XXIV

Dama Ajuola

Veikiai galime papasakoti apie Ksaidės galą, tačiau jis sunkiai suprantamas, painus ir kupinas prieštaravimų, kaip ir daug kas mums šiek tiek pažįstamoje Fantazijoje. Iki pat šios dienos mokslininkai ir rašytojai suka galvas, kaip tai galėjo įvykti, kai kurie net abejoja faktais arba bando juos kitaip suvokti. Čia bus papasakota tai, kas buvo, ir kiekvienas tegu viską išsiaiškina taip, kaip pats išmano.

Tuo pačiu metu, kai Bastijanas atėjo į Iskalio miestą pas miglų jūrininkus, Ksaidė su savo juodaisiais milžinais pasiekė tą vietą, kur gabalais išsilakstė Bastijano arklys. Tą akimirką ji jau nutuokė, kad niekada jo nebepavys. Kai po kiek laiko pamatė pylimą, prie kurio vedė Bastijano pėdsakai, nuojauta virto įsitikinimu. Jeigu jis jau atsidūrė Buvusių Karalių mieste, tai jos planams nebetiko, nesvarbu, ar amžinai ten liks, ar kaip nors ištrūks. Pirmu atveju taps bejėgis kaip ir visi tenai ir nebegalės nieko norėti. Kitu atveju jam praeis bet koks galios ir didybės troškimas. Ir taip, ir kitaip jos, Ksaidės, žaidimas buvo baigtas.

Ji įsakė šarvuotiesiems milžinams sustoti, tačiau šie kažkodėl nepakluso jos valiai ir žygiavo toliau. Tada ji įdūko, iššoko iš neštuvų ir atsistojo jiems priešais išskėtusi rankas. Tačiau šarvuotieji milžinai, tiek pėstininkai, tiek raiteliai, traukė toliau, tarsi jos visai nė nebūtų, mindžiodami ją kojomis ir kanopomis. Ir tiktai kai Ksaidė išleido dvasią, visa ilga vilkstinė staiga sustojo kaip išsisukęs laikrodis.

Kai vėliau Hysbaldas, Hydornas ir Hykrionas su kariuomenės likučiais atėjo į tą vietą ir pamatė, kas atsitiko, tai negalėjo nieko suprasti, nes juk vien Ksaidės valia valdė tuos tuščius milžinus, taigi ji buvo savo pačios valios sutrypta. Tačiau ilgai galvoti ponai riteriai nebuvo pratę, tad galų gale tiktai trūktelėjo pečiais ir paliko viską, kaip yra. Jie pasitarė, ką reikėtų daryti, ir nusprendė, kad žygis, matyt, baigėsi. Todėl paleido kariuomenės likučius ir liepė kiekvienam eiti namo. Patys, kadangi buvo davę Bastijanui ištikimybės priesaiką, kurios nenorėjo laužyti, ryžosi ieškoti jo po visą Fantaziją. Tačiau negalėjo sutarti dėl krypties ir todėl sumanė kiekvienas traukti kur nori. Jie atsisveikino ir nušlubavo į skirtingas puses. Visi trys patyrė dar daug nuotykių, ir Fantazijoje yra begalė pasakojimų apie jų beprasmiškus ieškojimus. Tačiau tai kitos istorijos, ir jas čia ne vieta pasakoti.

Juodieji tušti metaliniai milžinai nuo to laiko nejudėdami stovėjo viržyne netoli Buvusių Karalių miesto. Ant jų lijo ir snigo, jie rūdijo ir pamažu smego į žemę, persikreipę ar stati. Bet ir šiandien dar galima kelis pamatyti. Ta vieta laikoma negera, ir kiekvienas keliautojas jos lenkiasi.

Tačiau grįžkime prie Bastijano.

Eidamas per rožyną truputį vingiuojančiu taku, jis pamatė tokį dalyką, kuris jį tiesiog apstulbino, nes per visą savo kelionę po Fantaziją nieko panašaus nebuvo regėjęs, — Bastijanas išvydo rodyklę su išpjaustyta ranka, rodančią kryptį.

„Pasikeitimų namas“ — buvo parašyta.

Bastijanas neskubėdamas pasuko nurodyta kryptim. Jis traukė į save nesuskaičiuojamų rožių kvapą ir jautėsi vis smagiau, tarsi jo lauktų malonus netikėtumas.

