XXVI

Gyvenimo vandenys

Žvarbdamas nuo nežinia ko, bevardis berniukas pakilo ir žengė prie Atrėjo. Paskui sustojo. Atrėjas nieko nedarė, tik ramiai ir įdėmiai žiūrėjo į jį. Žaizda jo krūtinėje jau nebekraujavo.

Jie ilgai stovėjo viens prieš kitą, ir nė vienas netarė nė žodžio. Buvo taip tylu, kad abu girdėjo viens kito kvėpavimą. Bevardis berniukas lėtai pakėlė ranką ir nusiėmė nuo kaklo grandinę su Aurynu. Jis pasilenkė ir rūpestingai padėjo brangenybę ant sniego priešais Atrėją. Prieš tai darsyk pasižiūrėjo į abi gyvates, šviesią ir tamsią, įsikandusias viena kitai į uodegą ir sudarančias ovalą. Ir atitraukė ranką.

Tą pačią akimirką auksinis Aurynas taip smarkiai sužibo, sutvisko, kad berniukas turėjo užsimerkti, lyg būtų pasižiūrėjęs į saulę. Kai vėl atsimerkė, pamatė, jog stovi salėje su kupolu, aukštu kaip dangaus skliautas. To pastato kvadrai buvo iš auksinės šviesos. O viduryje neišmatuojamos patalpos, didžiulės kaip miesto siena, gulėjo dvi gyvatės. Atrėjas, Fuchuras ir bevardis berniukas stovėjo vienas greta kito prie juodosios gyvatės galvos, apžiojusios baltosios gyvatės uodegą. Nejudri akis su vertikaliu vyzdžiu žiūrėjo į juos tris. Palyginti su ta akim, jie buvo mažuliukai, net laimės drakonas atrodė lyg baltas vikšras.

Nejudantys milžiniški gyvačių kūnai blizgėjo kaip nežinomas metalas, vienas juodas tarsi naktis, kitas sidabrinis. Nuo nelaimės, kurią jos galėjo užtraukti, saugojo vien tai, kad jos laikė viena kitą. Jeigu pasileistų, pasauliui būtų galas. Tai buvo aišku kaip dieną.

Tačiau, ir neduodamos viena kitai pajudėti, jos saugojo Gyvybės vandenį. Mat tarp jų šniokštė galingas šaltinis, kurio srovė šokinėjo aukštyn žemyn ir krisdama virsdavo tūkstančiais vėlei išnykstančių figūrų, besikaitaliojančių taip greitai, kad akis nespėdavo sumatyti. Nuo putojančių vandenų kilo smulki migla, kurioje auksinė šviesa lūžinėjo visom vaivorykštės spalvom. Aplinkui sklido tūkstančio džiaugsmingų balsų ūžimas, leliavimas, dainavimas, juokas ir šūksmai.

Berniukas be vardo žiūrėjo į tą vandenį kaip mirštantis iš troškulio — bet kaip prie jo prieiti? Gyvatės galva nejudėjo.

Staiga Fuchuras pakėlė galvą. Jo rubininės akys ėmė blizgėti.

— Ar suprantat, ką sako vandenys? — paklausė jis.

— Ne, — atsakė Atrėjas, — aš nesuprantu.

— Nežinau kodėl, — sumurmėjo Fuchuras, — bet aš visai aiškiai suprantu. Galbūt todėl, kad esu laimės drakonas. Visos džiaugsmo kalbos giminingos.

— O ką sako vandenys? — paklausė Atrėjas.

Fuchuras įdėmiai pasiklausė ir lėtai, žodis po žodžio ėmė kartoti, ką išgirdo:

Aš esu gyvybės vanduo,

iš savęs ištryškęs šaltinis,

tuo smarkiau į viršų veržiuos,

kuo daugiau jūs išgerti mėginat.

Jis vėl valandėlę pasiklausė ir pasakė:

— Jie vis kartoja: „Gerk! Gerk! Daryk, ką nori!“

— Bet kaipgi mums prieiti? — paklausė Atrėjas.

— Jie klausia mūsų vardų, — tarė Fuchuras.

— Aš esu Atrėjas! — sušuko Atrėjas.

— Aš esu Fuchuras! — pasakė Fuchuras.

Bevardis berniukas tylėjo.

Atrėjas pasižiūrėjo į jį, paskui paėmė už rankos ir sušuko:

— Jis yra Bastijanas Baltazaras Buksas.

— Jie klausia, — išvertė Fuchuras, — kodėl jis pats nepasisako.

— Negali, — atsakė Atrėjas, — jis viską užmiršo.

Fuchuras valandėlę pasiklausė vandenų šniokštimo.

