Egiptas

SENOVĖS TURISTAI

Kelionė į Egiptą

Leptis Magnos uostas pamažu nutolsta už mūsų nugaros. Šio miesto laukia įdomus likimas. Dar ilgai bus turtingas ir spindintis, paskui, pasigirdus pirmiesiems imperijos žlugimo traškesiams ir įsiveržus barbarams austurianams, bus greitai paliktas jo gyventojų, nes yra pernelyg pažeidžiamas.

Leptis Magna ir kiti panašūs miestai išaugo romėnų globalizacijos sąlygomis, ji juos nulipdė prekybai ir visuomeniniam gyvenimui. Taigi, panašiai kaip Niujorkas, neturi sienų ar gynybinių statinių.

Galiausiai pabėgo visi, ir į tuščią miestą atvyko apsigyventi nedidelės grupelės laukinių iš žemyno gilumos. Pagalvokite, prie jo paminklų, tapusių medžioklės vietomis, randama strėlių antgalių. Lyg „atsukus istoriją atgal“ civilizacijos amžiai subyrėjo į dulkes. Atmosfera kaip filme „Day After“. Bet galiausiai ir šių grupelių neliko. Taip Leptis Magna tapo miestu vaiduokliu. Įsivaizduokite apleistas kolonadas, kur švilpia tik vėjas, teatrą, kurio nišose peri plėšrūs paukščiai, tuščias parduotuves, namus atidarytomis durimis, didingas termas, kitados triukšmingas, dabar apgaubtas tylos... Ir dar nuostabiose mozaikose pavaizduotas ryškiaspalves scenas, laimingus veidus ir žvilgsnius, vis labiau pradingstančius po smėliu...

Tikrasis nugalėtojas, išties, bus dykuma. Pamažu viską palaidos. Atskirose vietose miestas bus padengtas 12 metrų smėlio sluoksniu.

Bet smėlis išgelbėjo miestą nuo plėšimų. Dienos šviesą išvys tik XX a. — italų archeologai atrado jo palaidotą grožį. Šiandien Leptis Magna yra viena iš gražiausių lankytinų archeologinių kasinėjimų vietų, tikri „marmuriniai Pompėjai“.

Kitos kelionės dienos ramios. Laivas buvo sustojęs Berenikės mieste ir Apolonijoje Kirenaikoje, kol galiausiai vieną vakarą žemai horizonte pastebime žvaigždę. Pirklys egiptietis ją mums rodo — tai ne žvaigždė, tai vienas iš senovės pasaulio „septynių stebuklų“. Tai Aleksandrijos švyturio šviesa.

Septintasis senovės pasaulio stebuklas

Tai, ką matome, tiksliai atitinka Poseidipo, graikų poeto, gyvenusio Aleksandrijoje III a. prieš Kristų, aprašymą:

...danguje išsiskiria bokštas, matomas iš begalinio atstumo. Gilioje naktyje jūreivis matys didelę liepsną, degančią jo viršūnėje.

Pamatę švyturį jūreiviai taria šventus padėkos žodžius. Taip, jis skirtas šviesos dievybei, tokiai kaip Dioskūrai Kastoras ir Poluksas. Taigi, pamatyti jį reiškia dievų palankumą, jie mums siunčia draugišką ženklą...

Iš tikrųjų, kalbant kiek racionaliau, tai aleksandriečių išmaniųjų technologijų, prarastų ištikus viduramžių griūčiai, rezultatas.

Tai nėra paprasčiausiai indas su aliejumi, uždegtas bokšto viršuje. Labai didelė tikimybė, kad šviesą atspindi lenkti labai blizgantys bronziniai skydai — jie veikia kaip paraboliniai veidrodžiai ir iki horizonto koncentruoja šviesų spindulį. Taip švyturio šviesa matoma net iš 48 kilometrų atstumo! Tai liudija istorikas Juozapas Flavijus.

Ir tai ne viskas — iš aprašymų žinome, kad švyturio viršūnė yra cilindrinė, o tai leistų manyti, kad skydai sukasi aplinkui šviesos šaltinį, lygiai kaip policijos ar greitosios mašinų švyturėliuose. Dėl to spindulys „sukasi“ ir paliečia visą horizontą beveik 50 kilometrų nuotoliu. Ar galėtų šviesti toliau? Iš tikrųjų, 50 kilometrų — tai atstumas, už kurio jau žemės linkis neleidžia matyti maždaug šimto dvidešimties metrų aukščio švyturio.

Kitą dieną pagaliau įplaukiame į uostą.

Švyturys viešpatauja prie jo vartų. Jis baltutėlis ir įspūdingas. Kaip jis atrodė, šiandien žinome iš monetų, nukaltų Aleksandrijoje valdant įvairiems imperatoriams (ir Trajanui taip pat), ir iš mozaikų, lempų, net stiklinių dirbinių, rastų Bergame, Afganistane.

Bokštas sudarytas iš trijų dalių. Žemiausioji yra masyvus kvadratinis 60 metrų aukščio bokštas, keturiuose kampuose stovi paauksuotos, į dideles kriaukles pučiančių tritonų statulos. Tada — aštuonkampis kiek siauresnis bokštas ir galiausiai cilindrinis bokštas, ant jo kupolo viršaus užkelta auksinė statula — tai Helijas, Saulės dievas (graikų laikais čia buvo Dzeusas Soteras, tai yra Jupiteris gelbėtojas, arba Poseidonas).

Kadangi krantas nuolaidus, švyturys tampa dar ir vertingu atskaitos tašku norint išvengti netoliese tykančių smėlio seklumų.

Artėdami prie švyturio, pastebime sienoje statmeną langų eilę — viduje gyvena nedidelė prižiūrėtojų, administracijos ir sargybos bendruomenė, nes jis strategiškai svarbus. Užbaikime tuo, kad galime jį laikyti didžiausiu senovės „dangoraižiu“, jį pranoksta tik Cheopso ir Chefreno piramidės.

Anot senovės aprašymų, Aleksandrijos švyturys turėjo siekti, kaip jau sakėme, 120 metrų aukščio. Tai reiškia, kad jis prilygsta keturiasdešimties aukštų pastatui.

Aleksandrijos švyturys buvo ilgai naudojamas senovės stebuklas — pastatytas apie 208 m. prieš Kristų buvo naudotas daugiau nei tūkstantį tris šimtus metų. Vėliau, viduramžiais, musulmonai paskutinį aukštą pavertė mečete. Dar vėliau du žemės drebėjimai iš eilės — 1303-iaisiais ir 1323-iaisiais — pagaliau užbaigė jo, kaip jūrininkų orientyro, darbą. Pagaliau švyturį nugriovė Egipto sultonas Kaitbėjus, norėdamas pastatyti tvirtovę.

