Provansas
DILIŽANO UŽPUOLIMAS
Atvykimas į Provansą
Pranašas ir jo padėjėjas iškeliavo savo vežimu. Kelias, kurį jie turi įveikti, yra ilgas, jų laukia kitas pranašas Vazijo Vokontiore (Vezon la Romenas), tai vietovė į šiaurę nuo (busimojo) Provanso, didelės šventyklos statybose. Prieš pradedant ją statyti, pranašas turi atlikti aukojimo apeigas.
Arelato (Arlis) miestas yra vienas iš jų stabtelėjimų. Kai čia atkeliauja, jų laukia neįprastas vaizdas. Miesto upę Roną kerta ilgas tiltas, bet šiuo metu juo pasinaudoti negalima. Nes plaukia prekybinis laivas, ir tiltas pakeltas... Aplinkybės primena scenas iš filmų, kai daug automobilių laukia eilėje, kol pro pakeliamąjį tiltą praplauks upinis laivas. Čia ta pati atmosfera — vežimų ir žmonių eilė laukia, kol veiksmas baigsis.
Kaip veikia romėnų laikais pakeliamasis tiltas? Dalis prie kranto yra mūrinė, tolimesnė — medinė, ji guli ant valčių (jų pirmagalys nukreiptas srovės kryptimi). Ten, kur susitinka abi dalys, įrengta graži mūrinė arka — ji ne dėl grožio, veikia lygiai kaip pilies vartai su pakeliamuoju tiltu. Grandinėmis, prakištomis pro du arkos piliastrus, galima pamažu pakelti dešimties metrų ilgio medinio tilto gabalą, to pakanka, kad praplauktų transportiniai laivai.
Iš viso yra du tiltai, jie priešinguose krantuose — tokiu būdu vienu metu gali prasilenkti du laivai. Be to, pakeliamoji dalis įrengta arčiau kranto, greičiausiai todėl, kad čia srovė silpnesnė, ir laivai gali lengviau manevruoti.
Kol laivas lėtai praplaukia, kažkas pastebi pranašą ir pamaldžiai jį pasveikina, o štai kiti įsidrąsina ir puola jo klausinėti apie ateitį, aiškinasi jo nuomonę, pasakoja jam įvairius nutikimus, teiraudamiesi išaiškinimo. Pranašui tai tikras pragaras. Kaskart, kai jį pamato, kartojasi tas pats, jo nepalieka ramybėje, panašiai kaip šiais laikais žvaigždžių...
Padėjėjo botago pliaukštelėjimas nutraukia šį mažą susibūrimą — tiltas nusileido ir žmonės bei transporto priemonės vėl pajudėjo.
Kitą rytą vėl leidęsis į kelionę, po kitų sustojimų vežimas pagaliau atvyksta į miestą. Su juo ir mūsų sestercijus.
Vazijo gatvėje jis pereina iš rankų į rankas. Perkant gyvūną aukojimui. Pranašas nori gauti dievų patarimą, o padėjėjas pagaliau nori pavalgyti mėsos...
Taigi sestercijus atsiduria pardavėjo rankose, bet šis greitai jį perduoda savo šeimininkui, turtingam miestiečiui. Vyras ką tik ėmėsi politikos ir buvo išrinktas į vietos valdžią...
Nauja įtakingųjų pora
Nieko nėra geresnio nei duona su medumi, pamirkyta piene, kad gerai pasistiprintum dienos pradžioje. O jei paskui dar užkandi vakarykščio pokylio pašildytos mėsos ir užgeri vyno taure... Keliautojų pusryčiai romėnų laikais visuomet turi būti gausūs kalorijų. Ir dėl to, kad kelyje bus sunku sočiai pavalgyti iki vakaro. Ir dar... Jei kas nutiks ir vežimas sulūš, gali tekti negauti maisto iki kitos dienos. Taigi visada reikia valgyti daug ir galbūt net pasiimti su savim atsargų (kiek sūrio, duonos ir taip toliau).
Mūsų sestercijus dabar yra neseniai paskirto svarbaus pareigūno kišenėje, jis kartu su žmona turi vykti į didelio akveduko atidarymo po skubių taisymo darbų iškilmes. Šiam viešam žmogui kiekvienas įvykis yra proga pasirodyti. Kelionė bus ilga, bet nebus nepatogi — poros laukia tikrai gražus vežimas.
Jiedu eina po Vazijo Vokontioro portikais. Priešingai nei matėme ligi šiol keliaudami po imperiją, šie portikai kylantys. Tai neįprasta. Jie net su laiptais. Bet čia kitaip neįmanoma — miestas išaugo kalnuotoje vietoje. Iš tikrųjų esame į rytus nuo Ronos, pirmosiose aukštumose, kurios paskui perauga į Alpes.
Moderniaisiais laikais ši imperijos sritis taps Prancūzijos dalimi ir trauks milijonus turistų savo švelniu klimatu ir miestais, turtingais romėnų pėdsakų, pavyzdžiui, Arlis, Nimas, Oranžas ir nepaprastas Pon diu Garo akvedukas.
Be to, šią vietovę verta įtraukti į kelionių maršrutą — Vazijo Vokontiorą.
Tai nebuvo mažas miestas, priešingai, užėmė 70 hektarų, čia gyveno 10 000 žmonių, būta net 2700 kvadratinių metrų namų! Tai ženklas, kad turtuolių čia nemaža. Jis ir yra vieno iš šių milžiniškų, didesnių nei 2000 kvadratinių metrų domus savininkas — Kvintas Domicijus (sudaužytas antkapis buvo atrastas jo namuose, ant jo įrašyta „Apolonas su laurais“, bet nebuvo įmanoma perskaityti viso jo vardo) dabar turi mūsų sestercijų.
