Roma
PASAULIO CENTRAS
Vaikštome miesto gatvėmis
Per Romą einame su ką tik iš laivo išlipusiu jaunuoliu geltonai oranžine tunika. Žvilgtelėję į dokumentus, sužinojome, kad jis vardu Aulas Kocėjas Hilaras. Pristatęs prekes ir sutvarkęs formalumus, prieš grįždamas į Okrikulą turi išpildyti savo sesers prašymą. Kaip galima lengvai įsivaizduoti, vykstantieji į Romą beveik visuomet gauna draugų ar giminių prašymų nupirkti ką nors, ką sunku rasti provincijoje. Romoje yra visko...
Hilaras turi rasti prieskonių ir kvepalų. Todėl pasileidžia gatvėmis pirmiausia ieškodamas taberna unguentaria, tai yra kvepalų parduotuvės.
Tarnautojas prie horrea įėjimo jam nurodė Romos kvartalą, kur geras pasirinkimas ir saikingos kainos.
Hilaras, kaip ir visi atvykėliai, eina pagrindinėmis gatvėmis, kad nepasiklystų šiame skersgatvių labirinte, kurio gerai nepažįsta. Pirmiausia jam padarė įspūdį sutinkamų žmonių gausa. Okrikule panašios minios susirenka tik švenčių dienomis. O čia tai kasdienis reiškinys. Žmonių tiek, kad daugiau laiko užima išvengti susidūrimų nei dairytis po Romą... Pagrindinėje gatvėje jų tiek daug, kad jis nebegali įžiūrėti gatvių plokščių dangos. Mato tūkstančius veidų — pirmiausia vergų, bet taip pat gerai apsirengusių advokatų, traukiančių į Forumą su savo klientų palyda, moterys su savo vyrais arba lydimos vergų eina apsipirkti.
Ši gatvės minia yra „dviejų aukštų“, kaip namas: pirmame aukšte — paprasti žmonės, antrame — aukštuomenė, šie išsitiesę neštuvuose. Ir jų — judančių abejomis kryptimis — daug. Lyg gondolos Didžiajame kanale. Kai susitinka dveji neštuvai, jų įnamiai nužvelgia vienas kitą iš toli ir dažnai prasilenkdami ignoruoja vienas kitą. Kai kurie net užtraukia užuolaidas. Aiškus pranašumo ženklas...
Hilaras priverstas pasitraukti į šoną, kad praleistų neštuvus, — priešais juos einantis vergas lyg minios „ledlaužis“ pastumia visus trukdančius. Kad nebūtų nušluotas, jaunuolis pasitraukia ant šaligatvio po portikais ir pasinaudoja proga žvilgtelėti, kas neštuvų viduje — o ten matrona nukarusiu pagurkliu, nuobodžiaujančių žvilgsniu, brangiais drabužiais. Praslenka tarsi šių laikų reklaminis plakatas pro langą važiuojant traukiniu.
Hilaras nusprendžia eiti po portikais, kurie įrengti beveik visų pagrindinių Romos gatvių pakraščiuose. Juos prilaiko kolonos ar mūriniai stulpai, padengti šviesiu tinku, jų apatinę dalį juosia raudona juosta. Kaip ir visų pastatų... Nėra ką sakyti, kokios kolonos purvinos. Čia delnų atspaudai, rėžiai, pro kuriuos kyšo plytos, ir grafičiai. Jo žvilgsnis užkliūva už užrašo: „Įsimylėjėlių gyvenimas saldus it bičių medus.“ Nusišypso — sunku tikėtis tokios švelnios frazės tokioje chaotiškoje vietoje. Atsiremia petimi į koloną ir nusprendžia stabtelėti, pasižiūrėti į gatve tekančią žmonių upę.
Laiškanešys visada beldžia du kartus...
jei ateina!
Minioje eina paštininkas. Tai tabellarius, jo vardas Primas (tai žinome iš archeologų atrastų antkapių plokščių). Nardydamas tarp praeivių ieško reikalingo adreso. Išties imperijos laikų Romoje nėra namų numerių. Taigi, kaip surasti gavėją? Jau matome — jis turi vaškuotą lentelę su visomis nuorodomis, pavyzdžiui, paminklais. Žodžiu, tai, ką laiko rankoje, yra savotiškas senovės „navigatorius“. Kas ten parašyta? Pasiklausykite vieno iš maršrutų, Marcialio įamžinto „Epigramose“ (1,70):
...tau reikės eiti iki Prokulo namų. Jei klausi manęs kelio, pasakysiu. Praeisi už Kastoro šventyklos, šalia baltos Vestos šventyklos, paskui mergelių vestalių namus, tuomet per via Sacra pasieksi garbingą Palatiną, kur žiba didžio imperatoriaus statulos. Tegul tavęs nesulaiko nuostabi Koloso, pasipuošusio spinduliais ir besidžiaugiančiu tuo, kad pranoko Rodo kolosą, didybė. Pasuk ten, kur stovi Bakcho girtuoklio šventykla ir Kibelės rotonda su koribantų freskomis, iš karto turi sukti į kairę link... kilniausio namo atrijaus...
