Už Reino

MŪŠIS SU BARBARAIS

Romėniškas oro uostas

Raitasis centurionas pagaliau pasiekė Mogontiaką, dabartinį Maincą. Priešais jo akis teka didingas Reinas. O miestas kyla ant jo krantų, tai didelis upių uostas.

Ir tai nuostabus faktas. Ar pastebėjote? Beveik visi dideli Romos imperijos miestai yra prie upių ar ant jūrų krantų.

Šiais laikais taip nėra. Sąsajos su dideliais vandens telkiniais nebesvarbu.

Bet senovėje vanduo buvo pamatinė didelių miestų dedamoji. Ir dėl to, kad jis būtinas kasdieniam gyvenimui, visiems amatams bei gamybai, ir dėl to, kad tai ideali transporto terpė žemyne.

Upė senovėje yra šiuolaikinių oro kelių atitikmuo — jomis žmonės ir prekės keliauja daug daugiau ir greičiau negu keliais, kur labai lėti vežimai ne ką tepaveža.

Taigi, Mogontiakas yra tikras senovės „oro uostas“, dabartinio Frankfurto prie Maino pirmtakas, tokie yra ir mūsų lankyti Londonas bei Paryžius (Hitrou ir Charles’o de Gaulle’io oro uostai). Daugybė laivų, kuriuos mūsiškis centurionas stebi prie miesto prieplaukų, primena lėktuvus, stovinčius prie mūsų oro uostų „rankovių“. Tik vienas skirtumas...

Mogontiakas dar ir karinis miestas, vienas iš Romos imperijos sienos kertinių akmenų. Žinoma, tarp įvairių „keleivinių lėktuvų“ pastebime ir daug „naikintuvų“ bei „transportinių orlaivių“.

Juk Mogontiakas yra vienas iš classis Germanica, tai yra Reino laivyno, uostų.

Romėnai turi dviejų rūšių laivyną — jūrų ir upių, pastarasis ne mažiau svarbus. Karinis laivynas yra gyvybiškai būtinas. Reino ir Dunojaus strateginė reikšmė neapsiriboja prekyba, tai yra ir sienos. Taigi, jų vandenyse nuolat patruliuoja lengvų ir greitų laivų sargyba.

Tai būtent juos dabar mūsiškis centurionas atidžiai stebi iš arti, jodamas ilgiausia miesto prieplauka.

Kaip tik šiuo metu, pavyzdžiui, srovės padedama priplaukia „Liburna“. Plačiai apsisuka, kad prisišvartuotų prie prieplaukos. Tai aptakaus korpuso dvidešimties metrų ilgio transportinis laivas su žemu vandenį skrodžiančiu pirmagaliu (panašiu į „lygintuvą“), o laivagalyje — elegantiška, medinė, į dangų kylanti spalvota banga.

Didelė keturkampė burė jau suvyniota, į priekį „Liburną“, tobulai sinchroniškai irkluodami, plukdo keli kariai, dėl to laivas primena šimtakojį, slystantį vandeniu. Po trumpos komandos daugiau kaip keturių metrų ilgio irklai įtraukiami — nuostabu, kaip lengvai jie dingsta laivo viduje. „Liburna“ švelniai valdoma vairininko, įsitaisiusio laivagalio „trobelėje“, pamažu prisiartina prie molo. Du kariai išlipa su lynu ir greitai pririša jo galus prie medinių stulpų.

Tarsi skųsdamasi baigiantis ilgai kelionei Reinu „Liburna“ lengvai juda pakrante, jos aukšti bortai pratisai girgžda. Tuomet pasiduoda ir priglunda prie prieplaukos.

Kariai pakyla iš savo vietų, susirenka įrangą, ginklus — ietis ir lankus, idealiai tinkamus priešui krante nušauti: baigėsi jų patruliavimo upėje pamaina, dabar išlipa liepteliu, pritvirtintu prie laivo borto.

Pirmagalyje centurionas pastebi „Liburnos“ artileriją — tikrą tų laikų patranką. Tai skorpionas — didelis „arbaletas“, stovas toks pat, kokį matėme Vindolandoje, Škotijoje. Tik šis modelis kiek kitoks. Užtaisyti naudojamas keistas mechanizmas su rankena, juo judinama tikra „dviračio grandinė“, pajėgi įtempti galingą timpą, paleidžiančią strėles. Primena Leonardo da Vinci kūrinius.

Nuostabu matyti kažką panašaus į šiuolaikinius karinio laivyno laivus, kurių pirmagalyje įtaisyta patrankėlė...

Centuriono akys sminga į kitus prišvartuotus laivus. Visur verda karštligiškas darbas, kraunama įranga, palapinės, maistas... Tikrai rengiama kažkas didelio.

Kol apie visa tai galvoja, paspartina žirgą link miesto tvirtovės, kur įsikūręs jo legionas: XXII Primigenia17. Po kelių akimirkų dingsta minioje, užleisdamas vietą kariškiams ir civiliams, nešantiems į uostą maišus ir krepšius.

Tuo metu upe praplaukia du greiti lengvučiai romėnų irkliniai laivai. Jie tokie patys kaip vikingų drakarai — irkliniai, apskriti skydai ant bortų ir drakono galva pirmagalyje.

Šie grakštūs laivai yra tikri tų laikų Reine patruliuojantys „naikintuvai“. Saulėlydžio šviesoje jų spalvoti korpusai palieka vandenyje du siaurus rėžius. Primena kometas, tyliai slystančias paauksuotu upės paviršiumi.

Už šių dviejų laivų, anapus upės, tvyro tamsa, kurios nepasiekė romėnų civilizacija, ten tamsūs miškai ir karingi žmonės, dar gyvenantys geležies amžiuje ir pasirengę sukapoti jus į gabalus, jei tik suteiksite jiems progą.

Išmintinga Romos imperijos pasienio politika

Kaip geriausia įrengti tokį pasienį kaip romėnų prie Reino? Įdomu pabandyti tai suprasti, kadangi ir tai yra romėnų „išradimas“.

Žinoma, sprendimai keičiasi nelygu kraštovaizdis ar Romos imperijos laikotarpis. Apibendrinus galėtume tarti, kad siena nėra, kaip šiais laikais, žemėlapyje nubrėžta linija — na, maždaug: „Iki čia yra viena šalis, o nuo čia — kita...“

Romėnų pasienis iš tikrųjų yra plati žemės juosta su keliais ir tvirtovėmis, čia juda kariuomenė.

Galima palyginti su mūsų oda — tai nėra plėvelė, ji sudaryta iš kelių sluoksnių, padedančių viena kitai išgyventi. Pačioje išorinėje dalyje yra ląstelės (epidermis), kurios paaukojamos ir patiria pirmąjį mūsų priešų smūgį (bakterijos, įbrėžimai ir taip toliau). Toliau — labai storas gyvas audinys su kraujo ir limfos gyslomis, kuriomis gabenami „kariai“ (antikūnai, baltieji kraujo kūneliai) ir „maistas“ (riebalai, angliavandeniai, deguonis ir taip toliau).

Tam tikru požiūriu, tas pats vyksta ir romėnų pasienyje. Ši teritorijos juosta, panašiai kaip odoje, turi daugelį vidinių elementų, paskirstytų įvairiu atstumu nuo sienos. Pagrindinė kiekvienos romėnų sienos ašis visuomet yra kelias, kuriuo, panašiai kaip kraujo ir limfos gyslomis, juda kariai ir gynybiniai ištekliai, pakeliui pasiskirstydami pagalbiniais kariais ir prisijungdami prie fortų, tvirtovių ar bokštų, išdėstytų strateginėse vietose.

Romėnai visuomet pasirenka fizinę kraštovaizdžio kliūtį, išilgai kurios tiesia kelią: kalnus ar upę (šiuo atveju — Reiną), kitais atvejais ką nors pastato — kaip Hadriano sieną.

Sumanymas paprastas. Anapus fizinės kliūties (pavyzdžiui, Reino), giliai priešo teritorijoje, yra avanpostų, apžvalgos bokštų ir mažų fortų, kuriuose įsikūrę ne romėnų, bet sąjungininkų daliniai (vadinamoji „pagalbinė“ kariuomenė). Tai imperijos „negyva oda“, juos galima lengvai paaukoti, kadangi jie nėra romėnai. Jie pirmieji nukentės nuo priešo smūgių, kartu praneš apie pavojų ir pradės kautis.

O šiapus ribos, savoje teritorijoje, fortuose įkurdinti didesni ir labiau organizuoti daliniai, toliau, dar labiau atitraukti nuo sienos — fortai su legionais. Legionieriai visuomet yra tam tikru atstumu nuo pačios sienos, niekada nebūna pačioje pirmoje linijoje. Logika tokia: geriau išmėginti priešą neelitiniais daliniais, o paskui, jei reikia, į kovą stoja geriausi Romos kariai, romėnų kariuomenės žiedų žiedas...

Tarsi futbolo rungtynėse geriausias žaidėjas būtų ne aikštelės centre, bet gynyboje, taigi puolantis priešininkas pirma turi įveikti visus kitus ir tik tada, jei sugebės, atsiras prieš patį stipriausią...

Žinoma, ši sienų struktūra ne visuomet pritaikoma. Pavyzdžiui, Azijos ir Afrikos dykumose fortai paprastai statomi tik oazėse, miestuose, tai yra ten, kur yra vandens, arba ten, kur vyksta Prekyba.

