Milanas
MOTERŲ EMANCIPACIJA
Gintaro pirklys
Nedidelė vežimų vilkstinė kerta aukštų ir tamsių medžių mišką. Lyg šokdamas seną tango vėjas sukasi banguojančioje jų lapijoje. Jų gyvatišką šokį lydi nuolatinis švilpimas, primenantis tolimą kauksmą. Atrodo, kad visi šių nesibaigiančių miškų vilkai pasileido kaukti kartu.
Paskutinį vežimą vadelioja įsitempęs žmogus. Vis žvilgčioja susirūpinęs aukštyn — ir kairėn, ir dešinėn. Bet jo tamsios akys stengiasi pro kamienus įžvelgti ir miško gelmę — ar ten niekas nejuda.
Germanai šiose vietose visada gali užpulti, nes keliaujame į pietus lygiagrečiai netoli esančios sienos. Bet tai gana neįtikėtina. Šis kelias nuolat patruliuojamas, be to, nedideli raitosios sargybos postai strateginiuose taškuose išdėstyti nedideliais atstumais...
Vyras tai žino, daugybę kartų keliavo šiuo keliu. Bet jam labiau nerimą kelia ne tai, kas galėtų būti miške, o tai, kas yra jo vežime: daugybė gintaro.
Jis yra gintaro pirklys. Bet tokio vertingo krovinio, tikro lobio, dar niekada nėra gabenęs.
Mūsiškis sestercijus, kaip jau supratote, atsidūrė pas jį. Jam davė juo grąžą, kai pirko naują sandalų porą Mogontiako parduotuvėje, o ši savo ruožtu jį gavo iš centuriono, atėjusio nusipirkti puikiausios poros moteriškų siuvinėtų sandalų. „Sužadėtinei“, — taip jis sakė...
Gintaro pirklys į parduotuvę užėjo po poros minučių, grįždamas iš ilgos kelionės anapus sienos, per ją visiškai nudrengė savo senuosius batus. Bet buvo verta: toje kelionėje sugebėjo įsigyti nematytos kokybės ir dydžio gintaro gabalų.
Kodėl romėnams taip patinka gintaras
Gintaras vežamas nuo Baltijos jūros. Vietos tautos jį renka ledinėse pakrantėse. Joks romėnas ten nenukeliauja. Tai pernelyg pavojinga. Bet yra didžiulis mažų vietos prekiautojų ir vežėjų tinklas, jie kaip skruzdėlės gabena gintaro gabaliukus į Romos imperiją — keliauja takeliais, kuriuos žino tik jie, šie takai sudaro „Gintaro kelią“. Tai europietiškas „Šilko kelio“ atitikmuo — juo srūva milijonai sestercijų, o tikras raudonasis auksas juda romėnų civilizacijos link. Atvykimo taškas yra svarbus imperijos karinis miestas Akvilėja, jis netoli nuo dabartinio Triesto. Čia paprasti suakmenėjusių sakų gabaliukai tampa meno ir auksakalystės šedevrais.
Iš tikrųjų gintarą atrado ne romėnai — jis buvo vertinamas dar prieš šešis tūkstančius metų. Jau Mikėnų karaliai ir moterys dabino savo kūnus gintaro dirbiniais. Jais puošėsi egiptiečiai, graikai ir etruskai...
Gintaras naudojamas auskarams, antkaklėms, žiedams, lošimo kauliukams, moterų tualetiniams niekučiams (spalvotoms dėžutėms veido pudrai ar kriauklės formos lėkštelės kremams, šaukšteliams) gaminti. Dar — mažytėms statulėlėms. Apie jas ir jų didžiulę kainą strėles laidė Plinijus Vyresnysis: „...gintaro statulėlė, nors ir mažutė, kainuoja brangiau negu gyvi ir neblogai nuaugę žmonės!“
Kodėl gintaras toks patrauklus? Dėl savo spalvos, dėl to, kad retas, bet pirmiausia dėl elektrostatinių savybių, kurios senovėje atrodė „magiškos“ — patrintas gintaras įgyja elektros krūvį ir pritraukia plaukus arba plaukelius ant rankos, tai akivaizdžiai antgamtiška savybė. Graikai vadino gintarą elektronu, iš šio termino ir kilo mūsų žodis „elektra“.
Romėnai noriai perka gintarą, nes jam priskiriamos ir gydomosios galios. Plinijus Vyresnysis, garsus gamtininkas, miręs stebėdamas Vezuvijaus išsiveržimą, patyręs karys (gali būti, kad kovojo ir su chatais) ir puikus stebėtojas, patvirtina šį tikėjimą. Savo „Gamtos istorijoje“, garsiame beveik enciklopediniame gamtotyros traktate, jis rašo: „...dar ir šiandien valstietės, gyvenančios anapus Po upės, nešioja gintaro dirbinius — ir kaip papuošalus, ir dėl jų gydomųjų galių: išties tikima, kad [gintaras] gydo ir anginą, ir gerklės ligas.“
Gintaras tikrai patrauklus, dar ir šiandien tikima, kad nuo jo praeina galvos skausmai ir nakties košmarai, galbūt dėl jame įkalintų“ vabzdžių.
Šie vabzdžiai, kaip žinoma, žuvo prieš keturiasdešimt penkis milijonus metų, kai priešistorės medžių sakų lašai juos įkalino amžiname glėbyje. Tai atskleidė paleontologų atlikti moksliniai tyrimai. O kaip romėnai aiškino šių vabzdžių buvimą?
Nustebsime, kaip tiksliai pasakoja Plinijus Vyresnysis — ir tais laikais, kai žodis „iškasena“ dar buvo nežinomas — neįtikėtina yra šiose keliose eilutėse matyti jo racionalų mąstymą ir dedukciją, panašią į „leitenanto Colombo“24.
„Gintaras gimsta iš sakų, tekančių iš tokios rūšies pušies... Kad tai pušis, įrodo patrynus skleidžiamas gintaro kvapas ir tai, kad dega lygiai kaip sakingas deglas ir taip pat kvepėdamas. Kad gintaras buvo skystas, įrodo ir kai kurie aiškiai viduje matomi kūnai, pavyzdžiui, skruzdės, uodai ir driežai, prilipę ir vėliau įkalinti, kai sakai sukietėjo...“
Tai racionalaus romėno paaiškinimas, bet daugelis jo bendrataučių jums pasiūlytų mitologinį paaiškinimą: gintaro gabaliukai yra Eliadžių (Saulės dukrų) ašaros, išlietos dėl Faetonto, norėjusio pasivažinėti Saulės vežimu ir nukritusio į Po upę, mirties... Po minima neatsitiktinai. Nes iš esmės čia yra nuo Baltijos keliaujančio gintaro atvykimo taškas...
Mūsų pirklys, žinoma, tokių klausimų neužduoda, jam svarbu tik parduodi ir pasipelnyti. Jis labai sumanus. Jam pavyko per atstovą germaną ir geras pažintis gauti labai retų gintaro žaliavos gabalų, „pakreipus“ juos iš tradicinio gintaro kelio, kad atkeliautų iki jo, laukiančio prie imperijos sienos. Ir tai buvo verta.
Kokybė nuostabi — ši rūšis vadinama Falernum, nes yra tokios pat spalvos kaip šis vertingas vynas. Jis perregimas, primena pakepintą medų.
Kai prekė yra žmogus:
vežimuose — vergai
Dabar pirklio galvoje vienas tikslas — kuo greičiau atvykti į Italiją, kad galėtų parduoti savo brangų krovinį. Ir jam tikrai nepatinka šis kelias per miškus. Todėl prisijungė prie vergų pirklių vilkstinės, savo vežimuose-narvuose vežančių dešimtis sugrūstų germanų. Sargyba, lydinti ir sauganti vežimus su „žmonėmis-prekėmis“, turėtų atbaidyti galimus užpuolikus.
Pažvelkime į šiuos vežimus. Jei prisimintume modernų greitkelį, lengvai galėtume juos palyginti su kartkartėmis pralekiančiais gyvulius gabenančiais vilkikais. Kiek kartų juos matydami savęs klausėte — kas nutiks su šia avimi, šia karve ar šia kiaule? Beveik visuomet jaučiame, kad jai gyventi liko nebedaug ir ji greitai gyvenimą baigs — kita forma — kokiame nors prekybos centre ar skerdykloje. Tada jūs pradedate greičiau važiuoti, sunkvežimis pasilieka už nugaros, ir jūs apie jas pamirštate.
Taip pat ir romėnai. Kiek kartų romėnų vyras, moteris ar vaikas matė pro namus pravažiuojant vežimus su vergais? Daugybę kartų... Valandėlę atkreipdavo dėmesį į juos ir su nuostaba žiūrėdavo į vergų veidus. Paskui grįždavo prie savo kasdienių rūpesčių. Vergovė yra normalus dalykas. Ji nieko neerzina. Ir tai yra vienas iš didžiausių skirtumų tarp mūsų ir Romos imperijos.
Juk ir mūsų laikais dar yra sekso vergų ar vergų darbo stovyklose. Tokioje demokratijoje kaip mūsiškė, kur rūpinamasi net šunų ir kačių teisėmis, tai nepriimtina. Baisu pagalvoti, kad dar vis yra vergų pirklių. Bet dar baisiau mąstant, kad yra žmonių nusiteikusių jų nusipirkti ar juos išnaudoti. Tam tikru požiūriu, vergų pirkliai ir jų klientai niekur nedingo, jie vis dar tarp mūsų. Ir pabaisų jie neprimena. Priešingai, dažnai uždirbantys iš nelegalių vergų imigrantų darbo ar iš sekso vergių atrodo labai normalūs, galbūt restorane sėdi prie gretimo staliuko...
Priartėjame prie keturių vergų vežimų gurguolės. Keista, bet ši scena niekada neaprašoma istorijos knygose.
Pirmiausia nustebina patys vežimai. Jie girgžda ir kliba, persikreipia pataikę net ir į mažiausias duobes. Ratai neturi stipinų, jie ištisiniai, galima būtų tarti, kad primena apskritus stalus.
Grotos geležinės, tik vaikų vežimo medinės.
