XI

Vaikų Karalienė

Jausdamas savyje visišką tuštumą ir nesuprantamą abejingumą Atrėjas stovėjo ir žiūrėjo į Vaikų Karalienę. Jis dar nežinojo, kaip pradėti kalbą, kaip elgtis. Prieš tai dažnai bandė įsivaizduoti šią akimirką, buvo radęs reikiamus žodžius, bet viskas staiga išgaravo iš galvos.

Pagaliau ji nusišypsojo jam ir prabilo tyliu, švelniu mažo, per miegus giedančio paukštelio balsu:

— Tu sugrįžai iš Didžiosios paieškos, Atrėjau?

— Taip, — sunkiai ištarė Atrėjas ir nuleido galvą.

— Tavo gražusis apsiaustas pasidarė pilkas, — kalbėjo ji toliau truputį patylėjusi, — pilki ir tavo plaukai, kaip akmuo oda. Bet viskas bus kaip anksčiau ir dar gražiau. Pamatysi.

Atrėjo gerklė buvo tarsi užgniaužta. Jis tiktai vos pastebimai papurtė galvą. Paskui išgirdo, kaip švelnus balsas ištarė:

— Tu išpildei mano pavedimą...

Atrėjas suabejojo, ar tai ne klausimas. Jis nedrįso pakelti galvos ir pasižiūrėti jai į veidą. Lėtai suėmė grandinę su auksiniu amuletu, nusimovė ją nuo kaklo ir atkišo Vaikų Karalienei, vis dar nepakeldamas nuo žemės akių. Jis bandė priklaupti ant vieno kelio, kaip darė pasiuntiniai pasakojimuose ir dainose, girdėtose gimtinės palapinių stovykloje, tačiau jo sužeista koja nelinko, ir jis parkrito priešais Vaikų Karalienę ir liko gulėti nekeldamas galvos. Ji pasilenkė, paėmė Auryną ir leisdama grandinę tarp baltų pirštų pasakė:

— Tu puikiai įvykdei užduotį. Aš tavim labai patenkinta.

— Ne! — beveik piktai suriko Atrėjas. — Viskas buvo veltui. Išsigelbėjimo nėra.

Stojo ilga tyla. Atrėjas įsikniaubė veidu į sulenktą ranką, ir jo kūnu perbėgo virpulys. Jis bijojo išgirsti iš jos lūpų nevilties šūksnį, dejonę, galbūt net kartų priekaištą ar pykčio protrūkį. Pats nežinojo, ko laukė, — tiktai ne to, ką dabar išgirdo: ji nusijuokė. Ji juokėsi tyliai ir smagiai. Atrėjo mintys sutriko, akimirką jam atrodė, kad ji išprotėjo. Tačiau tai buvo ne beprotiškas juokas. Paskui jis išgirdo jos balsą:

— Bet tu juk atsivedei jį.

Atrėjas pakėlė galvą.

— Ką?

— Mūsų išgelbėtoją.

Jis tiriamai pasižiūrėjo jai į akis — jos buvo linksmos ir giedros. Ji vėl nusišypsojo.

— Tu įvykdei užduotį. Aš dėkoju tau už viską, ką padarei ir iškentėjai.

Jis papurtė galvą.

— Auksaake Norų Valdove, — sulemeno jis, pirmąkart pavartodamas oficialų kreipinį, kaip buvo pataręs Fuchuras, — aš... ne, tikrai, aš nesuprantu, ką tu nori pasakyti.

— Aš matau, — tarė ji, — tačiau ar supranti, ar nesupranti, vis tiek įvykdei. O juk tai svarbiausia, ar ne?

Atrėjas tylėjo. Jis net nežinojo, ko klausti, ir spoksojo į Vaikų Karalienę išžiojęs burną.

— Aš mačiau jį, — kalbėjo ji toliau, — ir jis pasižiūrėjo į mane.

— Kada tai buvo? — pasidomėjo Atrėjas.

— Tuo metu, kai tu įžengei. Tu jį atsivedei.