Pagaliau priėjo tiesią kaip styga alėją, kurios pakraščiuose augo apskritom lajom medžiai, aplipę raudonskruosčiais obuoliais. Pačiame alėjos gale išniro namas. Priėjęs arčiau, Bastijanas įsitikino, kad tokio juokingo pastato jis dar niekada nebuvo matęs. Jį dengė aukštas, smailus, į kepurę su kutu panašus stogas, o pats pastatas panėšėjo į milžinišką moliūgą, nes buvo apvalainas, sienos daugelyje vietų gumbuotos ir išsipūtusios, taip sakant, pilvotos, kas darė namą jaukų ir mielą. Jame buvo keli langai ir durys, visi kreivi ir šleivi, tarsi išpjauti moliūge neįgudusią ranka. Eidamas prie namo Bastijanas matė, kad jis nuolatos lėtai keičiasi. Neskubiai, tarsi sraigė kištų savo čiuptuvus, dešinėje pusėje susidarė nedidelis auglys, kuris pamažu virto erkerio bokšteliu. Tuo pat metu kairėje pusėje vienas langas užsidarė ir po truputį išnyko. Iš stogo išaugo kaminas, o virš durų susidarė balkonėlis su grotelių baliustrada.

Bastijanas sustojo mėgaudamasis ir stebėdamasis tais nuolatiniais pasikeitimais. Dabar jis suprato, kodėl šis namas vadinamas Pasikeitimų namu.

Tebestovėdamas išgirdo viduje dainuojant malonų, gražų moterišką balsą:

Šimtą metų, mielas drauge,

laukiamas buvai,

čia galėsi jaustis saugiai,

kad atkeliavai.

Jei tu alkanas, ištroškęs,

visko čia yra,

ko širdis tavoji trokšta, —

tau šita vieta

buvo paruošta.

Geras tu buvai ar ne,

pasitinkame tave,

štai kelionė ir baigta.

„Ak, — pagalvojo Bastijanas, — koks gražus balsas! Norėčiau, kad ta daina būtų skirta man!“

Balsas vėl pradėjo dainuoti:

Didis pone, vėl būk mažas!

Būki vaikas ir užeik,

nestovėk tarytum pažas,

nes tu laukiamas seniai!

Viskas paruošta čia tau,

eik į vidų, eik greičiau.

Balsas nepaprastai traukė Bastijaną. Jis buvo tikras, kad dainuojanti persona labai maloni. Jis pasibeldė į duris, ir balsas sušuko:

— Užeik! Užeik, gražusis jaunikaiti!

Bastijanas atidarė duris ir išvydo jaukų nelabai didelį kambarį, pro kurio langus švietė saulė. Viduryje stovėjo apskritas stalas, apkrautas dubenimis ir krepšiais, pilnais įvairiaspalvių, nematytų vaisių. Prie stalo sėdėjo moteris, pati truputį panaši į obuolį, tokia pat raudonskruostė ir apskrita, tokia pat sveika ir kelianti apetitą.

Tą pačią akimirką Bastijanas vos susitvardė nepuolęs prie jos išskėstom rankom ir nesurikęs „Mama!“ Tačiau įveikė save. Jo mama buvo mirusi ir tikrai negalėjo būti čia, Fantazijoje. Tiesa, tos moters šypsena buvo tokia pati, ir jos žvilgsnis taip pat kėlė pasitikėjimą, tačiau panašumas buvo daugių daugiausia seseriškas. Jo mama buvo maža, o šita moteris — didelė ir įspūdinga. Ant galvos ji turėjo plačią skrybėlę, gausiai išpuoštą gėlėm ir vaisiais, ir jos drabužis buvo iš puikių spalvų gėlėtos medžiagos. Netrukus Bastijanas pastebėjo, kad iš tikrųjų jis taip pat iš lapų, žiedų ir vaisių.

Kol taip stovėjo ir žiūrėjo į ją, jį apėmė jau seniai seniai nepatirtas jausmas. Jis negalėjo prisiminti, kada ir kur taip jautėsi, tik žinojo, kad tai buvo vaikystėje.

— Sėskis, mano gražus berniuk! — pasakė moteris ir rankos mostu parodė kėdę, — tu tikrai alkanas, todėl pirma pavalgyk!

— Atsiprašau, — tarė Bastijanas, — tu juk lauki svečio, aš visiškai atsitiktinai čia atėjau.

— Tikrai? — paklausė moteris ir nusišypsojo. — Na, nieko. Vis tiek gali pavalgyti, ar ne? Aš tuo tarpu tau papasakosiu vieną trumpą istoriją. Ilgai nelauk ir kirsk!

