Emilijos Redžas

SENOVĖS POKŠTAI

Santuokinės scenos

Po ilgos kelionės moteris praleido naktį užeigoje Placencijoje (Pjačencoje). Tada vėl leidosi į kelią, pačiu laiku, kad spėtų į Fidenciją (Fidenca), į savo geriausios draugės vestuves. Tai buvo labai gražios apeigos, jaunoji su nuostabia šafrano spalvos palla, jos veidas pridengtas ryškiai oranžiniu šydu, tokiu ryškiu, kad primena liepsną (todėl jis vadinamas flammeum), jį puošia mirtos karūna.

Jaunasis dar labiau gundantis nei tuomet, kai su ja susipažino. Gal dėl to, kad diena tokia ypatinga, gal dėl to, kad draugė šalia, o ji tikrai nepaprasta moteris. Per apeigas ji buvo labai atidi. Nepraleido nė vienos smulkmenos. Žinoma, aukojant jautį akimirką užsimerkė, bet pranašautojas, ištyręs jo vidurius, nusišypsojo ir pratarė tokį nuoširdų ir teigiamą „nuosprendį“ porai, kad visus nustebino savo optimizmu. Paprastai netenka girdėti tokių gerų pranašysčių. Gerai pažįstant jaunuosius, jie tokių nusipelno...

Buvo iškelta didžiulė puota, daugybė svečių, ji truko iki pat vakaro, nors vėjas kiek vargino. O tuomet geriausiai jaunosios draugei teko atlikti savo vaidmenį.

Kai visi pakilo ir vedybų palyda pasuko jaunojo namų link, ji palydėjo nuotaką į sutuoktuvių lovą, kur geidulingai šypsodamasis jos laukė sutuoktinis. Netrukus jaunoji nusivilks apsiaustą ir atpalaiduos trigubą tunikos juostą. Kai visi paliko juos vienudu, draugė prieš išeidama metė paskutinį žvilgsnį ir pamatė juos aistringai besibučiuojant. Uždarė duris ir šypsodamasi atsiduso prieš prisijungdama prie kitų.

Kol visi tolsta su deglais ir žvakėmis, mes stabtelime. Vakaras vėsus, įsižiebė visos žvaigždės, jos mums dovanoja savo virpančią šviesą. Grįžtame mintimis prie paskutinio dviejų sutuoktinių vaizdo... Taigi, ar romėnai bučiuojasi kaip mes?

Romėnų bučiniai

Taip, romėnai bučiuojasi ir „giliai“ kaip mes. Galbūt teisingiau būtų sakyti, kad mes tai darome kaip jie, turint galvoje, kas buvo pirmesni.

Romėnai žino tris rūšis bučinių. Tai basium, tai yra klasikinis aistringas bučinys, kai bučiuojasi įsimylėjėliai. Pakanka pamatyti kai kurias statulėles, pavyzdžiui, rastas Tryre, kuriose pavaizduotos besibučiuojančios poros — jie bučiuojasi kaip dabartiniai vyresniųjų klasių mokiniai, net pakreipia veidą į dešinę pusę (atrodo, kad taip daro du trečdaliai šiuolaikinių žmonių).

Dar yra osculum, pagarbus bučinys, taip bučiuojasi giminės.

Ir pagaliau — savium, itin erotiškas aistros bučinys, bet be emocijų, taip bučiuojamasi turint lytinių santykių, pavyzdžiui, su prostitute.

Jeigu jus stebina šis romėnų bučinių skirtumas ir manote, kad mes elgiamės kitaip, sustokite ir geriau įsižiūrėkite į jus supantį pasaulį, pastebėsite, kad šiandien bučinių rūšių yra ne ką daugiau...

Su draugais ir giminėmis bučiuojamasi dviem simboliniais bučiniais (prisiglaudžiant skruostais), kai susitinkama prabėgus kiek laiko, taip bučiuojami ir žmonės, kuriais kasdien labai pasitikima (taip vyras bučiuoja žmoną prieš išeidamas į darbą). Tačiau užsienyje bučiuojamasi daugiau kartų: Olandijoje, Prancūzijoje ir daugelyje kitų Europos šalių — tris kartus (kartais net keturis ar penkis, priklauso nuo vietovės).