Po portikais, sumišę su sandalų trepsėjimu, skamba praeivių balsai ir juokas. Pora žingsniuoja plepėdama apie įvairias kasdienio gyvenimo smulkmenas — šalia kelių tuščių krepšių du vaikai žaidžia ant žemės kauleliais, o dėmėtas šunelis stebi juos vizgindamas uodegą. Pro šalį praeina žmogus, nešantis du vandens kibirus, o ten nuo vaisių pardavėjo nueina moteris su pilnu krepšiu pirkinių. Daugelis Vazijo gyventojų išlaikė keltų vokontų, gyvenusių šiose vietose, bruožus. Tai griežti veidai, užgrūdinti gyvenimo kaime labiau nei miesto dykaduoniavimo. Pora sveikinama, jai visi lenkiasi. Ir būtent už vaisių parduotuvės Kvintas Domicijus ir jo žmona pagaliau pasiekia vietą, kur jų laukia vežimas.
Vežime...
Tai mus nustebina — vežimas toks pat kaip naujakurių vežimai, kuriuos matome vesternuose... Turi kvadratinę „kabiną“ su plačiais langais ir keturis didelius ratus. Skiriasi tik vidus. Jis nepaprastai išpuoštas, su paveikslais ir sidabriniais indais, žodžiu, tikras Romos laikų limuzinas — tokios rūšies transporto priemonė vadinama carruca.
Vergas atidaro dureles, ir, laikydamasis romėnų tradicijų, vyras įlipa pirmas, paskui moteris... Patogiai įsitaiso vežimo viduje, atsisėda vienas priešais kitą (kaip traukinyje): jis — „soste“, ji — patogioje sėdynėje.
Durelėms užsidarius, palydovai užlipa... ant vežimo stogo. Be vežiko, vienas žmogus sėdi stogo viduryje, kitas įsitaiso už visų nugarų, ant kelioninių skrynių. Jis turi savotišką ietį, besibaigiančią kabliu, patogią pašalinti žemas šakas, o gal tai yra tiesiog ietis, neaišku. Iš tikrųjų jie visi ginkluoti — keliaujant gali tekti gintis nuo užpuolikų. Ginkluotas ir vežikas — tai storas, niūrus vyras, visiškai plikas, vilki odiniais drabužiais ir sunkiu apsiaustu.
Pastebime vieną stebinantį dalyką — tai aštrūs ašmenys, esantys arklių, traukiančių vežimą, karčių lygyje. Tai tikri dalgiai, tik įtaisyti statmenai, o smaigalys nukreiptas į priekį.
Kam galėtų būti skirti? Nežinome.
Archeologai būtent Vezon la Romėnė atrado akmenyje iškaltą bareljefą, kuriame pavaizduota viena iš šių carrucae su dalgiais. Jų yra keturi, tai yra tiek pat, kiek vyrų sėdi ant vežimo, įskaitant vežiką. Ar jie skirti apatinėms šakoms pjauti, kai vežimas važiuoja po medžiais? Gal, bet galbūt jie turi ir kitą paskirtį, kaip netrukus pamatysime...
Surikęs ir staigiai pliaukštelėjęs botagu, vežikas paragina arklius. Iš pradžių arkliai stengiasi išjudinti sunkią carruca, bet kartą trūktelėjus tampa lengviau. Paskui pirmąjį vežimą rieda kitas su Kvinto ir jo žmonos asmeniniu bagažu (o jo daug), toliau — keli raiti palydos vyrai. Tai mažas kortežas, kurį praeiviai smalsiai stebi, bandydami slapčia įžiūrėti, kas yra viduje. Kvintas, kaip reikalauja jo statusas, į nieką nekreipia dėmesio ir žiūri prieš save.
Dideli ratlankiais apkalti ratai brėžia miesto gatvių akmenines plytas. Kai kuriose vietose, daugiausia sankryžose, tarpai grindinyje pašokdina, bet carruca viduje kratymą suminkština sėdynių apmušalai.
Po kelių minučių išvažiuoja iš Vazijo, kerta nuostabų vienarkį tiltą per mažą griovį ir pasuka į pietus.
Romėnų laikų Provansas
Koks buvo Provansas romėnų laikais? Pamėginsime tai sužinoti žvalgydamiesi iš vežimo. Pro mūsų vilkstinę bėga kalnų ir kalvų gamtovaizdis, miškai ir nepaliesti laukai. Nelabai skiriasi nuo šių dienų, išskyrus vieną bruožą — mūsų laikais visur, kur pažiūri, matai žmogaus pėdsakus (namai, keliai, elektros stulpai), o romėnų laikais kiek užmato akys plyti tik gamta. Miestai yra „žmonių salos“ nepaliestoje jūroje.
Kartais pralenkiame lėtą kaimiečio vežimą, traukiamą jaučių. Kad jis vietinis, o ne romėnas, galima suprasti iš drabužių — čia gyvenantys keltai visuomet mūvi kelnes, o romėnai vilki tik tunikas su „sijonėliais“.
Kartais pravažiuojame pro bandas, kurias gano baltas tunikas vilkintys piemenys — tai vergai iš kurio nors gretimo ūkio — ir pro vežimo langus skverbiasi aitrus avių kvapas.
Bet šiaip šnerves glosto labai malonus ir stiprus kvapas — ar tai levandos? Neįstengiame suprasti. Jos laukinės, auga visoje Viduržemio jūros pakrantėje nuo Ispanijos iki Graikijos. Taigi, gal tai jos ir yra. Tačiau čia tikrai nėra milžiniškų ir nuostabių plytinčių lavandų laukų, kuriais žavimės (ir kurių aromatu mėgaujamės) šiandien...