Atrėjas nenoromis apsidairė.

— Kurgi jis? Čia nieko daugiau nėra, tik aš ir tu.

— O, yra ir dar kai kas, tu tik nematai, — atsakė ji, — bet patikėk manim. Jis dar ne Fantazijos pasaulyje. Tačiau mūsų pasauliai jau taip arti, kad galėjom viens kitą pamatyti, nes plona mus skirianti siena žaibo blyksnį trukusią akimirką tapo permatoma. Netrukus jis jau visai bus pas mus ir pašauks mane naujuoju vardu, kurį tik jis gali man duoti. Tada aš pasveiksiu, o sykiu su manim ir visa Fantazija.

Vaikų Karalienei kalbant, Atrėjas sunkiai atsisėdo. Jis pasižiūrėjo į ją, sėdinčią truputį aukščiau savo minkštame guolyje, ir kimiu balsu paklausė:

— Tai tu jau seniai žinai, su kokia žinia aš grįžau. Ką man pasakė Liūdesio pelkėse Senoji Morla, ką Pietų orakule atskleidė paslaptingas Ujulalos balsas... tu viską jau žinai?

— Taip, — atsakė ji, — aš žinojau tai dar prieš siųsdama tave į Didžiąją paiešką.

Atrėjas porąsyk nurijo seilę.

— Tai kodėl, — ištarė jis pagaliau, — tada mane siuntei? Ko tu iš manęs tikėjaisi?

— Lygiai to, — atsakė ji, — ką tu padarei.

— Ką aš padariau... — lėtai pakartojo Atrėjas. Tarp jo antakių susimetė statmena pykčio raukšlė. — Jeigu viskas taip, kaip tu sakai, tai nieko nereikėjo daryti. Tu be reikalo siuntei mane į Didžiąją paiešką. Man teko girdėti, kad tavo sprendimai mums dažnai nesuprantami. Gali būti. Tačiau po viso to, ką teko patirti, man sunku ramiai susitaikyti su mintim, kad tu su manim tik pajuokavai.

Vaikų Karalienės akys pasidarė labai rimtos.

— Aš nepajuokavau su tavim, Atrėjau, — pasakė ji, — ir aš puikiai žinau, kiek esu tau skolinga. Visa, ką tau teko patirti, buvo reikalinga. Aš pasiunčiau tave į Didžiąją paiešką... ne žinios, kurią turėjai man parnešti, o todėl, kad tai buvo vienintelis būdas Prisišaukti mūsų išgelbėtoją. Mat jis dalyvavo visame tame, ką tau teko patirti, ir nuėjo su tavim tolimą kelią. Tu girdėjai jo baimės šūksnį Didžiojoje Bedugnėje, kai kalbėjaisi su Ygramule, ir matei jį, kai stovėjai priešais Stebuklingojo Veidrodžio vartus. Tu įėjai į jo vaizdą ir pasiėmei jį su savim, ir jis sekė paskui tave, nes pamatė save tavo akimis. Ir dabar girdi kiekvieną mudviejų žodį. Ir žino, kad mes apie jį kalbam, jo laukiam ir tikimės. Ir turbūt supranta, kad visas tas vargas, kurį tu, Atrėjau, apsiėmei, buvo dėl jo, kad visa Fantazija jo šaukiasi!

Atrėjas tebespoksojo piktai prieš save, bet pamažu pykčio raukšlė ant jo kaktos išsilygino.

— Iš kur tu viską žinai, — paklausė jis po valandėlės, — kas kaip šaukė Didžiojoje Bedugnėje ir ką aš mačiau Stebuklingame Veidrodyje, — o gal tu viską buvai numačiusi?

Vaikų Karalienė iškėlė į viršų Auryną ir kabindamasi jį ant kaklo pasakė:

— Argi tu neturėjai visąlaik brangenybės? Ar nežinojai, kad per tai aš visuomet su tavim?

— Ne visąlaik, — tarė Atrėjas, — aš buvau ją pametęs.

