VII

Tylos balsas

Fėjiškoje mėnulio šviesoje laimingai šypsodamasis Atrėjas ėjo kolonų mišku, metančiu tamsius šešėlius. Jį supo visiška tyla, ir jis beveik negirdėjo savo basų kojų žingsnių. Atrėjas nebežinojo, kas jis toks ir kuo vardu, kaip čia atsidūrė ir ko jam čia reikia. Viskuo stebėjosi, tačiau nieko nebijojo ir nesijaudino.

Grindys visur buvo išpuoštos mįslingų ornamentų ar paslaptingų scenų ir paveikslų mozaikomis. Atrėjas perėjo per jas, užlipo plačiais laiptais į viršų, pasiekė erdvias terasas, vėl nulipo laiptais žemyn ir patraukė ilga akmeninių kolonų alėja. Jis apžiūrinėjo jas vieną po kitos ir džiaugėsi, kad kiekviena vis kitaip išpuošta ir išraižyta kitokiais ženklais. Taip jis vis tolo nuo Berakčių vartų. Nežinia, kiek praėjo laiko, kol pagaliau tolumoje Atrėjas išgirdo plevenantį garsą ir sustojo pasiklausyti. Garsas artėjo, kažkas dainavo, labai gražiu, tyru kaip varpelio ir aukštu kaip vaiko balsu, bet tas balsas skambėjo be galo liūdnai ir tarpais, rodės, kūkčiojo. Toji rauda greitai kaip vėjo šuoras lėkė tarp kolonų, retkarčiais sustodavo tai kildama į viršų, tai leisdamasi žemyn, priartėdavo ir vėl nutoldavo, tarsi plačiu ratu sukdama apie Atrėją.

Jis ramiai, nejudėdamas laukė.

Pamažu balso sukami ratai aplink Atrėją mažėjo, ir dabar jis jau galėjo suprasti dainuojamus žodžius:

Viskas šiam pasauly būna vieną kartą,

bet juk vieną kartą viskas turi būti.

Aš nutolsiu tyliai, kaip nutyla garsas,

per upes ir kalnus, pievas pakalnučių...1

Atrėjas sukiojosi paskui balsą, neramiai lekiojantį tarp kolonų, bet nieko neįstengė įžiūrėti.

— Kas tu? — sušuko jis.

Ir balsas aidu grįžo atgal:

— Kas tu?

Atrėjas susimąstė.

— Kas aš esu, — sumurmėjo jis, — negaliu pasakyti. Man atrodo, kad kažkada tai žinojau. Bet ar tai svarbu?

Dainuojantis balsas atsakė:

— Nori paklausti manęs slaptai, —

klausk eilėmis, surimuok jas tiktai,

kas neeiliuotai sakoma man,

to negaliu aš suprasti, aiman.

Atrėjas nebuvo įgudęs eiliuoti, ir jam atrodė, kad bus gan sunku susišnekėti, jeigu balsas supranta tik eiliuotus žodžius. Ir tiktai gerokai pagalvojęs sugebėjo suregzti:

— Jeigu paklausti tavęs aš galėčiau,

kas tu esi, sužinoti norėčiau.

Ir balsas tuojau atsakė:

— Štai taip aš tave

suprantu kaip save.

Paskui dainavimas atsklido jau iš kitos pusės:

— Dėkoju, bičiuli, kilnus tavo noras,

tu mano svečias išties.

Aš Ujulala — balsas iš oro

rūmuos Didžios Paslapties.

Atrėjas pastebėjo, kad balsas skamba tarpais garsiau, tarpais tyliau, tačiau niekada visai nenutyla. Net ir tada, kai netaria jokių žodžių arba kai Atrėjas jam ką sako, aplink girdėti kažkoks skambesys.

Kadangi balsas ėmė pamažu tolti, Atrėjas pasileido iš paskos ir paklausė:

— Sakyk, Ujulala, mane dar girdi?

Vis vien aš norėčiau tave pamatyt.

Balsas pralėkė pro jo ausį:

— Dar niekas lig šiolei

nematė manęs,

nors aš čia, bičiuli,

visai prie tavęs.

— Taigi tu nematoma? — paklausė Atrėjas, bet nesulaukė atsakymo ir prisiminė, kad reikia klausti eilėmis. Todėl tarė:

— Tu nematoma tiktai

ar bekūnė visiškai?

