Riminis

CHIRURGINĖ OPERACIJA

Chirurgo Euticho domus

Kol kiti svečiai ir toliau kartu su šeimininku dainuoja ir deklamuoja eiles, karininkas išeina iš vilos. Dabar lėbautojai jau nebesuskaičiuoja, kiek išgėrė taurių vyno. O mūsų karininkas irgi nebesuskaičiuoja... sugundytų moterų. Žino tik, kad nuo šio vakaro jų yra viena daugiau...

Vergas paruošė jam žirgą. Net nušveitė jį. Karininką nustebina ši neprašyta paslauga, jis kiša ranką į kapšelį. Jo išpuoselėti pirštai ištraukia mūsiškį sestercijų ir ištiesia vergui. Paskui užšoka ant žirgo ir tolsta naktin, kol suvis pradingsta.

Tvirti vergo pirštai spaudžia monetą lyg plėšrūno nasrai, tada ją „praryja“ — ji nuslysta į saują. Tvirtai ją spaudžia. Tai raukšlėta ranka, plaštaka sudiržusi kaip išdirbta gyvulio oda, nagai platūs ir tvirti. Ranka, pratusi dirbti. Po kelių sekundžių sestercijus pateko į kitą — vergo — pasaulį. Šis vergas rytoj leisis į labai svarbią misiją. Jo vardas Lusijus.

Civilizacijos šachmatų lenta

Mažo vežimo girgždesys ir žeme riedančių ratlankių bildesys primena seną giesmę, palaikančią keliautojams draugę. Niekas nekalba — kalbos baigėsi prieš valandą tarsi sudegusios žvakės. Mažame keturračiame vežime, traukiamame dviejų mulų, sėdi tėvas ir motina su ligotu sūnumi, ramiai miegančiu jų glėbyje ir nepaisančiu krestelėjimų. Vadelioja du vergai, vienas iš jų pats Lusijus, tikrai šeimininko mėgstamas vergas, jo patikėtinis.

Tai „vilties kelionė“ — pabandyti išgelbėti mažąjį, tai sužinosime netrukus. Bet pirma verta šiek tiek nukrypti. Kraštovaizdis, kurį dabar matome, tikrai labai nepaprastas.

Kelio pakraščiuose driekiasi vienodo dydžio ir vienodos išvaizdos laukai, chirurgiškai tiksliai prigludę vieni prie kitų. Jei galėtume pakilti skrydžiui ir apžiūrėti šią vietą iš viršaus, pamatytume nuostabų vaizdą: vietoj nepaliestos gamtos su miškais, ežerais ir upėmis visur plyti milžiniška panašių vienas į kitą tarsi dvyniai laukų šachmatų lenta. Šachmatų lenta su tiksliomis geometrinėmis ribomis, primenanti didelio prekybos centro automobilių stovėjimo aikštelę. Tai peizažas, kurį esame pratę matyti ir kuris tokiais tolimais nuo mūsų laikais išties atrodo ne vietoje.

Visa tai yra romėnų administracijos atlikto tikslaus teritorijų, nukariautų legionų, padalijimo naujakuriams vaisius. Tai vadinamasis kaimo vietovių „įšimtinimas“, „centurizacija“, atlikta daugelyje imperijos vietų.

Nesileisdami į smulkmenas, paminėsime, kad žemė buvo padalyta į 100 didelių kvadratų, kiekvienas po 50 hektarų. Bet romėnas pavartotų kitą terminą — pasakytų, kad kiekvienas iš jų susideda iš dviejų šimtų jugerų. Žodis iugerum neatsitiktinai primena žodį „jungas“ jaučių pakinktas. Iš tikrųjų jugeras yra ploto mato vienetas, kurį pora jaučių galima suarti per dieną, tai yra apie 2500 kvadratinių metrų. Romėnai, kaip visada, labai praktiški. Kalnuose, kur dirvą arti sunkiau, jugerai akivaizdžiai mažesni — verta tai atsiminti, jei norėsite... pirkti žemės šiose vietose!

Kodėl tai buvo pavadinta „centurizacija“ įšimtinimu? Dėl to, kad paminėtas skaičius 100? Galėtume tarti, kad tai žodžių žaismas — kiekvienas iš šių didelių kvadratų vadinasi centuria, kadangi jame yra tiksliai 100 sklypų po du jugerus.

Kitur, ne tokiose lygiose vietovėse, sklypai ne kvadratiniai, o stačiakampiai (strigae arba scamna), bet tai tik mažos tos pačios sistemos variacijos.

Ši šachmatų lenta žemėje išraižyta tobulo kelių tinklo (tai iš esmės tie patys decumani ir cardini, skersinės ir išilginės gatvės, regimos romėnų miestuose). Viso to rezultatas — padalijimas į itin tvarkingus sklypus, kuriuos Romos valstybė skiria naujakuriams, jų negalima dalyti be senato leidimo.

Tai naujas, neregėtas būdas išnaudoti gamtą. Iš tikrųjų, daugelyje Romos imperijos vietų „centurizacija“ pakeičia kraštovaizdį, kaip ką tik matėme. Pavyzdys — šie būsimosios Emilijos-Romanijos laukai — abipus Emilijaus kelio besidriekiantys geometriškai tvarkingi laukai atspindi romėnų mintį, prasiskverbiančią visur nelyg vanduo — ji perlydo net ir gamtą.

Vežimas dabar prarieda pro kažkokius žmones, keistais mediniais įnagiais tikrinančius stulpelių ir kuolų išsidėstymą, tikriausiai ginčijamasi dėl ribų (tokių ginčų daug, tai matome iš kai kurių dokumentų — neretai kas nors perkelia ribų akmenis „pavogdamas“ ilgą kaimyno lauko gabalą).

Čia jų darbas nėra toks sudėtingas. Ginčas greitai bus išspręstas. Įspūdinga matyti tokį tikslų sklypų tinklą tokioje senovėje. Juk nebuvo kompiuterių, lazerių, nuotraukų iš lėktuvo. Kaip tai pasiekta? Viskas buvo apskaičiuota matininkų, besinaudojančių paprastais, bet veiksmingais įrankiais — pavyzdžiui, groma, ji dažna daugelyje knygų ir muziejų.

Įrankis kiek primena mažo skėčio griaučius, tik vietoje stipinų yra gulsčias medinis kryžius — kiekvieno skersinio galuose kabo gija su švininiu svarmeniu. Veikia kaip vaizdo ieškiklis ir leidžia, pavyzdžiui, tiksliai sudėlioti stulpelius ir tiksliai nustatyti sklypų ribas — kaip kad šaudant žvilgsnis tiksliai suveda į liniją vaizdo ieškiklį, taikiklį ir tolimą taikinį, čia pakanka į vieną ašį suvesti dvi groma gijas su švinu ir toli lauke laikomą baslį. Ideali linija, jungianti šiuos tris atskaitos taškus, bus nubrėžta žemėje. Ir bus tiesi kaip lazerio spindulys.

Tokiu būdu tiesiami keliai, nubrėžiamos sienos, suprojektuojamos tobulai tiesios karinės stovyklos ar miestų sienos, vėlesnės kartos šimtmečius klausdavo, kaip tai įmanoma...

Nepaprasta, kad tokį laukų padalijimą dar ir šiandien galime matyti. Jei, pavyzdžiui, skristumėte virš daugelio Emilijos-Romanijos vietovių, atrodys, kad skrendate virš didžiulio languoto įvairiaspalvio apkloto.

Tas pats Carlo Levi savo knygoje „Kristus sustojo Ebolyje“ mini traukinius, kertančius „Romanijos matematinius laukus“.

Net ir dabartinės Emilijos-Romanijos (taip pat ir Po lygumos) miestelių pavadinimuose galima rasti senovės „centurizacijos“ pėdsakų — pakanka prisiminti Čentą (nuo „šimtas“), Nonantolą (nuo nonaginta, devyniasdešimt), Dučentą (nuo „du šimtai“) ir panašiai.

Už šio chirurgiško žemės padalijimo slypi tiksli Romos užkariavimų strategija. Pavyzdžiui, legionų veteranams buvo skiriamas atlygis — žemės gabalai, kur jie galėjo gyventi su šeimomis. Per kartų kartas į pensiją išėję kareiviai ir piliečiai taip kolonizavo naujas legionų užkariautas teritorijas plėsdami romėnų civilizaciją.

Jie buvo garantas — priešakiniai būriai pasieniuose. Jie pranešdavo apie gresiančius įsiveržimus, bet pirmiausia į barbarų teritorijas eksportavo „romėniškumą“ įtraukdami vietos gyventojus į Romos kultūrinę ir ūkinę orbitą.

