XVI

Sidabro miestas Amargantas

Ore pagal patalpos grindis ir sienas lėtomis bangomis vilnijo purpurinė šviesa. Bastijanas pakliuvo į šešiakampį kambarį, panašų į bičių korio akutę. Kas antroje sienoje buvo durys, kitos trys sienos buvo ištapytos keistais paveikslais. Jie vaizdavo fantastines vietas ir padarus, pusiau augalus, pusiau gyvulius. Bastijanas įėjo čia pro vienas duris, kitos buvo į dešinę ir kairę nuo jo. Jos buvo tokios pačios, tiktai iš kairės juodos, o iš dešinės baltos. Bastijanas pasirinko baltąsias.

Kitame kambaryje viešpatavo gelsva šviesa. Sienų rado tiek pat. Paveikslai ant jų vaizdavo visokius senus daiktus, kurių paskirties Bastijanas nesuprato. Ar tai įrankiai, ar ginklai? Abejos durys, esančios į kairę ir dešinę nuo jo, buvo tos pačios spalvos, abejos geltonos, tačiau kairiosios — aukštos ir siauros, o dešiniosios — žemos ir plačios. Bastijanas įėjo pro kairiąsias.

Kambarys, į kurį dabar įėjo, kaip ir abu pirmieji buvo šešiakampis, bet apšviestas melsvai. Sienų paveikslai vaizdavo ornamentus ar kažkokio svetimo alfabeto raides. Abejas duris rado vienodos formos, tačiau iš kitokios medžiagos, vienas iš medžio, kitas iš metalo. Bastijanas pasirinko medines.

Neįmanoma aprašyti visų durų ir kambarių, kuriuos Bastijanas perėjo Tūkstančio Durų pilyje. Buvo durų, kurios atrodė kaip didelės rakto skylutės ar kaip olų įėjimai, buvo auksinių ir aprūdijusių, aptrauktų apmušalais ir apkaltų vinimis, plonų kaip popierius ir storų kaip seifo durys, vienos panėšėjo į milžino burną, kitas reikėjo atidaryti kaip pakeliamąjį tiltą, vienos priminė didelę ausį, kitos buvo padarytos iš meduolio, dar kitos krosnies dangčio formos, o vienas reikėjo atsegti. Abejos iš kiekvieno kambario vedančios durys turėdavo kažką bendra — buvo tos pačios formos, dydžio ar iš tos pačios medžiagos, tačiau tuo pat metu kuo nors ryškiai skyrėsi.

Bastijanas perėjo daug šešiakampių patalpų. Kiekvienas jo priimtas sprendimas visąlaik vesdavo prie kito sprendimo, o šis reikalaudavo dar kito. Tačiau visi tie sprendimai nieko nekeitė, jis vis tebebuvo Tūkstančio Durų pilyje... ir turėjo joje likti. Eidamas vis toliau ir toliau, jis ėmė galvoti, kodėl taip yra. Jo noras pakliūti į labirintą, tiesa, išsipildė, tačiau to, matyt, neužteko, kad iš čia išeitų. Jis norėjo atsidurti draugijoje. Dabar jam pasidarė aišku, kad jo noras buvo labai nekonkretus ir nepadėjo jam apsispręsti, kokias duris pasirinkti — stiklines ar nupintas iš karnų. Ligi šiol jis rinkdavosi jas tiesiog pagal užgaidą ar nuotaiką ir per daug nesusimąstydamas. Iš esmės kiekvienąsyk galėjo pasirinkti ir kitas duris. Tačiau taip juk niekada neišeisi.

Bastijanas kaip tik stovėjo žalsvai apšviestame kambaryje. Trys iš šešių sienų buvo ištapytos debesimis. Kairėje esančios durys buvo iš balto perlamutro, o dešiniosios — iš juodmedžio. Ir staiga jis suprato, ko nori — Atrėjo!

Perlamutrinės durys priminė Bastijanui laimės drakoną Fuchurą, kurio žvynai blizgėjo kaip baltas perlamutras, tad jis pasirinko pastarąsias.

Kitoje patalpoje vėl rado dvejas duris: vienas nupintas iš žolės, kitas — geležinių grotų. Bastijanas pasirinko žolės duris, galvodamas apie Žolės jūrą, Atrėjo gimtinę.

Toliau atsidūrė priešais dvejas duris, besiskiriančias tik tuo, kad vienos buvo iš odos, o kitos iš veltinio.

Bastijanas, žinoma, pasirinko odines.

Ir vėl stovėjo priešais dvejas duris, tačiau čia jau reikėjo pamąstyti. Mat durys buvo purpurinės ir žalsvos. Atrėjas buvo žaliaodis ir nešiojo purpurinio bizono kailio apsiaustą. Ant žalsvųjų durų matė kelis baltais dažais nupieštus ženklus, tokius pačius, kokie buvo ant Atrėjo skruostų, kai pas jį atėjo senasis Kaironas. Tačiau tie patys ženklai buvo ir ant purpurinių durų, o apie tai, kad tokie ženklai puošė Atrėjo apsiaustą, Bastijanas nieko nežinojo. Taigi tas kelias, matyt, veda pas ką nors kitą, ne pas Atrėją.