Tuo metu viduje pora nuo pat išvykimo nenustojo kalbėtis. Jie aptarė pastarųjų paskyrimų naujienas, kokius darbus reikia atlikti namuose, kai bus geras oras, be to, tas vergas, neseniai nupirktas sodo darbams, visada ryši juostą ant kaktos ir augina ilgus plaukus. Gal ten turi įrašą, tatuiruotę, kurią slepia? Kvintas susirūpinęs linkteli. Reikės apžiūrėti.
Romėnų laikais buvo tatuiruočių? Atsakymas — ne. Bent jau ne tokių, kokias žinome šiandien. Barbarų gentys, kaip matėme, jų turi labai daug, kai kurios iš tikrųjų nepaprastos. O romėnai, kaip ir graikai, laikė tatuiruotę (ir apskritai kūno žymėjimą) kažkuo žeminamu. Tatuiruotė buvo vadinama stigma, tai yra įdagu. Ir tai pasako, kaip vertinami besidžiaugiantieji tatuiruotėmis...
Tikra yra tai, kad pabėgusio ir pagauto vergo kakta būdavo paženklinama trimis raidėmis: FUG (fugitivus), tai reiškė, kad jau buvo kartą pabėgęs. Arba viena F, kuri ženklino fur, tai yra „vagis“, arba CF — cave furem, „saugokis vagies!“
Kvinto žmona ne be reikalo jaudinasi — vergų pardavėjai neretai atsikrato sunkaus asmens su kitų vergų grupe. Reikės ištirti.
Vežimas užpuolamas
Vežimas įveikė kalvelę ir dabar pradeda leistis. Tai daro miško tankmėje — žodžiu, kelias driekiasi per medžių galeriją. Ir būtent čia suveikia spąstai. Vežikas labai patyręs, bet tankmės tamsoje tik paskutinę akimirką, jau kalvos papėdėje, pastebi tarp dviejų medžių ištemptą lyną.
Jis buvo įtemptas tokiame aukštyje, kad smarkiai smogtų vyrams, esantiems ant stogo. Bet keturi statmenai arklių galvų lygyje įtaisyti ašmenys atlieka savo darbą... Perpjautas lynas pliaukšteli lyg botagas. Viduje Kvintas ir jo žmona nieko nepastebi, mano, kad tai vežiko botago kirtis.
Pastarasis šaukia palydai. Visi pasirengę puolimui. Ir tikrai, nusileidus nuo kalvos ir vėl pradėjus kilti, skersai kelio guli padėtas rąstas. Toliau važiuoti neįmanoma. Vežikas vos spėja sustoti. Iš miško iššoka devyni vyrai, iki dantų ginkluoti kalavijais, šakėmis, ietimis ir kuokomis. Tai plėšikai.
Du palydos vyrai buvo apsupti, ginklai jau sudėti ant žemės, jie nespėjo sureaguoti. Bet kur trečias?
Keleiviai išlaipinami. Kvintas paslėpė auksinį žiedą togos klostėje, jis išlipa iš vežimo pirmas, apžiūrinėdamas užpuolikus. Jo žmona nustėrusi. Ji išplėtusi akis tyli.
Ant žemės guli vaikinas, turėjęs ietį su kabliu. Pabandė atsispirti, bet smūgis kuoka jį apsvaigino. Ir vežikas sėdi pritrenktas, atsirėmęs į vežimo ratą, jo galvoje žioji gili žaizda.
Šie vyrai veikė nepaprastai greitai — vieta, technika, žaibiški veiksmai leidžia suprasti, kad tai daro jau ne pirmą kartą ir gerai pažįsta vietas...
Savotiška ironija, bet Kvintas buvo išrinktas kaip tik todėl, kad pažadėjo daugiau saugumo provincijos keliuose. Dabar su šia problema susiduria akis į akį.
Plėšiko „verslas“
Kvintas bando atpažinti savo užpuolikus, bet niekuomet nėra jų matęs — iš jų išvaizdos galima suprasti, kad tai vargšai vietos valstiečiai, pora primena pabėgusius vergus, dar vienas su kalaviju panašus į dezertyrą ar atsilikusį kareivį.
Tai labai gerai atitinka romėnų laikų plėšiko portretą. Jie nėra nusikaltėliai profesionalai, veikia mažomis grupėmis ir tik retsykiais imasi plėšikavimo.
Žinoma, yra išimčių. Senovės raštai mums pasakoja apie garsius plėšikų vadus, pavyzdžiui, Bulą Laimingąjį, vadovavusį net šešiems šimtams žmonių ir siautėjusį Italijoje III a. po Kristaus pradžioje. Jį itin sunku buvo sučiupti, nes turėjo išplėtotą informatorių tinklą. Anot apie jį rašiusio Diono Kasijaus, buvo tiek gudrus, kad sugebėjo net išvaduoti du savo žmones, nuteistus žvėrims sudraskyti, jis įėjo į kalėjimą apsimetęs magistratu... Plėšdamas pasiimdavo tik dalį vertingų daiktų ir greitai paleisdavo aukas. Grobis vėliau būdavo dosniai dalijamas. Netrukus įgijo romantiško senovės plėšiko šlovę, buvo savotiškas Robinas Hudas. Jo karjera baigėsi, kai pats imperatorius Septimijus Severas pasiuntė jo pėdsakais stiprų kariuomenės kavalerijos dalinį, kovojusį Britanijos pasienyje. Ir jį sučiupo. Kaip? Pritaikę būdą, kuris per amžius pasodino į kalėjimus daug nusikaltėlių, įskaitant mafiozus, jį daugiau ar mažiau galima apibendrinti kaip Cherchez la femme!46
Garsi frazė, šiandien labai dažnai vartojama. Ji, nors tai mažai žinoma, yra iš Alexandre’o Dūmas (tėvo) 1854 m. romano „Paryžiaus mohikanai“: „Kiekvienoje byloje būna moteris, — vienoje vietoje sako vienas iš veikėjų. — Kaskart, kai man atneša raportą, aš sakau: Cherchez la femme.“ Taip ir padarė imperijos kariškiai. Sužinojo, kad Bula Laimingasis palaikė ryšį su kito plėšiko žmona, ir pažadėję jai neliečiamybę sugebėjo jį sučiupti urve, kol šis miegojo. Gyvenimą jis baigė amfiteatro arenoje, gyvas suplėšytas žvėrių.