Galbūt reikia nedidelio paaiškinimo — jei išeiname iš Romos „nulinio taško“, Romos forumo, kur stovi Kastoro ir Polukso šventykla, praeiname pro balčiausią Vestos šventyklą, išeiname į via Sacra (Šventąją gatvę, išlikusią ir šiandien), tada sutinkame milžinišką Nerono statulą su saulės spindulių karūna (ji varžėsi su Rodo kolosu, vėliau Hadriano buvo patraukta arčiau Koliziejaus, kuriam ir davė vardą), tada, sukinėjantis aplinkui kitas šventyklas ir paminklus, dabar dingusius, bet stovėjusius ant Palatino netoli Tito arkos, pasiekiamas tikslas.
Greičiausiai romėnų laikų tabellarii gerai žinojo savo teritoriją — kaip kad dabar taksistai, taigi, jiems nereikėjo tokių ilgų ir tikslių nuorodų. Vis dėlto iš Marcialio suprantame, kad ir tuomet orientuojantis mieste svarbūs taškai buvo tarsi „švyturiai“, ir tabellarii, ir paprastiems žmonėms.
Kas yra praeiviai?
Hilaro akys stabteli pirmiausia prie lėtai judančių arba stoviniuojančių žmonių, todėl juos lengva tyrinėti žvilgsniu. Štai duonos pardavėja žingsniuoja laukdama klientų, jos krepšys banguoja virš minios. Praeina pro gyvačių kerėtoją, aplink kurį susirinko būrelis žmonių, tarp jų ir vaikas išplėstomis akimis. Vaikas nežino, kad gyvatėms išrauti dantys, nežino ir to, kad kerėtojo paslaptis ne muzika, o kuokštas spalvotų plunksnų, pritvirtintų prie muzikos instrumento galo, kuriuo kerėtojas siūbuoja priešais gyvatės galvą ir taip ją trikdo. Niekas gyvačių „nekeri“.
Kerėtojo melodiją pamažu užgožia jau užkimęs gatvės virėjo balsas, jis ant karštų lėkščių nešioja garuojančias dešreles. Tai dešrelių ir dešrainių, parduodamų Niujorko gatvėse, pirmtakai.
Štai su savo nešuliu praeina bakalėjininko berniukas. Tai pristatymo valanda ir jis žino, kad šiandien turės užkopti į daugelį aukštų. Romėnų insulae nėra liftų... Jam pasisekė, kad turtuoliai gyvena apatiniuose aukštuose, taigi kažin ar kaskart turės lipti iki viršaus. Tačiau jo laukia tiek daug laiptų, kad dienos pabaigoje bus nukamuotas.
Tarp gatvės pakraščiuose stoviniuojančių personažų Hilaras pastebi vyrą, saugant) parduotuvę, kitas, veikiausiai prastas poetas, laukia klientų (kad sumokėtų jam už paprastus kūrinėlius, skirtus mylimajai ar kokiam nusižiūrėtam galingajam). Norėdamas sudurti galą su galu, šis veikėjas rašo laiškus neraštingiems, kurių romėnų visuomenėje yra gerokai mažiau nei viduramžiais ar vėlesnėse epochose iki pat pramoninio amžiaus.
Dar vienas menininkas žingsniuoja per minią — tai aktorius, jis kalbasi su neštuvuose laisvai išsidrėbusiu reginių organizatoriumi. Iš esmės aktoriai romėnų visuomenėje yra laikomi visiška prastuomene, vos pakopa aukščiau negu prostitutės — bet šis yra išimtis, didžiūnas net sustabdė neštuvus, kad jo išklausytų. Tai labai mylimas aktorius, savo epochos George’as Clooney, jis vardu Numerijus Kvinktijus. Iš jo vardo suprantame, kad tai atleistinis svarbios Kvinktų šeimos vergas. Kartu yra jo žmona, taip pat atleistinė, ji vardu, žinoma... Primila Kvinktija. Tai romėnų tradicija — išlaisvintiems vergams suteikti jų buvusių šeimininkų vardus.
Visi šie personažai nėra fantazijos vaisius, jie iš senovės palikimo — raštų apie kasdienį gyvenimą (Marcialio ir kitų) bei antkapių. Kaip ir tai, ką dabar Hilaras išgirsta už nugaros. Atsigręžia ir mato du vyrus, sėdinčius popina. Tai du seni draugai:
Julijau, tu esi brangiausias iš visų mano draugų, prisiekiu, jei senos priesaikos turi vertės, netrukus šešiasdešimt metų, tau liko gyventi nebedaug dienų.
Negerai atidėlioti tai, ką galbūt vieną dieną norėsi neigti: tiktai tavo praeitis tau priklauso. Tavęs laukia tik vargų ir skausmų grandinė. Pradingo visi džiaugsmai, nepasiliko su tavimi. Griebk džiaugsmą abiem rankom — ir netgi taip sučiuptas šis dažnai gali iš širdies pradingti. Patikėk manim, išminčius nesako: „Gyvensiu!“ Gyventi rytoj yra per vėlu — turi gyventi šiandien...
(Marcialis, 1,15).
Hilaras nusišypso... Šiame tūkstančio progų mieste panaši gyvenimo filosofija nulemia šimtų tūkstančių žmonių elgesį ir pasirinkimą. Taip mąsto dauguma Trajano laikų imperijos romėnų. Dar grįšime prie šios temos — romėnams yra tik ši diena. Po mirties nieko nebelieka...
