XII

Keliaujančio Kalno senis

Kalnų sienomis dundėdamos ritosi lavinos, sniego pūgos dūko tarp ledais šarvuotų uolynų, staugdamos sukosi pakliuvusios į olas ir tarpeklius, ir vėl lėkė virš plačių ledynų. Šioms vietoms tai buvo įprastas oras, nes Likimo kalnai — taip ta vieta vadinosi — buvo aukščiausi ir didžiausi visoje Fantazijoje, o jų galingiausia viršūnė tiesiog rėmė dangų. Į šį amžinų ledynų kraštą nedrįso kelti kojos nė drąsiausi alpinistai. Tiksliau tariant, nuo to meto, kai į juos pavyko kam nors įkopti, buvo praėję tiek daug laiko, kad niekas to jau nebeprisiminė. Mat tokia buvo viena iš nesuprantamų taisyklių, kurių fantastinėje karalystėje netrūko: į Likimo kalnus alpinistas galėdavo įkopti tik tada, kai jo pirmtakas, įstengęs tai padaryti, būdavo visiškai užmirštas ir joks įrašas akmenyje ar geležyje jo žygio nebeliudydavo. Tad kiekvienas, kuriam tai pavykdavo, būdavo pirmas. Čia, viršuje, negalėjo išsilaikyti joks gyvas padaras, išskyrus kelis milžiniškus ledinius, — jeigu išvis juos galima laikyti gyvais padarais, nes jie judėdavo taip neįsivaizduojamai lėtai, kad vienam vieninteliam žingsniui reikėdavo metų, o menkam pasivaikščiojimui — šimtmečių. Aišku, kad bendrauti jie galėjo tik su saviškiais ir nė trupučio nenutuokė apie likusį Fantazijos pasaulį. Ir laikė save vieninteliais gyvais visatos padarais.

Tad suprantama, su kokia nuostaba dabar jie žiūrėjo į mažutį taškelį apačioje, kuris vingiuotais keliais, vos pastebimais ledu blizgančių statmenų sienų kyšuliais, per aštrias tarsi peilis keteras ir gilius tarpeklius bei plyšius vis artėjo prie viršūnės.

Tai keliavo stikliniai neštuvai su Vaikų Karaliene, nešami jos keturių nematomų jėgų. Jie beveik nesiskyrė nuo aplinkos, nes neštuvų stiklas buvo panašus į tyrą ledą, o Vaikų Karalienės plaukai ir baltas drabužis — į aplinkui gulintį sniegą.

Ji jau kadai keliavo. Daug dienų ir naktų, per lietų ir svilinant saulei, tamsoje ir mėnulio šviesoje keturios jėgos gabeno neštuvus vis tolyn ir tolyn; kaip buvo įsakiusi Karalienė, vis tolyn, nežinia kur. Ji nesirinko, kas jai gali būti pakeliama ir kas nepakeliama, lygiai kaip anksčiau savo karalystėje neskyrė tamsių ir šviesių, gražių ir bjaurių dalykų. Ji buvo pasiryžusi iškęsti viską, nes Keliaujančio Kalno senis galėjo būti visur ir niekur. Vis dėlto kelias, kuriuo ją nešė tos keturios nematomos jėgos, nebuvo visai atsitiktinis. Vis dažniau Niekas, prarijęs jau ištisus kraštus, palikdavo joms vieną vienintelį takelį. Kartais tai būdavo tiltas, ola ar vartai, pro kuriuos jos dar galėdavo prasmukti, kartais net jūros ar kokios įlankos bangos, kuriomis jėgos pernešdavo mirtinai sergančios valdovės neštuvus, nes šiems nešikams nebuvo skirtumo tarp kieto ir skysto pagrindo.