— Be atminties jis negalės įeiti į ovalą. Gyvatės jo nepraleis.

— Aš viską prisimenu, — sušuko Atrėjas, — viską, ką jis man pasakojo apie save ir savo pasaulį. Aš laiduoju už jį.

Fuchuras pasiklausė.

— Jie klausia... kuo remdamasis?

— Aš esu jo draugas, — atsakė Atrėjas.

Fuchuras vėl valandėlę klausėsi.

— Nežinia, ar to užteks, — sušnibždėjo jis Atrėjui. — Dabar jie kalba apie tavo žaizdą. Nori žinoti, iš kur ji.

— Mes abu buvom teisūs, — pasakė Atrėjas, — ir abu klydom. Bet dabar Bastijanas savo noru atidavė Auryną.

Fuchuras pasiklausė ir linktelėjo galva.

— Dabar jie sako, kad viskas gerai. Šita vieta yra Aurynas. Jie mus sveikina.

Atrėjas pasižiūrėjo į milžinišką auksinį kupolą.

— Kiekvienas iš mūsų, — sušnibždėjo jis, — nešiojo jį ant kaklo... net tu, Fuchurai, truputį.

Laimės drakonas davė jam ženklą, kad patylėtų, ir vėl pasiklausė vandenų dainavimo.

Paskui išvertė:

— Aurynas — tai durys, kurių ieškojo Bastijanas. Jis jas iš pat pradžių nešiojosi. Tačiau, sako jie, gyvatės nieko neduoda išsinešti iš Fantazijos. Todėl Bastijanas turi atiduoti viską, ką jam padovanojo Vaikų Karalienė. Kitaip negalės atsigerti Gyvybės vandens.

— Bet ji mus globoja, — sušuko Atrėjas, — argi jos pačios čia nėra?

— Jie sako, kad čia baigiasi Mėnuliukės galia. Ir ji vienintelė niekada negali įkelti čionai kojos. Ji negali įžengti brangenybės vidun, nes neįmanoma būti šalia savęs.

Atrėjas sutrikęs tylėjo.

— Dabar jie klausia, — toliau vertė Fuchuras, — ar Bastijanas pasiruošęs?

— Taip, — garsiai atsakė Atrėjas, — jis pasiruošęs.

Tą akimirką milžiniška juoda gyvatės galva ėmė labai lėtai kilti į viršų, nepaleisdama iš burnos baltosios gyvatės uodegos. Didžiuliai kūnai išlinko ir galų gale virto aukštais vartais, kurių viena pusė buvo juoda, kita balta. Atrėjas paėmė Bastijaną už rankos ir, įėjęs pro tuos šiurpius vartus, privedė prie šaltinio, kuris dabar visu savo grožiu ir puikybe teliūškavo prieš juos. Fuchuras sekė jiems iš paskos. Jie ėjo artyn, o nuo Bastijano sulig kiekvienu žingsniu vis krito puikiosios Fantazijos šalies dovanos. Iš gražaus, stipraus ir bebaimio didvyrio jis vėl virto mažu, storu ir baugščiu berniuku. Net drabužiai, Joro Minroude beveik sudriskę į skutus, išnyko ir pavirto į nieką. Taip pagaliau nuogut nuogutėlis jis atsidūrė priešais didelį auksinį ratą, kurio viduryje lyg krištolinis medis tryško Gyvybės vanduo.

Tą paskutinę akimirką, kai prarado visas Fantazijos dovanas ir dar neatgavo atminties apie savo kraštą ir patį save, jis buvo perdėm sutrikęs ir nežinojo, kuriame pasaulyje jo vieta, ar jis pats iš tikrųjų yra.

Bet paskui paprasčiausiai šoko į tyrą kaip krištolas vandenį ir ėmė jame vartytis, prunkšti, taškytis ir gaudyti burna iš viršaus krintančius mirguliuojančius purslus. Jis gėrė ir gėrė, kol galutinai numalšino troškulį. Ir džiaugsmas apėmė jį nuo kojų iki galvos, džiaugsmas gyventi ir džiaugsmas būti pačiam savimi. Mat dabar jis vėl žinojo, kas toks yra ir kur jo vieta. Jis jautėsi tarsi ką tik gimęs. Gražiausia, kad jis norėjo būti tas, kas buvo. Jeigu būtų galėjęs rinktis iš daugelio galimybių, tai būtų pasirinkęs kaip tik šitą. Mat dabar žinojo: pasaulyje yra tūkstančių tūkstančiai būdų džiaugtis, tačiau iš esmės visi jie susilieja į vieną — džiaugsmą mylėti. Ir viena, ir kita reiškė tą patį.