Hilaro dėmesį patraukia labai stiprus kosulys. Iš tikrųjų kosulys ir skrepliai labai įprasti Romos gatvėse. O dabar kosėja senolių pora, lėtai ateinanti priešais. Jis aukštas ir liesas, šviesių akių, labai „angliškas“, ji mažutė ir labai judri, va tik žiaurus kosulys pristabdo. Humoro jausmas romėnų laikais gyvenimą lydi kasdien ir dažnai yra labai aštrus. Štai jis sako jai:
Turėjai keturis dantis, Eliją, jei neklystu.
Dukart sukosėjai ir išlėkė kaskart po du.
Eliją, dabar gali rami kosėti visą dieną.
Kosulys nebeturi ko nusinešti...
(Marcialis, 1,19)
Pasukame į skersgatvį
Hilaras žingsniuoja toliau. Bet dabar, priėjęs didelę Mater Matuta (Rytmečio Motinos), kuri žvilgsniu aprėpia visą gatvę, statulą, pasuka į skersgatvį. Šviesos staiga apmąžta, čia vėsiau. Tikrai, saulė čia neprasiskverbia, ir Hilarą apima įspūdis, kad jį supantys namai tuoj puls vienas kitą — tiek jie arti vienas kito.
Dažnai Romos gatvelės nėra išsidėsčiusios stačiais kampais, ir ši ne išimtis — ji kreiva, suka į dešinę, paskui į kairę, priklausomai nuo namų sudūrimų geometrijos.
Gatvės danga — suplūkta žemė ir dvokiančio vandens upeliai. Kvapas kartais nepakeliamas, ypač kai praeini pro kokią nors šiukšlių krūvą, verčiančią nusukti nosį. Šen bei ten Hilaras sutinka vyrų ir moterų. Jie priklauso įvairiems luomams. Nors tai varganas skersgatvis, jis kasdienės vargšų, vergų ir turtuolių judėjimo geografijos dalis. Žinoma, čia su neštuvais būtų sunku praeiti. Mažų mažiausiai dėl šeimininko uoslės. Bet ir tai yra Roma...
Skersgatvis išeina į gatvę. Pagaliau! Ji kiek platesnė, čia išsirikiavusios parduotuvės, galima kvėpuoti, o Hilarą apgaubia ant grotelių kepamos žuvies kvapas...
Tai geras kvapas, jis sklinda iš aukštai. Sustoja ir pakelia akis — balti dūmai kyla iš antro aukšto. Tai ten ir kepama... Kiek aukščiau, virš dūmų, vaizdas įspūdingas. Insulae labai aukštos. O tarp vienos ir kitos — virvių tinklas. Ant daugelio iš jų džiūsta tunikos ir kiti Romos namų šeimininkų iškabinti drabužiai.
Žvilgsniu perbėga sienas. Apatinė dalis sumūryta iš tvirtų plytų, bet kuo aukščiau, tuo medžiagos prastesnės. Tai negailestingai atskleidžia tinkas (ir šis prastos kokybės), metams bėgant nubyrėjęs. Kaip anatomijos knygos paveiksliuke namų kūnui nuplėšta oda, jis paliktas nuogas ir rodo griaučius bei raumenis. Gerai matyti sijos, aiškiai apibrėžiančios įvairių aukštų ir kambarių kontūrus. Primena viduramžių Normandijos namus su sijų griaučiais, ant kurių dar ryškios stalių darbo žymės. Nėra plytų, sienos pastatytos iš prasto molio, supilto ant kapotų šakų ir skaldos, mišinio.
Langai be stiklų, nes šie pernelyg brangūs, uždaromi ir atidaromi medinėmis langinėmis, kaip spintos durimis.
Daugelyje vietų „spintos“ prikabintos prie namų sienų. Iš tikrųjų tai maži uždari balkonai (šiandien pasakytume — klasikinis statybų tvarkos pažeidimas), leidžiantys padidinti mažytį butelį užgrobiant šiek tiek erdvės. Čia paprastai įrengiamos gorės maistui kepti. Langai ar grotos sudaro sąlygas vėdinti. Kitos, mažesnės „spintos“, elegantiškai išpuoštos, uždėtos kaip kaukės, kad apsaugotų langą. Taip galima matyti gatvę, o patiems likti nepastebėtiems...
Viršuje kyšo stogų pakraigės — ilga eilė mažų molinių veidų, puošiančių paskutinę čerpių eilę, pramaišiui — čerpė ir plytelė.
Namai nėra visi vienodo aukščio. Kai kurie mažesni, virš kitų kyla nedideli antstatai — bokštai, skirtingais laikais pridurti aukštai ir panašiai. Ši paskutinė gyvenamoji „riba“ neturi nei plytų, nei molinių sienų. Iš esmės visa yra iš čerpių ir medžio. Didžiausių vargšų karalystė. Tai vienintelis būdas apibūdinti Romą žvelgiant iš apačios — užkelti vienas ant kito miestai, paskirstyti lygiais, kur skirtingos medžiagos, skirtingi žmonės, skirtingas mentalitetas. Pasiturintieji gyvena apačioje, o pamažu lipant aukštyn nevilties vis daugėja. Tarsi viename pastate sujungtume išskirtinius kvartalus ir Kalkutos lūšnynų vargą.