Paskutinė įdomybė — bokštas buvo pastatytas Faro saloje, priešais Aleksandrijos uostą, nuo tos salos ir gavo vardą. Šis vardas buvo vartojamas visoje Viduržemio jūroje apibūdinti tos pačios paskirties bokštams — iki pat mūsų dienų. Taigi, kai vartojame žodį faro54, nejučiomis paminime šį senovės stebuklą.

Egipto Aleksandrijos gatvėmis

Įplaukti į uostą nėra paprasta — tik siauras tarpelis šalia įspūdingo švyturio. Savo akimis matome tai, ką pasakoja Juozapas Flavijus perspėdamas jūreivius — tarpelyje kyšo uolos, jūra visada banguoja, kadangi bangos vienoje pusėje lūžta prie švyturio salos, o kitoje — prie molo. Išties, mūsų laivas labai siūbuoja, bet žmonės denyje pripratę, žino, kad reikia įplaukti ypatingai pasukus. Taip ir daro. Ne ką trukus vanduo visiškai nurimęs.

Reide stovi daugybė inkarą išmetusių laivų. Praplaukiame pro du iš jų ir pastebime vandenyje vyrus, neriančius tam tikrais tarpais. Kiekvienas juosmenį apsirišęs virve — antras galas jiems iš laivų padedančių vyrų rankose. Tai nėra kempinių gaudytojai, juos vadina keistu vardu urinatores (nuo žodžio urino, tai reiškia „nardyti po vandeniu“)...

Tai mūsų narų pirmtakai. Šie žmonės sugeba ilgiau sulaikyti kvapą, jie pasitelkiami labai įvairioms, bet visuomet pavojingoms užduotims — karinėms operacijoms prieš priešų laivus (kaip koviniai narai) arba atrasti nuskendusias prekes. Tai dabar ir stebime.

Laivas nuskendo kelių metrų gylyje, ir urinatores traukia jo amforų krovinį. Šioje epochoje nėra ne tik deguonies balionų, nėra nei kaukių, nei vamzdelių, viskas daug sudėtingiau.

Praplaukdami matome, kaip vienas iš narų išnyra šalia mūsų laivo. Tai tvirto sudėjimo ir ryžtingos veido išraiškos vyras. Žiūri, kaip mes plaukiame ir sveikina plačiai šypsodamasis. Paskui keliskart giliai įkvepia ir vėl panyra.

Muitinės pareigūnų patikra visuomet yra problema. Dar ir dėl to, kad neišvengiamai reikia ką nors padovanoti. Bet pagaliau jaunas egiptietis pirklys išsivaduoja iš muitininkų priekabių, jie praleidžia visas prekes, daugiausia tai amforos su aliejumi iš Leptis Magnos.

Sukrovęs viską į savo sandėlius, pagaliau yra laisvas eiti kur nori, tad pasuka į šurmuliuojančias Egipto Aleksandrijos gatves.

Po kelių minučių vėl esame didelio miesto minioje. Bet tai ne bet koks miestas. Iš tikrųjų Aleksandrija yra antras po Romos pagal svarbą miestas imperijoje (trečiasis yra Antiochija ant Oronto upės krantų, Sirijos provincijos sostinė). Įkurtas Aleksandro Didžiojo, jis tapo tikru senovės megapoliu. Atmosfera ir chaosas jo gatvėse tvyro tokie patys kaip Romoje.

Vis dėlto kai kuo šios gatvės skiriasi nuo Romos — žmonėmis: čia tikrai gali sutikti bet ką. Ne tik bet kurios Viduržemio jūros vietos gyventojų, bet ir, taip sakant, „užsieniečių“ — etiopų, arabų, indų, persų jūreivių ir pirklių. Yra net užsieniečių kvartalų, panašių į tuos, kokie bus Bizantijoje ar Venecijoje viduramžiais ir vėliau.

Išties, Aleksandrija tam tikru požiūriu yra imperijos „uostas“ dėl savo jūrinių kelių į Indiją ir Afriką. Įspūdis, lyg būtum atsidūręs „Žvaigždžių karų“ filmo tarpplanetinėje stotyje... Sutinkame įvairiausių veidų, drabužių ir kalbų. Štai, pavyzdžiui, tamsiaodis labai subtilių veido bruožų indas pirklys. Netrukus praeina aukštas ir atsipalaidavęs baltadantis etiopas. Kitas veikėjas tikrai juokingas. Tai pirklys iš Artimųjų Rytų, mažas ir storas žmogus, apsimaustęs pirštus žiedais, vilki egzotišką tuniką. Gyvai mostaguoja kalbėdamasis su pardavėju — sulig kiekvienu judesiu drabužių klostėse šmėkščioja jo trumpos rankos ir tai atrodo juokingai.

Tylūs, aukšti ir didingi praeina du nubiai su baltomis antkaklėmis, šokčiojančiomis ant tamsios odos. Primena dvi per minią judančias uolas. Neturi nė lašo riebalų, kiekviename žingsnyje matyti, kaip juda jų raumenys. Mus apsupa stiprus prieskonių kvapas. Sustojame — dešinėje parduotuvė, siūlanti daugybę įvairiaspalvių krūvelių. Savininkas šalia pritūpęs demblio gabalu kaip vėduokle vaiko nuo prekių muses.

Aplinkui mus labai daug parduotuvių, jos parduoda viską. Labiausiai stulbina spalvos — tiek spalvotų audinių. Ištiesiame ranką ir pabandome juos paglostyti: kai kurie šiurkštūs, bet vienas audeklas ypač švelnus. Tai šilkas. Kaip jau turėjome progos paminėti, šios gatvės yra geriausia vieta aplink visą Viduržemio jūrą pirkti iš Kinijos atgabenamą šilką, čia jo didelis pasirinkimas ir geriausia kokybė.