Taip jie galų gale atsidūrė ledu sustingusiame Likimo viršukalnių pasaulyje ir kilo vis aukščiau, nesulaikomai ir nenuilstamai, kol Vaikų Karalienė nedavė kito įsakymo. Ji gulėjo ant pagalvių užmerkusi akis ir nejudėjo. Taip truko jau ilgai. Paskutiniai jos žodžiai, ištarti atsisveikinant su Dramblio Kaulo bokštu, buvo „kur nors“.

Neštuvai dabar plaukė giliu, vos platesniu už juos pačius plyšiu tarp dviejų uolų sienų. Žemę dengė purus gal kokio metro storio sniego sluoksnis, tačiau nematomieji nešikai neklimpo ir nepaliko jame jokių pėdsakų. Plyšio dugne buvo labai tamsu, nes dienos šviesa jo nepasiekė, tiktai siauras jos ruožas buvo matyti viršuje. Kelias staigiai kilo aukštyn, ir kuo toliau, tuo labiau tas dienos šviesos ruožas artėjo. Paskui, beveik nelauktai, uolų sienos staiga prasiskyrė ir atsivėrė plati blizganti balta lyguma. Tai buvo aukščiausia vieta, nes Likimo kalnai baigėsi ne smailia viršūne, kaip dauguma kitų kalnų, o šia plokštikalne, didumo sulig kita šalim.

Ir šit dabar vidury tos lygumos netikėtai iškilo mažėlesnis keisto pavidalo kalnas. Jis buvo palyginti siauras ir aukštas, panašus į Dramblio Kaulo bokštą, tačiau ryškiai mėlynas. Jį sudarė daugybė keistos formos iškyšulių, styrančių kaip milžiniški apversti varvekliai. Maždaug per vidurį to kalno ant trijų tokių varveklių stovėjo sulig namu dydžio kiaušinis.

Aplink jį pusračiu lyg milžiniškų vargonų vamzdžiai styrojo dideli mėlyni kyšuliai, sudarą viršūnę. Didysis kiaušinis buvo su apskrita anga, atrodančia kaip durys ir langas. Toje angoje dabar pasirodė galva ir įsmeigė akis į neštuvus. Tarsi pajutusi žvilgsnį, Vaikų Karalienė atmerkė akis.

— Sustokit! — pasakė ji tyliai.

Nematomosios jėgos įvykdė įsakymą.

Vaikų Karalienė atsisėdo.

— Tai jis, — ištarė ji. — Paskutinę kelio dalį turiu nueiti pati. O jūs laukite manęs čia, kad ir kas atsitiktų.

Galva apskritoje kiaušinio angoje dingo.

Vaikų Karalienė išlipo iš neštuvų ir nuėjo plačia apsnigta lyguma. Ji ėjo sunkiai, nes buvo basa, o sniegas kietas. Sulig kiekvienu žingsniu jo pluta lūžinėjo ir aštrios kaip stiklas briaunos raižė jos švelnias kojas. Šaltas vėjas plaikstė baltus plaukus ir drabužį.

Pagaliau ji pamatė mėlynąjį kalną ir sustojo priešais lygius kaip stiklas kyšulius.

Iš apskritos didžiojo kiaušinio angos išlindo ilgos kopėčios, daug daug ilgesnės, negu kiaušinyje galėjo būti vietos. Galų gale Jos atsirėmė į mėlynojo kalno papėdę, ir kai Vaikų Karalienė į jas įsitvėrė, tai pamatė, kad jos yra iš sukibusių raidžių, o kiekvieną skersinį sudaro eilutė. Vaikų Karalienė ėmė lipti ir kartu skaityti žodžius:

ATGAL! ATGAL! ŠALIN! ŠALIN!

JOKIAME LAIKE, JOKIOJ ŠALY

MANĘS SUTIKTI NEGEIDAUK,

TIKTAI TAU VIENAI IR TIK TAU

UŽGINTA EITI ŠIUO KELIU, —

TAVE PAMOKYTI GALIU.

