Šis užrašas puošė stiklines mažos krautuvėlės duris, tačiau taip jis, aišku, atrodė tik tada, kai iš apytamsės patalpos pro stiklą žiūrėdavai į gatvę.

Lauke buvo niūrus, šaltas lapkričio rytas ir lijo kaip iš kibiro. Lašai stiklu ir raitytomis raidėmis tekėjo žemyn. Pro duris buvo matyti vien lietaus dėmių išmarginta siena kitoje gatvės pusėje.

Staiga kažkas plėšte atplėšė duris, kad net maža žalvarinių varpelių kekė, kabojusi virš jų, ėmė nervingai skimbčioti ir ilgai negalėjo nutilti.

Tą triukšmą sukėlė mažas, storas kokių dešimties ar vienuolikos metų berniukas. Tamsiai rudi šlapi plaukai draikėsi ant jo kaktos, paltas buvo lietaus permerktas ir varvėjo, ant peties kabojo mokyklinis portfelis. Berniukas buvo truputį pablyškęs ir uždusęs, tačiau dabar, rodės, visai užmiršo, jog ką tik skubėjo, ir kaip įbestas sustingo tarpduryje.

Jis atsidūrė ilgoje, siauroje patalpoje, kurios galą jau gaubė prieblanda. Prie sienų stovėjo lentynos. Jos siekė iki pat lubų ir buvo prigrūstos visokio dydžio ir formos knygų. Ant žemės riogsojo krūvos didelių senų knygų, ant kelių stalų pūpsojo kalnai mažesnių, aptaisytų oda ir blizgančiais auksu šonais. Už knygų sienos, iškilusios sulig žmogumi, kitame patalpos gale, degė lempa. Jos šviesoje tarpais pakildavo dūmų žiedai, pakabodavo ore, išsiplėsdavo ir tada išsisklaidydavo tamsoje. Jie atrodė kaip signalai, kuriais indėnai perduoda žinias iš vienos viršukalnės į kitą. Matyt, ten kažkas sėdėjo. Ir iš tikrųjų, už knygų sienos berniukas išgirdo gan šiurkštų balsą:

— Stebeilykis viduje arba lauke, bet uždaryk duris. Skersvėjis.

Berniukas paklausė ir tyliai uždarė duris. Paskui priėjo prie knygų sienos ir atsargiai pasižiūrėjo pro kampą. Tenai aukštame krėsle, aptrauktame nusitrynusią oda, sėdėjo diktas, kresnas žmogus. Jis buvo apsirengęs suglamžytu juodu kostiumu, kuris atrodė nušiuręs ir kažkoks dulkėtas. Jo pilvą prilaikė gėlėta liemenė. Vyras buvo plikas, tiktai virš ausų styrojo žilų plaukų kuokštai. Raudonas veidas priminė pikto buldogo snukį. Bulvės pavidalo nosis buvo pabalnota mažais akiniais su auksiniais rėmeliais. Be to, tas žmogus rūkė lenktą pypkę, karančią lūpų kamputyje ir perkreipiančią visą jo burną. Ant kelių laikė knygą, kurią, matyt, ką tik skaitė, nes užvertęs paliko tarp puslapių storą kairės rankos smilių, kuriuo, matyt, ir pasižymėjo skaitytą vietą.

Dešine ranka jis nusiėmė akinius, nužvelgė priešais stovintį ir varvantį storąjį berniuką, primerkė akis, pasidarydamas dar piktesnis, ir sumurmėjo:

— Ak tu, varge mano!

Paskui atsivertė knygą ir ėmė skaityti toliau.

