Padėka

Noriu padėkoti visiems padėjusiems man šioje ilgoje kelionėje po imperiją. Pirmiausia profesoriui Romolo Augusto Staccioli už tai, kad atidžiai perskaitė tekstus, už jo išsamų romėnų laikų pažinimą, užkrečiamą aistrą tuometiniam kasdieniam gyvenimui.

Norėčiau padėkoti ir profesoriui Antonio De Simone, kadangi jis itin išmano romėnų pasaulį, ypač Pompėjų, padėjo man geriau suvokti jų gyvenimo būdą ir senovės romėnų gyvenseną.

Dar dėkoju profesorei Patriziai Calabriai, atskleidusiai man daugybės sestercijų ir kitų romėniškų monetų paslapčių, taip padėjusiai tiksliau sudėlioti kelionę po Romos imperiją.

Nuoširdžiai dėkoju profesoriui Giandomenico Spinolai už tyrimus, kuriuos man leido atlikti archeologinių kasinėjimų vietose. Dėkojui ir profesorei Patriziai Basso už jos vertingą informaciją apie romėnų kelius.

Nuoširdžiai ačiū, ši pagalba man buvo strategiškai svarbi.

Ši knyga apima labai platų horizontą — ir temų, ir geografijos požiūriu. Taigi noriu prisiminti visus tyrėjus ir mokslininkus, kurių komentarai, pastabos ir įvairi informacija leidžiantis į šį nuotykį man padėjo.

Nesugebėsiu paminėti visų, dėl to atsiprašau, bet vis dėlto norėčiau prisiminti Alessandrą Benini, Nicolą Cassone, Brittą Hallman, Gianpiero Orsingherį, Alessandrą Squaglią... ir daugybę kitų.

Žinoma, ši knyga nebūtų parašyta be ištisų tyrinėtojų kartų darbo, kurie su visa aistra ir tyliu pasiaukojimu kasinėdami, tyrinėdami ir atrasdami „grąžino į gyvenimą“ tiek daug imperijos vietų ir kasdienybės akimirkų.

Nuoširdžiai dėkoju ir Gabriellai Ungarelli, ir Alberto Gelsumini (už entuziazmą ir daugybę pasiūlymų) iš „Mondadori“ leidyklos, patikėjusiems ir šia antra knyga apie romėnų laikus. Ir, žinoma, Emilio Quinto už redagavimą ir tikrinimą, ir „Studio Graphein“ itin profesionaliai perskaičiusiai teksto korektūrą.

Be to, esu dėkingas Lucai Tarlazzi, tikram „reporteriui su pieštuku“, kaip ir pirmoje knygoje, sugebėjusiam sukurti daugybę prieš amžius prarasto kasdienio gyvenimo fotografijų ir mums padovanojusiam senovės emocijas.

Ir, dulcis in fundo, noriu padėkoti savo žmonai Monicai už patarimus ir vertingas pastabas tekstui pamažu įgyjant formą. O pirmiausia — už kantrybę, kurios turėjo, kai pernelyg dažnai visa galva panirdavau į kokį nors tolimą Romos imperijos kampą... Jau grįžau namo!