Panašiai kaip nedirbama žemė gali tapti javų lauku, nutiko ir su barbarų teritorijomis: jos buvo paverstos gyvu imperijos audiniu.

Vilties kelionė

Vaiko riksmas staiga perdreskia vežimo tylą. Mažasis rauda, jo veidas — skausmo kaukė. Bergždžiai motina stengiasi jį nuraminti. Jis kelia rankytes prie galvos ir ieško paguodos panardindamas veidą į jos drabužių klostes, ieškodamas motinos šilumos. Jam gal ketveri ar penkeri metai, ne daugiau, jo galva dešinėje pusėje didesnė. Jis kenčia nuo galvos smegenų vandenligės, dėl šios ligos galvoje kaupiasi skysčiai, ir todėl jo padėtis baisi. Ligai vystantis, smegenys pamažu tapo asimetriškos. Kaukolės kaulas prisitaikė prie didesnio tūrio dešinėje pusėje ir augdamas nuosekliai deformavosi.

Bet tikras rūpestis yra smarkūs galvos skausmai, kamuojantys vaiką dėl vidinio vis didėjančio spaudimo. Tikra kankynė, pastaruoju metu tapusi beveik nuolatine, pažadinanti jį per patį įmigį, kaip kad dabar.

Tėvai viską išbandė — nuo gydytojų paruoštų vaistų iki aukų dievybėms, taip pat neįtikėtinų liaudies priemonių, susijusių su raganystėmis ir burtais. Niekas nepadėjo.

Jie net kreipėsi į deivę Karną, dažnai šaukiamą motinų ir maitintojų, sugebančią nuvyti strigęs, naktinius paukščius, kurie senovėje buvo laikomi mūsų vampyrų atitikmenimis: tikima, kad nakties saugomi jie įlekia į namus ir čiulpia vaikų kraują, misdami taip pat ir mėsa bei vidaus organais. Mažylio tėvai atliko apeigas nuvyti šiuos paukščius (tai ne kas kita kaip apuokai, pelėdos ir kiti naktiniai plėšrūnai, šiandien — laimė — vertinami visai kitaip): kai tris kartus pažymėjo mažylio kambario duris žemuoginio ar buto šakele, nutaškė jo slenkstį apvalančiu ir išgryninančiu vandeniu, laikydami rankoje jaunos kiaulės vidurius, kad ją pasiūlytų strigęs vietoje savo vaiko. Galiausiai ant durų staktos pakabino gudobelės šakelę.

Niekas nepadėjo.

Dabar vienintelis sprendimas yra kreiptis į didį chirurgą — turi praurbti jo kaukolėje skylę, kad išeitų „blogis“, spaudžiantis iš vidaus, taip jiems buvo pasakyta. Bet nėra lengva rasti patikimą ir gerą chirurgą, be to, operacijos kaina ir gydytojo atlygis yra labai dideli. Netgi visai neįkandami šiai šeimynėlei — juk ji priklauso Romos visuomenės kukliausiam luomui, kaimo vergų. Jie yra dalis vergų familia dideliame ūkyje netoli Bolonijos. O dabar vyksta pas vieną iš geriausių gydytojų, jis priima Arimine (Riminyje). Kaip tai įmanoma? Kas jiems padėjo?

Tai buvo mažas stebuklas. Šią „vilties kelionę“ dramos sujaudintas, surengė jų šeimininkas: iš savo kišenės sumokėjo už kelionę, operaciją, taip pat atlygį chirurgui. Kodėl tai padarė? Gal paprasčiausiai tikėjo šeimininko, kaip visos savo vergų bendruomenės „tėvo“, vaidmeniu. Galiausiai juk būtent taip suvokiamas pater familias vaidmuo romėnų mentalitete.

Bet galbūt yra ir kita priežastis, prieštaraujanti mūsų stereotipams apie vergų ir šeimininkų santykius. Nėra visiškai tiesa, kad šeimininkai visuomet buvo žiaurūs ir nehumaniški. Dažnai tarp jų ir tarnų nusistovi giedri pagarbos ir pasitikėjimo santykiai, o kartais draugystė ir net meilė. Taip galima paaiškinti, kodėl tiek daug vergų būdavo išlaisvinami, o kartais santykiai su šeimininkais peraugdavo į santuokas.

Vaikas prapliumpa garsiai raudoti. Jis visas suprakaitavęs. Vežimas sustoja. Tėvas su motina bando jį nuraminti, glamonėja ir glosto. Lusijus nulipa ir dairosi aplinkui. Atsitiktinumas lėmė, kad sustojo tiesiai prie mažos šventyklėlės, skirtos... gydyti. Netoliese turėtų sroventi šventas šaltinis, kadangi esame pačiame laukų viduryje. Kiek primena tas bažnytėles ar koplytėles pakelėse (jos dažnai ir pastatytos tose pačiose vietose, kur stovėjo pagonių šventyklėlės — šventa vieta išties dažnai keičia „drabužį“ bet ne vaidmenį).

Vergas prieina prie jos ir lipa laiptais. Ji tuščia, tik ant sienų kabo labai daug votų. Tai terakotiniai, mediniai ar akmeniniai kūno dalių ar organų atvaizdai (kitur, svarbiose šventyklose, gali būti iš vario, sidabro ar aukso): galvos, akys, krūtys, rankos, kojos, pėdos, pirštai, plaštakos, ausys, viduriai ir net genitalijos. Šie votai (donaria) buvo atnešti žmonių, norinčių malonės arba ją jau patyrusių ir pagijusių. Šiandien jų daug galime pamatyti archeologijos muziejuose.

Lusijus, lygiai kaip šiandieniniai muziejų lankytojai, apžiūri kiekvieną votą nustebęs, kiek įvairių ligų jie vaizduoja. Štai akmeninis votas su dviem ausim ir įrašu, paaiškinančiu, kad galas Kucijas dėkoja dievybei už išgydytą klausą. Kiek toliau — terakotinė ranka su centimetro skersmens apskritais reljefais, labai tikėtina, kad vaizduoja žvynelinę, jau egiptiečių žinotą ligą. Dabar jo žvilgsnis stabteli prie molinės moters galvos. Jai dygsta plaukų kuokštai tik tam tikrose galvos vietose. Jis niekada nematė tokios ligos. Šiandien žinome, kad tai alopecia areata (lizdinis plikimas), liga, dėl kurios tam tikrose galvos vietose išslenka plaukai.

Dar labiau stebina matyti čia lytinių organų problemas. Štai siaubingai didelis kapšelis, o ten toliau — varpa, prie jos šono — kita, mažesnė. Lusijus užverčia akis.

Reikia pasakyti, kad kabantys votai gerai apibūdina romėnų požiūrį į įvairias patologijas. Kadangi mokslinių žinių dar mažai, su liga bandoma susidoroti dviejų rūšių gydymu tuo pat metu — „šventuoju“, kai kreipiamasi į dievus, tai parodo ir ši šventykla, ir „moksliniu“, apie kurį byloja vežimas, riedantis pas chirurgą. Iš esmės dar ir šiandien pakanka nueiti į bažnyčią ar kitą šventovę ir pamatysime tuos pačius votus — paprastai iš sidabro folijos padarytas kojas, akis ar kokius nors organus.

Pagrindinės dievybės, kurioms patikima save romėnų laikais, yra Minerva, Karna, Mefitė (Žemės alsavimo deivė), Febridė. Be to, buvo tikra dievybių gydytojų „dinastija“ — daktaras Apolonas, jo sūnus Eskulapijus ir pastarojo dukra — Salutė, sveikatos deivė.

Kartais, kai kilus epidemijoms reikia permaldauti dievus, senatas rengia lectisternium apeigas, tai yra iškilmingą pokylį, kai prie stalo yra tik dievybių statulos ar atvaizdai pagal griežtą senosios Romos etiketą: dievai — triklinijaus gultuose, deivės — krėsluose.

Tai ne viskas. Yra šventės, skirtos prašyti dievybių apsaugos nuo tam tikros ligos. Pavyzdžiui, gruodžio 21 d. švenčiama Angeronalia (Divalia vel Angeronalia), skirta deivei Angeronai, jos vardas atrodo pažįstamas, kadangi veikiausiai kilęs iš angor (lot. „dusimas“), atitinkantį mūsų anginą — o deivė Angerona iš tikrųjų gydė širdies ligas.

Lusijus dabar stebi porą kovojančių gladiatorių. Tai mažas švininis liejinys, vaizduojantis traką, kovojantį su mirmilonu, susidaužiančius šalmais ir skydais, papuoštais jūrų būtybėmis. Šis ką čia veikia? Tikriausiai sužeistas gladiatorius padėkojo dievams už savo pagijimą. Liga nepaiso nieko ir sulygina visus — nuo senatorių iki gladiatorių... kaip liudija šie kabantys šimtai kūno dalių pavidalų.

