I

Fantazijos šaliai gresia pavojus

Visi iki vieno Kaukmiškio gyviai kiūtojo savo oloje, lizde ar irštvoje ir sapnavo linksmus ar liūdnus sapnus. Buvo vidurnaktis, senų milžiniškų medžių viršūnėse siautė audra. Stori kaip bokštai kamienai girgždėjo ir dejavo. Staiga silpna švieselė ėmė zigzagais klaidžioti šakomis, tai pakildavo į viršų, tai nutūpdavo ant šakos ir tuojau vėl skubėdavo toliau. Šviečiantis maždaug vaikiško sviedinio dydžio rutulys dideliais šuoliais lėkė per mišką, paliesdamas žemę ir vėl pakildamas į viršų. Tačiau tai buvo ne sviedinys.

Tai buvo žaltvykslė. Ir, be to, pasiklydusi. Taigi tai buvo pasiklydusi žaltvykslė — retas reiškinys net Fantazijos šalyje. Paprastai kaip tik žaltvykslės paklaidina žmones. Šviesos rutulio viduje buvo matyti maža, labai judri figūra, iš visų jėgų šokinėjanti ir bėganti, nei patinėlis, nei patelė, nes tokių skirtumų tarp žaltvykslių nėra. Dešinėje rankoje ji laikė mažutę baltą vėliavėlę, besiplaikstančią ore. Taigi ji buvo pasiuntinys arba parlamentaras. Žaltvykslė galėjo nebijoti, kad taip šokinėdama atsitrenks tamsoje į medį, nes žaltvykslės neįtikėtinai vikrios sukrios ir gali vidury šuolio pakeisti kryptį. Tad ir mūsiškė judėjo zigzagais, nors stengėsi tvirtai laikytis vienos krypties. Iki tos akimirkos, kai išlindo iš už vieno uolos kyšulio ir išsigandusi atšoko atgal. Lekuodama kaip mažas šunytis ji valandėlę patupėjo drevėje, pamąstė, ir tik tuomet įsidrąsinusi atsargiai pasižiūrėjo pro uolos kraštą. Priešais ją plytėjo miško laukymė, o tenai laužo šviesoje sėdėjo trys labai skirtingos išvaizdos ir dydžio būtybės. Milžinas, atrodęs taip, lyg visas būtų iš pilko akmens, gulėjo išsitiesęs ant pilvo ir buvo beveik dešimties pėdų ilgio. Pasirėmęs alkūne jis žvelgė į ugnį. Jo vėjo nugairintame akmeniniame veide, keistai mažame palyginti su plačiausiais pečiais, lyg plieninių kaltų eilė styrojo dantys. Žaltvykslė suprato, kad jis bus iš uolų ėdikų giminės. Šios būtybės gyveno kalnuose neįsivaizduojamai toli nuo Kaukmiškio, — bet jos ne tik gyveno kalnuose, jos kalnų dėka ir egzistavo, nes juos ėdė. Jos mito uolienomis. Laimė, buvo labai nereiklios ir pasitenkindavo vienu joms labai maistingo valgio kąsniu, kurio užtekdavo ištisoms savaitėms ir mėnesiams. Be to, uolų ėdikų buvo nedaug, o kalnai labai dideli. Kadangi tos būtybės gyveno tenai labai ilgai, — sulaukdamos garbesnio amžiaus negu dauguma kitų Fantazijos šalies gyventojų, — kalnai ilgainiui įgavo išties keistą pavidalą. Jie atrodė kaip milžiniškas Ementalio sūris, pilnas skylių ir tuštumų. Todėl ir buvo vadinami Koridorių kalnais.

Tačiau uolų ėdikai ne tik mito uolienomis, bet ir darėsi iš jų viską, ko jiems reikėjo: baldus, skrybėles, batus, įrankius, net laikrodžius su gegutėmis. Tad visai nekeista, kad dabar už to uolų ėdiko stovėjo savotiškas dviratis, visas iš tos uolienos ir su dviem ratais, atrodančiais kaip milžiniškos girnapusės. Apskritai jis buvo labai panašus į garinį volą su pedalais.

Į dešinę nuo laužo sėdėjo antroji būtybė — mažas naktinis kaukas. Jis buvo daugių daugiausia dvigubai didesnis už žaltvykslę ir panašus į juodą kaip smala vikšrą, apsisiautusį kailiu. Kalbėdamas jis smarkiai gestikuliavo mažomis rožinėmis rankutėmis, o ten, kur po juodais gaurais turėjo būti veidas, degė dvi didelės, apskritos kaip mėnuliai akys.