— Teisingai, — pasakė ji, — tada tu buvai išties vienas. Papasakok man, kas per tą laiką atsitiko!

Atrėjas išdėstė, ką buvo patyręs.

— Dabar aš žinau, kodėl tu pasidarei pilkas, — tarė Vaikų Karalienė. — Tu priėjai per arti prie Nieko.

— Bet ar teisybė, — pasiteiravo Atrėjas, — ką sakė Gmorkas, vilkolakis, apie Fantazijos gyventojus, kad jie žmonių pasaulyje virsta melais?

— Taip, teisybė, — atsakė Vaikų Karalienė, ir jos auksinės akys patamsėjo, — visi melai kada nors buvo Fantazijos padarai. Jie iš to paties molio nukrėsti, — bet pasidarę neatpažįstami ir praradę savo tikrąją esmę. Tačiau Gmorkas tau pasakė tiktai pusę tiesos, ko iš tokio pusinio padaro ir buvo galima tikėtis. Yra du keliai peržengti sieną tarp Fantazijos ir žmonių pasaulio, teisingas ir neteisingas. Neteisingas, kai Fantazijos gyventojai tokiu žiauriu būdu išvelkami. O teisingas — kai žmonės ateina į mūsų pasaulį. Visi, kas pas mus buvo, patyrė tai, ką tik čia galėjo patirti ir kas juos pakeitė grįžtant į savo pasaulį. Jie pasidarė matantys, nes matė jus tikruoju pavidalu. Todėl ir savo pačių pasaulį, ir jo žmones dabar regi kitomis akimis. Ten, kur pirma jiems buvo kasdienybė, staiga pastebi stebuklus ir paslaptis. Todėl jie mielai atvyksta pas mus į Fantaziją. Ir kuo turtingesnis ir spalvingesnis per tai tampa mūsų pasaulis, tuo mažiau melų būna jų pasaulyje, tuo mielesnis jis pasidaro. Kaip mūsų pasauliai viens kitą griauna, lygiai taip jie gali ir viens kitą pagydyti.

Atrėjas valandėlę pagalvojo, paskui paklausė:

— Kaipgi viskas prasidėjo?

— Bėda, ištikusi abu mūsų pasaulius, — atsakė Vaikų Karalienė, — taip pat dvejopos prigimties. Dabar viskas virto savo priešingybe: kas gali suteikti regėjimą, tas apakina, kas gali kurti nauja — tas naikina. Išgelbėti gali žmonių vaikai. Vienas vienintelis turi ateiti pas mus ir duoti man naują vardą. Ir jis ateis. Ar dabar supranti, — paklausė Vaikų Karalienė, — kodėl aš tiek daug užkroviau ant tavo pečių? Tiktai ilga istorija su daug nuotykių, stebuklų ir pavojų galėjo atvilioti mūsų išgelbėtoją čionai. Ir tai buvo tavo istorija.

Atrėjas sėdėjo giliai paskendęs mintyse. Pagaliau jis linktelėjo.

— Dabar aš suprantu, Auksaake Norų Valdove. Aš dėkoju tau Už tai, kad pasirinkai mane. Atleisk, kad buvau užpykęs.

— Tu negalėjai visko žinoti, — atsakė ji švelniai, — ir tai taip pat buvo reikalinga.

Atrėjas vėl linktelėjo. Po trumpos tylos jis pasakė:

— Bet aš labai pavargęs.

— Tu pakankamai padarei, Atrėjau, — atsakė ji, — ar nenorėtum dabar pailsėti?

— Kol kas ne. Aš dabar norėčiau pamatyti gerą savo istorijos pabaigą. Jeigu aš, kaip tu sakai, įvykdžiau savo užduotį, — tai kodėl gelbėtojo vis dar nėra? Ko jis dar laukia?

— Taip, — tarė Vaikų Karalienė, — ko jis dar laukia?

Bastijanas pajuto, kad jo rankos sudrėko iš susijaudinimo.

— Aš negaliu, — pasakė jis, — aš net nežinau, ką turiu daryti. Ir galbūt vardas, kurį aš sugalvojau, visai ne tas.