Su asmenimis, kuriems jaučiamos stipresnės emocijos, pavyzdžiui, vaikais, tėvais ar labai artimais draugais, elgiamasi kitaip — tiesiog pabučiuojama į skruostą.

Bet jei pagalvosime apie rankos pabučiavimą ir faktą, kad iki visai nesenų laikų Rusijoje buvo išlikusi tradicija vyrams bučiuotis į lūpas, suprantama, kad romėnas, susidūręs su šiais šiuolaikiniais papročiais, pasijustų labai sutrikęs — jo bučinių pasaulis buvo paprastesnis nei mūsiškis...

Kalbant apie romėniškus bučinius, yra viena įdomybė. Pasakojama, kad iš pradžių osculum, pats santūriausias bučinys, iš tikrųjų turėjo tiriamąjį tikslą. Sutuoktinis tikrino, ar žmona nėra gėrusi vyno... Savotiškas būdas palaikyti šeimos gerą vardą.

Matant romėnų pasaulyje itin paplitusius bučinius nustembame sužinoję, kad romėnai galbūt buvo pirmieji istorijoje... uždraudę bučiuotis!

Prieš beveik du tūkstančius metų imperatorius Tiberijus uždraudė viešus bučinius. Priežastis? Kova su pūsleline (labialis). Nors ši medicinos sritis moksliškai beveik visai nebuvo ištirta, Tiberijus buvo teisus, nes užsikrečiama būtent tokiu būdu. Tačiau nežinome, kiek jo įsakymo buvo laikomasi. Ypač laikui bėgant. Juk bučiniai išties nepripažįsta draudimų.

Emilijos Redžas — romėnų pokštai

Praėjo kelios dienos, sestercijus, merginos sumokėtas už nakvynę užeigoje, pagaliau atvyko į Regium Lepidi, dabartinį Emilijos Redžą, maždaug už 50 kilometrų. Jį atgabeno kitas pravažiuojantis užeigos klientas. Dabar jis su draugu stovi priešais popina.

Du vyriškiai prisėdo po ilgo pasivaikščiojimo, juos per laukus atvedusio į Redžo priemiestį. Kelias sekundes nesikalba, mėgaudamiesi didžiulio platano šešėliu, prisėdę ant paprastų medinių kėdžių, jų veidus gaiviai glamonėja lengvas vėjelis.

Tuomet vienas iš jų, ištroškęs, pasisuka į šeimininką: „Du raudonojo, truputį atskiesto, bet ne per daug!“

Kaip jau turėjome progos minėti, imperijos laikais vynas turi tiek daug laipsnių, kad skiesti jį vandeniu yra normalu. Ir beveik visur kartų kartos šeimininkų peržengdavo ribas, „dievų nektarą“ skiesdami per smarkiai, kad užsidirbtų.

Bet ne taip toli nuo čia viskas vyksta priešingai. Jei tikėtume Marcialiu — čia pat, Ravenoje, miestas turėjo tiek mažai geriamojo vandens, kad jis kainavo tiek pat, kiek vynas! Ir tai greitai prisimena vienas iš vyriškių: „Ravenoje gudrus šeimininkas man iškrėtė pokštą — paprašiau skiesto vyno, o jis man jį patiekė gryną!“ Pora puola juoktis. Antrasis atsiliepia: „Jo, ten vanduo toks brangus, kad aš mieliau rinkčiausi vandens cisterną negu vynuogyną — vandenį galėčiau parduoti už geresnę kainą!“

Pokštai paprasti, kandūs, jie sakomi stiprų vietos tarmės atspalvį turinčia lotynų kalba, kaip Marcialis rašė savo „Epigramose“ (III, 56-57). Poetas išties kurį laiką praleido šiose vietose.

Noras juoktis ir džiaugtis gyvenimu po sunkios darbo dienos yra įprasta šiuose kraštuose. Ir per amžius nepasikeitė. Sveikai išgerti su draugais, vyno taures palydint pokštais, yra daugiau negu įprotis...

Kokie anekdotai pasakojami senovėje? Koks humoro jausmas? Ar jis pakito? Ar tais laikais yra kas nors panašaus į anekdotus apie policininkus? Atsakymas — taip!