Ir vėliau, kai Bastijanas seniai buvo grįžęs į savo pasaulį, kai užaugo ir galų gale paseno, tas džiaugsmas jo daugiau nebepaliko. Ir sunkiausiais savo gyvenimo laikais jis išsaugojo dvasios skaidrumą, kuris neleido užgesti jo šypsenai ir guodė žmones.

— Atrėjau! — sušuko jis draugui, kuris su Fuchuru stovėjo prie didelio auksinio rato krašto. — Eikš ir tu! Eikš! Gerk! Tai nuostabu!

Atrėjas juokdamasis papurtė galvą.

— Ne, — šūktelėjo jis, — šįkart mes tiktai tavo palyda.

— Šįkart? — paklausė Bastijanas. — Ką tu nori tuo pasakyti?

Atrėjas susižvalgė su Fuchuru, paskui tarė:

— Sykį mes jau buvom čia. Tik iškart neatpažinom šios vietos, nes tąsyk buvom pristatyti čionai miegantys ir paskui vėl išnešti. Tačiau dabar prisiminėm.

Bastijanas išlipo iš vandens.

— Aš jau vėl žinau, kas esu, — pasakė jis švytėdamas iš džiaugsmo.

— Taip, — tarė Atrėjas ir linktelėjo galva, — dabar aš tave atpažinau. Dabar tu atrodai kaip tada, kai mačiau tave Stebuklingojo Veidrodžio vartuose.

Bastijanas pasižiūrėjo į putojantį, mirguliuojantį vandenį.

— Aš norėčiau jo parnešti savo tėvui, — sušuko jis perrėkdamas triukšmą, — bet kaip?

— Manau, kad tai neįmanoma, — atsakė Atrėjas, — juk per Fantazijos slenkstį nieko negalima išnešti.

— Bastijanui galima! — pareiškė Fuchuras, kurio balsas dabar vėl skambėjo kaip bronzinis varpas. — Jis žinos, kaip tai padaryti!

— Tu tikras laimės drakonas! — pasakė Bastijanas.

Fuchuras davė jam ženklą, kad patylėtų, ir įsiklausė į tūkstančiabalsį šniokštimą.

Paskui paaiškino:

— Vandenys sako, kad dabar tau jau reikia keliauti, mums taip pat.

— Kurgi man eiti? — paklausė Bastijanas.

— Pro kitus vartus, — išvertė Fuchuras, — tenai, kur guli baltoji gyvatės galva.

— Gerai, — tarė Bastijanas, — bet kaip aš išeisiu? Baltoji galva nejuda.

Baltosios gyvatės galva iš tikrųjų gulėjo nejudėdama. Ji laikė burnoje juodosios gyvatės uodegą, ir jos milžiniška akis spoksojo į Bastijaną.

— Vandenys klausia, — paskelbė Fuchuras, — ar tu pabaigei visas istorijas, kurias pradėjai Fantazijoje?

— Ne, — atsakė Bastijanas, — apskritai nė vienos nepabaigiau. Fuchuras valandėlę pasiklausė. Iš jo veido tapo aišku, kad jis suglumęs.

— Jie sako, kad jei taip, baltoji gyvatė tavęs nepraleis. Tu privalai grįžti į Fantaziją ir viską užbaigti.

— Visas istorijas? — sulemeno Bastijanas. — Tada aš niekada nesugrįšiu. Viskas buvo veltui.

Fuchuras įdėmiai klausėsi.

— Ką jie sako? — nekantravo Bastijanas.

— Tylėk! — sudraudė jį Fuchuras.

Po valandėlės jis atsiduso ir tarė:

— Jie sako, kad nieko nepakeisi, nebent atsirastų toks, kuris apsiimtų už tave tai padaryti.

— Tačiau istorijų tiek daug, — sušuko Bastijanas, — ir iš kiekvienos atsiranda naujos. To niekas negali apsiimti.

— Gali, — pasakė Atrėjas, — aš apsiimu.

Bastijanas pasižiūrėjo į jį negalėdamas ištarti nė žodžio.

Paskui puolė jam ant kaklo ir sulemeno:

— Atrėjau, Atrėjau! Aš to niekada nepamiršiu!

Atrėjas nusišypsojo.

— Gerai, Bastijanai, tada nepamirši ir Fantazijos.

Paskui broliškai plekštelėjo Bastijanui per skruostą, apsigręžė ir nuėjo prie vartų su juodąja gyvatės galva, kurie dar tebebuvo iškilę virš žemės kaip ir tą akimirką, kai jie įžengė į ovalą.

— Fuchurai, — nerimo Bastijanas, — kaipgi jūs užbaigsit tai, ką aš jums palieku?

