Sugrįžimas į Romą

KELIONĖ LAIKU

Heliodoras iš dirbtuvių išeina patenkintas. Nors jis nežino, kad naujajam imperatoriui, Hadrianui, užėmus sostą viskas pasikeis — kitoks bus ne tik plaukų kirpimas, prasidės ir barzdų mada. Ir ta barzda turi tikslią reikšmę — tai ne kareivio, o filosofo barzda. Žodžiu, marmurinis Heliodoro biustas jau „paseno“ dar būdamas dirbtuvėse. Bet tai jam neįdomi smulkmena. O štai pinigai svarbūs. Ir sandoriai, kuriuos sudarė, yra puikūs. Visas prekes pardavė labai pelningai. Žodžiu, verslas lekia pakeltomis burėmis.

Grįžęs į Pirėjo uostą, sustoja priešais gabaus juvelyro parduotuvę. Jo akis patraukė maža šalia durų stovinti Afroditės labai juslingoje pozoje statulėlė. Ji daug metų yra šios mažos parduotuvės simbolis, nes labai lengvai atkreipia galimų klientų dėmesį. Heliodoro klausimas paprastas — ar yra žiedų su Afroditės antspaudu? Dabar jis galvoja apie dukrą, būtų graži dovana jos gimtadieniui.

Pardavėjas linkteli, pasirausia jovale ant darbastalio ir randa medinę dėžutę. Atidaręs rodo jam du vienodus žiedus. Heliodoro ir pardavėjo, dviejų Egėjo jūros pakrančių mentaliteto žmonių, pratusių sukti verslą net ir iš menkniekio, derybos tęsiasi ilgai. Galiausiai kaip simbolinį gestą Heliodoras prie sumos prideda sestercijų. Pardavėjas šypsosi. Suderėta.

Taip sestercijus leidžia Afroditei pakilti į skrydį anapus Egėjo, bet sykiu deivė suteikia galimybę sestercijui išvykti į dar vieną ilgą kelionę — netrukus pardavėjas jį duoda grąžos romėnui, pirkusiam kitą žiedą su Afrodite. Šis palaukė, kol derybos tarp anų dviejų pasibaigs, išgirdo sutartą kainą ir sumokėjo tą pačią sumą, nesileisdamas į ilgus ginčus. Šis romėnas — labai guvus jaunuolis. Žiedą pirko dovanų mylimajai. Jis vardu Rufas, ir dabar mūsų sestercijus vėl leidžiasi į kelionę. Kur? Į Romą.

Grįžti laivu trunka kelias dienas, kertama ir garsi Korinto sąsmauka. Labai siauras kanalas, kuriuo šiandien gali plaukti laivai, buvo iškastas tik 1892 m., prieš tai iš vienos pusės į kitą laivai buvo tempiami. Ir Rufui teko eiti pėsčiomis. Vėl įlipo į laivą, plaukiantį į Brindizį kitoje sąsmaukos pusėje.

Brindizyje vyras leidosi Apijaus keliu, ką tik sutvarkytu Trajano, greitai juo kirto pusiasalio pietus ir pagaliau atvyko į Romą.

Kai priešais mūsų akis vėl išnyra jos stogų, šventyklų, kolonų ir statulų siluetai, pajuntame, kad ratas užsidaro. Iš čia iškeliavome anksti rytą, čia grįžtame vakarėjant.

Jos gatvės, jos skersgatviai, jos atmosfera liko tokia pati.

Regis, prabėgo kelios valandos, kai išvykome, o juk praėjo beveik metai...

Rufas paliko žirgą arklidėse prie Romos vartų. Tokią valandą gatvės tuščios, visi sugrįžo į insulae. Dabar daugybę langų apšviečia blausi lempų šviesa. Tai savotiškas vaizdas, prie kurio mes, elektros lempučių epochos vaikai, nesame pratę. Panašu į statmeną prakartėlę. Šie milžiniški pastatai ir toliau pulsuoja gyvybe. Mus pasiekia pamažu slopstantys balsai, juokas, ginčai. Šurmuliuoja tik atidarytų tavernų ir lėbautojų, azartinių žaidimų lošėjų ir prostitučių pasaulis.

Rufas atėjo į plačią gatvę, abiejose jos pusėse įsikūrusios parduotuvės uždarytos. Spengianti tyla, čiurlena tik kvartalo fontanėlis — iš iškalto Merkurijaus burnos į baseiną krinta vandens srovelė. Tolumoje girdime riksmus ir vežimų, naktį tiekiančių prekes į miestą, dardesį, prislopintą pastatų. Kažkur loja šuo. Mėnulio apšviestas bazalto plokščių tinklas priešais primena vėžlio šarvą.

Žingsniuojame toliau, priešais gatvė išsišakoja, per vidurį — švelniai šypsodamasi mus stebi figūra. Oda šviesi, plaukai suimti, kaktą juosia juosta. Viena išdykusi sruoga krinta ant peties. Jos rankos ištiestos į mus. Akys žvelgia į begalybę, tarsi būtų giliai susimąsčiusi... Palaukite! Šį žvilgsnį pažįstame — šią statulą jau matėme.

Ją sutikome keliaudami po Romos gatveles kitoje knygoje. Tai Mater Matuta, Rytmečio Motina, geros pradžios, vaisingumo ir aušros deivė...