Stabtelime prie kampo po portiku ir stebime keistą sceną — stovintis žmogus ant žemės sėdinčiam raštininkui diktuoja laišką. Stačioj o vardas Hilarionas, tai vargšas darbininkas, imigravęs iš kaimyninio Oksirincho miesto, gerokai mažesnio už Egipto Aleksandriją, jis kenčia nuo praeities paveldo — chroniško skurdo ir paplitusio neraštingumo. Prieiname ir pabandome žvilgtelėti į laišką — tai pranešimas seseriai, vardu Alis, greičiausiai nėščiai. Jai rašo, kad jei gims berniukas, turėtų jį pasilaikyti, o jei mergaitė, turi jos atsikratyti, tai yra palikti ją taip, kad kas nors pasiimtų... Tai būdinga šiam Egipto kaimo pasauliui. Visa tai dar kartą patvirtina, kokia įvairi savo žmonėmis ir tradicijomis yra Romos imperija. Šis laiškas bus rastas archeologų (bet nesužinosime, gimė berniukas ar mergaitė...).

Netrukus dėmesį patraukia šiurkštūs riksmai. Tai žuvų pardavėja. Ji labai vulgari, nepraustaburnė, o atvirai nešvankūs jos šūksniai, tariami su stipriu ispanišku akcentu, paverčia ją tikru personažu, daugelis sustoja jos pasiklausyti. Šio miesto gatvių scenos „spektaklyje“ ji turi savo vaidmenį.

Egipto Aleksandrijos prostitutė

O mūsų sestercijus, kur jis dabar? Kartu su jaunu egiptiečiu pirkliu, dabar peršokusiu purvo balą ir pasukusiu į skersgatvį. Visur čia tik suplūkta dulkėta žemė, plokštėmis kaip Leptis Magnoje niekas neišklota.

Jaunuolis praeina pro užeigą ir pasuka link atvertų durų, į kurias atsirėmusi mergina, ji iš visų pusių apžiūrinėja savo nagus.

Jos drabužiai pusiau perregimi, aiškiai matyti krūtys su dideliais tamsiais speneliais, tarsi to nepakaktų, prapjautos plačios prorėžos, kad geriau būtų matomas kūnas. Rodo savo „prekę“ lygiai kaip mūsų anksčiau sutiktas prieskonių pardavėjas...

Mergina vardu Nikė (graikiškai — pergalė), ji prostitutė. Vos tik išvydusi jaunuolį pasukant už kampo, išsyk suprato, ko iš jos tikisi. Bet ji ne viena. Viešnamyje dar penkiolika merginų.

Jaunuolis prieina ir nusišypso, pasiklausia, ar ji laisva, ar jau turi klientą, visai neklausia paslaugos kainos. Matyt, jūroje praleido daug dienų... Mergina tingiai nusišypso ir įeina į pustamsį koridorių. Patalpos paprastos, apsilupinėjusios sienos dėmėtos ir išpaišytos grafičiais. Šis viešnamis iš esmės yra ilga ir siaura patalpa, čia daug kambarėlių kairėje ir dešinėje. Mažai šviesos, tvyro uždaros patalpos kvapas, bet labiausiai trikdo garsai. Kiekvienas kambarys atitvertas užuolaida. Ji, žinoma, pridengia nuo nekuklių žvilgsnių, bet visiškai neapsaugo nuo garsų. Girdėti sunkus alsavimas, kartais ritmingas klientų šniokštavimas, palydimas apsimestinių prostitučių dejonių.

Jaunuoliui visa tai nekelia rūpesčių. Apkabina merginą per liemenį ir švelniai ją stumteli į kambarėlį. Suteneris, viešnamio savininkas, pritariamai linkteli koridoriaus gilumoje. Matyti tik iš tamsos išnyrantis jo veidas, apšviestas šviesos blyksnio. Jie pasimylės ant paprasto šiaudais kimšto čiužinio, numesto ant mūrinės lovos. Vyriškio geismas akivaizdus. Mergina užtraukia užuolaidą ir nusirengia. Šiandien tai jau aštuntas klientas...

Kaip tampama prostitute

Viešnamių prostitutės sąvadautojų yra engiamos. Tai labai jaunos merginos ilgais garbanotais plaukais, Viduržemio jūros veido bruožų, jų dažniausiai pageidauja klientai, nes jos laikomos labai seksualiomis.

Bet kaip romėnų laikais tampama prostitute? Dauguma prostitučių yra vergės arba buvusios vergės.

Kartais jos labai jaunos paimamos iš gatvės, ten, kur gimdytojai palieka nenorimus vaikus (pamestinukai), arba būna pagrobtos, kaip tai nutinka šiandien merginoms iš Rytų. Paskui jos parduodamos vergų turguje — didžiausi ir gausiausi yra Graikijoje, pavyzdžiui, Delo saloje. Kaina? Pastebimai kinta atskirais atvejais. Marcialis savo „Epigramose“ (VI, 66) kalba apie merginą iš Suburos, parduotą už 600 sestercijų (apie 1200 eurų), bet kartais kainos yra daug didesnės. Senovės tekstai pasakoja, kad imperatorius Heliogabalas įsigijo labai gražią vergę už astronominę 100 000 sestercijų (tai yra 200 000 eurų) sumą. Bet jis buvo imperatorius ir galėjo sau leisti...

Merginą nusiperka suteneris ir ji atsiduria viešnamyje. Dažnai jos karjera prasideda apie keturioliktus metus, kartais ir anksčiau.

Tačiau retsykiais, jei mergina labai graži, gali išvengti viešnamio ir tapti aukšto lygio „palydove“. Eidama dirbti pas pasiturinčius klientus.

Kita labai liūdna prostitucijos priežastis yra skurdas. Dažnai patys tėvai stumia merginas į prostituciją. Tik tai laisvos pilietės, o ne vergės ar atleistinės.

Bet taip būna ne visada. Laisvi piliečiai, užsiimantys prostitucija viešnamiuose, priklauso ir aukščiausiems luomams!

Tai savotiškos laisvosios prostitutės. Paprastai jos yra našlės arba netekėjusios moterys. Išties, nėra pernelyg daug amatų, kurių moterys galėtų imtis (rankdarbiai, papuošalų gamyba, audimas ar smulkioji prekyba), kad galėtų išgyventi, ypač jei turi vaikų. Taigi praradus sutuoktinį ar tėvus laisvai moteriai prostitucija yra vienintelis būdas užsidirbti pragyvenimui.

Tačiau yra rizika — neretai tos prostituciją pasirinkusios nelaimingos moterys baigia palūkininkų rankose ar pas tuos pačius sąvadautojus, kurie jas priverčia gyventi vergystės sąlygomis.