Bastijanas nusivilko juodąjį apsiaustą, padėjo jį ant kėdės atlošo ir neryžtingai paėmė vieną vaisių. Bet prieš kąsdamas paklausė:

— O tu? Tu nevalgai? Ar tu nemėgsti vaisių?

Moteris nežinia ko garsiai ir nuoširdžiai nusijuokė.

— Gerai, — pasakė ji nusiraminusi, — jeigu taip nori, kad sudaryčiau tau draugiją, tai ir aš pasivaišinsiu, bet savaip. Tik neišsigąsk!

Tada pastvėrė laistytuvą, stovėjusį greta ant žemės, iškėlė jį virš galvos ir apsipylė.

— O, — pasakė ji, — kaip gaivina!

Dabar jau Bastijanas nusijuokė. Tada atsikando vaisiaus ir tuojau suprato, kad tokio gardaus dar nėra valgęs. Paskui jis paėmė kitą vaisių, ir tas buvo, ko gero, dar gardesnis.

— Ar skanu? — paklausė moteris, atidžiai jį stebėjusi.

Bastijanas buvo prisikimšęs pilną burną ir negalėjo atsakyti, todėl tik kramtė ir linkčiojo.

— Džiaugiuosi, — pasakė moteris, — aš labai stengiausi. Tad valgyk, kiek nori!

Bastijanas čiupo naują vaisių, ir jam tiesiog širdis apsalo atsikandus. Jis palaimingai atsidūsėjo.

— Dabar aš tau papasakosiu tą istoriją, — kalbėjo toliau moteris, — o tu valgyk ir klausykis.

Bastijanas turėjo labai stengtis, kad girdėtų jos žodžius, nes kiekvienas vaisius sukeldavo naują palaimos bangą.

— Prieš daug daug metų, — pradėjo gėlėtoji moteris, — mūsų Vaikų Karalienė mirtinai sirgo, nes jai reikėjo naujo vardo, o jį galėjo duoti tik žmonių vaikas. Bet žmonės Fantazijoje nebesilankė, ir niekas nežinojo, kodėl. Ir jeigu ji būtų mirusi, tai galas būtų ištikęs ir Fantaziją. Bet vieną dieną ar, tikriau sakant, naktį vėl atėjo žmogus — mažas berniukas, ir jis davė Vaikų Karalienei Mėnuliukės vardą. Ji pasveiko ir atsidėkodama pažadėjo tam vaikui, kad visi jo norai jos karalystėje išsipildys, — tol, kol jis sužinos savo Tikrąją valią. Nuo to laiko vaikas ilgai ėjo nuo vieno noro prie kito, ir visi jie pildėsi. Kiekvienas išsipildymas vedė vis prie kito noro. Ir tai buvo ne vien geri norai, bet ir blogi, tačiau Vaikų Karalienė nieko neskiria, jai viskas vienoda ir vienodai svarbu jos karalystėje. Ir kai pagaliau net buvo sugriautas Dramblio Kaulo bokštas, ji nieko nesiėmė, kad tam sutrukdytų. Tačiau sulig kiekvienu išsipildžiusiu noru vaikas netekdavo dalies atminties apie tą pasaulį, iš kurio buvo atėjęs. Tai jo beveik nejaudino, nes jis vis tiek nenorėjo į jį grįžti. Jis vis ko nors norėjo ir norėjo, tačiau pagaliau išbarstė beveik visą savo atmintį, o be atminties ir norėti nieko negalima. Ir pasidarė jis beveik nebe žmogus, o fantazietis. Bet savo Tikrosios valios vis dar nežinojo. Tada iškilo pavojus, kad jis išnaudos ir paskutinius prisiminimus, taip jos ir nesužinojęs. Tai reikštų, kad niekada negalės sugrįžti į savo pasaulį. Galų gale kelias jį atvedė į Pasikeitimų namą, kad pabūtų jame tol, kol išsiaiškins savo Tikrąją valią. Mat Pasikeitimų namas taip vadinasi ne vien todėl, kad jis pats keičiasi, bet ir todėl, kad keičia tą, kuris jame gyvena. Tai tam vaikui buvo labai svarbu, nes iki tol jis troško būti kitoks, negu yra, bet nenorėjo keistis.

Toj vietoj moteris nutilo, nes jos svečias nustojo kramtyti. Jis laikė rankoj prakąstą vaisių ir išsižiojęs spoksojo į gėlėtąją moterį.

— Jeigu tau neskanu, — pasakė ji susirūpinusi, — tai padėk ir imk kitą!