Bastijanas atidarė žalsvąsias duris — ir atsidūrė lauke! Jis nustebo patekęs ne į Žolių jūrą, o į šviesų pavasario mišką. Saulės spinduliai skverbėsi pro jauną lapiją, kurios šešėliai šokinėjo ant samanų. Kvepėjo žeme ir grybais, o drungname ore skambėjo paukščių balsai.

Bastijanas atsigręžė ir pamatė, jog ką tik išėjo iš mažos miško koplyčios. Taigi tą akimirką jos durys buvo išėjimas iš Tūkstančio Durų pilies. Bastijanas jas darsyk atidarė, bet pamatė tiktai aukštos, mažos koplytėlės vidų. Jos stogas tebuvo keli supuvę sparai, styrantys į viršų, o ant sienų žėlė samanos.

Bastijanas patraukė akiplotu, iš pradžių nežinodamas kur. Jis neabejojo, kad anksčiau ar vėliau sutiks Atrėją. Ir tuo be galo džiaugėsi. Jis švilpčiojo paukščiams, o tie jam atsakinėjo, ir garsiai linksmai dainavo, kas ateidavo į galvą.

Truputį paėjęs vienoje laukymėje išvydo pulkelį apsistojusių žmonių. Priėjęs arčiau, pamatė, jog tai keli puikiai šarvuoti vyrai. Tarp jų buvo ir viena graži dama. Ji sėdėjo žolėje ir brązgino liutnia. Tolėliau stovėjo keli dailiai pabalnoti ir pakamanoti arkliai. Priešais žolėje gulinčius ir plepančius vyrus ant patiesto balto audeklo buvo prikrauta visokių valgių ir taurių.

Bastijanas prisiartino prie žmonių, tačiau kol kas paslėpė Vaikų Karalienės amuletą po marškiniais, nes iš pradžių norėjo neatpažintas ir nesukeldamas susidomėjimo pasišnekėti su ta draugija.

Pamatę jį ateinant, vyrai atsistojo ir mandagiai pasisveikino nusilenkdami. Matyt, palaikė Rytų šalies princu ar panašiai. Gražioji dama šypsodamasi taip pat palenkė galvą ir toliau gnaibė instrumento stygas. Vienas vyrų buvo ypač didelis, ypač prabangiai apsitaisęs, dar jaunas, šviesiais ant pečių krintančiais plaukais.

— Aš esu didvyris Hynrekas, — pasakė jis, — ši dama — princesė Oglamara, Luno karaliaus duktė. O šie vyrai — mano draugai Hykrionas, Hysbaldas ir Hydornas. O kuo jūs vardu, jaunikaiti?

— Aš negaliu pasakyti savo vardo... kol kas, — atsakė Bastijanas.

— Priesaika neleidžia? — paklausė princesė Oglamara truputį pašaipiai. — Toks jaunas ir jau davęs priesaiką?

— Jūs, žinoma, iš toli atvykot? — pasiteiravo didvyris Hynrekas.

— Taip, iš labai toli, — atsakė Bastijanas.

— Jūs princas? — pasidomėjo princesė palankiai jį nužvelgdama.

— Tegu tai lieka paslaptis, — pasakė Bastijanas.

— Šiaip ar taip, prašom prie mūsų stalo! — sušuko didvyris Hynrekas. — Suteikite mums garbę ir papietaukite su mumis, jaunasis pone.

Bastijanas padėkojo, atsisėdo ir ėmė kirsti.

Iš damos ir keturių ponų pokalbio jis sužinojo, kad visai netoli nuo tos vietos yra didelis ir puikus sidabro miestas Amargantas. Tenai turėjo įvykti savotiškos rungtynės. Iš arti ir toli į jas rinkosi drąsiausi didvyriai, geriausi medžiotojai, narsiausi kariai, taip pat visokie perėjūnai ir nutrūktgalviai. Tiktai trims narsiausiems ir stipriausiems, nugalėjusiems visus kitus, bus suteikta garbė dalyvauti savotiškoje ieškojimo ekspedicijoje. Tai turėjo būti tikriausiai labai ilga ir kupina nuotykių kelionė, o jos tikslas — rasti vieną asmenį, esantį kažkurioje iš daugelio Fantazijos šalių ir vadinamą tiesiog „išgelbėtoju“. Jo vardo nežinojo niekas. Tai jam, beje, Fantazijos karalystė turinti būti dėkinga, kad vėlei arba toliau gyvuoja. Mat vienu metu, labai seniai, Fantaziją ištikusi baisi katastrofa ir vos vos visai jos nesunaikinusi. Paskutinę akimirką tam sukliudęs minėtas „išgelbėtojas“, atėjęs ir davęs Vaikų Karalienei Mėnuliukės vardą, kurį dabar žino kiekvienas Fantazijos gyventojas. Nuo to laiko jis klaidžiojąs niekieno nežinomas po Fantazijos žemes. Ieškojimo ekspedicija turėsiant jį surasti ir tapusi, taip sakant, jo asmens sargyba visur lydėti ir saugoti, kad niekas neatsitiktų. Tačiau tam reikėsią parinkti tinkamiausius ir narsiausius žmones, nes jiems gal teksią patirti neįsivaizduojamų nuotykių.

