XIX

Kelionės draugai

Saulės spinduliai įžambiai krito pro tamsius debesų apklotus, kai jie tąryt leidosi į kelionę. Lietus ir vėjas pagaliau apsilpo, priešpiet raitelius du tris sykius dar užklupo trumpi smarkūs šuorai, stiprios liūtys, bet paskui oras pastebimai pasitaisė. Pasidarė daug šilčiau.

Trijų ponų riterių nuotaika buvo tiesiog puiki, jie juokavo, kvatojo ir krėtė viens kitam visokius pokštus, o Bastijanas tylus jojo ant asilėnės, pasinėręs į savo mintis. Ponai riteriai pernelyg jį gerbė, kad trukdytų.

Jie keliavo ta pačia uolėta plokštikalne, kuriai, rodės, galo nebus. Tiktai medžių po truputį daugėjo ir jie buvo augesni.

Atrėjas, savo papratimu išskridęs ant Fuchuro pasižvalgyti, kas dedasi priekyje, jau iš pat ryto pastebėjo, kad Bastijanas nukabinęs nosį. Jis paklausė drakoną, ką reikėtų padaryti, kad draugas pralinksmėtų. Fuchuras pavartė savo rubinines akis ir atsakė:

— Tai labai paprasta... argi jis nenorėjo ant manęs pajodinėti?

Kai nedidelė keliautojų draugija netrukus išlindo iš už uolynų, tenai jau laukė Atrėjas ir laimės drakonas. Abu gulėjo patogiai išsitiesę saulėkaitoje ir prisimerkę žvelgė į artėjančius draugus.

Bastijanas sustojo ir pasižiūrėjo į juos.

— Pavargote? — paklausė jis.

— Nė kiek, — atsakė Atrėjas, — aš tik norėjau tavęs paklausti, ar neduotum man truputį pajoti ant Ichos. Tai turėtų būti labai smagu, nes tu nenori nuo jos nulipti. Suteik ir man tą malonumą, Bastijanai. O aš tau paskolinu savo Fuchurą.

Bastijano skruostai paraudo iš džiaugsmo.

— Ar jis teisybę sako? — paklausė Bastijanas. — Tu mane panėši?

— Su malonumu, didysis sultone! — sugriaudėjo laimės drakonas ir mirktelėjo akim. — Lipk ir laikykis!

Bastijanas stryktelėjo nuo asilėnės ir vienu šuoliu atsidūrė ant Fuchuro nugaros. Jis įsikibo į sidabrinius drakono karčius, ir tas pakilo į orą.

Bastijanas dar puikiai prisiminė, kaip Graogramanu jojo per Spalvų dykumą. Tačiau joti baltu laimės drakonu buvo kas kita. Lėkimas ant galingo liūto nugaros atrodė kaip svaigulys, kaip riksmas, o minkštas lankstaus drakono kūno bangavimas buvo panašus į dainą, kartais švelnią ir mielą, kartais galingą ir skambią. Ypač kai Fuchuras suko greitus ratus ir jo karčiai, barzda ir ilgi gaurai plaikstėsi kaip baltos liepsnos, tada jo skrydis buvo panašus į dangaus sferų dainavimą. Bastijano sidabrinis apsiaustas plaikstėsi vėjyje jam už nugaros ir blykčiojo saulės šviesoje kaip tūkstančių žiežirbų šleifas.

Apie pietus jie nusileido prie riterių, apsistojusių uolėtoje lygumoje, per kurią vingiavo upeliukas. Virš laužo jau garavo puodas su sriuba, kurią paskui jie valgė su paplotėliais. Arkliai ir asilėne ganėsi atokiau pievoje. Papietavę ponai riteriai nusprendė pamedžioti. Maisto atsargos, pirmiausia mėsa, ėjo į pabaigą. Pakeliui jie buvo girdėję krūmuose šaukiant fazanus. Kiškių, atrodo, čia taip pat netrūko. Jie paklausė Atrėją, ar jis nenorįs dėtis prie jų, nes kaip žaliaodis turį būti aistringas medžiotojas. Atrėjas padėkojo už kvietimą, tačiau nepriėmė jo. Tada ponai riteriai pasiėmė stipriuosius lankus, prisisegė ant nugaros strėlines ir patraukė į šalimais augančią giraitę.