— Ką?.. — sulemeno Bastijanas. — O... ne ne, labai skanu.

— Tada viskas gerai, — tarė moteris patenkinta. — Bet aš užmiršau tau pasakyti, kuo vardu buvo tas berniukas, taip ilgai lauktas Pasikeitimų name. Daugelis fantaziečių jį vadino tiesiog išgelbėtoju, kiti Septynšakės Žvakidės riteriu, Didžiuoju Žinovu ar ponu ir valdovu, tačiau tikrasis jo vardas buvo Bastijanas Baltazaras Buksas.

Moteris ilgai žiūrėjo į savo svečią šypsodamasi. Jis porąsyk nurijo seilę ir tyliai pasakė:

— Tai mano vardas.

— Na, matai! — pasakė moteris, rodės, nė kiek nenustebusi.

Jos skrybėlės ir suknelės pumpurai staiga vienu metu prasiskleidė ir pražydo.

— Tačiau aš juk dar nesu Fantazijoje šimtą metų, — netvirtai ištarė Bastijanas.

— Iš tikrųjų mes tavęs laukiam jau daug ilgiau, — atsakė dama, — jau mano senelė ir mano senelės senelė laukė. Matai, dabar tu klausaisi istorijos, naujos istorijos apie neatmenamus laikus.

Bastijanas prisiminė Graogramano žodžius, pasakytus, kai jis dar tik pradėjo savo kelionę. Dabar jam iš tiesų atrodė, kad praėjo šimtas metų.

— Beje, aš tau iki šiol nepasakiau savo vardo. Aš esu dama Ajuola.

Bastijanas pakartojo vardą keliskart, jam buvo truputį sunku jį teisingai ištarti. Tada čiupo naują vaisių. Atsikando jo, ir jam pasirodė, kad tas, kurį kaip tik valgo, yra gardesnis už visus kitus. Truputį susirūpinęs pamatė, kad paėmęs jau priešpaskutinį.

— Dar norėtum? — paklausė dama Ajuola pastebėjusi jo žvilgsnį.

Bastijanas linktelėjo. Tada ji nuo savo skrybėlės ir suknelės ėmė skinti vaisius ir nesiliovė tol, kol dubuo prisipildė.

— Nejau vaisiai auga ant tavo skrybėlės? — paklausė Bastijanas apstulbęs.

— Kodėl ant skrybėlės? — dama Ajuola pasižiūrėjo į jį nieko nesuprasdama. Paskui ėmė garsiai ir nuoširdžiai kvatotis. — Ak, tu turbūt manai, kad tai, kas ant mano galvos, yra skrybėlė! Ne, gražuolėli, visa tai išaugę iš manęs. Kaip tavo plaukai. Iš mano žydėjimo tu gali spręsti, kaip aš džiaugiuosi, kad tu pagaliau čia. Jeigu būčiau liūdna, viskas nuvystų. Bet tu valgyk, valgyk!

— Aš nežinau, — pasakė Bastijanas sutrikęs, — juk negalima valgyti to, kas atsiranda iš kito.

— Kodėl? — paklausė dama Ajuola. — Maži vaikai juk geria motinos pieną. Ir nesigėdija.

— Taip, — tarė Bastijanas ir truputį paraudo, — bet kol būna visai maži.

— Tada, — tarė dama Ajuola nušvitusi, — tu vėl būsi mažas, gražuolėli.

Bastijanas paėmė ir atsikando naujo vaisiaus, o dama Ajuola tuo labai apsidžiaugė ir dar puikiau pražydo.

Truputį patylėjusiai pasakė:

— Man atrodo, jis norėtų, kad mes pereitume į kitą kambarį. Galbūt ką nors jau paruošė tau.

— Kas? — paklausė Bastijanas ir apsidairė.

— Pasikeitimų namas, — nė kiek nesutrikusi atsakė dama Ajuola.

Iš tikrųjų buvo atsitikę kažkas keista. Bastijanas nė nepastebėjo, kaip kambarys smarkiai pasikeitė. Lubos iškilo į viršų, o sienos iš trijų pusių prisislinko gan arti prie stalo. Prie ketvirtos sienos dar liko laisvos vietos, ir tenai buvo praviros durys.

Dama Ajuola pakilo — Bastijanas dabar pamatė, kokia jinai didelė, — ir pasiūlė:

— Eime! Jis užsispyrė. Beprasmiška priešintis, kai jis sugalvoja kokį netikėtumą. Tegu bus, kaip jis nori! Šiaip ar taip, jis paprastai nori tik gero.