Žiūrime į uždarytuosius. Tai germanai. Jų visų plaukai purvini, susivėlę, ypač moterų. Bet neatrodo, kad jiems tai rūpi. Kūnai pusnuogiai, murzini. Tie keli dėvimi drabužiai suplyšę ir išterlioti. Jie keliauja jau daug dienų, niekam neatėjo į galvą jų nuprausti. Tai tik gyvoji prekė. Ir dar tas kvapas. Galbūt jis labiausiai ir smogia — nuo vežimų sklinda aštrus ir gaižus dvokas. Jie ne tik nesimaudo ištisas dienas, bet pajudėjus ryte net nesustojama ir dėl gamtos reikalų... Jie visi atliekami čia pat, vežime.
Mūsų akys, žinoma, ieško vergų akių, bet jų matome nedaug. Jie visi atsukę nugaras į grotas, tarsi norėtų užsisklęsti nuo pasaulio. Vieni stovi, kiti sėdi. Niekas nekalba. Jų žvilgsniai nudelbti, jie įveikti likimo, kuris juos staiga iš laisvų vyrų ir moterų pavertė daiktais.
Jie žino, kad nuo šiol visas jų gyvenimas bus viena kančia. Iki pat mirties. Galbūt jis bus labai trumpas. Kaip jūs jaustumėtės?
Labiausiai stebina tylintys vaikai. Priartėjame prie jų vežimo, jis mažesnis. Niekas neverkia, nesiskundžia. Ir ašaros baigėsi. Štai vienas susirangęs ant dugno nejuda. Kūnelis tokioje padėtyje apibūdina visą vergovės nežmoniškumą. Tai žeidžianti, perverianti širdį, kančia. Ir galbūt siaubingiausias dalykas, mūsų matytas šioje kelionėje. Vaiko, paimto vergovėn, neviltis neturi ribų, ji tarsi sunaikina ateitį — ir ne tik jo, bet ir visos žmonijos.
Vyrai, moterys ir vaikai tyliai juda savo naujo likimo link. Negali neprisiminti kitų vilkstinių — po maždaug dviejų tūkstančių metų šiose pačiose vietose priešinga kryptimi judančių traukinių, vežančių sunaikinti pasmerktus žmones.
Viena mergaitė stebi mus. Jos veidą rėmina grotos. Negalime perprasti jos žvilgsnio — jis ne maldaujantis, ne piktas, ne liūdnas. Tiesiog žiūri ir tiek. Tai užgesusio, nieko širdyje nebeturinčio žmogaus žvilgsnis. Tokio amžiaus turėtų žaisti su kitais vaikais, o greičiausiai jos kelias baigsis kur nors linksminant naktimis graikų krautuvininką ar, dar blogiau, viešnamyje Dalmatijos pakrantėje.
Priartėjęs sargybinis patraukia mus šalin, žvelgia nuožmiai. Stabtelime. Beveik angeliškas žvilgsnis ir toliau mus stebi, vis labiau toldamas.
Vergų pirklys
Nepriprasime prie šio žvilgsnio. Bet ar įmanoma, kad nėra romėno, kuris nekęstų prekybos žmonėmis?
Išties yra vienas veikėjas, kuriuo romėnai šlykštisi, — tai mango, vergų pirklys. Žmogus, galintis neįtikėtinai praturtėti. Žmogus be skrupulų. Tai dabar ir matome. Iš medžiu dengto vežimo, primenančio furgoną, atsidarius durims pasirodo mango, jis meta žvilgsnį į nedidelę gurguolę. Pro atvertas duris galime viduje įžvelgti nediduką kelioninį „butą“, čia yra kailiu apklota lova, ant jos sėdi šviesiaplaukė mergina, neabejotinai vergė.
Šio vyro mažos negailestingos akys, ilga nosis, plonos lūpos. Kiek atsikišęs sočiai pavalgančiojo pilvukas, mūvi kelis žiedus, išduodančius, kad versle sukasi aukštai. Iš tikrųjų niekada nesustoja. Dažnai būna prie sienų, kur atkeliauja „siuntiniai“ nuo jo „korespondentų“ Germanijoje, gaudančių kitų genčių žmones ir paskui juos parduodančių. Arba sekančių paskui maištus slopinančius pasienyje ar gilyn besiveržiančius legionus. Jų vežimus užpildo ne tik sučiupti priešų kovotojai, bet ir moterys bei vaikai, pagrobti per kariškus žygius į kaimus anapus sienos. O kai kovos neverda, atsiranda kitų vergų tiekimo šaltinių: pasiunčia savo bendradarbius miestuose susirankioti tėvų paliktus vaikus. Kiekviename miesto centre yra vieta, kur naktį ar rytą jie dažnai paliekami — šventykla, kolona gatvės kampe, šiukšlynas. Kodėl vaikai paliekami? Kadangi tėvai nenori ar negali jų išlaikyti — yra pernelyg neturtingi, šeima jau gausi, o galbūt juos pagimdė prostitutė... Būna nenorimų vaikų ir iš gerų šeimų, kai kyla įtarimų, kad jie — neištikimybės vaisiai, o galbūt nepageidaujamos lyties.
Įprasta sulaužyti jiems ranką ar paversti šlubiais, taip jie labiau tinka tiems, kuriems reikia mažų vergų išmaldai prašyti.
Be to, yra sučiuptų romėnų piliečių — tai yra piliečių, netikėtai pradingusių, galbūt keliaujančių verslo reikalais — jie irgi pamaitins vergų turgų... Turėsime progos stebėti tai per mūsų kelionę kitoje Romos imperijos vietoje.
Įžengėm į Italiją
Vilkstinė po kelių dienų kelionės persikelia per Alpes ir pasirengia įžengti į Po upės slėnį. Įveikė labai aukštas ir šaltas perėjas. Kalnai vis dar užkloti sniegu. Ten romėnų laikais niekas nekopė. Alpinizmo nebuvo, nebuvo „įsimylėjusių kalnus“. Viršukalnės suvokiamos kaip priešiškos, pavojingos ir labai tolimos vietos. Panašiai kaip šiomis dienomis prarajos. Niekas ten nedrįsta kopti, išskyrus kai kuriuos kalnų ožių ir gemzių medžiotojus. Nuostabu pagalvojus, kad ten, aukštai ledynuose, tik kitoje Alpių vietoje, Similauno žmogaus mumija (jis gyveno priešistorės laikais, buvo rastas su kirviu, lanku, strėlėmis, drabužiais) jau laukia, kol bus atrasta. Pagalvokite — nuo jos iki romėnų laikų jau prabėjo trys tūkstančiai penki šimtai metų, maždaug tiek mus skiria nuo Ramzio II. Bet turėjo praeiti dar du tūkstančiai, kol buvo atrasta ir ištyrinėta.
Vilkstinė įveikė kalnų perėjas. Nors sučiupti germanai pripratę prie nepriteklių, jau trys vergai mirė nuo šalčio, bado ir žiaurių sąlygų. O kitų žaizdotos kulkšnys ir kaklai — ten, kur jie prikaustyti geležiniais žiedais ir antkakliais.
Mango įtūžęs dėl prarasto pelno ir žiauriai daužo savo tarnus, nors puikiai supranta, kad jie nekalti. Vergai miršta kiekvienoje kelionėje.
O dabar, vos pradėjus leistis, teks įveikti paskutinę kliūtį — muitinę.
Pereiti romėnų muitinę:
gudrybės ir kontrolė
Romėnų muitinės visoje imperijoje yra išdėstytos strateginiuose taškuose, ne tik prie sienų, kaip, atrodytų, logiška būtų manyti, bet ir tarp vienos bei kitos provincijos. Kiekviena prekė turi būti apmokestinta ir tuomet, kai pajuda iš romėnų teritorijos.
Galite įsivaizduoti ilgiausius patikrinimus, kai muitininkai bet kuriuo pretekstu bando išplėšti grašius... Būtent tai dabar vyksta. Vilkstinė sustoja ilgoms valandoms.
Įstatymas labai paprastas — viskas, ko gali prireikti kelionėje, neapmokestinama. Taigi vežimai, jaučiai, mulai, arkliai, „lagaminai“ su drabužiais, be to, viskas, kas yra usum proprium25, pavyzdžiui, žiedai, asmeniniai papuošalai, dokumentai, laikrodžiai — visa tai neapmuitinta.
Už visa kita mokamas muitas. Iš tikrųjų už viską — brolių pora mažame vežime ginčijasi su muitininku, norinčiu apmuitinti urną, kurioje tėvo pelenai, jie veža juos namo, kad palaidotų šeimos kape. Ir velionis apmokestinamas. Belieka nustatyti, kiek jis vertas... Būtent dėl to dabar ir ginčijamasi...
Pirmiausia muitininkai prašo, jūsų vežamų gėrybių (portitores) sąrašo, vadinamo professio. Taikomi mokesčiai paprastai yra protingi, sukasi apie 2 procentus prekių vertės, daugiausia gali būti 5 procentai.
Visai kas kita prabangos prekės. Šilkas, brangakmeniai, vertingi audiniai apmokestinami 25 procentų muitu. Mūsų gintaro pirklys, suprantama, turės sumokėti nemažą sumą. Bet jis, be abejo, tai numatė, kadangi yra „žmogus prakutęs“... Taigi, leido suprasti, kad norėtų pasikalbėti akis į akį su muitininkų vyresniuoju. Kai pastarasis užlipo į mažą dengtą vežimą, jam sumokėjo gerą sumą auksinėmis monetomis už iki šiol patikrintą gintarą, o paskui į muitininko saują įspraudė didelį gražų gabalą, kad patikrinimas jau ir baigtųsi... „Galima bus padaryti tavo žmonai puikų papuošalą“, — sakė jam. Žinoma, vertingiausi ir didžiausi gintarai gerai paslėpti apačioje ir išvengė muitininkų akių, šie patikrino tik tuos vidutinės kokybės, pirklio sudėtus matomoje vietoje.
Iš tikrųjų tai vaidmenų žaidimas. Muitininkai kuo puikiausiai žino, kad jeigu toliau tikrintų, pasirodytų vertingiausi gabalai, bet dabar visi patenkinti: oficialiai muitininkų vyresnysis jį privertė sumokėti didelę sumą pasienio muito (jos netgi pakaks pasidalyti su kolegomis). Savo ruožtu pirklys žino, kad sumokėjo tik dalį mokesčių, sutaupydamas likusius. Pagaliau jauna muitininko žmona turės puikią raižytą antkaklę...
