Bajos

PRABANGA IR GEISMAS

Neapolio įlanka... be Vezuvijaus

Atplaukti į Neapolio įlanką yra kaip visada įspūdinga. Iskija ir Pročida kairėje, Kapris ir Sorento pusiasalis dešinėje — įspūdis toks, lyg žengtume į gamtos teatro, mus apkabinančio ir mūsų trokštančio, sceną.

Vėjo genamas laivas tyliai slenka į šį glėbį. Turtingasis pirklys pirmagalyje remiasi rankomis į medinį bortą. Užsimerkęs traukia žemės kvapą. Savo žemės. Ryto saulė šildo jo veidą. Kaip artėjantys lėktuvai eilėje prie nusileidimo tako — už mūsų nugaros rikiuojasi daugybė kitų burių pakeliui į Pocuolį.

Dabar laivas pasuka į kairiąją pakrantę, kur matome įlankas ir užutekius — ten Pocuolio uostas. Instinktyviai pažvelgiame į dešinę, ieškome Vezuvijaus... Keista, bet įspūdingos ugnikalnio masės nėra. Kur jis? Tiesa ta, kad Vezuvijaus... dar nebuvo (bent jau tokio pavidalo, kokį pažįstame šiandien)!

Bet kaip, Pompėjai juk buvo palaidoti prieš keturiasdešimt metų...

Iš tikrųjų, nors apie tai mažai kalbama, ne mūsiškis Vezuvijus buvo Pompėjų ir Herkulanėjo žudikas, o kitas, išsiveržęs ir susinaikinęs jis pakeitė formą.

O šis Vezuvijus atsirado po naikinančio išsiveržimo ir pamažu augo senojo ugnikalnio likučių „aptvaro“ viduje, kol galiausiai pasiekė dabartinį dydį.

Taigi Trajano laikais yra dar turbūt pernelyg mažas, kad būtų įžvelgiamas nuo jūros — kokį jį paprastai matome šiuolaikiniuose atvirukuose (čia dar likę akivaizdžių kataklizmo pėdsakų, nors augalija pradėjo atsikariauti ugnikalnio sukurto Mėnulio peizažo plotus).

Apie Neapolį galime pasakyti tą patį — tai kol kas kuklus miestas, visiškai kitoks nei čiuptuvus ištiesęs metropolis, kokį pažįstame.

Nors Neapolis dar mažas, aplinkui jį pastatai jau lipa į pakrantę — daugelyje pakrantės atkarpų išties matome nenutrūkstamas eiles prašmatnių gyvenamųjų namų. Čia savo vilas turėjo, be kitų, Ciceronas, Cezaris, Lukulas, Krasas, Hortenzijus. Čia atvykdavo ir imperatoriai — nuo Augusto ir Hadriano iki Tiberijaus, Klaudijaus ir taip toliau.

Šis reiškinys ypač akivaizdus Puteolių (Pocuolio) įlankoje, kur dabar įplaukiame. Prieš šią kelionę po imperiją nieko panašaus nesame matę. Galima pasakyti, kad visas Kampanijos pakrantės ruožas buvo romėnų tiesiog „išcementuotas“, paklusus baisaus statybų bumo logikai. Jų pačių žodžiais: Voluptas aedificandi47 — taip sakydavo apibrėždami tai, kas atsitiko, pirmiausia Bajose. Bajos įsikūrusios Pocuolio įlankos vietovė, kur susitelkė prašmatnios vilos, milžiniškos termos, visuomeniniai pastatai, namai, viešbučiai ir taip toliau. Galėtume jas pavadinti romėnų Akapulku. Tai Romos aristokratų ir turtuolių klasės pramogų (taip pat ir ekstremalių) vieta.

Romėnų dykaduoniavimas kitoks nei mūsų

Šiose vilose auginamos žuvys, pastebime ir austrių fermų (ostrearia). Neatsitiktinai — būtent čia atsirado tradicija patiekti į stalą austres kaip prašmatnų patiekalą. Ši mintis šovė į galvą turtingam romėnui, gyvenusiam I a. prieš Kristų, Gajui Sergijui Oratai, tam pačiam, kuris termose „išrado“ šildymo sistemą (kaip tai pasakoja senovės šaltiniai). Kaip galime suprasti iš cognomen48, jis augino ir žuvis... Buvo genialus išradėjas, o gal gabus verslininkas, greitai užuodžiantis galimybes? Tikriausiai antroji hipotezė teisingesnė.

Iš tikrųjų pelno ieškojimas yra labai įdomi sąvoka, padedanti suprasti, kaip mąstė romėnai. Jų vilos apskritai buvo pastatytos ne tokiam dykinėjimui, kaip jį suprantame mes, bet tokiam, kaip jį suprasdavo jie — tai vieta, kur ilsimasi ir atsipalaiduojama, bet ji turi būti pelninga. Jeigu esame kaime, savininkai uždirba iš derliaus, vyno, aliejaus ir taip toliau. O jei esame pakrantėje, reikia uždirbti iš žuvų auginimo ir austrių fermų.

Tokiu būdu vilos savininkas, be abejonės, verslininkas, nuolat ieškantis pelno, kad ir vietoje, kurią mes laikytume skirta pramogoms.

Nereikia stebėtis, romėnų mentalitetui sestercijus yra „benzinas“, padedantis kopti socialinės hierarchijos laiptais. Tai hierarchija, apdovanojanti turtinguosius (netgi, pavyzdžiui, ir jiems taikomų įstatymų požiūriu).

Įdomu, kad visos šios vilos dažnai turi portikus su vaizdu į laukus ar fermas. Kad galėtų kontroliuoti savo pelnus, žinoma, bet taip pat ir parodyti svečiams... Ar to nesate jau kur nors matę?

Labai primena vergvaldžių vilas „Vėjų nublokštuose“.