Bet Bula Laimingasis yra išimtis. Plėšikai Romos imperijoje paprastai veikia tolimose ir nesaugiose srityse mažomis pabiromis grupėmis ir grobia tą nedidelį turtą, kurį keliautojai vežasi: drabužius, monetas arba, jei pasiseka, turimus gyvulius.
Tiesa, kartais užpuola viešbučius, bet paprastai sutarę su savininku. Šis gebėjimas tam tikroje teritorijoje palaikyti gerus santykius ir ryšius jiems leidžia išlikti. Jei vietos bendruomenė nebūtų abejinga, nebendradarbiautų ar neteiktų pagalbos, jie negalėtų ilgai išgyventi.
Būdų išvengti teisėtvarkos pajėgų yra daug. Anot profesoriaus Jens-Uwes Krauses, kai juos sugauna, daugelis paprasčiausiai paperka savo suėmėjus. Kiti net nebūna suimti... Išties daugeliu atvejų jie džiaugiasi aukštų asmenų — pareigūnų ar vietos ponų, pasiliekančių sau dalį „pajamų“, protekcija.
Neretai plėšikai įkuria savo būstines turtingų savininkų valdose, ir apie tai niekas nenumano — jie pasamdomi savininko ir „oficialiai“ yra jo darbo jėgos dalis. Žinoma, savininkas žino, kuo jie užsiima.
Kaip minėta, dažnai plėšikai yra vietos gyventojai, turintys darbą ir net pasiturintys žmonės, kurie kartkartėm imasi užpuolimų — tikri chameleonai, primenantys doną Diegą de la Vegą, oficialiai žemių savininką, o teisėtvarkos pajėgoms — plėšiką, vardu Zoro...
Plėšikai paprastai nežudo savo aukų. Gali jas kankinti, bet nužudo retai, apie tai ir negalvojama. Jų tikslas yra apiplėšti. Jei prisiminsite Evangelijos pasakojimą apie gerąjį samarietį, pamatysite apiplėšimo Romos keliuose pavyzdį — samariečio išgelbėtas žmogus nebuvo plėšikų nužudytas, tik sunkiai sužeistas.
Kita tendencija yra nesiimti pernelyg pastebimų ar garsių akcijų, nes tai sukeltų rimtą valstybės reakciją, ir ši juos nušluotų. Mūsų atveju plėšikai apsižiojo kiek per didelį kąsnį — užpulti Kvinto lygio pareigūno vilkstinę yra klaida. Gal jie nesitikėjo nei tokio rango veikėjo, nei tokio vežimo. Bet spąstai užsitrenkė. Kad ir kaip būtų, jau per vėlu — dabar tikriausiai reikės eiti iki galo... Agresija neliks be padarinių. Tai visi žino. Tai žino ir Kvintas, bandantis suprasti, kas yra vadas.
Plėšikų vadas išeina į priekį. Tai aukštas ir liesas vyras erelio nosimi, stebintis pareigūną nepasitikinčiu žvilgsniu. Vos Kvintas pamėgina prabilti, gauna plėšiko smūgį ir krinta be sąmonės. Jo žmona jį apkabina. Plėšikas prieina, ištiesia ranką ir nuplėšia nuo žmonos antkaklę. Apžiūri ją ir pažvelgia į moterį pakreipęs galvą, lyg sakytų: „Ši nieko neverta, kur padėjai savo gražiausius papuošalus?“
Iš vežimo, laikydamas rankoje mažą skrynelę, išlipa vienas gaujos narys, džiaugiasi ir šypsosi visa burna, kurioje nebedaug likę dantų. „Štai kur jie...“ — sako.
Grobis švarus. Iškilmės, kuriose jiedu turėjo dalyvauti, yra pati Kvinto politinės karjeros pradžia, taigi reikia brangiausių papuošalų...
Plėšikai darbuojasi toliau. Atidaro bagažą, renkasi gražiausius drabužius perparduoti, likusius kaip pakliuvo mėto aplinkui.
Paskui paeiliui kankina visus nelaimėlius, tikslas — palaužti jų pasipriešinimą ir priversti atiduoti viską, ką slepia. Du palydos vyrai dažnai susižvalgo. Akyse tas pats klausimas, į kurį nėra atsakymo — kur jų kolega, trečiasis palydos žmogus?
Užpuolikai paima ginklus, arklius ir viską, kas turi vertę. Ir mūsų moneta patenka į jų rankas. Vadas deda ją į kelnių kišenę, kartu su žiedais ir brangenybėmis.
Kai durklais pjauną sidabro gabalėlius nuo carruca, vienas plėšikas pakelia galvą ir ištempia ausis. Kažką išgirdo... Kitas irgi suklūsta. Regis, tolumoje kaukši arklių kanopos. Kažkas atvyksta... Dar viena auka, dar vienas grobis? Akimirką visi mąsto. Bet žvilgsniais gan greit perbėga susirūpinimo šešėlis — kanopų daug, per daug...
Plėšikai instinktyviai susirenka kelio viduryje ir žiūri į savo vadą. Ką daryti?
Bėgant sekundėms arklių kanopos dunda, rodos, vis garsiau. Vadas supranta, kad čia ne kokie nors keleiviai, o kariškiai. Kai liepia bėgti, jau per vėlu — kelyje ant kalvos pasirodo šuoliais lekiantys raiteliai.
Visi ima blaškytis. Du palydos vyrai tuo pasinaudoja, užpuola ir nuginkluoja artimiausius plėšikus.