Atrėjas, Fuchuras ir Bastijanas liko vieni.

Truputį patylėjęs, Atrėjas pasiūlė:

— Klausyk, Bastijanai, gal tu mums papasakotum ką nors apie savo pasaulį?

— O kas gi jus domintų? — paklausė Bastijanas.

— Kaip tu manai, Fuchurai? — kreipėsi Atrėjas į laimės drakoną.

— Aš mielai pasiklausyčiau apie tavo mokyklos vaikus, — atsakė tas.

— Kokius vaikus? — paklausė Bastijanas nustebęs.

— Tuos, kurie iš tavęs šaipėsi, — paaiškino Fuchuras.

— Apie vaikus, kurie iš manęs šaipėsi? — pakartojo Bastijanas dar labiau nustebęs. Aš nieko nežinau apie vaikus... juo labiau, kad nė vienas nebūtų drįsęs iš manęs šaipytis.

— O kad lankei mokyklą, atsimeni? — įsiterpė Atrėjas.

— Taip, — atsakė Bastijanas susimąstęs, — mokyklą prisimenu, tas tiesa.

Atrėjas ir Fuchuras susižvalgė.

— Aš to ir bijojau, — sumurmėjo Atrėjas.

— Ko?

— Kad tu vėlei prarasi dalį atminties, — rimtai atsakė Atrėjas. — Šįkart tai susiję su acharajų pavertimu į šlamufus. Tau nereikėjo to daryti.

— Bastijanai Baltazarai Buksai, — dabar jau prabilo laimės drakonas, ir jo balsas skambėjo beveik iškilmingai, — jeigu tau svarbi mano nuomonė, tai daugiau nesinaudok ta galia, kurią tau suteikia Aurynas. Kitaip galutinai prarasi praeitį, ir tada negrįši tenai, iš kur atėjai.

— Beje, — prisipažino Bastijanas truputį pagalvojęs, — aš visai nenoriu tenai grįžti.

— Tačiau privalai! — sušuko Atrėjas išsigandęs. — Tu turi grįžti ir padaryti tvarką savo pasaulyje, kad žmonės vėl ateitų pas mus į Fantaziją. Kitaip Fantazija anksčiau ar vėliau vėl ims nykti, ir viskas bus veltui!

— Pagaliau aš dar čia, — atsakė Bastijanas truputį įsižeidęs, — aš ką tik daviau Mėnuliukei naują vardą.

Atrėjas nieko nepasakė.

— Šiaip ar taip, — vėl įsikišo į pokalbį Fuchuras, — dabar aišku, kodėl mes iki šiol neaptikom nė menkiausio ženklo, kaip Bastijanui grįžti atgal. Jeigu jis to visai nenori!..

— Bastijanai, — beveik prašydamas kreipėsi Atrėjas į draugą, — nejau nėra nieko, kas tave tenai trauktų? Nieko, ką tu tenai mylėtum? Nejau nepagalvoji apie savo tėvą, kuris tikrai tavęs laukia ir nerimauja?

Bastijanas papurtė galvą.

— Netikiu. Galbūt jis net džiaugiasi manęs atsikratęs.

Atrėjas apstulbęs pasižiūrėjo į draugą.

— Kai jūsų pasiklausai, — pasakė Bastijanas su kartėliu, — tai beveik atrodo, kad norite manęs atsikratyti.

— Kaip tai suprasti? — paklausė Atrėjas prikimusiu balsu.

— Na, — atsakė Bastijanas, — judviem, atrodo, niekas daugiau nerūpi, kaip tiktai kuo greičiau išgrūsti mane iš Fantazijos.

Atrėjas pasižiūrėjo į Bastijaną ir lėtai papurtė galvą. Visi trys ilgai tylėjo. Bastijanas jau pradėjo gailėtis savo žodžių. Jis pats suprato, jog tai netiesa.

— Aš maniau, — po valandėlės prabilo Atrėjas, — kad mes draugai.

— Taip, — sušuko Bastijanas, — mes draugai, ir visada būsim draugai. Atleiskit man, kad pripliauškiau niekų.

Atrėjas nusišypsojo.

— Tu mums taip pat atleisk, jeigu įžeidėme. Mes nenorėjom.