Pasigirdo tylus skambesys, galėjęs reikšti ir juoką, ir kūkčiojimą, paskui balsas padainavo:

— Ne ir taip, ir ne visai

taip, kaip tu manai.

Aš nematoma šviesoj

kaip kiti daiktai.

Mano kūnas — šitas garsas,

tik šita daina,

tu girdi, kaip skamba balsas, —

tai būtis mana.

Atrėjas nusistebėjo, bet vis sekė paskui balsą, lekiojantį skersai išilgai kolonų miško. Po valandėlės jis paruošė naują klausimą:

— Ar teisingai supratau, —

tu tik skambesys,

kai nutils garsai visi,

reiks išnykt ir tau?

Ir tada visai čia pat išgirdo atsakymą:

— Kai mano balsas nutils,

įvyks, kas visiems įvyksta,

kai kūnas lėtai sunyksta

ir artinas jo baigtis.

Taip jau gyvenime būna:

aš esu, kol girdi mano kūną,

bet tik tiek, kiek paskyrė lemtis.

Vėlei pasigirdo kūkčiojimas, ir Atrėjas, nesuprasdamas, kodėl Ujulala verkia, paskubėjo paklausti:

— Sakyk man greičiau, kodėl tu liūdna?

Iš balso girdžiu, esi dar jauna.

Ir vėl lyg aidas atsklido atsakymas:

— Bematai išnešios mane vėjas.

Aš esu tik paguodos daina.

Laikas greitai trumpėja,

todėl klauski! Klauski manęs,

ką tu dar sužinoti norėjai?

Balsas nutilo kažkur tarp kolonų, ir Atrėjas, nebegirdėdamas jo, sukinėjo galvą į visas puses. Kurį laiką buvo tylu, paskui balsas iš tolo greit priartėjo ir suskambo beveik nekantriai:

— Ujulala — tai atsakas. Tu turi klausti!

Jei neklausi, atsakymo jokio negausi!

Atrėjas šūktelėjo:

— Ujulala, padėk man, aš noriu žinoti:

kodėl vėjas tave gali greit išnešioti?

Ir balsas padainavo:

— Vaikų Karalienė eina silpnyn,

ir Fantazijos kraštas griūna.

Niekas praris kartu su manim

šitą šalį tarytum liūnas.

Į Niekur ir Niekad visa nugrims,

tarytum mūs ir nebuvo.

Kas Karalienei vėl vardą išrinks,

tas išgelbės iš šito liūno.

Atrėjas paklausė:

— Sakyk, Ujulala, kas jai padėtų?

Kas naują vardą duoti galėtų?

Balsas paaiškino:

— Klausyk mano žodžių ir įsidėmėk,

net jeigu tujų nesuprasi,

giliai į atmintį juos įsidėk,

tik šitaip jų neprarasi,

ir laikui atėjus iš atminties

iškils jie tarytum šiandien,

tada jų prasmė pagaliau paaiškės

ir užduotį tau palengvins.

Jei sugebėsi — viskas pavyks,

jei netesėsi — taip ir paliks.

Valandėlę buvo girdėti vien graudi daina be žodžių, paskui balsas staiga taip prisiartino prie Atrėjo, kad jam pasirodė, lyg kažkas būtų pasakęs į ausį:

— Kas Vaikų Karalienę

pavadintų nauju vardu?

Ar iš mūsų nors vienas —

džinas, elfas, ar aš, argai tu?

Nei savęs išvaduot mes negalim,

nei valdovei padėt atsigauti,

knygoj mes sugalvoti, vaikeli,

ir turėsim toj knygoj tarnauti.

Turim būti, kaip pasaka seks, —

tik margi vaizdiniai ir paveikslai.

Kurti nauja — jėgų nepakaks

nei karaliui, nei žyniui, nei vaikui.

Bet yra už Fantazijos sienų šalis

tolima — Išorinis pasaulis,

ten gyvena nuo seno žmonių gentis,

ten jų žemiškas kraštas po saule.

Juos teisėtai vadina Adomo vaikais,

kraujo broliais Tikrojo žodžio,

nuo gimimo jie moka vardus suteikt,

kiekvienam jo buvimą parodyt.

Karalienei jie keitė vardus,

ir jai negrėsė joks pavojus,

kol užmiršo kasdienį kelią pas mus

ir vardus dovanoti nustojo.

Jie pamiršo, kad esam tikri,

ir visai apie mus negalvoja.

Mes nedingstame niekur,

jeigu tiki ir be reikalo neabejoji.