Ji įėjo pro duris į gretimą patalpą. Bastijanas nusekė iš paskos, dėl visa ko pasiėmęs dubenį su vaisiais.

Patalpa buvo didelė kaip salė ir įrengta kaip valgomasis, Bastijanui pasirodęs lyg ir pažįstamas. Tačiau visi čia stovėję baldai, ir stalas, ir kėdės, buvo milžiniški, per dideli, kad Bastijanas atsisėstų.

— Žiūrėk tu man! — linksmai pasakė dama Ajuola. — Pasikeitimų namas vis ką nors nauja sugalvoja. Dabar jis padarė tau kambarį, koks jis atrodo mažam vaikui.

— Kaip? — paklausė Bastijanas. — Argi tos salės anksčiau nebuvo?

— Aišku, ne, — atsakė ji. — Pasikeitimų namas labai gyvas. Jis mielai dalyvauja mūsų pokalbyje. Man atrodo, kad jis tau nori kažką pasakyti.

Paskui ji atsisėdo ant vienos kėdės prie stalo, o Bastijanas veltui bandė užsikabaroti ant kitos. Dama Ajuola turėjo jam padėti, užkelti jį, bet ir tada jis tik nosim tesiekė stalo viršų. Jis labai džiaugėsi, kad pasiėmė dubenį su vaisiais, ir laikė jį ant kelių. Jeigu dubuo būtų stovėjęs ant stalo, Bastijanas būtų jo nepasiekęs.

— Ar tau dažnai tenka taip kraustytis? — paklausė jis.

— Nedažnai, — atsakė dama Ajuola, — daugiausia tris keturis kartus per dieną. Kartais Pasikeitimų namas iškrečia pokštą, tada visi kambariai apsiverčia, ir grindys būna viršuj, o lubos apačioj ar panašiai. Tačiau tai tik paikystės, ir jis vėl greit ateina į protą, kai rimtai pakalbu. Iš esmės jis labai mielas namas, aš jame išties puikiai jaučiuosi. Mes daug juokaujam.

— Bet ar tai nepavojinga? — paklausė Bastijanas. — Pavyzdžiui, jeigu naktį miegi, o kambarys vis mažėja, mažėja?

— Ką tu, gražuoliuk! — sušuko dama Ajuola beveik pasipiktinusi. — Aš jam patinku, ir tu patinki. Jis džiaugiasi, kad tu atėjai!

— O jeigu kas nors nepatinka?

— Nežinau, — atsakė ji, — bet kad ir klausimai tavo! Iki šiol čia dar nieko nebuvo, išskyrus mane ir tave.

— Šit kaip! — tarė Bastijanas. — Tada aš pirmas svečias?

— Žinoma.

Bastijanas apsidairė milžiniškoje patalpoje.

— Sunku patikėti, kad šis kambarys išvis telpa name. Iš lauko namas neatrodė toks didelis.

— Pasikeitimų namas, — paaiškino dama Ajuola, — iš vidaus didesnis negu iš lauko.

Tuo tarpu atėjo vakaras, kambaryje darėsi vis tamsiau ir tamsiau. Bastijanas atsilošė savo didžiulėje kėdėje ir pasirėmė rankom galvą. Jis pasijuto keistai mieguistas.

— Kodėl, — paklausė jis, — tu taip ilgai manęs laukei, dama Ajuola?

— Aš visada norėjau turėti vaiką, — atsakė ji, — mažą vaiką, kurį galėčiau lepinti, kuriam reikėtų švelnumo, kuriuo galėčiau rūpintis... tokį kaip tu, gražuoliuk.

Bastijanas nusižiovavo. Jos malonus balsas jį baigė užliūliuoti.

— Tačiau tu sakei, — tarė jis, — kad ir tavo motina, ir senelė jau laukė manęs.

Damos Ajuolos veidas dabar buvo tamsoj.

— Taip, — išgirdo jis atsakymą, — ir mano mama, ir senelė norėjo vaiko.

Bastijano akys užsimerkė. Jis vargiai ištarė:

— Kaip, juk tavo mama turėjo tave, kai buvai maža. O tavo senelė — tavo mamą. Taigi jos turėjo vaikų?