— Šiaip ar taip, — taikiai pasakė Bastijanas, — aš prisiminsiu jūsų patarimą.

Po kiek laiko grįžo riteriai. Jie nušovė kelias kurapkas, fazaną ir kiškį. Draugija paliko stovyklą ir traukė toliau. Bastijanas vėl jojo ant Ichos nugaros.

Pavakare pasiekė mišką, kur augo vien tiesūs, labai aukšti medžiai. Tai buvo spygliuočiai, dideliame aukštyje sudarantys tankų žalią stogą, pro kurį neprasiskverbdavo beveik nė vienas saulės spindulys. Galbūt todėl nebuvo krūmų.

Minkšta, lygia žeme joti buvo malonu. Fuchuras teikėsi sykiu su visa kompanija bėgti žeme, nes jeigu juodu su Atrėju būtų lėkę virš medžių, tai tikrai būtų pametę raitelius iš akių. Visą popietę jie keliavo tamsiai žalioj prieblandoj tarp aukštų kamienų. Į pavakarę ant vienos kalvos prijojo pilies griuvėsius ir tarp sugriuvusių bokštų ir sienų, tiltų ir menių rado skliautuotą palyginti neblogai išsilaikiusią patalpą. Joje ir apsistojo nakčiai. Šįkart eilė šeimininkauti buvo Hysbaldui, ir jis įrodė, kad labai neblogai tai išmano. Jo virš laužo iškeptas fazanas visiems labai patiko.

Kitą rytą jie traukė toliau. Ištisą dieną jojo per mišką, kuris visose pusėse atrodė vienodas. Tiktai sutemus pastebėjo, kad, matyt, bus padarę didelį ratą, nes vėl prijojo pilies griuvėsius, iš kur buvo pradėję žygį. Tik dabar prisiartino prie jų iš kitos pusės.

— Taip man dar niekada nepasitaikė! — pasakė Hykrionas, sukdamas juodus ūsus.

— Aš netikiu savo akimis! — tarė Hysbaldas ir papurtė rusvą galvą.

— Negali būti! — sumurmėjo Hydornas ir ilgomis plonomis kojomis įžirgliojo į pilies griuvėsius.

Tačiau pasirodė, kad tai tiesa, nes jie aptiko vakarykštės vakarienės likučius.

Atrėjas su Fuchuru taip pat nesuprato, kaip galėjo taip pasiklysti. Tačiau abu tylėjo.

Vakarieniaujant — šįsyk jie valgė Hykriono iš bėdos paruoštą kiškį — riteriai paklausė, ar Bastijanas nenorėtų truputį papasakoti apie pasaulį, iš kurio atėjo. Bet Bastijanas atsisakė, jam esą skauda gerklę. Kadangi jis visą dieną tylėjo, riteriai šiuo pasiteisinimu patikėjo. Jie davė jam kelis gerus patarimus, kas galėtų padėti, ir atsigulė miegoti.

Tiktai Atrėjas ir Fuchuras nutuokė, kas dedasi Bastijano sieloje.

Kitą rytą jie vėl išjojo anksti, visą dieną traukė mišku, labai stengdamiesi laikytis vienos krypties... ir atėjus vakarui vėl atsidūrė priešais pilies griuvėsius.

— Tegu mane velniai nujoja! — nusikeikė Hykrionas.

— Aš išeisiu iš proto! — sudejavo Hysbaldas.

— Bičiuliai, — sausai pasakė Hydornas, — mums reikia atsisakyti savo profesijos. Kaip keliaujantys riteriai mes niekam tikę.

Bastijanas jau pirmą vakarą rado atskirą nišą Ichai, nes ji norėjo truputį pabūti viena ir pamąstyti. Arkliai, apie nieką kitą tarpusavyje nekalbėję kaip tik apie savo aukštą kilmę ir puikius genealogijos medžius, jai trukdė. Kai Bastijanas atvedė ją į nišą, asilėne pasakė:

— Pone, aš žinau, kodėl mes visąlaik sukam ratu.

— Iš kur, Icha?

— Aš juk tave nešu, pone. Nors ir esu tik pusiau asilas, vis dėlto kai ką suprantu.

— Na ir kodėl, tavo nuomone?