Nepaisant šių pavojų, daugeliui moterų prostitucija vis dėlto atrodo patogiausia ekonominiu požiūriu, palyginti su normaliu darbu. Paprasta aritmetika akivaizdžiai parodo, kodėl. Vieno karto įkainis yra du ar trys asai. Manykime, kad buvo santykiaujama penkiskart per dieną (vergės klientų turi daug daugiau), tuomet žemo lygio prostitutė tokiame mieste kaip Roma gali uždirbti net 15 asų per dieną. Atskiriame trečdalį pinigų sąvadautojui, jai lieka 10 asų. Tai daugiau nei aštuoni, kuriuos uždirba, pavyzdžiui, audėja per darbo dieną.

Žinoma, kalbame apie žemiausius prostitucijos lygius. Jos galėjo uždirbti ir didesnes sumas. Ką tai atitinka kalbant šiuolaikinėmis sąvokomis? Sunku pasakyti. Šioje knygoje nustatėme tokį keitimo kursą Trajano laikams — vienas sestercijus lygus dviem eurams, tai atrodo panašu į tikrovę. Jeigu taip yra, tuomet lytiniai santykiai romėnų laikais kainuoja maždaug eurą (asas yra vertas apie ketvirtį euro). Tai labai nedaug šiems laikams, bet ir aniems taip pat — tiek galima sumokėti už taurę vyno. Ir nelabai gero.

Galbūt tai dar vienas būdingas romėnų epochos bruožas. Imperijos gyventojų pramogos ir „pamatiniai“ poreikiai kainuoja nedaug: duona, net veltui dalijama Romoje, vynas (tik jis vis tiek turi būti skiedžiamas ir todėl jo kaina prieinama), keturkinkių lenktynės, termos (ketvirtis sestercijaus), o dar ir seksas yra visai įperkamas.

Jaunas egiptietis susitvarko tuniką. Nusišypso merginai ir duoda jai net sestercijų. Buvo puiki. Moteris šaltai nusišypso. Po akimirkos vaikinas patraukia užuolaidą ir pradingsta gatvėje. Mergina eina apsiprausti koridoriaus gale. Apžiūri jauno pirklio duotą mūsų sestercijų. Pirštų pagalvėlėmis čiuopia iškilumus, įrašus. Kažin, iš kur atkeliavo ir kas jį turėjo rankose — galvoja. Ji nežino nepaprastos šios monetos jau patirtos istorijos.

Paskui grįžta prie viešnamio durų — neturi laiko net užsimesti permatomos tunikos, jau pasirodo naujas klientas. Tai storas vyras. Ji pažvelgia į sąvadautoją, tasai linkteli — kitos merginos užimtos ir naujas klientas nori jos. Mergina vėl nusišypso ir patraukia užuolaidą. Vyro rankos jau liečia jos kūną...

Senovės turistas

Anksti kitą rytą į viešnamį įeina vyras — aukštas ponas žilstelėjusiais plaukais. Palyginti su kitais klientais, jis labai švelnus ir rūpestingas. Gerbia merginą ir tarp pasimylėjimų su ja kalbasi. Užtrunka ilgiau nei kiti ir mergina pirmą kartą jame mato asmenybę, o ne tokį pat beveidį klientą kaip visi kiti. Jis ne iš Egipto Aleksandrijos, graikas. Vyras už paslaugą sumoka denarą ir grąžos, be kitų monetų, gauna ir mūsų sestercijų. Kai išeina, paplekšnoja merginai per skruostą, nusišypso ir dingsta skersgatvyje. Mergina žiūri, kaip jis tolsta, nežino kodėl, bet jaučia, kad prisimins jį ilgai... Jis vienintelis su ja elgėsi žmoniškai ir pagarbiai... Žodžiu, kitoks vyras nei kiti. Bet kas jis toks?

Dabar graikas vėl miesto gatvėse. Jis ne jūreivis, ne pirklys, ne kareivis. Jo manieros labiau rafinuotos. Jis... turistas. Ar yra turistų romėnų laikais? Taip, bet jų tikrai mažai. Paprastai tai intelektualai, kartais gydytojai, pareigūnai, keliaujantys darbo reikalais, ir šiaip žmonės, besidomintys kultūra. Ir, žinoma, turintys kišenėje pinigų... Įdomu tai, kad, norint sutikti turistų, reikia atvykti būtent į šią imperijos sritį.

Turistai senovėje išties labiau renkasi rytinę Viduržemio jūros dalį, ne vakarinę. Kodėl? Priežastis paprasta. „Meno miestai“ yra heleniškame ir egiptietiškame pasaulyje. Visa, kas yra Vakarų Europoje, į vakarus nuo Apeninų pusiasalio, nelabai įdomu — tai nauji miestai, be istorijos ir be įžymių paminklų. O Rytuose yra „visko“ — nuo mitologijos iki istorijos.

Jei turėtume „suklasifikuoti“ mėgstamiausias turistų vietas, pirmoji būtų Graikija, tada — Mažoji Azija (šiuolaikinė Turkija) ir Egiptas. Tais laikais jie turėjo egzotišką tolimos vietos skonį. Kaip mums Tolimieji Rytai. O kokie šiose vietose buvo paklausiausi maršrutai? Vedantys per Graikiją, į Delo, Samotrakės ir Rodo salas ir toliau į rytinius Viduržemio jūros krantus. Mažojoje Azijoje vykstama į Efesą, į Knidą — žavėtis nuostabia Praksitelio kurta Afrodite. Bet dažniausiai važiuojama į Troją (kaip ir šiandien) pamatyti tų vietų, kur yra seniausios šaknys — dėl Enėjo, palikusio miestą liepsnose, kad atvyktų su nedaugeliu išsigelbėjusiųjų prie Lacijaus krantų, kur davė pradžią palikuonims, vėliau savo giminėje išvydusiems ir Julijų Cezarį. Todėl Troja Romos laikais džiaugiasi didžiulėmis privilegijomis, ne paskutinė tarp jų yra mokesčių lengvatos, būtent dėl to, kad yra laikoma Romos „paveldu“. Ir Romos laikais tai yra pilna lankytojų ir kankintojų gidų vieta. Tokios labiausiai lankomos senovės keliautojų vietos, prie kurių reikia pridėti kai kurias Sicilijos vietas (daugeliui turistų prieš du tūkstančius metų užkopti į Etną yra toks pat išbandymas kaip šiandien į Kilimandžarą).

Bet vis dėlto mėgstamiausia visų turistų lieka Roma. Jos apžiūrėti atvykstama iš visų imperijos kampų. Lankytinų vietų, kaip matėme, netrūksta.