Tiesą sakant, juodu susitinka ne pirmą kartą, ir tarp jų visada galiojo šis nebylus susitarimas nebaigti patikrinimo...
Regis, niekas per du tūkstančius metų nepasikeitė...
Muitininkų vyresnysis išlipa iš vežimo ir įsako savo pavaldiniams patvirtinti professio antspaudu, taigi niekas nebetrukdo gintaro pirkliui išvykti. Kiti beregint viską supranta ir mosteli mažajam vežimui pasitraukti iš vilkstinės ir keliauti toliau.
Ne ką trukus pasigirsta muitininko džiaugsmingi šūksniai — prie muitinės sustojusio mulo varovo maišų dugne rado puošnių sidabrinių indų... Akivaizdu, kad jis, pasinaudodamas tuo, kad atrodo neišvaizdžiai ir kukliai, bandė pranešti prabangos prekių. Ar jos vogtos? Ar tai daro savininko, bandančio išvengti patikrinimo, paakintas? Nežinome. Žinome tiktai, kad šiuo atveju muitininkų uoslė buvo apdovanota. Ilgų metų patirtis leidžia jiems suprasti, kad kai kurie atrodantys varganai ir kukliai keliautojai turi daug paslapčių ir staigmenų. Ir jie išmoko juos atskirti...
Kas nutiks toliau? Įstatymas paprastas: viskas bus sulaikyta. Bet atsakingas asmuo galės išsipirkti atimtas prekes... Žinoma, už tokią kainą, kokią nustato muitininkai! O tai reikš mažiausiai dvigubai brangiau, negu tie daiktai verti...
Paslėpti vergus
Padėtis su vergų vežimais kiek kitokia.
Mango nervingai vaikšto šen bei ten spausdamas muitininkus, kad jo prekės šaltyje „genda“. Bet tai tik paskatina tikrinti priekabiau. Suerzinti jo šiurkštaus ir pasipūtusio tono jie imasi kratyti visur, net asmeninius krovinius, ieškodami nedeklaruotų daiktų. Tikrina net palydos sargybinius ir visus vilkstinės patarnautojus.
Mango dėl patikrinimo nesijaudina — jis švarus, žino, kad nieko neras. Iš tikrųjų jis mausto kitaip. Mirę vergai sumažino jo pajamas turguje, todėl rengiasi jas atsiimti pervesdamas porą kaip savo šeimynykščius. Viena yra ta šviesiaplaukė mergina, kurią pastebėjome vežime ant lovos. Kita — mergaitė įdėmiu žvilgsniu. Aprengė jas įprastiniais drabužiais ir pasodino į vežimą šalia savęs. Apsimeta, kad tai jo žmona ir dukra.
Jas pasirinko, nes tai pačios vertingiausios jo „prekės“ ir turguje iš jų uždirbs daug — jos jaunos ir gražios. Be to, gali tikėtis, kad jos tylės. Pirmoji yra mango iki mirties įbauginta ir užguita. Kita niekuomet nekalba... Tai daugybę kartų suveikusi gudrybė. Bet rizikinga.
Romėnų įstatymas, kaip primena Niujorko universiteto docentas ir didelis senovės kelionių ekspertas Lionelis Cassonas, šiuo atveju byloja aiškiai — jei pasienyje bus įrodyta, kad kas nors bando slapta pravesti vergą kaip savo šeimos narį, o tasai atskleis savo tikrąją tapatybę, bus iš karto išlaisvintas. Nebebus daugiau vergas.
Muitininkų vadas žiūri į merginą ir mergaitę... Jam kyla įtarimas. Normalu, kad vergų pirklys gali turėti gražią žmoną ir dukrą.
Bet užkliūva viena detalė — įlipęs į vežimą mato tik vieną lovą. Ir ji siaura jau ir vienam žmogui, nekalbant apie porą. O tuomet kur miega mergytė? Jai nėra vietos, nebent ant grindų.
Suvokia, kad kažkas ne taip. Stebi tiedvi, sėdinčias ant vežimo pasostės, jį pritrenkia tuščias mergaitės žvilgsnis. Tokio žvilgsnio nepamirši. Muitininkų vyresnysis viską supranta... Bet kaip ją išvaduoti? Reikia, kad pasisakytų esanti vergė...
Tuomet jam šauna mintis. Nusiima šalmą. Prieina prie mergaitės.
Nusišypso jai ir pradeda žemu balsu niūniuoti lopšinę germanų kalba. Vieną iš tų, kurias jo žmona (jauna moteris, gausianti gintaro antkaklę) dainuoja jų vos gimusiai dukrai. Jis vedė atleistinę moterį, tai yra buvusią vergę. Ji irgi iš Germanijos. Tik sunku pasakyti, ar iš tos pačios genties. Germanijos tautų gausų, jų tarmės ir kalbų vartosena labai įvairi. Tačiau kalbos pagrindas panašus. Galbūt tai suveiks ir atvers mergaitę...
Muitininkų vyresnysis žiūri mergaitei į akis ir uždainuoja pirmąjį posmą... Bet nieko nevyksta. Užtraukia antrąjį... Nieko. Trečiąjį švelniai šnabžda mergaitei į ausį... Ji lėtai apkabina jį mažom rankelėm. Dabar jos akys užsidega. Ir garsiai ima šaukti mamą...
Lyg įmesto į upelį lapo, jos likimas staiga ir vėl pasikeitė. Muitininkų vadas paima ją ant rankų, paskui ištiesia ranką ir trūkteli «žmoną“ į muitinės pastatą. Mango bando jį sustabdyti ir lyg į gaisrą skuodžia link jų, bet sustoja, kai visą sceną stebėję kiti du muitininkai išsitraukia kalavijus ir nukreipia juos į jo krūtinę ir kaklą. Mango kelia rankas į dangų ir grįžta prie vežimo. Suprato, kad žaidimas baigtas.
Išsivadavimas
Vežimų kolona formaliai sustabdoma ir patraukiama į kelio pakraštį, kad netrukdytų pravažiuoti kitiems. Pašaukiama muitininkų vado žmona. Kai įeina į kambarį, vyro kabinetą, pamato mergaitę susivėlusiais šviesiais plaukais ir tamsiai mėlynomis akimis susuptą antklodėn su pieno puodeliu rankoje.
Pakanka poros meilių žodžių gimtąja kalba, ir mergaitė bėga į moters glėbį, ieškodama prieglobsčio jos ilguose drabužiuose.
Ilgai netrunka, kol ji papasakoja, kad mango nėra jos tėvas, o šviesiaplaukė mergina nėra jos motina. Sunkiai pavyksta prakalbinti pastarąją, siaubo sukaustytą. Bet netrukus muitininko žmona ir dvi moteris siejanti kalba pamažu pralaužia ledus.
Jas abi „žmonių medžiotojai“ iš jų pačių genties sučiupo netoli Germanijos širdies ir pardavė vergų pirkliui.
Muitininkų vadas kartu su kitais saviškiais eina pas mango ir formaliai iš jo atima teisę į dvi verges, jas čia pat išvaduodamas, kaip ir numato įstatymas. Vyras išpučia akis ir paraudonuoja iš pykčio, bet nieko negali padaryti. Sumokėjęs savo muitą, įsako vežimų vilkstinei judėti pirmyn.
Siūbuodami ir staigiai pašokdami vežimai-narvai leidžiasi į kelią link Po upės slėnio. Už grotų niekas neatsigręžia. Jie visi laukia, kol sužinos, kaip pasisuks jų likimas — pirmiausia vergų turguje, kuris jau netoli. Teliko kelios dienos.
Taigi vilkstinė su likimų kroviniu girgždėdama tolsta, pasuka už kampo ir pradingsta.
Ją iki pat galo stebi mergaitės, įsikibusios naujos „mamos, tamsiai mėlynos akys... Šiandien, kaip muitininkų vyresnysis jau suprato, jo šeima pagausėjo nauju nariu...
Tuometinis Milanas
Gintaro pirklys pagaliau pasiekia Po upės slėnį. Būtų galėjęs keliauti į Akvilėją, kur klesti gintaro turgus. Bet pasirinko vykti čia, kadangi turi nuostabų klientą savo gintaro žaliavos gabalams. Tai viena iš pastebimiausių šeimų senoviniame mieste, vardu... Mediolanas. Tai yra Milanas.
Žinoma, Milanas romėnų laikais ne toks kaip dabar: pakanka pagalvoti, kad vieta, kur iškils Sforcų pilis, šiandien pačiame miesto centre, o Trajano laikais dar toli už sienų, kaime. Vis dėlto Milanas labai svarbus miestas imperinės Italijos teritorijoje. Tai buvo labai naudinga užnugario bazė Julijaus Cezario kampanijose, vėliau Augustas čia pastatydino ilgą gynybinę sieną.
Koks jo dydis? Sudėkite iš eilės šešias septynias Katedros aikštes ir pereisite miestą nuo vieno galo iki kito, neišeidami už respublikos laikų sienų. Taigi Mediolanas nėra milžiniškas, bet čia yra viskas: forumas, termos, gražus teatras, net ilgas cirkas vežimų ir žirgų lenktynėms miesto viduje, o tai neįprasta romėnų miestui (paprastai cirkas būna už miesto ribų). O romėnų laikų Meacos stadionas (San Sire), tai yra gladiatorių kovų amfiteatras, priešingai, yra už sienų. Taigi, milaniečiai, norėdami nueiti į vaidinimus, turėjo išeiti už kurių nors vartų.
Mediolanas yra suromėnintas keltiškas vardas — iš tikrųjų Milaną prieš septynis amžius įkūrė insubrų gentis.
Anot kai kurių mokslininkų, jo vardas — Mediolanum — kilęs iš to, kad jis buvo viduryje išplėtoto susisiekimo kelių tinklo. Ir nuo pat gimimo jo branduolys maždaug atitiko dabartinį centrą Katedros aikštėje.
Tuomet, aišku, nebuvo jokios į dangų kylančios „Maduninos“. Jos vietoje mieste, svarbios šventyklos viduje, buvo iškilusi kita šventos moters figūra — Belisamos, menų ir amatų, susijusių su ugnimi, deivės. Polibijus, graikų istorikas, gyvenęs du šimtus metų prieš Kristų, ją lygino su Minerva.
Jos šventykloje, keltų laikų „katedroje“, buvo laikomos labiausiai gerbiamos galų insubrų, vadintų „nepalaužiamaisiais“ karo vėliavos.