Visokios išvaizdos ir dydžio naktinių kaukų Fantazijos šalyje netrūko, todėl iškart sunku buvo atspėti, ar šis vietinis, ar iš kur nors toli atkakęs. Beje, jis irgi, matyt, buvo kur nors išsiruošęs, nes didelis šikšnosparnis, ant kokių paprastai joja naktiniai kaukai, lyg suskleistas skėtis kabojo už jo galva žemyn, apsigaubęs savo sparnais.

Trečią padarą kairėje laužo pusėje žaltvykslė pastebėjo tik po valandėlės, nes jis buvo toks mažas, kad iš toliau vargiai galėjai įžiūrėti. Jis priklausė mažylių giminei, kitaip tariant, buvo labai smulkus vyrukas, apsitaisęs margais drabužėliais ir su raudonu cilindru ant galvos. Apie mažylius žaltvykslė beveik nieko nežinojo. Ji tik sykį buvo girdėjusi, kad tos būtybės statosi ant medžių šakų ištisus miestus, o jų nameliai tarpusavyje sujungti laipteliais, virvinėmis kopėčiomis ir šliuožyklėmis. Tie žmonės gyveno visai kitoje neaprėpiamos Fantazijos šalies dalyje, kur kas toliau negu uolų ėdikai. Dar labiau stebino tai, kad mažylis buvo atjojęs sraige. Ši tupėjo už jo. Ant jos rožinio namelio blizgėjo mažas sidabrinis varpelis bei kamanų ir vadelių, pritvirtintų prie čiuptuvų, sidabriniai siūlai.

Žaltvykslė nusistebėjo, kad šie tokie skirtingi padarai čia taikiai sėdi krūvoj, nes Fantazijoje visai nebuvo įprasta, kad visi jos gyventojai laikytųsi taikos ir santarvės. Dažnai pasitaikydavo mūšių ir karų, šimtmečius trunkančių vaidų tarp tam tikrų padarų rūšių, be to, čia gyveno ne tik sąžiningos ir geros būtybės, bet ir plėšikaujančios, piktos, žiaurios. Net pačiomis žaltvykslėmis nebuvo galima labai pasikliauti bei tikėti.

Tiktai dar geriau įsižiūrėjusi, kas vyksta prie laužo, žaltvykslė pamatė, kad kiekvienas iš tų trijų padarų arba turėjo baltą vėliavėlę, arba buvo persijuosęs per petį baltą juostą. Taigi jie buvo pasiuntiniai, arba parlamentarai, ir tai paaiškino jų taikų elgesį.

Galbūt jie išsirengė kelionėn dėl to paties, dėl ko ir žaltvykslė?

Suprasti iš tolo, ką jie kalbėjo, trukdė viršūnėse ūžaujantis vėjas. Bet kadangi tie trys viens kitą gerbė kaip pasiuntiniai, tai žaltvykslė galėjo tikėtis, jog ir jai nieko nedarys. Pagaliau kieno nors juk reikėjo pasiklausti kelio. Patogesnė proga vidury miško ir vidury nakties vargu ar pasitaikys. Taigi ji sukaupė drąsą, išlindo iš savo slėptuvės, pamojavo balta vėliavėle ir virpėdama sustingo ore.

Uolų ėdikas, kaip tik atsukęs galvą į tą pusę, pastebėjo ją pirmas.

— Šiąnakt miške daug kas nerimsta, — pasakė jis girgždančiu balsu. — Ana dar vienas ateina.

— O, žaltvykslė! — sudundeno naktinis kaukas, ir jo mėnuliškos akys sužibo. — Malonu! Malonu!

Mažylis atsistojo, žengė kelis žingsnelius atvykėlės link ir supiepsėjo:

— Jeigu aš neapsirinku, tai jūs irgi pasiuntinės.

— Taip, — atsakė žaltvykslė.

Mažylis nusiėmė savo raudoną cilindrą, linktelėjo ir sučirškė:

— Tai prašom arčiau, prašom. Mes taip pat pasiuntiniai. Sėskitės prie mūsų.

Ir parodė skrybėlaite laisvą vietą prie laužo.

— Labai ačiū, — pasakė žaltvykslė ir nedrąsiai priėjo arčiau, — ką gi, mielai pasinaudosiu kvietimu. Leiskite prisistatyti: aš esu Blubas.