Baltasis drakonas mirktelėjo rubinine akim ir atsakė:

— Laimingai, berneli! Laimingai!

Ir nusekė paskui savo šeimininką ir draugą.

Bastijanas akimis palydėjo juos, grįžtančius pro vartus atgal į Fantaziją. Abu darsyk atsisuko ir pamojo jam. Paskui juodoji gyvatės galva ėmė leistis, kol vėl atsigulė ant žemės. Ir Bastijanas jau nebematė Atrėjo su Fuchuru.

Jis liko vienas.

Paskui atsisuko į kitą, baltąją, gyvatės galvą ir išvydo, kad ši jau pakilo ir iš gyvačių kūnų susidarė tokie pat vartai kaip ir pirmiau anoj pusėj.

Jis greit pasisėmė abiem rankom Gyvybės vandens ir leidosi prie tų vartų. Už jų buvo tamsa.

Bastijanas puolė į ją... ir krito į tuštumą.

— Tėte! — sušuko jis. — Tėte!.. Aš... esu... Bastijanas... Baltazaras... Buksas!

— Tėte! Tėte!.. Aš esu Bastijanas... Baltazaras... Buksas!

Tebešaukdamas tuos žodžius, jis kaip niekur nieko vėl pasijuto besąs ant mokyklos aukšto, iš kur kažkada, labai seniai, iškeliavo į Fantaziją. Jis atpažino tą vietą ne iškart ir išvydo jį supančius keistus daiktus — žvėrių iškamšas, griaučius ir paveikslus, net akimirką abejojo, ar dar nėra Fantazijoje. Bet paskui pamatė savo portfelį, surūdijusią septynšakę žvakidę su užgesusiomis žvakėmis ir suprato, kur yra.

Kažin, kiek laiko praėjo nuo tada, kai jis iš čia pradėjo savo didžiąją kelionę po „Begalinę istoriją“? Kelios savaitės? Mėnesiai? Galbūt metai? Kartą jis buvo skaitęs apie vieną žmogų, kuris išbuvo užburtoje oloje valandą, o kai grįžo, buvo praėję šimtas metų, ir iš visų žmonių, kuriuos pažinojo, gyveno tik vienas, tada buvęs mažas vaikas, o dabar karšinčius.

Pro stoglangį krito pilka dienos šviesa, bet negalėjai suprasti, ar čia rytas, ar popietė. Ant aukšto buvo baisiai šalta, lygiai kaip tą naktį, kai Bastijanas iš čia išėjo. Jis išsikapanojo iš dulkėtų kariškų antklodžių, po kuriom gulėjo, apsiavė batus, apsivilko paltą ir nusistebėjo pajutęs, kad jie drėgni, kaip ir tą dieną, kai taip lijo. Bastijanas užsikabino ant pečių portfelio diržą ir ėmė ieškoti knygos, kurią tada pavogė ir nuo kurios viskas prasidėjo. Jis buvo tvirtai pasiryžęs grąžinti ją tam bambekliui ponui Koreanderiui. Tegu jis už vagystę jį nubaus, įskųs policijai ar ką nors blogiau padarys, — niekas negalėjo taip greitai įbauginti žmogaus, patyrusio tiek nuotykių kaip Bastijanas. Tačiau knygos niekur nebuvo. Bastijanas ieškojo ir ieškojo, išknaisiojo visas antklodes ir apžiūrėjo visus kampus. Niekas negelbėjo. „Begalinė istorija“ buvo dingusi.

— Na, gerai, — pagaliau tarė sau Bastijanas, — tada taip ir pasakysiu, kad dingo. Jis, žinoma, nepatikės. Bet ką aš galiu padaryti? Kaip bus, taip bus. Ir ką gali žinoti, ar jis išvis atsimins po tiek laiko? Galbūt ir to knygyno jau nebėra?

Tai tuojau turėjo paaiškėti, mat pirma jam reikėjo pereiti mokyklą. Jeigu nepažins sutiktų mokytojų ir vaikų, tai žinos, ko reikia tikėtis.

Bet kai Bastijanas atidarė palėpės duris ir nulipo į mokyklos koridorius, tenai jį pasitiko visiška tyla. Visame pastate, rodės, nebuvo nė gyvos dvasios. Ir vis dėlto mokyklos bokšto laikrodis kaip tik išmušė devynias. Taigi buvo rytas, ir pamokos turėjo būti seniai prasidėjusios. Bastijanas kyštelėjo galvą į kelias klases, tačiau visur buvo kaip iššluota. Priėjęs prie lango ir pasižiūrėjęs į gatvę, jis pamatė tenai kelis žmones ir automobilius. Tad pasaulis bent jau nebuvo išmiręs.