— Tu nenori žengti toliau, pone. Tu lioveisi bet ko norėjęs.

Bastijanas nustebęs pasižiūrėjo į ją.

— Tu išties protingas gyvulys, Icha!

Asilėne drovėdamasi pakarpė ausimis.

— Ar žinai, kurion pusėn mes iki šiol visąlaik keliavome?

— Ne, — atsakė Bastijanas, — o tu žinai?

Icha linktelėjo.

— Iki šiol mes traukėme į Fantazijos vidurį.

— Prie Dramblio Kaulo bokšto?

— Taip, pone. Ir gerokai pasistūmėjom į priekį, kol laikėmės tos krypties.

— Negali būti, — suabejojo Bastijanas, — Atrėjas būtų tai pastebėjęs, o Fuchuras juo labiau. Tačiau abu nieko nežino.

— Mes, asilėnai, — pasakė Icha, — esame paprasti padarai ir, žinoma, negalim lygintis su laimės drakonais. Tačiau yra dalykų, pone, apie kuriuos išmanome. Tarp jų apie kryptį. Tai mums įgimta. Mes niekada neklystame. Todėl aš buvau tikra, kad tu nori pamatyti Vaikų Karalienę.

— Mėnuliukę... — sumurmėjo Bastijanas, — taip, aš norėčiau ją pamatyti. Ji pasakys man, ką turiu daryti.

Paskui paglostė minkštą asilėnės snukį ir sušnibždėjo:

— Ačiū, Icha, ačiū!

Kitą rytą Atrėjas pasivedė Bastijaną į šalį.

— Klausyk, Bastijanai... Fuchuras ir aš, mes norim atsiprašyti. Mūsų patarimas tau buvo nuoširdus... bet kvailas. Nuo to laiko, kai juo remiesi, mes nejudam iš vietos. Šiąnakt ilgai apie tai kalbėjome. Tu neišsikapstysi iš čia, o sykiu su tavim ir mes, kolei vėl ko nors neužsinorėsi. Tada tu, žinoma, dar daugiau užmirši, tačiau nieko kito nelieka. Mes galim tik tikėtis, kad laiku rasi kelią atgal. Jeigu liksim čia, ir tau neišeis į gera. Tu turi pasinaudoti Auryno galia ir suvokti, ko dar norėtum.

— Teisingai, — tarė Bastijanas, — Icha man tą patį sakė. Ir aš žinau, ko noriu. Eime, tegu visi tai išgirsta.

Jie grįžo prie kitų.

— Bičiuliai, — garsiai pasakė Bastijanas, — iki šiol mes veltui ieškojom kelio, kuris grąžintų mane į mano pasaulį. Bijau, kad jeigu toliau taip darysim, jo niekada nerasim. Todėl nusprendžiau pasiklausti vienintelį asmenį, kuris man gali jį parodyti, — Vaikų Karalienę. Nuo šiol mūsų kelionės tikslas — Dramblio Kaulo bokštas.

— Valio! — visa gerkle suriko riteriai.

Tačiau tuo pat metu sugriaudėjo ir bronzinis Fuchuro balsas:

— Atsisakyk savo žodžių, Bastijanai Baltazarai Buksai! Ko tu nori, yra neįmanoma! Nejau nežinai, kad Auksaakę Norų Valdovę galima sutikti tik sykį! Tu jos niekada nebepamatysi!

Bastijanas išsitempė kaip styga.

— Mėnuliuke man labai daug skolinga! — pareiškė jis susierzinęs. — Neįsivaizduoju, kad ji atsisakytų mane priimti.

— Tu dar pamatysi, — atkirto Fuchuras, — kad jos sprendimų kartais negali suprasti.

— Judu su Atrėju, — tarė Bastijanas ir pajuto, kaip į galvą plūstelėjo kraujas, — amžinai man patarinėjat. Juk patys matot, kur tai atvedė. Aš taip nusprendžiau ir taip bus.

