Roma

ČIA VISKAS PRASIDEDA

Romos lūšnynai

Ji greitai žingsniuoja pro žmones suplūktos žemės skersgatviais. Veidą dengia šydu, kad jos nepažintų — tai elegantiška ir rafinuota, puikių manierų moteris. Jos pirštai ilgi ir grakštūs, nagai prižiūrėti. Niekada nedirbusios rankos... Jai čia, Suburoje, Romos skurdžių rajone, kur nėra nei šilkų, nei marmuro, tik badas ir vargas, visiškai ne vieta.

Vikriai kaip katė išvengia susidūrimų su kitais, bet tai nelengva. Susitinka bedančių mėsininkų, ant pečių nešančių jaučių skerdenos ketvirčius, storų ir nervingų garsiai kalbančių mažų matronų, plikai nuskustų vergų, išsekusių vyriškių, nuo kurių sklinda tipiška nešvaros smarvė, lakstančių vaikų. Dar turi žiūrėti, kur stato koją, — srutų srovelės teršia skersgatvį, mažos jų balutės aplipusios musių debesimis, kurių neįstengia išbaidyti basos praeivių kojos.

Dešinėje išgirsta šaižų sudirgusios moters balsą: už tų durų riejamasi. Neturi kada dairytis, nes vištos plasnojimas priverčia ją pažvelgti į kitą pusę, ten pastebi parduotuvę su krūva medinių narvų, pilnų vištų, nuo kurių sklinda su niekuo nesupainiojamas vištidės dvokas.

Moteris žengia greitai, lyg norėdama kuo trumpiau užtrukti šiame skersgatvyje, praeina pro sėdintį senį, šis pakelia galvą pajutęs veikiau ne tunikos prisilietimą prie kelio, o gaivių jos skleidžiamų kvepalų dvelksmą. Veltui senio akys, viena iš kurių balta, ieško šios fėjos... Sveikoji akis pastebi tik šydo kraštelį, suplazdenantį ir pradingstantį už kampo.

Žinome: čia ir yra ta vieta. „Pasukusi už kampo, eik toliau gatve žemyn, bet nepriėjusi iki galo pamatysi prie sienos mūrinę šventyklėlę. Priešais pastebėsi koridorių, nusileisi laipteliais — ten ją rasi“, — taip jai sakė senoji pribuvėja.

Jauna moteris abejoja, įėjimas tikrai mažas ir tamsus. Laipteliai pradingsta tamsoje... Apsidairo — aplinkui vien apgriuvusių aukštų pastatų sienos. Mūrai nudrengti drėgmės dryžiais ir purvo dėmėm, langinės sulūžusios, balkonai atrodo pavojingi, kabaruoja virvės... „Kaip žmonės gali taip gyventi?“ — klausia savęs. Ir dar: „Ką aš čia veikiu?“ Atsakymas priešais ją — tame tamsiame koridoriuje. Sutinka žvilgsnį senės susiglamžiusia tunika, prisiglaudusios prie lango ir motiniškai besišypsančios, ši jai linktelėdama parodo užeiti, tarsi būtų supratusi, dėl ko ji čia, ir norėtų nuraminti... Kažin, kiek tokių ateinančių ji matė.

Moteris giliai įkvepia ir įeina. Iš karto ją apsupa aštrus kažko verdamo ar deginamo kvapas, bet ji neįstengia suprasti, kas tai. Jaučiasi lyg pakliuvusi į pragarą ir suvokia, kad atsidūrė būtent toje vietoje, kurios ieškojo. Jos širdis smarkiai daužosi, atrodo, gali ją girdėti tyloje ir prieblandoje. Žengia dar žingsnį... Staiga iš tamsos išnyra moters veidas. Priverčia krūptelėti iš baimės.

Tai burtininkė.

„Burtininkė“ ir prakeiksmas

Tai stora, kūninga moteris iš prastuomenės, jos neprižiūrėtuose plaukuose boluoja daugybė žilų gijų. Stulbina juodos, veriančios akys, tvirtas ir ryžtingas žvilgsnis: „Viską turi su savim?“ Jaunoji moteris ištiesia jai suvyniotą drobę. Šioji paima ryšulį, tada suspaudžia jai rankas ir prisitraukia: „Nori, kad mirtų?“ Jos akys įsisiurbia į jaunesniosios akis, ši išsigandusi linkteli.

