XXI

Žvaigždžių vienuolynas

Tyliai ir be perstogės plūdo visų Fantazijos šalių pasiuntiniai ir jungėsi prie Bastijano vilkstinės, traukiančios į Dramblio Kaulo bokštą. Skaičiuoti buvo beprasmiška, nes vos tiktai baigus, jau prisidėdavo naujų. Daugiatūkstantinė armija kasryt leisdavosi į žygį, o ilsintis stovykla virsdavo pačiu keisčiausiu palapinių miestu. Kadangi Bastijano žygio draugai skyrėsi ne tik pavidalu, bet ir ūgiu, palapinių buvo nuo cirko arenos iki antpirščio dydžio. Važiuoklės, kuriomis keliavo pasiuntiniai, taip pat buvo įvairesnės, negu galima aprašyti, pradedant paprastais brezentu dengtais vežimais ir karietomis ir baigiant labai keistomis riedančiomis statinėmis, šokinėjančiais rutuliais ir savarankiškai krypuojančiomis dėžėmis su kojomis.

Bastijanas taip pat turėjo palapinę, ir ji buvo puikiausia iš visų. Atrodė kaip mažas namas, iš blizgančio puikių spalvų šilko ir visa išsiuvinėta auksiniais ir sidabriniais paveikslais. Ant stogo plevėsavo vėliava su septynšakės žvakidės pavidalo herbu. Palapinės vidus buvo minkštai išklotas antklodėmis ir pagalvėmis. Kur tiktai vilkstinė sustodavo, ši palapinė visada stovėdavo centre. Ir mėlynasis džinas, jau tapęs savotišku kamerdineriu ir asmens sargybiniu, saugodavo įėjimą.

Atrėjas ir Fuchuras tebebuvo tarp Bastijano palydovų, tačiau po viešo kivirčo jie daugiau nė žodžiu su juo nepersimetė. Bastijanas slapčia vylėsi, kad Atrėjas nusileis ir paprašys atleisti. Bet Atrėjas nė nemanė prašyti. Ir Fuchuras neatrodė ketinąs nusilenkti Bastijanui. Kaip tik to, galvojo Bastijanas, jie turėjo pagaliau išmokti. Jeigu jau prasidėjo tokios varžybos, kas ilgiau ištvers, tai jie turės galų gale suprasti, kad jo valia nepalenkiama. Jeigu Atrėjas prieš jį atsiklauptų, jis pakeltų jį ir pasakytų:

„Nesiklaupk prieš mane, Atrėjau, nes tu buvai ir būsi mano draugas...“

Bet kol kas juodu traukė vilkstinės gale. Fuchuras, rodos, užmiršo skraidyti ir krypavo pėsčias, o Atrėjas ėjo šalia jo nulenkęs galvą. Anksčiau jie lėkdavo priekyje žvalgydami vietovę, o dabar visąlaik laikėsi gale. Bastijanas buvo tuo nepatenkintas, tačiau nieko negalėjo padaryti.

Keliaujant Bastijanas paprastai jodavo priekyje ant asilėnės Ichos. Tačiau dabar jis vis dažniau neturėdavo tam ūpo ir verčiau keliaudavo su Ksaide jos neštuvuose. Ji visuomet sutikdavo jį su didžiausia pagarba, užleisdavo geriausią vietą ir įsitaisydavo prie jo kojų. Kaskart rasdavo įdomią temą ir vengdavo klausinėti apie gyvenimą žmonių pasaulyje, pastebėjusi, kad jam nemalonu apie tai kalbėti. Beveik be perstogės ji rūkė rytietišką kaljaną, stovintį šalia. Jo žarna atrodė kaip smaragdinės angies kūnas, o kandiklis, laikomas tarp jos ilgų baltų kaip marmuras pirštų, buvo panašus į gyvatės galvą. Kai traukdavo dūmą, susidarydavo įspūdis, lyg ją bučiuotų. Dūmų debesėliai, kuriuos pasimėgaudama leisdavo per burną ir nosį, sulig kiekvienu užtraukimu būdavo vis kitos spalvos, vienąsyk mėlyni, kitąsyk geltoni, rožiniai, žali arba violetiniai.

— Aš jau seniai tave norėjau paklausti vieno dalyko, Ksaide, — pasakė per vieną tokį apsilankymą Bastijanas, mąsliai žiūrėdamas į milžinus juodais vabzdžių šarvais, kurie idealiai pataikydami į koją nešė neštuvus.