Smarkus spustelėjimas priverčia vergą krūptelėti. Jo ranką laiko liesa ir kaulėta ranka (gyva) — ji šventyklos patarnautojo. Žynio nėra — jis išėjo palaidoti votų pertekliaus šventoje duobėje (tai periodiškas „valymas“, būtinas visose senovės šventyklose, padovanojęs archeologams didžiules jų kolekcijas).

Saugoti šventyklos pasiliko tik šis pusaklis vergas. Jis liesas ir nuplikęs, ilgabarzdis; burnoje jam likę keli kreivi dantys, o viena akis aptraukta tokiu šydu, kad yra beveik balta, todėl jo žvilgsnis atrodo grėsmingas. Išsigandęs Lusijus greitai pasitraukia ir vėl lipa į vežimą.

Kelionė į Riminį romėnų laikais

Dabar vežimas užrieda ant ilgo baltutėlio tilto. Vanduo tobulai atspindi jo penkias arkas, taip suformuodamas puikų penkių įvairių dydžių žiedų vaizdą. Šis tiltas yra viena iš Arimino miesto vizitinių kortelių. Jį statydinti pradėjo Augustas ir pabaigė Tiberijus, tai tikras šedevras, pastatytas taip gerai, kad išgyvens du tūkstančius metų istorijos (įskaitant nacių bandymą traukiantis Antrojo pasaulinio karo metais jį susprogdinti). Dar ir šiandien tai vertinga automobilių judėjimo arterija.

Ar jūs kada klausėte, iš kur kilo Riminio vardas? Ir vežime sėdintieji to nežino — jis kilo iš upės, kurią dabar kertame. Ir pasakoja įdomią istoriją.

Esame pratę manyti, kad barbarai gyveno toli nuo Romos, Germanijos miškuose, perdžiūvusiose Šiaurės Afrikos vietovėse (žodis „berberai“ iš tikrųjų yra kilęs iš „barbarų“) ar dar toliau, Artimųjų Rytų dykumose. Iš tikrųjų iki savo istorijos pradžios Roma kariavo su barbarais „namuose“, Apeninų pusiasalyje. O Romanija, kurią kirtome šiuo mažu vežimu, yra pavyzdys — prieš kelias kartas (iki 268 m. prieš Kristų) tai buvo užsienio kraštas, kur gyveno galingos galų gentys. Pavyzdžiui, lingonai arba senonai — kiek piečiau. Markės regiono Senigalijos miesto vardas yra kilęs būtent iš šios genties vardo, kai romėnai čia įkūrė Sena Gallica koloniją. Šiandien sunku patikėti, kad iš šio miestelio praeityje kilo tie aršūs kariai, kurie, vadovaujami savo charizmatiško vado Breno, apiplėšė Romą ir uždėjo jai didžiulę duoklę (tai jis pratarė garsiąją frazę Vae victis!, tai yra „Vargas nugalėtiesiems!“ kai sveriant Romos atiduodamą auksą ant vienos iš lėkščių metė kalaviją, kad pridėtų svorio).

Kariaudamas dėl plėtimosi į šiaurę Romos senatas sugalvojo pasiųsti į šias Romanijos žemes 6000 kareivių ir įkurti naują miestą, koloniją pačioje galų teritorijoje, kaip pagrindą romėnų veržimuisi į Po upės slėnį.

Iš tikrųjų jie buvo ne tiek kareiviai, kiek valstiečiai kareiviai, tikri naujakuriai, ir keliavo iš Lacijaus ir Kampanijos kartu su savo šeimomis.

Nusprendė pastatyti naują miestą Arimino (dabar Marekija) upės žiotyse, todėl miestą pavadino Ariminum. Šiandien tai Riminis.

Įveikęs patikrą prie vartų, vežimas toliau rieda miesto širdies link. Pasikeitė ratų tarškesys — čia nebėra ilgo konsulinio Emilijaus kelio, kuriuo kirto kaimus, žvyro. Riminyje kelias grįstas ir ant kietų akmenų šokčiojantys ratai krato keliauninkus. Lygiais atstumais pasigirsta tylūs dunkstelėjimai — tai plokščių sandūros. Romėnų laikais tai tas pats kaip tipiškas ritmingas mūsų kelionių traukiniu garsas, kai girdime vagono ratus peršokant nuo vienos bėgių atkarpos ant kitos...

Vežimas dabar rieda viena iš pagrindinių gatvių, abiejuose jos šonuose portikai, po jais — daugybė parduotuvių ir dirbtuvių. Lusijus stebi kiekvieną smulkmeną — trys vyrai šnabždasi, atsirėmę į portiko koloną, o štai vaikų klasė sėdi ant žemės pastogėje ir klausosi mokytojo su neišvengiama orą raižančia lazda. Aklas senis uždėjęs ranką ant vaikino, savo vergo, peties, šis jam padeda išvengti prekių ir žmonių šaligatvyje (tokias pareigas dabar atlieka aklųjų vedliai šunys), du vaikai žaidžia akmenukais... Visi šie vaizdai prabėga priešais akis vežimui judant pirmyn.

Šypsosi iš drūto žmogaus pastangų, jis bando nukabinti šiaudais aptaisytą amforėlę, kabančią prie parduotuvės durų staktos. Susirūpinęs prekiautojas skuba jam padėti, bet jau per vėlu — kliento mulas kaip domino kauliukus nugriovė kitas ant žemės sustatytas amforas, ir jos dabar ritasi gatve.

Stebina gatvių geometrija. Jos kertasi stačiu kampu. Namai, rodos, lyg išrikiuoti.

Anksčiau Lusijus čia nėra buvęs. Visada gyveno ūkyje ir tik miglotai prisimena vaikystę vingiuotose gatvelėse, kur gimė — vergų vaikas vos gimęs buvo šeimininko paimtas iš tėvų ir parduotas dabartiniam savininkui. Taisyklė paprasta: vergų poros vaikai priklauso šeimininkui, galinčiam juos parduoti kada panorėjus, lygiai kaip mes savo kačiukus ar šuniukus. Tais laikais dalis žmonijos ne tik neturi nieko — ji net negali turėti savo vaikų...

Negalime pamiršti, kad vergas labai mažai mato pasaulio — vargu ar žino apie ką nors daugiau nei namus, kvartalą ir miestą, kur dirba. Kitkas jam nepasiekiama. Jei gyvenama ūkyje, visiškame kaime — tai tas pats kaip būtum ištremtas. Neretai gimsta, gyvena ir miršta toje pačioje vietoje, niekada niekur neišvykdamas. Žinoma, ne visiems taip nutinka. Daug vergų parduodama, jie keliasi iš vienos vietos į kitą arba būna siunčiami dirbti kaskart į skirtingas vietas. Gali atsitikti ir taip, kad pelno šeimininko pasitikėjimą, tuomet atlieka jo užduotis, ką nors perka, veža prekes arba keliauja iš vienos nuosavybės į kitą ir taip toliau. Visai kaip Lusijus. Bet ir jis pirmą kartą gavo tokią ilgai trunkančią užduotį. Nors iš esmės šiandien automobilis visą vežimo kelią įveiktų mažiau nei per valandą, jam tai tikra „kelionė į užsienį“.

Jo akys dabar susitinka su merginos, sėdinčios ant medinio suolo, akimis. Iš jos drabužių neatrodo, kad būtų vergė. Gal ji atleistinė ar pilietė — jis tikrai neturėtų taip į ją spoksoti. Bet prigimtis nepripažįsta socialinių taisyklių. Ir ji žiūri į jį, šypsosi kaip moka tik moteris, skleisdama geismą, nuoširdumą ir iššūkį. Jie žvelgia vienas į kitą ilgiau nei dvi sekundes, kaip žinoma, paskui atsiranda susidomėjimas ir potraukis. Kaip užhipnotizuotos jauno vergo mėlynos akys jos nepaleidžia nė akimirkai — jis lyg apsvaigęs. Ji tokia graži... Jos toks gundantis kūnas. Tą akimirką, kai ryžtasi jai kažką pasakyti, vežimas pasuka už kampo ir gatvės gilumoje pasirodo jūra, gali užuosti jos kvapą, išgirsti jos nesiliaujantį ošimą. Ji čia pat. Vergas jos niekada nematė, žvelgia į ją pravira burna, šviesias jo garbanas kedena vėjas. Horizontą nusėjusios baltos kvadratinės burės. Apie ją tiek daug girdėjo pasakojant kitus vergus... Dabar štai ji, ten, už kelių dešimčių metrų, bet nueiti ir paliesti jos negali. Jis yra vergas, paklūsta tik įsakymams. Tada jo petį staiga paliečia ranka. Tai sergančio vaiko tėvas. Nori sužinoti, kur chirurgo namai.