Rufas pakelia ranką prie lūpų, pabučiuoja pirštus ir žvelgdamas statulai į akis paliečia jos pėdas. Dėkoja jai, kad grįžo gyvas.

Paskui kumščiu daužo duris. Praeina keletas sekundžių, ir balsas jo paprašo prisistatyti.

„Rufas!“ — sušunka jis.

Sklendė skubriai sužvanga ir durys girgždėdamos atsidaro.

Tamsoje išnyra lempos apšviestas veidas — tai pastato durininkas. Jis labai patenkintas jį matydamas. Plati šypsena prasiveria lyg uždanga, parodydama kelis likusius dantis. Lyg jie būtų reti jo gyvenimo spektaklio žiūrovai.

Krypteli smakrą aukštyn, į jo butą.

„Viskas gerai“, — sako ir primerkia akį.

Kai užlipęs laiptais pastumia duris, Rufą apsupa stiprus ir svaigus kvapas. Nusišypso. Padeda maišą ir prieblandoje žengia pirmyn. Mažos svetainės viduryje stovi moteris. Jos figūrą tobulai apibrėžia atvertų terasos durų stačiakampis. Pro langą krintanti mėnulio šviesa paryškina jos tunikos klostes tamsos ir šviesos žaismu.

Staiga drabužis krinta ant žemės, atskleisdamas moters kūną. Jos liemenį, krūtis glamonėja mėnesienos spinduliai, besiskverbiantys pro lango pinučius ir piešiantys ant kūno šviesos tatuiruotes.

Ilgai netrunka, kad prie šviesos simfonijos prisijungtų Rufo rankos.

Laukimas, ilgos savaitės, baimė niekada daugiau nepasimatyti užleido vietą grynai meilės aistrai. Ant šviesos ir šešėlių sukurtos šachmatų lentos jų kūnai apglėbia, ieško vienas kito, išsilenkia, susilieja.

Dabar ilsisi. Jo galva tarp jos rankų. Tarp moters krūtų pastebime kuklų blyksnį. Ji pakelia ranką prie krūtinės ir, tarsi skintų gėlę, paima auksinį žiedą su Afroditės atvaizdu.

Ir vėl naktis karšta. Abudu apsikabinę eina per kambarį, sulig kiekvienu žingsniu šviesa slysta jų oda kaip antklodė ir palydi juos iki terasos. Ten apsikabinę ilgai žiūri į stulbinamą Romos panoramą.

Kažkur apačioje karštose patalpose grindų grotos dreba nuo kiekvieno smūgio. Tai skamba kūjai, galingi vergai jais daužo per kolegų laikomus spaudus. Šiose pragariškose patalpose gimsta nauji sestercijai su naujo imperatoriaus veidu.

Rytoj ryte jie bus pasiuntinių išgabenti, kas žino, galbūt ir to paties pretoriono. Nors, galime lažintis, jis pasistengs, kad taip ir būtų. Turi priežastį grįžti į Škotiją.

Taip šie sestercijai pradės austi naujas istorijas, ir per imperiją nusidrieks nauji maršrutai — tais keliais, kuriuos galime tik įsivaizduoti, kaip kad šioje knygoje. Pagalvokite, kad visi imperijos gyventojai nuolat turi rankose sestercijų. Net patys vargingiausi arba vergai prie jų prisiliečia mažiausiai kartą gyvenime. Ir šios trajektorijos kartosis mėnesius, metus, kartas ir amžius, ir daug jų liko dingus Romos imperijai, jei tiesa, kad sestercijai buvo naudojami iki pat XIX a.

Juk sestercijus kartoja savo ratus iki begalybės, kol pagaliau dėl kokios nors priežasties sustoja — pavyzdžiui, būna pamestas ir lieka po žeme arba jūros dugne.

O kaip mūsų sestercijus? Mūsų sestercijus yra iš tų, kur sustoja.

Po trijų dienų Rufas stovi priešais bedvasį savo mokytojo kūną, to, kuris jį išmokė visų aquarius, tai yra hidroinžinieriaus, meistrystės paslapčių — nors jis jaunas, jau yra labai gerbiamas aplinkinių dėl gebėjimo atrasti slypinčius šaltinius ir palaikyti tvarką akvedukuose.

Už viską jis skolingas šiam žmogui, kuris dabar susuptas į įkapes guli paprastame mediniame sarkofage. Prieš uždarant sarkofagą pastebi, kad niekas į jo vidų neįdėjo monetos, kaip aukos Charonui, keltininkui, perkeliančiam sielas anapilin. Giminaičiai, apimti skausmo, tiesiog pamiršo.

Rufas įkiša ranką į mažą prie diržo kabantį odinį kapšelį ir ištraukia... mūsų sestercijų!

Atsargiai jį įdeda į mokytojo burną. Paskui medinio sarkofago dangtis uždaromas.

Apeigos paprastos, kapo vieta yra prie vieno iš konsulų kelių, truputį už Romos. Kai apeigos baigiasi ir velionis nuleidžiamas į žemę, visi išsiskirsto.

Lieka stovėti tiktai Rufas, žvelgia į antkapio stelą tuščiu žvilgsniu. Po ja liko jo dalis. Paskutinį kartą atsisveikina su mokytoju ir išeina. Už kelių žingsnių prie jo prisijungia graži, aukšta, subtilių manierų moteris. Ant jos piršto — žiedas su Afroditės atvaizdu. Dabar jie gali rodytis viešumoje. Buvęs vyras nebe problema — jo nebėra.