— Ar dar galiu kai ko paklausti? — vėl prabilo Atrėjas.

Ji linktelėjo šypsodamasi.

— Kodėl tu pasveiksi tik tada, kai gausi naują vardą?

— Tiktai teisingas vardas daro visus gyvus ir negyvus padarus tikrus, — tarė ji. — Neteisingas vardas viską daro netikra. Tai tas pats, kas ir melas.

— Gal gelbėtojas nežino to tikrojo vardo, kurį turi tau duoti?

— Ne, — tarė ji, — jau žino.

Abu vėl sėdėjo tylėdami.

— Taip, — tarė Bastijanas, — aš jį žinau. Aš jį iškart sugalvojau, kai tik tave pamačiau. Bet aš neišmanau, ką man daryti.

Atrėjas pakėlė į viršų akis.

— Galbūt jis norėtų ateiti, tik nežino, kaip tai padaryti.

— Jam nieko nereikia daryti, — atsakė Vaikų Karalienė, — tiktai tegu pašaukia mane naujuoju vardu, kurį vien jis žino. To visiškai užtektų.

Bastijano širdis ėmė smarkiai daužytis. Gal imti ir pabandyti? O jeigu nieko neišeis? Jeigu jis apskritai klysta? Jeigu juodu kalba ne apie jį, o apie visai kitą gelbėtoją? Iš kurgi jam žinoti, kad jie tikrai turi galvoje jį?

— Aš manau, — pagaliau vėl prabilo Atrėjas, — kad, ko gero, jis vis dar nesupranta, kad kalbama kaip tik apie jį, o ne apie ką nors kitą.

— Ne, — atsakė Vaikų Karalienė, — toks kvailas jis negali būti, gavęs tiek daug ženklų.

— Imsiu ir pabandysiu! — pasakė Bastijanas.

O ką, jeigu iš tikrųjų pavyks? Tada jis atsidurs kur nors Fantazijoje. Bet kaip? Galbūt tenai pavirs kuo nors kitu. Kas tada bus? Galbūt jam skaudės, gal jis praras sąmonę? Jis norėjo ateiti pas Atrėją ir Vaikų Karalienę, bet tiktai ne pas visus tuos siaubūnus, kurių tenai knibždėjo.

—Galbūt, — tarė Atrėjas, — jam trūksta drąsos?

— Drąsos? — paklausė Vaikų Karalienė. — Argi reikia drąsos ištarti mano vardą?

— Tada, — tarė Atrėjas, — aš žinau tiktai vieną priežastį, kuri jam trukdytų.

—Kokią?

Prieš atsakydamas Atrėjas patylėjo:

— Jis nenori. Jam visai nerūpi nei tu, nei Fantazija. Jis mums abejingas.

Vaikų Karalienė pažvelgė į Atrėją išplėtusi akis.

— Ne! Ne! — sušuko Bastijanas. — Nemanykit taip! Taip nėra! Prašau, labai prašau taip negalvoti! Ar negirdit manęs? Taip nėra, Atrėjau!

— Jis man pažadėjo ateiti, — pasakė Vaikų Karalienė, — aš tai perskaičiau jo akyse.

— Teisybė, teisybė, — sušuko Bastijanas, — ir aš tuojau ateisiu, tiki tai turiu viską gerai apsvarstyti. Tai ne taip paprasta.

Atrėjas nuleido galvą, abu vėl ilgai sėdėjo tylėdami. Tačiau gelbėtojas nesirodė, ir nebuvo nė mažiausio ženklo, kad jis bent mėgina čia atsirasti.

Bastijanas įsivaizdavo, kas būtų, jeigu staiga išdygtų prieš juos toks storas, su savo šleivom kojom ir išblyškusiu veidu. Jis tiesio matė nusivylimą Vaikų Karalienės veide, kai jinai paklaus:

— Ko tau čia reikia?

O Atrėjas galbūt net nusijuoks.

Šitaip pagalvojęs, Bastijanas paraudo iš gėdos.