Burtininkė jau žino, kad turės atlikti apeigas, po kurių vyriškis, tėvų sprendimu vedęs jaunąją moterį, turėtų dingti iš gyvenimo. Tai žiaurus tipas, nuolat ją mušantis. O ji susirado paguodą pas kitą. Tarp jųdviejų įsižiebė karšta meilė. Dabar moteris ieško sprendimo pas burtininkę...

Burtininkė praskleidžia ryšulį, jame vyriškio plaukai ir nagai, kurių jaunoji moteris prisirankiojo namuose. Pradeda rengtis apeigoms: iš pradžių reikės iš tešlos padaryti statulėlę, į ją sukaišioti žmogaus, į kurį kėsinamasi, „gabalėlius“.

Žinoma, nori, kad jai pirmiausia sumokėtų... Jauna moteris ištraukia odinį kapšelį su pinigais ir duoda jį burtininkei: šioji praveria jį ir papurto tikrindama, kas viduje. Nusišypso — pinigų daug. Apsisuka ir paslepia kapšelį mažame lopšyje, kabančiame ant juostų, pritvirtintų prie lubų. Jame miega mergaitė. Burtininkė švelniai pasūpuoja lopšį. Jai trisdešimt penkeri-keturiasdešimt metų, bet dėl suvytusio ir neprižiūrėto kūno atrodo senesnė.

Vieta, kurioje gyvena, tamsi ir purvina. Daugiausia šviesos sklinda nuo degančio ugniakuro. Ant jo — nedidelis katilėlis, čia verda keistas viralas, nuo kurio sklinda tas aitrus kvapas, jaunos moters užuostas vos įėjus. Tai kažkoks gėralas ar vaistas, ruošiamas kuriam nors klientui.

Toks katilėlis, vadinamas caccabus, yra tipiškas įnagis tų prastuomenės moterų, kurios gamina vaistus iš žolelių arba, jei reikia, ruošia užkeikimus ir prakeiksmus (jei norite, jos — „raganos“), kaip pasakoja ir Vergilijus. Katilėlis-caccafcus visais laikais bus siejamas su raganų įvaizdžiu. Taip ir yra, viskas atitinka: raganos stereotipas — nebejauna moteris, praradusi bet kokį žavesį (tiesą sakant, tiesiog bjauri), neturtinga, kukliai apsirengusi, gyvena skurdžiuose namuose, tikrai ne rūmuose, ir ruošia nuodus. Štai kur viskas prasideda: nuo tam tikros rūšies varguomenės moterų, kurios visais laikais (ne tik romėnų) atsiduodavo burtams ir prakeikimams, pelnydamosi iš paprastų žmonių patiklumo, silpnumo ir ypač jų kančių.

Krepšeliai sestercijų, drachmų, florinų, šilingų ar... eurų, patenkantys į jų rankas, per amžius ir tūkstantmečius buvo mokestis už vieną iš bjauriausių nusikaltimų, mažiausiai persekiojamų valdžios. Taip pat ir Romoje Trajano laikais.

Statulėlė baigta. Ji tikrai primena vyriškį, nulipdytos net genitalijos. Ant jos kūno dar nesudžiūvusioje tešloje moteris išraižo magiškąsias formules, kurias turbūt tik ji gali perprasti. Po apeigų ir kelių garsiai ištartų užkeikimų, kuriais iškviečiamos pragaro dievybės, statulėlė įkišama galva žemyn (simboliška padėtis) į švininį cilindrą, o šis savo ruožtu įdedamas į dar du didesnius. Ši prakeiksmo „matrioška“ užantspauduojama vašku, ant jos burtininkė peiliu išraižo šventus blogio užkeikimus ir pavidalus. Tuomet prakaituotu veidu įsikibusi aštriais nagais pakelia cilindrą aukštyn, dar ištaria kelis užkeikimus ir pagaliau perduoda jį jaunajai moteriai. „Eik, — sako jai, — žinai, kur tai padėti.“ Moteris paima cilindrą — jis maždaug kaip didelė konservų skardinė, bet švinas sunkus. Suvynioja jį į tą pačią drobę ir išeina nebepakeldama akių į burtininkę. Gatvėje šviesa kitokia — nors Romos skersgatviuose spinduliai nepasiekia žemės, moteris pastebi, kad saulė pasislinkusi į kitą stogų pusę. Kažin, kiek laiko praleido su burtininke...