MANE TU, SENĮ, SUSITIKSI, —

ĮVYKS, KAM NEVALIA ĮVYKTI:

PRADŽIA BUS TEN, KUR PABAIGA.

NELIPK AUKŠTYN! SUGRĮŽK ATGAL!

O JEI NEPAKLAUSYSI,

VISAI SUSIMAIŠYSI!

Vaikų Karalienė sustojo kaupdama jėgas ir pasižiūrėjo į viršų. Iki galo dar buvo labai toli. Ji dar nebuvo pasiekusi nė pusės kopėčių.

— Keliaujančio Kalno seni, — pasakė ji garsiai, — jeigu nenori, kad mes susitiktume, tai nereikėjo iškišti man kopėčių. Tavo draudimas ir atvedė mane čia.

Ir ji ėmė lipti toliau.

KAS TU ESI IR KĄ GALI,

TAS MANO METRAŠTY IŠLIKS, —

KAS BUVO GYVA, VIRS TENAI

RAIDE, SUSTINGUSIA SENIAI.

PATEKTI NORI PAS MANE, —

BET TAI NELAIMĘ TAU ATNEŠ!

ČIA BAIGIAS, KAS TAVO PRADĖTA.

O TAU PASENT NEPAŽADĖTA.

AŠ SENIS, JAUNAS NEBUVAU,

KĄ TU PAŽADINI, AŠ UŽMIGDAU.

GYVENIMUI UŽGINTA

SAVE MATYTI MIRŠTANT.

Ji vėl turėjo sustoti ir kvėptelėti.

Dabar buvo jau labai aukštai, ir kopėčios siaučiant sniego audrai siūbavo kaip šaka. Vaikų Karalienė tvirčiau įsikibo į ledinius raidžių skersinius ir užkopė likusį galiuką.

TU ĮSPĖJIMŲ NEKLAUSAI,

KĄ SAKO KOPĖČIOS GLAUSTAI,

NEPAISAI LAIKO IR ERDVĖS,

TAD NIEKAS TAU NEBEPADĖS.

UŽDRAUST TAU NEGALIU, KO NORI:

SVEIKA ATVYKUS PAS SENOLĮ!

Pagaliau užlipusi į patį viršų, Vaikų Karalienė tyliai atsiduso ir apžiūrėjo save. Jos platus baltas drabužis buvo sudriskęs, jo draikalai liko ant raidinių kopėčių brūkšnelių, užraitų ir spyglių. Ką gi, raidžių nepalankumas jos nenustebino. Jų atžvilgiu ji buvo ne ką geriau nusiteikusi.

Priešais Vaikų Karalienė matė kiaušinį ir apskritą angą, kurioje baigėsi kopėčios. Ji įžengė vidun, ir anga tuojau pat užsivėrė. Nejudėdama ji stovėjo ir laukė, kas dabar bus. Tačiau ilgai niekas nesikeitė.

— Aš čia, — ištarė ji pagaliau tyliai tamsoje. Jos balsas atsimušė aidu lyg didelėje tuščioje salėje — o gal tai buvo kitas, daug storesnis balsas, atsakęs jai tais pačiais žodžiais.

Pamažu tamsoje ji ėmė įžiūrėti silpną rausvą atšvaitą. Jis sklido nuo knygos, kuri atversta pleveno vidury kiaušinio pavidalo patalpos. Knyga buvo pasvirusi, ir Vaikų Karalienė matė viršelį. Jis buvo aptrauktas vario spalvos šilku ir kaip Aurynas, kuri Vaikų Karalienė turėjo ant kaklo, papuoštas dviem gyvatėmis, įsikandusiomis viena kitos uodegą ir sudarančiomis ovalą. Tame ovale ji perskaitė pavadinimą:

BEGALINĖ ISTORIJA

Bastijano mintys susipainiojo. Bet juk tai ta pati knyga, kurią jis kaip tik skaito! Jis darsyk apžiūrėjo ją. Taip, jokios abejonės, jis laikė rankose tą pačią knygą, apie kurią ten buvo kalbama. Bet kaipgi ji galėjo atsirasti ten, pati savyje?