Jis nubėgo laiptais prie paradinių durų ir pabandė jas atidaryti, tačiau durys buvo užrakintos. Tada priėjo prie ūkvedžio buto durų, paskambino, pabeldė, bet niekas nė nekrepštelėjo.

Bastijanas susimąstė. Jis negalėjo laukti, kol kas nors galbūt ateis. Jis norėjo kuo greičiau atsidurti pas tėvą, nors ir buvo išlaistęs Gyvybės vandenį.

Gal atsidaryti langą ir tol šaukti, kol kas nors išgirs ir pasirūpins, kad durys būtų atrakintos? Ne, tai atrodė gėdinga. Tada jam toptelėjo, kad galėtų išlipti pro langą. Jie atsidarė iš vidaus.

Tačiau pirmojo aukšto langai buvo su grotomis. Paskui prisiminė, kad žiūrėdamas į gatvę iš antrojo aukšto pastebėjo pastolius. Matyt, išorinė mokyklos siena buvo tinkuojama.

Bastijanas vėl užkopė į antrąjį aukštą ir priėjo prie lango. Langas atsidarė, ir Bastijanas išlipo.

Pastoliai buvo iš statmenų kuolų, tarp kurių tam tikrais tarpais buvo permestos lentos. Jos siūbavo nuo Bastijano svorio. Akimirką jam susisuko galva ir suėmė baimė, bet jis pergalėjo ir viena, ir antra. Buvusiam Perelino valdovui tai nieko nereiškė, — nors jis nebeturėjo stebuklingos jėgos ir sunkus, storas kūnas truputį trukdė. Ramiai ir atsargiai ieškodamas atramos kojoms ir rankoms, jis ėmė leistis statmenais kuolais. Sykį įsivarė rakštį, tačiau į tokias smulkmenas jis jau nebekreipė dėmesio. Truputį suplukęs ir šnopuodamas, tačiau gyvas ir sveikas pasiekė žemę. Niekas jo nepastebėjo.

Bastijanas pasileido namo. Plunksninė ir knygos portfelyje bildėjo į jo žingsnių taktą, ėmė durti šoną, bet jis bėgo toliau. Norėjo kuo greičiau pamatyti tėvą.

Kai pagaliau atsidūrė prie namo, kuriame gyveno, akimirką vis dėlto stabtelėjo ir pasižiūrėjo į langą, kur buvo tėvo laboratorija. Ir tada širdį staiga sugniaužė baimė, nes pirmąsyk pagalvojo, kad gali nerasti tėvo.

Tačiau tėvas buvo namie ir, matyt, pastebėjo jį atbėgant, nes kai Bastijanas užlėkė laiptais, jis išėjo jo pasitikti. Jis iškėlė rankas, ir Bastijanas puolė jam į glėbį. Tėvas pakėlė jį ir nusinešė į kambarį.

— Bastijanai, vaikeli, — vis kartojo jis, — mano mielas, mielas berniuk, kurgi tu buvai? Ir kas tau atsitiko?

Tiktai kai jie jau sėdėjo prie virtuvės stalo ir vaikas gėrė karštą pieną ir valgė rytmečio bandeles, tėvo rūpestingai storai apteptas sviestu ir medum, Bastijanas pastebėjo, koks išblyškęs ir liesas tėvo veidas. Jo akys buvo paraudusios, smakras neskustas. Tačiau šiaip atrodė toks pat kaip anuomet, kai Bastijanas išėjo iš namų. Jis taip jam ir pasakė.

— Anuomet? — pakartojo nustebęs tėvas. — Ką tu nori tuo pasakyti?

— Kiekgi manęs čia nebuvo?

— Nuo vakar dienos, Bastijanai. Nuo to laiko, kai išėjai į mokyklą. Kai negrįžai, aš paskambinau mokytojams ir sužinojau, kad tu išvis nebuvai mokykloj. Aš visą dieną ir naktį tavęs ieškojau, vaikeli. Pranešiau policijai, nes jau maniau, kad kas bloga atsitiko. Dieve, Bastijanai, kurgi tu buvai? Aš vos iš proto dėl tavęs neišėjau. Pasakyk gi man!

Ir Bastijanas ėmė pasakoti, ką buvo patyręs. Jis pasakojo labai smulkiai, ir tai truko daug valandų.

Tėvas kaip niekad įdėmiai klausėsi. Jis suprato, ką Bastijanas jam pasakoja.