— Labai džiaugiuosi, — atsakė mažylis. — Aš esu Ukiukas. — Naktinis kaukas nusilenkė sėdomis.

— Mano draugas Vušvuzulis.

— Malonu! — sugergždė uolų ėdikas. — Aš esu Pjornrachcarkas.

Visi trys sužiuro į žaltvykslę, neturinčią kur dėtis iš sutrikimo.

Žaltvykslėms labai nemalonu, kai į jas atvirai žiūrima.

— Ar nenorite prisėsti, mielas Blubai? — paklausė mažylis.

— Beje, — atsakė žaltvykslė, — aš labai skubu ir tik norėjau jus paklausti, ar negalėtumėte man pasakyti, į kurią pusę turiu eiti, kad pasiekčiau Dramblio Kaulo bokštą.

— O! — šūktelėjo naktinis kaukas. — Jūs keliaujate pas Vaikų Karalienę?

— Visiškai teisingai, — atsakė žaltvykslė, — man reikia perduoti jai svarbią žinią.

— Kokią žinią? — sugirgždėjo uolų graužikas.

— Tai, — atsakė mindžiukuodama nuo kojos ant kojos žaltvykslė, — slapta žinia.

— Mes irgi ten vykstam — u-hu! — tarė naktinis kaukas Vušvuzulis. — Jūs tarp kolegų.

— Galimas daiktas, net ir mūsų tikslas tas pats, — tarė mažylis Ukiukas.

— Sėskis ir kalbėk! — sudžeržgė Pjornrachcarkas.

Žaltvykslė nusileido į laisvą vietą.

— Mano tėvynė, — pradėjo ji truputį pagalvojusi, — yra gana toli nuo čia — aš nežinau, ar bent vienas iš čia esančių žino, kur ji yra. Ji vadinasi Pūzrai-Pelkynai.

— U-hu! — susižavėjęs šūktelėjo naktinis kaukas. — Nuostabi vieta!

Žaltvykslė silpnai šyptelėjo.

— Aha, jums irgi taip atrodo?

— Ir tai viskas? — sugergždė Pjarnrachcarkas. — Ko tu vyksti pas Vaikų Karalienę, Blubai?

— Pas mus Pūzruose-Pelkynuose, — toliau kalbėjo žaltvykslė užsikirsdama, — kai kas įvyko... kažkas nesuprantama... tiksliau, tebevyksta... tai sunku apsakyti... viskas prasidėjo nuo to, kad... na, mūsų šalies rytuose yra ežeras... kitaip tariant, buvo... jis vadinosi Kunkulynė. Taigi viskas prasidėjo nuo to, kad Kunkulynės ežeras vieną dieną išnyko — ėmė ir išnyko, suprantat?

— Jūs norite pasakyti, — pasiteiravo Ukiukas, — kad jis išdžiūvo?

— Ne, — atsakė jam žaltvykslė, — tada ten būtų išdžiūvęs ežeras. Tačiau taip nėra. Ten, kur buvo ežeras, nieko nėra... tiesiog nieko, suprantat?

— Skylė? — kriuktelėjo uolų ėdikas.

— Ne, ir ne skylė, — žaltvykslė dar labiau sutriko, — skylė tai jau šis tas, o ten nieko nėra.

Kiti trys žygūnai susižvalgė.

— O kaipgi atrodo — uhu — ta tuščia vieta? — paklausė naktinis kaukas.

— Tai sunkiausia apsakyti, — atsakė nusiminusi žaltvykslė. — Visai niekaip neatrodo. Na kaip... na kaip... ak, tam nėra žodžių!

— Kai žiūri į tą vietą, — įsikišo mažylis, — atrodo, lyg būtum aklas, ar ne?

Žaltvykslė pasižiūrėjo į jį išsižiojusi.

— Visiškai teisingai! — sušuko ji. — Bet iš kur... norėjau pasakyti, kaip... o gal ir pas jus tas pats?..

— Luktelkit! — sugergždė uolų ėdikas. — Sakyk, ar tiktai toj vienoj vietoj taip pasidarė?