Pagaliau atvykstame

Pro mus tyliai praplaukia greita karinė trirema, jos aštrus smaigalys grėsmingai nukreiptas į priekį, irklai juda tobulai simetriškai. Girdime irklininko diktuojamą ritmą. Ištaisykime dažną klaidą — irkluotojai nėra vergai ar kaliniai, kaip matome filmuose, tai laisvi vyrai.

Įdomu tai, kad karinio laivyno jūreivių „antra profesija“ žemėje yra valdyti didelius audeklus, dengiančius teatrus ir amfiteatrus, kad publika gautų šešėlio. Romoje yra didelis dalinys šios įlankos laivyno jūreivių. Galiausiai tai tas pats kaip manevruoti su burėmis — reikia suvaldyti skersvėjus ir oro sroves, kylančias šių pastatų viduje.

Trirema greitai pralekia. Ji kaip ryklys išplaukė iš savo bazės, Mizeno uosto, kiek už Bajų.

Ši Kampanijos sritis, gerai pagalvojus, sutelkia daug romėnų pasaulio būdingų bruožų — prabanga, kultūra, karinės pajėgos, verslas... Štai Bajos, jūros ir šiltųjų šaltinių vietovė, čia vilos ir pramogos. Štai Neapolis, kultūros miestas, idealus intelektualams, nes buvo įkurtas graikų, čia giliai įsišaknijusios graikų tradicijos, kalba, čia rengiamos poetų ir muzikantų varžytuvės.

Štai Mizenas — vieno iš imperijos laivynų būstinė. Štai Pocuolis, prekybos uostas ir miestas.

Tuojau švartuosimės, laivas praplaukia pro keistą labai ilgą molą, išsikišusį tiesiai į įlanką 370 metrų. Labiau primena tiltą, o ne molą — jis turi penkiolika į jūrą besileidžiančių arkų. Čia nesišvartuoja joks laivas. Iš tikrųjų jo paskirtis yra saugoti Pocuolio uostą nuo audringos jūros (dėl šios priežasties jis kiek lenktas — lengvas linkis leidžia geriau atsispirti vėjui ir bangoms), o arkos praleidžia sroves, taip jis neužpilamas smėliu.

Jis ne tik atlieka praktišką vaidmenį, ant jo dar yra ir meno šedevrų. Virš jo matome dvi triumfo arkas — pirmosios, arčiau kranto, viršuje stovi grupė tritonų iš paauksuotos bronzos, ant antros užkelta Neptūno vadeliojama keturkinkė, kurią traukia saulėje žibantys jūrų arkliukai. Pagaliau ant dviejų kolonų matyti Dioskūrai, keliautojų jūra globėjai.

Senovės suvenyrai

Pagaliau prisišvartuojame. Eutichijus iššoka ir ranka paliečia žemę. Paskui pakelia ją prie lūpų ir pabučiuoja.

Suvenyrų pardavėjas žiūri į jį ir šypsosi. Paskui nusigręžia toliau derėtis su klientu. Jo „parduotuvė“ yra vežimaitis, uždengtas mažu kvadratiniu skėčiu, — čia daugybė prekių turistams. Tarp jų išsiskiria pūsto stiklo indeliai. Rodo juos savo klientui. Pastebime, kad ant jų — bareljefas, kaip atviruke vaizduojantis visus pagrindinius pastatus, paminklus ir statinius, kuriuos galima matyti pakrantėje nuo Pocuolio iki Mizeno. Todėl ir galime šiandien aprašyti, kaip atrodė pakrantė romėnų laikais — dirbinyje matyti ostrearia, termos, imperatorių rūmai ir ilgas molas su triumfo arkomis bei kolonomis.

Šie subtilūs indeliai saugomi įvairiuose muziejuose Niujorke, Prahoje, Lisabonoje, Varšuvoje, Odemyroje (Portugalija), Ampuriase (Ispanija) ir Populonijoje Italijoje. Labai primena tas keramines plyteles, ant kurių nupieštas kraštovaizdis ir parašyta „Sveikinimai iš...“, jų galima įsigyti daugybėje parduotuvėlių turistams mažuose provincijos miesteliuose.

Kokių kitokių suvenyrų galima įsigyti romėnų laikais? Lionelis Cassonas sudarė įdomų jų, rastų įvairiose archeologinių kasinėjimų vietose ar paminėtų senoviniuose tekstuose, sąrašą. Taigi, štai iš Atėnų maža deivės Atėnės statulėlė, ją galėtume palyginti su Mikelandželo „Dovydu“, parduodamu Florencijos gatvėse. Turtingieji perka garsių statulų natūralaus dydžio kopijas, kad papuoštų savo vilas, panašiai kaip mes įsigyjame garsių paveikslų ar nuotraukų atspaudus.

Afganistane buvo rasta taurė su Aleksandrijos uosto scena — tai kuklus suvenyras, jį galima palyginti su stiklo rutuliais, kuriuose sukdamasis krinta dirbtinis sniegas. Kažin, kaip ten atsirado.

Šiandien besilankantieji šventyklose nusiperka Dievo Motinos ar kitokią statulėlę, kad pasistatytų ant komodos miegamajame, tas pats vyksta ir romėnų laikais — Artimuosiuose Rytuose, Antiochijoje galite įsigyti sprindžio dydžio butelio formos sėkmės deivę Tichę. Iš Egipto parsivežamas „šventas“ Nilo vanduo — jis praverčia atliekant deivės Izidės apeigas. Panašiai šiomis dienomis elgiamasi su vandeniu iš Lurdo.

Be to, yra tipiškų dovanų iš aplankytų vietų. Šiais laikais atsidūrusieji Japonijoje pirmiausia ieško naujausių elektronikos išradimų už padorią kainą, romėnų laikais vykstantis į Egipto Aleksandriją žino, kad ten ras didžiausią pasirinkimą už geriausią kainą: Kinijos šilko, Indijos arba Indonezijos prieskonių, pavyzdžiui, pipirų, imbiero ir cinamono. Iš Indijos dar gabenama medvilnė ir kamparas, o kvepalai vežami iš Rytų, smilkalai — iš Arabijos pusiasalio. O štai Sirijoje perkami kilimai, siuvinėti audiniai ir labai vertinami pūsto stiklo gaminiai.