Apie pietus jis sykį jį nutraukė, bet vien tam, kad paskambintų policijai ir praneštų, jog sūnus grįžo ir viskas gerai. Paskui jis paruošė abiem pietus, ir Bastijanas kalbėjo toliau. Jau ėmė temti, kai Bastijanas priėjo prie Gyvybės vandens ir papasakojo, kaip norėjo jo atnešti tėvui, bet paskui išlaistė.

Virtuvėje buvo jau beveik visai tamsu. Tėvas sėdėjo nejudėdamas. Bastijanas atsistojo ir įjungė šviesą. Ir pamatė tai, ko niekad nebuvo matęs.

Tėvo akyse blizgėjo ašaros.

Ir jis suprato, kad jam vis dėlto pavyko atnešti Gyvybės vandens.

Tėvas tylomis pasisodino sūnų ant kelių ir priglaudė prie krūtinės, ir jie ėmė viens kitą glostyti.

Jie ilgai taip sėdėjo, paskui tėvas giliai atsiduso, pasižiūrėjo į Bastijaną ir nusišypsojo. Tai buvo pati laimingiausia šypsena, kokią berniukas buvo matęs jo veide.

— Nuo šiol, — pasakė tėvas visai kitokiu balsu, — nuo šiol tarp mūsų viskas bus kitaip, ar ne?

Bastijanas linktelėjo. Jo krūtinė buvo pernelyg kupina jausmų, kad galėtų ką nors ištarti.

Kitą rytą iškrito sniegas. Minkštas ir švarus gulėjo jis ant Bastijano kambario palangės. Visi gatvės triukšmai buvo prislopę.

— Žinai ką, Bastijanai, — linksmai pasakė tėvas pusryčiaujant, — man atrodo, kad mudu turim rimtą progą švęsti. Tokia diena kaip šiandien būna tiktai kartą gyvenime... o kitiems išvis nebūna. Todėl siūlau padaryti ką nors nepaprasta. Aš šiandien nieko nedirbsiu, o tu neik į mokyklą. Aš tau parašysiu raštelį. Kaip tu manai?

— Į mokyklą? — paklausė Bastijanas. — Argi į ją reikia eiti? Kai aš vakar po ją laksčiau, tenai nebuvo nė gyvos dvasios. Net ūkvedžio.

— Vakar? — pakartojo tėvas. — Bet juk vakar buvo pirmas advento sekmadienis, Bastijanai.

Berniukas susimąstęs maišė kakavą. Paskui tyliai tarė:

— Man atrodo, kad turės praeiti šiek tiek laiko, kol aš vėl prie visko priprasiu.

— Na, taip, — tarė tėvas ir linktelėjo galva, — ir todėl mes šiandien pasidarysim šventę. Kas tau labiausiai patiktų? Galėtume kur nors paiškylauti arba nuvažiuoti į zoologijos sodą, ką? Per pietus iškelsim tokią puotą, kokios pasaulis nematė. Popiet eitume į krautuves, ko tik norėsi, nupirksiu. O vakare... galbūt į teatrą?

Bastijano akys sublizgėjo, bet paskui jis ryžtingai pasakė:

— Tačiau pirma man reikia ką kita atlikti. Turiu nueiti pas poną Koreanderį ir pasakyti jam, kad pavogiau ir pamečiau knygą.

Tėvas suėmė Bastijano ranką.

— Klausyk, Bastijanai, jeigu nori, aš už tave nueisiu.

Bastijanas papurtė galvą.

— Ne, — pasakė jis, — tai mano reikalas. Aš viską pats sutvarkysiu. Ir geriau tuojau pat.

Jis atsistojo ir apsivilko paltą. Tėvas nieko nesakė, tačiau žiūrėjo į sūnų nustebęs ir su pagarba. Anksčiau jis niekada taip nesielgdavo.

— Man atrodo, — ištarė jis pagaliau, — kad ir man reikės laiko prie kai ko priprasti.

— Aš greit grįšiu, — šūktelėjo Bastijanas jau prieškambaryje, — tikrai ilgai neužtruksiu. Šįkart ne.

Kai Bastijanas atsidūrė prie pono Koreanderio knygyno, drąsa vis dėlto išgaravo. Jis pasižiūrėjo pro stiklą su įmantriom raidėm į parduotuvės vidų. Ponas Koreanderis kaip tik turėjo klientą, ir Bastijanas nusprendė geriau palaukti, kol tas išeis. Jis ėmė vaikštinėti priešais antikvariatą. Vėl pradėjo snigti.

Pagaliau klientas išėjo.

— Pirmyn! — įsakė sau Bastijanas.

Jis pagalvojo apie tai, kaip Goabo Spalvų dykumoj pasirodė Graogramanui, ir ryžtingai paspaudė rankeną.