Dabar privalo skubėti.

Anos Perenos šaltinis

Kitą dieną moteris, pasiteisinusi, kad eina aplankyti giminaitės, kartu su sena maitintoja išeina iš miesto. Eina Flaminijaus keliu. Beveik iškart dešinėje pusėje kyla geltoni sąnašų skardžiai, visiškai apaugę miškais. Tai „kalvos“, kraštovaizdis, išlikęs iki šių laikų, besitęsiantis iki pat Romos Pariolių kvartalo. Dabar tai urbanizuotas rajonas, tačiau to miško kraštas vis dar išlikęs. Nepaliestą jį galime matyti kvartalo centre. Tai viena iš daugelio sostinės žaliųjų salelių. Medžiai, į kuriuos vairuotojai ir praeiviai vargiai pakelia akis, iš tikrųjų yra tiesioginiai palikuonys augusių šventame miške Romos imperijos laikais.

Moterys pasuka gerai suplūktu keliu, atsišakojančiu nuo Flaminijaus kelio, ir leidžiasi gilyn į slėnį už šių „kalvų“. Jas supa šventas miškas. Tai nuostabaus grožio vieta. Labai tylu, tik paukščiai čiulba. Didžiulis skirtumas, palyginti su Romos chaosu. Mažo slėnio pakraščiuose tarp medžių atsiveria nimfoms skirtos grotos. Šie miškai neliečiami, čia draudžiama nuskinti augalą ar nupjauti medį. Jie romėnams yra tarsi šventyklos. Ir netgi nesaugomose vietose prieš nukertant medį reikia būti atidžiam: pavyzdžiui, buvo manoma, kad po ąžuolo žieve gyvena nimfos hamadriadės, susijusios su augalo gyvenimu. Taigi prieš kertant žynys turėjo atlikti apeigas, kad jos pasitrauktų.

Šioje vietovėje svarbiausias yra natūralus šaltinis slėnio viduryje, ten, kur slėnis išplatėja ir išsilygina. Aplinkui jį — plytinis statinys su pagrindiniu baseinu, kur suteka šaltino vanduo, šaltiniai srovena ir pakraščiais, ten tikintieji semia šventą vandenį.

Šis šaltinis yra šventas, kadangi skirtas dievybei, turinčiai ypatingą vardą — Ana Perena.

Tai dievybė, kuri rūpinasi metų tėkme, nuolatiniu atsinaujinimu. Dar dabar vienas iš dažnai girdimų linkėjimų — Annare perennereque commode, tai yra kažkas panašaus į „pragyventi geriausius metus nuo pradžios iki pabaigos“. Tokį linkėjimą dažniausiai girdime prieš Naujuosius metus.

O kada prasideda romėnų Naujieji metai? Imperijos laikais tai sausio pirmoji, respublikos metais — (garsiosios) kovo idos, tai yra kovo 15 d. Tūkstančiai susirinkdavo jų sutikti prie šventojo Anos Perenos šaltinio. Ir, anot antikos liudytojų, tai buvo įspūdingas reginys.

Romėnų Naujieji metai: senovės Vudstokas

Taigi įsivaizduokite — ilga vyrų ir moterų vora išeina iš Romos miesto ir susirenka čia puotauti, dainuoti, linksmintis. Išilgai Flaminijaus kelio sustatyti stalai, bet beveik visi išsitiesia ant žolės lyg milžiniškoje iškyloje. Dainuojama, šokama ir prisigeriama (kai kurių tostų neįmanoma įveikti: po vyno taurę už kiekvienus metus, kuriuos dar nori pragyventi...). Viskas labai panašu į mūsų Naujųjų metų šventimą. Ir net daugiau — iš tikrųjų primena antikos „Oktoberfestą“.

O tikrovė dar įspūdingesnė...