O kur kaip turistai vykdavo Romos gyventojai? Į juos lekia Plinijaus Jaunesniojo strėlės. Jis priekaištauja turistams, kad keliauja toli į rytus, kad atrastų didelių ir tolimų šedevrų, nekreipdami dėmesio į tai, ką turi greta namų: „Mes keliaujame keliais ir jūromis pamatyti tai, į ką nė nežvilgtelime... Mes vertiname tai, kas toli, ir liekame abejingi tam, kas šalia...“ Iš esmės tai tipiškas šiuolaikinis elgesys, būdingas jau ir prieš du tūkstančius metų...

Baigdami šį nukrypimą apie turizmą, galime pasakyti, kad romėnai visiškai nekreipė dėmesio į kai kurias šiandien turistų labai mėgstamas vietas, pavyzdžiui, Afriką ir Indiją. Romėnų laikais jos buvo per toli, o kelionės pernelyg pavojingos. Taigi jos buvo labiau pirklių, o ne turistų tikslas.

Graikas turistas atėjo į viešnamį lygiai taip pat kaip lankė daugelį Egipto Aleksandrijos įžymybių. Tai kiekvieno lankytojo kelionės „paketo“ dalis. Kitos lankytinos vietos yra Aleksandro Didžiojo kapas, Serapido šventykla, garsioji biblioteka... Na, dar vietos naktiniai kvartalai, Aleksandrijos senamiestis, sekso kvartalai (kuriuos mūsų graikas turistas ką tik išbandė).

Egipto Aleksandriją nepaprasta paverčia „pinigų troškimo“ ir kultūros derinimas. Gatvėse nedidelės keliaujančių muzikantų grupės visada patraukia daug žmonių. Tikrai, šis miestas pilnas pirklių, prostitučių ir jūreivių, bet taip pat tai muzikos mėgėjų miestas. Ekspertai ir senovės šaltiniai mums sako, kad net patys skurdžiausi ir beraščiai žiūrovai įstengia sumokėti už neblogo lygio cetros muzikantų pasirodymus. Šiuo požiūriu Egipto Aleksandrija kiek primena Parmos operą, kur aistruolių ir ekspertų yra visuose lygiuose, o patys griežčiausi sėdi galerijoje...

Kylame Nilu

Graikas turistas priklauso filosofų grupei, kuri po keleto dienų susitinka dideliame laive, kad pakiltų Nilu ir aplankytų jo nepaprastas vietas. Juk ir romėnų laikais Egipto paminklai buvo laikomi „senove“. Ramzis II gyveno tūkstantis trys šimtai metų prieš Trajaną.

Lionelis Cassonas atskleidžia daug detalių šio turistinio maršruto — tokio panašaus į dabartinius, kad galima sutrikti.

Iš tikrųjų tai labai patogi kelionė. Taip, dar nėra sraigtų ir variklių, padedančių kilti Nilu prieš srovę, kaip šiuolaikiniuose kruizininiuose laivuose. Bet naudojamasi kitu, gamtos dovanotu varikliu — vėjais. Plaukiant į Nilo aukštupį pakeliamos burės ir naudojamasi vėjais, dažniausiai pučiančiais į pietus, „prieš srovę“ o leidžiantis Nilu pakanka leistis nešamam jo srovės...

Šiomis dienomis kylant upe trūksta tylos, vandens teškenimo, vėjyje plazdančios burės, į laivo bortą besiremiančio irklo girgždesio ir jo plekšėjimo vandenyje...

Lydima šių „fono garsų“, turistų grupė kyla Nilu ir praplaukia netoli savotiško „žvėryno“ vandenyje ir nendrynuose, kur atvežti iš Indijos vandenyje stovi raganosiai, laukdami, kol bus pagauti ir išsiųsti į Romą, į Koliziejų.

Privalomas sustojimas Memfyje, iš čia vykstama aplankyti piramidžių. Graikas filosofas dar gali žavėtis tuo, ko mes nebematome — piramidės nepaliestos, jų nugludintas paviršius žėri (šiandien ši danga matoma tik Chefreno piramidės viršūnėje).

Nedidelę grupę filosofų stebina ir linksmina Busirio kaimelio vaikinai, drąsiai už keturis skatikus stulbinamu greičiu užkopiantys glotniomis piramidžių sienomis.

Bet dar įspūdingesnis reginys — šventasis jautis Apis, gyvas dievo Ptacho (arba Ozirio) įsikūnijimas. Jį galima apžiūrėti Memfyje, senuose šventyklų pastatuose.

Turistai ir keliautojai Egipte gali grožėtis ne tik šiuo šventuoju gyvuliu. Vėl išplaukę, atvykstame į kitą religinį centrą, kur galima pasiūlyti valgio šventajam krokodilui, dievo Sebeko įsikūnijimui. Šis šventasis centras įsikūręs Fajume, pagrindiniame provincijos — vieno iš Egipto, taigi ir imperijos, aruodų — mieste. Išties, čia labai daug ūkių ir pasėlių. Į laivą įkopia trys vietos moterys ir du vaikinai. Toliau keliaus su mumis. Jie vyksta į šventę, todėl yra labai pasipuošę.

Stebime naujus atvykėlius, kadangi jie mums padeda susidaryti įspūdį, kaip Romos imperijos laikais atrodė egiptiečiai. Jie visiškai nepanašūs į šiandieninius migracijų ir tautų maišymosi palikuonis — labai ryškių Viduržemio jūros veidų bruožų, dažnai tamsaus kūno. Šiandien šiuos egiptiečius galėtume palaikyti graikais — jų visų plaukai garbanoti, oda šviesi, akys kaštoninės ar žalios, o kai jos juodos — dažnai žvilgsnis gilus, intensyvus, juslingas.

Moterų šukuosenos paprastos, bet prižiūrėtos. Įdomu tai, kad jų antakiai tankūs ir kartais net susilieję virš nosies...

Pirmosios, lieknutės ir mažytės, plaukai sudėti tankiomis smulkutėmis garbanėlėmis. Turi porą gražių auksinių svarstyklių pavidalo auskarų su trimis perlų pakabučiais, apie kaklą — elegantiškas juostos formos vėrinys iš baltų perlų tinklelio.

Antrosios plaukai surinkti į mazgą pakaušyje, jo viršuje pritvirtinta auksinė grandinėlė su puošniu auksiniu disku per vidurį. Ji vilki purpuriniais drabužiais, apgludusiais jos liekną ir lankstų kūną.