Be šios karinės sienos, yra dar viena, kurią galėtume apibūdinti kaip „diplomatinę“. Romos imperija niekuomet nebrėžia griežtų linijų (pavyzdžiui, „gerieji yra šioje pusėje fortų ir kelių juostos, o blogieji ten“). Anapus sienos yra buferinės valstybės, Romos klientės. Dažnai ne savo noru. Jos yra legionų „pasiekiamos“, taigi Roma sudaro su jomis sąjungas diplomatiniu ir kariniu spaudimu.

Toliau už šių valstybių yra dar viena apsauginė juosta iš genčių ir tautų, kurioms Roma turi menkesnės tiesioginės įtakos, bet ir ji veiksminga. Reikia pasakyti, kad daugeliu atvejų su tolimesnėmis tautomis ir gentimis Roma pirko sąjungą žvangindama auksinėmis monetomis. Ji visada sugebėdavo sukelti tarp jų nesutarimų ir pavydą, galbūt vienoms suteikdama kokių nors privilegijų — kad jos neįstengtų susivienyti ir tapti neatremiamos ar galinčios įsiveržti į imperiją (Divide et impera18).

Barbarai dažniausiai įsiverždavo, kai Roma nesugebėdavo parodyti savo jėgos (karinės ar diplomatinės) anapus sienos.

XXII Primigenia legionas žygiuoja priešo link

Mūsų monetą kartu su kitomis kapšelyje centurionas paslėpė po medžiu, po išlinkusia šaknimi. Centurionas nenori, kad patektų į priešo rankas, jei žūtų ar būtų sučiuptas. Taip daro daugelis kareivių. Tai taip pat tapo prietaru. Dabar centurionas su savo vyrais jau nuo aušros žygiuoja į priešo teritoriją.

Tai svarbi „policinė“ operacija anapus sienos, bet ji nepaliks pėdsakų, kadangi neišliks ją liudijančių dokumentų.

Čia atkakti užtruko dvi dienas. Visi vyrai, įranga ir žirgai buvo perkelti visais esamais laivais: nuo lengvos „Liburnos“ iki plačių ir talpių baržų (šios, kaip nustatė archeologai, yra labai dažnas „vilkikas“ prie Reino krantų), šia proga panaudotų kaip desanto transportas. Paskui ilgas žygis per buferinę teritoriją. Kol buvo pasiekta ir jos riba. Iš esmės kibirkštis, paskatinusi romėnus įsiveržti, buvo stiprios barbarų chatų pajėgos, sunaikinusios kelis stebėjimo bokštus ir dviejų pagalbinių dalinių avanpostus.

Tai išdidi ir karinga tauta, viską siaubianti praėjusių dešimtmečių aršių susidūrimų su Roma pagrindinė veikėja. Jau seniai ji imperijos orbitoje ir spaudžia jos sienas. Romėnams visada buvo sunku su ja sudaryti ilgalaikes sutartis. Šiuo atveju jie veikiausiai pasinaudojo tuo, kad imperatorius Trajanas toli nuo šio fronto, nes įsitraukęs į karą tolimojoje Mesopotamijoje. Reikia atremti šias barbarų pajėgas, mėginančias romėnų gynybą, dėl kitų tautų, kol mintis, kad Roma silpna, neužkrėtė kitų genčių.

Dabar prieš juos pajudėjo visas legionas su pagalbiniais daliniais.

XXII Primigenia, pažodžiui — „skirtas deivei Fortūnai Pirmagimei“ įkurtas imperatoriaus Kaligulos mažiau kaip prieš aštuoniasdešimt metų, 39 m. po Kristaus. Ne pirmą kartą susiduria su barbarais chatais, dažnai tai darė ir visuomet nugalėjo. Žodžiu, jis žinomas kaip legionas „tvirtųjų“, pripratusių kautis su atkakliausiais ir „kiečiausiais“ imperijos priešais.

Žinia, yra ir metų, kuriuos norėtųsi užmiršti, pavyzdžiui, kai po Nerono mirties kautasi brolžudiškose kovose su kitais legionais, dažnai pasirinkus klaidingą stovyklą... Bet tai visuomet galima atleisti: šis legionas vienintelis Germanijoje atlaikė priešo puolimus per batavų sukilimą 70 m. po Kristaus, o tai leidžia spręsti apie šių legionierių charakterį. Vėliau jis dalyvavo įveikiant uzurpatorių Saturniną (Lucijų Antonijų Saturniną) 89 m. po Kristaus, taip nusipelnė imperatoriaus Domiciano dėkingumo, jiems suteikusio titulą Pia Fidelis (Domitiana), tai yra „doras“ ir „ištikimas“.

Žiūrėdami į šiuos žygiuojančius vyrus matome ryžtingus žvilgsnius ir tvirtus kūnus, jie pripratę metų metus gyventi pasienyje, tai liudija ir daugelio randai. Bet pirmiausia pastebime karo profesionalų ryžtą ir beveik nekantrą, kad gali pagaliau dalyvauti didelėje pasienio operacijoje prieš savo užkeiktus priešus.

Visa romėnų kolona jau ištisas valandas žygiuoja lyguma, kalvų vis mažiau, tolumoje tamsuoja tankūs miškai. Anot išgyvenusiųjų pasakojimų, iš ten išnyra barbarų ordos ir ten po antpuolio pradingsta kaip murenos tarp uolų.

Žygiuodamas legionas laikosi labai tikslios tvarkos. Raitija visuomet priekyje, ji nelyg bičių spiečius „išminuoja“ galimas pasalas, ją seka pagalbinių lengvai ginkluotų karių daliniai, paskui pats legionas, jo kohortos, kroviniai ir karo mašinos.

Mūsiškis centurionas, Titas Alfijus Magnas (iš Bononijos, dabartinė Bolonija), žygiuoja netoli legiono priešakio ir diktuoja savo vyrams tempą.

Visi kariai tyrinėja apylinkes, pasirengę pastebėti priešą.

Kartais centurionas atsigręžia nužvelgdamas ilgą romėnų koloną: pastebi ir legionui vadovaujančio legato, ryžtingo ir tvirto vyro, kurį labai gerbia, baltą žirgą.

Tarp savęs ir legato labai gerai mato legiono simbolius — ožiaragį ir Herkulį ant ilgų karčių ir vėliavas, plevėsuojančias virš legionierių šalmų.

Nekalbant jau apie auksinį erelį, legiono „dvasią“, aukšto stiebo viršūnėje linguojantį su pirmosios kohortos kariais. Garbė ją nešti priklauso aquilifer, kariui, kurio šalmą dengia pražioti liūto nasrai, žvėries kailis krinta ant pečių tarsi apsiaustas. Prarasti mūšyje šį erelį yra didžiausia negarbė, jis yra gerokai svarbesnis negu vėliava — tai legiono dvasia, beveik tikra dievybė. Jei jis pagrobiamas ar sunaikinamas, visas legionas išformuojamas...

Tiek pat svarbus imperatoriaus portretas stiebo viršūnėje, nišoje — simbolizuoja beveik tiesioginį ryšį tarp jo ir legiono.

Šiame iečių ir simbolių miške yra ir kitų keistų ženklų — kiekviena centurija turi ilgiausią ietį, ant kurios statmenai pritvirtinta auksinių plokštelių eilė ir pusmėnulis.

Nėra aišku, ką vaizduoja, galbūt mūšius, kuriuose legionai dalyvavo (plokštelės) ir jūras ar upes, per kurias keltasi kovoti (pusmėnulis). Faktas, kad visuose legionuose jų nebūna daugiau negu šešios, taigi reiškia kažką mums nežinoma. Viršūnėje, kaip ir dera, matome paauksuotą laurų vainiką arba atvertos tarsi pasisveikinimui rankos simbolį — tai reiškia ištikimybę. Ženklanešys (signifer) apsigobęs lokio ar vilko kailiu, o žvėries galva su iltimis dengia šalmą.

Legiono skaičiai

Matydami tai, galime labai greitai išsiaiškinti kai kuriuos visų girdėtus terminus: kas yra kohorta? O centurija?

Pradėkime nuo neįprastos vietos: romėnų forto kareivinių miegamojo. Kiekviename kambaryje įsikūrę aštuoni kareiviai, kurie labai gerai sugyvena tarpusavyje, jie sudaro contubernium, legiono pagrindinį vienetą. O štai kaip iš jų sudaromas legionas:

— 8 vyrai sudaro „kambarį“ (contubernium);

— 10 „kambarių“ tai yra 80 vyrų, sudaro centuriją;

— 6 centurijos sudaro kohortą;

— 10 kohortų yra legionas.

Nėr ką sakyti, romėnai labai praktiški...

Iš tikrųjų viskas nėra taip paprasta, kadangi kohortos ne visos vienodos. O dabar, atleiskite, bet jei norime būti tikslūs, turime pasakyti, kad kiekvienas legionas sudarytas iš:

— 9 įprastinių kohortų iš 6 centurijų = 480 vyrų kiekvienoje;

— viena „specialioji“ kohorta (pirmoji), joje 800 vyrų, ji sudaryta iš 5 „dvigubų“ centurijų po 160 vyrų;

— 120 raitelių.

Iš viso 5240 vyrų.

Kiekviena centurija yra griežtai vadovaujama centuriono. Tokio kaip Titas Alfijus Magnas, kuris dabar lazdos smūgiais išsiblaškiusį legionierių privertė pakelti pernelyg žemai laikomą skydą.