Ach, ateitų bent vienas vaikas pas mus,

pasiryžęs viskuo patikėti,

bent išgirstų mūsų pagalbos šauksmus, —

jau vien tuo mums padėti galėtų!

Jiems arti iki mūs, mums be galo toli,

taip toli, kad pasiekti negalim,

nes anapus Fantazijos jų šalis,

mes nerasim į ją takelio...

Bet sakyki, jaunasis didvyri, ar tu

įsiminsi gerai, ką dabar tau šneku?

— Taip, taip, — tarė sutrikęs Atrėjas. Jis iš visų jėgų stengėsi įsidėti atmintin tai, ką girdėjo, tačiau nežinojo, kam to reikia, ir todėl nesuprato, apie ką kalba balsas. Jis tik jautė, kad tai labai labai svarbu, tačiau dainavimas ir pastangos kalbėtis rimais jį migdė. Atrėjas sumurmėjo:

— Aš noriu! Aš noriu gerai įsiminti,

tačiau pasakyki, ką duos man tos mintys?

Ir balsas atsakė:

— Tu pats turi nuspręsti

išklausęs viską,

o man atėjo metas

ištart tau“ Viso!“

Jau beveik miegodamas Atrėjas paklausė:

— Išeini? Pasakyk,

kur keliausi šįsyk?

Balsas vėl sukūkčiojo ir toldamas padainavo:

— Jau artinasi Niekas,

orakulas nutilo,

tuoj negirdėsi nieko

už šimto mylių.

Tu būsi paskutinis

mane sutikęs,

per mišką akmeninį

čionai atvykęs.

Gal padaryt galėsi,

ko niekas negalėjo,

jei viską ištesėsi,

ką čia girdėjai!

Paskui iš labai toli Atrėjas dar išgirdo žodžius:

Aš nutolsiu tyliai, kaip nutyla garsas,

per upes ir kalnus, pievas pakalnučių, —

viskas šiam pasauly būna vieną kartą,

bet juk vieną kartą viskas turi būti...

Tai buvo paskutiniai atsklidę garsai.

Atrėjas atsisėdo prie vienos kolonos, atsirėmė į ją nugara, pakėlė akis į dangų ir bandė suprasti, ką jam pasakė Ujulala. Tyla apgaubė jį kaip minkštas sunkus apsiaustas, ir Atrėjas užmigo.

Pabudo apsuptas šaltos ryto prieblandos. Jis gulėjo ant nugaros ir žvelgė į dangų. Merkėsi paskutinės žvaigždės. Atmintyje dar skambėjo Ujulalos balsas. Atrėjas iškart vėl prisiminė ir viską, ką iki tol buvo patyręs, ir savo Didžiosios paieškos tikslą.

Tad dabar jau pagaliau žinojo, ką reikia daryti. Tiktai žmonių vaikas iš anapus, negyvenantis Fantazijos šalyje, galėjo duoti Vaikų Karalienei naują vardą. Jis turėjo surasti tokį vaiką ir nuvesti pas Karalienę.

Atrėjas staiga pašoko.

„Ak, — pagalvojo Bastijanas, — kaip mielai aš jai padėčiau... jai ir Atrėjui. Aš sugalvočiau ypač gražų vardą. Kad tik žinočiau, kaip galima susisiekti su Atrėju, tai tuojau eičiau pas jį. Kaip jis išplėstų akis mane pamatęs! Tačiau tai, deja, neįmanoma, o gal įmanoma?“

Ir paskui tyliai ištarė:

— Jei yra koks nors būdas pakliūti pas jus, tai pasakykit man. Aš ateisiu, tikrai, Atrėjau! Pamatysi.

Apsidairęs Atrėjas išvydo, kad kolonų miškas su terasom ir laiptais dingęs. Aplinkui plytėjo vien toji visiškai tuščia dykuma, kurią buvo matęs už visų trijų magiškų vartų prieš pereidamas juos. Tačiau dabar jau nebebuvo nei Berakčių, nei Stebuklingojo Veidrodžio vartų.

Jis atsistojo ir apsižvalgė į visas puses. Ir tada pastebėjo, jog vidury lygumos, visai netoliese, atsiradusi tokia pat vieta, kartą jau matyta Kaukmiškyje. Šįsyk ji, beje, buvo arčiau jo. Atrėjas apsigręžė ir kiek kojos nešė leidosi bėgti priešingon pusėn.