Žinoma, sugrįžus reikia atsiskaityti su muitine...

Eutichijų pasitinka ant molo laukiantys du jo vergai. Jie ir sutvarkys atvykimo formalumus. Jis reikalus baigs greitai, pažįsta visus muitininkus, paprastai dovanoja daug gražių dovanų. Taip padarys ir šį kartą. Praeina tiesiog pasisveikindamas, muitininkai tuo metu tikrąja to žodžio prasme gaudo pirklio siro blusas, o šis mosuoja rankomis ir šaukia, painiodamas savos ir graikų kalbos žodžius.

Parvykęs namo Eutichijus randa žmoną patogiai išsitiesusią ant sofos, glėbyje laikančią mažą šuniuką.

Ir romėnų laikais turtingos moterys mėgo mažų šuniukų draugiją ir rodydavosi su jais ant rankų, lygiai kaip ir vėlesniais amžiais. Tai dar ir pranešimas — šuo simbolizuoja ištikimybę.

O kačių šiose vietose matyti mažai (išskyrus Egiptą). Europoje lengviau rasite jų pakaitalą ponioms ir vaikams — šešką.

Pabuvęs su savo žmona Eutichijus eina į nuostabias Bajų termas pelnytai nusiprausti — pagaliau savo mieste.

Sugrįžimas namo

Po maudynių jo oda glotni, kūnas atgaivintas masažo. Jam lengva širdyje, kadangi žino, kad po ilgos kelionės galės prie vakarienės stalo susitikti su draugais. Eina gatve su savo patikėtiniu vergu, šis jį lydi tylus kaip šešėlis.

Mums liko paskutinė kelio atkarpa, vedanti į jo domus. Palyginti su rytmečiu, jis pustuštis. Negirdėti praeivių balsų ir parduotuvių triukšmo. Tik kartkartėm praeina vienas kitas žmogus.

Pastebime, kad parduotuvių langinės užvertos — išilgai šaligatvio ilga eilė durų, uždarytų skląsčiais ir užrakintų. Jos įvairiai nudažytos (žaliai, rudai, mėlynai), kadangi tai skirtingos parduotuvės, ir primena vaivorykštės gabalą, tik senos, kadangi saulės išblukintos.

Eutichijui šis vaizdas pažįstamas — ši ilga apsilupinėjusių durų eilė verčia jį galvoti: „Sugrįžau namo.“

Praeina šuo, pakelia koją ir nusišlapina ant gatvės kampo, kur dirba audinių pardavėjas. Prieš kelias valandas būtų nuspirtas, o dabar čia nieko nėra.

Parduotuvės uždarytos jau kurį laiką — išskyrus užeigas, antikvariatus ir kirpyklas, beveik visi dirbantys romėnai baigia darbus hora sexta (vasarą), tarp 11 ir 12, arba hora septima49 (žiemą), nuo 12 iki 13. Apie vidurdienį forume suskamba trimitų garsai (kartais paprasčiausiai šaukia žmogus), ir viskas sustoja — tai ženklas, kad darbo diena baigta. Panašiai kaip sirena gamykloje. Verslo reikalai baigiami, biurai nebepriima klientų, politinis gyvenimas nutrūksta (bent jau oficialiai, nes jis tęsiamas termose, kur po pietų susitinka įvairūs galingieji).

Už namų vartų Eutichijų pasitinka tas apšvietimas ir tie kvapai, kurių jam taip trūko, kol buvo išvykęs. Einame paskui jį. Koridoriumi įžengia į atrium, jo viduryje centrinis baseinas atspindi mėlyną dangų. Sustoja ir susimąstęs žiūri į jį. Vandenyje tarp žiedlapių, pabarstytų šio vakaro pokyliui, atsispindi akys. Eutichijus pakelia galvą ir mato savo besišypsantį sūnų, bėgantį jo pasitikti. Jis maždaug šešerių metų, liesutis, plaukai kaštoniniai, žvilgsnis išdykęs. Juo besirūpinanti vergė šypsosi ir pagarbiai lieka kiek atokiau. Didžiąją dienos dalį vaikai būna ne su motina, o su aukle. Ant kaklo jis turi praetexta — apvalų išsipūtusį maišelį, jo viduje yra amuletas, saugantis nuo ligų. Jie karštai apsikabina ir tėvas ilgai laiko sūnų glėbyje. Paskui mažylis ima spurdėti ir atsidūręs ant žemės lekia galvą iš kambario iškišusio šunelio link. Sulaikyti jo neįmanoma. Vergė, žinoma, seka paskui jį...

Eutichijus eina per namą tikrindamas, ar viskas paruošta pokyliui. Stebina kai kurios šio tipiško turtingo domus detalės. Pirmiausia sienų spalva — visada ryški, suteikianti gyvybės aplinkai, ir dar mozaikos — patys tikriausi „akmeniniai kilimai“. Taip ir atrodo — griežtai apibrėžtos ribos, aplink „rėmeliai“, o viduryje geometriniai motyvai arba plokštės su vaizdais, dažnai primenančiais poilsį, ar mitologinės būtybės...