Po kelių sekundžių raitelių pranašumas akivaizdus. Plėšikai bėga į mišką, bet su grobiu tai nelengva, be to, jie savotiško piltuvo dugne, aplinkui jį šlaitai kyla — ši vieta buvo pasirinkta, kad aukoms būtų sunkiau pabėgti, bet dabar ji tapo spąstais.
Netrukus visi sulaikomi. Juos nesunku įveikti — tai ne profesionalai, tai paprasti žmonės. Aršiai kovoja tik du pabėgę vergai ir kareivis — jis sužeidžia vieną raitelį, bet jį įveikia pastarojo kolega, sugriebdamas jį iš nugaros ir stulbinamai greitai perpjaudamas kaklą. Matydamas šią sceną, vienas iš plėšikų iškelia rankas ir pasiduoda.
Galiausiai nužudyti trys plėšikai (vergai ir kareivis dezertyras), kiti sulaikyti. Vadas pasidavė, kai iššiepęs savo baltus dantis raitelis germanas keturkampiu veidu ir mažomis akimis įbedė jam po smakru kalaviją.
Bet kaip raiteliai spėjo atvykti laiku? Pavojų paskelbė trečiasis pareigūno palydos vyras, tas pats, kurio trūko. Jis kiek anksčiau sustojo nusišlapinti ir, užšokęs ant arklio, nuo kalvelės matė užpuolimą. Buvo protingas ir nepuolė į grumtynes, bet tyliai pasitraukė, o paskui lėkė šuoliais. Pasiekė statio, vieną iš daugelio karinių postų, išbarstytų prie romėnų kelių nesaugiausiose vietose. Iš ten pavojaus signalas buvo perduotas į kitą, didesnę statio, kur buvo įsikūręs šis raitelių dalinys. Bet kaip tai padarė be radijo, telefonų ar mobiliųjų?
Pasinaudodami irgi... elektromagnetinėmis bangomis. Bet, tarkime, paties paprasčiausio lygio — kalbame apie ugnies skleidžiamas šviesos bangas. Romėnai sugalvojo nepaprastai veiksmingą sistemą pranešti apie pavojų, pirmiausia pasieniuose — tai strateginiuose taškuose išdėstytų medinių bokštų tinklas. Kilus pavojui stebėjimo bokšte uždegamas didelis deglas ar užkuriamas jau paruoštas didžiulis laužas.
Kaskart, kai bokštas mato švytintį savo dvynio tašką tolumoje, savo ruožtu uždega savąjį ir taip toliau. Tokios šviesos estafetės pavojaus signalas per trumpą laiką sklinda po didžiulę teritoriją (arkliu prireiktų valandų) ir pasiekia apylinkių fortus, kurie atremia grėsmę. Tai buvo greičiausia ryšių sistema iki atrandant radiją.
Tas pats vyko ir šiuo atveju. Raitelių įsikišimo greitis mums leidžia suprasti, kiek tai veiksminga. Iš tikrųjų nėra kavalerijos turmae, išdėstytų visuose imperijos stationes ir laukiančių, kada galės veikti. Ši buvo iškviesta iš anksto rengiantis sutramdyti kitą šių vietų plėšikų gaują, grobiančią žmones. Taip, kadangi žmonių grobimas yra tikra epidemija. Keliaudami po imperiją susiduriame ir su šiuo pavojumi. Kodėl žmonės grobiami?
Žmonių grobimas
Plagium (crimen plagii) — taip romėnai vadino žmonių grobimą. Tai imperijoje dažna. Tikslas nėra gauti išpirką — taip gali nutikti, kaip jaunystėje pagrobto Julijaus Cezario atveju. Tačiau tai nėra norma.
Tikrasis pagrobimo tikslas yra vergija. Žmonės grobiami parduoti į vergiją.
Nereikia manyti, kad šis reiškinys yra labai tolimas mūsų epochai. Tai nutinka ir dabar, daug merginų iš Rytų yra grobiamos, kad kaip sekso vergės patektų į Europos prostitucijos rinką. Bet romėnų laikais skaičiai kitokie — iš tikrųjų, pakanka prisiminti, koks milžiniškas vergų kiekis cirkuliuoja Romos imperijoje, kad suprastume, jog tie, kurie miršta ar būna išlaisvinti, sukuria „skylę“ kuriai užkišti kasmet reikia dešimčių tūkstančių naujų vergų. Anot profesoriaus Krause‘s, skaičius sukasi net apie pusę milijono žmonių... kas dvylika mėnesių!
Kaip pamaitinti šią rinką? Trimis būdais — karais, įsigyjant gyvąsias „prekes“ už sienų (sugautas žmonių medžiotojų, lygiai kaip tai dar visai neseniai vyko Afrikoje) arba grobiant žmones.
Tai gali atsitikti bet kur, jokia vieta nėra saugi. Matėme, kad net didžiųjų Romos kepyklų valdytojai grobė klientus — kitos labai pavojingos keliautojams vietos buvo užeigos ir viešbučiai užmiestyje. Dažnai šeimininkai, sutarę su nusikaltėliais, grobdavo savo svečius ir paskui juos parduodavo į vergiją. Į imperijos pabaigą net namai tapo pavojinga vieta — Šiaurės Afrikoje grupės „žemės piratų“ staigiai užpuldavo atskirus namus ar mažus priemiesčius, sučiupdavo jų gyventojus ir paversdavo juos vergais.
Tačiau keliuose rizikuojama labiausiai. Iš kur kyla pavojus? Iš didelių ūkių — daug Romos piliečių baigia gyvenimą uždaryti vergijoje. Šeimos nariams tai tikras rūpestis — tėvas ar sūnus dingsta grįždamas namo ar eidamas į darbą, ir niekas apie jį daugiau nieko nebežino.