— Tavo vergė klauso, — atsakė Ksaidė.

— Kai aš koviausi su tavo šarvuotais milžinais, — kalbėjo toliau Bastijanas, — man pasirodė, kad juos sudaro vien šarvai, o viduje tuščia. Kas gi juos priverčia judėti?

— Mano valia, — šypsodamasi atsakė Ksaidė. — Kaip tik todėl, kad yra tušti, jie klauso mano valios. Visa, kas tuščia, paklūsta mano valiai.

Ji pasižiūrėjo į Bastijaną savo skirtingų spalvų akimis.

Bastijaną tas žvilgsnis savotiškai sujaudino, bet ji tuojau vėl nuleido blakstienas.

— O aš savo valia ar galėčiau juos valdyti? — paklausė jis.

— Žinoma, mano pone ir mokytojau, — atsakė ji, — ir šimtąsyk geriau už mane, nes, palyginti su tavim, aš niekas. Nori pabandyti?

— Dabar ne, — atsakė Bastijanas pasijutęs nemaloniai, — galbūt kitąsyk.

— Ar tau iš tiesų smagiau, — kalbėjo toliau Ksaidė, — joti ant senos asilėnės, o ne būti nešamam padarų, valdomų tavo valios?

— Icha mielai mane neša, — niūrokai atsakė Bastijanas, — ir labai tuo džiaugiasi.

— Tai tu dėl jos taip elgiesi?

— O kodėl ne? — atšovė Bastijanas. — Kas čia bloga?

Ksaidė išleido iš burnos žalią dūmą.

— Ak nieko, pone. Kaip galėtų būti bloga tai, ką tu darai.

— Kurlink tu suki, Ksaide?

Ji palenkė savo ugniaspalvę galvą.

— Tu per daug galvoji apie kitus, pone ir mokytojau, — sušnibždėjo ji. — Tačiau niekas nėra vertas atitraukti dėmesį nuo tavo paties augimo. Jeigu tu neužpyksi, pone, aš tau duosiu vieną patarimą: daugiau galvok apie savo tobulybę.

— Ką tai turi bendra su senąja Icha?

— Nedaug, pone, beveik nieko. Tiktai... ji neverta tavęs nešti. Man skaudu tave matyti ant tokio... paprasto gyvulio nugaros.

Visi tavo palydovai tuo stebisi. Tik tu, pone ir mokytojau, vienas nežinai, kaip tau privalu elgtis.

Bastijanas nieko nepasakė, bet Ksaidės žodžiai jam padarė įspūdį.

Kai vilkstinė su Bastijanu ir Icha priešakyje kitą dieną traukė per puikias lankas su tarpais pasitaikančiais kvepiančių alyvų miškeliais, sustojus pietų, jis nusprendė pasinaudoti Ksaidės patarimu.

— Klausyk, Icha, — pasakė jis ir paglostė asilėnės kaklą, — atėjo laikas mums skirtis.

Icha gailiai subliovė.

— Kodėl, pone? — paklausė ji. — Argi aš taip blogai vykdžiau savo pareigą?

Ir iš jos tamsių gyvuliškų akių pasipylė ašaros.

— Ne, ne, — paskubėjo ją nuraminti Bastijanas, — priešingai, per visą šį ilgą žygį tu mane taip minkštai nešei, buvai tokia kantri ir paklusni, kad aš noriu tave apdovanoti.

— Man nereikia jokio atlyginimo, — pasakė Icha, — aš noriu tave toliau nešti. Ko gi daugiau galėčiau trokšti?

— Argi tu nesakei, — toliau kalbėjo Bastijanas, — kad asilėnai negali turėti vaikų?

— Taip, — pasakė Icha susikrimtusi, — aš mielai jiems pasakočiau apie šias dienas, kai būčiau sena.

— Gerai, — tarė Bastijanas, — tada aš tau papasakosiu istoriją, kuri virs tikrove. Aš noriu ją papasakoti tau, tau vienai, nes ji tavo.

Tada suėmė ranka ilgą Ichos snukį ir ėmė šnibždėti:

— Netoli nuo čia, alyvų miškelyje, tavęs laukia tavo vaiko tėvas. Tai baltas eržilas su gulbės plunksnų sparnais. Jo karčiai ir uodega tokie ilgi, kad siekia žemę. Jis jau kelios dienos paslapčiom seka paskui mus, nes yra be galo tave įsimylėjęs.