O trečioji moteris, iš pažiūros vyriausia, gerokai kūningesnė ir žydinti. Tikra matrona. Ji putlaus veido, nosis ilga ir didelė. Į mazgą surinkti plaukai elegantiškomis garbanomis rėmina veidą. Nustebina jos auskarai, juose du dideli vynuogių kauliukų formos ametistai, siūbuojantys kaskart pajudinus galvą, bet labiausiai stulbina auksinė antkaklė, nuo kurios kabo daug mažų, irgi auksinių rutuliukų kekių.

Moterys kalbasi su dviem vaikinais, be abejonės, broliais, labai jau jie visi panašūs, taip sužinome matronos vardą — ji Alinė, bet visi ją vadina Tenos. Tai mandagi ir kilni moteris. Sužinome, kad ji dviejų mergaičių motina. Jie juokiasi ir šaiposi vienas iš kito. Po keleto kilometrų, atvykusios į vietą, mandagiai su mumis atsisveikina ir atsargiai laikydamos pusiausvyrą nulipa trapu.

Žiūrint į jas išlipančias, į jų ilgas tunikas ir stolas, į galvą ateina tik vienas vaizdas: Indija. Jei norite įsivaizduoti, kaip atrodė Romos laikų moteris su savo ilgais drabužiais, prisiminkite indės.

Tai, ką šiandien matėme laive, gali matyti ir kai kurių muziejų lankytojai. Juk šios ponios ir toliau „egzistuoja“ moderniaisiais laikais, už tai turime būti dėkingi nepaprastiems portretams, kuriuos jos užsakė, kad pasikabintų namuose (kaip mes kabiname nuotraukas), joms mirus jie buvo uždėti ant jų mumijų.

Dykuma juos puikiai išsaugojo, ir dabar jie rodomi įvairiuose pasaulio muziejuose (Tenos yra Berlyne). Jų labai daug, šiandien jie visi apibūdinami sąvoka „Fajumo portretai“: kai kurie tokie realistiški, kad primena nuotraukas. Galėtume juos palaikyti Oliviero Toscani portretais, tik fotografuotais senovėje.

Nereikia ir eiti į muziejus, galite grožėtis jais internete iš savo namų. Tai stiprus įspūdis — tariamai „pažįstami“ veidai jums tikrai atrodys jau kažkur matyti. Nuostabu atrasti, kad tokie patys veidai galėtų būti daugelio italų. Tikrai „atpažinsite“ kolegą iš biuro, pardavėją iš parduotuvės netoli namų ar buvusį mokyklos draugą...

Bet labiausiai stulbina jų veriantys žvilgsniai. Jie dar „gyvi“ priklauso žmonėms, kuriuos būtume galėję sutikti čia, Egipte, Romos imperijos laikais. Kai kuriuos, pavyzdžiui, Tenos, būtent per mūsų kelionę. Ir galbūt laive.

Faraonų kapai

Galiausiai atvykstame į Tėbus (dabartinis Luksoras). Iš čia grupelė leidžiasi į kelionę, kuri ir šiandien traukia milijonus turistų. Keliauja pamatyti faraonų kapų. Gali stebinti, bet šie kapai romėnų laikais jau buvo žinomi ir lankomi. Tai mums pasakoja ne tik senovės tekstai, bet ir grafičiai, palikti romėnų turistų. Galima pasakyti, kad senovės turizmas rytinėje Viduržemio jūros dalyje, kaip antai Egipte, labiausiai suklestėjo būtent romėnų laikais dėl nusistovėjusios pax55. Nebebuvo priešų, nebebuvo piratų, taigi nuo I a. po Kristaus galima buvo ramiai keliauti (jeigu neimsime domėn audrų). VII a. po Kristaus atkeliavus arabams šis nepaprastas laikotarpis baigėsi.

Anksti iš ryto persikėlusi per Nilą filosofų grupė pirmą kelio dalį nukanka iki dviejų milžiniškų statulų, stovinčių tarsi kelio, vedančio į Karalių ir karalienių slėnį, sargyba.

Tai dvi septynių aukštų namo aukščio statulos. Vaizduoja faraoną Amenofį III, vieną iš galingiausių, valdžiusį apie 1400 m. prieš Kristų. Bet romėnai (ir graikai prieš juos) yra įsitikinę, kad vaizduoja mitologinį Memnoną — Auroros sūnų, etiopų karalių, atvykusį į Troją su savo kariuomene padėti trojėnams, bet Achilo nužudytą. Romėnus klaidino faktas, kad statulos neturi veidų. Žemės drebėjimas jas apgriovė. Matyti tik sėdintis soste beveidis personažas. Kad tai Auroros sūnus, juos įtikina gaili dejonė, sklindanti iš statulų, kai jos kiekvieną rytą švintant atsigręžia į motiną, pačią Aurorą... Tiesą pasakius, tai vyksta, kai saulė jau būna pakilusi, bet tai smulkmena...

Graikų filosofų grupė sustoja priešais dvi statulas. Jie išvyko gilią naktį ir dabar kartu su kitais turistais laukia tinkamos akimirkos. Tuo metu dangus iš juodo virto mėlynu ir už jų nugarų horizontas vis labiau šviesėja. Pagaliau pakyla saulė, savo šviesos žvilgsniu apkabina faraonų ir jų karalienių kapus slepiančius reljefus. Kai kas tyliai šnekučiuojasi. Tuomet visi nutyla. Tuoj ta akimirka. Kaip maldininkai, susidūrę su dviem keistomis pusiau sugriautomis dievybėmis, visi sustoję pusračiu. Galiausiai viena iš statulų ima skleisti keistą garsą. Tai šaiži tonacija, primena muzikinio instrumento stygos skambesį. „Ne itin įdomus švilpimas“, — teigia mums geografas Strabonas. „...garsas labai primena lyros ar cetros stygos skambesį“, — rašo Pausanijas, graikų istorikas, gyvenęs II a. po Kristaus. Visiems tai kalbanti statula. Daugelis, įskaitant filosofus, skeptiški. Ir Strabonas toks buvo: negalėjo paaiškinti garso kilmės, bet liko labai racionalus, „moksliškas“ ir sakė: „...kokiu nors logišku paaiškinimu yra lengviau patikėti, negu manyti, kad garsas sklinda iš tų akmenų...“ (Net buvo klausiama, ar garso neskleidžia pasislėpęs žmogus.)