Jaunuolis greitai susivokia. Iššoka iš vežimo ir eina link merginos, taip jį sukrėtusios. Prieina prie jos nudelbęs akis, tai pagarbos ženklas. Žino, kuo rizikuotų, jei elgtųsi netinkamai. Bet taip pat žino, kad jų žvilgsniai užmezgė slaptą ryšį. Mergina nustebusi, kad šis artinasi, nors paslapčia to vylėsi. Žvelgia į jį savo tamsiomis ir žėrinčiomis tarsi žvaigždėta dykumos naktis akimis. Jas rėmina juodų su vario blyksniais plaukų sruogos. Ant jos kaklo saulėje blyksi keistas metalinis pakabutis. Po ilgos akimirkos, kai atrodo, kad jų akys bučiuojasi, jis paklausia, ar žinanti, kur garsaus chirurgo namai. Ji nusišypso parodydama balčiausius dantis, žybtelėjusius tipiškame Viduržemio jūros veide. Pasisiūlo juos palydėti. Vergas eina šalia jos. Jis sučiupo arklio vadeles ir žingsniuoja šalia vežimo. Jis negali atitraukti akių nuo merginos kūno, kuris sulig kiekvienu žingsniu gundančiai banguoja po tunika. Tai įsikūnijusi Venera, galvoja jis sau...

Pakeliui jų rankos kelis kartus lyg netyčia susiliečia. Jis aiškina jai, dėl ko čia atsidūrė, o ji tylomis klauso, su atjauta žvilgčiodama į vaiką motinos glėbyje.

Visi jie dabar pėsčiomis eina per forumą, čia — pėsčiųjų zona. Vežimas paliktas gretimoje gatvėje, jį prižiūri vergas vežikas.

Čia daug žmonių. Tarsi eitum per stotį piko valandomis: gerai apsirengę žmonės šnekučiuojasi, grūdasi jauni dykaduoniai, tėvai su vaikais... Bet neprasprūsta viena smulkmena — čia daugiau vyrų negu moterų. Ir taip yra visos imperijos forumuose ir gatvėse. Nepaisant II amžiuje po Kristaus moterų pasiektos emancipacijos, pasaulyje už namų sienų vis dar vyrauja vyrai. Apskritai panašiai kaip šiais laikais kai kuriose Artimųjų Rytų šalyse.

Dabar jie pasiekė forumo centrą, vietą, kur susikerta cardo ir decumanus, išilginė ir skersinė pagrindinės miesto gatvės. Lusijus pastebi statulą ant akmens. Aikštėje yra ir kitų, bet šis akmuo ypatingas. Tai Julijaus Cezario statula. Jis girdi vaikinuką, vedžiojantį kažkokius atvykėlius — šioje vietoje Cezaris 49 metais prieš Kristų, perėjęs Rubikoną ir pasirengęs žygiuoti į Romą, sakė kalbą savo kariuomenei. Šis akmuo stovi dar ir šiandien, ir visuomet atsiranda kas nors, pasirengęs turistams paaiškinti, ką jis pasakoja...

Eidami per forumo aikštę dažnai sutinka neštuvus, kuriuose aristokratiškos moterys ir vyrai stikliniais žvilgsniais, išsitiesę įmantriomis pozomis. Pastebime detalę, kurios joks autorius jokioje knygoje dar niekada neaprašė. Štai, kai tik jie praeina, gaivus ir intensyvus matronų aromatas susimaišo su gaižiu nepakeliamu vergų, nešančių neštuvus, prakaito kvapu — taip lieka neaprašomas pėdsakas, savotiškos šių senovės transporto priemonių „išmetamosios dujos“.

Tarsi užuolaida praslenkantys neštuvai atskleidžia neįprastą sceną: senyvi vyrai su togomis susirinko priešais baltutėlį mūrą. Kiek primena keliautojus, besiaiškinančius traukinių grafiką mūsų stotyse. Iš tikrųjų skaito ediktus ir skelbimus, kuriuos miesto valdžia parašė piliečiams ant šios akinamos spalvos sienos. Panašių sienų yra visuose imperijos miestuose. Kai skelbimai pasensta ir reikia vietos surašyti naujiems, administracija gabalą nubaltina kalkėmis ir siena tampa paruošta naujiems užrašams. Ir būtent balta spalva, albus lotyniškai, davė oficialų vardą tokiam mūrui: album. Taip, tai tas žodis, kurį dabar vartojame apibrėždami nuotraukų, įrašų, kortelių rinkinius, net ir dainininko kompaktinę plokštelę — jis kilęs iš romėnų aikščių prieš du tūkstančius metų. Iš tikrųjų laikui bėgant žodis album ėmė nusakyti apskritai kokį nors paviršių, ant kurio paliekami įrašai, mūsų laikais taip pat.

Įeiname į chirurgo namus

Dabar mūsų grupelė praėjo pro popina ir pasuko į šoninę gatvę. Iš užeigos vidaus pasklinda skaidrus „rūkas“, persmelktas aštraus kepamų dešrų kvapo. Tai visiems tikra pagunda, bet negalima gaišti laiko. Tamsiaakė mergina žengia pro žmones, atsirėmusius į marmurinį prekystalį, iš kurio apskritų kiaurymių semiamas vynas, o dideliu samčiu — alyvuogės. Kai kurie atkreipia dėmesį į moters laikomą ryšulį, iš kurio tabaluoja kojos, ir supratę juos praleidžia. Visi žino, kad gatvės gilumoje gyvena garsus chirurgas, tokie vaizdai kaip šis kartojasi kiekvieną dieną.

Nesunku suprasti, kurie yra jo namų vartai. Mūriniai suolai abipus jų nusėsti nedidelės tylios minios laukiančiųjų priėmimo. Priėjęs prie didelių žalių vartų su dviem bronziniais žiedais, Lusijus dvejoja, ieško šeimininko rekomendacinio laiško, papiruso lakšto, užantspauduoto jo asmeniniu žiedu. Bet tamsiaakė mergina greitesnė ir ryžtingesnė nei jis. Pabeldžia ir vardu pašaukia kažkokį žmogų. Regis, ji gerai pažįsta vieną iš namų vergų, tvarkantį šią ambulatoriją. Pasisekė, kad ją sutiko.

Po kelių sekundžių viena iš varčių prasiveria ir pasirodo besišypsantis veidas. Tai paslaugus vaikinas švaria tunika. Pakanka kelių žodžių ir grupė pradingsta už vartų.

Keisti namai. Tai nėra tipiška domus struktūra, kokią galima pamatyti Pompėjuose: dešimtmečiams slenkant, romėnų miestų pastatai susidūrė su mums labai gerai pažįstama problema — vietos trūkumu.

Imperijos klestėjimo laikotarpis lėmė, kad miestuose pagausėjo gyventojų, taigi išaugo namų paklausa. Visai kaip pas mus po karo. Kvadratiniai metrai visuose Italijos ir imperijos miestuose tapo pernelyg brangūs ir vertingi, kad būtų galima juos „švaistyti“ nefunkcionalioms patalpoms — padidinti kambarių skaičiui, elegantiškuose domus atsiranda pertvarų, sienų ir papildomų aukštų, iškreipiančių originalų išplanavimą.

Taip dingo atria su vandens baseinais — vietoje jų radosi kambariai ir koridoriai. Tie puikiausi vidiniai kvepiantys sodai, fontanai ir kolonados, kurias esame pratę matyti filmuose ir piešiniuose, buvo sumažinti, paversti paprastais kiemeliais, neretai uždengtais papildomais aukštais. Tai dar ne viskas. Dažnai toks pertvarkytas domus būna dar padalijamas į du ar daugiau atskirų gyvenamųjų patalpų. Ir šis namas yra to pavyzdys — pusė jo tapo... gydymo įstaiga.

Pompėjų gyventojas, gyvenęs prieš dvi kartas ir pripratęs prie gražių vilų su sodais ir mažomis ramiomis kolonadomis, kažin ar pažintų šiuos namus, staiga tapusius pernelyg tamsiais ir triukšmingais...

Dabar grupelė eina ilgu koridoriumi, vedančiu į laukiamąją salę. Visi jaučia tą patį — lyg būtų vietoje, persmelktoje šventumo. Tikrai, koridorius tamsus, jį nušviečia tiktai kelių angų lempa, pakabinta lubų viduryje. Be to, čia stiprus smilkalų kvapas.

Kaip šventyklose. O kodėl šiuose namuose deginami smilkalai? Priežastis paprasta — jie turi šiek tiek antiseptinių savybių, juos tradiciškai patariama deginti visose vietose, kur susiburia žmonės, reikalingi globos: šventyklose, šventovėse ir, žinoma, gydymo įstaigose.