Vaikų Karalienė priėjo arčiau ir dabar kitoje ore pakibusios knygos pusėje pamatė vyro veidą, iš apačios melsvai apšviestą atverstų puslapių.

Veidas atrodė tarsi iš labai seno medžio žievės, taip giliai jį buvo išvagojusios raukšlės. Barzda buvo žila ir ilga, o akys taip giliai įkritusios į tamsias akiduobes, kad jų negalėjai įžiūrėti. Vilkėjo tas vyras vienuolio apsiaustu su kapišonu ant galvos ir laikė rankoje pieštuką, kuriuo kažką rašė knygon. Jis nepakėlė akių.

Vaikų Karalienė ilgai stovėjo tylėdama ir žiūrėjo į jį. Tai, ką jis darė, ne visai galėjai pavadinti rašymu, pieštukas tiesiog lėtai slydo tuščiu puslapiu ir raidės, žodžiai atsirasdavo tarsi savaime, tarsi išnirdavo iš tuštumos. Vaikų Karalienė perskaitė, kas ten buvo parašyta, ir rado kaip tik tai, kas tą akimirką vyko, taigi: „Vaikų Karalienė perskaitė, kas ten buvo parašyta...“

— Tu užrašai, — pasakė ji, — kas įvyksta.

— Viskas, ką užrašau, įvyksta, — pasigirdo atsakymas vėl tuo pačiu dusliu, storu balsu, kurį ji buvo palaikiusi savo balso aidu.

Keista, bet Keliaujančio Kalno senis nepravėrė burnos. Jis užrašė jos ir savo žodžius, ir Vaikų Karalienė išgirdo juos taip, tarsi tik prisimintų, jog jis ką tik kalbėjo.

— Šioje knygoje parašyta... apie tave ir mane, — paklausė ji, — apie visą Fantaziją?

Jis vėl ėmė rašyti, ir ji išgirdo atsakymą:

— Ne taip. Ši knyga yra visa Fantazija ir mudu abu.

— Ir kur ta knyga?

— Knygoje, — užrašė jis atsakymą.

— Tuomet tai bus tik regimybė ir jos atspindys? — paklausė ji.

— Ką rodo veidrodis, atsispindintis veidrodyje? Ar žinai, Auksaake Norų Valdove?

Vaikų Karalienė valandėlę patylėjo, ir senis tuojau užrašė, kad ji patylėjo.

Paskui ji tyliai ištarė:

— Man reikia tavo pagalbos.

— Žinau, — atsakė ir užrašė jis.

— Taip, — kalbėjo ji toliau, — kitos išeities, matyt, nėra. Tu esi Fantazijos atmintis ir žinai viską, kas joje įvyko iki pat šios akimirkos. O ar negali pavartyti savo knygą ir pažiūrėti, kas įvyks?

— Ten tik tušti puslapiai! — atsakė senis. — Aš galiu tik grįžti prie to, kas įvyko. Aš juk perskaičiau tai rašydamas. Ir žinau, nes Perskaičiau, o užrašiau todėl, kad įvyko. Taip „Begalinė istorija“ Pati rašosi mano ranka.

— Taigi tu nežinai, ko aš pas tave atėjau?

— Ne, — girdėjo ji duslų senio balsą jam rašant, — ir aš nenorėjau, kad ateitum. Per mane viskas darosi galutinai ir nepakeičiama... ir tau taip bus, Auksaake Norų Valdove. Šis kiaušinis bus tavo kapas, tavo karstas. Tu įžengei į Fantazijos atmintį. Kaipgi tu iš čia išeisi?

— Kiekvienas kiaušinis, — atsakė ji, — yra naujo gyvenimo pradžia.

— Teisybė, — parašė ir atsakė senis, — tačiau tik tada, kai sutrūksta lukštas.