Apsiperkame senovės Romos skersgatviuose
Hilaras toliau žingsniuoja savo keliu, praeina pro virtinę parduotuvių ir dirbtuvių, siūlančių įvairiausias prekes. Jų čia nesibaigianti eilė. Kaip rasti kvepalų parduotuvę? Juk čia tiek žmonių, kad kaskart sustoti ir pažiūrėti, kas siūloma, yra tikras darbas. Atrodo, kad esame Artimųjų Rytų turguje. Taigi, daro būtent tai, ką darytume mes, jei skubėtume. Žiūri į iškabas!
Iš tiesų, kiekviena parduotuvė turi savo iškabą, kaip ir mūsiškės. Tik jos mažesnės, maždaug lagamino dydžio ir paprastai tvirtinamos prie sienos virš durų (kaip ir šiais laikais), bet daugelis jas kabina kaip „vėliavą“ gatvėje, kad būtų matomos ir iš gatvės gilumos, pavyzdžiui, pritvirtindami žiedais prie portikų lubų sijų.
Šios iškabos padarytos iš medžio, marmuro ar terakotos plokščių. Beveik visuomet tai išraižytas reljefas, ir kadangi nėra neoninio apšvietimo, nuspalvintas ryškiomis spalvomis.
Hilaras praeidamas apžiūri įvairių parduotuvių iškabas.
Štai penkios kiaulių kojos, sudėliotos iš eilės, primenančios mūsiškius kumpius. Akivaizdu, kad čia mėsinė.
Gretimoje iškaboje ožka. Čia parduodami pieno gaminiai: sūriai, pienas. Ant sienų kabo maži krepšiai su varškės sūriais, suvyniotais į figos lapus.
Tolėliau trys amforos akivaizdžiai ženklina vyninę.
O dar toliau užeigos iškaba — ant skersgatvio kampo. Galima perskaityti gatvėje rodomą valgiaraštį, kaip ir šiais laikais istorinių miestų centrų restoranėliuose. Ten parašyta: ABEMUS (būtent) IN CENA: PULLUM, PISCEM, PERNAM, PAONEM, BENATORES (lot. „Pietų turime: vištienos, žuvų, kumpio, povų, žvėrienos“). Nėr ką sakyti, išmoninga virtuvė, jei gali paruošti ir povą. O dar šeimininkas pridėjo gero aptarnavimo ženklą (širdį).
Toliau — audinių parduotuvė. Hilaras tai supranta iš kampe virš lankytojų galvų pakabintų kelių pagalvių ir brangių audinių, plevėsuojančių lyg rankšluosčiai ant prie lubų pritvirtintų bronzinių strypų. Vyriškis nagrinėja pavyzdžių rinkinį, kurį laiko savininkas, o jo žmona laukia sėdėdama ant suolo.
Tuomet pastebi juvelyro dirbtuves, kur parduodamos stiklo masės antkaklės ir žiedai. Savininkas ginčijasi su klientu dėl gražios gyvatės formos auksinės apyrankės kainos.
Greta įsikūrę ir kiti juvelyrai, aiškiai saugumo sumetimais. Už kitų parduotuvių pasirodo vynininkas — savininkas sėdi prie prekystalio, už jo — daugybė išrikiuotų amforų. Bet tai ypatingas prekystalis — jis toks aukštas, kad beveik primena balkoną. Hilaras susidomėjęs stabteli, niekada nematė taip parduodamo vyno. Tai vyno „didmenininkas“. Klientas ateina su savo maža amfora, pasirenka vyno rūšį ir sumoka. Tada pastato atdarą amforą į nišą ir tvirtai laiko rankomis. Savininkas pila išsirinktą vyną į piltuvą, sujungtą su niša. Taip kliento indas greitai pripildomas ir jis nueina. Matyti bent trys porinės nišos. Galbūt skirtingiems vynams.
Hilaras stabteli sudomintas duslių smūgių. Jie sklinda iš parduotuvės, kur mėsininkas galingais smūgiais kapoja didelį gabalą mėsos. Mūsų laikų mėsininkai kapoti naudoja prekystalį, o šis skerdieną įtaiso keistame įrenginyje — medgalyje, įtvirtintame trikojyje. Dar ir šiandien kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Egipte, galima išvysti tokias pačias scenas, tarsi nebūtų prabėgę nė kiek laiko. Aplinkui mėsininką ant kablių ir strypų musių nutūpti kabo skerdienos gabalai, tarp kurių kyšo kelios kiaulių galvos. Parduotuvės gilumoje sėdi jo žmona, jos šukuosena — į trigubą žiedą surinkti dirbtiniai plaukai, susukti į kuodą. Nustebina savo elegantiškumu ir ramybe, palyginti su jos vyro agresija. Bet juk jos ir darbas visai kitoks: ji apskaitos knygoje skaičiuoja pajamas ir išlaidas.
Pagaliau Hilaras pastebi kvepalų parduotuvę, iškaboje perskaitome, kad savininko vardas Sekstas Apronijus Justinas. Vos žengęs per parduotuvės slenkstį, paniro į saldžius kvapus. Parfumeris prieina šypsodamasis: „Galiu pagelbėti?“
Roma — meno miestas jau romėnų laikais
Hilaras turėjo pauostyti daug terakotinių indelių, kol rado tinkamų seseriai. Nupirko jų nedaug, nes tais laikais kvepalai ilgai neišlikdavo ir greitai „pakisdavo“.