Apie kai kuriuos romėnų laikų pokštus žinome pirmiausia iš Philogelos („Juoko draugas“). Tai 265 „pokštų“, užrašytų graikiškai, humoristinis rinkinys, sudarytas galbūt apie V a. po Kristaus.

Kaip ir šiuolaikinėse juokų knygose, rinkinyje anekdotai sugrupuoti kategorijomis: nuo kai kurių miestų gyventojų, laikomų „nelabai pabudusiais“ (Kumų, Sidono, Abderos ir panašiai), iki kai kurių itin ydingų charakterio bruožų personažų: šiurkštuolis, šykštuolis, bailys, mušamas išdaigininkas, pavyduolis, kas nors, turintis blogą burnos kvapą, ir taip toliau.

Bet yra veikėjas, apie kurį parašyta beveik pusė pokštų. Tai aikštingas mokslininkas (kiek primena Furijaus, Magdos sutuoktinio, personažą, meistriškai Carlo Verdones įamžintą filme „Balta, raudona ir žalia“), plavinėjantis debesyse. Galėtume jį apibūdinti kaip tuščiagalvį pedantą. Ir pokštai apie jį Romos laikais susilaukė tokios pat sėkmės kaip mūsų pokštai apie policininkus.

Reikėtų paaiškinti: humoro jausmas nėra kaip akmuo, laikui bėgant greitai keičiasi. Kad prajuokintų, turi būti šviežias kaip vaisius, susietas su istorine akimirka, kitaip jis neveikia (juk pastebėjote: mūsų senelių pokštai sunkiai mus prajuokina). Taigi vieni pokštai kiek „iškritę“ iš konteksto, tačiau kiti senovės anekdotai, nepaisant prabėgusių šimtmečių, vis dar stebina savo šmaikštumu.

O dabar įsivaizduokite, kad sėdite toje popina ir klausotės nuolatinių lankytojų pokštų.

Barzdaskutys klientui: „Kaip nukirpti plaukus?“ Klientas: „Tylint!“

Vienas toks ateina pas gydytoją ir sako: „Daktare, kai aš atsikeliu, man labai smarkiai pusvalandį sukasi galva, paskui praeina ir vėl viskas gerai. Ką man patartumėte?“ Gydytojas: „Kelkis pusvalandžiu vėliau!“

Pedantas, susapnavęs, kad vaikščiodamas užmynė vinį, persirišo koją. Jo draugas, irgi pedantas, paklausęs, kam taip padaręs, ir sako jam: „Na, gerai sako, kad mes kvaili — ir kodėl neavim batų, kai miegam?“

Vienas iš dvynių miršta. Pedantas susitinka likusį gyvą ir klausia jo: „O kuris mirė, tu ar tavo brolis?“

Abderos pilietis (miestas Graikijoje, jo gyventojai dažnai būdavo pokštų taikiniai), matydamas eunuchą, einantį su moterimi, klausia savo draugo, ar tai nebus eunucho žmona. Kai šis jam atsako, kad eunuchas negali turėti žmonos, sušunka: „Tada tai tikriausiai jo dukra!“

Pedantas, sutikęs draugą, jam sako: „Man sakė, kad tu mirei!“ Draugas atsako: „Bet juk matai, kad aš gyvas!“ O pedantas: „Bet tas, kuris man sakė, gerokai patikimesnis negu tu!“

Plaukiant per jūrą kilo baisi audra, ir kai pedantas pamatė, kad jo vergai verkia, sušuko: „Neverkite, savo testamentu jus visus išlaisvinau!“

Išvykstančiam pedantui draugas sako: „Aš galėtum man nupirkti du vergus, abu penkiolikos metų?“ Tasai atsako: „Gerai, jei jų nerasiu, nupirksiu tau vieną trisdešimties...“

Vyras klausia pedanto: „Ar paskolintum man tuniką pavažiuoti iki kaimo?“ O šis atsako: „Atsiprašau, bet turiu tik iki kulniukų, ne iki kaimo!“

Pasišaipymai iš šykštuolių...

Šykštuolis rašydamas savo testamentą pamini vienintelį paveldėtoją... save patį!

