IV

Ygramulė, kurios yra daug

Atrėją čia pradėjo kankinti troškulys ir alkis. Jis jau dvi dienos buvo išėjęs iš Liūdesio pelkių ir nuo to laiko vienišas klaidžiojo po plikus, be gyvos dvasios uolynus. Ta menka maisto atsarga, kurią buvo įsidėjęs kelionėn, sykiu su žirgu Artaksu nuskendo juoduose pelkyno vandenyse. Veltui Atrėjas kapstėsi tarp akmenų bandydamas rasti bent vieną šaknį — niekas ten neaugo, net samanos ir vijokliai.

Iš pradžių jis džiaugėsi, kad bent jau vėl jaučia po kojomis tvirtą žemę, tačiau pamažu turėjo pripažinti, kad jo padėtis greičiausia tik dar pablogėjo. Jis pasiklydo. Netgi pasaulio krypčių nebepajėgė nustatyti, nes blausi šviesa iš visų pusių buvo vienoda, ir pagal ją Atrėjas negalėjo orientuotis. Iš visų pusių aplinkui kyšančiose uolų viršūnėse švilpavo šaltas vėjas.

Atrėjas lipo ant kalnų keterų ir uolų viršūnių, kopė į viršų ir leidosi žemyn, tačiau visąlaik išvysdavo kitus kalnus, o už jų vėlei dunksojo kalnų grandinės, besitęsiančios iki horizonto. Ir nei vienos gyvos būtybės, nei vabalėlio, nei skruzdėlės, nei vanago, kurie paprastai kantriai seka pasiklydusį, kol jis sukniumba.

Nebeliko abejonių. Vietovė, kur jis klaidžiojo, buvo Negyvieji kalnai. Tik nedaugeliui teko juos matyti, ir nė vienas nebuvo iš jų sugrįžęs. Tačiau legendose, pasakojamose Atrėjaus gentyje, jie buvo minimi. Jis prisiminė vienos senos dainos posmelį:

Jau geriau yra medžiokliui

pelkėje klampioj nuskęsti,

nei pasiekt Negyvus kalnus

ir Didžiojoje Bedugnėj

susitikti Ygramulę, —

tą, kurios yra tiek daug...

Net jeigu Atrėjas būtų žinojęs, kur eiti, grįžti jis jau vis tiek nebūtų įstengęs, nes per toli įsiskverbė į kalnus. Liko tik vienas kelias — pirmyn. Jeigu ne ta nepaprastai svarbi užduotis, jis turbūt būtų tiesiog atsisėdęs kurioje nors oloje ir tenai ramiai laukęs mirties, kaip tokiais atvejais darydavo jo genties medžiotojai. Tačiau jis buvo Didžiojoje paieškoje, lemiančioje Vaikų Karalienės ir visos Fantazijos šalies likimą, ir neturėjo teisės pasiduoti. Tad vis ropštėsi į viršų ir leidosi žemyn, ir kartais jam atrodydavo, kad jau ilgai eina lyg miegodamas, kad jo mintys klajoja kitur ir nenori grįžti tikrovėn.

Bastijanas krūptelėjo. Bokšto laikrodis išmušė pirmą. Tos dienos pamokos baigėsi.

Bastijanas klausėsi, kaip ūžia ir šaukia vaikai, iš klasių pasipylę į koridorius. Buvo girdėti, kaip daugybė kojų dundina laiptus. Paskui dar valandėlę iš gatvės sklido šūksniai. Ir galų gale mokykloje įsivyravo tyla.

Ji užgulė Bastijaną kaip slogus, sunkus, dusinantis apklotas. Nuo šiol jis bus mokykloje vienas vičvienaitis — visą dieną, ateinančią naktį, nežinia kiek. Dabar jau juokai baigėsi.

Kiti ėjo namo pietauti. Bastijanas taip pat norėjo valgyti, jam buvo šalta, kad ir apsisiausčius kariškomis antklodėmis. Staiga jis visiškai nusiminė, visas jo planas dabar atrodė perdėm beprotiškas ir beprasmis. Jis norėjo namo, tuojau pat, nedelsiant! Dabar kaip tik dar galima. Ligi šiol tėvas dar nebus nieko pastebėjęs. Bastijanui net nereikės jam sakyti, kad šiandien nebuvo mokykloje. Tai, žinoma, kada nors iškils aikštėn, tačiau iki tol dar daug vandens nutekės. O kaip bus su pavogta knyga? Ką gi, ir šitai kada nors reikės prisipažinti. Tėvas galų gale su tuo susitaikys, juk jau ne kartą Bastijanas jį yra nuvylęs. Tėvo visiškai nėra ko bijoti. Galbūt jis nieko nesakęs nueis pas poną Koreanderį ir viską sutvarkys.