Parduotuvėje, kaip galima numanyti, yra moterų, čia užėjo net vienas kitas vyras ko ne ko sau nusipirkti. Jei manote, kad vyriška kosmetika yra šiuolaikinis išradimas, klystate. Jau romėnų laikais daugelis vyrų naudojosi kvepalais, kremais ir tepalais. Ir kartais rūpinimasis savo išvaizda užtrukdavo ilgai: kaip pabrėžia profesorius Romolo Augusto Staccioli, daugelis „puošeivų varžėsi dėl kuo prašmatnesnio kvapo ir ištisas valandas praleisdavo kirpykloje...“ Ir ne tiktai: mokslininkas dar atskleidžia, kad pokyliuose ir viešose vietose, tarkim, Didžiajame cirke ar amfiteatre, kvepalai buvo dosniai taškomi — kartais tiesiog ant sėdynių, kad permuštų kraujo ir mirties kvapą, sklindantį iš arenos, kur buvo žudomi gladiatoriai, nuteistieji ir žvėrys.
Kai jaunuolis susimoka, mūsų sestercijus pereina iš rankų į rankas. Bet Seksto Aparonijaus Justino kvepalų parduotuvėje jis ilgai nepasiliko. Netrukus pateko į labai elegantiško turtingo romėno, kurio kūno sudėjimas išduoda jo turtus, rankas. Tai aukštas, tvirtas, šviesiaplaukis vyras juodais antakiais ir žydromis akimis, jis žvelgia tiesiai. Jo atsikišusi ereliška nosis pabrėžia veido kilnumą. Labai primena aktorių Adolfo Celi.
Kažkur mes jį matėme... Ir jis į mus žiūri, galbūt mano, kad esame jo „klientai“ lotyniškąja termino prasme (clientes), tai yra ateinantys prašyti paslaugos. Daug jų priima kiekvieną rytą, jis galingas žmogus. Paskui nusišypso, užsimerkia ir linkteli... Pažino mus — matė... anoje knygoje! Mes ant pirštų galų užėjome į jo namus švintant, kad aprašytume, kaip paprastai bunda romėnai... Nusišypso ir klausia, ar viskas gerai ir ar ko nenorėtume. Palinki mums sėkmės kelionėje ir žvelgdamas į „mūsų“ sestercijų, kurį jam kvepalų meistras įdavė grąžos, atskleidžia savo gyvenimo filosofiją: Homo sine pecunia est imago mortis37.
Tai bauginamai tikra frazė Romos visuomenėje. Jai svarbu tik socialinis statusas, jūs vertinamas pagal tai, kokią padėtį pinigų padedami sugebėjote užimti.
Vyras elegantiškai sumoka, ima balandžio formos indą su kvepalais ir lydimas savo vergų ir kai kurių klientų išėjęs įlipa į neštuvus. Kryptis — Oktavijos portikas, kur nustebins savo žmoną įteikdamas kvepalų. O kapšelyje turi mūsų sestercijų.
Oktavijos portikas yra toli, atskirtas nuo gatvių minios, jis idealiai tinka ramiai pasivaikščioti. Ten daug graikiškų bronzinių statulų. Tikras muziejus. Ir tai mus veda prie įdomių svarstymų. Senovės Roma yra meno miestas, jame yra savų muziejų. Yra ir lankytojų, mėgstančių juos apžiūrėti.
Tai vienas iš daugelio šio miesto veidų — šiandien jis laikomas senovės Niujorku dėl savo dangoraižių, Amsterdamu — dėl raudonųjų žibintų kvartalų, Kalkuta — dėl milžiniškų vargšų lūšnynų, Rio de Žaneiru — dėl švenčių ir milžiniškų, su Marakana sulyginamų „stadionų“ (Koliziejus ir Didysis cirkas), bet taip pat ir Paryžiumi dėl savo didelių muziejų ir panašiai — joks šiandieninis miestas negali būti taip apibūdintas.
Žinoma, galvoti apie senovės Romą kaip apie meno miestą gali atrodyti keista: kokie senovės meno kūriniai gali būti tokioje vietoje, kuri pati yra senovėje.
Pirmiausia, graikų.
Iš pradžių Roma buvo blankus miestas, kaip ir kai kurie šiuolaikiniai Šiaurės Europos ar Jungtinių Valstijų miestai. Joje nebuvo iškilių šedevrų. Viskas pasikeitė kariaujant. Ypač prasidėjus Pūnų karams. Kaip pabrėžia Lionelis Cassonas, užėmus Sirakūzus į Romą buvo atgabenta daug graikų statulų (ir paveikslų), juos konsulas Marcela paskirstė po įvairias miesto vietas.
Lyg būtų atverta užtvanka — Romai plečiantis į graikų ir dabartinės Turkijos teritoriją per šimtą penkiasdešimt metų buvo atgabenta daugybė įvairių šedevrų. Kalbama apie šimtus bronzinių statulų iš karto, senovės didžiausių menininkų darbus.
Pavyzdžiui, užkariavus vienintelį graikų miestą Ambrakiją, atgabenta du šimtai aštuoniasdešimt penkios bronzinės statulos ir dar du šimtai trisdešimt marmurinių. Nugalėjęs Persėją, Emilijus Paulius atgabeno tiek šedevrų, kad jo triumfo eisena truko visą dieną... O paskui buvo Korintas...