Mozaika, prie kurios sustojo Eutichijus, kad su savo patikimiausiu vergu aptartų pasiruošimą vakaro pokyliui, vaizduoja du šalia plaukiančius laivus ir delfinus, žuvis ir murenas. Nors itin paprastas, vaizdas labai įtaigus (jis išdėliotas iš baltų ir juodų akmenukų), kadangi vaizduoja grįžimą iš ilgos kelionės. Laivas dešinėje — su pakeltomis burėmis, vis dar atviroje jūroje, prikrautas prekių. O kairėje tas pats laivas jau artėja prie kranto, burės suvyniotos, šen bei ten tempdami virves bėgioja jūreiviai. Jis įplaukia į uostą, kuriame stovi didelis švyturys. Kiek toliau vandeny — valtis su irkluotojais, gal tai „buksyras“, tempiantis laivą į uostą, o gal čia jau įgula išlipa į sausumą, neaišku. Bet užtat viskas suprantama, matant pavaizduotą vyrą jau ant žemės, jis dėkoja dievams, kad laivas nesudužo, ir žeria į laužą ant mažo aukuro aukojamą maistą. Mozaiką užsakė Eutichijus, ji vaizduoja jo gyvenimą — padedamas dievų, daugybę laiko praleidžia kelionėje darbo reikalais. Tačiau dar jis nori visiems parodyti ir savo turtų šaltinį — prekybą. Romėnų namų mozaikos dažnai būna „reklaminiai plakatai“, bylojantys apie savininko turtus...

Dabar mūsų žvilgsnį patraukia baldai. Nėra masyvių stalų, knygų lentynų, didelių spintų — baldus linkstama palikti antrame plane, kad jie neužgožtų tikro reginio — mozaikų ant grindų, freskų ant sienų ir lubų puošmenų.

Šis kambarys gali būti pavyzdys — gražus trikojis staliukas su grakščias kojas užbaigiančiomis kačių galvomis, primena trapų vorą, kuris nejudėdamas iš kampo stebi milžinišką mozaiką, tarsi ši būtų jo tinklas.

Ploniausio stiklo vaza su gėlėmis tampa elegantiška spalvų dėme ant balto ir juodo akmeninio kilimo. Šviesos ir stiliaus akcentas — taip norėjo šeimininkė.

Be to, grakščios bronzinės kolonos kampuose primena aukštų toršerų stiebus be gaubtų — viršuje stovi dievybių statulėlės arba uždegtos lempos. Tai Romos laikų „šviesos taškai“ esantys kiekviename kambaryje.

Dabar šeimininkas yra peristylium, gražiame namų sode, apsuptame portiko su kolonomis. Čia visur išpuoselėti gėlynai ir kvepiantys Viduržemio jūros regiono krūmai.

Eutichijus kartu su vergu sodininku patikrina, ar centrinis fontanas — tas, kur bronzinis elnias aukštai pašokęs, persekiojamas medžioklinių šunų — sutvarkytas, kaip įsakyta: vandens srovelė turi būti stipri, kad krisdama į baseiną skleistų malonų garsą. Tai būtina pokyliui. Kiek toliau, už povo, šįkart tikro, vaikšto mergaitė, tai antras Eutichijaus vaikas, ji prieina prie tėčio. O paskui atsiduria ant jo rankų...

Namų šeimininkės paslaptys

Iš smalsumo lėtai praveriame duris. Kiek tolėliau, kambario su raudonomis sienomis viduryje, matome domina, ji sėdi rankas laikydama ant šlaunų. Dvi vergės tvarko jos plaukus, ant stalo išdėlioti visi šiam darbui reikalingi įrankiai, net įkaitinta geležis, calamistrum, garbanoms sukti. Į namų šeimininkės pasirengimą puotai negalima žiūrėti lengvabūdiškai. Ji bus puošiama kelias valandas. Galutinis rezultatas — švytintis veidas, juslios raudonos spalvos lūpos, švelniomis spalvomis paryškintos akys ir labai aukštas ant kaktos krintančių garbanų fontanas. Kaip jau turėjome progų per šią kelionę sužinoti, šios garbanos netikros.

Domina buvo atsargi ir nedažė plaukų raudonai. Tokie dažai, kaip ir juodi bei šviesūs, labai paplitę romėnų laikais, bet yra problema — jie nuodingi. Romėnės tai žino, bet daugelis juos ir toliau naudoja, kol dažai tiesiog „sudegina“ ir sunaikina jų plaukus. Sprendimas — perukas. Juos nešioti nėra nusikaltimas, kadangi jie labai madingi ir visos romėnės (turtingos) juos nuolat dėvi. Save gerbianti domina turi daug perukų — šviesų, juodą, kaštoninį, rudą... Jų yra kiekvienam skoniui ir kiekvienai progai. Iš esmės tai tarsi kiekvieną rytą skirtingai nusidažytum.

Aplink išdėliotos dramblio kaulo skrynelės ir tualeto reikmenys. Čia yra mentelių, kaulinių smeigtukų, gintaro buteliukų su spalvotais milteliais makiažui.

Ant kito staliuko vergė tvarko tai, kas liko nuo grožio kaukės, naudotos iš vakaro. Iš ko jos daromos romėnų laikais? Ovidijaus receptas atskleidžia paslaptis. Dėmesio, nes labiau primena burtininkės viralą negu kosmetikos gaminio formulę:

— dešimtyje kiaušinių išmirkyti pusę kilogramo avinžirnių (panašūs į lęšius). Paskui viską sumaišyti su puse kilogramo miežių (geriau atvežtų iš kolonijų Afrikoje);

— mišinį išdžiovinti ir susmulkinti, pabarstyti ant jo 50 gramų elnio ragų miltelių;

— viską perleisti per sietą, į gautus miltelius įmaišyti pusę kilogramo medaus, 50 gramų speltos kviečių ir sakų bei dvylika nuluptų ir piestoje sutrintų narcizų svogūnų.

Anot Ovidijaus, rezultatas garantuotas. Moters oda bus švelni, aksominė ir glotni „kaip veidrodis“...

Šis receptas, žinoma, yra dalis romėnių viliojimo strategijos. Kaip ir kasdienės maudynės (prieš termų paplitimą visas kūnas buvo plaunamas kartą per savaitę, kitomis dienomis tik iš dalies). „Muilas“ ir valikliai laikomi labai agresyviais. Naudojama soda, šarmas ar pemza, bet tik atskirai; anot Plinijaus Vyresniojo, už muilo išradimą dėkingi esame galams; savo „Gamtos istorijoje“ jis pirmas pavartojo terminą sapo, pasiskolinęs jį iš gališkojo saipo. Todėl turtingos moterys odai apsaugoti labai dažnai naudoja aliejus ir tepalus. Gausiai naudojama kvepalų.