— Ne, gražuoliuk, — tyliai atsakė balsas, — pas mus viskas kitaip. Mes nemirštam ir negimstam. Mes visąlaik esam ta pati dama Ajuola, nors, kita vertus, ir nesam. Kai mano motina paseno, ji išdžiūvo, ir visi jos lapai nukrito, kaip nuo medžio žiemą, o ji visa susigaužė ir tokia buvo ilgai. Bet paskui vieną dieną vėl ėmė leisti lapus, pumpurus ir žiedus ir galų gale brandinti vaisius. Taip atsiradau aš, nes aš ir buvau ta naujoji dama Ajuola. Lygiai tas pats buvo mano senelei, kai atsirado mano mama. Mes, damos Ajuolos, tiktai tada galim turėti vaiką, kai pačios prieš tai suvystam. Tačiau tuomet mes pačiom esam tas vaikas ir nebegalim būti mamos. Todėl aš taip džiaugiuosi, kad tu atėjai, mano gražuoliuk...

Bastijanas nieko nebeatsakė. Jis saldžiai užsnūdo, ir pro miegus atsklido jos žodžiai tarsi daina. Jis girdėjo, kaip ji atsistojo, priėjo prie jo ir pasilenkė. Švelniai paglostė jo plaukus ir pabučiavo į kaktą. Paskui pajuto, kaip jinai pakėlė jį ir nunešė ant rankų. Jis atrėmė galvą į jos petį kaip mažas vaikas. Ir vis giliau grimzdo į šiltą miego tamsą. Jį tarytum kas nurengė ir paguldė į minkštą kvepiančią lovą. Prieš užmigdamas dar girdėjo — jau iš labai toli, — kaip švelnus balsas tyliai dainavo dainelę:

Mik mažyli! Labanakt!

Jau darbų sunkių pakaks.

Didis pone, vėl būk vaikas!

Jau seniai miegoti laikas!

Kai kitą rytą pabudo, jautėsi kaip niekad linksmas ir patenkintas. Apsidairęs aplink pamatė, kad guli labai jaukiame mažame kambaryje... ir vaikiškoje lovelėje! Ta lovelė buvo labai didelė arba, greičiau, tokia, kokia ji turi atrodyti mažam vaikui. Akimirką jį suėmė juokas, nes jis tikrai jau nebuvo mažas vaikas. Visas Fantazijoje įgytas jėgas ir dovanas Bastijanas tebeturėjo. Ir Vaikų Karalienės ženklas tebekabojo ant kaklo. Tačiau jau kitą sekundę jam buvo visai vis tiek, ar atrodys juokinga, ar ne, kad taip guli. Išskyrus jį ir damą Ajuolą, to niekas nesužinos, o juodviem buvo aišku, kad viskas gerai, viskas teisinga. Bastijanas atsikėlė, nusiprausė, apsirengė ir išėjo iš kambario. Nulipęs mediniais laiptais, atsidūrė didžiajame valgomajame, kuris per naktį, beje, buvo virtęs virtuve. Dama Ajuola jau laukė jo paruošusi pusryčius. Ji buvo nepaprastai gerai nusiteikusi, visos jos gėlės žydėjo, ji dainavo, juokėsi ir net šoko su juo aplink virtuvės stalą. Pavalgius jinai išstūmė jį į lauką, kad pakvėpuotų grynu oru. Dideliame rožyne, supančiame Pasikeitimų namą, rodės, niekada nesibaigė vasara. Bastijanas lakstė aplink, stebėjo bites, uoliai puotaujančias žieduose, klausėsi paukščių, giedančių visuose krūmuose, žaidė su driežais, kurie buvo tokie jaukūs, kad lipo jam ant rankos, ir su kiškiais, kurie leidosi glostomi. Kartais parkritęs po krūmu uodė saldų rožių kvapą, prisimerkęs žiūrėjo į saulę ir leido laikui tekėti kaip tam upeliui, pats apie nieką negalvodamas. Taip ėjo dienos, savaitės. Jis nekreipė į tai dėmesio. Dama Ajuola buvo linksma, ir Bastijanas visiškai atsidavė jos motiniškai globai ir švelnumui. Jam atrodė, kad pats to nežinodamas ilgai kažko troško ir dabar gavo į valias. Ir niekaip negalėjo pasisotinti.

Kurį laiką jis griozde Pasikeitimų namą nuo palėpės iki rūsio. Toks užsiėmimas negalėjo greit įkyrėti, nes visos patalpos nuolat keitėsi, ir jose jis vis rasdavo ką nors nauja. Namas, matyt, labai stengėsi, kad svečias nenuobodžiautų. Jis džiugindavo Bastijaną žaidimų kambariais, geležinkeliais, lėlių teatrais, čiuožyklomis ir net didele karusele.