Kalbame apie blogiausias vietas vergui — darbai labai sunkūs, maisto nepakanka, gultas menkas. Mirtis, ir tai nenuostabu, labai dažna. Dar ir dėl to ūkių savininkams nuolat reikia vergų. O pagrobti yra būdas įsigyti jų greitai ir nemokamai.
Reiškinys buvo tiek paplitęs visu imperijos laikotarpiu (ir dar anksčiau), kad nuo Augusto iki Hadriano didelių žemės savininkų rūsiuose buvo atliekamos netikėtos kratos ieškant pagrobtų Romos piliečių.
Kuo rizikavo pagrobėjas? Respublikos laikais tik gauti baudą, paskui priverstinių darbų (jei priklausė žemesniems luomams) arba būti amžinai ištremtas (jei buvo iš privilegijuotos klasės). Diokleciano laikais buvo įvesta mirties bausmė. Bet kadangi grobimai nesiliovė, Konstantinas nustatė ypač žiaurių mirties bausmių sistemą vergams ir atleistiniams, padariusiems šį nusikaltimą — jie buvo metami sudraskyti žvėrims arba būdavo nužudomi gladiatorių.
Dar vienas kraują stingdantis faktas — labiausiai vertinamos aukos yra vaikai, nes juos lengviau pagrobti, ir, nugabenti toli, nemėgina aiškintis, iš kur atvyko.
Taip, žmonių grobimas yra vienas iš romėnų visuomenės tamsiųjų veidų. Šiandien niekas nesibaimina, iš namų išeiname nesusimąstydami. Bet praeityje žmogus, išeidamas iš namų, į išorinio pasaulio pavojų sąrašą turėjo įtraukti ir grobimą.
Pavogti daiktai buvo grąžinti Kvintui ir jo žmonai. Taigi ir sestercijus, kiek pakeliavęs po mišką, grįžo pas savo savininką. Retai nutinka, kad moneta sugrįžtų pas buvusį šeimininką, bet šiuo atveju tai visiškai suprantama. Kad atsigautų nuo šoko, Kvintą su žmona priėmė turtingas žemvaldys, netoliese turintis vilą.
Kitą dieną ankstų rytą jie vėl iškeliauja. Kvintas nusprendė dėl šito incidento nesustoti ir sklindančia žinia kiek įmanoma pasinaudoti savo labui. Kai atvyksta prie akveduko, jį sveikina pati tikriausia minia ir prašo papasakoti apie užpuolimą. Bet jis viešai atnašauja aukas Merkurijui, keliautojų, keleivių, gydytojų, pirklių ir — savotiška ironija — vagių globėjui!
Merkurijus išties dėl savo gebėjimo greitai judėti yra globėjas daugelio žmogaus veiklos sričių, kurios reikalauja spartos — vogti, pirkti ir parduoti, gauti pelną... Galbūt neatsitiktinai lotyniškai pirklys ir jo pasaulis apibrėžiamas mercator ir merx, „prekyba“...
O jeigu prie vagių ir pirklių dar pridėtume gydytojus, kuriuos jis irgi globoja, suvoktume, ką apie pastaruosius manė romėnai...
Kol Kvintas sako savo kalbą, nukreipiame žvilgsnį į slėnį. Priešais mus abiejose upės pusėse tikras senovės stebuklas — trijų lygių akvedukas, kurio Kvintas atvyko atidaryti.
Akvedukas ant penkių eurų
Roma į visą imperiją atėjo padedama savo legionierių, bet šaknis suleido padedama inžinierių. Romėnai kartoja tuos pačius urbanistinius modelius visuose užkariautuose regionuose. O akvedukai yra esminis šios sistemos elementas — jais nubarstyta visa imperija.
Šiandien tebestovinčių liko nedaug. Kai kurie dar veikia, pavyzdžiui, Romos Aqua Vergine, jis, tik pagalvokite, maitina vieną iš miesto ir pasaulio stebuklų — Trevi fontaną. Maitina ir kitus šedevrus — pavyzdžiui, Bemini fontaną „Senasis laivas“ Ispanijos aikštės laiptų papėdėje... Žodžiu, tai senovės šedevras, suteikiantis „gyvybės“ kitiems meno istorijos šedevrams.
Jei moderniaisiais laikais norite žavėtis puikiai išsilaikiusiu įspūdingiausiu romėnų akveduku, turite atkeliauti čia, į Provansą, kur Kvintas sako savo prakalbą. Kalbame apie Pon diu Garą.
Garo upę kertantis akvedukas yra iš tikrųjų gražus ir elegantiškas. Jis turi tris arkų eiles, viena ant kitos. Atrodo, pastatytas iš kortų — toks harmoningas ir lengvas.
Gal neatkreipėte dėmesio, bet šį akveduką galite turėti ir savo kišenėse... Jei paimsite penkių eurų banknotą, pamatysite lygiai tokį patį akveduką. Iš tikrųjų eurų banknotuose turėjo būti pavaizduoti ne atskiri paminklai, bet architektūros stiliai kaip Europos kultūros simbolis...
Ir vis dėlto žiūrint į penkių eurų banknotą sunku negalvoti apie Pon diu Garą...
Jo tikri matmenys yra didingi. Įsivaizduokite keturias futbolo aikštes, kiek labiau ištemptas nei reikalauja taisyklės, surikiuotas eile, lyg būtų filmo kadrai. Štai tokios akveduko per Garo upę proporcijos: jis 370 metrų ilgio, 47 metrų aukščio.
Įspūdį daro trys arkų lygiai — šešios žemutiniame (kiekviena iš jų tokio aukščio kaip olimpinis baseinas, tai yra 25 metrų), 11 — viduryje ir net 35 viršuje. Kodėl tiek daug?