Rungtynes, kuriose bus išrinkti tie trys vyrai, rengiąs sidabrinis senis Kverkvobadas, — Amarganto miestą visuomet valdąs vyriausias vyras ar vyriausia moteris, o Kverkvobadui dabar šimtas septyneri, — tačiau ne jis skelbsiąs nugalėtojus, o jaunas laukinis, vardu Atrėjas, berniukas iš žaliaodžių genties, dabar besisvečiuojantis pas Kverkvobadą. Tasai Atrėjas paskui vadovausiąs ekspedicijai. Mat jis vienintelis galįs atpažinti „išgelbėtoją“, nes yra sykį matęs jį stebuklingame veidrodyje.

Bastijanas tylėjo ir tiktai klausėsi. Jam buvo nelengva, nes labai greit suprato, jog „išgelbėtojas“ — jis pats. Kai paskui dar išgirdo Atrėjo vardą, tai apsidžiaugė visa širdim ir vos susivaldė neišsidavęs. Tačiau kol kas norėjo išlikti neatpažintas.

Beje, didvyriui Hynrekui rūpėjo ne tiek paieškų ekspedicija ir jos tikslai, kiek užkariauti princesės Oglamaros širdį. Bastijanas tuojau pastebėjo, kad didvyris Hynrekas iki ausų įsimylėjęs jaunąją damą. Jis vis dūsavo tada, kai visai nebuvo ko dūsauti, ir žvilgčiojo į savo išsvajotąją liūdnomis akimis. O ji dėjosi to nepastebinti. Paaiškėjo, kad princesė kažkokia proga prisiekė ištekėti tiktai už didžiausio iš visų didvyrių, už to, kuris įstengtų įveikti visus kitus. Menkesniu vyru ji nenorėjo tenkintis. Ir tai jaudino didvyrį Hynreką, nes kaip jis galėjo įrodyti, kad yra puikiausias. Juk negalėjo imti ir užmušti ką nors, nieko blogo jam nepadariusį, o karų jau seniai nebuvo. Jis mielai būtų kovęsis su pabaisomis ir demonais, jei būtų buvusi jo valia, kasryt būtų klojęs ant jos stalo kruvinas drakonų uodegas, tačiau aplink nebuvo nei pabaisų, nei drakonų. Kai sidabrinio senio Kverkvobado žygūnas atėjo kviesti į rungtynes, jis tuojau sutiko jose dalyvauti. O princesė Oglamara užsispyrė vykti kartu, nes jai rūpėjo savo akimis pamatyti, ką jis sugeba.

— Didvyrių pasakojimais, — tarė ji šypsodamasi Bastijanui, — kaip žinia, negalima tikėti. Visi jie linkę perdėti.

— Ar aš perdedu, ar ne, — įsiterpė didvyris Hynrekas, — vis tiek esu šimtąsyk daugiau vertas už tą legendinį išgelbėtoją.

— Iš kur jūs žinote? — paklausė Bastijanas.

— Na, — tarė didvyris Hynrekas, — jeigu tas vaikis turėtų bent pusę tiek jėgos, tai jam nereikėtų jokios asmens sargybos, kad saugotų ir popintų jį kaip kokį kūdikį. Man atrodo, jog tas mūsų išgelbėtojas geras suskis.

— Kaip jūs galite taip kalbėti! — sušuko Oglamara pasipiktinusi. — Pagaliau juk jis išgelbėjo Fantaziją nuo pražūties!

— O kad ir išgelbėjo! — paniekinamai nusišypsojo didvyris Hynrekas. — Matyt, tam nereikėjo didelio didvyriškumo.

Bastijanas nusprendė pasitaikius progai jį pamokyti.

Kiti trys ponai tiktai kelyje atsitiktinai sutiko šią porą ir prisijungė prie jos, Hykrionas, auginęs didžiulius juodus ūsus, tvirtino esąs stipriausias ir geriausias Fantazijos šalies karžygys. Hysbaldas, palyginti su kitais atrodęs gan gležnas rausvaplaukis, sakė, jog fechtuojantis niekas negalėtų jo pranokti miklumu ir išmone. Ir pagaliau Hydornas buvo įsitikinęs, jog kovoje bet ką pralenktų atkaklumu ir ištverme. Tą patvirtino ir jo išvaizda, nes jis buvo ilgas, liesas ir atrodė vienų gyslų ir kaulų.

Papietavę visi susiruošė žygin, indai, staltiesė ir maisto atsargos buvo sudėti į nešulinio galvijo balnakrepšius. Princesė Oglamara užsėdo ant savo balto eidininko ir nujojo sau nekreipdama dėmesio į kitus. Didvyris Hynrekas užšoko ant juodo kaip anglis eržilo ir nulėkė paskui ją. Trys likę ponai pasiūlė Bastijanui sėsti ant nešulinio gyvulio tarp atsargų krepšių. Jis sutiko, ponai taip pat užlipo ant savo puikiai pabalnotų arklių, ir visi pasileido risčia per mišką. Nešulinis gyvulys, sena asilėne, vis labiau likosi, ir Bastijanas bandė ją raginti. Tačiau užuot paspartinusi žingsnį, asilėne visai sustojo, atsigręžė ir pasakė:

— Neragink manęs, aš tyčia sustojau, pone.