Kur šlakstome kvepalus? Paprastai už ausų ir ant krūtinės. Romėnė (o ir jos vyras) kvepalais brūkšteli ir per šnerves, pašlaksto plaukus ir drabužius. Ir ne tik, šįvakar pokylyje triklinijaus gultuose bus puotaujama nusiavus — svečiams derėtų pasikvėpinti ir pėdas... Savo ruožtu dominus pasirūpins, kad būtų iškvėpintos sienos ir baltų balandžių, kurie atėjus deramam laikui bus paleisti, sparnai.

Gaminti pokyliui

Uždarome duris ir paliekame domina džiaugtis privatumu. Mus sutrikdo labai malonus aromatas. Kas tai? Tai, ką pajunta mūsų šnervės, yra tik dalis pradinio kvapo, jis prarado daug dedamųjų sklisdamas oru iš kambario į kambarį. Sekame paskui jį kaip policijos šunys, einame per patalpas, kur vergai tvarkingai dėlioja pagalves ant triklinijaus gultų, taiso gėlių girliandas, tikrina lempas. Pastebime ir muzikantų bei šokėjų grupę, kuri rengiasi viename iš vergų kambarių.

Žingsnis po žingsnio kvapas atgauna visas savo savybes, ir mes pagaliau suprantame, kad tai — kepsnys, bet prieskoniai ir žolelės, kuriomis jis apibarstytas, visiškai užgožė kepamos mėsos kvapą. Todėl neįstengėme jo atskirti.

Tai vienas iš mūsų ir romėnų virtuvės skirtumų. Yra, žinoma, daug kitų. Dujinė viryklė? Mūrinė plokštuma, ant kurios pažeriamos karštos žarijos. Metaliniai indai? Pirmiausia terakotinės keptuvės, bet taip pat ir variniai katiliukai bei katilai. Nėra gartraukio, tik grotelės palubėje.

Paprastai kambarys nepaprastai mažas ir vergai dirba stumdydamiesi alkūnėmis, kad patenkintų domus reikalavimus, bet ši virtuvė padoraus dydžio. Tikriausiai Eutichijus labai mėgsta gerą maistą.

Virtuvė yra „Viduržemio“, jos pagrindas — alyvuogių aliejus ir mums nepažįstami prieskoniai, pavyzdžiui, garum. Ir ne tiktai — kuminai, kalendros, sezamų sėklos, imbierai, kiti prieskoniai naudojami dažnai, lygiai kaip mes naudojame pipirus, bazilikus ar raudonėlius.

Todėl mūsų gomuriui romėnų virtuvė atrodo labai „egzotiška“ primena Artimuosius Rytus...

Be to, įprasta maišyti priešingus skonius, pavyzdžiui, aštrų ir saldų — tokį esame pratę jausti, valgydami Tolimųjų Rytų maistą.

Dabar magirus, vergas virėjas, paraudusiomis nuo degančio medžio dūmų akimis, ruošia kažką ypatingo — kemša mėsos įdarą į varinę formą, tokią šiais laikais naudojame saldėsiams kepti. Tik kad ši gyvūno formos. Ant sienos kabo dar viena — primena zuikį ištiestomis kojomis.

Žinome, kad romėnai virtuvėje mėgsta gaminti staigmenas. Tai savo receptų knygoje patvirtina Apicijus. Keptas maistas dažnai yra tokios formos, kuri neatitinka turinio. Lygiai kaip šiandien netikra žuvis daroma iš bulvių, tuno ir majonezo pastos ir patiekiama į stalą suformuota kaip žuvis, taip ir romėnai turėjo analogiškų receptų. Vietoj tuno ir bulvių (šios dar Anduose ir laukia, kol atkeliaus į Europą kartu su Kristoforu Kolumbu) naudojamos kepenys ir mėsa. Arba patiekiami „kiaušiniai“, kurių viduje iš tikrųjų manų košė.

Tai viena iš staigmenų, parengtų svečiams nustebinti. Noras sukrėsti ir nustebinti puotautojus pokyliuose yra išties nuolatinis. Ir ne tik maistu. Svečiai linksminami ir juslingais šokiais. Tolimiausiose namo patalpose rengiasi juokdarys, o muzikantų grupė užima vietas sodo gilumoje, ten, kur geriausia akustika.

Viskas parengta, triklinijuje gultai laukia tik svečių.

Šios dienos valgiaraštyje yra šernas, miegapelės, apšlakstytos medumi ir apibarstytos aguonomis, sraigės, flamingas, povas, murenos (labai mėgstamos) ir užauginti jūriniai karosai.

Jei šiandien būtų patiekiamos kaip rinktinis valgis užaugintos, o ne jūroje sugautos žuvys, rauktume nosį, bet romėnams tai šviežumo garantija, kadangi jos yra iš piscinae, vienos iš gretimų vilų fermų, sujungtų su jūra.

Jūrų gėrybių pokyliuose niekada netrūksta. Romėnams tai tikras lobis.

Kaip matyti iš Plinijaus Vyresniojo raštų: „Jūra yra stichija, žmogaus pilvui daugiausia kainuojanti, ir dėl pagaminamų patiekalų, ir dėl jo rajumo...“

Sidabrinės lėkštės, pūsto spalvoto plono stiklo taurės, brandus Falerno vynas, lydimas kitų labai mėgstamų vynų, pavyzdžiui „Massico“ ir „Cecubo“, suteiks pokyliui prabangos ir prestižo.

Bet yra patiekalas, kuris pradės vakarą ir kurio svečiai laukia nekantraudami — austrės. Jos irgi išaugintos čia, Bajose. Eutichijus patiekia jas ant nedidelio ledo kalno, visi tam pritaria. O koks skonių derinys, kai skanus garum bus užpiltas ant jūroje užaugintų austrių!