Kartais Bastijanas išeidavo visai dienai pasibastyti po apylinkes. Tačiau niekada labai nenutoldavo nuo Pasikeitimų namo, nes jį nuolatos staiga užklupdavo nenumaldomas Ajuolos vaisių alkis. Ir tada jis kuo greičiau skubėdavo pas ją iki soties prisikirsti.

Vakarais jie dažnai ilgai kalbėdavosi. Bastijanas pasakodavo jai viską, ką buvo patyręs Fantazijoje, apie Pereliną ir Graogramaną, apie Ksaidę ir Atrėją, kurį taip sunkiai sužeidė ar gal net nukovė.

— Aš viską dariau ne taip, — kartą pasakė jis, — viską supratau neteisingai. Mėnuliuke man tiek daug davė, o aš su jos dovanom tik bėdų pridariau ir sau, ir Fantazijai.

Dama Ajuola ilgai žiūrėjo į jį.

— Ne, — atsakė ji, — nemanau. Tu ėjai norų keliu, o jis nėra tiesus. Tu padarei didelį lankstą, tačiau tai buvo tavo kelias. Ir žinai kodėl? Tu esi iš tų, kurie tik tada gali grįžti, kai randa šaltinį, iš kurio trykšta Gyvybės vanduo. Tai slapčiausia Fantazijos vieta. Rasti tenai kelią nėra paprasta.

Ir truputį patylėjusi pridūrė:

— Kiekvienas kelias, vedęs tenai, galų gale buvo teisingas.

Čia Bastijanas staiga neištvėręs pravirko. Jis pats nežinojo kodėl. Jam atrodė, kad jo širdyje ištirpo gumulas ir dabar tekėjo su ašaromis. Jis kūkčiojo ir kūkčiojo, ir negalėjo nusiraminti. Dama Ajuola pasisodino jį ant kelių ir ėmė švelniai glostyti, o jis įsikniaubė veidu į gėles ant jos krūtinės ir raudojo, kol galutinai išsiverkė ir pavargo. Tą vakarą jie daugiau nieko nekalbėjo.

Tiktai kitą rytą Bastijanas vėl sušneko apie savo paieškas:

— Ar tu žinai, kur galima rasti Gyvybės vandenį?

— Prie Fantazijos sienos, — atsakė dama Ajuola.

— Bet Fantazija neturi sienų, — pasakė jis.

— Turi, tačiau jos ne išorėj, o viduje. Ten, iš kur Vaikų Karalienė gauna galią ir kur ji pati negali pakliūti.

— O aš galiu? — paklausė Bastijanas susirūpinęs. — Ar nebus vėlu?

— Yra tik vienas noras, kuris tave tenai nuves, — paskutinis.

Bastijanas išsigando.

— Dama Ajuola... per savo norus, kurie išsipildė padedant Aurynui, aš vis kažką užmiršdavau. Ar ir čia taip bus?

Ji lėtai linktelėjo.

— Bet aš nieko nepastebiu!

— O kitais kartais pastebėdavai? Ką užmiršai, to jau negali žinoti.

— O ką aš dabar pamiršiu?

— Aš tau pasakysiu, kai ateis laikas. Kitaip tu pasistengsi prisiminti.

— Argi būtina, kad aš visko netekčiau?

— Niekas neprapuola, — atsakė ji, — tik pasikeičia.

— Jei taip, — sunerimo Bastijanas, — tai man, matyt, reikėtų paskubėti, nebūti ilgiau čia.

Ji paglostė jo plaukus.

— Nesirūpink. Būsi tiek, kiek reikės. Kai tavo paskutinis noras pabus, tu jį pajusi... aš irgi.

Nuo tos dienos iš tiesų kažkas ėmė keistis, nors pats Bastijanas dar nieko nepastebėjo. Pasikeitimų namo jėga darė savo. Tačiau kaip ir visi tikri pasikeitimai, tai vyko tyliai ir lėtai, kaip augalų augimas.

Gyvenimas Pasikeitimų name ėjo diena po dienos, ir vis dar tebesitęsė vasara. Bastijanas leidosi toliau kaip vaikas paikinamas damos Ajuolos. Ir jos vaisiai buvo tokie pat gardūs kaip iš pradžių, tačiau pamažu alkis praėjo, ir jis ėmė mažiau jų valgyti. Ji tai pastebėjo, bet nepasakė nė žodžio. Jos globos ir švelnumo jis taip pat jautėsi pasisotinęs. Ir sykiu ėmė ilgėtis ko kito, trokšti to, ko niekada netroško, pajuto visiškai kitokį norą negu visi ankstesni: jis panoro pats mylėti. Su liūdesiu ir nuostaba įsitikino, jog to jis negali. Tačiau noras vis stiprėjo ir stiprėjo.