Mintis apie tuos aštuonis vyrus, kurie yra legiono „plyta“, yra geniali (net žygiuoja jie dešimtimis eilių po aštuonis žmones ir taip toliau). Ir tai viena iš romėnų kariuomenės paslapčių: daugelį metų gyvendami petys petin šie aštuoni vyrai mūšyje būna labai vieningi, tokiu būdu paversdami romėnų puolimo liniją itin tvirta.

Priešas!

Mūsiškis centurionas yra tarp pirmųjų, pastebėjusių anapus kalvos kylančias dulkes. Jos labai toli, bet pamažu kyla aukštyn į dangų. Priešas žygiuoja legiono link! Keli žvalgybos raiteliai sugrįžta ir patvirtina šią žinią.

Kiek vėliau legiono vadas atsiskiria nuo kolonos ir užkopia į kalvą kartu su dviem palydos kareiviais ir savo padėjėjais.

Iš viršaus reginys įspūdingas. Chatai su naujomis pajėgomis dar už keleto kilometrų, dabar jų keli tūkstančiai. Išdidžiai žygiuoja tiesiai į juos tarsi didžiulis alkanas ryklys. Nepamirškime, kad tai jų žemės, o legionieriai čia sutinkami nesvetingai...

Visi XXII legiono vyrai, atsiųstieji iš VIII Augusto bei iš I Minervos ir visi pagalbiniai daliniai neatitraukia akių nuo raito legato, kuris kapotais gestais dalija tikslius įsakymus. Kai kurie karininkai grįžta šuoliais. Įsakymas — užkopti į kalvą, ją įveikti ir pasitikti priešą iš kitos pusės. Kaunamasi bus ten. Ten ir palauksime, neisime jo pasitikti.

Tai tipiškas Romos karvedžių elgesys — visuomet pasirinkti mūšio vietą. Ir kautis tik tuomet, kai turi patogesnę padėtį. Iš esmės šis šlaitas yra strategiškai svarbus. Leidžia romėnams šūviu pasiekti puolančius priešus, be to, saulė šviečia mums į nugarą, taigi priešams — į akis.

Daugelyje kolonos vietų pasigirsta ragų gausmas, trumpi įsakymai. Vėliavos palinksta į šoną ir rodo į kalvą. Greitai, bet darniai, tūkstančiai karių žygiuoja į nurodytą vietą. Po kelių minučių perkopia kalvą ir rikiuojasi kitoje pusėje.

Viršūnėje sustoja gurguolės vežimai, juos saugo kelios pagalbinės ir VIII Augusto legionierių centurijos. Jie greitai pradeda kasti gilų gynybinį griovį. Įranga labai svarbi, ją reikia apsaugoti. Netoli kalvos viršūnės taip pat eile rikiuojami artilerijos pabūklu jie skubiai montuojami.

Tai skorpionai ir jų didesni dvyniai, balistos (ballistae). Primena didžiulius arbaletus ant trikojo. Kiekvienas legionas tokių mažiausiai šešiasdešimt (po vieną kiekviena centurija). Bet šiuo atveju jų yra daugiau, nes mūšio lauke pasirodo neįprasti ginklai: skorpionai, įtaisyti mažuose dviejų arklių traukiamuose vežimuose. Tai tanko pirmtakai, buvo naudojami prieš kelerius metus nukariaujant Dakiją. Vežime du vyrai, vienas taiko ir šaudo strėlėmis („pabūklininkas“), kitas užtaiso mašiną išmoninga svertų sistema, traukiančia įtemptą juostą. Strėlės 60 centimetrų ilgio, jų smaigalys geležinis, jos pasiutusiai taiklios. Jas leidžiantys vyrai gali tiksliai pataikyti į žmogų už 100 metrų ir jį kiaurai perverti.

Šie ginklai įspūdingai galingi. Žinome apie tokia strėle nukautą barbarų vadą gotą — ji perskrodė jo šarvus, kūną, dar kartą šarvus ir prismeigė jį prie medžio.

Taikant į viršų ir šaudant parabole, atstumas padidėja iki 400 metrų ir daugiau, o šaudymo greitis — trys keturios strėlės per minutę. Žinoma, taiklumas sumažėja, bet ant priešo per minutę krinta 240 strėlių, persmeigiančių šalmus, šarvus, kaukoles, krūtines, lietus.

Žemiau artilerijos pabūklų linijos rikiuojasi daugybė legionierių eilių, ten ir mūsų centurionas, jis labai žemai. Jo vyrai išsirikiavę iš karto už pirmos eilės, kaip įprasta, sudarytos iš pagalbinių karių.

Romėnų kariuomenės priešakinė linija suformuota iš kelių pagalbinių dalinių rūšių.

Šie priešais Magno centuriją yra retai, tai dabartinės Bavarijos ir kitų Vidurio Europos Alpių sričių ir kraštų gyventojai. Iš vėliavų matyti, kad tai II kohorta, taigi, jie iš Zalburgo forto — jis yra už dienos žygio nuo čia. Jų ženklas, matomas ant didelių geltonų ovalių skydų, yra stovintis puolantis lokys, šalia jo — raudonas pusmėnulis (lunula).

Mūsiškis centurionas žiūri į juos — reikia pasakyti, kad jie visai kitokie nei jo legionieriai. Legionieriai turi vienodus juostinius šarvus, jų tunikos siekia šlaunis kaip sijonai, skydai keturkampiai. Jie pirmiausia yra Romos piliečiai. O šie ne — jų šarvai grandininiai, jie mūvi trumpas kelnes, skydai ovalūs. Tai buvę barbarai, pavaldžios tautos, naudingi, jei, kaip šiuo atveju, yra gerai sudėtų kūnų.

Taigi aišku — netrukus susikaus barbarai chatai ir buvę barbarai, pagalbiniai bavarai... Tai bus brolžudiškas susidūrimas.

Romėnai labai pragmatiški, jie naudojasi savo buvusių priešų koviniais gebėjimais ir rikiuoja juos pirmoje eilėje. Žinoma, kaip minėjome, svarbiausias apdovanojimas — galimybė gauti Romos pilietybę. Jei tai pavyks... Jie visuomet kausis pirmoje eilėje!

Juokingas ir jų atlygis — jie rizikuoja daug daugiau nei „kolegos“ legionieriai, bet gauna tris kartus mažiau... (ir keturiasdešimt kartų mažiau nei jiems vadovaujantys romėnų centurionai).

Magnas stebi besiartinančius priešus. Jų du ar tris kartus daugiau nei romėnų. Jie dar toli, bet jis vis dėlto užveržia savo šalmo dirželius ir pakraipo galvą, kad patikrintų, ar gerai laikosi. Dirželiai tiek įtempti, kad palieka ant kaklo žymes.

Taip darydamas patraukia kai kurių savo karių dėmesį — centuriono šalmas yra gerai atpažįstamas, kadangi jį išilgai kerta vėduoklės pavidalo erelio plunksnų ketera. Priežastis paprasta — kareiviai lengvai galės jį pastebėti mūšyje.

Psichologinis karas prieš mūšį

Chatai dar toli, bet jau girdėti, kaip žvanga jų metaliniai šarvai ir ginklai. Tūkstančiai vyrų, ginkluotų iki dantų, artėja norėdami į gabalus sudraskyti romėnus. Romos kareiviui normalu būti šiek tiek įsibauginusiam...

Legionų vadai žino, kad tai labai subtili akimirka — psichologinis poveikis yra labai svarbus. Todėl, kol centurionai savo šiurkščiais balsais toliau įsakinėja legionieriams ir pagalbiniams, staiga priešais karius pasirodo raitas legatas be eskorto (tai daroma sąmoningai) ir pradeda trumpą kalbą. Garsiai šaukia rūpestingai parinktus žodžius — taip, kad būtų girdimas net ir kalvos viršūnėje. Apsakęs visas geras kareivių, išsirikiavusių priešais jį, savybes, palinki pasiekti pergalę... Tai garsioji adlocutio. Kiekvienas vadas prieš mūšį turi pasakyti kalbą — padrąsinti karius, leisti jiems suprasti, kad bus su jais iki galo.

Magnas, pripratęs prie savo vadų kalbų, žodžių nesiklauso. Bet žiūri į nuošaliau stovinčius legato padėjėjus. Tai tribūnai. Iš tikrųjų jie nėra kariškiai, tai... politikai, pasiųsti senato ar raitelių luomo. Jie nemuštruoti kariuomenės mokykloje ir mažai ką išmano — kaip elgtis mūšyje, jis žino geriau nei jie visi kartu sudėjus. Bet tai yra vadai ir jis turi jiems paklusti...

Legatas baigė kalbą, visi kariai garsiai surinka ir ima ietimis daužyti skydus.

Priešai vis artėja ir mato ne didelę kalvą, o begalinius spalvotus skydų laiptus, nuo kurių sklinda ritmingi ir kraują stingdantys į skydus daužomų iečių garsai, tarsi sakantys: „Esame čia, laukiame, kol galėsime jus supjaustyti į gabalus...“

Prasidėjo psichologinis karas, kaip ir prieš kiekvieną mūšį. Chatai išsidėsto priešais legioną ir atsako choro daina, kurioje pasakojama apie jų garsiausių didvyrių žygdarbius. Daina visiškai nesuprantama, nes iškraipyta tūkstančių balsų — labai primena chorus stadionuose. Taip jie pajunta vienybę ir įgyja drąsos.