— Iš pradžių taip, — atsakė žaltvykslė, — ta vieta vis plėtėsi ir plėtėsi. Ežero apylinkės nežinia kaip vis nyko. Varlių proprotėvis Umpfas, gyvenęs su savo gentimi Kunkulynės ežere, paskui taip pat staiga dingo. Kiti gyventojai pradėjo bėgti. Tačiau Pūzrų-Pelkynų šalis pamažu ėmė mažėti ir kitose vietose. Iš pradžių tik po truputį, vos vos, po tokį gabaliuką kaip švygždos kiaušinis. Tačiau tos vietos plėtėsi. Jeigu kas nors neapsižiūrėjęs pastatydavo koją, tai išnykdavo ir koja... arba ranka... ar kas ten pakliūdavo. Beje, visai neskauda... tiktai tiek, kad tas padaras paskui neturi kokios nors kūno dalies. Kiti net tyčia šokdavo, atsidūrę pernelyg arti tuščios vietos. Ji nesulaikomai traukia, ir ta jėga tuo stipresnė, kuo didesnė tuščia vieta. Niekas iš mūsų negalėjo suprasti, kas tai per baisybė, iš kur ji atsirado ir kaip su ja elgtis. O kad savaime nenyko ir vis labiau plėtėsi, tai buvo nutarta pasiųsti žygūną pas Vaikų Karalienę paprašyti jos patarimo ir pagalbos. Tasai žygūnas esu aš.

Kiti trys tylomis įsispoksojo priešais save.

— Uhu! — po kiek laiko pasigirdo gailus naktinio kauko balsas. — Ten, iš kur aš atkakau, dedasi lygiai tas pats. Aš irgi vykstu tuo pačiu tikslu... uhu!

Mažylis atsigręžė į žaltvykslę.

— Kiekvienas iš mūsų, — suplepsėjo jis, — yra iš skirtingo Fantazijos krašto. Tačiau visi nešam Vaikų Karalienei tą pačią žinią.

— Ir tai reiškia, — atsiduso uolų ėdikas, — kad visai Fantazijos šaliai gresia pavojus.

Žaltvykslė mirtinai persigandusi vedžiojo akimis nuo vieno prie kito.

— Jeigu taip, — sušuko ji ir pašoko, — mums negalima nė akimirkos delsti!

— Mes jau buvom bekylą, — pasakė mažylis. — Mes tiktai sustojom pailsėti, nes čia, Kaukmiškyje, taip velnioniškai tamsu. Gal dabar jūs mums pašviesite, Blubai?

— Ne, ne! — sušuko žaltvykslė. — Man labai gaila, bet aš negaliu laukti to, kuris joja sraige!

— Tačiau tai lenktyninė sraigė! — pasakė mažylis, truputį užsigavęs.

— Jei taip, uhu, — sušvokštė naktinis kaukas, — mes tau neparodysim kelio!

— Su kuo jūs prasidedat? — suurzgė uolų ėdikas.

Žaltvykslė jau negirdėjo paskutinių žygūnų žodžių, nes ilgais šuoliais spruko į mišką.

— Ką gi, — tarė mažylis Ukiukas ir atsismaukė ant pakaušio savo raudoną cilindriuką, — žaltvyksle kelyje turbūt nelabai pasišviestum.

Ir užsėdo ant savo lenktyninės sraigės.

— Man, beje, taip pat labiau patiktų, — pareiškė naktinis kaukas ir tyliai ūktelėjęs pasišaukė savo šikšnosparnį, — kad mes keliautume atskirai. Galų gale aš skrendu!

Paskui tik švyst ir dingo.

Uolų ėdikas užgesino laužą paprasčiausiai kelis kartus suduodamas per jį delnu.

— Ir man taip geriau, — sugergždė jis tamsoje, — nereikės visąlaik žiūrėti, kad nesutraiškytum kokio spirgo.

Paskui pasigirdo, kaip jis triokšėdamas ir pokšėdamas su savo didžiuliu uoliniu dviračiu nuvažiavo tiesiai per krūmus, retsykiais dusliai miške atsimušdamas į ką nors didelio. Tada buvo girdėti, kaip jis murma ir griežia dantimis. Pamažu triukšmas nutolo.

Mažylis Ukiukas liko vienas. Jis paėmė į rankas plonų sidabrinių siūlų vadeles ir tarė:

— Na, pažiūrėsim, kas pirmas atkaks į vietą. Noo, senuke, noo! — ir pliaukštelėjo liežuviu.

Tada jau nieko nebuvo girdėti Kaukmiškyje, tiktai audra šniokštė medžių viršūnėse.

Netoli bokšto laikrodis išmušė devynias.