...tinginių:

Du tinginiai miegojo kartu vienoje lovoje. Naktį į namus įėjo vagis, suvyniojo jų antklodę ir ją pavogė. Vienas iš jų pastebėjo ir šaukia kitam: „Kelkis ir bėk paskui tą vagį, kur pavogė antklodę!“ O kitas jam: „Pamiršk, atsiimsime vėliau, kai ateis vogti čiužinio...“

...bailių:

Vieno bailio pasiklausė, kokiais laivais saugiau keliauti — karo ar pirklių. „Tais, kurie ištraukti į krantą“, — atsakė.

...blogo kvapo:

Vaikinas, kuriam iš burnos baisai dvokia, susitinka gydytoją ir jam sako: „Daktare, pažiūrėkit man į burną, bijau, kad man nusileido liežuvėlis.“ Kai jis prasižioja, gydytojas šaukia: „Tau ne liežuvėlis nusileido, tau užpakalis pakilo!“

...Sidono gyventojų (miestas Libano pakrantėje, dar vienas pokštų taikinys):

Sidono mokykloje vienas mokinys klausia mokytojo: „Koks penkių litrų amforos tūris?“ Mokytojas jam: „Turi galvoje aliejų ar vyną?“

...Kumos gyventojų (dabar tai Pocuolio dalis):

Kumietis jojo ant asilo pro sodą. Pamatęs virš kelio išlindusią figmedžio šaką, apkibusią prinokusiais vaisiais, pasilypėjo ant asilo keteros ir griebė ją. Bet asilas paspruko, ir vyras liko kyboti ant medžio. Sodo sargas jo paklausė, ką veikia ten kybodamas. Kumietis atsakė: „Nukritau nuo asilo!“

Kumietis Egipto Aleksandrijoje mirus tėvui iš karto perdavė jo kūną balzamuotojams. Praėjo daug laiko, ir matydamas, kad jo dar nebalzamavo, pareikalavo grąžinti kūną. Patarnautojas, kurio globoje buvo daugybė kitų lavonų, jo klausia, kokių ypatingų žymių tėvas turėjęs. Kumietis atsakė: „Dažnai kosėjo!“

...neišmanėlių:

Neišmanėlio mokytojo kartą paklausė, koks Priamo, paskutinio Trojos karaliaus, motinos vardas. Nežinodamas, ką sakyti, jis atsakė: „Mes pamokose ją vadinam ponia...“

...moterų nekentėjų:

Mirė moterų nekentėjo žmona, jis žingsniuoja laidotuvių eisenoje. Praeivis jo klausia: „Kas pasitraukė į geresnį gyvenimą?“ O jisai: „Aš, aš nuo jos išsivadavau.“

Modena: gundytojas puola

Tavernoje sėdintis kareivis atsipalaiduoja. Jis kavalerijos karininkas, leipsta juoku išgirdęs kažkokį pokštą. Jam jis kažką reiškia — niekuomet nenorėjo vesti, taigi yra užkietėjęs senbernis. Neturi žmonos, bet tikriausiai vaikų turi daugiau negu vieną, šen bei ten išbarstytų. Šiandien jį apibūdintume kaip talentingą vienišą meilužį...

Reikia pasakyti, kad tai šeimos yda. Jo senelis buvo prisimenamas patarlėse ne tiek dėl daugybės ryšių, dėl kurių galėtų būti vadinamas senovės Kazanova, bet labiau dėl nutrūktgalviškų meilės nuotykių. Turbūt niekada jo vardo negirdėjote: Kvintas Petilijus Cerialis.

60 metais po Kristaus, valdant Neronui, buvo Britanijoje ir vadovavo IX Hispana33 legionui, kai kilo Boudikos sukilimas, sunaikinęs Londoną (anksčiau pasakojome skyriuje, skirtam Britanijai) ir kitas gyvenvietes. Cerialis pabandė surinkti visus pasiekiamus kareivius ginti Kamuloduno (Kolčesteris) miesto. Nepaisant herojiško pasipriešinimo jo pernelyg mažos pajėgos buvo nušluotos. Per plauką išvengė mirties.

Bet ne visuomet Cerialis mūšiuose gaudavo į kaulus.