— Mane? — sušuko Icha beveik išsigandusi. — Bet juk aš tiktai asilėne, ir jau nebejauna!

— Jam, — tyliai pasakė Bastijanas, — tu esi gražiausia būtybė visoje Fantazijoje, jis myli tave tokią, kokia esi. Ir galbūt dar už tai, kad nešei mane. Bet jis labai drovus ir nedrįsta prieiti prie tavęs, kai aplink šitokia maišalynė. Tu turi eiti pas jį, nes jis mirs besiilgėdamas.

— Ak tu, varge mano, — pasakė Icha sutrikusi, — nejau taip blogai?

— Taip, — sušnibždėjo jai į ausį Bastijanas, — o dabar lik sveika, Icha! Bėk, tu jį rasi.

Icha žengė kelis žingsnius, bet paskui vėl atsigręžė į Bastijaną.

— Atvirai kalbant, — pareiškė ji, — aš truputį bijau.

— Drąsiau, — pasakė Bastijanas šypsodamasis, — ir neužmiršk savo vaikams ir anūkams papasakoti apie mane.

— Ačiū, pone! — paprastai, kaip mokėjo, padėkojo Icha ir nuėjo.

Bastijanas ilgai žiūrėjo, kaip ji tursena sau, ir jautėsi nelabai laimingas, kad ją išsiuntė. Jis įėjo į savo puikiąją palapinę, atsigulė ant minkštų pagalvių ir įsmeigė akis į lubas. Jis vis kartojo sau, kad įvykdė didžiausią Ichos norą. Tačiau tai neišsklaidė jo niūrios nuotaikos. Mat viskas priklauso nuo to, kada ir kodėl daroma gera.

Tačiau nesmagu buvo tik Bastijanui, nes Icha iš tiesų rado baltą kaip sniegas sparnuotą žirgą ir su juo susituokė. Ir vėliau pagimdė sūnų, baltą sparnuotą asilėną, kurį pavadino Pataplanu. Apie jį Fantazijoje buvo daug kalbama, tačiau tai kita istorija, ir ją čia ne vieta pasakoti.

Nuo šiol Bastijanas keliavo Ksaidės neštuvuose. Ji net norėjo išlipti ir eiti pėsčia, kad jam būtų kuo patogiau, tačiau Bastijanas nesutiko. Tad jie abu sėdėdavo plačiuose koraliniuose neštuvuose, gabenamuose vilkstinės priekyje. Bastijanas tebebuvo truputį piktas ant Ksaidės, nes ji patarė jam išsiskirti su asilėne. Ir Ksaidė labai greit tai suprato. Jo trumpi atsakymai neleido užmegzti ilgesnės kalbos.

Norėdama pataisyti jo nuotaiką, ji linksmai pasakė:

— Aš norėčiau įteikti tau dovaną, mano pone ir mokytojau, jeigu tu malonėtum ją priimti.

Ji ištraukė iš po pagalvių labai brangiai išpuoštą dėžutę, ir Bastijanas klausiamai sužiuro. Ksaidė atidarė ją ir išėmė siaurą diržą, padarytą iš judamų dalių, kaip grandinė. Kiekviena dalis, taip pat ir sagtis, buvo iš tyro stiklo.

— Kas tai? — pasidomėjo Bastijanas.

Diržas tyliai žvangėjo jos rankoje.

— Tai diržas, paverčiąs nematomu. Tačiau, kad jis būtų tavo, tu, pone, turi duoti jam vardą.

Bastijanas pasižiūrėjo į diržą ir pasakė:

— Diržas Gemalis.

Ksaidė linktelėjo šypsodamasi.

— Dabar jis tavo.

Bastijanas pasiėmė diržą ir neryžtingai laikė jį rankoje.

— Ar nenori jo iškart išbandyti, — paklausė ji, — kad įsitikintum, kaip jis veikia?

Bastijanas apsijuosę diržu klubus ir pajuto, kad jis tinka kaip nulietas. Beje, tiktai pajuto, nes pats sau buvo neregimas, — ir liemuo, ir kojos, ir rankos... Tai buvo labai nemalonu, ir jis bandė tuojau pat atsisegti sagtį. Bet nematė nei savo rankų, nei diržo, ir iš to nieko neišėjo.

— Gelbėkit! — suriko jis dūstančiu balsu. Jis staiga išsigando, kad niekada negalės nusiimti šito diržo Gemalio ir amžinai liks nematomas.