Paskui užtraukiama niūresnė daina, šįkart skirta priešo baimei sužadinti. Taigi jie naudoja dainą kaip ginklą, strėlę, smogiančią priešui į pačią sielą. Tai Tacitas apibūdina žodžiu barditus (iš jo kilęs italų žodis barrito — trimitas): „Stengiasi savotišku būdu išgauti šaižias natas ir trūkius garsus... Visi pakelia skydus priešais veidus, kad atsimušantis balsas būtų niūresnis ir garsesnis.“

Be vizualaus poveikio, anot kai kurių ekspertų, rezultatas labai įdomus: juk sukuriama tokio žemo tono garso banga, kuri sugeba stimuliuoti ir erzinti priešininko autonominę nervų sistemą, ypač vadinamąją simpatinę sistemą, atsakingą už instinktyvias reakcijas į pavojų — baimę, norą pabėgti. Taigi, padažnėja širdies ritmas, išsiplečia vyzdžiai, sumažėja seilių išsiskyrimas ir taip toliau.

Žinoma, germanai nežino visų šių fiziologinių smulkmenų, žino tik, kad taip darydami priešą dažnai įgąsdina, jis ima nerimauti... Anot Tacito, supranta, kad pagal tai, pavyko barditus ar ne, gali spręsti, kaip seksis mūšyje.

Be šio mirties garso, skamba ir kitas. Jis taip pat turi psichologinį poveikį. Daugelis chatų ir kitų barbarų karinių ženklų vilko ar drakono galvos atvertais nasrais formos: jie metaliniai, tuščiaviduriai (taigi panašūs į vamzdį) ir baigiasi plevėsuojančia ilga labai lengvo audinio uodega, panašia į oro uostų vėjarodę. Šios galvos užkeltos ant ilgų stiebų. Sukiojant stiebą ir „gaudant“ vėją galima jas priversti skambėti, lygiai kaip pučiant į butelio kakliuką. Girdėti ilgas kaukimas, panašus į vilko. Kai priešais jus šimtai ir tūkstančiai tokių instrumentų, poveikis tikrai įspūdingas...

Ilgas minutes dvi kariuomenės prieš užverdant mūšiui stengiasi paveikti viena kitą psichologiškai.

Užmušti, kad taptum vyru

Chatai romėnams yra viena iš neparankiausių kautis germanų genčių. Anot Tacito, jie galingi fiziškai, nepaprastai atkaklūs, sumanūs ir puikiai mokantys kautis. Kovoja tik pėsčiomis, jiems vadovauja bendruomenės išrinkti vadai, jų klausomasi itin drausmingai.

Išgirdus tokį apibūdinimą galima būtų pasakyti, kad esame priešais ypatinguosius dalinius. Ši tauta turi dar vieną įspūdingą bruožą. Magnas jau tai gali matyti. Ir pastebi, kad pirmoje eilėje yra ilgaplaukių ir barzdotų karių. Bet ne visi tokie. Kodėl? Tacitas atsako: „Dar nesulaukę brandos chatai auginasi plaukus ir želdinasi barzdas ir tik nužudę priešus gali nusikirpti ir nusiskusti... Prie kruvino lavono nusiskuta veidą ir tik tuomet mano, kad atsilygino už tai, kad gimė, ir gali būti verti tėvynės ir gimdytojų.“

Tacitas toliau patvirtina, kad mūšį pradeda pirmoje eilėje išsirikiavę ilgaplaukiai ir barzdoti kovotojai.

Užverda mūšis

Dabar chatai labai arti, jie susibūrę į tankią minią, ši traukia giesmes ir himnus. Šitaip drąsinasi. Tai atakos įžanga. Romėnai tai žino. Daugelis delnų prakaituoja spausdamos ietis, daugelis gerklių perdžiūsta...

Chatų minia kelis kartus subanguoja. Ji tikrai milžiniška, dengia visą žole apaugusią lygumą priešais romėnus — lyg būtų gyvas miškas...

Staiga puolimas prasideda. Pratisai šaukdami tūkstančiai germanų lekia romėnų link, saulėje žiba kardai, ritmingai juda spalvoti skydai, ilgos ietys nukreiptos į romėnų rikiuotę...

Dabar yra galbūt už 300-400 metrų. Ženklo pulti romėnai kol kas negavo... Legatas laukia tinkamos akimirkos. Paskui šaukia ilgai lauktą įsakymą. Lyg pradėjus veikti mašinai, jis pakartojamas įvairių dalinių vadų. Gaudžia ir didžiuliai, dviračio rato dydžio ragai. Tai senovės radijo ryšys. Nuo kalvos skorpionai ir balistos paleidžia dešimtis ilgų strėlių. Jos dūgzdamos pralekia virš centuriono Magno galvos. Tarsi spiečius įsiutusių širšių. Po kelių sekundžių sminga į barbarus. Tai skerdynės, daugelis žmonių dingsta, tarsi būtų nušluoti nuo žemės, puolančioje ordoje atsiveria ertmės. Bet puolimas nesiliauja. Strėlės lekia be perstojo. Įspūdinga — chatai taip susigrūdę, kad beveik kiekvienas šūvis lekia į taikinį. Bet priešai vis artėja.

Vėl pasigirsta ragų gausmas. Šiuokart iš romėnų eilių pakyla debesys strėlių. Jas paleido sirų lankininkai (dar vieni pagalbiniai legiono kariai). Jų kompozitiniai lankai yra galingiausi imperijoje. Skorpionai ir balistos yra senovės pabūklai, o šie tarsi kulkosvaidžiai.

Virš centuriono ir jo vyrų galvų prie ilgųjų strėlių gaudesio prisijungęs strėlių švilpesys primena paklaikusių gyvūnų riksmą ir staugimą. Kiekviename žingsnyje, perverti ilgų strėlių, krinta vis kiti chatai. Šūviai taiklūs, padeda ir tai, kad diena bevėjė. Sirų lankininkai yra vieni iš labiausiai vertinamų.

Jų dalinius ant kalvos lengva atskirti. Jie dėvi kūginius smailėjančius šalmus, jų ilgi drabužiai siekia žemę.

Tai dar ne viskas.

Dabar danguje pasigirsta dar vienas garsas. Jį skleidžia Balearų svaidyklininkų užtaisai. Jie taip pat tarp pagalbinių legiono dalinių. Romėnai visada perimdavo ginklus ir jų naudojimo techniką iš pačių klastingiausių savo priešų. Šie svaidyklininkai tikri žudikai. Savo salose sugeba iš svaidyklės numušti skriejantį paukštį. Taigi pataikyti į žmogų jiems tik vaikų žaidimas. Iš 100 metrų pataiko į priešo kaktą. Tai rinktiniai šauliai, kiekvienas jų smūgis primena snaiperio šautuvo šūvį. Tai neįtikėtina — svaidyklę vos du kartus apsuka ore ir užtaisas lekia stulbinamu greičiu. Pataikęs į priešo kūną, dažnai giliai įsminga, audiniai ir oda juos uždengia, trukdydami pašalinti.

Švininiai užtaisai savo forma ir dydžiu primena gilę. Tai labai paprastai gaminamos „kulkos“ — pilant išlydytą šviną į mažas formas arba į smėlyje pirštu praurbtą skylę.

Kartais kareiviai ant jų užrašo priešui įžeidimų ar patyčių. Garsus sakinys buvo rastas ant užtaiso, naudoto pilietinių karų metais ir saugomo Emilijos Redžo viešajame muziejuje. Marko Antonijaus šalininkas išraižė ant jo labai iškalbingą palinkėjimą Oktavianui: PETE CULUM OCTAVIANI19.

Daugelis chatų liko gulėti ant žemės, bet orda neliauja judėti pirmyn — gryna jėga yra daugelio germanų tautų strategijos širdis. Viską nušluojanti smūgio banga — štai puolimo dvasia. O paskui grumiasi, — kiekvienas už save. Kovojama po vieną.

Visiškai priešinga romėnų strategija. Kariai kaunasi grupėmis ir nugali, kadangi yra vieningi ir kovoja „choru“.

Priešai artėja. Magnas įsako savo keturioms legionierių eilėms pasirengti.

Kareiviai suspaudžia ietis, pasirengia jas mesti. Bus metamos banga. Pradedant pirmąja eile, tada antroji, trečioji ir pagaliau ketvirtoji, lyg pribaigiantis smūgis.

Centurionas sušunka įsakymą. Iš pirmosios eilės pasipila pirmas pila šuoras. Tuomet antras, trečias ir ketvirtas. Per kelias sekundes vien tik šiame sektoriuje į dangų buvo paleista aštuoniasdešimt pila, išlijusių ant priešo. Persmeigia kūnus ir skydus. Tai žudynės.

Juk pilum yra romėnų per kartas ištobulintas žudantis ginklas. Tai nėra normali ietis — tai high tech20 ginklas. Ji turi ilgą medinį kotą, kuris baigiasi ne lapo formos smaigaliu, bet ilgu ir plonu geležies strypu, kurio viršugalyje yra didelis nusmailintas kūgis. Per vidurį įtaisytas bronzinis kamuolys suteikia ginklui svorį, sustiprinantį smūgio galią.

Chatai iškelia skydus kad atremtų pila smūgį. Bet tai nepadės.