Be estetinių reikalavimų, iš tikrųjų tai inžinerinė būtinybė. Ir ne tik skirta svoriui sumažinti ir statiniui palengvinti.
Pavyzdžiui, paskutinė arkų eilė viršuje dar ir padeda sumažinti vėjo spaudžiamą paviršių — panašiai kaip burėje pradurtos skylės. O apatinės arkos yra net 6,5 metro storio, kad atlaikytų upės srovę.
Faktas, kad akvedukas yra vis dar sveikas po dviejų tūkstančių metų, liudija apie projekto genialumą. Jis buvo pastatytas 19 m. prieš Kristų Agripos, Augusto žento, vandeniui tiekti Nemauso (keltų šaltinio dievybė) miestui, šiandieniniam Nimui.
Viršuje yra kanalas, kuriuo tekėjo vanduo. Tyrinėjant jį mūsų dienomis, primena ilgą tamsų ir tylų koridorių, šviesos properšos matyti ten, kur trūksta stogo plokščių. Bet romėnų laikais galima buvo girdėti vandens šniokštimą. Tik pagalvokite, kiekvieną dieną čia praplaukdavo 35 000 kubinių metrų vandens. Tai milžiniškas kiekis — tai toks didelis skaičius, kad neįstengiame jo įsivaizduoti. Na, pabandykime, pavyzdžiui, — ar turite šalia pusės litro buteliuką vandens? Taigi, sudėkite jų kartu 70 milijonų ir gausite tą kiekį vandens, kuris čia tekėdavo kiekvieną dieną... Ir taip šešis amžius iš eilės.
Akvedukų paslaptys
Bet kaip vanduo priverčiamas tekėti? Paprasčiausiai dėl nuolydžio. Ir ne bet kokio nuolydžio — 25 centimetrai kas kilometrą, nei centimetru mažiau, nei daugiau. Taip 50 kilometrų, tokiu atstumu šaltiniai buvo nuo miesto.
Taigi aišku, kokį stebuklą sukūrė romėnai. Ypač pagalvojus, kad beveik visas akvedukas yra požeminis ir tik retai išnyra į paviršių tokiais gražiais tiltais.
Tai buvo akvedukų paslaptis — jokių hidraulinių sistemų ir siurblių. Vanduo atkeliauja į miestą tik dėl nuolydžio, tai yra veikiamas traukos jėgos.
Dėl to daugelis akvedukų dažnai statomi ne tiesiai, bet su posūkiais ir tiltais, tokiais, koks kerta Garo upę — tai reikalinga nuolatiniam nuolydžiui išlaikyti. Arba tiesiant juos per kokių nors turtingų, tuo besinaudojančių žmonių plotus — žemės buvo nusavinamos rinkos kaina.
Pastatyti akveduką romėnams nereikėjo daug laiko. Šiam virš Garo upės, 50 kilometrų ilgio ir beveik visam požeminiam, prireikė vos penkiolikos metų — mažai, pagalvokite, kiek šiandien trunka pastatyti metro atkarpą ar greitkelį.
Ir tai buvo daroma to meto įrankiais, be buldozerių ir ekskavatorių, beveik „plikomis rankomis“. Akmeniniams blokams kelti buvo naudojamos paprastos medinės gervės su dideliais ratais (jie tokie patys kaip žiurkėnų ratai), kurių viduje „vaikščiojo“ vergai — besisukdamas ratas traukdavo lyną su pritvirtintu bloku.
Atsisukame į Kvintą, kuris vis dar gestikuliuoja sakydamas savo kalbą.
Po kelių savaičių jis su žmona įeis į Arelato (Arlio) amfiteatrą, juos sveikins minia, jie sėdės šalia provincijos valdytojo kaip garbės svečiai. Ir kai po kelių medžioklių ir linksmintojų pasirodymų ateis mirties bausmių eilė, Kvintui teisingumas bus atkurtas. Tarp nuteistųjų, įeisiančių į areną, bus ir plėšikų vadas bei jo vyrai. Jie šlubuos ir iš tribūnų bus galima matyti raudonas žaizdas nuo pančių ant kulkšnių. Paskui riaumojimas užbaigs šią žiaurią istoriją.
Bet mes to nežinosime. Juk mūsų sestercijus netrukus pereis iš rankų į rankas. Baigiantis ceremonijai. Tuomet, leisdamasis į minią, Kvintas pames sestercijų. Iškilmių pabaigoje jį žibantį dulkėse pastebės vaikinukas. Ir atiduos tėvui, garum pirkliui, šis rytoj turi išvykti į Masaliją (Marselį) ir sulaukti atplaukiančio laivo, gabenančio brangųjį padažą iš Ispanijos pusiasalio. Mes būsime su juo uoste ir lauksime. Jei laivas pakeliui nenuskęs...
Paskutinį kartą pažvelgiame į didingą akveduką, apžergusį slėnį. Keli vaikai maudosi ir jų riksmas atsklinda net aukštai iki čia. Po akveduku plaukia mažas burlaivis. Primena baltą plunksną, įmestą į vandenį ir nešamą srovės.
Fontėjaus byla
Garum pirklys savo vežimu darda jau daug valandų. Vežimas tuščias, bet grįžtant bus pilnas padažo amforėlių, kurios bus parduotos negausiai vietos aristokratijai, mėgstančiai savo pokyliuose didžiausią prabangą. Na, bent jau taip jis tikisi.
Didžiausia rizika ir nežinomybė, kad laivas suduš. Bet ja galima pasidalyti su kitais. Labai paplitęs įprotis savotiškai „susimesti“ — keli pirkliai susitaria, kiekvienas apmoka dalį laivo kelionės kainos; taip išlaidos mažesnės, o laivui sudužus nuostoliai irgi sumažėja (nors visos prekės vis tiek pražūva).