— Pirma reikia išmokti su juo elgtis, — pasakė Ksaidė, — man irgi iš pradžių taip buvo, pone mokytojau. Leisk, aš tau padėsiu!

Ji griebė už tuščios vietos, diržas Gemalis buvo kaipmat atsegtas, ir Bastijanas vėl išvydo save. Jis su palengvėjimu atsiduso. Paskui nusijuokė, Ksaidė irgi nusijuokė ir patraukė dūmą pro gyvatės galvos pavidalo kandiklį.

Jai pavyko nukreipti Bastijano mintis kita kryptim.

— Dabar tu geriau apsaugotas nuo bet kokio pavojaus, — pasakė ji švelniai, — tai man labiau rūpi, negu galiu tau apsakyti, pone.

— Pavojaus? — paklausė Bastijanas vis dar truputį sutrikęs. — Nuo kokio pavojaus?

— O, niekas tau negali prilygti, — sušnibždėjo Ksaidė, — niekas, jeigu būsi išmintingas. Pavojus slypi tavyje, ir todėl sunku tave nuo jo apginti.

— Kaip tai... manyje? — nesuprato Bastijanas.

— Išmintinga yra būti virš visko, niekam nejausti neapykantos ir nieko nemylėti. Tačiau tau, pone, vis dar brangi draugystė. Tavo širdis nėra šalta ir abejinga kaip snieguota viršukalnė, todėl kai kas gali tau pakenkti.

— Ir kas jis?

— Tas, kuriam, nepaisydamas visų jo pretenzijų, tu tebesi palankus, pone.

— Kalbėk aiškiau!

— Tas įžūlus ir nepagarbus laukinukas iš žaliaodžių giminės, pone.

— Atrėjas?

— Taip, ir dar tas akiplėša Fuchuras.

— Ir jie abu norėtų man pakenkti? — Bastijanas vos laikėsi nesusijuokęs.

Ksaidė sėdėjo nuleidusi galvą.

— Aš tuo niekad, o niekad nepatikėsiu, — kalbėjo toliau Bastijanas, — ir daugiau nieko nenoriu apie tai girdėti.

Ksaidė nieko neatsakė tik dar labiau nuleido galvą.

Po ilgos tylos Bastijanas paklausė:

— Ką gi Atrėjas išvis turi prieš mane?

— Pone, — sušnibždėjo Ksaidė, — geriau aš būčiau nieko nesakiusi.

— Klok viską iš eilės! — sušuko Bastijanas. — Gana tų užuominų. Ką tu žinai?

— Aš bijau tavo pykčio, pone, — sulemeno Ksaidė ir iš tiesų suvirpėjo visu kūnu, — tačiau nors ir sulaukčiau galo, vis tiek pasakysiu: Atrėjas planuoja pagrobti iš tavęs Vaikų Karalienės ženklą, slapta arba jėga.

Bastijanui akimirką pritrūko oro.

— Ar gali tai įrodyti? — paklausė jis prikimusiu balsu.

Ksaidė papurtė galvą ir sumurmėjo:

— Mano žinojimas, pone, ne toks, kad galėčiau jį įrodyti.

— Tada pasilaikyk jį sau, — pasakė Bastijanas, ir kraujas suplūdo jam į galvą, — ir nešmeižk doriausio ir narsiausio Fantazijos berniuko!

Paskui iššoko iš neštuvų ir nuėjo.

Ksaidė susimąsčiusi čiupinėjo gyvatės galvą, o jos žalia ir raudona akys degė. Po valandėlės ji vėl nusišypsojo ir paleidusi iš burnos violetinį dūmą sušnibždėjo:

— Pamatysi, mano pone ir mokytojau. Diržas Gemalis tau įrodys.

Sustojus ir įsikūrus nakčiai, Bastijanas nuėjo į savo palapinę. Jis įsakė Iluanui, mėlynajam džinui, nieko neįleisti, visų pirma Ksaidės. Norėjo pabūti vienas ir pagalvoti.

Tai, ką burtininkė pasakė apie Atrėją, Bastijanui atrodė visiškai neverta dėmesio. Jam nedavė ramybės kas kita: tie keli žodžiai, jos pratarti apie išmintį.