Reikia įsivaizduoti tuos graikų miestus su apiplėštomis šventyklomis ir šventovėmis — apie tuos laikus mums liudija tušti pjedestalai su skylėmis, kuriose kitados stovėjo statulos...
Griuvėsiai, pasakytume šiandien. Tokie, kokius Napoleonas paliko Italijoje, Vatikane ir kitose valstybėse, nukreipdamas į Paryžių šedevrų upę, ten jų daugiausia ir dabar, nepaisant susitarimų (ir moralinių įsipareigojimų) juos grąžinti po pralaimėjimo prie Vaterlo.
Galima būtų pasakyti, kad taip darė ir romėnai... Galbūt, bet antikos laikais, viduramžiais ir Renesanso laikotarpiu tai buvo kaina, kurią derėjo sumokėti už pralaimėjimą. Visi tai žinojo. Napoleono atvejis visai kitoks. Būtent Prancūzijoje Revoliucijos metais buvo paskelbta nepaprasta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija (ji iš dalies priimta ir Jungtinių Tautų, įterpusių jos teiginius į Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją). Tai kertinis akmuo žmonijos istorijoje, čia prasideda pagarba žmogaus teisėms, o iš to idealiame pasaulyje turėtų plaukti ir pagarba tautų savigarbai ir kultūriniam vientisumui... Taigi, prancūzai puikiai žinojo, ką darė. Ir vis dėlto nė kiek negalvojo apie savo Deklaraciją.
1789 m. Žmogaus teisių deklaracija gali būti laikoma diskriminuojama, kai žinome, ką šalis turi grąžinti iš savo praeities paveldo. Italija yra pavyzdys, ir ji labai jautriai į tai žiūri — atkūrė milžinišką Aksumo stelą Etiopijoje, Partenono frizo fragmentą Graikijoje, net Veneros statulą (romėnišką!) Libijoje — čia vardijame tik kai kuriuos atvejus, patekusius į naujienas.
Tai tokia filosofija — taip pamažu tikimės atlyginti praeities vagystes, plėšimus ir „nusavinimus“.
Miesto muziejai
Prieš daugiau kaip du tūkstančius metų tokios sąvokos nebuvo žinomos — pasaulis buvo visai kitoks. Apiplėšę graikų pasaulį, daugybė laivų atgabeno į Romą tikrą meno lobyną. Keliaujama buvo jūromis, o jose kylančios audros buvo tarsi gamtos apsauga prieš plėšimus. Dažnai iš dugno ištraukiama pačių seniausių laikų statulų — pavyzdžiui, Riačės bronza. O kas žino, kiek dar jų tenai palaidota po smėlio sluoksniu ar pernelyg didelėje gelmėje, kad būtų galima ištraukti. Tikėkimės, kad būsimosios archeologų technologijos jas atras, atkas ir grąžins į muziejus, kad galėtume jomis žavėtis.
Romėnų laikais šie kūriniai stovėjo šventyklose ir viešose vietose, bet respublikos laikotarpiu tarp turtingų romėnų paplito manija rinkti šedevrus nuosavuose namuose — galingųjų vilose buvo kambarių ir patalpų, skirtų vien tiktai paveikslams ir statuloms, tai buvo tikri privatūs muziejai.
Žinome, kad Ciceronas buvo vienas iš mėgėjų. Iš Verio, Sicilijos valdytojo, kurį Ciceronas nutempė į teismą dėl baisių vagysčių (ir bylą laimėjo), jis sugebėjo išplėšti įvairių kūrinių (pavyzdžiui, garsųjį Praksitelio „Tespijų Erotą“ atimtą iš savininko už juokingą sumą) — konfiskuodavo juos arba — dar blogiau — samdydavo nusikaltėlius juos pavogti...
Prasidėjus imperijos laikams, viskas pasikeitė — Cezario ir Augusto dėka graikų menas pasirodė viešose vietose, jų pavyzdžiu sekė visi vėlesni imperatoriai maždaug du šimtus metų. Roma tapo muziejumi po atviru dangumi.
Kokie buvo svarbiausi kūriniai? Praksitelio, Polikleto, Lisipo, Mirono, Apelio, Zeuksido, Skopos šedevrai... Jais galima buvo grožėtis pagrindiniuose miesto „muziejuose“, o iš tikrųjų tose vietose, kur žmonės rinkdavosi dėl kitų priežasčių — pasimėgauti ramybe ar pasivaikščioti, pavyzdžiui, Oktavijos portike (kur buvo galima žavėtis Praksitelio „Tespijų Eroto“ statula ar dvidešimt penkiomis Lisipo bronzinėmis statulomis, įskaitant „Aleksandro kuopą“). Arba ten, kur žmonės susirinkdavo dėl sporto — pavyzdžiui, Didžiajame cirke (Mirono „Herkulis“).
Net ir besilankantieji religinėse apeigose galėjo atsidurti didžiųjų šedevrų akivaizdoje — pavyzdžiui, garsūs Apelio paveikslai kabėjo Dianos ir Dieviškojo Julijaus (Cezario) šventykloje. Ir išsiruošusieji į termas praeidavo pro nemirtingus kūrinius, pavyzdžiui, Lisipo „Apoksiomeno“ statulą Agripos termose. Pagaliau daug kitų kūrinių būdavo ant Kapitolijaus kalvos (Praksitelio „Kairas ir Tichė“, Lisipo „Heraklis“ ir kiti...)