— Kodėl? — paklausė Bastijanas.

— Aš žinau, kas tu esi, pone.

— Iš kurgi?

— Nors aš tiktai pusiau asilė, tačiau tiek suprantu. Net arkliai kai ką pastebėjo. Gali man nieko nesakyti, pone. Aš su džiaugsmu pasakočiau savo vaikams ir anūkams, kad nešiau išgelbėtoją ir pirma jį pasveikinau. Deja, mes negalim turėti vaikų.

— Kuo tu vardu? — paklausė Bastijanas.

— Icha, pone.

— Klausyk, Icha, nesugadink man malonumo ir kol kas niekam nesakyk, ką žinai. Gerai?

— Sutinku, pone.

Ir tada asilėne risčia leidosi vytis kitų.

Draugija laukė miško pakraštyje. Visi gėrėjosi Amarganto miestu, blizgančiu priešais juos saulės šviesoje. Miškas baigėsi ant kalvelės, ir nuo jos buvo matyti didelis beveik žibuoklių spalvos ežeras, iš visų pusių apsuptas panašių mišku apaugusių kalvų. O viduryje to ežero buvo sidabro miestas Amargantas. Visi namai stovėjo ant laivų, dideli rūmai — ant plačių krovininių baržų, mažesni — ant barkų ir valčių. Ir kiekvienas namas, kiekvienas laivas buvo iš sidabro. Mažų ir didelių rūmų langai ir durys, bokšteliai ir balkonai blizgėjo tokiu puikiu filigraniniu sidabru, kurio nebuvo visoje Fantazijoje. Ežeras buvo pilnas valčių ir barkų, vežiojančių į miestą lankytojus. Tad ir didvyris Hynrekas su savo palyda skubiai leidosi prie kranto, kur laukė sidabrinis keltas su dailiai išriestu priekiu. Jame išsiteko visa draugija sykiu su arkliais ir asilėne.

Pakeliui keltininkas, beje, apsirengęs sidabrinio audeklo drabužiu, Bastijanui pasakė, kad žibuoklių spalvos ežero vanduo toks druskingas ir kartus, kad prieš jį niekas ilgai neatsilaiko — niekas, išskyrus sidabrą. Ežeras vadinamas Muru, arba Ašarų ežeru. Senais senais laikais Amarganto miestas buvo iškeltas į ežero vidurį siekiant jį apsaugoti nuo užpuolimų, nes kas tik bandydavo mediniais ar geležiniais laivais jį pasiekti, tas nuskęsdavo ir pražūdavo, nes vanduo greitai suėsdavo laivą ir įgulą. Tačiau dabar Amargantas laikomas ežere kita dingsčia. Mat gyventojams patiko savo namus naujai grupuoti, sudarinėti iš jų naujas gatves ir aikštes. Jeigu, pavyzdžiui, dvi šeimos susidraugaudavo ar susigiminiuodavo susituokus jų jaunuomenei, tai jos palikdavo ankstesnę stovėjimo vietą, paprasčiausiai pastatydavo savo sidabrinius laivus greta ir tapdavo kaimynais. Tarp kitko, sidabras buvo ypatingas ir neprilygstamai gražiai apdorotas.

Bastijanas dar mielai būtų apie tai pasiklausęs, bet keltas atplaukė į miestą, ir jam su savo keliabendriais teko išlipti.

Iš pradžių jie leidosi ieškoti nakvynės namų, kur galėtų prisiglausti patys ir pasistatyti arklius. Tai buvo nelengva, nes Amargantas tiesiog knibždėjo keliautojų, iš toli ir arti atvykusių į rungtynes. Tačiau galų gale jie rado vietos viename viešbutyje. Vesdamas asilėnę į tvartą, Bastijanas sušnibždėjo jai į ausį:

— Neužmiršk, ką man pažadėjai, Icha. Mes netrukus pasimatysim.

Icha tiktai linktelėjo galva. Po to Bastijanas pareiškė savo kelionės draugams nenorįs jų daugiau sunkinti, kad vienas eisiąs apžiūrėti miesto. Jis padėkojo jiems už malonią draugiją ir atsisveikino. Iš tikrųjų, žinoma, nekantravo pamatyti Atrėją. Dideli ir maži laivai tarpusavyje buvo sujungti tilteliais, kai kurie siaurais ir menkučiais, skirtais tik vienam žmogui, kiti plačiais ir puikiais kaip gatvės, ir ant jų grūdosi daugybė žmonių. Buvo ir lenktų tiltų su stogais, o kanaluose tarp rūmų-laivų zujo šimtai mažų valtelių. Ir kur tik ėjai ar stovėjai, visur po kojom jausdavai po truputį siūbuojant žemę ir prisimindavai, jog miestas įsikūręs ant vandens.