Dabar jis tiek daug buvo patyręs baimės ir džiaugsmų, liūdesio ir pergalių, nuo vieno noro skubėjo prie kito ir neturėjo nė akimirkos poilsio. Ir niekas jam nesuteikė ramybės ir pasitenkinimo. O išmintis yra būti aukščiau džiaugsmo ir kančių, baimės ir užuojautos, garbėtroškos ir įžeidumo. Išmintis reiškia būti aukščiau visko, ant nieko nepykti ir nieko nemylėti ir visiškai abejingai žiūrėti į kitų priešiškumą ar simpatijas. Kas iš tiesų išmintingas, tam niekas nesvarbu. Tas yra nepasiekiamas, ir niekas jam negali nieko padaryti. Taip, būti tokiam išties gerai! Bastijanas neabejojo, jog tai paskutinis jo noras, tas paskutinis noras, kuris nuves jį prie Tikrosios valios, kaip sakė Graogramanas. Dabar jis jautėsi supratęs, ką tai reiškia. Jis norėjo būti didis išminčius, pats išmintingiausias išminčius visoje Fantazijoje!

Po kiek laiko jis išėjo iš savo palapinės.

Mėnulis buvo apšvietęs vietovę, į kurią jis pirma beveik nekreipė dėmesio. Palapinių miestas stovėjo dauboje, plačiu lanku apsuptoje keistos formos kalnų. Viešpatavo visiška tyla. Dauboje dar augo mažos giraitės ir krūmai, kalnų atšlaitėse augmenija buvo skurdesnė, o dar aukščiau — visai plika. Uolynai viršuje sudarė visokias figūras, tarsi tyčia iškaltas milžino skulptoriaus. Nepūtė nė menkiausias vėjelis, danguje — nė debesėlio. Švietė visos žvaigždės, ir jos atrodė arčiau negu paprastai.

Pačiame viršuje ant vieno aukščiausių kalnų Bastijanas įžiūrėjo kažką panašų į kupolą. Tenai, matyt, kažkas gyveno, nes iš kupolo sklido silpna šviesa.

— Man ji irgi krito į akį, pone, — pasakė Iluanas gergždžiančiu balsu. Jis stovėjo sargyboje šalia palapinės angos. — Kas čia galėtų būti?

Jam dar nespėjus nutilti, iš toli atsklido keistas šūksnis. Jis panėšėjo į ištęstą pelėdos klyksmą, tik buvo duslesnis ir stipresnis. Paskui pasikartojo dar ir darsyk, bet dabar jau daugeliu balsų.

Tai išties ūbavo pelėdos, iš viso šešios, kaip Bastijanas netrukus įsitikino. Jos lėkė nuo to kalno, su kupolu, pusės. Tiksliau, ne lėkė, o sklendė beveik nejudindamos sparnų. Ir kuo labiau artėjo, tuo labiau stebino jų dydis. Pelėdos skrido neįtikėtinu greičiu. Jų akys ryškiai žiburiavo, ant galvų styrojo pūkų prižėlusios ausys. Jos lėkė visiškai be garso. Kai leidosi prie Bastijano palapinės, nebuvo girdėti nė menkiausio sparnų švilpimo.

Dabar jos tupėjo ant žemės, didesnės už Bastijaną, ir sukiojo į visas puses galvas su didelėmis apskritomis akimis. Bastijanas priėjo prie jų.

— Kas jūs esate ir ko ieškote?

— Mus atsiuntė Uštu, nuojautos motina, — atsakė viena iš šešių pelėdų, — mes esam Žvaigždžių vienuolyno Gigamo pasiuntinės.

— O kas tai per vienuolynas? — paklausė Bastijanas.

— Tai išminties vieta, — atsakė kita pelėda, — kur gyvena pažinimo vienuoliai.

— O kas yra Uštu? — toliau klausinėjo Bastijanas.

— Viena iš trijų giliaminčių, valdančių vienuolyną ir mokančių vienuolius pažinimo, — paaiškino trečioji pelėda. — Mes esam nakties pasiuntinės ir tarnaujam jai.

— Jeigu būtų diena, — pridūrė ketvirtoji pelėda, — savo pasiuntinius erelius būtų atsiuntęs Širkris, matymo tėvas. O sutemų valandomis, tarp dienos ir nakties, savo pasiuntinius siunčia Jisipu, proto sūnus.

— Kas tie Širkris ir Jisipu?

— Kiti du giliaminčiai, mūsų vyresnieji.

— O ko jums čia reikia?