Berniukas nežinojo, ką jam daryti, todėl stovėjo ir žiūrėjo į vyriškį išplėtęs akis. Pagaliau tas užvertė knygą — kaip ir pirma įkišęs tarp puslapių pirštą — ir suniurzgė:

— Klausyk, vyruti, aš nemėgstu vaikų. Tiesa, dabar tokia mada, kad visas pasaulis dėl jų eina iš proto, bet aš ne! Aš visai nemėgstu vaikų. Man vaikai — tai tik kvaili rėksniai, netikėliai, viską laužantys, tepliojantys knygas marmeladu, plėšantys puslapius ir nė kiek nesukantys sau galvos, kad suaugę žmonės galbūt taip pat turi bėdų ir rūpesčių. Aš tau sakau tai tik tam, kad žinotum, kur pakliuvai. Be to, aš neturiu knygų vaikams, o kitų tau neparduosiu. Tai va kaip, tikiuosi, kad mes viens kitą supratom!

Visa tai jis pasakė neišsiimdamas iš burnos pypkės. Paskui vėl atsivertė knygą ir įniko skaityti.

Berniukas tylomis linktelėjo ir apsigręžė eiti, tačiau jam kažkodėl pasirodė, kad nereikėtų su viskuo be prieštaravimų sutikti, todėl darsyk atsisuko ir tyliai pasakė:

— Bet ne visi tokie...

Vyriškis lėtai pakėlė akis ir vėl nusiėmė akinius.

— Tu vis dar čia? Ką gi daryti, kad atsikratyčiau tokio kaip tu, gal patartum man, ką? Ką tokio svarbaus norėjai man pasakyti?

— Nieko svarbaus, — atsakė berniukas dar tyliau, — aš tik norėjau pasakyti, kad ne visi vaikai tokie.

— Ak šitaip? — vyriškis apsimetė nustebęs ir suraukė antakius. — Tai, matyt, tu būsi ta išimtis, ar ne?

Storasis berniukas nesumojo, ką atsakyti. Jis tiktai trūktelėjo pečiais ir vėl apsigręžė eiti.

— O manieros, — išgirdo jis už nugaros paniurusį balsą. — Manierų neturi nė už penkis pfenigus, kitaip būtum bent jau prisistatęs.

— Aš esu Bastijanas, — pasakė berniukas, — Bastijanas Baltazaras Buksas.

— Tai bent pavardė, — suurzgė vyriškis, — su trimis B. Tačiau tu dėl to nekaltas, pats juk taip nepasivadinai. Aš esu Karlas Konradas Koreanderis.

— Su trimis K, — rimtai pasakė berniukas.

— Hm, — sumurmėjo vyriškis, — teisybė!

Jis paleido kelis dūmų debesėlius.

— Na, pagaliau nesvarbu, kokie mūsų vardai ir pavardės, nes daugiau juk vis tiek nepasimatysim. Aš norėčiau tik viena sužinoti, kodėl tu pirma su tokiu triukšmu įsiveržei į mano knygyną. Man pasirodė, lyg būtum nuo ko bėgęs. Ar teisybė?

Bastijanas linktelėjo. Jo apskritas veidas staiga pasidarė dar blyškesnis negu pirma, o akys dar didesnės.

— Tikriausiai išplėšei kokios nors krautuvės kasą, — ėmė spėlioti ponas Koreanderis, — ar partrenkei seną moteriškę, nežinau, ką jūs ten dar darot. Tave vejasi policija, mano mielas?

Bastijanas papurtė galvą.

— Na, tai klok, — pasakė ponas Koreanderis, — nuo ko bėgai?

— Nuo kitų.

— Kas tie kiti?

— Mano klasės vaikai.

— Kodėl tu nuo jų bėgai?

— Jie... jie kimba prie manęs.

— Tai ką jie daro?

— Tyko manęs prie mokyklos.

— O dar?

— Paskui visaip pravardžiuoja, stumdosi ir juokiasi iš manęs.

— Ir tu kenti?

Ponas Koreanderis valandėlę smerkiamai žiūrėjo į berniuką, paskui paklausė:

— O kodėl tu jiems neduodi per nosį?

Bastijanas išplėtė akis.

— O ne... man tai nepatinka. Be to... aš prastai boksuojuosi.

— O imtis moki? — pasidomėjo Koreanderis. — Bėgti, plaukioti, žaisti futbolą, gimnastikuoti? Negi taip nieko ir negali?

Berniukas papurtė galvą.