Bastijanas jau griebė vario spalvos knygą ir buvo bekišąs ją į portfelį, bet paskui susilaikė.

— Ne, — staiga pasakė jis garsiai palėpės tyloje, — Atrėjas taip greitai nepasiduotų susidūręs su pirmais sunkumais. Aš turiu baigti, ką pradėjęs. Dabar jau per toli nuėjau, kad galėčiau grįžti. Man lieka tik eiti toliau, kad ir kas beatsitiktų. Jis jautėsi labai vienišas, tačiau kartu lyg ir didžiavosi. Didžiavosi tuo, kad išliko tvirtas ir nepasidavė pagundai. Tad turbūt bent kiek panašus į Atrėją!

Tuo tarpu Atrėjas iš tiesų nebegalėjo toliau eiti. Prieš jį atsivėrė Didžioji Bedugnė.

To didingo ir šiurpaus vaizdo žodžiais neapsakysi. Išilgai Negyvųjų kalnų žiojėjo maždaug pusės mylios pločio plyšys, kurio dugno nebuvo matyti.

Atrėjas gulėjo ant uolos kyšulio krašto ir žvelgė žemyn į tamsą, besismelkiančią, rodės, iki pat žemės gelmių. Jis paėmė sulig galva didumo akmenį, gulėjusį šalimais, ir sviedė kiek įmanydamas toliau. Akmuo krito, krito ir krito, kol jį prarijo tamsa. Atrėjas klausėsi, tačiau, nors ir ilgai laukė, neišgirdo, kaip jis atsimušė į dugną. Ir tada Atrėjas pasiliko vienintelę likusią išeitį: patraukė palei Didžiosios Bedugnės kraštą, bet kuriuo momentu pasiruošęs sutikti tą siaubingą pabaisą, apie kurią pasakojo senoji daina. Jis neįsivaizdavo, kas tai galėtų būti per būtybė, tik žinojo, kad jos vardas Ygramulė.

Didžioji Bedugnė zigzagais ėjo per kalnuotą dykynę, ir palei jos kraštą, žinoma, nebuvo kelio, čia jam taip pat reikėjo kopti į didžiausias uolas, kurios kartais pavojingai siūbavo po kojų, arba kelią užtverdavo milžiniški, sunkiai apeinami akmenų luitai ar riedulių krūvos, kurios tuojau pat imdavo riedėti į bedugnę, kai pastatydavo ant jų koją. Daugsyk jis tik per plauką nenugarmėjo žemyn.

Jeigu būtų žinojęs, kad jį vejasi, kad persekiotojas valanda po valandos vis artėja, ko gero, būtų iškrėtęs kokią kvailystę, galėjusią skaudžiai atsiliepti jo sunkiam žygiui. Tas pats tamsos padaras vijosi jį nuo to laiko, kai jis leidosi ieškoti vaistų Vaikų Karalienei. Dabar toji tamsa jau buvo tiek sutankėjusi, kad galėjai nesunkiai įžiūrėti apybraižas. Tai buvo vilkas, juodas kaip derva ir didumo sulig jaučiu. Nepakeldamas nosies nuo žemės, jis dūmė Atrėjo pėdsakais per Negyvųjų kalnų uolynus. Liežuvis jo karojo, o nasrai buvo taip iššiepti, kad buvo matyti baisingi dantys. Švieži pėdsakai rodė, kad iki aukos likusios tiktai kelios mylios. Ir atstumas nepermaldaujamai mažėjo.

Tačiau Atrėjas nieko nenutuokė apie savo persekiotoją ir atsargiai, lėtai rinkosi kelią.

Atsidūręs siauroje oloje, kuri lyg vingiuotas vamzdis vedė per uolyną, jis staiga išgirdo nesuprantamą dundesį, nepanašų į jokį kitą kada nors girdėtą triukšmą. Aplinkui šniokštė, riaumojo ir žvangėjo, kartu Atrėjas jautė, kaip dreba uola, kurioje jis lindi, ir girdėjo, kaip braška akmens luitai, lauke bildantys nuo kalno sienų. Jis valandėlę palaukė, ar nesiliaus drebėjusi žemė, jeigu tai iš tiesų buvo žemės drebėjimas, o kad triukšmas netilo, tai ėmė slinkti toliau, kol pagaliau pasiekė išėjimą ir atsargiai iškišo galvą į lauką.