Jei smaigalys smogia į žmogų, jį persmeigia visa ietis. O jeigu pataiko į skydą, jį perveria (kadangi smaigalys padaro didelę angą, pro kurią įsiskverbia plonas metalinis strypas ir skrieja toliau, kol pasiekia žmogų). Arba įstringa ir susimaigo. Metalinis strypas yra iš minkštos geležies, kuri lengvai lankstosi (be to, viduje yra mediniai kaiščiai, sukurti taip, kad smūgio metu lūžtų, o strypas liktų ne standus, bet laisvai tabaluotų). Tokiu būdu barbaras negali mesti ginklo atgal į romėnus, o pirmiausia turi mesti savo skydą, nes jis dabar sunkesnis nuo sumaigytos pilum. O vyras be skydo kovoje yra labai pažeidžiamas, taigi, jis praktiškai miręs.

Mūšyje ietis yra šautuvas, tų laikų vinčesteris — turi sunaikinti puolantį priešą.

Baigę leisti pila, visi legionieriai išsitraukia kalavijus. Suglaudusios gretas eilės laukia priešų — dabar vyks tai, ką romėnų karvedžiai vadina „skerdiko darbu“. Pamatysime jį. Chatai sulėtina žingsnį, galiausiai sustoja persirikiuoti ir užpildyti spragas savo daliniuose (jie iš tikrųjų patyrė didelių nuostolių).

Magno centurija gavo įsakymą pereiti į pagalbinių sparną atremti smūgio, kadangi chatai išsidėstė plačiau ir jų tikrai daug. Dabar legionas apnuogina kalavijus. Keista, bet makštys ne kairėje, kaip būtų įprasta. Jos dešinėje — kad netrukdytų skydą laikančiai rankai. Taigi, kad ištrauktų kardą, ranka turi apsisukti apie savo ašį, bet legionieriai pratę ir ginklą ištraukia per mažiau negu sekundę.

Legionierių skydų siena

Dabar priešai bėga link romėnų eilių. Štai, tuojau bus smūgis.

Legionieriai tvirčiau įsiremia pėdomis į žemę ir smarkiau suspaudžia skydus ir ginklus. Kartu su pagalbiniais sparne sudaro ilgą išrikiuotų skydų sieną, kurią grasina sudaužyti chatų orda. Smūgis smarkus. Primena audros bangas, smogiančias į tvirtą molą. Prasideda skerdynės.

Gladijus yra ypatingas kalavijas — ne per ilgas (apie pusę metro), dviašmenis. Jo naudojimas glumina. Legionieriai mokomi ne kirsti priešą, bet smeigti jį trumpais ir greitais smūgiais, kadangi žinoma, kad vos keturių ar penkių pirštų gylio žaizda dažnai yra mirtina. Be to, taip gladijus nelieka įstrigęs priešininko kūne, jį galima greitai ištraukti ir būti vėl pasirengusiam kautis.

Tai legionieriai moka daryti labai veiksmingai: iš už skydų kraštų staigiai žybčioja sidabriniai žaibai, greitai kertantys priešui. Ir jis krinta. Kai kurie legionieriai sąmoningai taiko į veidą, kadangi veido žaizdos daro didesnį įspūdį ir labiau baugina priešų kariuomenę. O kiti staiga pakelia skydą kaip garažo vartus ir smogia priešui iš apačios.

Centurionas Magnas išmano savo darbą ir kaunasi, bet kartu ragina saviškius.

„Į pilvą, Markai! Į pilvą! Smok žemyn!“ Juk tai lengvas smūgis. Barbarai turi ilgus kardus, idealius kirsti, bet kai smogia pakeldami ranką atidengia šoną legionieriaus dūriui.

O legionieriaus šonas gerokai geriau apsaugotas — jis vilki juostinius šarvus, kurie leidžia jam lengvai judėti, nors ir sveria 15 kilogramų. Įdomu — legionuose visi šarvai yra vienodo dydžio, kadangi raiščiais juos galima padidinti ar sumažinti, kad tiktų vilkinčiajam.

Labiausiai stebina, kad centurionai sukasi pačiame mūšio įkarštyje ir toliau dalija patarimus, kritikuoja ir drąsina, tarsi vyktų mokymai. Jie daro tą patį, ką ir boksininkų treneriai prie ringo virvių. Tik šiame ringe — grumtynėse — jie ir patys dalyvauja...

Barbarai puola romėnų skydus nežaisdami „komandinio žaidimo“, po vieną, kaip reikalauja herojiškų kovų logika, kaip liepia jų tradicija, o štai romėnai kovoja grupėmis. Kol legionierius kaunasi, esantis jam už nugaros pakelia skydą, ištiesia jį pirmyn ir kiek palenkia, taip apsaugodamas savo draugo kaklą ir kairįjį šoną. Ir jeigu reikia, smogia skydu tiesiai į priešo veidą. Juk skydas gali būti labai veiksmingas puolimo ginklas.

Akimirką centuriono akyse viskas pabąla. Ką tik sulaukė galingo smūgio per šalmą. Bet kryžminė apsauga viršugalvyje jį išgelbėjo. Nestabtelėdamas nukreipia gladijų tiesiai į priešininko kaklą, ir šis virsta žemėn. Tada smogia į jo bendro šoną, nes tas, pamatęs savo nusmeigtą draugą, neapdairiai sekundės dalį stabtelėjo.

Bet dabar pirmoji romėnų eilė nusilpusi. Kovodamas centurionas akies krašteliu stebi ir laukia tinkamos akimirkos.

Kai tik barbarai atsitraukia surengti naujo puolimo, įsako:

Mutatio!21

Pirmosios eilės kareiviai žingteli atgal, o bendražygiai, buvę jiems už nugaros, užima jų vietą. Taigi pirmojoje eilėje vėl nauji kareiviai, o barbarai vis labiau netenka jėgų ir praranda vikrumą.

Centurionas stebi vidurinę romėnų eilių dalį, kur priešų puolimas aršiausias. Čia puolantys chatai sulaikomi ir pamažu atstumiami.

Su siaubu mato, kad pagalbinis karys beveik nukirto priešui galvą: prilaiko ją dantimis įsikibęs į plaukus. Tokios scenos neturėtų stebinti. Pagalbiniai yra barbarai, šių tautų tradicija — nukirsti priešui galvą. Pavyzdžiui, keltai prikala priešų kaukoles prie savo trobų sijų kaip mes medžioklės trofėjus arba pakabina nužudytų priešų galvas ir kaukoles prie kaimelių vartų. Europa už Romos sienų apgyvendinta galvų kapotojų...

Lūžio taškas

Dabar mūšis įgijo aiškią kryptį — chatai neįstengė prasiveržti, dabar jie spaudžia silpniau dar ir dėl to, kad iš viršaus vis lyja ietimis, strėlėmis ir švino užtaisais. Tai subtili mūšio akimirka. Ir lemiama.

Staiga viskas pasikeičia. Pajutęs, kad priešas svyruoja, legatas, apsuptas savo vyrų ir stebintis kovą iš romėnų dalinių vidurio, įsako pulti. Žino, kad būtent šią akimirką toks veiksmas, tegul ir rizikingas, galėtų būti paskutinis postūmis, priversiantis Priešą bėgti.

Vėliavos palenkiamos į priekį, ragai sugaudžia ženklą pulti. Prakaituotas centurionas — po nirtaus smūgio jam iš po šalmo teka kraujas — pakelia kalaviją, pastebi, kad jo kohortos vėliava nulinksta ir rodo į priešą. Jis negali kaip legatas matyti mūšio lauko iš aukštai, jis grumtynėse, kur šaukiama, beviltiškai rėkiama, tvyro prakaito ir kraujo tvaikas. Bet neabejodamas paklūsta ir įsako pulti: įkvepia oro į plaučius ir sudeda į savo balsą visą tų smūgių, kuriuos ketina nukreipti į priešus, galią.

Kai kurie kareiviai pirmoje eilėje akimirką žvilgteli į jį, pasitikrindami, ar mūšio triukšme gerai suprato. Jau pati centuriono padėtis, jo į priekį nukreiptas gladijus jiems atsako... Klausydama trumpų centuriono įsakymų pirmoji eilė pajuda — iš pradžių lėtai, paskui vis sparčiau. Centurionas sparne prižiūri, kad kareivių eilė judėtų pirmyn sutelkta, neišsiskirsčiusi, skydai būtų laikomi lygiagrečiai. Lygiuoti būtina, svarbu nepalikti spragų. Bet judant į priekį reikia būti atidžiam. Gerai, kad šalia yra optio, jo pavaduotojas, jis stebi, kad joks barbaras staiga neiššoktų.

Legionieriai žengia pirmyn laikydami skydą už gulsčios rankenos, panašiai kaip nešamas lagaminas. Jie eina laikydamiesi kumščiuotojo laikysenos, kairėje pusėje skydas gintis, dešinėje — pulti pasirengęs gladijus.

Bet barbarai nesitraukia, atkakliai laikosi užimtų pozicijų. Romos kareiviai sparčiai artėja prie jų. Net legatas išgirsta skydų trenksmą. Jam tai geras ženklas. Išties romėnų kareiviai kasdien sunkiai lavinasi kaudamiesi vyras prieš vyrą, kaip jokia kita kariuomenė. Per daugelį metų šie legionieriai įgijo sugebėjimų fiziškai susidurti ir mikliai naudoti ginklus ribotose erdvėse, chatai to tikrai nemoka. Tai matyti iš negyvų barbarų, pradedančių dengti visą mūšio lauką, kiekio.

Mūšis nirtėja šlaito viduryje, tūkstančiai jau pavargusių barbarų beatodairiškai kovoja. Ir nesitraukia.