— Kitaip tariant, — pasakė ponas Koreanderis, — esi skystablauzdis, ar ne?

Bastijanas trūktelėjo pečiais.

— Bet liežuvį turi, — tarė ponas Koreanderis. — Kodėl tu jiems neatsikerti, kai iš tavęs šaiposi?

— Sykį atsikirtau...

— Na ir ką?

— Jie įkišo mane į šiukšlių dėžę ir uždarė dangtį. Aš dvi valandas šaukiau, kol mane išgirdo.

— Hm, — sumurmėjo ponas Koreanderis, — ir daugiau jau nebedrįsti atsikirsti?

Bastijanas linktelėjo.

— Taigi, — padarė išvadą ponas Koreanderis, — be to, esi ir bailys.

Bastijanas nuleido galvą.

— Tikriausiai dar kalikas, ką? Geriausias mokinys klasėje, mokytojų numylėtinis, kuris gauna vien penketus, ar ne?

— Ne, — atsakė Bastijanas tebežiūrėdamas į grindis, — aš antrametis.

— Viešpatie! — sušuko ponas Koreanderis. — Taigi atsilikėlis visais atžvilgiais.

Bastijanas nieko neatsakė, tik stovėjo ir tylėjo. Jo rankos kabojo palei šonus, paltas varvėjo.

— Ką gi jie sako, iš tavęs šaipydamiesi? — pasidomėjo ponas Koreanderis.

— Ai, viską.

— Pavyzdžiui?

— Storas voras! Sėdi ant tvoros! Tvora lūžta, storas tūžta: kur mano gūžta!

— Nelabai sąmojinga, — pasakė ponas Koreanderis, — o ką dar?

Bastijanas valandėlę svyravo prieš atsakydamas:

— Svaičiotojas, mėnulio veršis, pagyrūnas, apgavikas...

— Svaičiotojas? Kodėl?

— Aš kartais pats su savimi kalbu.

— Ką gi tu, pavyzdžiui, kalbi?

— Kuriu istorijas, sugalvoju nesamus vardus, žodžius ir taip toliau.

— Ir pasakoji tai sau? Kodėl?

— Na, kad niekam daugiau neįdomu.

Ponas Koreanderis valandėlę susimąstęs tylėjo.

— O ką tavo tėvai?

Bastijanas ne iš karto atsakė. Tik po valandėlės sumurmėjo:

— Tėvas nieko nesako. Jis niekada nieko nesako. Jam viskas vis tiek.

— O mama?

— Jos... jos nebėra.

— Tavo tėvai išsiskyrę?

— Ne, — atsakė Bastijanas, — ji mirusi.

Tą akimirką suskambėjo telefonas. Ponas Koreanderis sunkokai pakilo iš krėslo ir vilkdamas kojas nuėjo į mažą kabinetą, esantį už knygyno. Jis pakėlė ragelį, ir Bastijanas neaiškiai išgirdo, kaip ponas Koreanderis ištarė jo vardą. Paskui kabineto durys užsidarė, ir buvo girdėti vien duslus murmesys.

Bastijanas stovėjo ir nežinojo, kas jam pasidarė, kodėl jis viską pasakė ir prisipažino. Jis nemėgo tokių klausinėjimų. Staiga jį nutvilkė mintis, kad labai pavėluos į mokyklą. Taip, reikia skubėti, reikia bėgti, — bet jis liko stovėti kaip stovėjęs, nė nepajudėjo iš vietos. Kažkas jį laikė, bet kas — Bastijanas nežinojo.

Duslus balsas tebesklido iš kabineto. Telefono pokalbis užsitęsė.

Bastijanas suprato, kad jis jau kuris laikas spokso į knygą, kurią pirma laikė rankose ponas Koreanderis. Ji dabar gulėjo ant odinio krėslo. Atrodė, kad nuo knygos nesulaikomai sklinda jį traukianti magnetinė jėga.