Ir štai ką pamatė: viršum Didžiosios Bedugnės tamsybių, tarp vieno jos krašto ir kito, kabojo milžiniškas voratinklis. Lipniuose storumo sulig lynu jo siūluose blaškėsi didelis baltas laimės drakonas. Jis plakė uodega, draskėsi nagais, tačiau nuo to jam buvo tik blogiau.

Laimės drakonų Fantazijos šalyje labai reta. Jie nė kiek nepanašūs į paprastus drakonus arba slibinus, lindinčius žemės gelmėse, skleidžiančius smarvę ir saugančius kokius nors tikrus ar tariamus turtus. Tokie chaoso išgamos paprastai būna pikto ar niūraus būdo, turi šikšnosparnių sparnus, kurie juos triukšmingai ir sunkiai pakelia nuo žemės, ir spjaudosi ugnim bei dūmais, o laimės drakonai yra oro ir šilumos vaikai, kupini nežaboto džiaugsmo ir, nepaisant savo milžiniško sudėjimo, lengvi kaip vasaros debesys. Todėl skristi jiems nereikia sparnų. Padangėmis jie plaukia tarsi žuvys vandeniu. Nuo žemės žiūrint, atrodo kaip lėti žaibai. Tačiau nuostabiausias yra jų dainavimas. Drakonų balsas panašus į auksinį didelio varpo gaudimą, o kai tyliai kalba, tai atrodo, lyg tasai varpo skambesys sklistų iš tolo. Kam kada nors teko girdėti juos dainuojant, tas iki savo dienų galo neužmirš ir dar vaikams papasakos. Bet to laimės drakono, kurį dabar matė Atrėjas, padėtis tikrai nenuteikė dainoms. Ilgas, lankstus kūnas su rausvai žibančiais perlamutriniais žvynais persisukęs ir apraizgytas kabojo milžiniškame voratinklyje. Ilgi jo ūsai, vešlūs karčiai, uodegos spurgai ir kiekviena kūno dalis buvo taip įsipainioję į lipnius lynus, kad jis vos galėjo pajudėti. Tiktai akių obuoliai liūtiškoje galvoje švietė rubino spalva ir rodė jį esant gyvą.

Puikusis padaras kraujavo iš daugelio žaizdų, mat tenai dar buvo kažkas kitas, milžiniškas, žaibu, lyg tamsos debesis, vis užgulantis šviesų drakono kūną, be perstogės keičiantis savo pavidalą. Kartais jis atrodydavo kaip milžiniškas voras ilgomis kojomis, su daugybe žiburiuojančių akių ir riebiu kūnu, apžėlusiu juodais susivėlusiais gaurais, paskui virsdavo viena vienintele didele ilgais nagais ranka, bandančia sutraiškyti laimės drakoną, o po akimirkos jau milžiniškas juodas skorpionas savo nuodingu geluoniu kapojo nelaimingą auką.

Tų dviejų galiūnų kova buvo šiurpi. Laimės drakonas dar gynėsi, spjaudydamas mėlynas liepsnas, kurios svilino vilkiško padaro šerius. Nuo jų kilo dūmai ir tumulais virto į uolų plyšį. Smarvė buvo tokia, kad Atrėjas vos galėjo kvėpuoti. Vienu metu laimės drakonui net pavyko nukąsti vieną ilgą priešininko koją. Tačiau ji nenukrito į bedugnės gelmes, o kurį laiką viena kirbėjo ore, paskui grįžo į savo ankstesnę vietą ir vėl susijungė su juodu debesišku kūnu. Ir tai kartojosi nuolatos, drakonas, nutvėręs už kurios nors vietos, rodės, kando tuštumą.

Tiktai dabar Atrėjas pastebėjo tai, į ką anksčiau nebuvo atkreipęs dėmesio: to baisingo padaro kūnas buvo nevientisas, jį sudarė nesuskaičiuojama daugybė mažų plieno spalvos vabzdžių, dūzgiančių kaip piktos širšės ir tirštame kamuolyje įgyjančių vis kitą pavidalą.

Tai buvo Ygramulė, ir dabar Atrėjas suprato, kodėl buvo sakoma, kad jos yra daug.