Svečių minia, nuo kurios miestas, rodos, virte virė, buvo tokia marga ir įvairi, kad jos aprašymas užimtų ištisą knygą. Amargantiečius buvo nesunku atpažinti, nes jie vilkėjo sidabro audeklo drabužiais, beveik tokiais pat gražiais kaip Bastijano apsiaustas. Jų plaukai irgi buvo sidabriniai, o jie patys — dideli ir gerai sudėti, su Muru, arba Ašarų, ežero žibuoklių spalvos akimis. Didžioji dalis svečių jiems neprilygo grožiu. Buvo ten raumeningų milžinų su tokiom mažom galvom, kad jos tarp galingų pečių atrodė kaip obuoliai. Vaikščiojo daug niūriai ir įžūliai žvelgiančių patamsių mušeikų, į kuriuos pasižiūrėjus buvo aiškiai matyti, kad su jais geriau neprasidėti. Buvo šmaikštuolių žvitriomis akimis bei guviomis rankomis ir pasipūtusių nuožmių kareivių, leidžiančių dūmus pro nosį ir burną. Kaip gyvi vilkeliai aplink sukosi visokie sukčiai, užsimetę ant pečių didžiules kuokas gumbuotomis kojomis styrino giriniai. Sykį Bastijanas pamatė net vieną uolų ėdiką iš burnos kyšančiais tarsi plieniniai kaltai dantimis. Sidabrinis tiltas linko nuo jo svorio. Bet Bastijanui nespėjus paklausti, ar jis atsitiktinai ne Pjarnrachcarkas, uolų ėdikas dingo minioje.

Galų gale Bastijanas atsidūrė miesto centre. Kaip tik čia vyko rungtynės. Jos buvo pačiame įkarštyje. Didelėje apskritoje aikštėje, atrodančioje kaip cirko arena, šimtai rungtyniautojų bandė jėgas ir rodė, ką gali. Apie apskritą areną grūdosi daugybė žiūrovų, šauksmais raginančių besigalynėjančius. Publika buvo kimšte užkimšusi aplinkinių rūmų-laivų langus ir balkonus, o kai kas net kiūtojo ant filigranu papuoštų stogų.

Tačiau Bastijanas iš pradžių nelabai domėjosi varžovų rodomu spektakliu. Jam rūpėjo rasti Atrėją, kuris tikrai iš kur nors stebėjo žaidynes. Ir čia jis pastebėjo, kad minia vis laukdama žiūri į vienus rūmus — ypač tada, kai kuriam nors rungtyniautoj už pavykdavo itin įspūdingas triukas. Bet Bastijanui dar reikėjo prasibrauti per išlenktą tiltą ir paskui įsliuogti į savotišką žibinto stulpą, tik tada jis galėjo išvysti tuos rūmus.

Plačiame balkone stovėjo du aukšti sidabriniai krėslai. Viename sėdėjo labai senas žmogus, kurio sidabriniai plaukai ir barzda siekė juosmenį. Tai turėjo būti Kverkvobadas, sidabrinis senis. Šalia jo buvo įsitaisęs maždaug Bastijano amžiaus berniukas. Jis vilkėjo ilgom minkštom odos kelnėm, iki pusės buvo nuogas, tad visi matė, jog jo oda šviesiai žalia. Lieso veido išraiška rimta, beveik griežta. Ilgus, melsvai juodus plaukus susipynęs į kasą, perrištą odinėmis virvelėmis ir susuktą ant pakaušio. Jo pečius gaubė purpurinis apsiaustas. Jis ramiai, tačiau keistai įsitempęs žvelgė į kovos areną. Tamsios akys, rodės, matė viską. Atrėjas!

Tą akimirką atvirose balkono duryse už Atrėjo pasirodė dar vienas labai didelis veidas, panašus į liūto, tiktai vietoj kailio jį dengė balti perlamutriniai žvynai, ir snukis buvo apaugęs ilga balta barzda. To padaro akių obuoliai žybčiojo rubino spalva. Kai jis dabar iškėlė virš Atrėjo galvą, pasirodė, kad jinai laikosi ant ilgo, lankstaus ir taip pat perlamutro žvynais padengto kaklo, nuo kurio tarsi balta liepsna krito karčiai. Tai buvo Fuchuras, laimės drakonas. Jis, atrodo, kažką pasakė į ausį Atrėjui, nes šis linktelėjo.

Bastijanas nusliuogė žibinto stulpu žemyn. Jis pakankamai pamatė ir dabar nutarė pasidomėti, kaip sekasi rungtyniautojams.

Apskritai čia vyko ne tikros kovos, o greičiau didelis cirko vaidinimas. Tiesa, kaip tik ėmėsi du milžinai, kurių kūnai buvo susipynę į vieną didžiulį mazgą, besiraičiojantį žeme, vienur kitur lygi ar nelygi pora demonstravo, kaip moka valdyti kardą, kuoką ar ietį, tačiau niekas, žinoma, rimtai nesikėsino į kito gyvybę. Taisyklės net reikalavo parodyti, kaip dorai ir sąžiningai rungtyniautojas kovoja ir kaip puikiai jis valdosi. Dalyvis, pasidavęs pykčiui ar garbėtroškai ir norėjęs rimtai sužeisti varžovą, būtų buvęs tuojau pašalintas iš rungtynių. Daug dalyvių varžėsi šaudydami iš lanko arba rodė jėgą keldami didžiulius svorius, kiti demonstravo akrobatinius sugebėjimus ar drąsą. Kokia marga buvo rungtyniautojų minia, tokia įvairi ir jų programa.