Lemiamą smūgį suduos romėnų raitija, kurią legatas laikė nuošaliau nuo grumtynių ir kuri dabar lekia į priešo dešinįjį sparną. To jau per daug. Jau išsekusių chatų eilės visiškai pakrinka. Raiteliai primena pasiutusių šunų gaujas, puolančias auką, atlekia įspūdingai greitai ir veržliai į barbarų kariuomenės sparną, tai yra ten, kur jie nėra pasirengę kautis. Ir chatai nušluojami, jie stumdo vienas kitą stengdamiesi pasprukti.

Raitija senovėje naudojama ne tiek žudyti kalavijais ir ietimis, kiek nušluoti priešo eiles — kaip kelio volas. Visai kaip kėglių kamuolys ištaško kėglius. Dešimčių žirgų lėkimas baugina — lyg būtumėte partrenkti automobilio. Nežinia, ar reikia saugotis žirgo, ar raitelio, bandančio tave persmeigti, taigi, jei kauniesi su priešu akis į akį, o raitija puola iš šono, tu traukiesi, bėgi ir vieningas tavo frontas išskysta. Kai jis subyra, priešai nebekelia baimės — jie išsisklaidę, reaguoja pavieniai žmonės, o ne grupės ir tampa lengvas grobis tokiems karo profesionalams kaip legionieriai.

Taip atsitinka ir dabar. Pasinaudodamos raitijos sukelta sumaištimi romėnų eilės spaudžia, sutelkia smūgį ir pralaužia priešo frontą. Be to, legatas įsako į grumtynes stoti ir VIII Augusto bei I Minervos legiono daliniams, kurie pradeda priešus supti.

Chatai supranta, kad viskas baigta. Priešais juos tik ilga raudonų legionierių skydų siena, vis labiau juos spaudžianti iš visų Pusių. Nors jų daug tūkstančių, jie nesugeba manevruoti ir pamažu sukapojami į gabalus legionierių gladijų ir sąjungininkų pagalbinių karių kalavijų. Lyg valgydama didžiulį obuolį, romėnų kariuomenė kumštyje laiko priešus ir „kąsnis po kąsnio“ juos laikina.

Iš dangaus tebelyja balistų ir skorpionų strėlės, jos lyg žaibai kartais smogia chatams. Kariai išgirsta tik trumpą ir smarkų švilptelėjimą ir susmunka.

Kol atkaklesni ir toliau įnirtę kovoja, žudo romėnus, dauguma chatų supranta, kad nebėra prasmės čia likti, ir ima trauktis. Tai išsibarsčiusi minia, bėganti vežimų link.

Legionieriai jų nepaleidžia ir toliau kapodami persekioja. Tai žudynės.

Prie vežimų, kur chatai surengia paskutinę ryžtingą gynybą, kovos trunka iki pat vėlyvos popietės. Jie naudoja savo vežimus kaip fortą. Paskui, tarsi blėstant laužui, net paskutinės chatų kovos liepsnelės išblėsta... Viskas baigta.

Raitija vejasi nedaugelį likusių chatų, dingstančių miške...

Ką visa tai reiškia?

Mūšio lauke šen bei ten aidi džiaugsmo riksmai. Girdėti ir kohortų, ir legionų šūksniai...

Dejuoja sužeistieji. Centurionas Magnas vis dar gyvas. Jo centurijoje pirmoje eilėje du legionieriai žuvo ir penkiolika sužeistų. Jis dabar netoli savo optio, pavaduotojo, sėdi ištiesęs kojas žolėje, jo veidas — lyg kančios kaukė. Vidinėje jo šlaunies pusėje ilga žaizda, kurią dabar tvarsto gydytojas.

Nustebę pastebime, kad po lauką sukasi gydytojai ir jų padėjėjai. Romėnų kariuomenė visoje senovės Viduržemio jūros Europoje unikali tuo, kad turi nuolatinį medikų junginį. Dar vienas panašumas į šiuolaikines kariuomenes. Tokia kariuomenė ne vienintelė — senoviniame indų „Artašastros“ traktate (350-280 m. pr. Kristų) yra aprašyta greitosios pagalbos tarnyba — traukiama arklių ar dramblių — ji seka kariuomenę mūšyje.

Gydytojai darbavosi per visą mūšį. Žinoma, jie neturėjo visų dabar prieinamų vaistų ir kitų slaugos priemonių. Bet jau moka slaugyti. Bando sustabdyti kraujavimą, moka ištraukti strėlių antgalius nepažeisdami arterijų, geba nepaprastai greitai amputuoti galūnes, pridegindami žaizdas įkaitinta geležimi...

Centuriono paprašo nusiimti šalmą. Jis pamiršo, kad gavo stiprų smūgį, kai nekreipdamas į nieką dėmesio įsakinėjo (tokia pavojinga profesija...). Pasisekė, kad žaizda negili, gydytojas ant jos uždeda žolių ir aliejaus kompresą. Magnas žiūri į savo šalmą. Chato kalavijas perkirto jo plunksnų vėduoklę perpus, bet toliau nesmigo dėl kryžminio sutvirtinimo — taigi greitai nuslydo viršūne ir sustojo prie metalinės nosies apsaugos. Jei čia šios apsaugos nebūtų, barbaro ašmenys būtų nupjovę centurionui nosį.

Tikrai, jei apžiūrėsite romėnų legionieriaus šalmą, pastebėsite, kad visos vietos, kur gali smogti priešo kalavijas, apsaugotos. Plati metalinė plokštė dar platėja link pečių — kad sustabdytų tiesioginius smūgius į kaklą. Antskruosčiai saugo veidą, neapsaugota lieka tik burna, nosis ir akys. Be to, nuo vienos ausies iki kitos einantis storas antkaktis turi sulaikyti smūgius į veidą iš viršaus. Dėl tos pačios priežasties prie šalmo angų, skirtų ausims, yra maži išgaubimai... Panašumas į maištų malšinimo policijos padalinių visose šalyse šalmus tikrai įspūdingas. Kaip ir skydų naudojimas ir susidūrimo su protestuotojais technika. Bet ir padėtis iš esmės labai panaši — vienoje pusėje negausūs, bet gerai apmokyti ir tvarkingai išrikiuoti daliniai, o kitoje — netvarkingai puolančių žmonių minia...

Prasideda grobio paieškos. Kiekvienas kareivis knaisiojasi tarp lavonų ir sužeistųjų, jeigu kas sujuda, pribaigia, kad nesikankintų. Ženevos konvencija dar negalioja...

Ir vėl kai kurie pagalbiniai kariai praeina už plaukų laikydami nukirstas chatų galvas. Jiems tai irgi grobis... Centurionas žiūri, bet nieko nesako. Paprotys rinkti žmogaus trofėjus išliks — net Antrojo pasaulinio karo metais prancūzų kolonijinės pajėgos (iš Šiaurės Afrikos) pjaustys užmuštų vokiečių kareivių kūno dalis.

Kai kuriuos belaisvius spyriais nukreipia ten, kur jau suburti kiti — jie sėdi surištomis už nugaros rankomis. Yra ir moterų. Visų jų žvilgsniai tušti. Jų gyvenimas pasikeis amžinai, ir jie tai žino. Čia surinkti visi gyvi sučiupti chatai. Galbūt juos tardys, bet, beveik be abejonės, legionieriai nenusiteikę jų žaloti. Juk tai irgi grobio dalis. Bus parduoti vergų turguose, o uždarbis padalytas legionieriams.

Laukas keistai nutyla. Tūkstančiai kūnų guli nejudėdami rūke, pradedančiame kilti nuo žemės ir paverčiančiame visą vaizdą nerealiu. Visur kyšo balistų ir lankų strėlės, kalavijai ir vėliavos.

Jie visi pakrypę į skirtingas puses kaip apleistų kapinių antkapiai. Ir pradingsta tamsoje.

Centurionas žengia tarp kritusiųjų, jo antblauzdžiai kruvini, skyde — kirčių žymės, įbrėžimai ir kraujo dėmės. Tai Dante’s plunksnos vertas vaizdas. Lyg raudonas kamuolys horizonte leidžiasi saulė, jos spinduliai paskutinį kartą glamonėja tuos, kurie prieš kelias valandas buvo gyvybingi ir išdidūs jaunuoliai. Abiejose kariuomenėse. Legionierius sustoja — priešais jį du beveik simboliškai apsikabinę kūnai: legionieriaus ir jauno ilgaplaukio barzdoto chato. Matyt, jis lig šiol nieko nebuvo nužudęs...

Kažkas yra sakęs, kad dviejų kariuomenių susidūrimas prilygsta vienos kariuomenės savižudybei. Matant šį mirties vaizdą, kur visi kritusieji panašūs, atrodo, taip ir yra. Bet tai netinkama epocha tokioms kalboms. Čia galioja vienas principas: Mors tua vita mea22...

Eidamas centurionas laiko gladijų, nukreiptą į priešų kūnus, jo smaigalys, regis, „uostinėja“ ir tikrina, ar jie tikrai mirę. Paskui palinksta prie barbaro kūno — tai vienas iš vadų, matė jį kaunantis savo dalinio priešakyje. Buvo tikras žvėris, kilnus priešas. Paima jo žiedą ir apyrankę. Paskui kalaviją — turės gražų prisiminimą Mogontiako forte.

Bet anapus miškų juostos prisiminimai apie šį mūšį bus visai kitokie ir turės kitokį poveikį... Tuoj tai pamatysime.

Galia labiau nei jėga

Ką tik matėme legioną mūšyje, senovės karių žiedų žiedą, rūpestingai ir brangiai apmokytą. Pabandykime akimirką palikti mūšio lauką. Ir įsiskverbti į romėnų sąmonę. Ką reiškia tai, ką matėme, ką reiškia šita pergalė?