Atėjęs valdžion Vespasianas pasiuntė Cerialį į Germaniją vadovauti kitam legionui ir ten... jis ir vėl atsidūrė pačiame kito sukilimo sūkuryje! Šį kartą imperijos šiaurėje sukilo batavai. Jis sugebėjo sutriuškinti priešus (kovojo XXII Primigenia legione, kurį sutikome skyriuje apie Germaniją) ir iš imperatoriaus Vespasiano (savo svainio) gavo visus deramus apdovanojimus...

Būtent šiame kare nutiko vienas pikantiškas įvykis.

Vieną naktį romėnų stovyklą puolė barbarai. Bet Cerialio joje nebuvo... Jis gretimoje viloje dalyvavo visai kitokio pobūdžio „kovose“ su kilminga romėne. Į mūšio lauką atvyko pusnuogis...

Tai dar ne viskas. Naktį mažais laiveliais barbarų žvalgai kirto Reiną, tikėdamiesi užpulti romėnų priešakinę sargybą, tyliai prisišvartavo prie laivo-būstinės ir niekam nepastebėjus nuplukdė jį šalin. O įsiveržę vidun nužudyti Cerialio, labai nustebo — jo ten nebuvo. Buvo kitur, leido naktį malonios vietos ponios draugėje... ir turėjo prasiveržti keliu pro priešų gretas, kad sugrįžtų pas savo apgultus vyrus.

Kitąmet Cerialis tapo Britanijos valdytoju, ir jam teko kautis su kita tauta, brigantais. Bet jis neprarado savo žaismingų įpročių ir užmezgė „diplomatinius“ santykius su buvusia šios tautos karaliene Kartimandua — tai savotiška šiaurės Kleopatra, tvirto charakterio ir labai charizmatiška moteris.

Cerialis savo karjerą ir gyvenimą baigė Romoje, buvo du kartus paskirtas konsulu, vėliau, Domiciano laikais, užėmė aukščiausius teismų postus.

Tacitas jį aprašo labiau kaip ūmų kareivį negu kaip mąstantį vadą, anot jo, jis kaskart buvo linkęs viską statyti ant kortos. Lygiai taip pat elgėsi su moterimis. Jo įtaka kareiviams buvo labai didelė dėl paprasto ir tiesaus kalbėjimo būdo, taip pat tvirtos kaip granitas ištikimybės. Ir moterims turėjo patikti jo stiprus, ryžtingas ir ištikimas būdas.

Kaip gundyti pokylyje

Moneta dabar perėjo į šio dailaus ir skvarbių akių karininko rankas. Šiuo metu jis pokylyje, guli išsitiesęs triklinijuje. Jis vienas iš svečių, pakviestų svarbaus audinių pirklio. Sprendžiant iš jo užimamos vietos, nėra tarp svarbiausių svečių — iš tikrųjų vietos paskirstomos pagal svečių hierarchiją. Šeimininkas, žinoma, įsitaisęs centre.

Tarp vieno patiekalo ir kito, tarp eilėraščio ir trumpo šokio pokalbiai palietė daugelį temų — nuo gausaus derliaus iki naujienų iš rytų, nuo prisiminimų apie keliones į provincijas iki keistų vietos papročių. Jaunasis karininkas elgiasi mandagiai, bet lieka tylus, nes jis susitelkęs prie kitokio „apsikeitimo nuomonėmis“. Prieš kurį laiką pradėjo flirtuoti su šalia išsitiesusią namų šeimininko žmona. Tai labai rizikinga, bet kaip tik dėl to taip jaudina. Dar ir dėl to, kad šeimininkė, gerokai jaunesnė už dominus, atrodo, prisideda prie žaidimo. Ji puikios figūros, gilių akių raudonplaukė, dailios garbanos krinta jai ant pečių, rangydamosi lyg vynuogienojai.

Jaunasis karininkas, kad ir kaip tai atrodytų keista, nesileidžia į ypatingą avantiūrą. Tiesiog įgyvendina tai, ką tokiais atvejais pataria Ovidijus. Jo patarimai — tikras suvedžiojimo pokyliuose dekalogas...

Ką reikia daryti? Paklausykime, ką siūlo didis poetas, gyvenęs apie šimtą metų anksčiau, savo trijų knygų kūrinyje „Meilės menas“.