Anot Ovidijaus, šventė labai žaisminga ir akivaizdžiai erotinė. Geriama ir mylimasi. Ovidijus pasakoja, kad moterys pasileidusios plaukus traukia labai seksualias dainas. Išties, ši šventė yra tarsi iniciacija ir daugelis moterų šia proga praranda nekaltybę. Vudstoką primenančioje atmosferoje poros guli ant žolės ar slepiasi improvizuotose iš šakų, pagalių ir togų sunertose palapinėse. Medžio gabalai, rasti pagrindiniame šaltinyje, kai kurių mokslininkų laikomi būtent šių improvizuotų palapinių dalimis.

Šaltinis buvo atrastas statant požeminę automobilių stovėjimo aikštelę. Per kasinėjimus, kuriems vadovavo profesorė Marina Piranomonte iš Romos archeologijos valdybos, buvo nemažai rasta į vandenį sumestų aukų. Pavyzdžiui, daug kiaušinių (derlingumo ir vaisingumo simbolis), pušų kankorėžių (vaisingumo, bet ir nekaltybės simbolis). Taip pat daiktų, sudominusių archeologus, — jie buvo susiję ne su Anos Perenos kultu, bet su magiškomis apeigomis ir prakeiksmais.

Magiški daiktai

Kasinėjant buvo rastas puikus caccabus (raganų katilėlis), mažiausiai penki šimtai monetų, jas romėnai mesdavo svarbiose ir šventose vietose — taip daug kas daro ir dabar. Tačiau — kaip ir šiais laikais — tai nėra didelės vertės monetos: dažniausiai asai, verti ketvirčio sestercijaus (apie 50 šiandienių euro centų).

Buvo rasta net septyniasdešimt lempų, keista, beveik visos naujos. Kam įvairiais laikotarpiais nešti čia, už Romos, tiek daug naujų lempų ir mesti jas į šaltinį? Ir Ovidijus, ir Apulėjus aprašo senovės burtininkių apeigas. Jos beveik visuomet buvo atliekamos naktį, tad lempos — būtina dalis ir burtininkams, ir klientams. Ir jos turėjo būti naujos. Taigi įmanoma, kad rastosios gali būti susijusios su užkeikimais ar burtais, o ne su Anos Perenos kultu. Dar ir dėl to, kad šešių iš jų viduje išliko švine išraižytas prakeiksmas.

Radiniai su prakeiksmais (defixiones) įdomūs — šaltinyje jų iš viso buvo panardinta dvidešimt. Tai maži „lapeliai“, uždaryti švine. Švinas yra minkštas, nerūdija ir dėl to buvo pasirenkamas dažniau nei kitos medžiagos. Ant mažytės plonytės plokštės buvo išraižomi burtai prieš žmogų, paskui viskas sulankstoma ir dedama į kapą, šulinį, upę ar šaltinį (tokį kaip Anos Perenos). Buvo tikima, kad tokiose vietose yra tiesioginis ryšys su anapusinio gyvenimo upe arba su pragaro dievybėmis, kurios įgyvendina prakeiksmą. Šiek tiek šypseną kelianti įdomybė — tarp burtų ir magiškų įrašų (characteres), prirašytų tyčia, kad labiau pakenktų, galima perskaityti daugkart pakartotą aukos vardą arba smulkų jos aprašymą (kur gyvena, kokiu amatu užsiima ir taip toliau). Tai daroma tam, kad požemių dievybė nesupainiotų asmenų ir nesmogtų nekaltam. Panašiai kaip su samdomu žudiku.

O kas buvo aukos?

Pavyzdžiui, viename iš atrastų defixiones matyti išraižyta žmogaus figūra, jo vardas (Sura) ir pareigos — galbūt teisėjas. Pragaro dievybių prašoma išplėšti jam akis — pirma dešiniąją, paskui kairiąją (!), nes, kaip galime perskaityti: Qui natus est de vulva maledicta1...

Romėnų vudu statulėlės

Tačiau aptiktą Anos Perenos šaltinį išgarsino atrastos septynios (sveikos) mažos, į garsiąsias vudu lėlytes panašios žmonių figūrėlės, naudotos magiškoms apeigoms.

Jos lygiai tokios, kaip matėme darant burtininkę.