Kol Lusijus kalbasi su „kolega“ iš administracijos ir rodo jam rekomendacinį laišką, sergančio vaiko šeima įsitaiso ant medinio suolo laukiamajame.

Aplinkui juos — kiti laukiantys ligoniai. Tai tikras mažas to laiko ligų „pavyzdžių rinkinys“. Mums tai proga atrasti, kuo romėnai sirgo.

Dantų skausmas romėnų laikais

Reikia paminėti, kad tais laikais ir apskritai pirmaisiais amžiais po Kristaus dar nebuvo atskirties tarp gydytojų ir chirurgų. Geras gydytojas turi gebėti atlikti chirurgo darbą ir paruošti vaistus kaip vaistininkas. Yra (gydytojo) chirurgo apibrėžimas, kurį verta paminėti, kad suprastume, kokiomis sąlygomis jis dirbo. Jį užrašė Celsas (Aulas Kornelijus Celsas), gyvenęs prieš du tūkstančius metų, valdant Augustui ir Tiberijui, įdomaus traktato apie mediciną autorius:

Chirurgas turi būti jaunas arba bent jau ne pagyvenęs; tvirtų rankų, jos jam niekada nedreba, puikiai naudojasi kairiąja ir dešiniąja, jo žvilgsnis skvarbus ir aiškus; drąsus, atjaučiantis, bet pirmiausia galvojantis, kaip pagydyti artimojo ligą, kad iš gailesčio jam neatliktų visko greičiau, negu reikia ar nenupjautų mažiau, negu reikia.

Įeitumėte šiandien į operacinę, žinodami, kad chirurgas nekreips dėmesio į jūsų skausmą? Didysis nejautros atradimas...

Du žilaplaukiai vyrai sėdi priešais sergančio vaiko šeimą; vienam iš jų galva perrišta į akis krintančia juosta — ji eina po žandikauliu, juosia skruostus ir galiausiai gražiu mazgu surišta viršugalvyje. Primena velykinį kiaušinį. Delną prispaudęs prie skruosto, patinusio nuo dantų skausmo. Pasisuka į savo bičiulį ir sunkiai tardamas žodžius klausia: „Bet ar tikrai gerai padarėme, kad atėjome čia, o ne pas kitą gydytoją, Diaulą?“

Jo draugas bando jį padrąsinti nuodingu pokštu: „Žinoma. Neseniai Diaulas buvo daktaras, dabar duobkasys — tai, ką daro kaip duobkasys, anksčiau darė kaip daktaras!“ Ir priduria sentenciją: Aegrescit medendo... Laisvai išvertus — „Vaistas blogesnis negu liga...“

Iš tiesų, gydytojai nėra labai mylimi žmonių. Priežasčių daug — gydymo būdai ne tokie veiksmingi kaip šiandieniniai, o ir ligų pažinimas yra vos užsimezgęs, palyginti su šiandiena.

Be to, yra daugybė šarlatanų, kurie naudojasi žmonių patiklumu ir atranda melagingų gydymo būdų ar „stebuklingų“ vaistų.

Tarsi patvirtindamas šį įtarų žmonių požiūrį į gydytojus, laukiamojoje salėje nuskamba moters balsas. Ji išsilieja gydytojo padėjėjui, atėjusiam išsiaiškinti požymių, laidydama strėles į kitą gydytoją, vardu Simakas: „Man buvo prastai, tada pas mane atėjo Simakas su šimtu mokinių. Mane čiupinėjo šimtas ledinių rankų. Aš nekarščiavau, Simako dėka dabar karščiuoju.“

Kas dabar nutiks pacientui, kuriam skauda dantys? Jis pasirinko žymaus chirurgo priimamąjį, bet lygiai sėkmingai galėjo nueiti pas barzdaskutį už kampo: jie teikia „papildomą paslaugą“ — traukia danti. Kaip nesunku įsivaizduoti, paprastais būdais.

Bet ar čia bus kitaip? Ligonis skaudančiais dantimis dar nežino, kad atėjus jo eilei susidurs su tikrais kankinimais. Romėnų gydytojai naudoja daug įrankių dantims traukti, laibiausiai bijomasi, be abejo, plokščiareplių, arba dantų forfex. Jeigu, kaip kartais nutinka, per operaciją danties vainikas nulūš ir šaknis pasiliks kaule, reikės dar baisesnių replių, kurių vardas viską ir pasako: rhizagra, graikiškai tai būtų „griebk šaknį“!

Visa tai dėl ėduonies. O kaip tais laikais gydomas ėduonis? Tai, ką perskaitysite ir sužinosite dabar, privers jus įvertinti, kad gyvenate mūsų laikais...

Romėnų laikais manoma, kad dantų skylės, panašiai kaip obuolių, atsiranda išgraužiamos paslaptingų kirminų „graužikų“ gebančių pragraužti emalį kaip kinivarpos medį. Tai labai sena teorija, kurios šaknys siekia net Babilono epochą, ir ji išgyvens iki pat šių laikų.

Pirmasis žingsnis, žinoma, atsisakyti dirginančių valgių, pradėti vartoti vaistus ir burną skalauti skysčiais, kurių pagrindas — opijus, smilkalai, pipirai ir... drignės.

Drignės, mūsų bulvių ir pomidorų giminaitės, turi skausmo malšinamąjį poveikį ir yra stiprūs haliucinogenai. Bet tai labai pavojingas augalas — lapai, o pirmiausia smulkios juodos sėklos yra pasiutusiai nuodingos — Shakespeare’as mini drignes, aprašydamas Hamleto tėvo mirtį. Taigi, gydyti dantų skausmą — ne juokas, reikia viltis, kad niekas nesuklydo ruošdamas vaistą... Tai dėl to kreipiamasi į didžiuosius šviesulius, o ne į pirmą pasitaikiusį už kampo.

Kitas žingsnis — „užkišti“ skylę dantyje pipirų grūdais arba gebenių uogomis. Jei — kaip galima spėti — vaistai neveikia, į skylę pilamas raudonėlio ir arseno aliejaus užpilas ir ji užlipinama vašku.

Yra žengiančiųjų ir toliau. Toks Rufas iš Efeso buvo pratęs skyles užpildyti alūno, miros, kumino, juodųjų pipirų ir acto mišiniu. Tikras senovės aukštųjų technologijų mišinys.

Kiek veikė šie vaistai? Mokslinių tyrimų apie tai neturime. Bet labai tikėtina, kad skausmas neišnykdavo — jis buvo malšinamas vynu ir katžolės antpilu (tos pačios, prie kurios mėgsta trintis naminės katės).

Dažniausiai neišvengiamai tenka dantį ištraukti. Pagal mūsų standartus, Romos laikų šypsenos yra įspūdingos. Įprasta matyti burnas be dantų. Bet niekas nekreipia dėmesio. Taip tais laikais yra.

Stebinantis faktas — bet ne taip labai, gerai pagalvojus, — ėduonis ir dantų problemos dažniau kankina turtinguosius negu vargšus. Turtinga cukraus ir angliavandenių dieta, būdinga gyvenantiesiems patogiai, burną žaloja gerokai labiau nei tiems, kurie mažai vartoja. Bet, žinoma, mažai valgantis vargšas praranda dantis dėl prasto maisto... Ir vis dėlto kapuose netoli Romos buvo pastebėtas paradoksas — vergų dantys daugeliu atvejų sveikesni nei šeimininkų.

O kas daroma, kai dantys iškrinta?

Viena iš priemonių užpildyti tuštumą šypsenoje yra pakeisti trūkstamus dantis dirbtiniais, padarytais iš gyvūnų dantų, dažniausiai jaučių ir karvių. Jie apdorojami taip, kad tobulai tiktų ligonio burnai.

Kaip žinoma, nuo V a. prieš Kristų etruskai mokėjo daryti tiltus su auksine folija. Jie būdavo „prikabinami“ prie sveikų dantų, tiltuose būdavo įtaisomi dirbtiniai dantys, naudojami kaip protezai. Bet šiai technologijai romėnų laikais nepasisekė.

Dar viena baisi detalė. Skaitant Celsą paaiškėja, kad egzistuoja „nehumaniškas“ (bent jau mums) būdas gydyti pūlinį ar kitas dantenų ligas — įkaitinta geležimi tiesiogiai pažeistoje vietoje...

Galbūt būtent apie šį gydymo būdą galvoja ponas skaudančiais dantimis — jo žvilgsnis įsmeigtas į tuštumą.

Kataraktos problemos?