Stalo įrankių romėnų pokyliuose nėra, kaip žinia, valgoma rankomis (sriuba — mažais šaukšteliais): juk maistas patiekiamas jau supjaustytas. Jei iš virtuvės atnešamas dar ne gabaliukais, jį paruoš vergas pjaustytojas. Kiekvienas svečias turi tokį, kuris jam mikliais rankų judesiais paruoštų maistą...

Eutichijus svečiams parengė ir lauktuvių. Tai pasiturinčių romėnų pokylių tradicija — jos vadinamos xenia (tuo žodžiu senovės graikų pasaulyje vadinamos svetingumo dovanos). Tai prabangios dovanos, kartais sidabriniai šaukšteliai ar mažos gintarinės skulptūros.

Ir pagaliau — įdomybė: per pokylį bus uždegti smilkalai. Kodėl? Kad užgožtų kvapus... Iškvėpinti kūnai ir drabužiai, patalpos, prakaitas, maisto kvapas, augalų aromatai — pokylis bus tikras išbandymas uoslei. O jei dar pridėsime ir smilkalus... Tas pats Marcialis kritikavo puotą, kurioje menkai buvo patiekalų, bet gausu „kvapų“, pavalgė mažai, bet užtai buvo labai iškvėpintas — tiek, kad jam pasirodė, jog yra... miręs (numirėliai buvo šlakstomi kvepalais ir smilkomi smilkalais).

Auksas, smaragdai ir Kadiso šokėjos

Pirmieji svečiai atvyko — jų iš viso bus devyni, anot romėnų, tai idealus skaičius pokyliui.

Įdomu apžiūrėti drabužius. Jis vilki raudoną tuniką ir gilios mėlynos spalvos togą, jos pakraščiai elegantiškai išsiuvinėti auksiniais siūlais. Jos tunica smaragdo žalumo ir taip gausiai išsiuvinėta auksu, kad iš tolo primena žvaigždėtą dangų. Jos pečius gobia elegantiška siuvinėto šilko palla, bet ji greitai bus atiduota vergui, kad viešnia galėtų parodyti nuostabią auksinę antkaklę su perlais ir smaragdais. Ausyse — auksiniai mažų svarstyklių formos auskarai, jose vietoj lėkštelių kabo dideli balti perlai. Ji visa pasipuošusi auksiniais dirbiniais, kaip ir tinka turtingai romėnei — ant riešų žybčioja gyvačių formos apyrankės, o ant pirštų (išskyrus vidurinį, jis visiškai laisvas dėl savo magiškos svarbos) — auksiniai žiedai su mėlynos stiklo masės antspaudais, kuriuose pavaizduotas erelis, kiti su brangakmeniais, pavyzdžiui, smaragdais ir safyrais.

Viena įdomybė. Žiedai mūvimi ne tik ant piršto pagrindo, bet ir ant kitų narelių. Tai tipiškas romėnių paprotys, todėl kartais muziejuose matome tokių mažų dydžių moteriškų žiedų.

Gali būti, kad daugelis iš jų buvo mūvimi mergaičių, o kai kurie buvo skirti matronų kojų pirštams.

Eutichijaus žmona, pavyzdžiui, turi tokį mažą ir labai dailų, ant kurio įrėžta EVT VXI, tai santrumpa nuo Eutychius Uxori, pažodžiui — „nuo Eutichijaus žmonai“. Buvo atrastas archeologų, ir tai vienintelis daiktas, liudijantis apie šią porą.

Visi svečiai jau atvyko ir puota prasidėjo. Pastebime kažkokį subruzdimą „už kulisų“.

Vergas, deklamavęs graikiškus eilėraščius, ką tik pasitraukė iš scenos ir atsipalaidavęs sėdi fotelyje, laimingas, kad jo pasirodymas svečiams labai patiko. Dabar į sceną įėjo juokdarys, visaip vaiposi ir laido nešvankius juokelius.

Sodo gilumoje asmeninis šeimininko vergas kaip režisierius rengia vieną iš labiausiai intriguojančių vakaro pasirodymų. Pasirodys kelios šokėjos iš Kadiso. Jų šokių šlovė pasiekia tolimiausius imperijos kampelius — jų, pasirengusių pasirodyti, visuomet galima rasti. Kaip atskirti? Na, pažiūrėkime, tai verta daugiau nei žodžiai...

Tai labai gražios merginos, tikras senovės kordebaletas. Jų ilgi juodi laisvai krintantys plaukai, vilki tokias lengvas ir permatomas tunikas, kad nepalieka nieko vaizduotei... Pro ploną tunikos šydą pastebime, kad visos ant juosmens ryši spalvotą juostą, jos ilgi galai krinta šonuose. Matome, kad jų kūnai visiškai depiliuoti, kaip ir visų romėnių.

Pagal sutartą ženklą orkestrėlis pakeičia muziką ir akompanuoja šokėjų įėjimui. Iš triklinijaus svečiai mato jas pasirodant sodo gilumoje, jos pasidalijusios eina per sodą supančią ilgą kolonadą — pusė dešinėje, pusė kairėje. Tyliai žengia basos pėdos, kūnai lengvai slysta tarp vienos ir kitos kolonos, apšviesti apačioje sustatytų lempų. Tai labai įtaigus vaizdas — ant freskomis ištapytų sienų jų šešėliai, atrodo, išauga ir skrenda kaip elegantiškos tamsios burės. Po kelių sekundžių sustoja priešais triklinijų kaip suakmenėjusios, sunėrusios aukštyn iškeltas rankas. Scenos pakraščiuose pasirodo du muzikantai. Abu rankose laiko trikampes Pano fleitas su daugybe vamzdelių. Netrukus priglaudžia jas prie lūpų ir ima pūsti, ir visa scena staiga atgyja. Merginos ritmiškai judina kojas ir rankas. Pastebime, kad jos turi kastanjetes. Jos kitokios nei mūsiškės, primena dvi taures ar du puodukus. Bet dvi kraštinės šokėjos turi kastanjetes, panašias į šaukštus — kiekviena laiko rankoje po dvi kaip kiniškas lazdeles, kaukšėdamos į muzikos ritmą.