Jis giliai įkvėpė oro ir jau ramiau pridūrė:

— Be to, į viską žiūrit savo akimis. Jūs esat Fantazijos padarai, o aš esu žmogus. Iš kur jūs žinote, kad man tinka tas pats, kas ir jums? Kai Auryną nešiojo Atrėjas, jam tai buvo kas kita negu man. Ir kas gi privalo atiduoti Mėnuliukei brangenybę, jeigu ne aš? Tu sakai, kad jos negalima sutikti antrąsyk? Bet aš jau dusyk ją mačiau. Pirmąsyk mes matėmės tik akimirką, kai Atrėjas atėjo pas ją, o antras kartas buvo, kai sprogo didysis kiaušinis. Man viskas kitaip negu jums. Ir aš pamatysiu ją trečiąsyk.

Visi tylėjo. Ponai riteriai todėl, kad nesuprato, dėl ko ginčijamasi, o Atrėjas su Fuchuru, kad išties sutriko.

— Taip, — pagaliau tyliai ištarė Atrėjas, — galbūt viskas taip, kaip tu sakai. Mes negalim žinoti, kaip su tavim elgsis Vaikų Karalienė.

Tada jie išjojo ir jau po kelių valandų, dar prieš pietus, pasiekė miško kraštą.

Priešais juos plytėjo didelė, šiek tiek kalvota, žole apaugusi lyguma, kuria vingiavo upė. Prijoję upę, toliau traukė krantu.

Atrėjas vėlei lėkė ant Fuchuro nugaros priekyje, jie suko apie raitelius plačiu ratu žvalgydami kelią. Abu buvo susirūpinę, ir jų skrydis atrodė nebe toks lengvas kaip anksčiau.

Sykį labai smarkiai iškilę į viršų ir toli paskridę į priekį jie pamatė, kad žemė tolumoje lyg nubrėžta. Uolėtas skardis vedė į žemiau esančią lygumą, kiek užmatė akis tankiai užžėlusiu mišku. Upė galingu kriokliu krito į ją. Tačiau tą vietą raiteliai geriausiu atveju galėjo pasiekti tik kitą dieną.

Jie apsigręžė.

— Ar tu tiki, Fuchurai, — paklausė Atrėjas, — kad Vaikų Karalienei vis tiek, kas bus Bastijanui?

— Ką gali žinoti? — atsakė Fuchuras. — Ji niekam nedaro išimčių.

— Bet jei taip, — kalbėjo toliau Atrėjas, — tai ji...

— Nieko daugiau nesakyk! — nutraukė jį Fuchuras. — Aš žinau, ką tu manai, tačiau neištark to žodžio.

Atrėjas valandėlę patylėjo, paskui tarė:

— Jis mano draugas, Fuchurai. Mes turim jam padėti. Jeigu kas, tai ir prieš Vaikų Karalienės valią. Bet kuo?

— Laime, — atsakė drakonas, ir pirmąsyk pasirodė, lyg bronzinis jo balso varpas būtų įtrūkęs.

Tą vakarą nakvoti jie apsistojo tuščioje medinėje trobelėje ant upės kranto. Fuchurui ji, žinoma, buvo per ankšta, ir jis nusprendė miegoti, kaip paprastai, sklandydamas gryname ore. Arkliams ir Ichai taip pat teko likti lauke.

Vakarieniaujant Atrėjas papasakojo apie krioklį ir keistą landšafto pakopą, matytą dieną. Paskui lyg tarp kitko pridūrė:

— Beje, mus vejasi persekiotojai.

— O! — šūktelėjo Hykrionas ir dalykiškai pasitaisė juodus ūsus. — Ir kiek jų?

— Aš suskaičiavau septynis, — atsakė Atrėjas, — bet iki ryto jų čia nebus, nebent jotų nakčia.

— Ar jie ginkluoti? — pasidomėjo Hysbaldas.

— Neįžiūrėjau, — pasakė Atrėjas. — Tačiau jų yra ir daugiau. Vakaruose mačiau šešis, devynis rytuose ir dvylika ar trylika mums priešais.

— Mes palauksim jų ir paklausim, ko nori, — pareiškė Hydornas. — Trisdešimt penki ar trisdešimt šeši žmonės net mums trims nebaisūs, o juo labiau ponams Bastijanui ir Atrėjui.

Tą naktį Bastijanas nenusisegė kardo Sikandos, kaip iki tol buvo įpratęs. Jis užmigo suėmęs rankeną. Sapne matė Mėnuliukės veidą. Ji daug žadančiai šypsojosi jam. Pabudęs daugiau nieko neprisiminė, tačiau sapnas sustiprino viltį ją darsyk pamatyti.