Laboratoriniai tyrimai parodė, kad jos nulipdytos iš tešlos su pienu. Tik viena buvo iš vaško. Gerai matyti akys, burna, krūtinė ir, kai to reikia, vyro lyties organai. Bent vienos kojos tyčia sulaužytos. Šios trapios statulėlės išliko, kadangi įmestos į baseiną nuskęsdavo ir pamažu nugrimzdavo į molio sluoksnį, o ten deguonies trūkumas neleido bėgant amžiams bakterijoms jų sunaikinti.

Visi jų dėklai yra švininiai ir visuomet trys vienas kitame: trigubas pakartojimas tikrai turėjo burtų galios. Statulėlių stuburas padarytas iš kaulo su — bent jau viena — lotyniškai išraižytomis raidėmis. Visai kaip aprašoma garsiuosiuose graikų papirusuose.

Ant šių statulėlių atrasime ir kitų ritualų pėdsakus. Pavyzdžiui, ant vienos viso kūno išraižytos magiškos raidės, galvoje žioji gili skylė: nesunku įsivaizduoti, kokio poveikio norėta aukai.

Labiausiai stebinanti statulėlė — žmogų savo žieduose spaudžia didžiulė skiauterėta gyvatė, kertanti jam į veidą. Kad gyvatės „gniaužtai“ paveiktų, auka apgobta metaline plokštele. Tarsi jos nepakaktų, kita metalinė plokštelė su prakeiksmais užvyniota ant viršaus, viena vinis persmeigia bambą, kita — pėdas. Tai veikiausiai turėjo simbolinę reikšmę.

Turbūt buvo daugybė romėnų, besiimančių tokios praktikos. Tą liudija ir faktas, kad dėklai buvo gaminami masiškai. Taigi tie, kuriems jų reikėjo, juos pirko ir nešė burtininkėms. Vadinasi, tokių daiktų rinka klestėjo, joje sukosi daug pinigų.

Tyrinėdami vieną dėklą su sakais užantspauduotu dangčiu, mokslininkai pastebėjo pirštų atspaudus. Jis buvo nuneštas policijos ekspertams, pasirodė, kad dangtį uždariusi ranka buvo maža — taigi labai jauno žmogaus arba... moters! Tarsi patvirtintų tai, ką apie burtininkes pasakoja mūsų protėviai.

Siuntinys pragaro dievybėms

Jaunoji moteris ir senoji pribuvėja prisiartina prie šaltinio. Apsidairo aplinkui: nieko nėra. Vyresnioji greitai išvynioja drobę, pačiumpa cilindrą ir sviedžia į šaltinį. Jis dingsta iš akių ir po akimirkos pliūpteli į vandenį. Moterys susižvalgo ir nusišypso...

Anos Perenos šaltinis ir toliau bus židinys kulto, susijusio su vaisingumu, geromis pranašystėmis, Naujųjų metų švente. Ir toks išliks dar ilgai — mažiausiai iki III amžiaus po Kristaus. Vėliau ši religinė tradicija pamažu ims irti, kol galiausiai, apie IV-Va., bus vis labiau „sutepta“ tamsiosiomis burtų ir prakeiksmų praktikomis, susijusiomis su prietarais. Šį nuosmukį lems šaltinio garbinimo draudimas (kadangi imperatoriaus Teodosijaus įsakymu pagoniški kultai buvo uždrausti), tai iš esmės atspindi ir romėnų visuomenės, tuomet jau priartėjusios prie žlugimo, vertybių aižėjimą. Išties, po keleto dešimtmečių niekas senųjų visuomenės pagrindų nebeprisimins.

Tai nereiškia, kad čia švenčiant Naujuosius metus švininio cilindro su statulėle nebūtų įmanoma įmesti į šaltinį. Tiek nedaug laiko dar trunka mūsų istorija. Visa tai įmanoma ir tikėtina.

Dvi moterys tolsta nuo šaltinio. Jų „misija“ baigta. Pagrindinio baseino dugne, tarp kiaušinių ir kankorėžių, guli tamsus siuntinys, saugantis mirties užsakymą. Vyras, į kurį nusitaikyta, dabar nieko nežinodamas ramiai joja verslo reikalais.

Tačiau dviem moterims tai tik laiko klausimas... Jos yra tikros. Ir šiąnakt, pasinaudodama tuo, kad vyras išvykęs, ji ir vėl susitiks su savo meilužiu.