Jis išbėgo iš savo slėptuvės, nusitvėrė ant krūtinės kabančią brangenybę ir kiek įstengdamas garsiau suriko:

— Stok! Vaikų Karalienės vardu reikalauju! Stok!

Tačiau besikaunančių padarų riaumojimas ir šnypštimas užgožė jo balsą. Jis net pats jo beveik negirdėjo.

Nieko nelaukęs lipniais tinklo lynais jis puolė prie besikaunančių. Tinklas po kojomis dūzgė. Atrėjas prarado pusiausvyrą, prasprūdo pro tinklo akis, bet suspėjo rankomis užsikabinti, pakibo virš tamsios gelmės, vėl užsiropštė ant tinklo, prilipo prie jo, tada vargais negalais išsivadavo ir ėmė veržtis toliau.

Staiga Ygramulė pajuto, kad prie jos kažkas artinasi. Ji žaibiškai atsigręžė ir pasirodė visa savo šiurpybe: dabar ji atrodė kaip vientisas milžiniškas plieno spalvos veidas su viena vienintele viršum nosies akim, neįsivaizduojamai piktai spoksančia į Atrėją.

Iš baimės Bastijanas tyliai šūktelėjo.

Baimės klyksmas nuskardėjo tarpeklyje ir jį daugsyk atkartojo aidas. Ygramulė pasuko savo akį į dešinę, į kairę, norėdama įsitikinti, ar dar ko nors arti nėra, nes stovintis prieš ją iš siaubo lyg suparalyžiuotas berniukas negalėjo taip rėkti. Tačiau aplink nieko nebuvo.

„Gal ji mano riksmą išgirdo? — baisiai sunerimo Bastijanas. — Bet juk tai neįmanoma.“

Ir tada Atrėjas išgirdo Ygramulės balsą. Jis buvo labai plonas, truputį prikimęs ir visiškai netiko tokiam milžiniškam veidui. Be to, kalbant burna išvis nejudėjo. Žodžiai susidarė iš milžiniško širšių spiečiaus dūzgimo.

— Dvikojis! — išgirdo Atrėjas. — Po tokio ilgo ilgo bado išsyk du skanėstai! Kokia laiminga diena Ygramulei!

Atrėjas turėjo sukaupti visas jėgas. Jis atkišo puošmeną priešais vienintelę pabaisos akį ir paklausė:

— Ar pažįsti šį ženklą?

— Prieik arčiau, dvikoji, — sudūzgė daugiabalsis choras. — Ygrarnulė blogai mato.

Atrėjas žengė prie veido dar žingsnį. Dabar veidas pravėrė burną. Vietoj liežuvio joje buvo daugybė žibančių čiuptuvų ir žnyplių.

— Dar arčiau! — sudūzgė spiečius.

Jis žengė dar žingsnį ir atsidūrė taip arti veido, kad jau aiškiai matė nesuskaičiuojamus plieno spalvos padarus, besisukančius pašėliškame sūkuryje. Bet patsai baisusis veidas buvo ramus.

— Aš esu Atrėjas, — pasakė berniukas, — ir vykdau Vaikų Karalienės užduotį.

— Tu pasirodei nelaiku, — po valandėlės pasigirdo piktas dūzgimas. — Ko tu nori iš Ygramulės? Kaip matai, ji labai užimta.

— Aš noriu to laimės drakono, — atsakė Atrėjas, — atiduokit jį man!

— Kam tau jo reikia, dvikojį Atrėjau?

— Liūdesio pelkėse aš praradau savo arklį. Man reikia pasiekti Pietų orakulą, nes tiktai Ujulala gali man pasakyti, kas galėtų sugalvoti Vaikų Karalienei naują vardą. Jeigu ji liks be vardo, turės mirti, o sykiu su ja ir visa Fantazijos šalis — jūs taip pat, Ygramulė.

— O! — atsklido ištęstas garsas. — Ar tai dėl to ir atsiranda tos vietos, kur nieko nebėra?

— Taip, — patvirtino Atrėjas, — jūs dabar viską žinote, Ygramule. Tačiau Pietų orakulas per toli, kad aš jį pasiekčiau per tą laiką, kuris man skirtas gyventi. Todėl reikalauju sau šio drakono. Jeigu jis mane neš oru, aš galbūt dar pasieksiu tikslą.

Nuo sūkuriuojančio spiečiaus, sudarančio veidą, atsklido kažkas panašaus į daugiabalsį kikenimą.