Metęs žvilgsnį pro trobelės duris, lauke, nuo upės atplaukusioje ryto migloje neaiškiai pamatė septynias figūras. Dvi buvo pėsčios, kitos sėdėjo ant įvairių jojamų gyvulių. Bastijanas tyliai pažadino savo kelionės draugus. Ponai riteriai prisijuosė kardus, paskui visi išėjo iš trobelės. Pasirodžius Bastijanui, raiteliai nulipo žemėn ir visi septyni priklaupė ant kairiojo kelio. Jie nulenkė galvas ir suriko:

— Garbė ir šlovė Fantazijos išgelbėtojui Bastijanui Baltazarui Buksui!

Atvykėliai atrodė gan savotiškai. Vienas iš tų dviejų, kurie buvo pėsti, turėjo nepaprastai ilgą kaklą, o ant jo galvą su keturiais veidais, į visas keturias šalis po vieną. Pirmojo veido išraiška buvo linksma, antrojo — pikta, trečiojo — liūdna ir ketvirtojo — miegūsta. Visi veidai buvo nejudrūs ir nesikeitė, tačiau jis galėjo atsukti į priekį tą veidą, kuris atitiko tos akimirkos nuotaiką. Tai buvo Keturių Ketvirčių trolis, kai kur dar vadinamas Temperamentiku. Kitas pėstysis buvo kefalopodas, arba galvakojis, tai yra padaras be liemens ir rankų, turintis tik galvą, nešiojamą ant labai ilgų ir plonų kojų. Galvakojai yra klajokliai ir neturi pastovios gyvenamosios vietos. Paprastai jie bastosi po daugybę šimtų dideliais būriais, retai galima sutikti atsiskyrėlių. Galvakojai minta žolėmis. Tas, kuris klūpojo priešais Bastijaną, buvo jaunas ir raudonskruostis. Trys kiti padarai, atjoję ant arklių, ne ką didesnių už ožkas, buvo nykštukas, šešėlinis šelmis ir laukinuke. Nykštuko kaktą puošė auksinis žiedas, matyt, jo būta kunigaikščio. Šešėlinio šelmio beveik negalėjai įžiūrėti, nes jis tebuvo šešėlis, kurio niekas nematė. Laukinukės veidas panėšėjo į katės, ją kaip apsiaustas gaubė labai ilgi aukso spalvos plaukai. Apsisiautusi tokiu pat auksaspalviu gauruotu kailiu, ūgiu ji prilygo maždaug penkerių metų vaikui. Kitas svečias, atjojęs ant jaučio, buvo iš zasafranių šalies, kurie seni gimsta ir miršta tapę kūdikiais. Šis buvo su ilga barzda, plikas ir pilnu raukšlių veidu, taigi — matuojant zasafranišku masteliu — turėjo būti labai jaunas, maždaug Bastijano amžiaus.

Kupranugariu atjojo mėlynasis džinas. Jis buvo ilgas, plonas ir su milžinišku turbanu. Jo figūra buvo kaip žmogaus, nors nuogas vienų raumenų liemuo atrodė tarsi nukaltas iš blizgančio mėlyno metalo. Vietoj nosies ir burnos veide puikavosi didžiulis lenktas erelio snapas.

— Kas jūs tokie ir ko norite? — paklausė Hykrionas kiek griežtokai.

Nepaisant ceremoningo pasisveikinimo, jis nebuvo visiškai tikras ateivių taikingumu ir vienintelis tebegniaužė kardo rankeną.

Keturių Ketvirčių trolis, iki šiol rodęs miegūstąjį veidą, į priekį atsuko linksmąjį ir, visiškai nekreipdamas dėmesio į Hykrioną, atsigręžęs į Bastijaną pasakė:

— Pone, mes esame labai skirtingų Fantazijos šalių kunigaikščiai, kiekvienas iš mūsų atkako čionai pasveikinti tavęs ir paprašyti pagalbos. Žinia apie tavo buvimą apskriejo visas šalis, vėjas ir debesys kartoja tavo vardą, jūrų bangos šniokšdamos skelbia tavo šlovę, o kiekvienas upeliukas pasakoja apie tavo galią.

