Indija

UŽ IMPERIJOS RIBŲ

Kelionė į Indiją

Laivas išplaukė su pirmaisiais aušros spinduliais. Sąlygos jūroje geros, plaukiama be keblumų. Pirklio iš Pocuolio vardas Junijus Faustas Floras, jis ne vienintelis romėnų pirklys, jų čia dar aštuoni, o triume kiekvienas iš jų turi prekių, parengtų „šuoliui“ per vandenyną. Bet įgula ne romėnų. Iš tikrųjų, šioje pasaulio dalyje romėnai pasikliauja egiptiečių jūreiviais ir laivavedžiais, o šie savo ruožtu — eritrėjiečių laivavedžiais. Nes reikia labai gerai pažinoti Indijos vandenyną, kad keliautum šiais keliais. Laivas išplauks iš Raudonosios jūros, pakrante plauks palei Arabų pusiasalį ir paskui kaip nardytojas nuo platformos šoks skrydžiui nukreipdamas pirmagalį tiesiai į vandenyną, kur iki horizonto plyti tik vanduo... Bet kaip sugebama atplaukti į Indiją? Gudrybė slypi vėjuose.

Ilgai arabai ir indai pavydžiai saugojo savo paslaptį, bet romėnų laikais buvo pastebėti musonai. Nuo gegužės iki rugsėjo jie nuolat pučia iš pietvakarių, stumdami laivus tiesiai Indijos link. Paskui, nuo lapkričio iki kovo, pučia priešingai, iš šiaurės rytų.

Ir parneša romėnų laivus atgal. Lyg žiūrėtum į lentutę, bangos nešamą į krantą ir atgal...

Tik kad šis klimato alsavimas ilgai trunka. Junijus Faustas Floras žino, kad prireikia metų nukeliauti į Indiją ir sugrįžti į Pocuolį.

Niekada nesužinosime, kiek laivų nuskendo ir kiek romėnų žuvo šiuose plaukiojimuose. Žinome tik, kad laivai yra dideli, pritaikyti kirsti Indijos vandenyną — 40 metrų ilgio, gabenantys daugiau nei 300 tonų prekių.

Į Indiją atplaukiame anksti rytą, apgaubti lengvos miglos dėl šioje pasaulio dalyje visur tvyrančios atogrąžų drėgmės. Visų veidai pavargę, akys raudonos, paakiuose — ratilai, kadangi teko anksti keltis.

Pakrantėje — baltas paplūdimys, karūnuotas tankaus palmių miško. Plūduriuoja iš vientiso medžio gabalo išskobtos tamsios pirogos. Tai žvejai, jie išplaukia anksti, kaip ir visame pasaulyje... Viena iš jų praplaukia šalia laivo — pastebime valtyje labai tamsią žmonių odą ir tobulai baltadantes šypsenas, o jie taip pat rodo į Junijų Faustą Florą ir jo bendražygius. Šviesi odos spalva čia sako tik viena — atvyko romėnas.

Didelis laivas išmeta inkarą reide, kad neužplauktų ant seklaus smėlėto dugno. Iš uosto atplaukia valtys parplukdyti prekių ir netrukus jūroje aplinkui kyla nedidelis sąmyšis, lydimas šūksnių ir riksmų.

Kai Junijus Faustas Floras išlipa, jam nesitiki, kad po kojomis jaučia tvirtą žemę. O galva sukasi dėl... „žemės ligos“.

Po kiek laiko jo pasitikti ateina kitas vakarietis, praskirdamas kelią pro indų minią, supančią Junijų Faustą Florą ir kitus ką tik išlipusius romėnus. Sveikina jį didžiule šypsena, juodu broliškai apsikabina — ir jis iš Pocuolio.