— Tu klysti, dvikoji Atrėjau. Mes nieko nesam girdėję nei apie Pietų orakulą, nei apie Ujulalą, bet žinom, kad šitas drakonas tavęs nebegalės nešti. Net jeigu jis ir nebūtų sužeistas, jūsų kelionė truktų taip ilgai, kad per tą laiką liga įveiktų Vaikų Karalienę. Ne savo gyvenimu, dvikoji Atrėjau, turi matuoti ieškojimus, o jos.

Statmenai smingantį žvilgsnį buvo sunku išlaikyti, ir Atrėjas nuleido galvą.

— Teisybė, — tyliai ištarė jis.

— Be to, — kalbėjo toliau veidas nekeisdamas išraiškos, — drakonas apnuodytas Ygramulės nuodais. Gyventi jam liko daugių daugiausia valandėlė.

— Tuomet, — sumurmėjo Atrėjas, — nebėra jokios vilties nei jam, nei man, nei jums, Ygramule.

— Ką gi, — sudūzgė balsas, — Ygramulė bent jau darsyk gerai pasisotins. Tačiau tai nereiškia, jog šie Ygramulės pietūs ir bus paskutiniai. Ji dar žino būdą, kaip tave akimirksniu pristatyti į Pietų orakulą. Tik va, abejoja, ar jis tau tiks, dvikoji Atrėjau.

— Ką jūs norite tuo pasakyti?

— Tai Ygramulės paslaptis, ir bedugnių gyventojai turi savo paslapčių, dvikoji Atrėjau. Ygramulė jos iki šiol niekada neišdavė. Ir tu privalai prisiekti, kad niekada neišduosi. Mat Ygramulei neišeitų į gera, labai neišeitų į gera, jeigu ta paslaptis išaiškėtų.

— Aš prisiekiu. Kalbėkite!

Plieno spalvos milžiniškas veidas truputį palinko į priekį ir vos girdimai sudūzgė:

— Tu privalai leistis įkandamas Ygramulės.

Atrėjas pasibaisėjęs atšoko atgal.

— Ygramulės nuodai, — toliau kalbėjo balsas, — nužudo per valandą, bet tam, kuris jų gauna, kartu suteikia galią atsidurti toje Fantazijos šalies vietoje, kur jis panori. Tik pamanyk, kas būtų, jeigu tai paaiškėtų? Visos aukos paspruktų nuo Ygramulės!

— Per valandą? — sušuko Atrėjas. — Bet ką aš per valandą padarysiu?

— Šiaip ar taip, — sudūzgė spiečius, — daugiau negu per tas kelias valandas, kurios tau čia liko. Ryžkis!

Atrėjas grūmėsi su savimi.

— Ar jūs paleisit ir laimės drakoną, jeigu aš paprašysiu Vaikų Karalienės vardu? — paklausė jis pagaliau.

— Ne, — atsakė veidas, — tu neturi teisės to prašyti Ygramulės, nors ir nešioji Auryną. Vaikų Karalienės valia mes tokie, kokie esam. Todėl ir Ygramulė lenkiasi jos ženklui. Ir tu tai puikiai žinai.

Atrėjas tebestovėjo nuleidęs galvą. Ygramulė sakė teisybę. Jis negalėjo išgelbėti laimės drakono. Jo paties norai nieko nereiškė.

Jis išsitiesė ir pasakė:

— Daryk, ką siūlei!

Plieno spalvos debesis žaibo greitumu užgriuvo jį ir apgaubė iš visų pusių. Jis pajuto, kaip nežmoniškai suskaudo kairįjį petį, ir dar spėjo pagalvoti: „Į Pietų orakulą!“

Ir jam pasidarė tamsu akyse.

Kai netrukus vilkas pasiekė tą vietą, jis pamatė tik milžinišką voratinklį — ir daugiau nieko. Pėdsakas, kuriuo iki tol sekė, staiga nutrūko, ir jis niekaip negalėjo jo rasti.

Bastijanas liovėsi skaitęs. Jis jautėsi taip prastai, tarsi pats būtų gavęs Ygramulės nuodų.

— Ačiū Dievui, — pasakė jis tyliai, — kad aš ne Fantazijos šalyje. Tokių pabaisų tikrovėje, laimė, nėra. Visa tai tik pasakos.

Bet ar iš tiesų tai buvo tik pasaka? Kaipgi tada Ygramulė ir galbūt Atrėjas girdėjo Bastijano siaubo klyksmą?

Toji knyga jam ėmė kelti nerimą.