Ir vieną vakarą, kai jie vėl sėdėjo kartu, Bastijanas prisipažino tai damai Ajuolai.

Išklausiusi ji ilgai tylėjo ir žiūrėjo į berniuką su tokia išraiška, kokios jis dar niekad nebuvo matęs.

— Tu radai paskutinį savo norą, — pasakė ji. — Tikroji tavo valia yra mylėti.

— Bet kodėl aš negaliu mylėti, dama Ajuola?

— Galėsi, kai atsigersi Gyvybės vandens, — atsakė ji. — Tu negali grįžti į savo pasaulį neparnešdamas jo kitiems.

Bastijanas sutrikęs tylėjo.

— O tu? — paklausė jis. — Argi tu nesi jo gėrusi?

— Ne, — atsakė dama Ajuola, — aš kas kita. Man tiktai reikia ko nors, kam galėčiau atiduoti savo perteklių.

— Argi tu manęs nemylėjai?

Dama Ajuola valandėlę pagalvojo, paskui tarė:

— Tai buvo tai, ko tu norėjai.

— Ar Fantazijos gyventojai negali mylėti... taip kaip aš? — paklausė jis nedrąsiai.

— Sakoma, — atsiliepė ji tyliai, — kad pas mus yra kelios būtybės, kurioms buvo leista atsigerti Gyvybės vandens. Bet niekas nežino, kas jos. Ir pranašaujama, nors apie tai mes retai kalbame, kad kada nors tolimoje ateityje ateis laikas, kai žmonės ir į Fantaziją atneš meilę. Tada abu pasauliai susilies į vieną. Tačiau ką tai reiškia, aš nežinau.

— Dama Ajuola, — tarė Bastijanas taip pat tyliai, — tu man pažadėjai, kad atėjus laikui pasakysi, ką turėsiu pamiršti, kad man kiltų paskutinis noras. Ar tas laikas jau atėjo?

Ji linktelėjo.

— Tu turėjai pamiršti tėvą ir motiną. Dabar turi tiktai savo vardą.

Bastijanas susimąstė.

— Tėvą ir motiną? — pakartojo jis tyliai.

Tačiau tie žodžiai jam jau nieko nebereiškė. Jis negalėjo prisiminti.

— Ką man dabar daryti? — paklausė jis.

— Turi mane palikti, — atsakė ji, — tavo gyvenimas Pasikeitimų name baigėsi.

— Ir kur man eiti?

— Tau kelią rodys paskutinis tavo noras. Nepamiršk jo.

— Ar man jau dabar eiti?

— Ne, jau vėlu. Rytoj, auštant. Tau dar liko viena naktis Pasikeitimų name. Dabar einam miegoti.

Bastijanas atsistojo ir priėjo prie jos. Tiktai dabar, atsidūręs visai šalia, tamsoje pastebėjo, kad visi jos žiedai nuvytę.

— Nesirūpink dėl to! — pasakė ji. — Ir rytoj rytą nekreipk į mane dėmesio. Eik savo keliu! Viskas gerai, viskas teisinga. Labanakt, mano gražuoliuk.

— Labanakt, dama Ajuola, — sumurmėjo Bastijanas.

Paskui nuėjo į savo kambarį.

Kitą rytą nulipęs žemyn pamatė, kad dama Ajuola tebesėdi toje pačioje vietoje. Visi lapai, žiedai ir vaisiai buvo nuo jos nukritę. Ji sėdėjo užsimerkusi ir atrodė kaip juodas nebegyvas medis. Bastijanas ilgai stovėjo priešais ir žiūrėjo į ją. Paskui staiga atsidarė laukujės durys.

Prieš išeidamas jis darsyk atsigręžė ir pasakė nežinodamas, ką turi galvoje, ar damą Ajuolą, ar namą, ar abu kartu:

— Ačiū, ačiū už viską.

Paskui išėjo pro duris. Lauke pernakt užėjo žiema. Sniego buvo iki kelių, o iš žydinčio rožyno liko tiktai juodos dygliuotos gyvatvorės. Vėjas nepūtė. Buvo labai šalta ir labai tylu.

Bastijanas norėjo grįžti į namą pasiimti apsiausto, tačiau durys ir langai buvo išnykę. Nebeliko jokio įėjimo. Gūždamasis iš šalčio, jis leidosi žygin.