Šis trumpas sąrašas (kuriame nėra teatrų ir kitų visuomeninių įstaigų) leidžia suprasti, kad Roma buvo ne tik administracinė, ekonominė ir karinė imperijos sostinė, bet ir „pasaulinė“ menų sostinė. Šiurpuliai nupurto pagalvojus, kiek šedevrų buvo sunaikinta gaisruose Nerono laikais arba viduramžiais, kad būtų gauta bronzos...
Čia buvo ne tik meno muziejų. Buvo ir rinkinių bei atskirų objektų, kuriuos galėtume apibūdinti kaip archeologinius istorinius ar gamtinius.
Galima buvo žavėtis Julijaus Cezario kalaviju Marso Keršytojo šventykloje (vėliau jis buvo pavogtas, kaip nutinka ir daugelyje šiuolaikinių muziejų). O perėję į Jupiterio šventyklą, išvystume durklą, kuriuo buvo nužudytas Neronas...
O štai kitoje šventykloje buvo laikoma milžiniškos gyvatės, legionierių nužudytos prokonsulinėje Afrikoje (Tunise) per Pirmąjį pūnų karą, oda.
Perėję į Kapitolijų galėtume grožėtis įspūdingu krištolo gabalu, sveriančiu 45 kilogramus...
Jau šiuose rinkiniuose (prie kurių turime pridėti juvelyrikos ir brangiųjų akmenų kolekcijas — vien Cezaris rodė šešis skirtingus rinkinius Veneros Gimdytojos šventykloje) įžvelgiame šiuolaikinio malonumo maitinti protą kultūra užuomazgas, retai tai atsimename kalbėdami apie miestą kaip apie vietą, kur yra tik pokylių ir žudynių Koliziejuje malonumai. Senovės romėnų visuomenė buvo tokia pati kaip mūsiškė, su visomis spalvomis ir visais skirtumais — nuo malonumo žavėtis Praksitelio ir Lisipo kūriniais, galbūt praeinant pro šalį su draugais ar mylimąja, iki žudynių Koliziejuje (prisiminkime, tai buvo baudžiamųjų nuosprendžių vykdymas, o ne pramoga kaip vežimų lenktynės). Antra vertus, ką pagalvotų romėnas šiandien apie žmones, besigrūdančius į kino salę pažiūrėti siaubo filmo, kur gausiai liejasi kraujas ir kur skerdžiama daugybė kūnų.
Kur ir kaip „kabinti“ senovės Romoje
Kaip ir visuose miestuose, įskaitant šiuolaikinius, senovės Romoje ne tik daug visuomeninių, religinių pastatų, meno šedevrų, bet verda ir paprastas gyvenimas, besisukantis apie juos. Dar ir šiandien, kai paklausite, į kurią miesto dalį galima būtų nueiti pavalgyti vakare, jums nurodys restoranų ir užeigų kvartalą, kurio geografija neatitinka miesto paminklų geografijos.
Visos vietos, kurias lankome, yra, be abejo, ir kituose žemėlapiuose, pavyzdžiui... merginimo.
Nebūtume to žinoję, jei to nebūtų papasakoję senovės rašytojai. Tikrai, kaip po dviejų tūkstančių metų sužinosime, kad Paryžiaus Lotynų kvartalas ar Monmartras yra vietos, kur renkasi turistai ir poros, ieškančios „atmosferos“ ar vaizdų fotografuoti, jei neatsiras dokumento, vadovo ar pasakojimo apie tai? Sienos ir tylūs archeologų Romoje atkastų namų planai mums nesako, kuri vieta yra ideali saulėlydžiui Romoje stebėti, ir neišduoda, kur reikia eiti, kai nori susirasti merginą. O va lotynų poetai — taip. Ypač Ovidijus savo „Meilės mene“ atskleidžia geriausias vietas, kur lengviausia... „jas kabinti“!
Anot jo, miestas pilnas gražių moterų:
...kiek žvaigždžių danguje,
antra tiek tau siūlo moterų tavo Roma...
Jei tik norėtum pamilti jaunutę,
štai priešais tavo akis, neliesta
jauna mergina; jei nori jaunos moters,
rasi tūkstančius jų savo malonumui:
net išsirinkti iš jų nesugebėsi.
O jei tau patiks brandesnė, patyrusi, tikėk,
jų bus vien tau minių minios...
Ovidijaus padrąsinimas, regis, rodo, kad Romos moterys prieinamos, ypač tos brandžiosios... Niekada nesužinosime, kiek visa tai iš tikrųjų atitinka tikrovę. Bet nustebina „geografinių“ patarimų tikslumas. Juk Ovidijus siūlo eiti po Pompėjos portikais, taip pat Livijos ir Apolono, kur yra meno kūrinių („senųjų garbinti paveikslai“). Tokiame chaotiškame mieste kaip Roma moterys mėgsta meną ir ramybę. Anot poeto, ir Cezario forumas yra tobula vieta — prie Veneros šventyklos, šalia fontano. Dar jis pamini egiptietiško kulto — Izidės — šventyklą. Kodėl? Pasak Ovidijaus, čia dažnai lankosi moterys, prašančios vaisingumo. Gana ciniškas pasirinkimas lotynų meilužiui...