Štai sprendimas

Šalia sėdi kita pora — moteris ir jos vyras. Jos sudėtinga šukuosena — aplink galvą susuktos kasos, sutvirtintos kauliniu smeigtuku, įsmeigtu gulsčiai lyg skląstis. O vyras įbedęs akis į lubas ir kramto specialią gumą iš kadagio uogų ir portulakos (kambarinė gėlė, šiais laikais naudojama ir salotoms). Ši senovės kramtomoji guma iš tikrųjų yra priemonė nuo blogo burnos kvapo — dėl šviežio ir aitraus kadagio aromato. Ji yra pirmtakas tų šiandien reklamuojamų kvapiųjų tablečių — tų, kur, atrodo, tik paimsi į burną, ir tau užgniauš kvapą...

Bet tikrų rūpesčių turi jo žmona. Viena akimi nebemato. Nieko nepadėjo pastaruosius mėnesius naudoti prirašyti akių lašai. Juos ji dabar spaudžia rankoje. Romėnų akių lašai nėra skysti kaip mūsiškiai, jie lazdelės formos. Vaistai daromi iš tąsių sudedamųjų dalių, kuriuos reikia tirpdyti — geriausiai motinos pienu. Tarp sudedamųjų dalių yra viena įdomi — castoreum — ji veikia raminamai ir yra išgaunama iš europinio bebro sruoglių. Lašintumėt į akis? Tikriausiai ne. O tais laikais jie buvo laikomi panacėja!

Ant šių akių lašų gydytojas įspaudė savo ženklą — šiek tiek pareklamuoti, bet svarbiausia — išvengti padirbinių (tik pagalvokite, jau ir tuomet būdavo vaistų klastočių).

Antspaude, be jo vardo, galima perskaityti pagrindines sudedamąsias dalis ir vartojimo instrukciją (tai tikrasis dabar platinamų lapelių pirmtakas).

Ši moteris turi kataraktą ir artimiausiomis dienomis bus operuojama. Romėnų medikai sugeba atlikti subtilias akių operacijas — pavyzdžiui, pašalinti kataraktą.

Ligonė bus pasodinta priešais šviesą, žemiau negu gydytojas, o šio padėjėjas už nugaros laikys jos galvą. Tuomet nepaprastai atsargiai gydytojas tarp ragenos ir gyslainės įterps adatą ir lėtai nutrauks kataraktą. Taip, aš suprantu jūsų jausmus, todėl nebetęsiu...

Dar ir dėl to, kad iš kambario sklinda keisti garsai. Labiausiai panėši į dejones. Paskui jos vis stiprėja ir tampa beveik riksmais. Kol pagaliau virsta ilga prislopinta ir palaiminga aimana. Ligonius priimantys vergai susižvalgo ir šypsosi. Dabar gydomos ligonės problema tikrai „ypatinga“. Tai moteris, persekiojama isterijos.

Menkai žinoma, bet žodis „isterija“ yra kilęs iš graikiško termino hystera, reiškiančio „įsčios“ (neatsitiktinai šiandien, kai kalbame apie tyrimus ar operacijas, susijusias su gimda, vartojame terminus histerografija, histeroktomija, histerosalpingografija ir taip toliau).

Išties senovės gydytojai tikėjo, kad isterija užpuola moteris, kurių susikaupusi seksualinė „energija“ negali išsivaduoti. Rizikos grupėje buvo našlės, senmergės ir moterys, neturinčios pastovių lytinių santykių. Jau nuo I a. po Kristaus buvo patariama gydyti šią ligą klitorio orgazmu. Moterys kreipdavosi į gydytoją, o šis pasiekdavo, kaip tuomet buvo sakoma, „paroksizmą“ savo rankomis. Ši praktika pasiekė ir mūsų dienas, ji buvo paplitusi dar ir XIX a. pabaigoje.

Pasirodo gydytojas!

Vaiko ir jo tėvų eilė. Gydytojo vergas ateina jų pakviesti. Jie staigiai pašoka ir skubriu žingsniu eina paskui vergą. Atsidaro kabineto durys. Jie dvejoja ant slenksčio. Žino, kad susidurs su vienu iš svarbiausių savo gyvenimo skyriumi. Ir tėvas ryžtingai įeina, jį seka žmona, glėbyje laikydama mažąjį ligonį. Kambario viduryje sustoja.

Gydytojas, regis, beveik nekreipia į juos dėmesio. Jis sėdi prie rašomojo stalo ir ant vaškuotos lentelės rašo pacientui receptą. Ant grindų — nuostabi daugybės plokštelių mozaika, joje pavaizduoti paukščiai ir šuoliuojantys miško žvėrys — pantera, gazelė, liūtas. Plokštelės išdėliotos ratu aplinkui mitologinį veikėją. Tai Orfėjas.

Taip, Orfėjas... Ir neatsitiktinai. Mituose Orfėjas savo kitara gebėdavo sutramdyti gyvūnus ir įveikti mirtį. Toks paveikslas gali įkvėpti ligoniams pasitikėjimą.

Greta gydytojo kabineto įrengtas kitas kambarys — cubiculum, čia galima pastebėti blyškiai lempos apšviestą lovą. Šiame kambaryje dienai paguldomi ligoniai, visai kaip mūsų laikų ligoninėse. Ir čia grindų mozaika tikrai elegantiška.

Motinos akys kruopščiai tyrinėja kiekvieną kambario kampą. Sienos papuoštos spalvotais keturkampiais ir ornamentais, kambario apatinę dalį juosia raudona juosta. Baldų nedaug. Be rašomojo stalo, čia dar stovi suolas-dėžė, lentynos su knygomis ir moksliniais traktatais (jie didelių papiruso ritinių pavidalo). Motinos akys užkliūva už ilgo žemo stalo ir žvelgia į susirūpinusio tėvo akis — vergas jau išdėliojo operacijai chirurginius įrankius. Primena kankinimo įnagius.

Mums atrodo absurdiška, kad chirurgas operuoja savo kabinete, bet romėnų laikais (ir ne tik) tai normalu.

Tėvas pajunta, kaip kažkas drėgna paliečia sandalą ir kojų pirštus. Tai „glamonė“ vandens ir acto prisigėrusio skuduro, kuriuo vergas valo nuo grindų kraujo pėdsakus, likusius po paskutinės chirurginės operacijos...

Gydytojas pakyla — tai gražus kiek vyresnis nei keturiasdešimties vyriškis, juodi plaukai žilstelėję, veidas taisyklingas, putlios gražios formos lūpos. Įspūdingos didelės tamsios akys. O labiausiai patraukia jo žvilgsnis — žavingas, galbūt dėl šypsenos raukšlelių akių kampučiuose. Jo bruožai ir akcentas išduoda kilmės šalį — Graikija.

Gerai pažįsta vergų šeimynėlės šeimininką, daug kartų yra buvęs jo ūkyje. Ir yra jam skolingas, kadangi pastarasis, pasinaudojęs aukšto lygio ryšiais, išsprendė kai kurias jo problemas. Gydymas, žinoma, bus nemokamas. Tylomis klausosi, kaip tėvai pasakoja apie sūnaus ligą. Vaikas jį stebi glaustydamasis prie mamos. Nebijo, instinktyviai įžvelgia jame draugą. Ir jis teisus. Šis vyras vienintelis, galintis jį išgelbėti. Gydytojas jį irgi stebi prielankiai. Jis kiek pakreipęs galvą ir lengvai šypsosi.

Jo toks pasitikėjimą įkvepiantis „Viduržemio jūros tipo“ veidas mums pasakoja šį tą įdomaus. Išties, Romos istorijos pradžioje gydytojų nebuvo. Pater familias rūpinosi savo artimaisiais ir namų vergais, pasinaudodamas receptais ir žiniomis, perduodamomis iš kartos į kartą. Vėliau, nukariavus Graikiją, Roma pirmą kartą susipažino su profesionaliais gydytojais. Jie būdavo kilę iš pačių garsiausių epochos medicinos mokyklų: Efeso, Pergamo, Smirnos, Antiochijos. Tuometinė rytinė Viduržemio jūros pakrantė buvo panaši į šių dienų Jungtines Valstijas su „mokslo miestais“, universitetais ir dideliais žinių centrais (pakanka prisiminti Egipto Aleksandrijos biblioteką).

Taigi, iš pradžių gydytojai Romoje buvo daugiausia graikų kilmės vergai (ir, regis, labai vertinami, kadangi turguje kainuodavo brangiau nei kiti). Netrukus šie vergai tapo išlaisvinti, o būdami atleistiniai galėjo atidaryti nuosavą medicinos kabinetą.

Gali stebinti, bet gydytojo profesija nederėjo romėnui dar ir dėl to, kad pagal jo vertybių kodeksą Romos pilietis negalėjo pelnytis iš pagalbos savo artimajam, bent jau ne iš rankų darbo. Ciceronas, kalbėdamas apie profesijų decorum34 („Apie pareigas“, I), sakė, kad išsilavinęs romėnas gali išmanyti mediciną, bet ne ja verstis. Tai būtų tas pats, kaip, tarkim, šiandien kunigas po kiekvienų mišių ar išpažinties jums pateiktų sąskaitą.