Esant šalia bus lengva „jai pasakyti tyliu balsu tūkstančius paslaptingų dalykų, kuriuos išgirs tik ji“; arba, tęsia Ovidijus, leisti jai pajusti meilikavimą taip, kad „ji suprastų, kad yra tavo šeimininkė“. Ir žiūrėti jai „į akis įsimylėjusiomis akimis“.

Paskui poetas tampa drąsesnis, pataria pirmiausia paimti taurę, iš kurios ką tik gėrė moteris, ir priglausti ją prie lūpų tiksliai ten, kur lietėsi jos lūpos. Tai savotiškas „atidėtas“ bučinys...

Paliesk pirmiausia tą taurę,

kurią ji savo lūpomis lietė,

išgerk toje vietoje, kur ji gėrė.

Tai tikra medžioklė, pirmiausia žvilgsniais ir žodžiais, paskui bučiniais per atstumą, tada pagaliau slaptais ir atsargiais prisilietimais.

...ir kiekvieno patiekalo,

kurį ji vos paliečia pirštais,

paimk ir tu, paliesk tą patiekalą,

palytėdamas ir jos ranką.

O sutuoktinis? Net nesmagu, kaip Ovidijus pataria jį apžavėti — veidmainyste ir meilikavimais.

Tuomet stenkis patikti jos sutuoktiniui —

paversti jį draugu tau bus labai naudinga.

Kartais esti mažų gudrybių. Išties, romėnų puotose dažnai atsitiktinai ištraukiamas „vakarėlio karaliaus“ vardas, jis yra tasai, kuris praneša, kiek patiekti vyno ir kiek taurių išgerti per vakarą. Ovidijus pataria, jeigu kartais būtumėte paskirti, perduoti skeptrą namų šeimininkui ir pritarti viskam, ką jis sako.

Jei kartais turėtum privilegiją

pirmąją taurę išgerti -

savo gautą karūną pasiūlyk jam.

Jei jis lygus tau ar žemesnis,

pasistenk, kad jį aptarnautų pirma,

kalbėdamas pritark jam.

Bet ar Ovidijus nejaučia jokios kaltės? Taip, jis tai sako atvirai, nors, suprantama, veidmainystės neįmanoma išvengti.

Senas būdas, dažnai patikimiausias,

yra išduoti kitą apsimetant draugu:

tai tikras kelias,

nors išgrįstas kalte...

Mūsų karininkas visa tai atlieka žodis žodin: jųdviejų rankos dažnai liečiasi, jie žvilgčioja vienas kitam į akis, vyzdžiai plečiasi...

O tuomet? Štai ką pataria Ovidijus:

Kai stalai patraukti, štai tavo metas,

minia ir vieta leidžia tau iki jos prieiti.

Sprauskis pro kitus tiek, kiek gali,

švelniai paliesk jos šlaunį pirštu,

o pėdą lengvai paglostyk savo pėda.

Šią akimirką tarp jųdviejų viskas aišku, ir pirmai progai pasitaikius, anot Ovidijaus, reikia tiesiog kalbėtis su moterimi.

Ir štai pagaliau laikas prabilti.

Dink iš čia, griežtoji gėda!

Dabar prasideda „purvinas“ suviliotojo darbas: anot Ovidijaus, medžiotojas pačiumpa savo auką pataikaudamas ir apgaule. Pasak poeto, gundymo ginklai yra netikri pažadai, ir juos viliotojas (romėnų laikų ar šiuolaikinis) yra įgudęs naudoti negailestingai — tik paklausykite:

Turi elgtis kaip įsimylėjėlis: tavo balsas turi rodyti,

kad tavo širdis grimzta į sielvartą, ji tavim tiki.

Tai nesunku — nėra tokios,

kuri nebūtų įtikėjusi gebanti sužadinti meilę,

bjauri ar graži, kiekviena moteris

įsivaizduoja esanti patraukli.

...

Daug žadėk: pažadai pritraukia moteris,

žadėdamas pakviesk liudyti dievus,

kiek tik jų prireiktų!..

...

Dar labai padeda ašaros:

jos gali suminkštinti ir kietą deimantą.