Atvykstančiam iš ilgos kelionės, Mediolano siluetas atrodo pažįstamas — ilga žemo mūro linija, virš kurios lygiais tarpsniais kyla bokštai. Šen bei ten už senovinės gynybinės sienos kyla dūmai, bylojantys apie turtingą miesto gyvenimą. Tai patinka gintaro pirkliui, pavargusiam po šios ilgos kelionės ir trokštančiam gerai išsimaudyti. Paragina arklius ir tampa taškeliu tolumoje, kurį netrukus praryja vieni iš miesto vartų.
Mediolano Montenapoleonės gatvės stiliaus atmosfera
Esame Milano gatvėse. Šalia teatro (La Scalos teatras iškils šiek tiek toliau nuo savo „pirmtako“).
Sestercijus ir vėl pakeitė savininką.
Dabar jis Milano aukštuomenės šeimos, priėmusios gintaro pirklį, nario krepšelyje. Pirkliui rodant savo prabangųjį rinkinį daugelis šeimynykščių susirinko aplink stalą. Bet jau tuomet sestercijaus su savimi neturėjo. Jį sumokėjo šeimos vergui, kad pasaugotų vežimą, paliktą prie miesto vartų, taip sestercijus perėjo į kitas rankas. Dabar yra vieno iš turtingo milaniečio, įsigijusio gintaro, kad padarytų iš jo papuošalų, dukros krepšelyje.
Tai graži, aukšta ir liekna moteris, juodi plaukai surinkti į sudėtingą kuodą ant kaklo, priekyje suformuota ant kaktos krintanti faraoniška šukuosena. Šis aukštas „statinys“ primena popiežiaus galvos apdangalą — ji padaryta ant lengvo medinio rėmo, padengto juodais iš Azijos atvežtais plaukais. Tai tikras Romos laikų šinjonas.
Bet labiausiai stulbina drabužiai — geriausio darbo ir tikrai labai brangūs. Niekas gatvėje neturi tokių, šiandien pavadintume juos vardiniais drabužiais.
Ji kartu su kita moterimi, savo drauge, to paties luomo, tai liudija labai panašūs drabužiai. Bateliai pasiūti iš papuoštos ir iškvėpintos odos (romėnai mokėjo taip išdirbti odą, kad ji labai maloniai kvepėtų, to šiandien niekas dar nepakartojo).
Abi moterys vilki lengvutėlėmis tunikomis, labai gundančiai apglobiančiomis kūnus. Tarp krūtų ir aplink juosmenį sukryžiuoti šviesiai raudono audinio kaspinai išryškina jų jaunatviškas formas.
Gatve praeinantys vyriškiai į jas žvalgosi pirmiausia dėl išvaizdos, o štai kitos moterys, besidairančios pro langus ar iš parduotuvių, kuriose dirba, gilumos stebi jas dėl drabužių. Ir tai pavydūs žvilgsniai.
Puošniausiai atrodo palla, skaros, kuriomis moterys apsigobusios pečius — jos iš ploniausio šilko. Įsigyti tokios kokybės šilko yra labai sunku, ir tik turtuoliai tai gali. Jis atgabenamas iš labai toli, tai mes dar atrasime savo kelionėje, iš Kinijos, iš už Romos imperijos ribų. Atkeliavo čia begalinės pirklių, kirtusių Azijos įkaitusias dykumas, snieguotus kalnus ir neaprėpiamus atogrąžų vandenynus, „grandinės“ dėka.
Šis drabužis dėl savo retumo turėtų būti muziejuje, o ne čia — vidury gatvės.
Akivaizdu, kad abi moterys priklauso Mediolano visuomenės grietinėlei, be kita ko, tai galima suprasti ir iš dviejų, elegantiškai apsirengusių ir jas nedideliu atstumu sekančių vergų — asmens sargybinių.
Labiausiai stebina jų laisvas elgesys, garsus juokas, tai, kaip jos sustoja prie parduotuvės apžiūrėti šydų ar papuošalų pas kuklų amatininką gatvės kampe. Ir moka lengvai ir drąsiai, tai byloja apie jų turtą. Tai žino ir tuo naudojasi: tai jų pinigai, o ne jų sutuoktinių ar brolių.
Mums tai šiandien primena kasdienes scenas, matomas šiuolaikinio Milano elegantiškose gatvėse, kaip ir bet kurio kito miesto.
Bet kiek „normali“ yra tokia scena laikais, apie kuriuos kalbame? Juk esame įpratę galvoti apie griežtas romėnų laikų taisykles, apibrėžiančias moterų elgesį. O štai šiedvi visiškai jų nepaiso. Ar jų „nepriklausomybė“ yra taisyklė, ar išimtis?
Emancipuota moteris
Toks nepriklausomas elgesys iš tikrųjų yra to meto romėnų moterų vadavimosi, prasidėjusio prieš kelias kartas, vaisius. Palyginti su senovės Romos laikais, kai moteris tyliai sėdėjo ant kėdės, kol jos vyras, išsitiesęs triklinijaus gulte, mėgavosi pokyliu su svečiais, prabėgo šiek tiek laiko.
Dabar romėnų moterys pagal įstatymą gali laisvai valdyti Paveldą ir šeimos pinigus, nesikišant sutuoktiniui ar broliui. Jos pokyliuose valgo atsigulusios, eina į termas ir — o siaube siaube! — geria kaip vyrai. Ir taip sukelia kai kurių mizoginiškų autorių (kadangi tuometinės visuomenės moralė yra mizoginiška) pyktį, pavyzdžiui, Juvenalio, savo „Satyrose“ vienoje vietoje sakančio: „...kaip gyvatė, įkritusi į statinę... Ji geria, paskui vemia. O visas pasišlykštėjęs vyras žvairuodamas stengiasi sulaikyti tulžį...“
Juvenalis buvo itin kandus, kalbėdamas apie nepriklausomas, jo akimis žvelgiant, pernelyg „laisvas“ moteris.
Imperijos laikais moterų nepriklausomybė išties pasiekė lygį, palyginamą su šių dienų Vakarų visuomene. Įspūdinga matyti, kiek šiuo požiūriu yra panašumų su mūsų epocha, netgi kalbant apie poros santykius. Pavyzdžiui, skyrybas.
Jei manote, kad skirtis yra būdinga tik šių laikų personažams, kai išnykusios anų laikų vertybės, klystate. Romėnų laikais einama dar toliau.
Pavyzdžiui, visai normalu sutikti vyrų ar moterų, išsiskyrusių ne vieną, bet keletą kartų.
Išsiskirti taip lengva, kad daugelis moterų per savo gyvenimą turi ne vieną sutuoktinį. O dar pagalvojus apie kraitį... Istorijos įgyja nesibaigiančius muilo operų vertus siužetus. Pabandykime suprasti šį „dutūkstantųjų pasaulį“... Prieš du tūkstančius metų.
Skyrybos... Ir jokių vaikų
Dvi moterys toliau eina gatve, jas prisiveja gražus vyriškis. Gerai apsirengęs, puikių manierų ir patrauklios šypsenos: ima juodaplaukę moterį už parankės ir toliau eina kartu su ja. Šis vyras yra jos naujas sužadėtinis...
Po kelerių metų santuokos su vyresniu vyriškiu juodaplaukė jam „primetė“ skyrybas ir dabar susirado naują partnerį, su kuriuo nori susituokti.
Jis tikrai jaunesnis ir tvirtesnis nei buvęs... Bet, daugelio akimis žvelgiant, panėši į kraičių medžiotoją. Jis taip pat ką tik išsiskyrė ir jau kurį laiką ieško „geros partijos“.
Kraičių medžiotojai labai įprasti romėnų visuomenėje, jie kaip rykliai sukiojasi ieškodami savo aukų. Apie juos kalba netgi Marcialis (I, 10). Tik paklausykite:
Gemelas nori vesti Maronilą: ilgisi, skubina, maldauja ir dovanas siunčia.
„Ji tokia graži?“
Nėra bjauresnės pasauly.
„Kuo ji vaikiną patraukė?“
Ji kosti.
(Kosulys, be abejo, reiškia, kad jos prasta sveikata, liga greičiausiai ją nuvarys į kapus, ir taip Gemelas, kraičių medžiotojas, paveldės visą Maronilos turtą.)
Juokdamasi ir garsiai kalbėdamasi trijulė dingsta gatvės gilumoje, juos visą laiką lydi du tylūs lyg šešėliai vergai...
Kaip jau minėjome, tokia grupė tikrai nėra retenybė romėnų visuomenėje, nėra reta ir aplinkybė, kad nė vienas iš trijų neturi vaikų. Nei jų nori.
Niekas neturi vaikų, visi skiriasi... Kodėl? Tai turi gilias šaknis.
Romėnų santuoka respublikos laikais visada buvo palanki sutuoktiniui, o ne žmonai. Santuokoje cum manu, moters globa (manus26) pereidavo iš tėvo sutuoktiniui, tarsi ji būtų daiktas, namų gyvis. Žodžiu, moteris pereidavo iš tėvo į vyro kontrolę (tai dėl to iki pat nesenų laikų būta tradicijos, kad sužadėtinis busimojo uošvio prašytų dukros „rankos“. Kalbama ne apie ranką perkeltine prasme, bet apie valdžią dukrai. Ne busimoji sutuoktinė turėjo spręsti, bet jos tėvas).
Akivaizdu, kad romėnė tokiu atveju negalėjo nuspręsti palikti sutuoktinio. Jis savo patria potestas27 valdė ją, lygiai kaip ir jų vaikai. O štai vyras galėjo jos išsižadėti akimirksniu dėl bet kurios priežasties, net pačios banaliausios.
Į respublikos laikų pabaigą ši santuokos forma išnyko, ją išstūmė santuokos formulė sine manu, kai valdžia moteriai likdavo jos gimtojoje šeimoje. O tai reiškė, kad ir moteris bet kurią akimirką galėjo atstumti savo sutuoktinį. Ir jeigu moteris buvo kilusi iš turtingos šeimos, o vyras ne, jis bet kurią dieną galėjo likti be pragyvenimo lėšų.
Tai suteikė romėnei milžinišką galią ir nepriklausomybę nuo sutuoktinio.