Julijus Cezaris buvo pirmasis, supratęs šių profesionalų svarbą, ir leido laisviems gydytojams įgyti teisę į Romos pilietybę, taip faktiškai oficialiai apibrėždamas jų vaidmenį. Tai nutiko 46 m. prieš Kristų.

Trajano laikais gydytojai jau nieko nestebina. Netgi atsiranda ir greitai plinta profesija, kurią galėtume pavadinti turtingųjų romėnų „asmeniniu treneriu“, tai yra medicus amicus35, savotiškas romėnų patricijaus išklausytojas bei patarėjas kūno ir psichologijos klausimais.

Vis dėlto, nors pasikeitė kartų kartos, gydytojo profesija liko graikų „rankose“ — iš esmės archeologų rastuose įrašuose (antkapių akmenys ir panašiai) 90 procentų medikų yra vis dar graikiškos ar rytietiškos kilmės. Ir po šimto metų — III amžiuje po Kristaus — jie vis dar sudaro 75 procentus...

Veikia net savotiška valstybinė pirmosios pagalbos tarnyba, kurią, priklausomai nuo miesto dydžio, sudaro nuo trijų iki dešimties gydytojų (vadinamų archiatri). Paskyrimai į ją, atlygis ir šiokia tokia neliečiamybė buvo garantuojama imperijos.

Žinoma, už sunkius pažeidimus gydytojams buvo numatyta ir baudžiamoji atsakomybė — tai nustatyta Lex Aquilia 286 m. prieš Kristų ir Lex Cornelia de Sicaris et Veneficis, pagal šiuos įstatymus buvo baudžiami nuodytojai, bet juose buvo numatytos bausmės ir už nuodingų medžiagų išrašymą, pardavimą ir įsigijimą.

Taigi, neatsitiktinai daugelis į gydytoją žvelgia įtariai. Galų gale juk tai vergas, kuris gali pagaminti vaistų ir gyduolių. Net didis mokslininkas ir natūralistas Plinijus Vyresnysis apibūdina gydytojus taip: „Be skrupulų, vaikydamiesi šlovės jie imasi neteisėtų veiksmų, tai šarlatanai, blogio nesutramdoma gentis...“

Prasideda operacija

Gydytojas pasodina abu tėvus ir bando juos nuraminti. Įsivaizduoja juos kankinantį sielvartą ir mėgina paguosti, bet taip, kad nesuprastų, kokia sudėtinga bus operacija. Kol jis aiškina, kaip viskas rutuliosis, vaikui duodama taurė su labai saldžiu skysčiu, kad lengviau būtų nuryti. Iš tikrųjų jame yra sudedamųjų dalių, kurios jį apsvaigins beveik iki sąmonės netekimo. Prasidėjo anestezija.

Tuo metu motina neįstengia atitraukti žvilgsnio nuo ant stalo išrikiuotų įrankių. Jų gal trys dešimtys, gal daugiau. Tai tik dalis daug didesnio arsenalo, mažiausiai šimto penkiasdešimties vienetų, išdėliotų šen bei ten gydytojo kabinete. Kai kurie cilindro formos geležiniuose dėkluose (kaip mūsų termometrų), kiti medinėse dėžutėse ar odiniuose ritiniuose.

Ji to nežino, bet šie įrankiai tinka beveik visoms operacijoms, aprašytoms senovės tekstuose, ir leidžia suvokti, ką gali chirurgas daugelyje sričių — nuo odontologijos iki akių gydymo, urologuos ir ortopedijos...

Kokius įrankius naudos? Pasirinkimas platus. Labai daug skalpelių su pailginto lapo formos rankena. Suskaičiuojame ne mažiau kaip dešimt rūšių skirtingų ašmenų — jie skiriasi forma ir dydžiu, čia — pritaikyti tiksliems pjūviams, ten — platūs, skirti raumenims pjauti. Jie keičiami, kaip skustuvų ašmenys.

Nustebina, kokios išsamios ir šiuolaikiškos yra anatomijos ir chirurginių technikų žinios. Pavyzdžiui, unikalus ir neįtikėtinas vienas skalpelis, naudotas stuburo kanalui atverti.

Tai dar ne viskas. Štai rinkinys replių dantims traukti. Įsivaizduokime, kad jos bus pritaikytos žmogui, panašiam į Velykų kiaušinį... Padarytos iš bronzos ar plieno, jos blizga, tai tikri maži specializuotų dirbtuvių šedevrai, pagaminti pagal gydytojo nurodymus.

Kai kurios replės skirtos kitokiems „traukimams“ — ištraukti iš kūno rakštį ar strėlę. O kitos naudojamos kraujagyslėms užspausti ar žaizdai sutraukti. Šiuolaikiniam chirurgui nebūtų sunku atpažinti įrankius, beveik tapačius jo paties...

Pastebime neįprastas reples, labai primena tas ilgąsias, konditerių naudojamas saldumynams iš vitrinos paimti, bet šių tikslas akivaizdžiai kitoks — jos užsibaigia dviem dantytais griebtuvais, primenančiais krokodilo nasrus. Jomis sugriebiami migdolai gerklėje, suspaudžiami ir greitu sukamuoju judesiu išplėšiami...

Netrūksta įrankių rizikingoms operacijoms — pavyzdžiui, savotiškas S formos vamzdis šlapimo pūslės akmenims pro šlapimtakį pašalinti ir net keraminis pėdos formos terminis indas, pripildomas šaltų ar karštų skysčių, skirtas sąnarių ligoms ar uždegimui gydyti.

Vaikas dabar, apsvaigintas preparatų mišinio, guli ant operacinio stalo. Visiškos nejautros tais laikais nėra, žinomos tik skausmo malšinamosios medžiagos. O romėnams jau pažįstamo opijaus kilmės mišiniai kartu su daug alkoholio turinčiais gėrimais yra patys veiksmingiausi.

Dabar gydytojas apžiūri vaiko galvutę. Ji nuskusta toje vietoje, kur bus pjaunama. Chirurgas labai iškilmingai ima skalpelį — jo rankena ieties formos, o ašmenys itin aštrūs. Laiko jį lyg rašiklį ir atsargiai priglaudžia prie švelnios vaiko odos. Šią akimirką tėvas užsimerkia. O motina skausmo iškreiptu veidu išplečia akis. Tai išimtis, kad jiems leido pasilikti kabinete, tiesa, nuošaliau. Prie stalo, be chirurgo, stovi du vergai padėjėjai, vienas iš jų tvirtai laiko mažojo galvą. Ašmenys ima pjauti — iš karto ištrykšta kraujo srovelė. Vaikas bando pajudėti, bet jį tvirtai laikančios rankos (ir tai, ką jis išgėrė) neleidžia jam „apsiginti“. Labai greitai skalpelis nubrėžia odoje langą. Keli pjūviai ir ji atskiriama nuo kaulo. Tada užlenkiama į vieną pusę lyg knygos puslapis. Gausiai srūva kraujas, nes galvos odoje labai daug kraujagyslių. Brūkštelėjimas vandenyje sumirkyta drobe, ir apnuoginama kaukolė. Dabar reikės perrėžti kaulą.

Ant stalo tarp daugelio paruoštų įrankių yra ir labai sudėtingų grąžtų su vainikėliu (tai cilindrai su dantyta karūna viršuje), jie sukami lanku. Bet čia gręžiama ne suaugusiojo kaukolė. Kelerių metų vaiko kaukolės kaulai dar plonyčiai, taigi reikia būti labai atsargiam.

Chirurgo ranka lėtai renkasi iš ant stalo išdėliotų įrankių. Sustoja prie kaltelio. Šitas tiks. Paima jį ir nepaprastai švelniai priglaudžia aukščiau smilkinkaulio. Pamažu dilindamas pradeda gremžti mažytį griovelį.

Delikačiai tęsia. Elgiasi taip, kaip po kelių dešimtmečių traktate „Apie gydymo būdą“ patars Galenas: operuojant labai trapią kaukolę kirsti yra saugiau nei gręžti. Tėvui užgniaužia kvapą.

Šio chirurgo gebėjimai tikrai įspūdingi. Netrukus vaiko kaukolėje atveria penkių centimetrų skersmens „liuką“. Įmeta kaltelį ir plaktuką į mažą kibirėlį su vandeniu, kurį vienas iš dviejų padėjėjų greitai nuneša šalin (taip Romos laikais valomi ir „sterilizuojami“ chirurgų įrankiai...)