Bastijanas mintimis nenorom grįžo į tikrovę. Jis džiaugėsi, kad „Begalinė istorija“ neturi su ja nieko bendro.

Jis nemėgo knygų, kuriose niūriai ir niurzgliai būdavo pasakojami perdėm kasdieniški dalykai iš perdėm kasdieniško kokių nors perdėm kasdieniškų žmonių gyvenimo. To jam ir tikrovėje netrūko, tai kam dar skaityti? Be to, jis supykdavo pastebėjęs, kad jį bandoma palenkti į kokią nors pusę. O tokios rūšies knygose visada, daugiau ar mažiau pastebimai, būdavo stengiamasi tai padaryti.

Bastijanui patikdavo tos knygos, kuriose netrūko įtampos, arba linksmos ar tokios, kurias perskaitęs galėdavai pasvajoti, knygos, kuriose išgalvoti herojai patirdavo nuostabių nuotykių ir kur visko galėjai įsivaizduoti. Mat įsivaizduoti jis mokėjo... Galbūt tai buvo vienintelis dalykas, ką jis išties mokėjo: įsivaizduoti taip aiškiai, kad beveik viską matydavo ir girdėdavo. Pats sau pasakodamas savo sukurtas istorijas, jis kartais užmiršdavo viską aplink ir tik pabaigoje tarsi pabusdavo iš sapno. O šita knyga buvo lygiai tokia kaip ir jo paties istorijos! Skaitydamas jis girdėjo ne tik storų kamienų girgždėjimą ir vėjo šniokštimą medžių viršūnėse, bet ir skirtingus keturių juokingų žygūnų balsus, net įsivaizdavo užuodžiąs samanų ir miško žemės kvapą.

Klasėje netrukus turėjo prasidėti gamtos pamoka, beveik per visą ją reikėtų vardinti žiedynus ir kuokelius. Bastijanas džiaugėsi, kad jis tupi čia savo slėptuvėje ir gali skaityti. Jo nuomone, tai buvo pati ta knyga jam, pati pati ta!

Po savaitės Vušvuzulis, mažasis naktinis kaukas, pirmas pasiekė tikslą. Veikiau tarėsi pirmas pasiekęs, nes jis skrido oru.

Buvo saulės laidos valanda, ir debesys vakaro danguje atrodė kaip skystas auksas, kai Vušvuzulis pastebėjo, kad jo šikšnosparnis jau sklendžia virš Labirinto. Taip vadinosi plati lyguma, išsidriekusi nuo horizonto ligi horizonto. Tai buvo ne kas kita, kaip ištisas didžiulis gėlynas, pilnas kvaišinančių kvapų ir pasakiškų spalvų. Tarp krūmų, gyvatvorių, pievų ir lysvių, kur žydėjo keisčiausios ir rečiausios gėlės, ėjo platūs keliai ir siauri takai. Jie buvo taip išmoningai ir painiai persipynę, kad visas laukas atrodė neįsivaizduojamo dydžio labirintas. Tasai labirintas, aišku, buvo įrengtas vien žaidimams ir pramogai, o ne ką nors paklaidinti ar, tarkim, gintis nuo priešų. Tam jis nebūtų tikęs. Vaikų Karalienei išvis nereikėjo nuo nieko saugotis. Visoje bekraštėje Fantazijos šalyje ji neturėjo priešų. Dėl vienos priežasties, kurią netrukus sužinosime. Visiškai be garso skrisdamas viršum Gėlių Labirinto ant savo šikšnosparnio, mažasis naktinis kaukas matė visokių keistų padarų. Vienoje laukymėje tarp alyvų ir blindžių krūmų vakaro saulėje žaidė būrelis jaunų vienaragių, o sykį jam net pasirodė, tarsi po milžinišku mėlynu varpeliu būtų išvydęs garsųjį paukštį feniksą savo lizde, tačiau visiškai tikras tuo nebuvo, o grįžti ir pažiūrėti taip pat nenorėjo, kad veltui negaištų laiko. Mat priešais jį Labirinto viduryje jau išniro nepaprastu baltumu švytintis Dramblio Kaulo bokštas, Fantazijos šalies širdis ir Vaikų Karalienės buveinė.