Išties, didžiausia tikimybė, kad jis ima sklisti tuomet, kai po šaltos nakties akmenį ima šildyti saulė. Bet garso kilmės niekada nesužinosime. Restauracija, atlikta Septimijaus Severo laikais, statulas nutildė...

Šioje vietoje daugelis pasuka atgal, eiti toliau link kapų reiškia įeiti į Karalių ir karalienių slėnio svilinančius tarpeklius. Bet kai kurie tai daro, įskaitant graikų filosofų grupę.

O kuriuos kapus lanko?

Ramzio VI kapą, kurį laiko Memnono kapu. Taip pat Ramzio IV kapą (dėl šios priežasties vėliau tapo krikščionių kulto vieta) ir keletą kitų. Aplanko jų tris ar keturis, ne daugiau.

Iš kur visa tai žinome? Lionelis Cassonas atskleidžia mums būdą, leidusį mokslininkams sužinoti apie daugelio romėnų turistų papročius (ir net jų vardus). Nemažai jų paliko (savanoriškų) pėdsakų. Tai — grafičiai.

Ramzio VI kape jų daugiau nei tūkstantis! Iš viso buvo rasta 1759 grafičiai, įpjauti rėžtuku, 300 parašyta juodu rašalu, 40 — raudonu. Juos skaitant ir siejant atskleista daug detalių.

Kas buvo atskleista? Pavyzdžiui, išsiaiškinta, kad turistai keliaudavo ne po vieną, bet grupėmis (žodžiu, mūsiškės organizuotos kelionės) — tai buvo šeimos, komandiruoti imperijos pareigūnai, kareiviai, intelektualų grupės, pavyzdžiui, filosofai.

Dar šis tas įdomaus — jie atvykdavo iš visur: iš Italijos, Persijos, Mažosios Azijos, Graikijos. Kai kurie net iš Marselio ar nuo Negyvosios jūros. Tai patvirtina, kad faraonų kapai žinomi visoje imperijoje ir dar toliau. Čia lankydavosi kariuomenės pareigūnai, advokatai, teisėjai, poetai, profesoriai, oratoriai, medikai (jų beveik trisdešimt) ir dar filosofai. Žodžiu, tam tikro išsilavinimo lygio žmonės.

Kadangi parašydavo ir datas, galima suprasti, koks buvo „turistinis sezonas“ — nuo lapkričio iki balandžio... Geriausias metas, kai ne taip karšta. Kaip ir šiandien... Iš tikrųjų tai buvo dar ir laikotarpis, kai nutrūkdavo navigacija, tad atsirasdavo ilgesni laiko tarpsniai, kai galima buvo keliauti po apylinkes ir lankytis Egipto gilumoje.

O ką galima perskaityti grafičiuose ir įrašuose? Susižavėjimo kapais ir paveikslais frazes.

„Unikalu unikalu unikalu!“ — parašė kažkas.

„Priekaištauju sau, kad nesupratau įrašų“, — įrėžė kitas, pabandęs iššifruoti hieroglifus.

„Baigėsi mano apsilankymas“ — jam atsiliepia dar vienas...

Kai kurie, kiek nuobodžiaujantys, užrašydavo ir kitokių dalykų. Pavyzdžiui, savo vardų anagramas: Onipsromse (Sempronios), Onaysisid (Dionysias). Bet labiausiai savo ironija ir šiuolaikiškumu pritrenkia toks įrašas: „O ar mama žino, kad tu esi čia?

Link Raudonosios jūros

Kelionė Nilu tęsiasi iki tolimiausių pietinių ribų, iki Asuano. Iki pat pirmojo slenksčio. Filosofų grupelė net nukanka kiek toliau į pietus pasigėrėti Filės šventykla. Bet toliau nevyksta. Romėnai čia dar turi šiokių tokių avanpostų pasienyje, mažų fortų, kur gyvenama ir kvėpuojama nerealioje „Pragaro dykumos“ atmosferoje. Tai piečiausi imperijos kariniai postai. Kamuojami kepinančios saulės, paskendę smėlio audrose, atkirsti tolimiausiuose civilizacijos paribiuose. Apie gyvenimą Egipto fortuose liudija kai kurie laiškai, nepaliesti rasti smėlyje. Tai labai primena laiškus iš kito pasienio — šiaurėje, Vindolandoje. Laiškų turinį galima apibendrinti taip: trečdalis — kariniai pranešimai, trečdalis — prašymai, susiję su alumi, ir dar trečdalis — apie moteris... Legionierių gyvenimas pasieniuose ir ledinėje šiaurėje, ir įkaitusiuose pietuose yra toks pats...

Bet tai ne vienintelis panašumas. Prisimenate Vindolandos forto komendanto sūnaus užduotis, atrastas stebuklingai išlikusiuose laiškuose? Turėjo rašyti jam mokytojo diktuotą ištrauką iš Vergilijaus „Eneidos“ (IX, 473).

Neįtikėtina, kad maždaug tuo pačiu laikotarpiu, už tūkstančių kilometrų, vyko tas pats. Fajumo smėlynuose, Havaret al Maktoje, buvo atrastas papirusas, kuriame mokinio buvo septynis kartus įrašyta viena frazė. Ir ši frazė buvo iš Vergilijaus „Eneidos“, matyt, tuometiniams mokytojams jis buvo „klasikas“ — bet šiuokart ji kitokia: Non tibi Tyndaridis facies invisa Lacaenae. („Ne lakonietės dukters Tindarėjo nemielas tau veidas...“56)

Ar Škotijos lede, ar deginančioje Sacharos dykumoje, Vergilijaus buvo neišvengiamai mokomasi...

Filosofų grupė grįžta iš ilgos kelionės ir vėl kelioms dienoms apsistoja Tėbuose, paskui, leidęsi nešami srovės, lėtai grįžta į Aleksandriją. Vienas iš sustojimų yra Kopto miestelyje kiek už Tėbų, jis iškyla ten, kur Nilas daro didelį vingį. Ten sustoja papietauti.

Filosofai susėda prie mažo viešbučio stalo, po pergole. Vaizdas į Nilą nuostabus, pro šalį lėtai plaukia burės. Šalia jų du kareiviai lošia ant stalo kauliukais. Šie kauliukai tikrai neįprasti — jie atsigulusios ant žemės, pasirėmusios alkūnėmis, keliančios prie krūtinės kelius ir praskėtusios kojas moters formos: skaičiai išraižyti ant įvairių kūno dalių. Tai kauliukų hard versija, kurios nebuvome matę (jų sidabrinius ir bronzinius pavyzdžius šiandien galima pamatyti Britų muziejuje).