Kai jis bėgo, kol toli palei horizontą išryškėjo mažas pakilimas, kur, ko gero, galėjo būti tie rūdžių spalvos plokščių kalnynai, Priešais kuriuos stovėjo Didžiosios Paslapties vartai.

Jis pasileido jų link, tačiau gerokai užtruko, kol prisiartino tiek, kad galėtų geriau įžiūrėti. Ir tada ėmė abejoti. Tiesa, tenai buvo kažkas tokio, kas priminė aną vietovę, tačiau vartų jis niekur nematė. Ir uolų plokštės buvo jau nebe rūdžių spalvos, o pilkos ir bespalvės. Atrėjas bėgo ir bėgo, ir tiktai atsidūręs dar arčiau pastebėjo, kad tarp uolų iš tiesų esama plyšio, panašaus į apatinę vartų dalį, tačiau viršutinis skliautas buvo dingęs. Kas čia atsitiko?

Atsakymą rado tiktai po daugelio valandų, kai pagaliau pasiekė tą vietą. Milžiniškas akmeninis skliautas buvo nugriuvęs, o sfinksai... išnykę!

Atrėjas šiaip taip persiropštė per griuvėsius, paskui užsilipo ant vienos uolų piramidės ir ėmė dairytis tos vietos, kur jo turėjo laukti dvisėdžiai ir laimės drakonas. O gal ir jiems teko pabėgti nuo Nieko?

Paskui jis pamatė, jog už uolų, kur buvo Engyvuko observatorija, kažkas mojuoja mažutėlyte vėliava. Atrėjas pamojavo abiem rankom ir sušuko, pridėjęs delnus prie burnos:

— Ei! Ar jūs ten?

Vos tiktai nutilus jo balsui, iš tarpeklio, kur buvo dvisėdžių ola, pakilo perlamutru žėrintis baltas laimės drakonas — Fuchuras.

Gracingais, lėtais gyvatiškais judesiais jis yrėsi oru, kelis kartus išdykėliškai apsivertė ant nugaros, padarė porą žaibiškų kilpų, tuo metu atrodydamas kaip besiblaškanti balta liepsna, ir nusileido priešais uolų piramidę, ant kurios stovėjo Atrėjas. Pasirėmęs ant priekinių letenų buvo toks didelis, kad jo iškelta galva žvelgė į Atrėją iš viršaus. Jis pavartė savo rubino spalvos akių obuolius, patenkintas iškišo liežuvį iš plačiai pražiotų nasrų ir sugriaudėjo bronziniu balsu:

— Atrėjau, mano drauge ir pone! Kaip gerai, kad pagaliau sugrįžai. Mes jau buvom beveik netekę vilties... dvisėdžiai, o ne aš!

— Aš taip pat labai džiaugiuosi tave matydamas, — atsakė Atrėjas. — Bet kas čia atsitiko per šią vieną naktį?

— Vieną naktį? — sušuko Fuchuras. — Manai, kad praėjo tik viena naktis? Tu labai nustebsi, kai išgirsi teisybę! Sėskis, aš tave panešiu!

Atrėjas užsirito ant didžiulio padaro nugaros. Tai buvo pirmas kartas, kai jis sėdėjo ant laimės drakono. Ir nors jau buvo jodinėjęs laukiniais arkliais ir tikrai nebuvo bailys, jam iš pradžių užgniaužė kvapą nuo tokio jojimo. Ir jis taip įsikibo į besiplaikstančius Fuchuro karčius, kad tas griausmingai nusikvatojo ir suriko:

— Nuo šiol tau teks prie to priprasti, Atrėjau!

— Šiaip ar taip, man atrodo, — atsiliepė Atrėjas gaudydamas orą, — kad tu vėl sveikas!

— Beveik, — atsakė drakonas, — bet ne visai!

Ir tada jie nusileido priešais dvisėdžių būstą uolose. Engyvukas ir Urglė stovėjo greta vienas kito prie durų ir laukė jų.

— Ką tu patyrei? — tuojau pat ėmė tarškėti Engyvukas. — Turėsi man viską papasakoti! Kaip ten tie vartai? Ar mano teorijos pasitvirtino? Kas yra Ujulala?

— Atstok! — nutraukė jį senoji Urglė. — Pirma jis turi pavalgyti ir atsigerti. Kam gi pagaliau aš viriau ir kepiau. Tavo tuščiam smalsumui patenkinti dar užteks laiko!