Nakties spalvos

Jos akyse atsispindi nakties spalvos. Ant grindų piešdama elegantiškai puošnias arabeskas pro lango pinučius skverbiasi mėnulio šviesa. Tarsi tamsios gebenės, slenkančios į namus, lipančios į lovą, besitiesiančios ant pagalvių, išsidriekiančios ant jos nuogo kūno — glamonėjančios krūtinę ir veidą. Šešėliai, regis, vaikosi vieni kitus jos oda. Šviesos oazėje švysteli jos saldžiai besišypsančios putlios lūpos. Kitame šviesos dryžyje žybteli jos žalsvos akys. Dieną jos pritraukia žvilgsnius ir sukelia geismą, o dabar, perskrostos mėnulio, primena dvi visatos begalybėje žėrinčias žvaigždes. Bet moters žvilgsnis pradingęs kitoje begalybėje — jausmų.

Mūsų dėmesį patraukia kuklus žybsnis tarp jos krūtų — prakaito lašas tarsi deimantas brėžia kelią jos oda atsiliepdamas į paskutinius meilės nakties atodūsius. O tuomet, kai pagaliau raumenys tarsi nuleistos burės atsipalaiduoja, lašas pradingsta vyro lūpose...

Išsivadavęs iš glaudaus ir švelnaus glėbio, vyras pakyla ir eina per mažą svetainę. Atrodo, kad mėnuo žaidžia kiekviename žingsnyje išryškindamas jo raumenis, pečius ir sėdmenis. Perėjęs kambarį išeina į erdvią terasą ir abiem rankomis atsiremia į medinius turėklus.

Jo krūtinė kilnojasi kaip dumplės. Šią įkaitusią vasaros naktį, rodos, neužtenka oro kvėpuoti.

Po kelių akimirkų išgirsta lengvus moters žingsnius ir pajunta, kaip priglunda jos kūnas. Laimė, ši terasa aukštai Kvirinalio kalvos viršūnėje yra nuolat glamonėjama lengvo vėjelio. Jie taip ir lieka tylūs, apsikabinę, žavėdamiesi didingu priešais vykstančiu spektakliu. Jiedviem išties atsiveria vienas iš gražiausių vaizdų civilizacijos istorijoje: Romos miestas savo grožio ir galios viršūnėje.

Šioje pilnaties naktyje Amžinasis miestas, regis, neturi ribų. Jo pastatai driekiasi kiek akys gali užmatyti, paskui išnyksta tamsoje. Artimiausi matomi gerai. Tai milžiniškos insulae, panašios į mūsų daugiabučius, jų sienos nutinkuotos baltai, stogai dengti čerpėmis. Langinės dėl karščio atvertos. Dūluoja ir balkonų kontūrai, kai kurie papuošti vazomis, kaip dažnai puošiami ir mūsų miestuose. Galima pastebėti, kad kai kurie balkonai atitverti pinučiais, panašiais į šiandien naudojamus Indijoje. Atrodo lyg ant pastatų sienų kabančios spintos.

Už langų — tik tamsa ir miegantys žmonės. Tačiau šen bei ten lempos apšviečia ir naktį verdančio kasdienio gyvenimo pabiras. Degančių lempų ir deglų taškai nužeria miestą paversdami jį tikra naktyje pasklidusios gyvybės galaktika.

Stebina tyla. Dieną šis daugiau kaip milijono gyventojų miestas kupinas pačių įvairiausių garsų, naktį visiškai kitoks. Atskiruose skersgatviuose ir aikštelėse tvyro visiška tyla, ją trikdo tik fontano srovės čiurlenimas, tolumoje lojantis šuo ar iš kažkur atsklindantys muštynių garsai...

Žinoma, naktis yra ir tas metas, kai į parduotuves, dirbtuves, termas pristatomos prekės... Vežimų dardėjimas, vadeliotojų keiksmai bei keiksnojimai tų, kurie nepraleidžia jų sankryžose, ar tų, kurie negauna prekių laiku, skrodžia gatves ir kvartalus.

Bet, palyginti su diena, naktį Roma atgauna visą savo žavesį. Tą patį žavesį, kurį galime pajusti ir šiandien vaikščiodami jos gatvėmis.