Padaryk taip, kad pamatytų tavo sudrėkusius skruostus, —

o jei tau ašarų pritrūktų (ne visada jos pasirengusios ištrykšt laiku),

paliesk savo akis drėgna ranka...

Gerai, čia sustosime, jei kas norėtų daugiau Ovidijaus patarimų vyrams (ir... moterims!), gali perskaityti visą kūrinį.

Mūsų karininkui kaip tik pavyko likti vienudu kelioms minutėms su namų šeimininko žmona, kol šis veda svečius apžiūrėti savo puikiųjų lenktynėms rengiamų žirgų.

Nelįsime prie jų intymią akimirką. Bet kuo jie rizikuoja, jei būtų sučiupti?

Kas gresia neištikimiesiems

Per amžius romėnai neištikimybe laikė vienintelį elgesį — lytinius santykius tarp ištekėjusios moters ir jos šeimai nepriklausančio vyriškio. Tai labai sena samprata: toje pačioje šeimoje vyras gali turėti santykių net su namuose esančiomis vergėmis (ir tai nelaikoma neištikimybe), o moteris turi būti visiškai ištikima.

Iki pat pradedant valdyti Augustui sutuoktinis galėjo pats vykdyti teisingumą ir nužudyti žmoną (kuri buvo jo kaip pater familias valioje). O meilužis rizikavo mirtimi arba — labiau tikėtina — kastracija.

Augustas pabandė apriboti nesantuokinius santykius (o jų turėjo būti tikrai daug!) ir grįžti prie sveikų principų, pavertusių Romą didinga ir galbūt padėsiančių įveikti baisų gimimų nuosmukį ir skyrybų daugėjimą.

Lex Iulia de adulteriis coercendis įstatymas, Augusto paskelbtas 18 m. prieš Kristų, aiškiai nustatė, kaip turi būti teisiami kaltieji. Šis įstatymas su kai kuriomis pataisomis liko galioti per visą imperijos laikotarpį.

Svarbu tai, kad įstatymas kišosi į žmonos ir vyro santykius. Neištikimybė daugiau nebebuvo „namų“ reikalas, ji tapo nusikaltimu visuomenei.

Įstatymas liepė, kad neištikimosios sutuoktinis jos išsižadėtų ir pareikalautų skyrybų. Per šešiasdešimt dienų po skyrybų sutuoktinis galėjo pareikalauti, kad teisme būtų iškelta baudžiamoji byla. Praėjus šiam laikui teisė kelti bylą pereidavo neištikimosios tėvui. Pasibaigus paskutiniam terminui, apkaltinti ją galėjo bet kuris Romos pilietis.

Numatytos bausmės

Nusikaltusi moteris prarasdavo pusę kraičio, trečdalį savo turto ir būdavo ištremiama į salą (ad insulam) — Augusto vyresniosios dukters Julijos atveju buvo pasirinkta Pandaterijos (Ventotenės) sala.

Be to, įstatymas numatė, kad neištikimybe prasikaltusi moteris negalėjo daugiau tuoktis, negalėjo dėvėti matronoms skirtos stolos, o privalėjo vilkėti rudą togą, pagal kurią paprastai buvo atskiriamos prostitutės.

Buvo numatytos bausmės, nors ir mažesnės, ir neištikimam sutuoktiniui, kuris pagal įstatymą turėjo grąžinti kraitį, jeigu neištikimybė baigtųsi skyrybomis.

O neištikimos moters meilužis? Didelės bausmės buvo numatytos ir jam — būdavo ištremiamas į kitą salą, iš jo atimama pusė turto.

Įstatyme buvo numatytos ir baisesnės bausmės. Antai abu neištikimautojus buvo teisėta nužudyti — tai savotiškas garbės nusikaltimas. Juos nužudyti galėjo moters ar jos sutuoktinio tėvas (tikras ar įtėvis). Tačiau galiojo taisyklės, kurių reikėjo laikytis.

Neištikimosios tėvas galėjo ją arba jos meilužį užmušti tik užklupęs nusikaltimo vietoje (tėvų ar sutuoktinio namuose). Ir — tik paklausykite — turėjo užmušti abu! Jei nužudytų tik vieną, tai būtų laikoma žmogžudyste.