Žodis „bokštas“, ko gero, galėtų suklaidinti tą, kuris niekada nematė šios vietos, nes jis įsivaizduotų bažnyčios arba pilies bokštą. Dramblio Kaulo bokštas buvo didumu sulig miestu. Iš tolo jis atrodė lyg smailus aukštas kūgis, susisukęs kaip sraigės namelis ir savo viršūne remiantis debesis. Tiktai arčiau priėjus buvo galima atskirti, kad tą milžinišką cukrinę kepurę sudaro daugybė vienas ant kito lipančių ir susijungiančių bokštų, bokštelių, kupolų, stogų, erkerių, terasų, vartų, skliautų, baliustradų ir laiptų. Viskas buvo iš baltų balčiausio nuostabaus dramblio kaulo, o kiekviena smulkmena taip meniškai išraižyta, jog galėjai palaikyti ploniausių nėrinių raštais.

Visuose tuose pastatuose gyveno rūmų svita, supanti Vaikų Karalienę, tarnai ir tarnaitės, išmintingos moterys ir astrologai, magai ir juokdariai, pasiuntiniai, virėjai ir akrobatai, lyno šokėjos ir pasakininkai, šaukliai, sodininkai, sargai, siuvėjai, batsiuviai ir alchemikai. Pačiame viršuje, pačioje didžiulio bokšto viršūnėje, baltos magnolijos pumpuro formos paviljone gyveno Vaikų Karalienė. Kai kuriomis naktimis, kai mėnulio pilnatis ypač ryškiai šviesdavo žvaigždėtame danguje, dramblio kaulo lapai plačiai išsiskleisdavo ir virsdavo puikiu žiedu, kurio viduryje sėdėdavo Vaikų Karalienė.

Mažasis naktinis kaukas nusileido su savo šikšnosparniu ant vienos žemutinės terasos, kur buvo tvartai jojamiems gyvuliams. Kažkas, matyt, davė žinią, jog jis atvyksta, nes jo jau laukė penki karališkieji gyvulių prižiūrėtojai. Jie padėjo jam nulipti nuo šikšnosparnio, nusilenkė ir paskui tylomis padavė tradicinį sutikimo gėrimą. Kad nepažeistų ceremonijos, Vušvuzulis tiktai truputį gurkštelėjo iš dramblio kaulo taurės ir grąžino ją atgal. Kiekvienas prižiūrėtojas taip pat patraukė po gurkšnį, tada jie visi vėl nusilenkė ir su šikšnosparniu dingo tvartuose. Visa tai vyko tylomis.

Atsidūręs savo vietoje, šikšnosparnis neprisilietė nei prie gėrimo, nei prie maisto, tiktai tuojau susisuko, pakibo žemyn galva ant kablio ir pavargęs giliai užmigo. Naktinis kaukas šiek tiek per daug nuvargino. Prižiūrėtojai paliko jį ilsėtis ir ant galų pirštų pasišalino.

Tame tvarte, beje, buvo dar daug kitų jojamų gyvulių: vienas rožinis ir vienas melsvas dramblys, milžiniškas paukštis grifas, kurio priekinė dalis buvo kaip erelio, o likusioji liūto, baltas sparnuotas arklys, kurio vardas anksčiau buvo žinomas ir už Fantazijos šalies ribų, tačiau dabar yra pamirštas, keli skraidantys šunys, taip pat keli šikšnosparniai, net keli laumžirgiai ir drugiai ypač mažiems raiteliams. Gretimuose tvartuose buvo ir kitų jojamų gyvulių, kurie ne skraidė, o bėgiojo, ropojo, šokinėjo ar plaukė. Kiekvieną iš jų prižiūrėjo bei saugojo vis kiti žmonės.

Paprastai čia, matyt, aidėdavo visokiausi balsai: riaumojimas, klyksmas, švilpimas, plepsėjimas, kvaksėjimas ir gagenimas. Bet dabar buvo visiškai tylu.

Mažasis naktinis kaukas tebestovėjo toje vietoje, kur jį paliko prižiūrėtojai. Staiga jis pasijuto prislėgtas ir nusiminęs, bet gerai nežinojo kodėl. Ir pats jautėsi labai pavargęs po ilgos ilgos kelionės. Jo nedžiugino net tai, kad atjojo pirmas.

— Ei, — netikėtai jis išgirdo plepsintį balselį, — ar čia tik ne mano draugas Vušvuzulis? Kaip puiku, kad jūs pagaliau atsiradote.