Pridurkime pamatinį faktą, kuris ją išlaisvino dar labiau: Romos senatas nubalsavo, kad įstatymai leistų moteriai perimti ir valdyti visus pinigus ir nuosavybę, kurią galėjo paveldėti iš tėvo (to anksčiau nebūdavo — turtą valdė sutuoktinis arba brolis).
Žodžiu, respublikai žlugus moteris tapo ekonomiškai nepriklausoma ir turėjo tokias pačias teises santuokoje, kaip ir sutuoktinis. Skyryboms pakako, kad vienas iš dviejų liudininkų akivaizdoje pratartų sakinį, ir pora būdavo išskirta. Daug greičiau nei šiais laikais.
Skyrybos tapo tokios paprastos, kad ėmė plisti nelyg aliejaus dėmė. Prasidėjo „tikra porų skyrybų epidemija“, kaip tvirtino Jėrome’as Carcopino, vienas iškiliausių romėnų laikų tyrinėtojų.
Iš tiesų, jei apžvelgtume romėnų epochos „didžiuosius vardus“ susidurtume su daugelį kartų išsiskyrusiais, apie tai istorijos knygose nekas tepasakojama. Štai kai kurie iš jų.
Sula: senatvėje išsiskyręs ketvirtą kartą, penktą kartą susituokė su savo ruožtu jau išsiskyrusia mergina.
Cezaris: vieną kartą išsiskyręs.
Katonas Utikietis: išsiskyrė su savo žmona Marcija, paskui ją vėl vedė iš esmės dėl pinigų. Kol jie buvo išsiskyrę, ji buvo ištekėjusi ir jos naujasis sutuoktinis mirė, palikdamas jai dar daugiau pinigų...
Ciceronas: atstūmė Terenciją, su kuria gyveno trisdešimt metų ir su kuria turėjo vaikų, kad vestų daug jaunesnę ir gerokai už save turtingesnę merginą Publilą. Atstumtoji žmona nepuolė į neviltį, buvo emancipuota moteris ir ištekėjo dar du kartus...
Šių „širdies polėkių“ pagrindas, kaip supratote, dažnai buvo pinigai, kadangi skirdamasi moteris galėjo atsiimti visą kraitį, išskyrus tuos turtus, kuriuos teisėjas nuspręsdavo teisinga būsiant palikti sutuoktiniui, kad galėtų rūpintis vaikais, arba kaip kompensaciją.
Laisvos turėti daug vyrų
Žodžiu, turtinga moteris imperijos ar Trajano laikais yra įtakinga visuomenės veikėja: ji nepriklausoma, teisiškai yra vienintelė savo turtų valdytoja ir gali už pavadžio laikyti sutuoktinį (kad ir garsų), ypač jei šis ją vedė dėl pinigų...
Taigi neretai moterys nusprendžia „mėgdžioti“ vyrus ir tuoktis daugelį kartų.
Pirmą kartą jos tai daro pačios rinkdamosi, iš meilės, dėl patogumo, bet ne palieptos, kaip nutikdavo anksčiau jų pirmtakėms. Vatikane atrastame nekropolyje viena moteris, Julija Treptė savo du vyrus palaidojo greta... (kažin, kaip turėjo jaustis trečiasis, jeigu tokį turėjo).
Verčia šyptelėti tai, kad pirmajam vyrui pastatydino labai gražų antkapį, tikrą meilės ženklą. O štai antrajam gerokai kuklesnį, su skubota ir labai paviršutiniška epitafija...
Aprašydamas šią visuomenę, kuri, rodos, šiuo požiūriu yra beveik toliau pažengusi nei mūsiškė, Seneka sakė: „Jokia moteris nemanė raudonuoti [iš gėdos] dėl savo skyrybų, turint galvoje, kad net ir gerbiamiausios ponios dažnai turėdavo įprotį skaičiuoti savo metus ne pagal konsulų, bet pagal vyrų vardus.“
Jėrome’as Carcopino su šiokiu tokiu sarkazmu aprašė, kaip pasikeitė romėnė, pereinant iš respublikos į imperiją: „...Moteris, [anksčiau] griežtai pavaldi savo ponui ir viešpačiui, šiandien yra lygi, varžosi su juo, jei jam nevadovauja. Ji gyveno, kai turtas buvo bendras, dabar turtas beveik visiškai atskiras. Jis taip didžiavosi jos vaisingumu, dabar jo bijo. Buvo ištikima, dabar nepastovi ir sugedusi. Ji skirdavosi retai, dabar skiriamasi taip greitai ir taip lengvai, kad tai tas pats, anot Marcialio, kaip naudotis „įteisinta neištikimybe““.
Gimstamumo katastrofa Romos imperijoje
Gimstamumo sumažėjimas yra kitas šio laikotarpio bruožas, lydintis moterų emancipaciją. Romėnų visuomenę kartų kartas lydi chroniškai mažas gimstamumas, panašus į šiandieninį Vakarų visuomenėje.
Kalbant apie mus, priežastys yra tos, kad tuokiamasi vis vyresnio amžiaus (o moteriai vis sunkiau tapti nėščia), taip pat pabrango gyvenimas (pradedant prabangiais butais, baigiant automobiliu, kitomis išlaidomis ir sąskaitomis), taigi problemiška turėti gausią šeimą. Be to, linkstama į vartotojiškus gyvenimo modelius, kai pinigai dažniau investuojami į gyvenimo kokybę negu į vaikus (priešingai nei darė mūsų seneliai, laikę šeimos gausėjimą investicija į ateitį, tikrąja pensija)... O kokios buvo priežastys Romos laikais?
Nėra aišku. Iškelta daug hipotezių. Pavyzdžiui, paplitęs apsinuodijimas švinu, esančiu vyne, bet kažin ar tai tikėtina, kai kalbama apie visus gyventojus.
O gal tiesiog romėnės (aukštesnių luomų) sąmoningai atsisakė turėti vaikų, kad išlaikytų laisvą, motinystės nesuvaržytą gyvenimo būdą, ir jauną bei gundantį kūną, nenukamuotą pasikartojančių nėštumų, kaip pamatysime, labai rizikingų.
Išties, santuokų ir skyrybų sūkuryje vaikai galėjo būti nepatogi „našta“.
Bet visi paaiškinimai nelabai dera su natūraliu moters polinkiu pagimdyti vaiką ir jį globoti. Taigi motyvai nėra aiškūs, bet problema yra: kaip atskleidžia Carcopino, laidotuvių stelų, skirtų mirusiems atleistiniams vergams (liberti), neturintiems vaikų, yra siaubingai gausu.
Žinoma, imperija turi savo priešnuodžių. Kad susidorotų su vaikų stygiumi, aukštesniuosiuose luomuose plinta paprotys įsivaikinti. Taigi senatvėje daugelis turtingųjų „įvaikina“ jau subrendusį žmogų, kad jų „giminė“ būtų pratęsta.
Taip pat, kad būtų įveiktas mažas gimstamumas, paprotys išlaisvinti vergus dar šeimininkui gyvam esant ar testamentu suteikia naujo kraujo romėnų visuomenei, savo prigimtimi daugiatautei (bet mono-kultūrinei, tai svarbu).
Emancipuotos romėnės portretas: mėgautis gyvenimu
O kokios asmenybės buvo tų laikų emancipuotos moterys? Jei galėtume pakviesti jas vakarienės į namus, su kuo susitiktume? Žinoma, praėjo daugelis amžių, bet yra būdas tai sužinoti. Jei skaitytume tarp Juvenalio kūrinių eilučių, iš jo romėnių karikatūrų mums pavyktų susidaryti tikrąjį „portretą“.
Pamatytume nepaprastai savim pasitikinčią, sąmojingą, inteligentišką, galinčią prie stalo kalbėti įvairiomis temomis — nuo poezijos iki tarptautinės politikos — moterį, mokančią pasakoti, besistengiančią suprasti savo laiką ir pirmiausia mėginančią išreikšti save. Todėl vyrai tokie įsibauginę (ir kritiški).
Juvenalis šeštojoje iš savo „Satyrų“ sako, kad moterys liovėsi siuvinėti, skambinti lyra, skaityti balsu... Dabar susižavėjo politika, kalbasi apie iš visos imperijos ateinančias žinias, trokšta naujienų apie tebevykstančius teismo procesus, miesto aukštuomenės paskalų, „svarstydamos, ar didelis pavojus gresia Armėnijos karaliui, jos begėdiškai ir garsiai nebylių sutuoktinių akivaizdoje dėsto savo teorijas ir planus karvedžiams“, kaip sako Carcopino.
Žodžiu, romėnės atsiveria visuomenei, išeina iš namų nebesislėpdamos savo mentalinėje ir socialinėje burkoje. Vaikšto gatve, eina į teatrą, Koliziejų, serga cirkuose vežimų lenktynėse. Dar lankosi termose, kur nusirengia. Maudosi kartu su vyrais... Revoliucija, nesuvokiama senesnių laikų romėnų vyrui.
O pirmiausia jos yra išsilavinusios, mėgsta skaityti, rašyti, kalbėti intelektualiomis temomis. Jos yra šiuolaikiškos moterys. Tikros moterys.
Net ir kalbant apie seksą. Kodėl tik vyras turėtų džiaugtis gyvenimo malonumais? Dabar, kai jos turi ekonominę nepriklausomybę ir galimybę išsiskirti, kai nori. Kažkas, matydamas, kiek jos laisvos, sakė, kad daugeliu atvejų tapo paprasčiausiai... savo vyrų kambario draugėmis. Galbūt kaip tik šią akimirką sutuoktinis linksminasi su meiluže kitame jų namo kambaryje. Tai visiškai teisėta ir priimtina romėnų visuomenėje. O dabar? Dabar galbūt šių moterų gyvenimą galima apibūdinti dviem žodžiais: Vivere vitam28.
Bet kiek moterų apima ši emancipacija? Kaip sakėme, daug, bet ne visas. Taigi... Priklausančios žemesniems luomams ar gyvenančios kaime vis dar susaistytos tradicinio porų gyvenimo būdo.
Ši papročių revoliucija palietė pirmiausia turtingesnius luomus dideliuose miestuose. Kitur, vargingesniuose sluoksniuose, tolimesnėse nuo „pasaulio“ vietose, šeimose dar galiojo senovinės taisyklės.