— Mes ieškom Didžiojo Žinovo, — atsakė šeštoji pelėda. — Tie trys giliaminčiai žino, kad jis yra šiame palapinių mieste ir prašo jį juos apšviesti.

— Didžiojo Žinovo? — nusistebėjo Bastijanas. — Kas jis?

— Jo vardas, — atsakė visos šešios pelėdos vienu metu, — Bastijanas Baltazaras Buksas.

— Jūs jau radote jį, — tarė jis, — tai aš.

Pelėdos staiga žemai nusilenkė. Nepaisant jų baisaus didumo, tai pasirodė gan juokinga.

— Trys giliaminčiai, — pasakė pirmoji pelėda, — nusižeminę ir pagarbiai prašo, kad tu juos aplankytum ir išspręstum klausimą, į kurį jie per savo ilgą gyvenimą nerado atsakymo.

Bastijanas susimastęs pasikasė smakrą.

— Gerai, — pagaliau pasakė jis, — bet aš noriu pasiimti du savo mokinius.

— Mes esame šešios, — atsakė pelėda, — susikibusios po dvi, mes jus nunešim.

Bastijanas kreipėsi į mėlynąjį džiną.

— Iluanai, atvesk Atrėją ir Ksaidę!

Džinas greitai nuėjo.

— O koks tas klausimas, — pasidomėjo Bastijanas, — į kurį reikia atsakyti?

— Didysis Žinove, — atsiliepė viena pelėda, — mes esam tiktai vargšės nesupratingos pasiuntinės ir nepriklausom net žemiausiam pažinimo vienuolių rangui. Kaip mes galėtume pateikti tau klausimą, kurio trys giliaminčiai negali išspręsti per visą savo gyvenimą?

Po kelių minučių grįžo Iluanas su Atrėju ir Ksaide. Pakeliui jis jiems spėjo paaiškinti, koks reikalas.

Sustojęs priešais Bastijaną, Atrėjas tyliai paklausė:

— Kodėl aš?

— Taip, — pasiteiravo Ksaidė, — kodėl jis?

— Sužinosit, — atsakė Bastijanas.

Pasirodė, kad pelėdos, viską numatydamos į priekį, atsinešė tris trapecijas. Jos po dvi suėmė nagais lynus, prie kurių buvo pritvirtinti skersiniai, tada Bastijanas, Atrėjas ir Ksaidė atsisėdo ant tų karčių, ir dideli naktiniai paukščiai pakilo su jais į orą.

Kai jie pasiekė Žvaigždžių vienuolyną Gigamą, paaiškėjo, kad tas didelis kupolas tėra tiktai viršus labai erdvaus pastato, susidedančio iš daugelio kubo formos dalių. Jis turėjo daugybę langelių, o jo aukšta išorinė siena stūksojo palei pat uolėtą skardį. Neprašytiems svečiams jis buvo sunkiai pasiekiamas ar išvis neprieinamas.

Kubo pavidalo korpusuose buvo pažinimo vienuolių celės, bibliotekos, ūkinės patalpos ir pasiuntinių būstai. Didysis kupolas gaubė susirinkimų salę, kur trys giliaminčiai dėstė savo mintis.

Pažinimo vienuoliai buvo įvairaus gymio ir skirtingos kilmės fantaziečiai. Tačiau, norėdami įstoti į vienuolyną, jie turėdavo nutraukti visus ryšius su savo šalimis ir šeimomis. Tų vienuolių gyvenimas buvo sunkus ir pasiaukojamas, skirtas vien tiktai išminčiai ir pažinimui. Toli gražu ne kiekvienas norintis buvo priimamas į bendruomenę. Egzaminai buvo griežti, o trys giliaminčiai nepermaldaujami. Tad čia beveik niekada negyvendavo daugiau kaip trys šimtai vienuolių, tačiau dėl tokios atrankos jie būdavo protingiausi Fantazijos šalies padarai. Būdavo laikų, kad brolių ir seserų skaičius sumažėdavo iki septynių. Tačiau tai neturėdavo įtakos egzaminų griežtumui. Šiuo metu vienuolių buvo truputį daugiau nei du šimtai.

Kai Bastijanas, lydimas Atrėjo ir Ksaidės, įžengė į didžiąją salę, tai išvydo tenai margą įvairiausių Fantazijos būtybių minią, kuri nuo jo palydos skyrėsi tik tuo, kad visi, nesvarbu, kokio gymio, buvo apsirengę tamsiai rudais apsiaustais. Galima įsivaizduoti, kaip su tokiu drabužiu atrodė jau minėta keliaujanti uola arba mažylis.