Naktinis kaukas apsidairė, ir jo mėnuliškos akys sublizgo iš nuostabos, nes ant baliustrados, nerūpestingai atsirėmęs į dramblio kaulo vazoną, stovėjo mažylis Ukiukas ir mojo savo raudonu cilindru.

— Uhu! — ištarė priblokštas naktinis kaukas ir po valandėlės pakartojo, — uhu!

Mat nieko protingesnio nesugalvojo.

— Kitų dviejų, — pareiškė mažylis, — iki šiol nėra. Aš jau nuo vakar ryto čia.

— Kaip — uhu! — kaip jums tai pavyko? — paklausė naktinis kaukas.

— Na, — tarė mažylis ir truputį iš aukšto nusišypsojo, — aš juk sakiau jums, kad mano sraigė lenktyninė.

Naktinis kaukas savo maža rausva rankute pasikasė juodus pakaušio gaurus.

— Man reikia tuojau pat pamatyti Vaikų Karalienę, — pasakė jis verksmingu balsu.

Mažylis pažiūrėjo į jį nustebęs.

— Hm, — tarė jis, — aš jau vakar pasiprašiau priimamas.

— Pasiprašėte priimamas? — paklausė naktinis kaukas. — O ar negalima iškart pas ją pakliūti?

— Bijau, kad ne, — suplepsėjo mažylis, — reikia ilgai lauki. Rūmuose — kaip čia pasakius — neregėtas žygūnų susitelkimas.

— Uhu, — sudejavo naktinis kaukas, — kodėl?

— Bus geriausia, — sučerškė mažylis, — jeigu pats pasižiūrėsite. Eime, mielas Vušvuzuli, eime!

Ir jie abu nuėjo.

Pagrindinė gatvė, vis siaurėjančia spirale besiraitanti į viršų aplink Dramblio Kaulo bokštą, buvo pilna prisigrūdusi keistų padarų. Milžiniški turbanais pasipuošę džinai, mažučiai aitvarai, trigalviai troliai, barzdoti nykštukai, švytinčios fėjos, ožiakojai faunai, laukinukės, apžėlusios auksiniu garbiniuotu kailiu, mirguliuojančios sniego dvasios ir daugybė kitų būtybių ropštėsi gatve į viršų ir leidosi žemyn, stovėjo grupėmis ir tyliai kalbėjosi arba tylomis kiūtojo ant žemės ir liūdnai žvelgė priešais save.

Jas pamatęs, Vušvuzulis sustojo.

— Uhu! — tarė jis. — Kas gi čia darosi? Ką jie visi čia veikia?

— Tai pasiuntiniai, — tyliai paaiškino Ukiukas, — atvykę iš visų Fantazijos šalies kraštų. Visi jie atnešė tą pačią žinią. Aš jau su daugeliu iš jų kalbėjau. Atrodo, kad visur bus kilęs tas pats pavojus.

Naktinis kaukas giliai ir sunkiai atsiduso.

— O ar žinoma, — paklausė jis, — kas tai per pavojus ir iš ko jis kyla?

— Bijau, kad ne. Niekas negali paaiškinti.

— O pati Vaikų Karalienė?

— Vaikų Karalienė, — tyliai atsakė mažylis, — serga, labai labai serga. Galbūt iš čia ir ta nesuprantama nelaimė, ištikusi Fantazijos šalį. Tačiau iki šiol nė vienas iš daugybės gydytojų, susirinkusių viršuje rūmuose prie Magnolijų paviljono, nesuprato, nuo ko ji susirgo ir ką reikia daryti. Niekas nežino vaisto.

— Tai, — dusliai ištarė naktinis kaukas, — uhu! — yra siaubinga.

— Taip, — sutiko mažylis, — teisybė.

Todėl Vušvuzulis kol kas nesiryžo prašytis priimamas Vaikų Karalienės.

Beje po dviejų dienų atsirado žaltvykslė Blubas, aišku, pasiklydęs ir per tai sukoręs milžinišką aplinkinį kelią. Ir galų gale — dar po trijų dienų — pasirodė uolų graužikas Pjornrachcarkas. Jis atšumsėjo pėsčias, nes staiga pajutęs vilkišką alkį sukirto savo akmeninį dviratį, taip sakant, kaip kelionės davinį.

Ilgai laukdami priėmimo, tie keturi tokie skirtingi pasiuntiniai nuoširdžiai susidraugavo ir vėliau laikėsi krūvoje.

Tačiau tai jau kita istorija ir bus papasakota kitąsyk.