Filosofas į juos žiūri ir šypsosi, paskui pakyla ir eina į mažą parduotuvę nusipirkti gertuvės. Gertuvė tokia pati, kaip ir moderniaisiais laikais, tik iš terakotos ir apsaugota augalinio pluošto mova. Sumoka už ją mūsų sestercijumi. Iš baltabarzdžio senolio gauna grąžos, šis jam nusišypso ir palinki geros kelionės. Grupelė filosofų netrukus pakyla ir grįžta į laivą, diskutuodami įvairiomis temomis ir keldami klausimus, kurie, rodos, neturi atsakymų. O kur dabar keliaus sestercijus?

Praeina dvi dienos, ir prie to paties stalo prisėda galingas stambaus veido vyras. Iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip boksininkas. Jo trumpi plaukai sušukuoti į priekį, visai kaip Trajano. Kai liekna padavėja jam atneša sąskaitą, nusišypso, parodydamas nulaužtą kaplį. Gal ir tikrai jį prarado gavęs smūgį kokiose kumštynėse. Šis vyras taip pat eina nusipirkti gertuvės. Ir būtent šią akimirką gauna mūsų sestercijų.

Gertuvė jam būtina — jis turi kirsti dykumą. Tai, žinoma, nebus jo vienintelės vandens atsargos, bet turės ją prie savęs. Kiek vėliau jis užlipa ant vienkuprio, ant galvos užsidėjęs šiaudų kepurę ir per petį persimetęs diržą su gertuve. Pajudės su vienkuprių vilkstine, kuri vorele pradeda ilgą kelionę karavanų keliu. Saulė aukštai danguje ir kaitina mūsų sestercijų.

Karavanų kelias, kuriuo vykstame, yra vienas iš vedančių už Romos imperijos ribų, tiksliau — į Indiją... Bet kaip ten keliaujama ir — pirmiausia — kodėl?

Šis vyras yra pirklys iš Pocuolio ir gabena į Rytus labai paklausią prekę — raudonuosius koralus. Bet tai nebus lengva. Užtruks daug dienų, kol pasieks išvykimo uostus prie Raudonosios jūros — septynių dienų reikėtų iki Mijo Hormo (pažodžiui — „žiurkių uostas“), net vienuolikos iki to, kur keliaujame, Trogloditijos Berenikės.

Kad mažiau būtų suvartojama vandens, keliaujama bus naktimis ir kaip jūroje karavaną ves žvaigždės. Pakeliui pasitaikys šulinių ir... kontrolės taškų. Visame maršrute sutiksime bokštų ir fortų. Laisvai karavanas čia keliauti negali. Reikia gauti leidimą, sumokėti mokesčius, praktiškai šis maršrutas yra pasienis, taigi čia už prekes reikia sumokėti muitą, net visai didelį. Sienos tikslas dvigubas — tai priemonė valstybei gauti pajamų ir sustabdyti auksinių monetų (aurėjų) nutekėjimą.

Vieną rytą po ilgos naktinės kelionės karavanas pasiekia šventą vietą, vadinamą Panejonu — čia trykšta natūralus šaltinis, skirtas dievui Panui. Tai vieta, kur sustoja visi karavanai, čia vienkupriai suklupdomi. Ant uolėtų sienų visur aplinkui daugelis pirklių paliko įrašų, kuriuos bandome perskaityti. Viename — vardas Lisas, galbūt tai būtent tas atleistinis, kuris savo šeimininko (Anijaus Plokamo) pavedimu sugebėjo I amžiuje nuvykti į Ceiloną...

Toliau kitas, mus nustebinantis. Jame vardas — Gajus Peticijus (užrašytas graikiškai). Palaukit, Peticijus yra giminės vardas, paplitęs Abruce! Tai reiškia, kad čia ėjo romėnas, kilęs iš Abruco. Patvirtinimas yra Kječio archeologijos muziejuje, kur yra šios šeimos nario antkapio stela su išraižytu vienkupriu, gabenančiu amforas... Prekiavo su Indija vynu.

Berenikės uostas įsikūręs nuostabioje vietoje. Pakrantė tuščia, paplūdimiai baltutėliai, o jūra gražios turkio spalvos. Moderniaisiais laikais šiose pakrantėse turistų kaimeliai, skėčiai ir jėgos aitvarai (garsusis Hurgados kurortas įsikūręs netoli Mijo Hormo). Romėnų laikais į šias vietas buvo žiūrima kaip į mėnulį — kiekvienas atvykėlis čia patiria neaprėpiamos akmens dykumos už nugaros ir dar didesnių vandens platybių prieš akis pojūtį. Romėnams tai mirties vietos. Ne pramogų...

Žiūrėdami į krištolinį vandenį, žuvis ir koralus, suvokiame Romos imperijos platybes — vienoje pusėje paliečia Skandinaviją, kitoje — koralų rifus...

Karavanas iškrovė prekes. Trogloditijos Berenikė yra žydintis miestas. Tai tikri vartai į Rytus. Pagalvokite, kasmet iš čia į Indiją išplaukia šimtas dvidešimt romėnų laivų. Šimtas dvidešimt! Tai liudijimas, kad prekybiniai ryšiai tarp imperijos ir Indijos nėra atsitiktiniai, kaip paprastai manoma, bet tvirti ir pastovūs. Žodžiu, Indija yra romėnų prekybos partneris.

Bet kas parduodama indams ir kas perkama iš jų? Pakanka pasivaikščioti Berenikės gatvėmis ir suprasime. Į Indiją romėnai eksportuoja vyną, drabužius, raudonuosius koralus, pūsto stiklo dirbinius, metalo gaminius... O iš Indijos įvežamas šilkas, brangakmeniai, pavyzdžiui, lazuritas, perlai, dramblio kaulas, esencijos, prieskoniai, pirmiausia pipirai. Žodžiu, prabangos prekės. Bet žvilgtelėję į sandėlius, pastebime ir kitokių per šį uostą keliaujančių prekių — vertinga mediena, kokoso riešutai, smilkalai ir net gėlės!

Saulė už mūsų nugarų pamažu nusileido. Mėlynas dangus vis tamsėja ir jau sužimba pirmosios žvaigždės. Stebime jūrą priešais. Ji lygi ir rami, tarsi pati pamažu migtų. Ar taip bus ir rytoj? Laivas greitas, prekės laive, ir jei ženklai rytoj bus palankūs, išplauksime.