Jie, aišku, laukia kokio nors karžygio, princo ar dar ko nors. Jis negali jiems rodytis. Tai visiškai neįmanoma. Geriau bet ką ištvers — tiktai ne tai! Vaikų Karalienė pagaliau pakėlė akis, jos veido išraiška buvo pasikeitusi. Atrėjas beveik išsigando jos žvilgsnio didybės ir griežtumo. Ir jis suvokė, kur jau matė tokią išraišką: taip žvelgė sfinksai!

— Man lieka vienas būdas, — pasakė ji, — bet aš labai nenorėčiau juo pasinaudoti. Aš nenorėčiau, kad jis mane priverstų.

— Koks būdas? — pašnibždomis paklausė Atrėjas.

— Žinodamas tai ar ne... jis jau įėjo į „Begalinę istoriją“. Dabar jis nebegali pasitraukti. Jis man davė pažadą ir turi jo laikytis. Tačiau viena aš šito negaliu išreikalauti.

— Kas Fantazijoje, — sušuko Atrėjas, — gali padaryti tai, ko tu negali?

— Tiktai vienas, — atsakė ji, — jeigu norės. Senis iš Keliaujančio Kalno.

Atrėjas pasižiūrėjo į Vaikų Karalienę labai nustebęs.

— Keliaujančio Kalno senis? — pakartojo jis pabrėždamas kiekvieną žodį. — Tu nori pasakyti, kad jis yra?

— Tu tuo abejoji?

— Seni žmonės mūsų palapinėse pasakoja apie jį visai mažiems vaikams, kai tie neklauso ar blogai elgiasi. Jie sako, kad jis viską, kas padaroma ar nepadaroma, net kas galvojama ar jaučiama, užrašo savo knygon ir kad paskui viskas lieka amžiams kaip graži ar bjauri istorija. Kai pats buvau mažas, aš tuo dar tikėjau, bet Paskui maniau, kad čia tiktai auklių pasakos vaikams pagąsdinti.

— Ką gali žinoti, — pasakė ji šypsodamasi, — kas yra auklių pasakos.

—Tai tu jį pažįsti, — neatlyžo, Atrėjas, — esi mačiusi?

Ji papurtė galvą.

—Jeigu aš jį rasčiau, tai būtų pirmas kartas, kai mes susitiktume.

— Seni mūsų žmonės taip pat pasakoja, — kalbėjo toliau Atrėjas, — kad niekas negali žinoti, kur yra senio kalnas, kad senis visuomet pasirodo netikėtai, kartais vienur, kartais kitur, ir kad jį sutikti gali tik atsitiktinai arba likimo valia.

— Taip, — atsakė Vaikų Karalienė, — Keliaujančio Kalno senio beprasmiška ieškoti. Jį galima tik rasti.

— Ir tau? — paklausė Atrėjas.

— Ir man, — tarė ji.

— Bet jeigu nerasi?

— Jeigu yra, rasiu, — atsakė ji mįslingai šypsodamasi, — o jeigu rasiu, jis bus.

Atrėjas nesuprato jos žodžių. Jis nedrąsiai paklausė:

— Jis toks... kaip tu?

— Jis toks kaip aš, — atsakė ji, — nes jis yra visiška mano priešingybė.

Atrėjas suprato, kad šitaip iš jos nieko neiškvos. Be to, jį jaudino kita mintis:

— Tu mirtinai sergi, Auksaake Norų Valdove, — pasakė jis beveik griežtai, — ir viena netoli tenueisi. Kiek suprantu, tave paliko visi tavo tarnai ir artimieji. Fuchuras ir aš tave visur lydėtume, bet — atvirai kalbant — aš nežinau, ar Fuchurui dar užteks jėgų. Ir mano kojos... na, tu juk pati matei, kad jos negali manęs nešti.