Jis priėjo prie krėslo, lėtai ištiesė ranką, palietė knygą — ir tą pačią akimirką jo viduje kažkas taukštelėjo, tarsi būtų užsitrenkę spąstai. Bastijanas neaiškiai nujautė, kad sulig tuo prisilietimu prasidėjo kažkas nebesugrąžinama ir nebesulaikoma.

Jis pakėlė knygą ir apžiūrėjo ją iš visų pusių. Viršelis buvo aptrauktas vario spalvos šilku ir sukinėjamas spindėjo rankose. Greitomis pavartęs knygą, Bastijanas pastebėjo, kad ši spausdinta dviem skirtingais šriftais. Paveikslų, atrodo, nebuvo, tik skyriai prasidėdavo labai gražiomis didelėmis raidėmis. Geriau įsižiūrėjęs į viršelį, jis pamatė dvi gyvates, vieną šviesią, o kitą tamsią. Jos buvo įsikandusios viena kitos uodegą ir šitaip sudarė ovalą. Tame ovale įmantriai raitytomis raidėmis buvo įrašytas pavadinimas:

BEGALINĖ ISTORIJA

Keistas dalykas tos žmonių aistros, ir vaikai šiuo atžvilgiu nesiskiria nuo suaugusiųjų. Tie, kuriuos jos apninka, nieko negali paaiškinti, o kas nėra patyręs nieko panašaus, neįstengia to suprasti. Yra žmonių, kurie rizikuoja gyvybe mėgindami įkopti į kokią nors viršukalnę. Niekas, netgi jie patys dorai nepaaiškintų, kodėl tai daro. Kiti švaisto sveikatą besistengdami užkariauti širdį asmens, kuris apie juos net girdėti nenori. Dar kiti žudo save, nepajėgdami atsispirti valgymo malonumams... arba gėrimo. Kai kurie visą savo mantą ir turtą iššvaisto azartiniams žaidimams arba paaukoja kažkokiam sumanymui, kurio neįmanoma įgyvendinti. Kiti mano, jog nebus laimingi ten, kur dabar yra, ir visą savo gyvenimą keliauja po pasaulį. O kai kas nenurimsta tol, kol nepasidaro galingas. Trumpai tariant, aistros tokios pat skirtingos kaip ir žmonės.

Bastijano Baltazaro Bukso aistra buvo knygos.

Kas niekada ištisas popietes nesėdėjo prie knygos degančiomis ausimis ir suveltais plaukais, pamiršęs viską pasaulyje, nepastebėdamas, kad jis alkanas ar kad jam šalta...

Kas niekada slapčiomis neskaitė po antklode, pasišviesdamas kišeniniu žibintuvėliu, tėtei, mamai ar kitam rūpestingam asmeniui išjungus šviesą, nes reikią miegoti, nes rytoj teksią anksti keltis iš patalo...

Kas niekada atvirai ar paslapčiomis karčiai neverkė dėl to, kad baigėsi nuostabus pasakojimas ir jau reikia atsisveikinti su herojais, su kuriais patirta tiek daug nuotykių, kuriuos spėjo pamilti ir kuriais žavėjosi, dėl kurių drebėjo ir vylėsi, kad jiems viskas baigsis laimingai, be kurių gyvenimas bus tuščias ir beprasmiškas...

Kas nieko apie tai nežino iš savo patyrimo, tas turbūt negalės suprasti to, ką padarė Bastijanas.

Jis spoksojo į knygos pavadinimą, ir jį tai pylė karštis, tai krėtė šaltis. Jis laikė rankose tai, kaip tik tai, apie ką dažnai svajodavo ir ką nuo to laiko, kai jį užvaldė anoji aistra, norėjo turėti: istoriją, kuri niekada nesibaigia! Visų knygų knygą!

Jis nebepaleis šitos knygos iš rankų, kad ir kiek ji kainuotų!