Ritmas užkrečiamas. Šis šokis labai primena flamenką. Neatsitiktinai jis būdingas Kadiso sričiai, kuri yra Andalūzijoje. Merginos neatitraukia nuo svečių savo juodų ir gilių akių — ir tai provokuojami žvilgsniai.

Bet šis šokis turi ir kitų ypatybių, kaip atskleidžia reti bareljefai ir mozaikos, vaizduojančios mūsų šokėjas. Matome plastiškus judesius, primenančius pilvo šokį, jos visiškai pasinėrusios į šokį, rodos, tuoj siautės ekstazėje, kaip tai matyti Vezon la Romėnė esančioje skulptūroje.

„Įgudusi geidulingai judėti skambant andalūziškoms [betiškoms] kastanjetėms, patyrusi šokti Kadiso muzikos ritmu...“ — sako Marcialis savo „Epigramose“.

O jei pridėtume labai nedviprasmišką bareljefą, surastą Akvinke (Budapeštas), Vengrijoje, galime pamėginti atkurti šokį. Čia paminėsime, kad drabužiai kartais yra nereikalinga kliūtis — iškalta šokėja jų neturi.

Sulig sutartu ženklu moterys išties nusimeta tunikas ir dabar šoka nuogos. Liko tik juosta apie juosmenį, jos galai plevėsuoja ir banguoja kaip gyvatės. Kiekviena kūno dalis juda išmoningai, visai kaip pilvo šokyje. Pagal kastanječių ritmą kūnas kunkuliuoja, šlaunys banguoja, sėdmenys siūbuoja, speneliai virpa. Tai labai erotiškas šokis ir jis baigiasi taip, kaip ir prasidėjo — kastanječių garsas vis stiprėja ir staiga nutrūksta, lygiai kaip ir šokėjų kūnai, jos vėl sustingsta iškėlusios ir sukryžiavusios rankas. Juda tik jų diafragmos — jos trūkčioja, kai merginos gaudo orą.

Paskui šokėjos pradingsta už kolonų, palydimos svečių plojimų, o puotautojai grįžta prie savo kalbų.

Niekas nesusimąsto, ar romėnai plojo kaip mes? Atsakymas — taip. Tai labai senas paprotys, atsiradęs gerokai prieš juos.

Prabanga ir geismas

Išeiname iš namų, paliekame Eutichijų su svečiais, netrukus prasidės comissatio, tai yra tostų varžybos. Pokylis prasidėjo tarp hora nona ir decima50 (mūsų matais trečią valandą dienos), bet tęsis dar ilgai — galbūt šešias ar aštuonias valandas!

Saulė jau nusileido, ir danguje sužimba pirmosios žvaigždės. Šalutinės gatvės tamsios ir tuščios, bet pagrindinių tamsa dar nėra apgobusi. Išilgai gatvių uždegta daugybė lempų. Jos virš viešbučių, kuriuose pilna keliautojų, durų, virš užeigų, pavirtusių slaptais lošimo namais, virš daugelio viešnamių, šiame pajūrio mieste dirbančių visu pajėgumu.

Einant gatvėmis už aukštų domus sienų girdėti kitų pokylių garsai ir juokas, garsai pasikeičia, kai einame pro užeigas — aršūs ginčai verčia paspartinti žingsnį.

Pasiekę molą pastebime, kad Pocuolis niekada nemiega. Tūkstančių lempų šviesoje krovėjai neša į sausumą įvairiausias prekes, o visas uostas apšviestas kaip prakartėlė. Galime tai pasakyti, kadangi šiais laikais buvo surasta tūkstančiai „naudotų“ lempų, tvarkingai sudėtų keliuose Portus Iulius, didelio uosto netoli nuo Pocuolio, dabar panirusio po vandeniu, rūsiuose.

Galbūt šios lempos šviesdavo pirmiausia iškraunant iš milžiniškų laivų grūdus, kai atplaukdavo čia, o ne tik į Ostiją. Tai buvo nenutrūkstamas darbas — grūdai į Romą turėjo būti tiekiami nuolat, kol tvyrojo geras oras. Dėl to ir dirbama naktimis. Iš čia, kaip matėme, daug laivų paskui išplaukdavo į Ostiją iškrauti savo krovinių į sandėlius.

Netrukus atkeliaujame prie Lukrino ežero krantų. Jis driekiasi kaip vidinis ežeras šalia Pocuolio įlankos. Ilgas kelias, Herkulijaus, eina tarp jųdviejų kaip užtvanka. Atsiremiame į vieną iš parapetų. Oras nuostabus, vėjas šiltas, pilnas mėnulis. Šios pusiasalio vietos bus tarp gražiausių daug amžių būtent dėl užburiančios atmosferos, nors pastaruoju metu statybos iš dalies ir prislopino kraštovaizdžio kerus.

Ir vis dėlto romėnų laikais ne viskas buvo kitaip. Kaip minėta, visoje pakrantėje daugybė viena prie kitos prigludusių vilų. Šią Kampanijos dalį turtuoliai visada rinkosi savo rezidencijoms. Pirmiausia naujai praturtėję. Ar norite sužinoti, iš kur kilęs pavadinimas Posilipas, šiandien kalvotas Neapolio priemiestis? Nuo labai turtingo žmogaus, Publijaus Vedijaus Polijaus, vilos pavadinimo — kilęs iš buvusių vergų šeimos, jis pastatė tokią prašmatnią (ir itin neskoningą) vilą, kad suteikė vardą visai kalvai, ant kurios ši iškiloji buvo vadinama Pausiliponu, pažodžiui tai reiškia „uždususių atilsis“, turint galvoje panoramą, kuria galima grožėtis nuo čia.