— Ačiū, Atrėjau, — tarė ji, — ačiū už tavo narsą ir atsidavimą. Bet aš nemanau jūsų imti. Keliaujančio Kalno senį galima rasti tik vienam. Ir Fuchuras jau nebe ten, kur tu jį palikai. Jis dabar tokioj vietoj, kur gydomos jo žaizdos ir grąžinamos jėgos. Ir tu, Atrėjau, greit būsi toj vietoj.

Ji žaidė su Aurynu.

— Kokia tai vieta?

— Dabar tau nereikia žinoti. Tu atsidursi ten miegodamas. Ateis diena, kai suprasi, kur buvai.

— Bet kaip aš galiu miegoti, — sušuko Atrėjas iš susirūpinimo pamiršęs pagarbą, — žinodamas, kad tu bet kurią akimirką gali mirti!

Vaikų Karalienė vėl tyliai nusijuokė.

— Aš nesu tokia apleista, kaip tu manai. Jau sakiau, kad yra dalykų, kurių tu nematai. Mane supa septynios jėgos, jos yra mano savastis kaip tavo atmintis, drąsa ir mintys. Tu negali jų nei matyti, nei girdėti, bet jos šiuo momentu su manim. Tris iš jų aš paliksiu prie tavęs ir Fuchuro, kad jus saugotų. Keturias pasiimsiu, ir jos lydės mane. O tu, Atrėjau, gali ramiai miegoti.

Sulig tais Vaikų Karalienės žodžiais Atrėją staiga lyg tamsus šydas užgriuvo nuovargis, susikaupęs per Didžiąją paiešką. Tačiau jis užmigo ne kaip išsekęs, o ramiai ir taikiai. Tiek daug dar norėjo paklausti Auksaakę Norų Valdovę, tačiau dabar ji tarsi sustabdė širdyje visus norus ir paliko tik vieną, didžiausią — norą išsimiegoti. Akys užsimerkė, ir jis sėdomis, nesusmukęs, pasinėrė tamson.

Bokšto laikrodis išmušė vienuolika.

Tarsi iš labai toli Atrėjas dar išgirdo, kaip Vaikų Karalienė tyliu, švelniu balsu davė nurodymą, paskui pajuto, kaip stiprios rankos jį pakėlė ir nunešė.

Ilgai aplinkui buvo tamsu ir šilta. Daug daug vėliau jis pabudo, kai gardus skystis suvilgė jo sausas sutrūkinėjusias lūpas ir Nutekėjo gerkle. Jam pasirodė, lyg būtų urve, kurio sienos vien iš aukso. Ir pamatė šalia gulintį baltąjį laimės drakoną. Paskui dar pamatė, tikriau, pajuto, jog vidury to urvo srovena šaltinis, o aplink tą šaltinį guli dvi gyvatės, įsikibusios dantimis viena kitai į uodegą, viena tamsi, kita šviesi.

Bet čia nematoma ranka pabraukė jam per akis, sukeldama neapsakomai malonų jausmą, ir Atrėjas vėl pasinėrė į gilų miegą be sapnų.

Tuo pat metu Vaikų Karalienė paliko Dramblio Kaulo bokštą. Ji gulėjo ant minkštų šilkinių pagalvių stikliniuose neštuvuose, kuriuos nešė keturi nematomi tarnai, tad atrodė, jog tie neštuvai savaime lėtai plaukia virš žemės.

Jie perėjo žaliąjį Labirintą, tikriau tai, kas iš jo buvo likę, dažnai vingiuodami, nes daugelis takų vedė į Nieką. Kai pagaliau pasiekė lygumos pakraštį ir Labirintas liko užpakaly, nematomi nešikai sustojo. Jie, rodės, laukė įsakymo.

Vaikų Karalienė atsisėdo ant pagalvių ir atsigręžusi pasižiūrėjo į Dramblio Kaulo bokštą.

Ir vėl atsilošusi pasakė:

— Eikit toliau! Tiesiog eikit toliau... kur nors!

Vėjo gūsis įsisuko į jos sniego baltumo plaukus.

Ir jie, ilgi ir sunkūs lyg vėliava, plaikstėsi paskui stiklinius neštuvus.