— Tu gali jį atidaryti! — sušuko Vaikų Karalienė. — Tu juk įsileidai mane.

Senis papurtė galvą ir užrašė tai.

— Tai tavo jėga jį atvėrė. O čia tu jos nebeturi. Mes uždaryti amžiams. Tau tikrai nereikėjo ateiti! Tai „Begalinės istorijos“ galas.

Vaikų Karalienė nusišypsojo, rodės, nėmaž nesutrikusi.

— Tu ir aš, — pasakė ji, — jo neatidarysim. Bet yra, kas tai gali.

— Pradėti vėl iš pradžių, — parašė senis, — gali tik žmonių vaikas.

— Taip, — sutiko ji, — žmonių vaikas.

Keliaujančio Kalno senis pakėlė akis ir pirmąsyk pasižiūrėjo į Vaikų Karalienę. Atrodė, jog tas žvilgsnis sklido iš tokios tolybės ir iš tokios tamsos tarsi ateitų iš kito visatos galo. Ji pasitiko jį savo auksinėmis akimis ir nenuleido jų. Tai buvo lyg tyli ir nejudama kova. Pagaliau senis vėl palinko prie knygos ir parašė:

— Neperženk ribų, jos ir tau nustatytos!

— Aš ir paisau ribų, — atsakė ji, — tačiau tas, apie kurį kalbu ir kurio laukiu, seniai jas peržengė. Jis skaito knygą, kurią tu rašai, ir girdi kiekvieną mūsų pasakytą žodį. Taigi jis su mumis.

— Teisybė, — išgirdo ji senio balsą jam rašant, — jis jau negrįžtamai pakliuvo „Begalinėn istorijon“, nes tai ir jo paties istorija.

— Papasakok ją man! — įsakė Vaikų Karalienė. — Tu esi Fantazijos atmintis, papasakok ją man... nuo pat pradžių žodis į žodį, kaip esi užrašęs!

Rašanti senio ranka ėmė virpėti.

— Jeigu taip, tai aš turėsiu parašyti viską iš naujo. O ką rašysiu, iš naujo ir įvyks.

— Tegu įvyksta! — pasakė Vaikų Karalienė.

Bastijanui pasidarė neramu.

Ko ji siekia? Tai kažkaip susiję ir su juo. Bet jeigu jau net Keliaujančio Kalno seniui pradėjo virpėti ranka...

Senis parašė ir pasakė:

— Šioj knygoj pasaulis gražus,

jei Begalinė istorija

pati Begalinėj istorijoj

visa surašyta bus!

Ir Vaikų Karalienė atsakė:

— Tačiau jei herojui pavyktų

čionai su mumis susitikti,

gyvybė nauja imtų trykšti.

Tegu jis dabar pasiryžta!

— Tu išties baisi, — pasakė ir parašė senis, — tai bus galas be galo. Mes atsidursim amžinam rate, iš kurio neištrūksi.

— Mes neištrūksim, — atsakė ji, ir dabar jos balsas jau buvo nebe švelnus, o griežtas ir tyras kaip deimantas, — bet ir jis neištrūks... nebent išgelbėtų mus visus.

— Tu iš tiesų nori viską atiduoti į žmonių vaiko rankas?

— Taip, noriu.

Ir paskui tyliau pridūrė:

— O gal tu gali geriau ką patarti?

Ilgai buvo tylu, paskui senis dusliu balsu pasakė:

— Ne.

Jis stovėjo smarkiai palinkęs prie knygos, kurioje rašė. Jo veido nebegalėjai matyti, nes jį dengė kapišonas.

— Tada padaryk, ko aš tavęs prašiau!

Keliaujančio Kalno senis pakluso Vaikų Karalienės valiai ir ėmė pasakoti „Begalinę istoriją“ nuo pradžios.