Atsakyti galima vienu žodžiu, kuris iš dalies paaiškina Romos imperijos ilgaamžiškumą: atgrasymas.

Legionieriai kovojo, kad nušluotų grupę barbarų, kurie, jeigu kalbėtume sąžiningai, nebuvo pavojingi imperijai. Bet jų veiksmai buvo. Jei jie nebūtų nubausti, nebūtų sunaikinti, galėtų būti pamėgdžiojami kitų tautų kitose vietose ir tai galėtų kelti didelių problemų.

Tai ir apibūdina romėnų ir legionų strategiją: įbauginti. Legionai yra senovės „atominiai ginklai“.

Bet tai ne viskas, daug kitų kariuomenių praeityje gebėjo bauginti. Bet gentys, tautos ir imperijos, kurias jos sukūrė (nuo Atilos iki Čingischano, nuo Napoleono iki Hitlerio) labai greitai išnyko istorijoje, palyginti su romėnų tūkstantmečiu Vakaruose ir dar tūkstantmečiu Rytuose (Bizantijoje).

O štai romėnai sugebėjo suderinti galios ir jėgos strategiją neįtikėtinai veiksmingai, todėl jų pasaulis išgyveno labai ilgai. Legionai buvo šios strategijos kertiniai akmenys.

Sugebėjo sukurti grėsmingą kariuomenę, o jos paslaptis buvo nuolatinis lavinimasis. Bauginama karo mašina. Viskas tam, kad... nereikėtų kariauti! Nes tokia kariuomenė buvo tikra atgrasymo priemonė.

Taigi Romos imperija nuolat taikė strategiją — kuo labiau stiprinti galią ir kuo mažiau naudoti jėgą.

Trumpai tariant, pranešimas priešui buvo toks: aš esu pasirengęs, visada pasirengęs ir labai stiprus. Jei mesi man iššūkį, aš tave sunaikinsiu. Si vis pacem para bellum, tai yra jeigu nori taikos, renkis karui.

Akivaizdų tokios galios panaudojimo pavyzdį mums pateikia įvykiai Masadoje 73 m. po Kristaus.

Žydų sukilimas Palestinoje („Judėjoje“ iki 135 m. po Kristaus, paskui „Sirijoje Palestinoje“), buvo nuskandintas kraujyje; mažos sukilėlių grupės pabėgo, pasislėpė tolimiausiose provincijos srityse, pavyzdžiui, Masadoje, kur 66 m. po Kristaus tūkstantis zelotų (vyrai, moterys ir vaikai) užsibarikadavo neįveikiamoje vietoje — rūmuose-tvirtovėje 400 metrų aukščio uolos viršūnėje. Dar ir šiandien Masados vaizdas stulbina — tarsi ledkalnis iškyla iš pragariškos Negyvosios jūros lygumos, temperatūros čia bauginamos. Vis dėlto Vespasianas pasiuntė visą legioną (X Fretensis23) ir dar 7000 pagalbinių dalinių vyrų. Legionas apsupo Masados salą ilga siena, prie kurios buvo įkurtos aštuonios legionierių stovyklos. Galite įsivaizduoti, kokia sudėtinga logistika norint išlaikyti mėnesius (beveik dvejus metus, tai nėra visai aišku) 13 000 žmonių sausiausioje dykumoje, tiekiant visa, ko reikia — vandenį, maistą, medieną... Negana to, tai nebuvo paprasta apgultis, pranešimas turėjo būti aiškus: įveiksime jus, kad ir kur būtumėte. Taigi romėnai pastatė ilgą pakylą iš nuosėdinių uolienų, smėlio ir rąstų (nežinia, iš kur atgabentų), ant jos buvo nutiestas aukštyn kylantis kelias — tai milžiniškas darbas, bet rūmų-tvirtovės siena buvo pasiekta. Tuomet ten stumiamas medinis bokštas ant ratų, devynių-vienuolikos aukštų namo aukščio, ginkluotas taranu. Kai sugriovę sieną kitą rytą romėnai įžengė į Masadą, visi zelotai buvo nusižudę.

Žinia plačiai pasklinda, taip pat padedama ir Juozapo Flavijaus raštų, tai buvo perspėjimas visiems. Bet kas pabandęs sukilti provincijoje bus pasiektas ir sunaikintas...

Pasiųsti ilgiems mėnesiams visą legioną į dykumą kainuoja labai brangiai, ypač jei reikia įveikti tik tūkstantį žmonių. Bet gauta nauda bus didžiulė — ir dėl to, kad niekas imperijoje neišdrįs sukilti, taigi bus išvengta kitų, gal net didesnių išlaidų. Šitaip Romos galia stiprės, priešai nedrįs pulti ar sukilti, žmonės priims jos įstatymus, ir Roma taps dar galingesnė.

Ta proga Edwardas Luttwakas, žinomas romėnų karinės strategijos ekspertas, pastebėjo, kad kaskart, kai Roma panaudojo »jėgą“ ir jai pavyko, jos galia tik padidėjo.

O kai reikia panaudoti kariuomenę, taigi jėgą, tai visai kas kita — mūšyje žūva daug ilgai lavintų karių, o visa tai kainuoja. Kitaip tariant, jėga laikui bėgant prarandama, tu tampi silpnesnis, o galia, jei teisingai naudojama, vis didėja, taip mažėja sąnaudos. Ir tai didžiulis skirtumas.

Taigi, nors romėnai turėjo galingiausią senovės kariuomenę, ją naudojo išmintingai, sakytume — chirurgiškai tiksliai. Ir kiekvieną dieną skirdavo kitokiems mūšiams — tokiems, kur nenaudojama kariuomenė — atgrasymo mūšiams...

Legionų stiprybės paslaptys

Niekas, anot Luttwako, nesvajojo pašaukti kareivį sausio mėnesį ir pasiųsti jį į Iraką lapkritį. Praeidavo mažiausiai pora metų, kol naujokai galėdavo išvysti priešo veidą. Jie labai ilgai lavinosi, kad taptų karo „profesionalais“. Taigi, kiekvienas legionierius buvo pati tikriausia investicija, suprantama, kodėl jų nebūdavo pirmoje eilėje.

Romos imperijos laikais „heroizmas“ nebuvo skatinamas. Herojiški veiksmai buvo graikų, germanų ar keltų pasaulio dalis. Išliko garsus Scipiono Afrikiečio atsakymas priešininkui, jį iškvietusiam į dvikovą: „Motina mane išaugino vadu, ne kovotoju.“

Tačiau nusprendę kovoti, romėnai būdavo negailestingi. Jie tikrai suprasdavo, kad jėga turi vienintelį tikslą, taigi ją reikėdavo panaudoti kuo nuožmiau ir kuo greičiau, kad kuo sparčiau būtų pasiekta taika (imperijai).

Romėnai galėjo tai daryti, kadangi neturėjo televizijos, niekam nekėlė pasipiktinimo žudomų civilių vaizdas. Taigi, galėjo nusikalsti žmonijai“ kaip tai būtų įvardyta šiandien, didžiuliais mastais. Tai buvo visai kitoks pasaulis nei mūsiškis...

Apie tai nepagalvojame, bet yra kas paaiškina susidūrimų žiaurumą. To meto Europoje ir Viduržemio jūros regione buvo daug miškų, didelių menkai apgyvendintų sričių, mažų kaimų. Iš viso imperijos gyventojų būta tikriausiai apie 100 milijonų — tai labai mažai! Iš esmės tai dukart daugiau negu dabartinėje Italijoje, tik teritorijoje, kuri apėmė Viduržemio jūros sritį, Šiaurinę Europą ir Aziją. Taigi keli mūšiai leisdavo nugalėti ištisus regionus arba nušluoti šalin priešus ilgam laikui. Tai tarsi finalai, kai gali laimėti partiją sausai, tai ne čempionatas. Ir romėnai atrado geriausią sistemą pasiekti šį tikslą, nes turėjo profesionalų kariuomenę.

Bet ką iš esmės gindavo legionai? Ne imperatorių ar miestus, bet romėnų gyvenimo visumą — nuo prekybos tinklo iki finansų, kultūros, gyvenimo būdo. Imperija laidavo ramų gyvenimą. Visi pamatiniai dalykai (maistas, vynas, seksas, skalbimasis) kainavo mažai. Visi mokėjo skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Kiekvieną dieną vyko visai nemokami arba beveik nemokami renginiai (vežimų lenktynės, teatro pasirodymai). Palyginti su genčių gyvenimu miškuose, pažengta šviesmečiai į priekį...

Išties barbarams visa tai turėjo atrodyti tikras rojus. Todėl jie puolė sienas — ne kad sugriautų Romos imperiją, bet kad taptų jos dalimi! Lygiai kaip dabar trečiojo pasaulio gyventojai nenori sunaikinti Niujorko ar Vakarų, bet trokšta mūvėti džinsus, avėti sportinius batelius ir gyventi „sistemoje“ su visais jos pranašumais.

To norėjo ir prie imperijos sienų susitelkę barbarai. Klaida manyti, kad norėjo ją sugriauti. Jie tik beldėsi, nes norėjo prisijungti ir dalyvauti vakarėlyje...