Kiekviename Indijos uoste, kur atvyksta, romėnai atskiruose kvartaluose sukuria mažas bendruomenes. Pakrantėje įsteigė keletą prekyviečių. Dabar esame prie pietinio Indijos taško, jos vakariniame pakraštyje. Ši vietovė vadinasi Muziris. Ji nurodyta ir Tabulla Peutingeriana, vieninteliame Romos imperijos žemėlapyje, pasiekusiame moderniuosius laikus. Iš tikrųjų tai prarasto romėniško originalo viduramžių kopija. Bet patikima kopija (vienuolių perrašinėtojų darbas), atskleidžianti daugybę staigmenų. Pradedant forma — ji ne sulankstoma, kaip klasikiniai žemėlapiai, kuriuos naudojame vykdami į atostogas ir kurie mus dažnai veda iš proto... Tai labai ilgas lapas, išsivyniojantis septynis metrus, susuktas dedamas į odinį dėklą. Taigi tai buvo „kelioninis“ žemėlapis, laikomas prie balno ir išvyniojamas abiem rankomis (viena išvynioja, kita suvynioja — panašiai kaip kinematografinė juosta projektoriuje) sėdint balne, kol randamas reikalingas sektorius. Stebina, kad joje laikomasi šiuolaikinių automobilių navigatorių principo — nurodomi pirmiausia keliai, upės, miestai, pašto stotys, viešbučiai, o į fizinę geografiją dėmesio nekreipiama. Miškai ir kalnai išties yra tik paminėti ar stilizuoti.

Savo koncepcija primena draugo nupieštą schemą, kad paaiškintų, kokiu keliu surasti jį kaime. Proporcijos dažnai iškreiptos, bet maršrutas tobulas, daug nuorodų (stabtelėjimo aikštelės, nuotoliai, posūkiai ir taip toliau).

Žiūrėdami į žemėlapį, apstulbstame matydami, kad romėnai žinojo, kur yra Šri Lanka, pažinojo ir dalį Indijos pakrantės, ne tik jos pusiasalio smailagalį. Penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje anglų kasinėjimai šiame pakrantės krašte (Arikamedu) leido atrasti Aretino keramikos (vadinamosios „antspauduotosios“) fragmentus, kuriuose buvo įrašai lotynų kalba, ir kitų romėnų buvimo įrodymų, pavyzdžiui, lempų arba stiklinių dirbinių. Tai rodytų, kad viena ar daugiau romėnų prekyviečių buvo ir rytinėse Indijos pakrantėse.

Iš Tobula Peutingeriana galime matyti, kokį supratimą apie Indiją turėjo romėnai. Žinojo Gangą ir žymėdavo atstumus ant kelių ne romėnų (1480 metrų), bet indų myliomis (3000 metrų), tai reiškia, kad ne tik juos buvo įveikę, bet ir nurodydavo galimiems romėnų keliautojams įvairius etapus pagal „aborigenų“ sistemą, kad patogiau būtų keliauti.

Įspūdingiausias žemėlapyje yra romėnų šventyklos piešinys netoli Muzirio su įrašu TEMPLUM AUGUSTI, religinis pastatas, skirtas Augusto atminimui. Indų teritorijos gilumoje!

Netrūksta tokių įrašų kaip IN HIS LOCIS SCORPIONES NASCUNTUR („Šiose vietose gimsta skorpionai“) ir IN HIS LOCIS ELEPHANTI NASCUNTUR („Šiose vietose gimsta drambliai“) ir taip toliau. Arba INSULA TAPROBANE, taip nurodoma Šri Lanka. Galiausiai čia yra du žodžiai, priverčiantys pasvajoti ir aiškiai susiję su šilku: SETA MAIOR. Didžiausia tikimybė, kad jie nurodo Kiniją arba jos dalį.

Šioje vietoje kalba apie šilką pasidaro labai įdomi. Šilkas į Europą atvyksta dviem keliais: žeme, bet šio maršruto ilgą tarpsnį kontroliuoja ir „filtruoja“ patys pavojingiausi Romos priešai partai, įsikūrę dabartiniame Irane ir Irake. Ir jūra, kur viešpatauja Roma. Jūrinis kelias gerokai patogesnis, kadangi pirklių laivai gali gabenti didesnius šilko kiekius, palyginti su keliaujančiais Šilko keliu. Todėl romėnai stumiasi vis toliau į rytus, bandydami pasiekti šilko „šaltinį“ — Kiniją. Anot Lionelio Cassono, II a. pabaigoje jie pradeda prekiauti su Molukais, Sumatra ir Java, taip padaugėjo atvežamų gvazdikų, jau prieš daug amžių žinomų romėnams.