Tą akimirką pasikeitė iš knygos puslapių spindinčios šviesos spalva. Ji tapo rausva kaip ir raidės, dabar rašomos senio pieštuko. Ir vienuolio apsiaustas su kapišonu dabar buvo vario spalvos. Rašant kartu aidėjo ir jo duslus balsas.

Bastijanas jį aiškiai girdėjo.

Tačiau pirmų senio ištartų žodžių nesuprato. Jie skambėjo maždaug taip: „satairavkitna sirednaerok sadarnok salrak: sakninivas.“

„Keista, — pamanė sau Bastijanas, — kodėl senis staiga prabilo svetima kalba? O gal tai burtažodis?“

Senis dudeno toliau, ir Bastijanas jo klausėsi.

„Šis užrašas puošė stiklines mažos krautuvėlės duris, tačiau taip jis, aišku, atrodė tik tada, kai iš apytamsės patalpos pro stiklą žiūrėdavai į gatvę.

Lauke buvo niūrus šaltas lapkričio rytas ir lijo kaip iš kibiro. Lašai stiklu ir raitytomis raidėmis tekėjo žemyn. Pro duris buvo matyti tiktai lietaus dėmių išmarginta siena kitoje gatvės pusėje.“

„Šios istorijos aš nežinau, — pagalvojo Bastijanas truputį nusivylęs, — jos išvis nėra knygoje, kurią skaitau. Na taip, dabar pasirodys, kad aš visąlaik klydau. Jau iš tiesų maniau, kad senis pradės nuo pradžių pasakoti „Begalinę istoriją“.

„Staiga kažkas taip plėšte atplėšė duris, kad net maža žalvarinių varpelių kekė, kabojusi virš jų, ėmė nervingai skimbčioti ir ilgai negalėjo nutilti.

Tą triukšmą sukėlė mažas, storas kokių dešimties ar vienuolikos metų berniukas. Tamsiai rudi šlapi plaukai draikėsi ant jo kaktos, paltas buvo lietaus permerktas ir varvėjo, ant peties kabojo mokyklinis portfelis. Berniukas buvo truputį pablyškęs ir uždusęs, tačiau dabar, rodės, visai užmiršo, jog ką tik labai skubėjo, ir kaip įbestas sustingo tarpduryje.“

Bastijanas skaitė kartu klausydamasis duslaus senio balso, ir ausyse jam ėmė ūžti, o akyse mirgėti.

Jis girdėjo savo paties istoriją! Ir ji buvo „Begalinėje istorijoje“. Jis, Bastijanas, buvo veikėjas tos knygos, kurios skaitytoju save ligi šiol laikė! Ir kas žino, kas kitas ją dabar skaito, taip pat manydamas, jog tėra skaitytojas... ir taip toliau iki begalybės!

Bastijaną suėmė baimė. Staiga jis pajuto, kad jam trūksta oro. Tarėsi atsidūręs nematomame kalėjime. Norėjo liautis, norėjo toliau nebeskaityti.

Tačiau duslus Keliaujančio Kalno senio balsas pasakojo toliau, Bastijanas negalėjo jam sukliudyti. Jis užsiėmė ausis, bet tai nieko negelbėjo, nes tas balsas skambėjo jo viduje. Nors ir seniai žinojo, kad taip nėra, Bastijanas laikėsi įsikibęs minties, jog tas sutapimas su jo paties istorija galbūt vis dėlto yra nežmoniškas atsitiktinumas, o duslus balsas nenumaldomai kalbėjo toliau, ir Bastijanas išgirdo jį sakant:

„— ...Manierų neturi nė už penkis pfenigus, kitaip būtum bent jau prisistatęs.

— Aš esu Bastijanas, — pasakė berniukas, — Bastijanas Baltazaras Buksas.“

Tą akimirką Bastijanas patyrė didelį dalyką: galima būti kuo nors įsitikinus, ko nors trokšti... galbūt metų metus — kol žinai, kad tas noras neįvykdomas. Bet paskui, kai tavo svajonė staiga gali išsipildyti, tu nori tik vieno: kad niekada to nebūtum norėjęs.