O štai sutuoktinis jokiu būdu negalėjo užmušti neištikimos žmonos (kadangi ji buvo tėvo valioje), bet galėjo nužudyti meilužį, tačiau vėlgi tik tuomet, jei: l) jis kilęs iš žemesnių luomų, 2) užklupo juos savo namuose.

Aptikęs meilužius, (praliejęs kraują ar ne) sutuoktinis pagal įstatymą turėjo išsižadėti moters, kad išvengtų kaltinimo sąvadavimu (accusatio lenocinii), tai yra „skatinimu verstis prostitucija“ (kaip šiandien pasakytume), ir per tris dienas pranešti magistratui apie neištikimybę ar meilužio nužudymą, jeigu taip būtų nutikę.

Kiek kartų buvo taikytas šis įstatymas? Labai retai. Labai nedaug buvo viešai nuteistųjų dėl neištikimybės (kurios šiaip jau netrūko). Tai buvo iš tikrųjų senovės laikų paveldas, keli dešimtmečiai prieš mūsų tyrinėjamą laikotarpį jis buvo beveik pamirštas — taigi Domicianas turėjo iškilmingai atnaujinti (o iš tikrųjų „priminti“) jo principus...

Bet kai Romos imperija žlugo, visose iškilusiose germanų karalystėse senoviškas asmeninis kerštas vėl tapo kasdienybe.

Kad ir koks senas būtų šis įstatymas, jame yra svarbus bruožas — pirmą kartą jis paliečia ir vyrą. Be to, moteris pagaliau galėjo būti apsaugota nuo žiauraus sutuoktinio elgesio.

Nors Severo laikais bausmės buvo sugriežtintos (grėsė nebe tremtis, bet tiesiog mirties bausmė), neištikimybės atvejų mažėjo, beje, ir dėl labai lengvo skyrybų proceso.

Ar romėnų laikais neištikimybė buvo dažna? Anot Jens-Uwe‘s Krause‘s, dėstančio senovės istoriją Ludwigo Maximiliano universitete Miunchene, tuomet, kaip ir šiandien, žmonės apkalbinėdavo vieni kitus, ypač mažuose imperijos miestuose, kur visi vienas kitą pažinojo — išdavystė labai sunkiai galėjo likti paslaptyje. Taigi daugybė atvejų baigdavosi teismuose, o skaitant vėlyvosios antikos autorius, atrodo, kad patekti forume į su savo vergu susidėjusios moters procesą galima buvo taip dažnai, kad tai nebuvo jokia naujiena.

Kasijus Dionas patvirtina, kad jo konsulavimo metais kaltinimų neištikimybe buvo tiek daug (trys tūkstančiai), kad dėl teisininkų stygiaus (šitai mums skamba pažįstamai...) dauguma bylų nebuvo nagrinėtos. Veikiausiai taip buvo visoje imperijoje.

Taigi, nagrinėjamos buvo retos, visuomenės dėmesį patraukiančios bylos.

Su kuo neištikimos moterys?

Taip... Sutuoktinis džiaugėsi didžiule nesantuokinių lytinių santykių laisve, o su kuo į lovą eidavo žmona? Grįžkime į pokylį su gražiuoju Cerialio palikuonimi.

Kodėl šeimininko žmona yra tokia prieinama šiam beveik nepažįstamam jaunam karininkui? Žinoma, ne tik dėl jo elgesio ir išvaizdos, bet ir dėl to, kad, priešingai nei mūsų dienomis, moteris turi labai mažai progų užmegzti išorinius ryšius. Ji negali suburti draugijos už namų ribų. Turi visuomet likti sutuoktinio draugijoje. Būtent čia moteris žvejoja savo meilužius. Taigi nėra visai aišku, ar vyras, kad ir kokie būtų jo gebėjimai kaip meilužio, yra medžiotojas ar auka.

Romėnų laikais meilužis yra arba sutuoktinio draugas, arba pažįstamas, arba kas nors iš jo darbo aplinkos. Yra ir trečia meilužių rūšis (jeigu praleistume atsitiktinius, sutiktus kelionėje ar kitur): vergai. Jie visada ir visur prieinami namuose, tik ištiesk ranką, be to, priversti tylėti...