Kinai išmoks išplaukti į atvirą jūrą tik per ateinančius šimtmečius, taigi romėnai pirmieji „pasibeldė“ į jų duris. Žinome „oficialią“ pirmojo kontakto datą — tai buvo, kaip jau minėjome šioje knygoje, 166 m. po Kristaus. Tais metais romėnų pasiuntiniai buvo priimti imperatoriaus Huangdi. Tikriausiai tai nebuvo imperatoriaus Marko Aurelijaus siųsti pasiuntiniai, bet paprasti pirkliai, kurie kaip lašišos kilo šilko upeliu, kol galiausiai pasiekė vietas, iš kur jis kilęs. Tai įrodo faktas, kad tarp jų atneštų dovanų (dramblio kaulas, raganosių ragai ir vėžlių šarvai), tvarkingai surašytų kinų archyvuose, nėra papuošalų nei aukso. Tai nėra imperatoriškosios pasiuntinybės lygio dovanos. Anot Lionelio Cassono, labiausiai tikėtina, kad tai buvo pirkliai, bandę nugalėti konkurentus, pirkdami šilką tiesiai iš Kinijos, be tarpininkų...

Sugrįžimas į Romos imperiją

Taigi, dideli prekybiniai „mūšiai“ vyksta už Romos imperijos ribų. Ir šių intensyvių ekonominių mainų su Rytais pėdsakų vis kartkartėm pasirodo, taip pat ir atrandant romėniškų monetų — pagalvokite, kad toliausiai nukeliavusi buvo atrasta... Vietname, Mekongo upės deltoje!

O Indijoje iki šiandien jų rasta mažiausiai 2000 auksinių (aurėjų) ir 6000 sidabrinių (denarų). Neskaičiuojant smulkesnių. Įdomu tai, kad ant kai kurių monetų yra gilios įpjovos, taip indai tikrindavo, ar jos ir viduje auksinės, ar nėra padirbtos. Į kiekvieną romėną turėjo būti žiūrima kaip į „Kalėdų Senelį“, senovės tamilų tekstas pasakoja, kad į uostą, kuris vadinasi Muchiri (tai yra Muziris), reguliariai atvykdavo laivai su auksu ir vyno ąsočiais, o išvykdavo su pipirų kroviniais.

Paradoksalu, bet Muzirio uostas, minimas ir Plinijaus Vyresniojo bei Ptolemajo, prekybos su kitomis tautomis ir civilizacijos centras, buvo atrastas tik neseniai mažame Patanamo miestelyje, kur archeologai atkasė romėnų monetų, labai daug itališkos ir egiptietiškos keramikos fragmentų, be to, šešių metrų ilgio pirogą ir net senovinių plytų tiltelį su įtaisais švartuotis.

Ten dabar ir esame. Praėjo keli mėnesiai, vėjai pasisuko ir Junijus Faustas Floras ką tik įlipo į pirogą, pasukusią link didelio prekybinio laivo, išmetusio inkarą reide, jis nuplukdys jį į Raudonąją jūrą, iš kur galės grįžti į Pocuolį. Jį lydintis ir irkluojantis vyras yra indas, su kuriuo užmezgė gražią draugystę, būsimuosiuose prekybiniuose mainuose jis bus romėno vietinis „partneris“. Prieš kildamas į laivą Junijus Faustas Floras atsisuka, apkabina bičiulį ir draugystės ženklan duoda jam mūsų sestercijų. Praėjusį vakarą vyras susidomėjo Trajano veidu ir paprašė Junijų Faustą Florą papasakoti apie savo „karalių“. Tai bus gražus romėniškas suvenyras iš Pocuolio.