Bent jau taip atsitiko Bastijanui.

Dabar, kai padėtis ėmė darytis nepermaldaujamai rimta, jis būtų mielai pabėgęs. Tik kad neturėjo kur. Todėl griebėsi to, kas jam tikrai negalėjo nieko padėti: paprasčiausiai apsimetė esąs negyvas kaip tas ant nugaros gulintis vabalas. Jis norėjo susigūžti ir tyliai tūnoti, tarsi jo visai nė nebūtų.

O Keliaujančio Kalno senis toliau pasakojo ir kartu iš naujo rašė, kaip Bastijanas pavogė knygą, kaip pasislėpė ant mokyklos aukšto ir ėmė skaityti. Paskui iš naujo prasidėjo Atrėjo ieškojimai, jis atėjo pas senąją Morlą ir Ygramulės tinkle prie Didžiosios Bedugnės rado Fuchurą, ten išgirdo ir Bastijano išgąsčio šūksnį. Senoji Urglė jį darsyk pagydė, o Engyvukas pamokė. Jis perėjo trejus magiškus vartus, įžengė į Bastijano atspindį ir pakalbėjo su Ujulala. Paskui buvo vėjai milžinai, Vaiduoklių miestas, Gmorkas. Atrėjo išgelbėjimas ir sugrįžimas prie Dramblio Kaulo bokšto. Pasikartojo ir tai, ką buvo patyręs Bastijanas, kaip jis uždegė žvakes, kaip pamatė Vaikų Karalienę, kaip ji veltui laukė, kad jis ateitų. Tada ji darsyk leidosi ieškoti Keliaujančio Kalno senio, darsyk užlipo raidžių laiptais ir įėjo į kiaušinį, darsyk žodis į žodį pasikartojo visas juodviejų pokalbis, kuris baigėsi tuo, kad Keliaujančio Kalno senis pradėjo rašyti ir pasakoti „Begalinę istoriją“. Ir tada viskas vėl prasidėjo iš pradžių — taip pat be jokių pasikeitimų — ir vėl baigėsi susitikus Vaikų Karalienei ir Keliaujančio Kalno seniui, kuris darsyk pradėjo rašyti ir pasakoti „Begalinę istoriją“...

...ir tai būtų kartojęsi amžinai, nes niekas negalėjo nieko pakeisti. Niekas, išskyrus jį, Bastijaną. Jis turėjo įsikišti, jei nenorėjo likti tame amžiname rate. Jam atrodė, tarsi ta istorija jau būtų pasikartojusi tūkstantįsyk, tiksliau, tarsi nebūtų jokių prieš ir paskui, o viskas vyktų vienu metu. Dabar jis suprato, kodėl senio ranka drebėjo. Amžino kartojimosi ratas buvo galas be galo!

Bastijanas nejuto, kad skruostais jau rieda ašaros. Beveik be nuovokos jis suriko:

— Mėnuliuke! Aš ateinu!

Ir tuo pačiu mirksniu atsitiko daug dalykų.

Didžiojo kiaušinio kevalą baisinga jėga susprogdino į gabalus, kartu pasigirdo duslus griaustinio grumėjimas. Paskui iš toli atūžė smarkus vėjas ir taip papūtė iš knygos, kurią Bastijanas laikė ant kelių, kad puslapiai ėmė tarsi pašėlę plazdėti. Bastijanas pajuto, kaip vėjas ėmė plaikstyti jo plaukus ir taip tvoskė į veidą, kad beveik užėmė kvapą, septynšakės žvakidės liepsnos ėmė šokinėti ir kone atsigulė ant šono, paskui antras, dar stipresnis vėjo gūsis papūtė į knygą ir žvakės užgeso.

Bokšto laikrodis išmušė dvylika.