Pabaiga

Praėjo beveik du tūkstančiai metų. Rufo ir Domicijos kapas atskleidžia, kad jie susituokė ir turėjo vaikų. Jų DNR palikuonių dėka keliavo per amžius vis labiau maišydamasi. Ir šiandien galbūt yra ir kuriame nors iš skaitytojų.

Visi mūsų pasakojimo veikėjai jau virtę dulkėmis. Jomis pavirto ir mus lydėję žirgai; mediniai laivai ir vežimai, kuriais kirtome imperiją, subyrėjo; Romos miestas, kuriame vaikščiojome, palaidotas po naujuoju... Pati imperija, pirmasis didysis globalizacijos bandymas, pradingo. Bet dalis šios tolimos praeities staiga sugrįžta.

Štai žemės sklypelį tyrinėja kinė mergina. Ji teptuku atsargiai valo dirvą, šalindama grumstelį po grumstelio. Ji archeologė. Jai tai — ne tiek darbas, kiek aistra. Antraip nepakeltų kuklaus atlygio, dulkių, kelių ir nugaros skausmo dėl nepatogios darbo pozos.

Kartu su kitais savo kolegomis ji dabar kasinėja.

Į dienos šviesą iškyla I-II a. po Kristaus laikotarpio kapas. Iš žemės išnyrantys griaučiai priklauso subrendusiam vyrui, tai matyti iš nutrintų dantų, iš tiek suminkštėjusių kaukolės siūlių, kad jos net pranykusios, iš artrito sugraužtų sąnarių ir iš slankstelių su šoniniais „snapeliais“ liudijančiais apie nugaros skausmus.

Iš žemės pasirodžiusios kaukolės žandikaulis atvertas, tarsi šauktų. Iš tikrųjų tai ženklas, kad kūnas suiro tuščioje erdvėje (sarkofage), taigi žandikaulis „nukrito“. Paskui per amžius žemė skverbėsi į kapą, o medis pamažu puvo, po žeme liko tik surūdijusios vinys.

Teptuku šluodama aplink galvą, mergina kažką pastebi. Tai kažin kas žalio. Teptuko brūkštelėjimai atsargiai pašalina nuosėdų šimtmečius ir išvaduoja tą daiktą iš žemės gniaužtų. Tai moneta. Nufotografavusi ją ir pažymėjusi radimo vietą, mergina paima monetą. Tai keistas jausmas, jį galima aprašyti tik vienu būdu — jaučiate, kad susisiekėte su pasauliu, kurio jau nebėra, atidarėte langą į praeitį.

Tai mūsų sestercijus. Dėl oksidavimosi monetą dengia žalsva patina, bet ji puikiai išsilaikiusi. Mergina ją pavarto, atpažįsta Trajano veidą. Tą akimirką, pati to dar nežinodama, ji vėl paleido tą „iš rankų į rankas“ mechanizmą, privertusį monetą apkeliauti visą imperiją. Tam tikru požiūriu vėl jai suteikė gyvybės. Po visų žmonių, kuriuos matėme romėnų laikais, istorija tęsiasi su kitais žmonėmis, jau šiais laikais.

Moneta bus parodyta kasinėjimų kolegoms, kiekvienas ją palaikys rankoje ir perduos kitam. Paskui laboratorijoje ją apžiūrės ekspertas, kad tiksliai nustatytų spaudo datą. Ir pagaliau bus padėta saugyklose. Bet tik trumpam — dėl puikios būklės nuspręsta ją rodyti didelio muziejaus Romoje vitrinoje. Taip netrukus atsidurs už stiklo, vėl šviesoje, vėl tarp žmonių.

Nepaisant jos grožio, tik nedaugelis iš tikrųjų į ją atkreipia dėmesį — tai mėgėjai. Dauguma lankytojų išsiblaškę žvilgteli į ją ar praeina pro šalį nesustodami.

Niekas nežino jos istorijos ir niekas nė trupučio neįsivaizduoja jos neįtikėtinos kelionės, jos odisėjos per imperiją. Šią monetą, kaip ir visas kitas vitrinoje, savo rankose turėjo dešimtys žmonių, jų istorijos, taip sakant, „kristalizavosi“ joje, pakeisdamos ją maža valtimi laiko srovėje.

Mes pabandėme jas surinkti ir išklausyti — kiekviena iš šių istorijų pasakoja, koks buvo pasaulis II a. po Kristaus pradžioje.

Tai mums padėjo keliauti po nuostabiausią ir „šiuolaikiškiausią“ senovės imperiją — Romos imperiją.