Iš čia, nuo Kvirinalio kalvos (taip pavadintos dėl šventyklos, skirtos Kvirinui, ikiromėniškai dievybei), mėnulio šviesoje galima atskirti tamsius kai kurių iš septynių kalvų pavidalus, taip pat ir pažįstamą Koliziejaus siluetą.

Du įsimylėjėliai suglaudę galvas šnabžda meilės žodžius. Jų akys žvelgia į didžiulį amfiteatrą, kylantį į aušroje vis šviesėjantį dangų. Balta jo marmuro masė, arkų skliautuose pakabintos lempos ir deglai — tarsi magnetas akims, kol jie skendi savo pokalbyje. Bet jie nežino, kad anapus pastato, kur akys pastebi švieseles, kažkas vyksta. Tai, kas vyksta, padės mums leistis į nepaprastą kelionę, pasiekti tolimiausius Romos imperijos kampelius. Taip pat ir didingiausius. Bauginamoje vietoje sestercijus jau įgauna formą. Tai tikras pragaras, įsikūręs netoli Koliziejaus. Monetų kalykla.

Gimsta sestercijus

Slegiantis karštis — lauke sunku kvėpuoti, bet čia, rodos, lyg žengtum į krosnį. Ir spalvos aplinkui tokios. Tikrai, lempų šviesa, regis, užlieja visą patalpą geltonai oranžiniu atspalviu. Mūsų žvilgsnį patraukia ilga siena virš sunkių apkaustytų durų. Daugelyje vietų tinkas nubyrėjęs, po subraižytą paviršių bėgioja tamsūs šešėliai. Pasirodo ir pradingsta. Kartais atrodo, kad šoka pašėlusį šokį. Tuomet vėl išnyksta. Toks šviesos aidas atsklinda nuo kažko, vykstančio šioje erdvėje. Ir kas gi tai?

Žengiame pro duris. Sunkūs dūžiai skrodžia orą ir giliai skverbiasi į mūsų ausis. Tai galingi griaudžiantys smūgiai. Atsisukame ir priešais mūsų akis atsiveria Dante‘s plunksnos verta scena: po kelis sustoję prakaituoti pusnuogiai vyrai, virš jų galvų vis kyla ir triukšmingai krinta sunkūs kūjai. Čia gimsta imperijoje cirkuliuojantys sestercijai. Ir ne tik: atsižvelgiant į metų laikus, gimsta ir sidabrinės (denarai), auksinės (aurėjai) monetos, be to — smulkesnės bronzinės (dupondijai) ir varinės (asai, semisijai).

Pagal griežtą Augusto įvestą piniginę sistemą, padėjusią pagrindą prekybai Romos imperijoje, aurėjas (auksinė moneta) atitinka:

— 25 denarus (sidabrinė moneta);

— 100 sestercijų (bronzinė moneta);

— 200 dupondijų (bronzinė moneta);

— 400 asų (varinė moneta);

— 800 semisijų (varinė moneta).

Prisiartiname prie vyrų grupės. Tai kalyklos darbininkai, nustebina detalė — visi jie vergai. Priklauso vadinamajai familia monetalis2. Jie saugomi ir prižiūrimi. Atsižvelgiant į laikotarpį, turi reikalų su sidabru ir net auksu. Šis darbas reikalauja milžiniško sargybinių atidumo. Po pamainos vergai kuo kruopščiausiai vienas po kito apieškomi, kad būtų išvengta vagysčių. Nuvalomi sandalai, patikrinami plaukai, burna ir visa kita. Net grindys grotuotos, kad būtų galima surinkti kokį nukritusį gabalėlį. Šiandien jie kala sestercijus, ir mes galime matyti, kaip šie randasi. Pirmasis žingsnis — pagaminti bronzinį strypą.

Gretimoje patalpoje yra mažos liejyklos, kur neįsivaizduojamame karštyje ruošiami metalai. Dabar kalvis iš krosnies ilgomis žnyplėmis ištraukia tiglį ir išpila į ugniai atsparaus molio formą. Kol kas bronza yra tirštas ir deginantis skystis. Iš formos skylės pakyla dūmų debesėlis, kalvis primerkia nuo nepaliaujamo darbo karščiuojančias akis. Jo veidas įraudęs, raudonesnis už plaukus. Reikės palaukti, kol atauš. Tuo metu kitas vergas atveria jau atvėsusias molines formas ir ištraukia iš jų neapdirbtus bronzos lydinius.