Už knygų lentynos kitame tamsios patalpos gale pasigirdo kostelėjimas. Bastijanas priėjo artyn. Truputį pablyškęs, bet rimtas ir susikaupęs jis stojo priešais poną Koreanderį, kuris vėl, kaip ir per pirmą susitikimą, sėdėjo nušiurusiame odiniame krėsle.

Bastijanas tylėjo. Jis tikėjosi, kad ponas Koreanderis paraudęs iš pykčio šoks ant jo ir ims šaukti: „Vagis! Nusikaltėlis!“ ar panašiai.

Tačiau senis tik rūpestingai ėmė degtis savo riestą pypkę, pro juokingus mažus akinius prisimerkė žiūrėdamas į berniuką. Kai pypkė pagaliau užsikūrė, jis valandėlę atkakliai papsėjo; paskui suurzgė:

— Na? Kas yra? Ko vėl atėjai?

— Aš... — pradėjo Bastijanas užsikirsdamas, — aš pavogiau iš jūsų knygą. Aš norėjau ją atnešti, bet negalėjau. Aš ją pamečiau, ar... šiaip ar taip, jos nebėr.

Ponas Koreanderis liovėsi papsėjęs ir išsiėmė pypkę iš burnos.

— Kokią knygą? — paklausė jis.

— Tą, kurią jūs skaitėte, kai aš čia andai buvau. Aš ją išsinešiau. Jūs nuėjote prie telefono, o ji liko čia ant fotelio, tai aš ją ir pasiėmiau.

— Taip, taip, — tarė Koreanderis ir atsikrenkštė. — Bet man netrūksta nė vienos knygos. Kokia gi tai buvo knyga?

— Ji vadinasi „Begalinė istorija“, — atsakė Bastijanas, — aptraukta vario spalvos šilku, o kai sukinėji, labai blizga. Ant viršelio dvi gyvatės, viena šviesi, kita tamsi, jos įsikandusios viena kitai į uodegą. Viduje spausdinta dviem spalvom... su labai didelėm gražiom raidėm skyrių pradžioje.

— Keistas dalykas! — tarė ponas Koreanderis. — Tokios knygos aš niekada neturėjau. Taigi tu negalėjai jos pavogti. Galbūt tu ją kitur nukniaukei.

— Tikrai ne! — įtikinėjo Bastijanas. — Jūs turite prisiminti. Tai... — jis padvejojo, bet paskui vis dėlto pasakė: — tai burtų knyga. Aš pats pakliuvau „Begalinėn istorijon“ ją beskaitydamas, o kai paskui išsikapsčiau, knyga buvo dingusi.

Ponas Koreanderis valandėlę žiūrėjo į Bastijaną pro akinių viršų.

— Ar tu tik nesišaipai iš manęs, ką?

— Ne, — atsakė Bastijanas beveik apstulbęs, — tikrai ne. Aš sakau tiesą. Kaipgi jūs nežinote?!

Ponas Koreanderis valandėlę pagalvojo, paskui papurtė galvą.

— Tu turi man viską smulkiau paaiškinti. Sėskis, berniuk. Prašom čionai!

Jis parodė pypkės kotu į antrą fotelį, stovėjusį priešais. Bastijanas atsisėdo.

— Na va, — tarė ponas Koreanderis, — o dabar papasakok man, ką visa tai reiškia. Bet lėtai ir iš eilės, jeigu galima.

Ir Bastijanas ėmė pasakoti.

Jis nedėstė visko taip smulkiai kaip tėvui, bet ponas Koreanderis vis labiau domėjosi ir norėjo nuodugniai viską sužinoti, tai kol baigė, praėjo daugiau kaip dvi valandos. Nežinia kodėl, bet per visą tą laiką į antikvariatą neužėjo nė vienas žmogus.

Kai Bastijanas nutilo, ponas Koreanderis ilgai sėdėjo papsėdamas. Jis atrodė paskendęs mintyse. Pagaliau vėl atsikrenkštė, pasitaisė akinius, valandėlę pasižiūrėjo tiriamai į Bastijaną ir tarė:

— Viena yra aišku: tu nepavogei iš manęs tos knygos, nes ji nei mano, nei tavo, nei kieno nors kito. Jeigu aš neklystu, tai ji pati iš Fantazijos. Ką gali žinoti, gal kaip tik šią akimirką ją turi ir skaito kas nors kitas.

— Tai jūs manimi tikite? — paklausė Bastijanas.

— Savaime suprantama, — atsakė ponas Koreanderis, — kiekvienas protingas žmogus tikėtų.

— Atvirai kalbant, — tarė Bastijanas, — to aš nelaukiau.