Trys vyresnieji giliaminčiai atrodė kaip žmonės. Nežmogiškos buvo tiktai jų galvos. Uštu, nuojautos motina, buvo su pelėdos galva. Širkris, matymo tėvas, — su erelio galva. Ir pagaliau Jisipu, proto sūnus, — su lapės galva. Jie sėdėjo ant pakylos akmeniniuose krėsluose ir atrodė labai dideli. Atrėjas ir net Ksaidė prieš juos truputį sutriko. Tačiau Bastijanas drąsiai priėjo. Didelėje salėje buvo tylu tylu.

Širkris, matyt, buvęs vyriausias iš jų ir sėdėjęs viduryje, lėtai parodė ranka į vieną sosto krėslą, stovintį priešais juos. Bastijanas atsisėdo.

Po ilgos tylos Širkris prabilo. Jis kalbėjo tyliai, o jo balsas buvo netikėtai gilus ir sodrus.

— Nuo neatmenamų laikų mes stengiamės įminti mūsų pasaulio mįslę. Jisipu apie ją mano kitaip, negu Uštu nutuokia, o Uštu nuovoka yra kitokia, negu aš matau, pagaliau aš vėlei matau kitaip, negu Jisipu mano. Taip ilgiau tęstis negali. Todėl mes paprašėme tave, Didįjį Žinovą, ateiti pas mus ir atverti mums akis. Ar išpildysi mūsų prašymą?

— Išpildysiu, — pasakė Bastijanas.

— Tad išklausyk, Didysis Žinove, mūsų klausimą: kas yra Fantazija?

Bastijanas valandėlę pagalvojo, paskui atsakė:

— Fantazija yra Begalinė istorija.

— Duok mums laiko suprasti tavo atsakymą, — tarė Širkris. — Susitiksim čia rytoj tą pačią valandą.

Bastijanas, Atrėjas ir Ksaidė buvo palydėti į svečių celes, kur jų laukė paprastas valgis ir paprasti mediniai gultai, apkloti šiurkščiom vilnonėm antklodėm. Bastijano ir Atrėjo tai, žinoma, negąsdino, tačiau Ksaidė būtų mielai burtais prisišaukusi patogesnę lovą, tačiau jos magiškos jėgos šiame vienuolyne neveikė.

Kitą naktį nurodytą valandą visi vienuoliai ir trys giliaminčiai vėl susirinko didžiojoje salėje su kupolu. Bastijanas vėl atsisėdo į sosto krėslą, Ksaidė ir Atrėjas atsistojo jam iš kairės ir dešinės.

Šįkart jau Uštu, nuovokos motina, pasižiūrėjo į Bastijaną savo pelėdiškomis akimis ir prašneko:

— Mes apgalvojom tavo žodžius, Didysis Žinove. Tačiau jie mums iškėlė naują klausimą. Jeigu Fantazija yra Begalinė istorija, kaip tu sakai, tai kur ta Begalinė istorija parašyta?

Bastijanas vėl valandėlę patylėjo, paskui atsakė:

— Vienoje knygoje, aptaisytoje vario spalvos šilku.

— Duok mums laiko suprasti tavo žodžius, — pasakė Uštu. — Susitiksim čia rytoj tą pačią valandą.

Vėl viskas buvo kaip praėjusią naktį. Kitą sykį, kai jie visi vėl susirinko salėje, žodį tarė Jisipu, proto sūnus:

— Ir šįkart mes apgalvojom tavo žodžius, Didysis Žinove. Ir vėl susidūrėm su nauju klausimu. Jeigu mūsų Fantazijos pasaulis yra Begalinė istorija ir jeigu ta Begalinė istorija parašyta vario spalvos knygoje, tai kur ta knyga?

Trumpai patylėjęs, Bastijanas atsakė:

— Vienos mokyklos palėpėje.

— Didysis Žinove, — pasakė lapiagalvis Jisipu, — mes neabejojam tuo, ką tu sakai. Ir norim tavęs paprašyti, kad parodytum mums tą vietą. Ar gali?

Bastijanas pasvarstė, paskui tarė:

— Manau, kad galiu.

Atrėjas nustebęs pasižiūrėjo į Bastijaną. Ir Ksaidės skirtingos akys žvelgė klausiamai.