Kad ir kiek kainuotų? Lengva pasakyti! Net jeigu ir galėtų pasiūlyti daugiau kaip tris markes ir penkiasdešimt pfenigų, kuriuos turėjo kišenėje, šis nemalonus ponas Koreanderis aiškiai davė suprasti, kad neparduos jam nė vienos knygos. Dovanoti irgi tikrai nedovanos. Apie tai nėra ko ir svajoti. Vis dėlto Bastijanas žinojo, kad negalės išeiti be knygos. Dabar jam buvo aišku, kad jis čionai atėjo tik dėl šios knygos, ji paslaptingai jį pašaukė, nes norėjo atsidurti jo rankose, nes nuo seno buvo jo!

Bastijanas pasiklausė murmėjimo, tebesklindančio iš kabineto.

Nespėjęs susivokti, jis staiga labai greitai pasikišo knygą po paltu ir prispaudė abiem rankomis prie krūtinės. Paskui be garso atbulom ėmė trauktis prie laukujų durų, baugščiai žvelgdamas į kabineto duris. Bastijanas atsargiai paspaudė rankeną. Jis nenorėjo, kad žalvariniai varpeliai imtų skambėti, todėl atvėrė duris tik tiek, kad galėtų prasisprausti. Išėjęs į lauką tyliai ir rūpestingai jas uždarė. Tiktai tada leidosi bėgti.

Portfelyje sąsiuviniai, knygos ir plunksninė barškėdami šokinėjo į jo žingsnių taktą. Ėmė durti šoną, bet jis bėgo toliau.

Lietaus lašai tekėjo veidu ir už apykaklės. Šaltis ir drėgmė skverbėsi pro paltą, tačiau Bastijanas to nejautė. Jam buvo karšta, bet ne tik nuo bėgimo.

Staiga pabudo prieš tai knygyne ramiai snaudusi sąžinė. Visi motyvai, pirma buvę tokie įtikinami, dabar jam atrodė visiškai be pagrindo, jie tirpo kaip sniego seniai nuo ugnį spjaudančio drakono kvėpavimo.

Jis apsivogė. Jis vagis!

Tai, ką jis padarė, buvo net blogiau už paprastą vagystę. Ši knyga tikrai reta ir neįkainojama. Ponui Koreanderiui ji, be abejo, labai brangi. Juk pavogti muzikantui jo vienatinį smuiką arba karaliui karūną — tai visai kas kita, negu ištraukti pinigus iš kasos.

Bėgdamas Bastijanas vis spaudė prie savęs po paltu pakištą knygą. Jis nenorėjo jos netekti, kad ir kiek tai kainuotų. Ji buvo viskas, ką jis šiame pasaulyje turėjo.

Mat į namus grįžti, žinoma, nebegalėjo.

Jis bandė įsivaizduoti tėvą, sėdintį ir dirbantį dideliame kaip laboratorija įrengtame kambaryje. Aplink jį guli dešimtys žmonių dantų atliejų, mat tėvas yra dantų technikas. Bastijanas niekada nesusimąstė, ar tėvas tikrai mėgsta šį darbą. Jam tik dabar dingtelėjo tokia mintis, bet jis jau nebegalės to paklausti.

Jeigu dabar pareitų namo, tai tėvas išeitų iš laboratorijos su baltu chalatu, galbūt su gipsine dantų atlieja rankoje ir paklaustų: „Jau grįžai?“ — „Taip“, — atsakytų Bastijanas. — „Šiandien nebuvo pamokų?“ — Jis įsivaizdavo ramų, liūdną tėvo veidą ir žinojo, kad negalėtų jam pameluoti. O tiesos juo labiau negalėjo sakyti. Ne, vienintelis kelias — išeiti kur nors toli toli. Tegu tėvas niekada nesužinos, kad jo sūnus tapo vagimi. Galbūt jis net nepastebės, kad Bastijano nebėr. Ši mintis jį truputį net nuramino. Bastijanas nustojo bėgti. Dabar jis ėjo lėtai. Gatvės gale stovėjo mokykla. Berniukas nė nepajuto, kaip leidosi įprastu keliu. Gatvė jam atrodė tuštutėlė, nors vienas kitas praeivis buvo. Tačiau tam, kuris labai vėluoja, pasaulis aplink mokyklą visada atrodo tarsi išmiręs. Bastijanui sulig kiekvienu žingsniu darėsi vis baisiau. Jis taip bijojo mokyklos — savo kasdieninių pralaimėjimų vietos, bijojo mokytojų, besistengiančių gražiais žodžiais pažadinti jo sąžinę arba išliejančių ant jo pyktį, bijojo vaikų, kurie šaipėsi iš jo ir nepraleisdavo progos parodyti, koks jis nevikrus ir bejėgis. Mokykla jam visada atrodė kaip begalinė bausmė, kuri truks tol, kol jis užaugs, ir kurią reikia tylomis ir nuolankiai iškęsti.