Kalbant apie pinigus — Domicijaus kelias, kuriuo pirklys keliauja, buvo vieno iš garsiausių skandalų priežastis ir suteikia Romos istorijai šiuolaikiško skonio.
Šiose imperijos vietose tai tikra prekybos ir kasdienio tranzito arterija. Savotiškas „Saulės greitkelis“. Tai turėjo gerai žinoti Markas Fontėjus, gyvenęs beveik prieš du šimtus metų, Cicerono laikais.
Trejus metus jis buvo Narbono Galijos pretorius, turėjęs absoliučią galią ir ja plačiai naudojęsis kenkdamas šios srities gyventojams, kad praturtėtų.
Nurašė milžiniškas sumas pinigų, skirtų keliams remontuoti, garsiausias iš jų buvo, žinoma, Domicijaus kelias.
Leido administracijai mokėti rangovams už niekada neatliktus darbus — aiškiai už tai irgi gaudavo pinigų.
Priėmė labai prastai atliktus darbus, rangovai jam už tai duodavo kyšių.
Nusavindavo turtą, taip priversdamas daugelį galų įsiskolinti romėnams bankininkams ir palūkininkams, savo bendrams.
Galiausiai smarkiai ir nepagrįstai apmokestino vyno apyvartą.
Žodžiu, pasirodė kaip tikras nesąžiningumo ir korupcijos genijus, negalime nepastebėti savotiško kai kurių jo nusikaltimų „šiuolaikiškumo“...
Tokiu būdu sukaupė net 23 milijonus sestercijų — sunku pasakyti, kiek tai atitiktų šiandien, galime tarti, kad 46 milijonus eurų (remdamiesi keitimo kursu — du eurai už sestercijų). Tai ir šiandien įspūdinga suma, o tais laikais buvo pašėlę pinigai. Galai protestavo ir pasiuntė į Romą delegaciją, vadovaujamą jų labai charizmatiško kunigaikščio Induciomaro. Taip buvo pradėtas procesas prieš korumpuotą pretorių.
Bet Markas Fontėjus žengė netikėtą žingsnį. Savo gynėju pasirinko Ciceroną, garsiausią trisdešimt šešerių metų Romos advokatą, kuris tik ką prisidėjo prie Verio, Sicilijos valdytojo, nuteisimo dėl analogiškų priežasčių.
Panašiai būtų, jei korupcionierius pasirinktų advokatą iš „Švarių rankų“ grupės, kad jį gintų...
Vis dėlto Ciceronas sutiko. Mus pasiekė jo prakalbų fragmentai, kurie apibūdina Fontėjų, be kita ko, kaip „nuostabų romėnų magistratą“, „drąsų ir nekaltą Romos pilietį, kurį teisėjai turi apginti“.
Rodos, galime jį girdėti. Įsivaizduokite jo galingą balsą, sklindantį tyloje priešais šimtus besiklausančių žmonių:
„...Tebūna mano liudytojai dievai ir žmonės! Ne, nė vienas sestercijus nebuvo išleistas be pateisinimo...“
Cicerono gynybos taktika rėmėsi labai paprasta samprata. Galiausiai, juk Fontėjus spaudė tik galus, kurių seneliai skerdė Romos kareivius. O štai Veris, prastos šlovės Sicilijos valdytojas, apiplėšė respubliką ir Sicilijoje įsikūrusius romėnus, o tai gerokai didesnis nusikaltimas.
Rezultatas: Ciceronas laimėjo, o Fontėjus, beveik be abejonės, buvo išlaisvintas, nes pasitraukė į Neapolį, kur įsigijo gyvenamąjį būstą už... 130 000 sestercijų!
Taigi nebuvo nuteistas nei išsiųstas tremtin, nesumokėjo baudos. Bet vis dėlto neteko savo vaidmens Romos valdžioje.
Įveikęs kilometrų kilometrus įvairiais keliais, įskaitant Aurelijaus (tikra kryžkelė, atlikusi savo vaidmenį imperijos nukariavimų Galijoje istorijoje), garum pirklys galiausiai atvyksta į Masaliją. Čia lieka dvi dienas laukdamas atplaukiančio laivo — įsivaizduokite, kad važiuojate į oro uostą paimti draugo ir laukiate.... Yra tiek daug aplinkybių, veikiančių laivų plaukiojimą (oras, vėlavimas ir... blogi ženklai, kaip vėliau pamatysime), kad visuomet tenka kaip reikiant apsišarvuoti kantrybe.
Galiausiai laivas atvyksta ir atgabena daug įvairių brangaus garum rūšių. Sandoris sudarytas. Laivo denyje yra pirklys iš Pocuolio. Jis tikras didmenininkas, keliavęs asmeniškai pakrauti laivo Ispanijos pusiasalyje įvairių brangių prekių: aliejaus, vyno, sūdytų žuvų ir... žinoma, garum. Įlankoje, kur gyvena, turtingi romėnai nuolat džiaugiasi „saldžiu gyvenimu“, ir pats brangiausias garum teka litrais. Tai turbūt pati prašmatniausia imperijos vieta. Ten dabar ir keliausime.
Eutichijas, smulkus pirklys iš Galijos, sumoka gerą sumą už garum amforas. Ir mūsų sestercijus padėtas į monetų krūvelę. Jį juokais pristato kaip mažą sūnaus, kuris pratinasi prie komercijos pasaulio, „investiciją“. Pirklys iš Pocuolio, pats tėvas, pažvelgia jam į akis ir nusišypso. Paskui nusigręžia, paima nuspalvintą medinę Merkurijaus (pamenate — tai pirklių ir keliautojų globėjas) statulėlę ir pasiūlo ją atminčiai. Turi jų pilną dėžę perparduoti parduotuvėlėms — tokiame jūrų uoste kaip Pocuolis, kur visada pilna graikų jūreivių ir keliautojų, jos gerai perkamos.