Nugalėtieji turėdavo apleisti aikštę, tad kovotojų joje vis mažėjo. Paskui Bastijanas pamatė, kaip į ratą įžengė stiprusis Hykrionas, miklusis Hysbaldas ir ištvermingasis Hydornas. Didvyrio Hynreko ir jo mylimosios, princesės Oglamaros, su jais nebuvo.

Tuo metu aikštėje buvo likę gal šimtas rungtyniautojų. Kadangi tai buvo patys stipriausi, tai Hykrionui, Hysbaldui ir Hydornui ne taip lengvai, kaip jie, matyt, įsivaizdavo, sekėsi įrodyti savo pranašumą. Praėjo visa popietė, kol Hykrionas pasirodė esąs galingiausias tarp stipriųjų, Hysbaldas — mitriausias tarp vikriųjų ir Hydornas — atkakliausias tarp ištvermingųjų. Publika džiūgavo ir negailėjo jiems katučių. Trys draugai nusilenkė balkono pusėn, kur sėdėjo sidabro senis Kverkvobadas ir Atrėjas. Atrėjas jau pakilo norėdamas kažką pasakyti, bet čia aikštėn įžengė dar vienas varžovas. Tai buvo Hynrekas. Visi susidomėję nutilo, ir Atrėjas vėl atsisėdo. Kadangi jį lydėti turėjo tiktai trys vyrai, tai dabar jų buvo vienu per daug. Vienas turėjo pasitraukti.

— Ponai, — garsiai pasakė Hynrekas, kad visi girdėtų, — aš nemanau, kad šis menkas ką tik pasibaigęs pasirodymas labai išsekino jūsų jėgas. Bet vis tiek būtų negražu, jeigu aš dabar jus kviesčiau į dvikovą po vieną. Kadangi iki šiol tarp visų šitų rungtyniaujančių nemačiau nė vieno man prilygstančio priešininko, tai nestojau į kovą ir dabar esu nė kiek nepavargęs. Jeigu kuris nors iš jūsų jaučiasi pernelyg nusiplūkęs, tai tegu pasitraukia savo noru. Jei ne, aš esu pasiruošęs vienu metu kautis su jumis trim. Ar turite ką nors prieš?

— Ne, — atsakė visi trys lyg viena burna.

Ir jie taip susikibo, kad net žiežirbos žiro. Hykrionas smūgiavo su tokia pat jėga, bet didvyris Hynrekas buvo stipresnis. Hysbaldas kaip žaibas sukosi aplink jį, bet didvyris Hynrekas buvo greitesnis. Hydornas bandė nuvarginti, bet didvyris Hynrekas buvo ištvermingesnis. Susirėmimas truko gal tik dešimt minučių, ir visi trys ponai per tą laiką buvo nuginkluoti ir priklaupė priešais didvyrį Hynreką. Jis išdidžiai apsidairė aplink, turbūt ieškodamas susižavėjusio savo damos žvilgsnio, mat ji turėjo stovėti kur nors minioje. Žiūrovų šūksniai ir katutės kaip vėtra ėmė siausti aikštėje ir tikriausiai buvo girdėti ant pačių toliausių Ašarų ežero krantų.

Kai įsivyravo tyla, sidabro senis Kverkvobadas pakilo ir garsiai paklausė:

— Ar dar yra, kas išdrįstų stoti prieš didvyrį Hynreką?

Ir visiems tylint pasigirdo vaikiškas balsas:

— Taip, aš!

Tai buvo Bastijanas.

Visų akys nukrypo į jį. Minia jam davė kelią, ir jis išėjo į aikštę. Nuaidėjo nuostabos ir gailesčio šūksniai.

— Pažiūrėkit, koks jis gražus!

— Gaila vaiko!

— Neleiskit!

— Kas tu toks? — paklausė sidabro senis Kverkvobadas.

— Savo vardą, — tarė Bastijanas, — aš pasakysiu paskui.

Jis pamatė, kad Atrėjo akys susiaurėjo ir įdėmiai jį nužvelgė, tačiau kol kas liko gan abejingos.

— Jaunasis drauge, — pasakė didvyris Hynrekas, — mes prie vieno stalo valgėm ir gėrėm. Kodėl tu dabar nori, kad aš užtraukčiau tau nešlovę? Aš prašau tavęs, atsiimk savo žodį ir eik sau.

— Ne, — atsakė Bastijanas, — kaip aš pasakiau, taip ir bus.

Didvyris Hynrekas akimirką delsė. Paskui pasiūlė:

— Būtų negražu, jeigu aš su tavim kaučiausi. Pirma pažiūrėkim, kuris iš mūsų aukščiau iššaus strėlę.