Aišku, tos žinios apie moterų gyvenimo sąlygas, pasiekiančios mus per raštus, dažniausiai užrašytos vyrų. Būtų įdomu sužinoti, ką pasakytų pačios moterys.
Ištekėti dešimties metų
Trijulė, dvi moterys ir vienos iš jų būsimasis sutuoktinis, ką tik pasuko už kampo. Eidami nepastebėjo palei sieną einančios merginos. Iš jos drabužių spėjame, kad tai žemo luomo moteris, žingsniuoja nuleidusi galvą, susisupusi į gerokai kuklesnę palla negu sutiktos moterys. Seka paskui vyrą atsilikusi pora metrų. Sutuoktinis žengia priešais, nesikreipdamas į ją nė žodžiu. Jis gerokai vyresnis už merginą. Visai galėtų būti jos tėvas. Kokiame pasaulyje gyvena ši moteris? Tuoj sužinosime. Tai baimės ir mirties, tykančios už kiekvieno kampo milijonų moterų, pasaulis.
Romėnų moteris yra kaip medalis — vienoje pusėje matome emancipuotą veidą, kurį ką tik aprašėme, kitoje — tradicinį. Tuodu veidai sugyvena toje pačioje visuomenėje.
Šių moterų, susaistytų tradicijos, gyvenimas nėra lengvas. Jų vaikystė Trajano laikais, kaip ir apskritai imperijos epochoje, trunka labai trumpai. Ji baigiasi vos susituokus. Kartais tai būna sulaukus trylikos, kartais mažiau, netgi dešimties!
Tačiau tokiais atvejais susitarimai tarp šalių draudžia jaunavedžiui turėti lytinių santykių su mergaite žmona. Tokia tradicija visada gyvavo romėnų pasaulyje, ji bus tęsiama ir Bizantijoje, juk žinome apie vyrus, kurie nesilaikydavo susitarimo ir sužalodavo bei pravirkdydavo mergaites.
Šis šiurpus paprotys versti tekėti jaunutėles mergaites, dažnai nepasiekusias brandos, tai yra dar negalinčias gimdyti (šiandien jis paplitęs daugelyje trečiojo pasaulio šalių, pirmiausia islamiškose), gali nustebinti mus, pripratusius įsivaizduoti moterį linkusią tuoktis vis vėliau — tokių metų, kai romėnės dažnai jau būdavo seniai mirusios!
Iš tikrųjų tai vienas iš didžiųjų mūsų ir romėnų visuomenės skirtumų. Kodėl jos verčiamos tekėti tokios jaunos?
Priežasčių daug, bet iš esmės — jos privalo pagimdyti daug vaikų, žinant, kad daugelis iš jų mirs arba kad pačios gyvens trumpai. Labai trumpai...
Kalbėkime nuosekliai. Vaikų mirtingumas romėnų laikais labai didelis, toks kaip trečiojo pasaulio šalyse arba dar didesnis. Kai kuriais atvejais siekia 20 procentų, tai yra per pirmuosius gyvenimo metus miršta vienas vaikas iš penkių.
Kartais net dvigubai daugiau.
Tai paaiškėjo tyrinėjant, pavyzdžiui, Izola Sakros (Ostijoje) kapines, kuriose rastas didžiausias iš kada nors studijuotų romėnų griaučių rinkinių (2000 mirusiųjų, iš jų 800 — vientisi griaučiai). Mokslininkai nustatė, kad vaikų mirtingumas pirmaisiais gyvenimo metais buvo apie 40 procentų...
Taigi kiekviena romėnų pora žino, kad turi gimdyti daug vaikų, jei nori būti tikra, kad bent keli iš jų išgyvens. Tai skatina ir įstatymas: pirmasis Romos imperatorius Augustas, matydamas bauginamą demografijos nuosmukį, nustatė, kad, norėdama pasinaudoti tam tikromis ekonominėmis paskatomis ar mokesčių lengvatomis, romėnė turėjo pagimdyti mažiausiai tris vaikus (o atleistinė mažiausiai keturis!).
Net ir norint romėnei nelengva pagimdyti tiek vaikų. Be abejo, nepadeda ir nenoras turėti vaikų, kaip minėta, plintantis romėnų visuomenėje.
Moters, susaistytos senoviniais Romos principais, nerimas, ar galės turėti vaikų, atsispindi visose šventyklose, skirtose moterų vaisingumui (dažnai jos susijusios su vandeniu ar kokiais nors stebuklingų galių turinčiais šaltiniais), ir likusių aukų, kurių atrado archeologai. Tokį visuomeninį spaudimą jaučia šios moterys...
Kartais vaikų nesusilaukiama dėl prastos mitybos, tais laikais labai dažnos. Bet jos to nežino ir nedaug ką gali padaryti...
Be to, yra laiko veiksnys — moterys žino, kad, palyginti su vyrais, jų gyvenimas trumpas. To priežastis — pats gimdymas. Nesant tokių medicinos ir higienos žinių kaip dabar, paleisti į pasaulį vaiką tais laikais — tai žygdarbis.
Gimdymas — rusiška ruletė
Tikimybė mirti gimdant romėnei yra tūkstantį kartų didesnė, palyginti su šiuolaikine itale.
Duomenys iškalbingi — šiandien Italijoje gimdydama miršta viena moteris iš 10 000, o romėnų laikais (anot kai kurių vertinimų) — viena iš dešimties. Tikra rusiška ruletė.
Dažniausiai moteris žudo šiais laikais įveikiamos komplikacijos (placentos pirmeiga, kai vaikas negali išlįsti, kūdikis nenormalioje padėtyje ir taip toliau). Arba, jei gimdymas sėkmingas, staigus kraujoplūdis.
Prisideda ir mirtinos infekcijos, kuriomis užsikrečiama po gimdymo.
Jei įvertinsime visas šias rizikas ir tai, jog per gyvenimą moteris gimdo daugelį kartų, nenuostabu, kad nedaug yra sulaukiančių senyvo amžiaus ar pergyvenančių savo sutuoktinį.
Soline netoli Splito rastas labai iškalbingas antkapio akmuo: po vergės vardu skaitome: „...kuri kentėjo keturias dienas gimdydama, bet nepagimdė ir mirė. Justas, vergijos draugas, ilsėkis.“
Gimdymas gali būti palygintas su karo veiksmais, bet ir be jo daugelio romėnių gyvenimas yra tiek pat sunkus.
Šalia emancipuotų moterų, kurios, kaip matėme, išsikovojo tokią pačią padėtį kaip vyrai, yra daugybė moterų, kurių gyvenimą nulemia kiti.
Mergaitė teka, nes taip nusprendė tėvas. Nesulaukusi brandos metų ji pažadama daug vyresniam už ją vyrui, neretai senam tėvo draugui. Amžiaus skirtumas tarp jųdviejų gali būti ir trisdešimt metų.
Nėra reta, kai vestuvės sutariamos merginai sulaukus keturiolikos metų (jauniausias įstatymo nustatytas amžius). Bet dar prieš tai ji būna išsiųsta gyventi busimojo sutuoktinio namuose.
Nėra ko sakyti, kad šiuo atveju (kaip ir visų sutartų vedybų atvejais) moterys teka už vyrų, kurių nemyli.
O kas nutinka paskui? Romėnų moralė ir įstatymai labai tiksliai nustato moters elgesio taisykles — visiška ištikimybė vyrui ir santūrumas viešumoje. Toks, kokį rodo šia gatve paskui sutuoktinį-šeimininką žingsniuojanti mergina. Dabar jis įėjo pro vartus, vedančius į jų mažą butą trečiame beveidžio pastato aukšte. Ji eina iš paskos. Į savo „kalėjimą“.
Išsinuomoti miesto mašiną romėnų laikais
Švinta, mergina ir jos milžiniškas tarnas skuba pagrindine miesto gatve. Ši pustuštė. Praeivių reta. Gatvės viduryje tik du šunys pešasi dėl kaulo, šiąnakt valantis išmesto iš užeigos. Mergina uždengia galvą ilga palla, norėdama apsiginti nuo šalčio. O jos tarnas šalčio nejunta; jis dėvi tik tuniką, pro kurią matyti galinga krūtinė. Tai malonaus veido germanas su per anksti nubalusiais plaukais ir barzda.
Be pastangų neša du didžiulius krepšius, pilnus visko, ko reikia kelionei. Tikrai, mergina išvyksta į trumpą kelionę, ją lydi tarnas.
Na, o kas pasiimama į kelionę romėnų laikais? To klausė ir Lionelis Cassonas, išsamaus tyrimo šia tema autorius.
Štai ką paprastai dėdavosi į lagaminus romėnai.
Daugiausia vietos užima virtuvės įrankiai, kadangi keliautojai valgyti gaminasi patys. Be to, ten yra tualeto reikmenų, antklodė, rankšluostis, viena ar kelios pamainos drabužių ir apatinių, patogūs sandalai ir sunkūs batai, jei lytų ar snigtų, žinoma, kepurė nuo lietaus ar saulės — pagal poreikį. Be to, reikia numatyti drabužius, tinkamus toms vietoms, per kurias teks keliauti: lengvas apsiaustas (lacerna) geram orui, ilgas vilnonis apsiaustas su gobtuvu šaltam orui (birrus, toks pat kaip arabų burnus), paenula, romėniškas pončas nuo lietaus ir taip toliau.
Nereikia pamiršti į lagaminą įsidėti ir dovanų žmonėms, kurie mus priims ar kuriuos sutiksime. Ir dar šiek tiek daiktų. Iš esmės, jeigu nekeliaujama vežimu, daug nesinešama.
Jeigu pažįstate ką nors, įveikusį ilgą kelią pėsčiomis iki Santjago de Kompostelos, jis jums patvirtins, kad labai greitai išmokstama dviejų dalykų: neštis tik tai, ko reikia (tai yra kuo mažiau, pravartu dažnai skalbtis, daiktai turi būti kuo lengvesni), ir mažai sveriančioje kuprinėje. Tuomet po pirmų dviejų ar trijų dienų tikrų kančių pagaunamas pastovus ėjimo ritmas, leidžiantis nužygiuoti daugelį kilometrų per dieną. Tam tikru požiūriu, romėnai kiekvieną dieną eina į Santjago de Kompostelą — jie pripratę daug žingsniuoti. Gerokai daugiau nei mes.