Jie kaltais bus sukapoti į gabalus, visai taip pat kaip pjaustome dešrą. Kiekvienas gabalas bus sestercijus. Žinoma, reikės jį kiek apdoroti, kad įgytų tobulo apskritimo formą (žargonu jie vadinami „blynais“). Praktiškai tai jau moneta, tik neišbaigta — be įrašų ir atvaizdų.

Ją rūpestingai pasvers. Tai svarbu, kadangi monetos vertinamos ne pagal tai, kas jose vaizduojama, o pagal svorį (aukso atveju tai savaime suprantama, bet tas pats galioja ir sestercijų bronzai, denaro sidabrui ir taip toliau).

Pagaliau ją įkaitins ir nuneš vyrams, kurie joje iškals imperatoriaus veidą vienoje pusėje ir visus įrašus bei atvaizdus kitoje (kitaip tariant, galvą ir kryžių).

Mes visai šalia šių vyrų. Jie visi nervingi, nukamuoti ilgų darbo pamainų ir sargybinių, kurie elgiasi kaip tikri budeliai, kai tik kas nors suklysta.

Vienas iš vergų prieina laikydamas žnyplėmis žėruojantį blyną, padeda jį ant mažo apvalaus priekalo. Ir ne bet kur, bet pačiame viduryje, kur yra atspaudas, tai yra išraižytas imperatoriaus profilis. Kai bus smogta, šis atspaudas vienoje monetos pusėje įspaus veidą. O kaip kitoje? Paprastai tokiu pačiu būdu. Kai vienas vergas laiko prispaudęs būsimą monetą priekalo centre, kitas ant jos uždeda metalinį cilindrą, vadinamąjį „reversą“. Dabar viskas parengta smūgiui. Trečias vergas užsimoja sunkiu kūju.

Trys vyrai sekundės dalį pažvelgia vienas kitam į akis. Vergas su kūju, milžiniškas rudaplaukis keltas, skrodžia orą kaisiu smūgiu. Kiti du užsimerkia. Ypač siras, jis taip susiraukia, kad jo tamsios akys pasislepia veido raukšlėse. O afrikiečio veide šviečia sukąsti balti dantys.

Smūgis toks stiprus, kad dreba grotuotos grindys. Akimirką visi atsisuka, net gretimos grupės sargybinis. Toks stiprus smūgis nėra įprastas. Jam zvimbia ausyse, o rankomis nubėga šiurpuliai. Bet dėkoja dievams, kad milžinas neprašovė pro taikinį — būtų sulaužęs rankas. Afrikietis nekalba. Rudaplaukis keltas patenkintas žiūri. Staiga toks įprastas šioje patalpoje veiksmas atsidūrė dėmesio centre. Visų akys įbestos į monetą. Atsakingas už atspaudą žnyplėmis ją paima. Tai storas žmogus garbanota barzda. Apžiūri ją. Pataikyta tobulai. Imperatoriaus veidas pačiame viduryje. Įrašai įskaitomi. Yra tik vienas defektas — viena monetos pusė įtrūkusi. Niekas dėl to nekaltas. Atspaudas, kaip sakoma, „pavargęs“ per daug ant jo nukalta sestercijų, galbūt jau skilęs. Žmogus dar kartą pažvelgia į monetą ir metą ją į skrynią, kurioje guli ką tik nukalti sestercijai. Tuomet šaukia trims vergams tuojau pat grįžti prie darbo. Šie paskutinįsyk instinktyviai žvilgteli į monetą, kuri prisijungia prie savo seserų, ir vėl imasi darbo. Dabar jau smūgiai nebe tokie smarkūs.

Ką tik išlieta bronza sunkiai atskiriama nuo aukso, yra tokios pat spalvos. Moneta su įtrūkiu žėri, tarsi būtų gyva. Jos paviršiuje lyg senoviniame veidrodyje atsispindi vergai, ir toliau kalantys naujas monetas...

Šis sestercijus mus ves į kelionę po Romos imperiją. Ir dar toliau. Niekas čia, šioje kalykloje, to neįtaria, bet tai bus nepaprasta kelionė.