— Yra žmonių, kurie niekada nepaklius Fantazijon, — tarė ponas Koreanderis, — ir yra tokių, kurie gali, bet amžinai lieka tenai. Ir dar pasitaiko vienas kitas, kurie pabūna Fantazijoj ir grįžta atgal. Taip kaip tu. Ir jie pagydo abu pasaulius.

— Ak, — pasakė Bastijanas ir truputį paraudo, — aš čia niekuo dėtas. Kad kiek, ir aš būčiau negrįžęs. Jeigu ne Atrėjas, tikrai dabar amžinai tupėčiau Buvusių Karalių mieste.

Ponas Koreanderis linktelėjo ir susimąstęs patraukė pypkę.

— Hm, — sumurmėjo jis, — tu laimingas, kad turi draugą Fantazijoje. Tai ne kiekvienam duota.

— Pone Koreanderi, — paklausė Bastijanas, — iš kur jūs viską žinote? Aš norėjau pasakyti... ar jums teko būti Fantazijoje?

— Savaime suprantama, — atsakė ponas Koreanderis.

— Jei taip, — tarė Bastijanas, — turėtumėte pažinoti Mėnuliukę!

— Taip, žinoma, aš pažįstu Vaikų Karalienę, — pasakė ponas Koreanderis, — tik kitu vardu. Aš ją kitaip pavadinau. Tačiau tai nesvarbu.

— Tada turėtumėte žinoti ir tą knygą! — sušuko Bastijanas. — Tada jūs vis dėlto skaitėte „Begalinę istoriją“!

Ponas Koreanderis papurtė galvą.

— Kiekviena tikra istorija yra begalinė, — jis nužvelgė daugybę knygų, iki pat lubų sukrautų palei sienas, paskui parodė pypkės kotu į jas ir kalbėjo toliau: — Yra daug durų į Fantaziją, berniuk. Ir tokių užburtų knygų yra ne viena. Daugelis žmonių jų nepastebi. Mat viskas priklauso nuo to, į kieno rankas tokia knyga pakliūna.

— Jei taip, — „Begalinė istorija“ kiekvienam kitokia?

— Aš manau, — atsakė ponas Koreanderis, — yra ne vien knygos, yra ir kitokių galimybių pakliūti į Fantaziją ir grįžti atgal. Tu dar pajusi tai.

— Jūs taip manote? — paklausė Bastijanas viltingai. — Tačiau tada aš darsyk sutikčiau Mėnuliukę, o ją galima pamatyti tik vienąsyk.

Ponas Koreanderis pasilenkė į priekį ir prislopino balsą.

— Paklausyk prityrusio Fantazijos keliautojo, berniuk! Tai paslaptis, kurios Fantazijoje niekam nevalia žinoti! Jeigu pagalvosi, ir tu suprasi, kodėl taip yra. Mėnuliukės antrą kartą nepamatysi, tai teisybė... kol ji Mėnuliuke. Bet jeigu galėsi duoti jai kitą vardą, tai pamatysi. Ir kiek kartų tai pavyks, tieksyk bus pirmas ir vienintelis kartas.

Pono Koreanderio buldogišką veidą akimirką supo švelnus spindesys, daręs jį jauną ir beveik gražų.

— Ačiū, pone Koreanderi! — pasakė Bastijanas.

— Aš tau turiu padėkoti, berniuk, — atsakė ponas Koreanderis. — Man būtų malonu, jeigu tu kartais pas mane užsuktum ir mudu galėtume pasidalyti patyrimu. Žmonių, su kuriais galėtum pasišnekėti apie tokius dalykus, nėra daug.

Jis atkišo Bastijanui ranką.

— Sutarta?

— Sutarta, — atsakė Bastijanas, ir juodu sukirto rankom. — Dabar aš turiu eiti. Tėvas laukia. Bet greit vėl jus aplankysiu.

Ponas Koreanderis palydėjo jį. Kai jie priėjo prie durų, Bastijanas pro atvirkščias raides ant stiklo pamatė, kad tėvas stovi kitoj gatvės pusėj ir laukia. Jo veidas švytėte švytėjo.

Bastijanas taip patraukė duris, kad žalvarinių varpelių kekė suskambo kaip padūkusi, ir puolė prie to švytinčio veido.

Ponas Koreanderis atsargiai uždarė duris ir palydėjo juos abu žvilgsniu.

— Bastijanai Baltazarai Buksai, — sumurmėjo jis, — jeigu aš neklystu, tai tu kam nors dar parodysi kelią į Fantaziją, ir tas žmogus parneš mums Gyvybės vandens.

Ir ponas Koreanderis nesuklydo. Tačiau tai jau kita istorija, ir ją čia ne vieta pasakoti