Bet tai tik viena iš vilų, kuriomis galima čia žavėtis. Kai kurios taip arti jūros, kad, anot Lionelio Cassono, „užtenka išmesti pro langą valą ir galima žvejoti“. Beveik visos atgręžtos į jūrą, o daugelis kambarių po portikais išdėstyti eile — taip, kad kiekvienas galėtų grožėtis nuostabiu vaizdu. Kartais vilos turi net kelis portikų, užkeltų vienas ant kito, aukštus. Jei norite turėti šių vietų fotografiją, pažvelkite į kai kurias Pompėjų, Herkulanėjo, Stabijų ar Oplončio vilų freskas — ten pavaizduoti išgalvoti kraštovaizdžiai, bet dažnai matomi krantai su ilgomis portikų ir kolonadų eilėmis.

Einame toliau ilgu Herkulijaus kelio molu-keliu, liūliuojami į uolas dūžtančių bangų — mėnulio pilnaties šviesoje pastebime laivą. Atrodo kaip juodas šešėlis sidabrinėje jūroje. Mus pasiekia balsai, vyrų ir moterų juokas... Tai ne pokylis, tai kažkas daugiau.

Išties, anot senovės autorių, paleistuvystė viešpatauja tarp daugelio gyvenamųjų namų sienų, ypač Bajose, vos už pusantro kilometro nuo Lukrino ežero krantų. Tai labai lankoma karštų šaltinių vietovė, o vilų savininkų (ar jų nuomininkų) gyvenimo būdas stulbino net ir laisviausių pažiūrų romėnus. Anot Lionelio Cassono, „Romos laikais Bajos patraukdavo kiekvieną norintį pasilinksminti, tai jie sukūrė reputaciją vietos, kur yra ir teisėtų, ir neteisėtų malonumų. Gerbiami padorios visuomenės atstovai dieną ramiai plaukiojo Lukrino ežere, o naktį į tas pačias valtis kviesdavosi abejotino padorumo moteris, maudydavosi nuogi ir visas ežeras skambėjo nuo jų dainų keliamo triukšmo.“ Taip sakė ir Varonas, gyvenęs Cicerono laikais.

Varonas, pavyzdžiui, teigė, kad „netekėjusios merginos buvo bendra nuosavybė, seniai elgėsi kaip berniukai, o daugybė berniukų taip, tarsi būtų mergaitės“.

Keičiantis kartoms niekas nesikeitė, po amžiaus Seneka pritaria: „Kodėl turiu matyti paplūdimiu besišlaistančius girtuoklius ar būti švenčių laivuose triukšmo trukdomas?“

Kad šios pakrantės buvo „užkrečiamų“ pagundų ir iškrypimų vieta, tvirtina ir Marcialis savo garsioje epigramoje — pažiūrėkite, kas nutinka labai padoriai ištekėjusiai moteriai:

Niekad neiškrypo iš doros tako,

kol neatvyko prie Lukrino ežero...

ir nesušilo Bajų maudyklėse.

Tuomet pavirto liepsna ir paliko vyrą,

kad pabėgtų su jaunuoliu;

atvyko į Bajas Penelopė,

o išvyko Trojos Helenė.

Dievas Kairas, arba

„Stverk bėgančią akimirką!“

Taigi daugeliui romėnų Bajos reiškia pašėlusių linksmybių vietą. Kalbame, žinoma, apie turtuolius. Bet šis troškimas džiaugtis — laikotarpiu, apimančiu paskutinį amžių prieš Kristų ir pirmuosius du su puse amžius po Kristaus — atsiliepia į gana paplitusį prieš krikščionybę mentalitetą. Netikint anapusiniu pasauliu, buvo įsišaknijusi mintis, kad gyvenimas yra tik žemiškas ir todėl turi būti skirtas linksmintis — nebūtinai pagal Bajų papročius, bet ir tiesiog kasdieniame paprastame gyvenime.

Žinoma, yra įvairių filosofinių srovių ir daugybė religijų, taigi santykiai su gyvenimo iššūkiais įvairūs. Ir vis dėlto čia labai paplitusi sąvoka Carpe diem — „Gyvenk dabar“ tai yra reikia džiaugtis tuo, ką gyvenimas turi tau pasiūlyti šią akimirką. Kas buvo vakar — nesvarbu; nesvarbu, kas bus rytoj, svarbi tik ši akimirka.

Įdomu tai, kad aplink šį santykį ir telkiasi visa prabangos, pokylių ir vilų pakrantėje filosofija. Prabangos samprata — kaip gerai atskleidė Elena Fontanella, 2010 m. Turine surengusi šia tema puikią parodą — suvokiama kaip spaudimas turėti geriausius daiktus, kuriuos laikas tau gali pasiūlyti šią pralekiančią gyvenimo akimirką.

Tokio gyvenimo idėją simbolizuoja dievas, pamatysite, jis labai savotiškas. Jo vardas Kairas. Tai graikų kilmės dievas, atstovaujantis būtent... lekiančiai akimirkai!

Tai jaunuolis su sparnais ant nugaros ir pėdų, taip vaizduojamas bėgantis laikas, laiko svarstykles su dviem lėkštėm, vieną iš jų nuspaudęs ranka, tarsi norėtų pasakyti: „Tu turi galimybę, bet neilgai.“ Kitoje laiko skustuvą, ant kurio kybo svarstyklės. Skustuvas simbolizuoja, kad viskas gyvenime greitai keičiasi, kad yra ir mirties galimybė.

Stebina jo šukuosena — kuokštas ant kaktos ir skustas pakaušis. Kodėl? Tai šios gyvenimo filosofijos paskutinis kirtis — reikia čiupti lekiančią akimirką, kai ji ateina, nes kai praeis, jos jau nebesugriebsi...