O kur keliautojai slepia pinigus? Įprastiniuose kapšeliuose, pakabintuose prie diržo, arba mažuose plonos odos maišeliuose, kabančiuose ant kaklo po tunika (dar ir šiandien taip daroma: juk matėme oro uostose visus tuos mažyčius krepšelius ir pinigines bemuitėse parduotuvėse).
Su pinigais dedami ir kiti vertingi daiktai.
Moterims, žinoma, patartina nenešioti gerai matomų brangenybių: žiedai, auskarai, apyrankės ir antkaklės slepiami. Juos arba deda į strophium pamušalą, arba įsiuva į nematomas drabužių klostes — taip mergina pasielgė su mūsų sestercijumi.
Tai ne viskas. Reikia parengti dar vienos rūšies bagažą. Psichologinį. Romėnai itin tiki pranašiškais sapnais. Tai pranešimai, į kuriuos reikia labai rimtai atsižvelgti, net jei jie trumpi, tai beveik dievų siųstos SMS žinutės.
Taigi, kaip neapolietiškame sapnininke, kiekvienas sapnas turi tikslią reikšmę — tai tikras išvykimo į kelionę šviesoforas. Štai kai kurios iš jų.
Žalia šviesa — jei sapnuojamas giedras žvaigždėtas dangus, deivė Afroditė ar dievas Merkurijus, keliauninkų globėjai.
Asilas ir mulas irgi yra geri ženklai — reiškia, kad kelionė bus saugi, bet... lėta!
Šviesoforo spalva geltona, jei sapne pasirodo gazelė. Reikia atkreipti dėmesį į jos būklę. Jei ji judri, kelionė seksis gerai, jei šlubčioja ar guli — blogas ženklas.
O štai šviesoforas dega raudonai, jei sapnuojamas šernas (baisios audros), pelėda (audros ir plėšikai pakeliui) arba putpelė (būsite apgauti arba užpulti). Jei sapne pasirodo Dionisas ar Dioskūrai, tai taip pat blogas ženklas.
Pagaliau gera pranašystė — jei sapne pasirodo tarsi judanti dievybės statula — galima drąsiai išvykti, gauta dievų malonė.
Mes grįšime prie šių pranašiškų ženklų, kai turėsime lipti į burlaivį Ostijoje ir kirsti Viduržemio jūrą, tuomet sužinosime tų prietarų, susijusių su kelione.
Kaimyninėse gatvėse porelė dažnai pastebi mažas grupeles, einančias miesto pakraščio link: tai vergų virtinės su pakais, maišais ir krepšiais. Eina paskui šeimininką, išvykstantį į kelionę. Kadangi po aušros mieste uždrausta naudotis vežimais, daugelis pasitelkia savo vergus ar vergus nešikus, kad nuneštų bagažą iki vežimų, kurie jų laukia prie miesto vartų. Kartais jie patys yra nešami. Gana apkūni moteris suglebusi guli neštuvuose, kuriuos sunkiai neša keturi vergai. Pasisekė, kad nešti netoli...
Pasiekę miesto vartus, mergina su vergu pasuka į jau atidarytas arklides. Stabteli prie iškabose surašytų kainų, tuomet įeina. Šios arklidės yra senovinis „Avis“ ar „Herz“ nuomos biurų atitikmuo. Čia nuomojami... vežimai! Vos jie įeina, tarnautojas, graikas vergas, greitai jiems rodo, kokio transporto esama.
Yra mažas birota, dviratis vežimaitis daugiausia dviem žmonėms. Dar essedum, didesnis ir elegantiškesnis. Galėtume juos palyginti — su mažalitražiu automobiliu pirmąjį ir prabangiu kabrioletu antrąjį. Graikas išberia vardus kai kurių labai gerai mieste žinomų žmonių, naudojusių šias transporto priemones (pabandyk sužinoti, ar tai tiesa...).
Čia dar yra raeda, keturratis dengtas vežimas, ir carruca, panašus, bet dengtas dervuota drobe, tokie buvo naudojami Laukiniuose Vakaruose. Tai didelio septynių vietų vienatūrio didelei šeimai atitikmuo. Kai kurie carruca modeliai yra net pritaikyti miegoti — tai Romos laikų nameliai ant ratų.
O didžiausiems vežimams, be vadeliotojo, reikia dar vieno žmogaus, laikančio vadeles ir žingsniuojančio šalia. Žinote, kaip vadinamas šis „nelaimingas“ keliautojas? Cursor... Tą terminą dar ir dabar vartojame naudodamiesi kompiuteriais (tai tas brūkšnelis, mirksintis, kai rašome).
Mergina arklidžių gilumoje išsirenka dvivietį vežimą, tai covinnus. Jis mažas ir lengvai valdomas, galėtume jį laikyti Romos laikų miesto automobiliu (maždaug „Smart“), jis labai paplitęs imperijos keliuose. Vienintelis skirtumas, palyginti su šiandiena, kad jie pritaikyti keliauti užmiestyje, o ne mieste: daugelio didelių miestų centrai iš tikrųjų yra „pėsčiųjų salos“, kaip minėjome, dieną vežimų eismas uždraustas.
Sutarta dėl kainos, sumokėta transporto priemonės nuoma, abudu įlipa vidun. Vadelios vergas. Arkliai pakinkuoja galvomis ir pajuda. Vos covinnus išvažiuoja už miesto vartų, vergas mosteli rimbu, ir arkliai pasileidžia risčia. Pro jų plevėsuojančius tamsius karčius mergina mato tolyn į horizontą besidriekiantį kelią. Šypsosi. Kelionė prasidėjo.
Eismas Romos greitkeliuose
Jiedu aplenkia mažą vilkstinę. Keliauja turtingas žmogus. Neskaitant didžiulio kiekio bagažo, iš jo vežimų praktiškai kas vakarą surenkamas butas. Tikrai, turtingieji nenakvoja užeigose, bet su savimi vežasi viską, ko reikia. Tarnai pastato didžiulę palapinę su kėdėmis, stalais, patogia lova, kilimais ir taip toliau. Žinoma, kartu gabenasi maisto (be to, kurio įsigis pakeliui) ir indų jam ruošti. Viskas primena tuos šiuolaikinius prašmatnius safarius, kuriuose turistai, apvažiavę ratą visureigiu, grįžta į stovyklą, kur vakarieniaus aptarnaujami kamerdinerių su livrėjomis ir miegos didžiulėse palapinėse su lovomis, stalais ir net dušais bei tualetais...
Sutinka kitą keliautoją, teisininką, išsitiesusį neštuvuose. Skaito prakalbos, kurią turės sakyti artimiausiame mieste, tekstą.
Mostaguoja ir garsiai kalba. Neatrodo, kad aštuoniems jį ant pečių nešantiems vergams rūpėtų šis įjungtas „radijas“.
Tie, kurie, kaip šis veikėjas, pasirenka ne vežimą, o neštuvus, tai daro dėl vienintelės priežasties: nekrato. Bet kelionė trunka siaubingai ilgai. Tačiau kas skuba? Romėnų laikais, priešingai nei dabar, nelekiama...
Bet negalima atmesti, kad pirmoje poilsio vietoje pakeis vergus dviem mulais, ir kartis pririš prie jų.
Ką sutinkame imperijos „Saulės greitkelyje“29?
Keliautojai tikrai kitokie nei mūsų greitkeliuose. Romėnai keliauja dėl visai kitų priežasčių negu mes. Mažai turistų, niekas neužkemša kelių grįždamas po savaitgalio. Dauguma keliautojų — tai tie, kuriuos judėti priverčia darbas. Pirmiausia vyriausybės atstovai. Nuolat keliauja įvairių rūšių „valstybės tarnautojai“: nuo pareigūnų iki mokesčių rinkėjų, pasiuntinių, galiausiai — iki rimtų imperijos valdžios veikėjų. Pavyzdžiui, provincijų valdytojų.
Jų palydą sudaro bendradarbiai, padėjėjai, kariai, įvairūs patarnautojai ir vergai — jų gausa daro įspūdį. Beveik kaip imperatoriai...
Bet kai iš tikrųjų keliauja imperatorius, tai yra įvykis: visi sustoja, kaip mūsų laikais, kai rengiamos lenktynės ir užtveriamos gatvės, sustabdomas eismas. Kai keliauja imperatorius, tai būna tikras paradas, panašus į Birželio 2-osios30... Visi susiburia pamatyti galingiausio pasaulio žmogaus.
Tik vienintelė vilkstinė būna ilgesnė negu imperatoriaus, geriau jos niekuomet nesutikti. Tai legionai. Žygiuojantis legionas — tūkstančiai kareivių, tiekimo vežimai, išrinktos karo mašinos — užtveria kelią ištisas valandas.
Jei, nelaimei, sutiksite žygiuojant visą kariuomenę, sustokite ir pasistatykite palaipinę. Galbūt būsite sustabdyti kelioms dienoms. Ir taip tikrai nutiko, kai Trajanas nusprendė įsiveržti į Dakiją ir sukvietė daugybę legionų.
Įsivaizduokime kamšatį gatvėse mažų provincijos miestelių, per kuriuos traukia šis kareivių ir prekių srautas, gyventojų smalsumą ir baimę. Ir verslą, kurį kai kurie prekeiviai labai greitai prasuko, naudodamiesi tūkstančių žygiuojančių vyrų poreikiais.
Yra analogijų su šiais laikais. Sutinkame transporto priemonių, panašių į mūsų TIR (lėti vežimai, traukiami jaučių), mūsų automobilius (vežimai ir vežimaičiai), mūsų autobusus (dengti vežimai), mūsų motociklus (raiteliai), mūsų dviračius (raiti ant mulų), ir pagaliau daugybę pėsčiųjų. Kojos buvo įprasčiausia transporto priemonė visoje senovėje.
Įdomi detalė apie arklius. Jie buvo daug mažesni nei mūsų dabar pažįstami, nedaug didesni nei poniai... Taigi, regis, tinka juos gretinti su tų laikų „motociklais“ — dėl dydžio ir manevringumo. Miestuose nematyti arklių, kaip vesternuose pririštų prie salūnų — romėnai juos palaikytų milžinais. Jie buvo ne itin judrūs ir nelabai atsparūs kelionėje bei kautynėse. O nelygioje vietovėje kentėdavo jų sąnariai.
