. Jie buvo kieti ir šalti kaip tas juodas akmuo. Tą pat pajuto ir palytėjęs Graogramano snukį bei letenas. Bastijanas nežinojo, ką jam daryti. Jis pamatė, kaip juodos didžiosios durys lėtai atsivėrė. Tiktai kai atsidūrė ilgame tamsiame koridoriuje ir ėmė lipti laiptais, jis paklausė savęs, ko jam tenai lauke reikia. Juk dykumoje neras nieko, kas galėtų išgelbėti Graogramaną.

Tačiau dykumos jau nebuvo!

Nakties tamsoje visur ėmė žibėti ir blykčioti. Milijonai daigelių kilo iš smėlio smilčių, dabar vėl virtusių sėklomis. Nakties miškas Perelinas buvo vėl pradėjęs augti! Bastijanas staiga suvokė, kad Graogramano sustingimas kažkaip su tuo susijęs.

Jis vėl grįžo į olą. Žibintų liepsnos dabar vos bepliūpsėjo. Jis priėjo prie liūto, apkabino rankom jo galingą sprandą ir priglaudė veidą prie žvėries snukio.

Dabar ir liūto akys buvo juodos ir negyvos kaip uola. Graogramanas buvo suakmenėjęs. Paskutinįsyk pliūptelėjo šviesos, ir aplink pasidarė tamsu kaip kape.

Bastijanas karčiai pravirko, ir akmeninis liūto snukis sušlapo nuo jo ašarų. Galų gale jis susirangė tarp didžiulių žvėries letenų ir užmigo.