Atrėjas nulipo nuo drakono nugaros ir pasisveikino su nykštukų pora. Paskui jie visi trys atsisėdo prie staliuko, ant kurio vėlei stovėjo daug gardžių valgių ir mažas arbatinukas su garuojančia žolių arbata.

Bokšto laikrodis išmušė penkias. Bastijanas ilgesingai prisiminė dvi riešutų šokolado plyteles, laikomas namie naktiniame stalelyje tam atvejui, jeigu kada nors naktį suimtų alkis. Kad būtų bent nutuokęs jog niekada nebegrįš, būtų galėjęs pasiimti kaip neliečiamą atsargą. Tačiau dabar jau nieko nebepakeisi. Tad geriau apie tai negalvoti!

Fuchuras išsitiesė mažame uolų slėnyje taip, kad jo didžiulė galva būtų prie Atrėjo ir jis galėtų viską girdėti.

— Įsivaizduokit, — sušuko jis, — mano draugas ir ponas įsitikinęs, kad jo nebuvo tiktai vieną naktį!

— O argi ne taip? — paklausė Atrėjas.

— Septynios dienos ir septynios naktys praėjo! — pasakė Fuchuras. — Pasižiūrėk, visos mano žaizdos beveik jau užgijo!

Tik dabar Atrėjas pastebėjo, kad jo žaizdos užgijusios. Žolių tvarstis buvo nukritęs.

— Argi tai įmanoma? — nusistebėjo jis. — Aš perėjau trejus magiškus vartus, pakalbėjau su Ujulala ir užmigau... Negali būti, kad taip ilgai miegojau.

— Tenai, — tarė Engyvukas, — matyt, esama erdvės ir laiko skirtumų. Ir vis dėlto taip ilgai kaip tu orakule dar niekas nėra buvęs. Kas atsitiko? Sakyk pagaliau!

— Pirmiausia norėčiau sužinoti, kas atsitiko čia, — atsakė Atrėjas.

— Tu juk pats matai, — pasakė Engyvukas, — blanksta visos spalvos, viskas darosi netikroviška, Didžiosios Paslapties vartų nebėra. Atrodo, jog ir čia jau prasidėjo nykimas.

— O sfinksai? — pasiteiravo Atrėjas. — Kur jie dingo? Gal nuskrido? Jūs tai matėte?

— Nieko mes nematėm, — sumurmėjo Engyvukas, — tikėjausi, kad tu mums pasakysi. Uolų skliautas staiga sugriuvo, bet nė vienas iš mūsų nieko nematė ir negirdėjo. Aš net nuėjau ir apžiūrėjau griuvėsius. Ir žinai, kas paaiškėjo? Skilimo vietos senos ir apaugusios pilkom samanom, tarsi jau šimtas metų taip viskas gulėtų kaip dabar, o Didžiosios Paslapties vartų niekada nė nebūtų buvę.

— Vis dėlto buvo, — tyliai pasakė Atrėjas, — aš juos juk perėjau, kaip ir Stebuklingojo Veidrodžio, ir Berakčius vartus.

Ir tada Atrėjas papasakojo, kas jam atsitiko. Jis be vargo prisiminė kiekvieną smulkmeną.

Engyvukas iš pradžių gyvai jį klausinėjo, reikalaudamas pasakoti kuo smulkiau, tačiau ilgainiui vis labiau tilo. Ir kai Atrėjas galų gale beveik žodis žodin pakartojo, ką jam pasakė Ujulala, nykštukas visai užsičiaupė. Jo mažas raukšlėtas veidelis pasidarė perdėm sielvartingas.

— Štai ir sužinojai paslaptį, — baigė Atrėjas savo pasakojimą, — tu juk būtinai norėjai ją sužinoti, ar ne? Ujulala — tai padaras, kurį sudaro vien balsas. Ji yra tik girdima. Ji yra ten, kur kalba ir dainuoja.

Engyvukas valandėlę tylėjo, paskui kimiu balsu ištarė:

— Ji buvo ten, norėjai pasakyti?

— Taip, — atsakė Atrėjas, — jos pačios žodžiais, aš buvau paskutinis, su kuo ji kalbėjo.

Engyvuko raukšlėtais skruostais nutekėjo dvi ašarėlės.