— Sutinku! — atsakė Bastijanas.

Kiekvienam jų buvo atneštas stiprus lankas ir strėlė. Hynrekas įtempė lanką ir paleido į dangų strėlę taip aukštai, kad ji dingo iš akių. Beveik tą pačią akimirką Bastijanas įtempė savo lanką ir paleido strėlę iš paskos. Po valandėlės abi strėlės grįžo atgal ir įsmigo tarp šaulių į žemę. Ir čia pasirodė, kad Bastijano strėlė, su raudonom plunksnom, aukščiausiam taške taip smarkiai kliudė didvyrio Hynreko strėlę, su mėlynom plunksnom, kad perskėlė jos galą. Didvyris Hynrekas nustebęs spoksojo į viena kiton įsikirtusias strėles. Jis truputį išblyško, tiktai ant skruostų liko raudonos dėmės.

— Tai gali būti atsitiktinumas, — sumurmėjo jis. — Pažiūrėsim, kas geriau valdo rapyrą.

Jis pareikalavo dviejų kardų ir dviejų malkų kortų. Ir viena, ir antra jam buvo tuojau atnešta. Jis rūpestingai sumaišė abejas kortas.

Tada išmetė vieną malką į viršų, žaibiškai išsitraukė kardą ir dūrė. Kai kitos kortos nukrito ant žemės, visi pamatė, kad jis persmeigė čirvų tūzą, kaip tik per vienintelę širdį, esančią kortos viduryje. Hynrekas vėl paieškojo akimis savo damos visiems rodydamas rapyrą su korta.

Dabar Bastijanas išmetė į viršų kitas kortas ir dūrė savo rapyra. Nė viena korta nenukrito ant žemės. Jis persmeigė visas trisdešimt dvi kortas per patį vidurį, be to, iš eilės pagal reikšmę, — nors didvyris Hynrekas prieš tai ir buvo jas smarkiai sumaišęs.

Didvyris Hynrekas tik pasižiūrėjo ir nieko nepasakė, bet jo lūpos truputį suvirpėjo.

— Tačiau jėga tu manęs nepralenksi, — pasakė jis patylėjęs prikimusiu balsu.

Tada pagriebė sunkiausią svorį, gulėjusį ant daugelio kitų aikštėje, ir lėtai iškėlė jį į viršų. Tačiau dar nespėjo jo nuleisti, kai Bastijanas nutvėrė jį patį ir iškėlė aukštyn sykiu su svoriu. Didvyris Hynrekas nutaisė tokią sutrikusią miną, kad keli žiūrovai neišlaikę nusijuokė.

— Iki šiol, — pasakė Bastijanas, — jūs siūlėte, kaip mums varžytis. Ar sutinkate, kad dabar aš kai ką pasiūlyčiau?

Didvyris Hynrekas tylomis linktelėjo.

— Mes išbandysim drąsą, — toliau kalbėjo Bastijanas.

— Niekas manęs negali išgąsdinti.

— Tuomet, — tarė Bastijanas, — aš siūlau plaukti lenkčių per Ašarų ežerą. Kas pirmas išlips į krantą, tas laimės.

Visi, buvę aikštėje, sulaikė kvapą.

Didvyris Hynrekas tai raudo, tai blyško.

— Tai ne drąsos išbandymas, — sušvokštė jis, — o beprotybė.

— Aš, — tarė Bastijanas, — tam pasiruošęs. Eime!

Tada didvyris Hynrekas nebeiškentė.

— Ne! — sušuko jis ir treptelėjo koja. — Jūs ne blogiau už mane žinote, kad Muru vandenyje viskas ištirpsta. Tai būtų tikra savižudybė.

— Aš nebijau, — ramiai atsakė Bastijanas, — aš perėjau Spalvų dykumą, valgiau ir gėriau Margaspalvės Mirties ugnį ir maudžiausi joje. — Taigi man visai nebaisu to vandens.

— Jūs meluojate! — subaubė didvyris Hynrekas, paraudęs iš pykčio kaip kalakutas. — Niekas visoje Fantazijoje negali atsilaikyti prieš Margaspalvę Mirtį, tai žino kiekvienas vaikas!

— Didvyri Hynrekai, — lėtai ištarė Bastijanas, — užuot kaltinęs mane melu, geriau sutikite, kad paprasčiausiai išsigandote.

To didvyriui Hynrekui buvo jau per daug. Praradęs iš įniršio nuovoką, jis išsitraukė iš makštų kardą ir puolė Bastijaną. Šis atšoko atgal ir norėjo jį perspėti, tačiau didvyris Hynrekas nedavė tam laiko. Jis kirto Bastijanui, ir ne juokais, o norėdamas rimtai sužeisti. Tą pačią akimirką kardas Sikanda kaip žaibas stryktelėjo iš surūdijusių makštų į Bastijano ranką ir pradėjo savo šokį.