Bastijanas dirstelėjo į Atrėją, tačiau tas rimtai ir beveik griežtai žiūrėjo į trolį. Bičiulio lūpos buvo kietai sučiauptos.

— Mes žinome, — prabilo mėlynasis džinas, ir jo balsas nuaidėjo kaip erelio klyksmas, — kad tu sukūrei Nakties mišką Pereliną ir Spalvų dykumą Goabą. Mes žinom, kad tu valgei ir gėrei Margaspalvės Mirties ugnį ir maudeisi joje, nuo ko bet kas Fantazijoje būtų gavęs galą. Mes žinom, kad tu perėjai Tūkstančio Durų pilį, ir žinom, kas atsitiko sidabriniame Amarganto mieste. Mes žinome, pone, kad tu viską gali. Jei ištari žodį, viskas būna taip, kaip tu nori. Todėl kviečiame tave į svečius ir prašome padovanoti mums mūsų pačių istorijas, nes niekas jų neturime.

Bastijanas pagalvojo, paskui papurtė galvą.

— Aš negaliu dabar padaryti to, ko jūs prašote. Vėliau jums visiems padėsiu. Bet pirma turiu pamatyti Vaikų Karalienę. Todėl padėkit man rasti Dramblio Kaulo bokštą!

Atvykėliai, rodės, visai nenusivylė. Trumpai tarpusavyje pasitarę, jie pareiškė, jog su džiaugsmu priima Bastijano pasiūlymą jį lydėti. Ir netrukus būrys, dabar jau panašus į nedidelį karavaną, leidosi žygin.

Visą dieną prie jų dėjosi vis nauji pakeleiviai. Prisistatė ne vien Atrėjo vakar pastebėti pasiuntiniai. Dabar tarp Bastijano palydovų buvo ožiakojų faunų ir milžiniškų naktinių aitvarų, elfų ir girinių, vabzdžiakojų ir trikojų, sulig žmogum gaidys, atraitytais batais, ir dviem kojom vaikštantis briedis su auksiniais ragais, apsirengęs savotišku fraku. Apskritai tarp naujųjų palydovų buvo daugybė padarų, nė iš tolo nepanašių į žmones. Pavyzdžiui, vorinės skruzdėlės su šalmais, keistų formų keliaujančios uolos, fleitiniai gyvuliai, muzikuojantys savo ilgais snapais, ir vadinamieji baliniai, judantys išties keistai, mat jie — jeigu taip galima pasakyti — sulig kiekvienu žingsniu išskysdavo ir tolėliau vėl įgydavo ankstesnę formą. Tačiau keisčiausias iš visų naujųjų palydovų buvo dvigubis, kurio priekis ir užpakalis turseno atskirai. Iš tolo jis priminė begemotą, tiktai buvo raudonai ir baltai dryžas. Iš viso jų susirinko jau gal šimtas. Ir visi atėjo pasveikinti Bastijano, Fantazijos išgelbėtojo, ir paprašyti jo istorijos. Tačiau pirmieji septyni jiems paaiškino, kad pirmiausia bus vykstama prie Dramblio Kaulo bokšto, ir visi sutiko keliauti kartu.

Hykrionas, Hysbaldas ir Hydornas su Bastijanu dabar jojo jau gan ilgos virtinės priekyje.

Pavakare jie pasiekė krioklį. Prieš užeinant nakčiai būrys nuo aukštesniosios lygumos vingiuotu kalnų taku nusileido žemyn ir atsidūrė sulig medžiu aukščio orchidėjų miške. Milžiniški žiedai buvo dėmėti ir truputį kėlė nerimą. Todėl apsistojus buvo nuspręsta nakčiai dėl visa ko pastatyti sargybas.

Bastijanas ir Atrėjas prisinešė samanų, kurių čia buvo į valias, ir pasiklojo iš jų minkštą guolį. Fuchuras atsigulė žiedu apriesdamas draugus, pasukęs galvą į to žiedo vidų, taigi jie nakvojo tarsi kokioje didelėje pakrantės pilyje, saugomi jos sienų. Oras buvo šiltas, jame tvyrojo orchidėjų skleidžiamas keistas, nelabai malonus kvapas. Jame tvyrojo kažkas tokio, kas pranašavo nelaimę.