Bet kai ėjo aidžiais koridoriais, atsiduodančiais grindų vašku ir šlapiais paltais, kai klastinga tyla staiga lyg vata užkimšo jam ausis, kai pagaliau atsidūrė priešais savo klasės duris, nudažytas ta pačia senų špinatų spalva kaip ir sienos, jis suprato, kad nuo šiol jam ir čia ne vieta. Reikia dingti. Nors ir tuoj pat.

Bet kur?

Bastijanas buvo skaitęs knygose apie berniukus, įsitaisančius laive ir išplaukiančius į platų pasaulį ieškoti laimės. Kai kurie iš jų tapdavo net piratais arba didvyriais, kiti po daugelio metų grįždavo į tėvynę praturtėję, ir niekas neįspėdavo, kas jie tokie.

Tačiau tokiam žingsniui Bastijanas nesiryžo. Jis nė neįsivaizdavo, kad jį išvis priimtų junga. Be to, nenutuokė, kaip atsidurti uostamiestyje, kur būtų tokiam drąsiam žingsniui reikalingų laivų.

Tai kur eiti?

Staiga jam dingtelėjo, kad yra vieta, vienintelė vieta, kur jo — bent jau kol kas — niekas neieškotų ir nerastų. Palėpė buvo didelė ir tamsi. Joje atsidavė dulkėmis ir naftalinu. Nebuvo girdėti nė garso, išskyrus tylų lietaus barbenimą į milžinišką varinį stogą. Iš palėpės grindų vienodais tarpais kyšojo pajuodusios nuo laiko storos sijos, jos jungėsi su stogo sijomis ir slėpėsi kažkur tamsoje. Kai kur kabojo voratinkliai, jie buvo dideli kaip hamakai ir tyliai pamėkliškai judėjo nuo skersvėjo. Iš aukštai pro stoglangį į vidų krito blausi šviesa.

Vienintelis gyvas daiktas šioje aplinkoje, kur laikas atrodė sustojęs, buvo maža pelė, šokuojanti palėpės grindimis ir paliekanti mažyčius pėdsakus. Ten, kur ji paliesdavo uodegėle žemę, tarp letenėlių pėdsakų likdavo plonas brūkšnys. Staiga ji įsitempė ir įsiklausė. Paskui — šmurkšt! — ir dingo grindų skylėj.

Didelėje spynoje trakštelėjo sukamas raktas. Aukšto durys girgždėdamos lėtai atsidarė ir akimirką patalpą nutvieskė ilgas šviesos ruožas. Bastijanas šmurkštelėjo vidun, paskui durys vėl girgždėdamos užsivėrė ir užsitrenkė. Jis įkišo iš vidaus didelį raktą į spyną ir lėtai pasuko. Tada dar užstūmė vieną sklendę ir su palengvėjimu atsiduso. Dabar jo jau tikrai niekas nesuras. Niekas čia ir neieškos. Čionai labai retai kas nors užklysta — tai jis gana gerai žinojo, — ir net jeigu taip atsitiktų, kad būtent šiandien ar rytoj kas nors atsibelstų, durys bus užrakintos, o rakto niekas neras. Na, o jeigu vis dėlto kaip nors atidarytų duris, jam užtektų laiko pasislėpti tarp senų palėpės daiktų.