Ir atsitiko tai, ko nė vienas žiūrovas iki gyvenimo galo nepamiršo. Laimė, Bastijanas nepaleido kardo rankenos ir kartojo kiekvieną Sikandos judesį. Iš pradžių kardas po gabaliuką sukapojo puikius didvyrio Hynreko šarvus. Jų skutai lakstė į visas šalis, tačiau oda liko net neįbrėžta. Didvyris Hynrekas iš paskutiniųjų gynėsi ir kaip patrakęs mojavo kardu, tačiau Sikandos žaibai sukosi apie jį lyg ugnies sūkurys ir taip akino, kad visi jo smūgiai ėjo pro šalį. Kai jis liko vien su apatiniais, bet nesiliovė puolęs Bastijaną, Sikanda paprasčiausiai suraikė jo kardą į plonus griežinėlius, ir taip greitai, kad kardo ašmenys akimirką dar laikėsi ore krūvoj, o paskui skambėdami pažiro ant žemės kaip sauja monetų. Didvyris Hynrekas išplėtęs akis spoksojo į niekam nereikalingą rankeną, likusią jo rankoje. Jis išmetė ją ir nulenkė galvą. Sikanda grįžo į savo surūdijusias makštis, ir Bastijanas galėjo atitraukti ranką. Žiūrovų minia tūkstančiais balsų ėmė šaukti iš susižavėjimo ir nuostabos. Jie puolė į aikštę, nutvėrė Bastijaną, iškėlė jį į viršų ir ėmė nešioti. Džiaugsmui nebuvo galo. Bastijanas iš aukšto žvalgėsi didvyrio Hynreko. Jis norėjo šūktelėti paguodos žodį, nes jam buvo gaila vargšo, jis visai nenorėjo jo taip apjuokti. Tačiau didvyrio Hynreko niekur nebuvo matyti.

Paskui staiga visi nutilo. Minia prasiskyrė ir padarė vietos Atrėjui. Jis priėjęs šypsodamasis žvelgė aukštyn į Bastijaną. Ir Bastijanas šypsojosi. Žiūrovai jį nuleido ant žemės. Dabar berniukai stovėjo priešais ir ilgai žiūrėjo vienas į kitą.

— Jeigu man dar reikėtų palydovo, — pagaliau prabilo Atrėjas, — kuris padėtų ieškoti Fantazijos išgelbėtojo, tai aš pasitenkinčiau šiuo vienu, nes jis vertesnis už šimtą kitų. Tačiau jokio palydovo man nebereikia, nes jokių paieškų nebus.

Minia nustebusi ir nusivylusi ėmė murmėti.

— Fantazijos išgelbėtojui nereikia mūsų pagalbos, — kalbėjo toliau Atrėjas pakėlęs balsą, — nes jis pats geriau apsisaugos, negu mes visi sykiu galėtume. Ir mums nereikia daugiau jo ieškoti, nes jis pats mus susirado. Aš nepažinau jo iškart, nes kai mačiau jį Pietų orakulo Stebuklingojo Veidrodžio vartų veidrodyje, jis atrodė visai kitaip negu dabar... visai kitaip. Tačiau jo akių žvilgsnio aš neužmiršau. Jis išliko tas pats. Aš negaliu apsirikti.

Bastijanas juokdamasis papurtė galvą ir pasakė:

— Tu neklysti, Atrėjau. Tu atvedei mane pas Vaikų Karalienę, kad duočiau jai naują vardą. Ir aš esu tau už tai dėkingas.

Pagarbus murmesys lyg vėjo gūsis nuūžė per žiūrovų minią.

— Tu pažadėjai, — tarė Atrėjas, — pasakyti mums savo vardą, juk, išskyrus Auksaakę Norų Valdovę, niekas Fantazijoje jo nežino. Ar ištesėsi žodį?

— Aš esu Bastijanas Baltazaras Buksas.

Dabar žiūrovai jau nebegalėjo daugiau tverti. Jų džiaugsmas prasiveržė tūkstančiais valiavimų. Daugelis ėmė taip šokti, kad Amarganto miesto takai, tiltai ir net visa aikštė ėmė siūbuoti.

Atrėjas šypsodamasis atkišo ranką, ir Bastijanas ją paspaudė, taip — susiėmę už rankų — jie nuėjo prie rūmų, ant kurių laiptų jų laukė sidabrinis senis Kverkvobadas ir laimės drakonas Fuchuras.

Tą vakarą Amarganto miestas šventė gražiausią iš kada nors švęstų švenčių. Visi, kas turėjo kojas, trumpas ir ilgas, kreivas ir tiesias, šoko, o visi, kas turėjo balsą, gražų ar bjaurų, storą ar ploną, dainavo ir juokėsi.

Kai sutemo, amargantiečiai savo sidabriniuose laivuose ir rūmuose įžiebė tūkstančius įvairiaspalvių žibintų. O apie vidurnaktį buvo uždegtas fejerverkas, kokio net Fantazijoje niekas nebuvo matęs.

Bastijanas ir Atrėjas stovėjo balkone su sidabro seniu Kverkvobadu ir Fuchuru iš šalių ir žiūrėjo, kaip margos papliūpos šviečia danguje ir tūkstančiai sidabro miesto ugnių atsispindi tamsiuose Ašarų ežero Muru vandenyse.