Dabar su kitu įrankiu kelia kaulo išpjovą ir pamažu ją nuima. Štai matyti pirmasis smegenų dangalų, saugančių smegenis, sluoksnis. Pulsuoja beveik neįžvelgiamos išorinės kraujagyslės. Padėjėjas pašviečia lempa, kad chirurgas galėtų apgludinti ir nuvalyti skylės kraštus, idant nebūtų pažeistas dangalas. Šis langelis bus vožtuvas smegenis spaudžiančiam skysčiui nuleisti. Jei vaikas išgyvens, kaulas pamažu užaugs ir uždengs skylę. Bet ar išgyvens?

Širdyje chirurgas puikiai žino, kad problemos neišsprendė — tik palengvino skausmą. Tais laikais ši liga neįveikiama.

Žaizda uždengiama odos atplaiša, ji sukabinama kaulinėmis smeigėmis. Siūti Galenas patarė gijomis iš labai plonų gyvūnų vidurių. Kitas būdas — siūti keltiško lino siūlais. Naudojami ir tepalai iš gydomųjų žolelių, padedančių užsitraukti randui.

Chirurgas iš terakotinio indelio, ant kurio graikiškai užrašyta CHAMAIDRYS, pasemia tiršto skysčio ir tepa jį ant žaizdos. Tai mūsiškis vaistinis bėrutis, naudotas traumoms, pūliniams bei piktžaizdėms gydyti — tik pagalvokite, dar ir šiandien jis naudojamas kaip burnos ar nosies skalavimo skystis arba nuo gangrenos.

Paskui vaiko galvutė, kurią jis jau bando pajudinti, bet yra vis dar pernelyg apsvaigęs, aprišama siaura juosta.

Operacija baigiasi keista apeiga. Šis gydytojas iš tikrųjų yra vienas iš geriausių prieinamų, bet nepajėgia išgelbėti visų. Daugelio mirčių negali paaiškinti nei jis, nei kiti gydytojai. Chirurgai žino, kad esant atvirai žaizdai jie turi tik vieną dieną ir vieną naktį gydymui, paskui prasideda užkrėtimas. Priežastys nežinomos. Išties tais laikais niekas nežino apie bakterijas ar virusus, nes niekas nesugeba jų pamatyti.

Taigi neatsitiktinai šis gydytojas savo kabinetą apsistatęs amuletais, laimę nešančiais ir dievų globą suteikiančiais daiktais. Ypač patraukia dėmesį maža bronzinė ranka, susijusi su Jupiterio Dolicheno kultu, dievybe, besirūpinančia karinių veiksmų sėkme — jos riešą apsivijusi gyvatė, ji tiesiasi pro nykštį ir gula ant pušies kankorėžio, esančio ant rodomojo piršto. Ši ranka pritvirtinta medinio stiebo viršuje tarsi tai būtų skeptras, ir gydytojas, graikiškai deklamuodamas šventus sakinius, braukia juo virš mažylio žaizdos. Tuomet pažvelgia į tėvą, nusišypso ir užsimerkia, leisdamas suprasti, kad viskas pavyko. Linkteli, leisdamas vaiką išnešti. Tėvas su vienu pagalbininku švelniai pakelia ir neša mažąjį ligonį į kitą kambarį, o jo kojos tabaluoja lyg medinuko.

Jūros atradimas

Ar vaikas bus išgelbėtas? Tikimės, nors niekada nesužinosime. Netrukus tęsime kelionę paskui monetą.

Bet viena yra tikra — archeologai iš tikrųjų atrado penkerių-šešerių metų vaiko, gyvenusio tarp I ir II a. po Kristaus, vergų (ar atleistinių), dirbusių kaime, sūnaus griaučius. Jo liga iškreipė kaukolę, o jos šone buvo chirurgo padaryta kiaurymė. Vaikas išgyveno operaciją ir vėliau jo nekankino siaubingi galvos skausmai. Bet neilgai. Deja, liga jį pasiėmė po pusantro mėnesio. Dabar jo kaukolė ir jo maži palaikai saugomi Romos universiteto „La Sapienza“ Medicinos istorijos muziejuje. Vienintelis skirtumas nuo mūsų pasakojimo, kad archeologų rastas vaikas gyveno Romos priemiesčiuose, Fidėnėje.

Po operacijos negalima iškart vėl leistis į kelią. Motina, tėvas ir sūnus apsistojo pas savo šeimininko klientą, jis skyrė jiems kambarį savo namuose, per du kvartalus nuo gydytojo kabineto. Vaikui kelias dienas reikalingas visiškas poilsis, kol galės lipti į vežimą ir grįžti į namus. Graikas gydytojas dažnai jį aplanko, atneša tepalų ir vaistų, keičia tvarsčius, patikrina žaizdą. Nors yra pratęs kiekvieną dieną matyti pacientų kančią, jaučia nuoširdžią atjautą taip skaudžiai gyvenimo sudaužytam ligoniukui, kaskart jam besišypsančiam, ypač kai atneša mažą dovaną.

Belaukiant Lusijui pavyko įgyvendinti dvi svajones: atrasti jūrą ir įkristi į Veneros glėbį. Būtent mergina nusivedė jį į paplūdimį — ten, kur miršta bangos. Vergas nusišypsojo, padvejojo, paskui šypsodamasis palietė vandenį ir įbrido. Apžvelgė bekraštę jūrą, jos besikeičiančias spalvas žvilgsniui tolstant nuo kranto, bangų galybę. Niekada dar nematė tiek vandens, negalvojo, kad tai įmanoma. Jis neatsispyrė. Nusimetė tuniką ir nėrė šaukdamas iš džiaugsmo, stengdamasis likti ten, kur kojos liečia dugną, kadangi plaukti akivaizdžiai nemoka.

Romos imperijos laikų Riminio paplūdimiai tikrai kitokie negu dabar — pakrantė toliau, bet pirmiausia ji visiškai tuščia... Nėra jokio masinio turizmo. Taigi, jokių skėčių, jokių būdelių, jokių statinių, linksmintojų ir, žinoma... jokių gelbėtojų nei mauduolių iš šiaurės. Paplūdimys yra tiesiog paprasta riba, niekieno žemė tarp dviejų pasaulių, sausa ir nesvetinga kaip dykuma. Taip ji ir vertinama — niekas netrokšta ten eiti, pasitiesti rankšluostį, degintis saulėje, maudytis ar atostogauti. Matyti tik reti praeinantys žvejai ar kartais bangose žaidžiantys vaikai. Jūra ir paplūdimiai nėra romėnų pramogų dalis.

Vėliau, kai dangų nužeria švytintys žvaigždžių taškai, Lusijus su mergina guli už paliktos valties, nutolę nuo visų ir nuo visko. Smėlis ir žvaigždės ilgai glamonėjo jų susivijusius kūnus. Būta akimirkų, kai merginos akys, regis, pagrobia visas dangaus žvaigždes, prieš jai užsimerkiant ir nušvintant nesibaigiančiu šypsniu.

Išvykimo rytą Lusijus sumokėjo už nakvynę kuklioje užeigoje, kur buvo apsistojęs. Sestercijus vėl perėjo iš rankų į rankas. Jis atsidūrė medinėje dėžutėje, kurią užrakino tarnautojas, ten susimaišė su daugeliu kitų sestercijų.

Bet neilgai truko, ir jis vėl leidosi į kelionę. Iš tos pačios užeigos, iš antro kambario nuo patalpos, kur gyveno gerai apsirengęs vyriškis, niūriu žvilgsniu išėjo stiprus vyras. Jo tvirtas kaklas, smarkūs judesiai, kariška eisena — sulig kiekvienu žingsniu jo sandalai žvangteli į grindis. Be abejonės, tai caligae, jų padai pakalti metalinėmis vinimis. Šis vyras tikrai kareivis, batavas, priklausantis Gajaus Nonijaus Cepiano, garsaus Trajano, o paskui Hadriano karo vado, palydos skyriui. Buvo su juo metų metus, lydėdamas per visą karinę kampaniją Dakijoje. Ir šiandien jį lydi, jau vadovaudamas rinktinės kavalerijos daliniui.

Kai apmokėjo sąskaitą, grąžos gavo monetą. Akimirką į ją žvilgtelėjo, šypsodamasis imperatoriaus atvaizdui, tada įsidėjo į kapšą, paslėptą po diržu, šoko ant žirgo ir pasuko link Riminio miesto pietinių vartų. Jodamas po didžiąja Augusto arka aplenkė apsikabinusių ir švelniai atsisveikinančių (o gal tariančių „iki pasimatymo?“) įsimylėjėlių porą. Nepažino Lusijaus, nujojo toliau, kaip visuomet — šuoliais. Kol virto taškeliu Flaminijaus kelyje. Į pietus.