Jo akys pamažu priprato prie patamsio. Jis pažinojo šią vietą. Prieš pusę metų mokyklos ūkvedys pasikvietė jį į pagalbą, kad padėtų užnešti ant aukšto didelį skalbinių krepšį, pilną senų sąskaitų ir raštų. Tada jis ir nusižiūrėjo, kur laikomi raktai nuo aukšto durų: vienoje spintelėje, kabančioje ant sienos viršutinėje laiptų aikštelėje. Vėliau jis niekad apie tai negalvojo. Bet dabar vėl prisiminė.

Bastijanui pasidarė šalta, nes jo paltas buvo perlytas, o palėpėje vėsu. Pirmiausia reikėjo susirasti vietą, kur galėtų bent kiek patogiau įsitaisyti. Juk čia reikės ilgai užtrukti. Kiek — apie tai kol kas negalvojo, nerūpėjo jam ir tai, kad labai greitai išalks ir užsinorės gerti.

Jis truputį pavaikščiojo po palėpę.

Aplinkui stovėjo ir gulėjo visokios senienos, pilnos aplankų ir seniai nereikalingų bylų lentynos, viens ant kito sukrauti suolai su rašalu ištepliotu viršum, stovas, ant kurio kabojo tuzinas senų žemėlapių, daugybė lentų su atšokusiais juodais dažais, surūdijusios geležinės krosnys, seni gimnastikos prietaisai, pavyzdžiui, ožys su taip suskydusiu odiniu viršumi, kad karojo kamšalai, suplyšę kimštiniai kamuoliai, krūva senų dėmėtų gimnastikos čiužinių, buvo ir kelios žvėrių iškamšos, pusiau suėstos kandžių, tarp jų didelė pelėda, kilnusis erelis ir lapė, visokios sutrūkinėjusios chemijos kolbos ir stiklainiai, elektrostatinė mašina, žmogaus skeletas, kabantis lyg ir ant drabužių kabyklos, ir daug dėžių dėžučių, prikrautų senų sąsiuvinių ir vadovėlių. Galų gale Bastijanas ryžosi įsitaisyti ant senų čiužinių. Išsitiesęs ant jų galėjai pasijusti kaip ant sofos. Jis nutempė juos po stoglangiu, kur buvo šviesiausia. Netoli gulėjo kelios viena ant kitos sudėtos pilkos kariškos antklodės, tiesa, jos buvo labai dulkėtos ir suplyšusios, tačiau dar visiškai tinkamos naudoti. Bastijanas jas atsinešė. Jis nusivilko šlapią paltą ir pakabino jį šalia griaučių ant kabyklos. Skeletas truputį pasiūbavo, bet Bastijanas neišsigando. Gal todėl, kad prie panašių dalykų buvo pripratęs namuose. Nusiavė ir permirkusius batus. Vienomis kojinėmis kaip turkas atsisėdo ant čiužinių ir kaip indėnas užsisiautė ant pečių pilkas paklodes. Šalia jo gulėjo portfelis... ir vario spalvos knyga.

Jis pagalvojo, kad klasės draugams dabar vokiečių kalbos pamoka. Galbūt jie rašo rašinį kokia nors žiovulį keliančia tema.

Bastijanas pasižiūrėjo į knygą.

— Įdomu, — sumurmėjo jis, — kas dedasi knygoje, kol ji dar užversta. Aišku, ten tik popieriuje spausdintos raidės, bet vis tiek — kažkas juk turi dėtis, nes kai ją atsiverti, prasideda ištisa istorija. Randi nepažįstamų veikėjų, visokiausių nuotykių, žygdarbių ir kovų... o kartais užklumpa jūrų audros, arba atsiduri nepažįstamose šalyse ir miestuose. Visa tai kažkaip slypi knygose. Reikia jas perskaityti, kad visa patirtum, tai aišku. Bet visa yra jose ir iki tol. Įdomu, kaip?

Ir staiga jį apėmė beveik iškilminga nuotaika.

Jis atsisėdo patogiau, paėmė knygą, atsivertė pirmąjį puslapį ir ėmė skaityti.

BEGALINĖ ISTORIJA