— Baigta, — karktelėjo jis. — Viso mano gyvenimo darbas, mano tyrimai, mano daugelio metų stebėjimai — viskas pražuvo! Pagaliau aš gaunu paskutinę plytą savo moksliniam pastatui, galėčiau Pagaliau jį baigti, galėčiau pagaliau parašyti paskutinį skyrių — ir kaip tik tuo metu viskas nueina perniek, pasidaro visiškai nereikalinga, niekam nereikalinga, niekam nenaudinga, nebeverta nė skatiko, nė velnio nedomina, nes nagrinėjamo objekto nebėra! Amen, sudie, labanakt!

Jis ėmė kūkčioti tarsi purtomas nesuvaldomo kosulio. Senoji Urglė pasižiūrėjo į jį užjausdama, paglostė jo pliką galvelę ir sumurmėjo:

— Mano vargše Engyvuk! Mano vargše seneliuk! Nenusimink taip! Atsiras kas nors kita.

— Žmon! — riktelėjo ant jos Engyvukas žaibuodamas akimis. — Prieš tave ne vargšas senas Engyvukas, o tragiškas asmuo!

Ir kaip jau sykį buvo, nulėkė į olą ir užsitrenkė mažas dureles. Urglė dūsaudama pakraipė galvą ir sumurmėjo:

— Jis ne toks, jis geras seneliukas, tiktai visiškai iškvaišęs.

Pavakarieniavus Urglė atsistojo ir pasakė:

— Einu dabar krautis mantos. Daug negalėsim išsinešti, bet šį tą reikia. Kaip tik laikas tuo užsiimti.

— Jūs ruošiatės iš čia išeiti? — paklausė Atrėjas.

Urglė liūdnai linktelėjo galva.

— Mums nieko kito nelieka. Kur prasideda nykimas, niekas nebeauga. O mano senukui juk taip pat nebėra prasmės čia būti. Reikia žiūrėti, kas toliau. Reikia ieškoti išeities. O jūs? Ką jūs veiksit?

— Man reikia vykdyti Ujulalos nurodymą, — atsakė Atrėjas. — Mėginsiu rasti žmonių vaiką ir nuvesti jį pas Vaikų Karalienę, kad sugalvotų jai naują vardą.

— O kur tu ieškosi to žmonių vaiko? — paklausė Urglė.

— Aš pats nežinau, — atsakė Atrėjas, — aišku, už Fantazijos šalies ribų.

— Kaip nors rasim, — pasigirdo bronzinis Fuchuro balsas, — aš tave nešiosiu. Pamatysi, mums pasiseks!

— Na, — sumurmėjo Urglė, — tada kraustykitės iš čia!

— Galbūt mes galėtume jus truputį panešti? — pasiūlė Atrėjas.

— To betrūko! — atšovė Urglė. — Niekada gyvenime nepakilsiu į orą. Padorūs nykštukai vaikšto tvirta žeme. Be to, jūs negalit su mumis gaišti, turit svarbesnių reikalų — visų mūsų labui.

— Bet aš norėčiau jums atsidėkoti, — pasakė Atrėjas.

— Geriausiai atsidėkosi, — suurzgė Urglė, — jeigu negaiši laiko tuščioms kalboms ir tuojau pat lėksi!

— Ji teisybę sako, — tarė Fuchuras. — Eikš, Atrėjau!

Atrėjas užšoko ant laimės drakono nugaros, atsigręžė dar sykį į senučiukę Urglę ir sušuko:

— Iki pasimatymo!

Bet jinai jau krovėsi oloje daiktus.

Kai po kelių valandų išėjo su Engyvuku į lauką, kiekvienas turėjo ant nugaros po didelį krepšį, ir abu vėlei karštai ginčijosi. Taip ir nukrypavo tolyn savo mažomis kreivomis kojelėmis nesyk neatsigręždami.

Beje, Engyvukas vėliau labai išgarsėjo, pasidarė žymiausias giminės nykštukas, tačiau ne savo moksliniais tyrimais. Tačiau tai kita istorija, ir ją čia ne vieta pasakoti.

Tuo metu, kai dvisėdžiai apleido savo gyvenamą vietą, Atrėjas ant Fuchuro nugaros buvo jau labai toli nurūkęs Fantazijos šalies dangumi.

Bastijanas nejučiom dirstelėjo į stoglangį ir pagalvojo, kaip jaustųsi, jeigu aukštai danguje, kuris dabar buvo jau beveik tamsus, staiga išvystų laimės drakoną, artėjantį lyg balta blyksinti liepsna... jeigu abu atlėktų jo pasiimti!

— Ak, — atsiduso jis, — jeigu taip būtų!

Jis galėtų jiems padėti — o jie jam.

Tai išgelbėtų visus.