— Susitiksim rytoj tą pačią valandą, — pasakė Bastijanas, — bet ne čia, šioje salėje, o lauke, ant Žvaigždžių vienuolyno Gigamo stogų. Ir jūs turėsit įdėmiai ir be perstogės žiūrėti į dangų.

Kitą naktį — ji buvo tokia pat žvaigždėta kaip ir trys ankstesnės — visi vienuolyno gyventojai sykiu su trim giliaminčiais paskirtą valandą susirinko ant stogų ir užvertę galvas ėmė žiūrėti į dangų. Tarp jų buvo Atrėjas su Ksaide, kurie nežinojo, ką Bastijanas yra sumanęs. Bastijanas ėmė ropštis aukščiausion kupolo vieton. Atsidūręs pačiame viršuje, jis plačiai apsidairė aplink... ir tą akimirką pirmąsyk toli toli palei horizontą mėnulio šviesoje išvydo fėjiškai švytintį Dramblio Kaulo bokštą.

Jis išsiėmė iš kišenės blausiai spindintį Al’tsahirą.

Bastijanas prisiminė ant Amarganto bibliotekos durų buvusius žodžius:

... bet jeigu jis mano vardą darsyk ištars

nuo galo iki pradžios,

aš savo šimto metų šviesą išspinduliuosiu per vieną akimirką.

Jis iškėlė akmenį į viršų ir sušuko:

— Sarihast’la!

Tą pačią akimirką blykstelėjo toks ryškus žaibas, kad žvaigždėtas dangus nublanko ir už jo nušvito tamsi visata. Ir ta visata buvo mokyklos palėpė su pajuodusiomis storomis sijomis. Paskui viskas išnyko. Šimto metų šviesa buvo išnaudota. Al’tsahiras dingo be pėdsako.

Praėjo kuris laikas, kol visų, o sykiu ir Bastijano akys priprato prie silpnos mėnulio ir žvaigždžių šviesos. Sukrėsti vizijos, visi tylomis susirinko didžiojoje salėje. Paskutinis atėjo Bastijanas. Pažinimo vienuoliai ir trys giliaminčiai pakilo iš savo vietų ir ilgai žemai jam lankstėsi.

— Nėra žodžių, — pasakė Širkris, — kuriais aš tau galėčiau padėkoti už šį praregėjimo blyksnį, Didysis Žinove. Nes toje paslaptingoje vietoje pamačiau man artimą padarą — erelį.

— Tu klysti, Širkri, — nesutiko su juo švelniai šypsodamasi pelėdveidė Uštu, — aš puikiai mačiau, kad tai buvo pelėda.

— Jūs abu klystate, — įsiterpė Jisipu žiburiuodamas akimis, — ta būtybė artima man. Tai buvo lapė.

Širkris pakėlė ranką juos tildydamas.

— Štai mes ir vėl atsidūrėm ten, kur buvom, — pasakė jis. — Tiktai tu gali mums atsakyti į šį klausimą, Didysis Žinove. Kuris iš mūsų yra teisus?

Bastijanas šaltai šyptelėjo ir tarė:

— Visi trys.

— Duok mums laiko suprasti šį atsakymą, — paprašė Uštu.

— Gerai, — atsakė Bastijanas, — duodu, kiek norit, nes dabar mes jus paliekam.

Pažinimo vienuolių ir trijų jų vyresniųjų veidai buvo nusivylę, tačiau Bastijanas abejingai atmetė nuoširdžiausią jų prašymą pasisvečiuoti ilgiau, o dar geriau visiškai pasilikti.

Jis išėjo su abiem savo mokiniais, ir sparnuotieji pasiuntiniai parlakdino juos į palapinių miestą.

Beje, tą naktį Žvaigždžių vienuolyne Gigame įvyko pirmas rimtas trijų giminaičių ginčas, kuris po daugelio metų baigėsi tuo, kad brolija iširo ir Uštu, nuovokos motina, Širkris, matymo tėvas, ir Jisipu, proto sūnus, kiekvienas įkūrė po atskirą vienuolyną. Tačiau tai kita istorija, ir ją čia ne vieta pasakoti.

Bastijanas nuo tos nakties galutinai pamiršo, kad kažkada lankė mokyklą. Palėpė ir net pavogta knyga vario spalvos apdarais taip pat išdilo iš jo atminties.

Ir jis jau nebesusimąstydavo, kaip išvis atsidūrė Fantazijoje.