Kitas įdomus faktas, kad nedaug arklių matėme aplinkui — jie naudoti pirmiausia kare, pašto tarnyboje ir medžioklėje. Be to, dauguma žmonių negalėjo sau leisti jų įsigyti ir išlaikyti. Taigi gatvėse buvo gerokai daugiau asilų nei arklių.
Šiame paprastų žmonių knibždėlyne keliuose galime sutikti ir ligonių, keliaujančių į šventoves ir šventyklas, garsėjančias tuo, kad pritraukia malonę. Arba žmonių pakeliui į vandens gydyklas. Tai senovės bruožai, labai panašūs į šiuolaikinį mūsų pasaulį.
Žygiuojantieji pėsčiomis naudojasi ir autostopu. Dažniausiai juos paveža žemdirbių vežimai. Tai labai lėta kelionė, nuobodi ir varginanti turintiems jautrias ausis: beprotiškai girgžda!
„ Autogrill“ ir moteliai
Devintą kelionės nuo Milano mylią pasirodo kažkokių pastatų raudonų čerpių stogai. Šiais laikais čia įsikūręs Melenjanas, ir labai įmanoma, kad pagrindinis miesto branduolys buvo būtent šie namai. Tai mutatio, imperijos pašto stotis.
Porelė sustoja ir išlipa iš vežimo. Vergas pagirdo arklius, patikrina jų pasagas. Moteris įeina į kiemą tarp namų.
Galime palyginti mutatio su „Autogrill“31, kuriame yra degalinė ir kelių pagalbos biuras. Tikrai, čia yra arklidės, kur galima pakeisti pavargusius arklius (iš čia kilęs pavadinimas mutatio32) — kitaip tariant, prisipilti benzino. Čia yra arklininkų, veterinarų, kalvių, amatininkų, galinčių pataisyti vežimus (tai tikras servisas). Be to, visai kaip „Autogrill“ čia galima pavalgyti. Čia nėra „legendinių“ sumuštinių, tokių kaip „Neronas“ „Medkirtys“ ar „Julijus Cezaris“, bet yra virtuvė, kur paruošiami paprasti ir maistingi pietūs. Nuo ėriuko iki kiaulienos, varškės sūrio ir duonos.
Beveik visuomet netoliese įsikūrusios užeigos. Jose yra visko — nuo lovos iki prostitutės. Bet stabtelėjusieji nedažnai pasilieka nakvoti — lygiai kaip mes savo „Autogrill“ — užkanda, pakeičia arklius ir išvyksta. Keliaudami dieną sutiksime vieną ar dvi mutationes iki saulei leidžiantis. Tuomet beveik stebuklingai pirmąją naktį kelyje pasirodys didelis motelis. Romėnai jį vadino mansio. Tarp vieno „motelio“ ir kito niekuomet nebus daugiau nei 40-50 kilometrų, tai yra vidutinis dienos kelias. Čia keliauninkas gali ne tik pavalgyti, pernakvoti, pakeisti arklius, bet ir puikiai išsimaudyti. Beveik visuomet mansiones turi mažas termas. Ir ne tik — čia net nemokamai keičiami drabužiai paštininkams ir pasiuntiniams (jeigu juos suniokojo lietus ar purvas).
Kad kelias būtų saugesnis, metams bėgant iškilo policijos stotys, vadinamos tiesiog stotimis, kur sargyba saugojo kelius. Be to, kai kuriose vietose kas mylią buvo kontrolės postai, kuriuose budėjo sargas.
Piktnaudžiavimas ir privatus vyriausybinio transporto naudojimas
Bet ne visi keliautojai galėjo pasinaudoti „Autogrill“ (mutationes) ir moteliais (mansiones), bent jau ne už dyką.
Šie keliautojų pagalbos taškai iš tikrųjų yra skirti pareigūnams. Tai yra keliaujantiesiems vyriausybės reikalais, pavyzdžiui, pasiuntiniams su pranešimais. Šis kaskart turi pateikti specialų laišką (diplomą), patvirtinantį jo įgaliojimus ir leidžiantį keisti arklius (arba maudytis termose).
Tai vadinamoji cursus publicus sistema, sukurta Augusto iš esmės siųsti valdžios (bet ne piliečių) paštui visoje imperijoje. Pasiuntiniai (speculatores) taip gali greitai keisti arklius, pernakvoti ir vėl keliauti. Tai puiki idėja, jei pagalvotume, kad po šių romėnų rekordų paštas tapo greitesnis tik išradus garvežį. Pavyzdžiui, Egipte reikėjo šešių valandų įveikti tą patį atstumą, o paštas būdavo pristatomas keturis kartus per dieną.
Savarankiški keliautojai negalėjo naudotis šiais patogumais ir turėjo pasitenkinti užeigomis bei smuklėmis. Žinoma, daugelis pasiturinčiųjų norėjo turėti diplomą, kad galėtų patogiai keliauti — bet tam reikėjo imperatoriaus leidimo. Iš tikrųjų ne tik jis, dažniau jo įgaliotas atstovas, galėjo pasirašyti diplomą. Daugelis norėjo jį įsigyti. Kai kurie bandė oficialiai išplėšti jį iš imperatoriaus — pavyzdžiui, Plinijaus Jaunesnysis, Bitinijos, Mažosios Azijos provincijos, valdytojas, 111 m. po Kristaus (tai yra keleri metai prieš epochą, kurią tyrinėjame) prašė paties Trajano: „Mano pone, iki šiol niekam nesuteikiau diplomą... Bet mano žmona sužinojo, kad mirė jos senelis; kadangi troško vykti pas savo tetą, man pasirodė neteisinga jai neduoti jo...“
Žinoma, turintieji valdžią labai dažnai piktnaudžiavo galimybėmis, buvo duodami kyšiai, o diplomą buvo tiesiog pardavinėjami (šis nusikaltimas teoriškai turėjo būti baudžiamas mirtimi).
Šiandien galėtume tai palyginti su leidimu naudotis vyriausybiniu limuzinu su vairuotoju asmeniniams reikalams...
Kartais pasitaikydavo net valstybės pareigūnų, kurie nusispjaudavo į taisykles ir bandydavo pasisavinti arklius, skirtus mansiones (šiuose būdavo apie keturiasdešimt arklių ir mulų) arba savo kambariuose mėgindavo įkurdinti draugus ir gimines...
Lengvam ir greitam vežimui su mergina ir jos vergu išriedant iš mutatio atšuoliuoja raitelis. Jis įlekia į kiemą ir nušoka nuo arklio. Tai imperatoriškasis pasiuntinys (speculator). Iš susirūpinusios raitelio veido išraiškos šeimininkas supranta, kad reikalas skubus. Pasiuntinys yra labai jaunas strazdanotas vaikinas nuraudusiais nuo jojimo skruostais. Iš odinio dėklo ant perpetės ištraukia diplomą ir ištiesia ritinį patarnautojui prašydamas greičiausio arklio. Vyras įsako nedelsiant paruošti tinkamiausią arklį ir dokumentą išvynioja tik dėl formalumo, jo net neskaito. Paskui pasižiūri jam į akis: „Vaikine, ar viskas gerai?“ Jaunuolis godžiai geria iš ąsočio, vandens srovelės teka per jo krūtinę. Jam vandens pasiūliusi šeimininko žmona ragina gerti lėčiau. Ji motiniškai šypsosi. Mato jame vieną iš savo sūnų, dabar tarnaujančių legione šiaurėje. XXII Primigenia. Jie sužinojo apie susidūrimą pasienyje iš kito pasiuntinio, čia prajojusio prieš kelias dienas. Paskui jokių žinių. Pasiuntiniai negali nieko atskleisti, bet vis dėlto kai kurios naujienos išsprūsdavo, pavyzdžiui, apie didžiąją pergalę prieš barbarus. Ir kiek susijaudinęs vaikinas patvirtina, kad visi gaus padėką ir bus paaukštinti. Ir kad jis gabena dokumentą tiesiai į šiaurę, į Mogontiaką, legiono vadui.
Šeimininkas šypsosi, uždeda ranką ant vaikino peties ir pasiūlo jam dailią gertuvę vyno: „Imk ir naudokis, bet tik tuomet, kai nelėksi šuoliais!“ Kiek sutrikęs vaikinas dėkoja ir išalkęs kanda skrudintos duonos su varškės sūriu, valgį jam paruošė šeimininko žmona. Nėra laiko pabaigti. Arklys paruoštas, jau pabalnotas. Užšoka jam ant nugaros nesinaudodamas arklininko pastatyta kėde. Tuomet atsigręžia, nusišypso ir atsisveikina su šeimininkų pora. Po akimirkos jis jau už vartų dulkių debesyje...
Romėnų pasiuntinio greitis (tai iš tikrųjų ponių ekspresas) vidutiniškai yra septyni kilometrai per valandą, įvertinant arklių poilsio sustojimus. Taigi — apie 70 kilometrų per dieną (palyginti su 20-30 kilometrų einant pėsčiomis ir 35-45 naudojantis vežimu).
Lionelis Cassonas apskaičiavo, kad tokiu būdu iš Romos išvykęs pasiuntinys į Brindizį atvyksta per septynias dienas, į Konstantinopolį — per dvidešimt penkias, į Antiochiją (Sirijoje) — per keturiasdešimt, o į Egipto Aleksandriją — per penkiasdešimt penkias dienas.
Iš tikrųjų, „paspaudę akseleratorių“ pasiuntiniai gali patrigubinti greitį ir įveikti net 210 kilometrų per vieną dieną, kartais keliaudami ir naktimis. Tai jie pasiekia naudodamiesi sistema, kurią matėme — lėkdami be kvapo ir stabtelėdami tik panašiai kaip „Formulės 1“ automobilių priežiūros punkte.
Taip, pavyzdžiui, 69 m. pr. Kristų keliavo žinia apie legionų sukilimą Maince, Germanijoje (kur yra „mūsų“ legiono, XXII Primigenia, būstinė), — prireikė aštuonių ar devynių dienų, kol pasiekė Romą.
Visose šiose stotyse paprastiems keleiviams neuždrausta valgyti ar miegoti, bet tik jei yra vietos. Už visas paslaugas reikia mokėti visą kainą, turintieji diplomą jas gauna nemokamai. Be to, jei užėmėte kambarį ir atvykusiai oficialiai delegacijai nebelieka vietos, jus iškeldins be jokių atsiprašymų...