To norėjo barbarai gotai — jie troško žemių, kuriose galėtų apsistoti, laikui bėgant jiems tai pavyko — Italija tapo ostgotų karalyste. Garsioji Romos apsuptis nebuvo nulemta noro pribaigti romėnų civilizaciją, priešingai — tai buvo vizigotų kerštas, kai imperatorius Honorijus atsisakė jiems suteikti žemių. Galiausiai apsistojo Prancūzijos pietuose ir Ispanijoje. Taip pat darė ir vandalai, burgundai, frankai, anglai, saksai, langobardai, įsikūrę skirtingose Europos vietose žlugus Romos imperijai. Tai buvo pirmiausia „administracinis“ žlugimas, kadangi kasdienis gyvenimo būdas tebebuvo romėniškas — keliai, freskos, termos, žirgų lenktynės — nors visa tai buvo giliame nuosmukyje. Visi į Europą įžengę barbarai galiausiai baigė tuo, ko visada troško: civilizacijos. Daugiau jokių klajonių vežimais su palapinėmis, bet pasiturimas gyvenimas miesto rūmuose. Jie pakeitė rengimosi, valgymo būdą... Juos patraukė „vakarietiška visuomenė“, kuri šiandien traukia tūkstančius žmonių desperatiškai migruoti per Viduržemio jūrą arba Meksikos ir Jungtinių Valstijų sieną. Ji ir tuomet buvo, tik turėjo kitą vardą: Romos imperija.

Taigi, per amžius legionai pasienyje prilaikė barbarus vieninteliu įmanomu būdu — jėga, o pirmiausia grėsme ją panaudoti kiekvieną akimirką.

Bet kiek tai kainavo Romos mokesčių mokėtojams?

Anot Edwardo Luttwako, atsakymas toks — strategija vertinama pagal tai, kiek ji visuomenei suteikia saugumo. Romos atveju svarbus vienas jo cituojamas pavyzdys. Kaligula, prisimenamas kaip žiaurus diktatorius, iš tikrųjų, pasak Luttwako, kaip administratorius buvo aukščiausio lygio strategas. Jo laikais visa imperija buvo ginama dvidešimt penkių legionų (tai yra kiek daugiau nei 130 000 legionierių), be to, panašaus skaičiaus pagalbinių karių. Iš viso kažin ar daugiau nei 250 000 karių. Jų tikrai mažai, kad apgintų visą imperiją (nors Kaligulos laikais Britanija dar nebuvo jos dalis). Jiems visiems padoriai mokama, jie gerai maitinami, turi medicinos priežiūrą, ligonines. Didžiausios išlaidos — pensijos. Bet mintis, kad visą trijuose žemynuose įsikūrusią imperiją gina kareiviai, galintys sutilpti vos į du ar tris futbolo stadionus, stebina, tai unikalus atvejis senovėje.

Kariuomenė buvo išlaikoma iš mokesčių, o imperijoje visos pastangos buvo sutelkiamos, kad pinigai būtų surinkti.

Čia dar ne viskas — tokie kūriniai kaip Hadriano siena, užtvarų, griovių ir sienų sistemos leido imperijai sumažinti pasienio srityse reikalingų kareivių skaičių ir taip dar apkarpyti išlaidas (Hadriano siena tam tikru požiūriu yra kareivis-robotas, pavaduojantis legionierius kaip mašinos pramonėje...)

Vėliau, kai jie pritaikys kitokią sienos kontrolės sistemą — nebe gynybos liniją, bet atvirą sieną, kur kariuomenė bus išdalyta ir išdėstyta teritorijos gilumoje — išlaidos padidės, kartu bus mažiau pinigų, prasidės nuosmukis.

Taigi romėnai sugebėjo rasti būdą, kaip sumažinti išlaidas imperijai, vadinasi, ir romėnų civilizacijai ginti.

Naktis

Susidūrimas baigėsi, romėnų kariuomenė ir vėl žygiuoja. Bet pirmiausia mūšio lauke pastato trofėjų — didžiulį Y formos rąstą, ant jo užmauna gražų šalmą, pakabina keletą skydų, šiek tiek priešo ginklų, pagaliau sukuria karišką „baidyklę“ skirtą pergalei atminti. Po padėkos apeigų legionai mūšio laukui atgręžia nugaras, ten lieka tik priešų lavonai, ant kurių jau leidžiasi varnai.

Centurionas Magnas dabar ir vėl Mogontiake. Grįžę į kareivines, visi turi laisvų dienų. Skersgatviuose ir gatvėse beveik visose užeigose, kur švenčiama pergalė, sklinda šūksniai, juokas ir šventinė muzika. Praeidama pro taverną moteris su didžiule taure vyno rankoje apkabina jo kaklą, pabučiuoja ir bando įsitempti į kambarį, bet centurionas jos greitai atsikrato.

Iš tikrųjų Magnas nedalyvaus miesto šventėje — jis turi daug svarbesnį, visiškai asmenišką pasimatymą. Eidamas keliu pusiaukelėje pastebi blyškiai žibintų apšviestą užeigos iškabą: joje nupieštas į kalno viršūnę kopiantis vyras, kalnietis. Tai teisinga nuoroda. Kiek toliau nepaženklintos durys. Tai vienas iš keturaukščių namų miesto centre.

Magnas atidaro duris ir įeina. Staiga šventės mieste triukšmas nutolsta, prieblandoje mato laiptus, vedančius aukštyn. Sulig kiekvienu žingsniu medinės pakopos girgžda. Užlipęs viršun pastebi iš po durų besiskverbiančią šviesą. Atėjome. Štai ta vieta. Stipriai patraukia skląstį ir atidaro.

Tai labai elegantiškai įrengtas kambarys. Bronziniai žibintai kampuose apšviečia dvi sulankstomas kėdes su odinėmis juostomis, marmurinį stalelį, ant sienos pakabintus neabejotinai rytietiškus audinius, panašius į kilimus. Visur daugybė freskų. Lubos aukštos, pastogėje matyti sijos, tai „šiuolaikinis“ bruožas, kiek neįprastas romėnų laikais.

Ant stalelio šalia lovos stovi mėlyno stiklo skulptūra — nuostabus stilizuotas balandis, pavaizduotas tupintis ant žemės, suskliaustais sparnais. Jo uodega nulaužta.

Tai padaryta tyčia. Iš tikrųjų tai... kvepalų buteliukas!

Romos laikais stiklo pūtikai gali sukurti paukščio su labai ilga uodega formos buteliukus — tai tikras šedevras: į juos pilami kvepalai, paskui uodegos galas užlydomas. Moteris, kuri naudosis kvepalais, turės nulaužti uodegą — lygiai kaip šiais laikais daroma su stiklinėmis ampulėmis.

Kai kurie iš šių buteliukų stebuklingai išliko sveiki iki šių dienų, jie eksponuojami muziejuose. Keista, kad mintis (arba bent jau forma) neperimta kokio nors dabartinio garsaus kvepalų gamintojo.

Kambario gilumoje Magnas pagaliau pastebi žmogų, su kuriuo norėjo pasimatyti. Pirmiausia pamato iš tolo į jį žvelgiančias jos žalias akis. Paskui putlių lūpų šypseną, aprėmintą šviesių plaukų. Centuriono akys glamonėja jos kūną, elegantiškai išsitiesusį ant sofos po dvigubu langu.

Tai vietos aukštuomenės moteris, tarp jos ir centuriono karšti santykiai. O čia — jų meilės lizdas.

Ji dėvi perregimo šilko tuniką, atidengiančią nemažą kūno dalį. Žibintas kampe apšviečia jos odą švelnia ir neapčiuopiama šviesa, atrodo, lyg būtų nužerta auksinėmis dulkėmis.

Jiedu netaria nė žodžio, kalba tik jų akys. Centurionas prieina prie žibinto ir jį užgesina. Paskui pasisuka į ją, jau atsistojusią. Dabar jos kūną apšviečia tik lango šviesa. Magnas stovi priešais ją, nusivelka tuniką ir giliai kvėpuoja lyg jam trūktų oro.

Jo rankos nutraukia jos tuniką ir nelyg žirgai laigo po jos odos stepę. Bet liečia švelniai lyg plunksnos. Tos pačios rankos, kurios žudė, moka labai švelniai mylėti.

Paprastu judesiu Magnas nuima strophium, romėnišką liemenėlę — tai švelniausios elnio odos juosta, suspaudžianti ir prilaikanti krūtis.

Dabar strophium ant žemės, laisvos krūtys atkreiptos į centurioną ir tarsi ieško jo.

Tokiu pat būdu atriša moters „apatinių“ raištelius — tai švelniausios odos kelnaitės, jų priekinė dalis papuošta daugybe geometriniais raštais ir arabeskomis išdėstytų skylučių. Tokių drabužių tikrai buvo archeologų rasta, tai verčia manyti, kad niekas per du tūkstančius metų nepasikeitė...

Dabar abu kūnai apsikabina. Jos rankos glosto jo randus, jo — jos nesuvaldomą moteriškumą.

Pro langą krintanti šviesa glamonėja jų kūnus ir lydi jų aistros bangas. Dabar moteris ant centuriono, jos kūnas meta šešėlį ant lubų sijų, jos žalios akys jam šypsosi. Tai vienas iš maloniausių ir jausmingiausių šios nakties vaizdų, kurio jis nebepamirš.

Galėjo nebūti čia. Galėjo būti jau sudegintas, jo kūnas virtęs pelenais ir kaulų liekanomis, jei tas kardo smūgis į galvą būtų buvęs galingesnis. Dar ir dėl to atsiduoda nakties kvapams ir pojūčiams... Ryte pakilusi saulė juos ras dar apsikabinusius.