O dar yra teatras. Teatrą poetas laiko tikru „medžioklės draustiniu“ gundytojams:
Jų ten yra galinčių patenkinti kiekvieną užgaidą.
Visko surasi; meilės ir šėlsmo,
To, kas tave džiugins tik kartą,
Ir to, ką norėtum išsaugoti.
Nuomonė neabejotinai „seksistiška“ įprasta senovės pasaulio visuomenei...
Anot Ovidijaus, į teatrą eina daug moterų, nes tai viena iš pasaulietinių Romos vietų — poetas patvirtina, kad jos lankosi ten, žinoma, pažiūrėti, bet taip pat ir būti apžiūrėtos... Žodžiu, ideali vieta romėnų laikų paskaloms.
Šitaip nešdamosi savo maistą,
ateina ir išeina minios skruzdėlių...
Taip visa pasidabinusi skuba į žaidynes moteris,
ten, kur gausu minios.
O kiek jų ten!
Dažnai ir nežinau, kurią išsirinkti.
Moteris ateina pasižiūrėti ir būti pamatyta.
Bet vežimų lenktynių cirkas tikriausiai yra daugiausia galimybių siūlanti vieta — čia minia, čia grūstis, nereikia akimis ir gestais pinti pranešimų tinklo, čia galima sėdėti šalia moters... Ir viskas daug paprasčiau.
Ovidijus pateikia daug patarimų, kaip „kabinti“ Didžiajame cirke. Šiandien jo „gudrumas“ verčia nusišypsoti, bet patarimai tikrai įdomūs, nes aprašo pasaulį, kurio nebėra — štai trumpas dekalogas, surašytas remiantis jo veikalais.
• Pasinaudoti labiausiai lankomomis lenktynėmis, kur dalyvauja garsiausi žirgai. Kadangi cirke pilna žmonių, atsiveria daug galimybių. Ir nereikia naudotis slaptais pirštų ženklais.
• Svarbu greitai atsisėsti šalia moters, kurią norime suvilioti.
• Kiek įmanoma pasinaudoti tuo, kad vietos mažai, ir ieškoti fizinio kontakto — tai padeda suartėti.
• Rasti progą užmegzti pokalbį (arenos pranešėjo žodžiai visuomet suteikia puikių galimybių).
• Suprasti, už kokią komandą ar žirgą serga mergina, kad būtų galima džiaugtis kartu su ja.
• Būti labai dėmesingam — taisyti jos pagalves, vėdinti improvizuotomis vėduoklėmis, kai karšta, po kojomis pakišti medinę kėdutę ir dar žiūrėti, kad sėdintieji už nugaros aukštesnėje eilėje jai keliais nespaustų nugaros.
• Surasti tūkstančius priežasčių pabandyti ją kokiu nors būdu paglostyti ar paliesti. Pavyzdžiui, pirštais perbraukti per jos drabužius pilvo lygyje, lyg nubrauktum vežimų sukeltą ir vėjo atneštą dulkelę (tikrą ar įsivaizduojamą).
• Paaiškinti, kad negerai, jog purvinasi jos žeme besivelkantis tunikos ar apsiausto kraštas, pakelti jį... Jei mergina nesipriešina, bus galima mesti žvilgsnį į kojas!
Žodžiu, kiekviena priežastis gera... Arba, kaip pabrėžia pats Ovidijus, „smulkmenos užtenka, kad užkariautum lengvai pasiduodančias sielas. Daugeliui pasisekė vos draugiška ranka pataisius pagalvę...“
Žinoma, pridursime mes, gundymas veikia tik tuomet, kai priešinga pusė nori būti sugundyta — vyras tik atrodo „medžiotojas“, iš tikrųjų moteris sprendžia, leistis „būti pagautai“ ar „gaudyti“.
Duona už dyką visiems
(beveik)
Moneta perėjo iš rankų į rankas. Dabar ji vyriškio, vieno iš aplink dominus besisukančių clientes, kapšelyje — jis gavo sportula, tai yra įtakingo pono dovaną. Jis kas rytą ką nors dovanoja savo clientes — kartais maisto, kartais pinigų.
Sekame paskui šį vyrą Romos gatvėmis. Jam dvidešimt penkeri metai. Jis vardu Markas, išgirdome, kai praeinantį jį pasveikino barzdaskutys.
Dabar eina išilgai sienos, supančios Balbo teatrą. Tai vienas iš trijų didžiųjų Romos teatrų. Teisybę pasakius, šis yra mažiausias, kadangi gali talpinti tik 7700 žmonių. Bet romėnams jis yra ir nedidelis lobis, nes labiausiai išpuoštas — pavyzdžiui, visi jums papasakos apie jo šešias onikso kolonas, juodas ir žibančias, tikrus gamtos ir skulptoriaus meno šedevrus, įvertinus, kokios jos trapios.
Bet vyriškis nė kiek nesidomi teatru, žingsniuoja toliau. Pastebime jo rankoje tabaluojantį tuščią maišą... Kodėl? Kam jis reikalingas? Ir kur vyriškis eina? Pabandysime sužinoti.
Gatvės gilumoje, prie kampo, ant žemės įsitaisęs elgeta jam praeinant tiesia ranką — veltui. Elgeta neatsitiktinai įsitaisė šioje vietoje. Turėjo dėl jos pakovoti, kadangi tai strateginė vieta prašyti išmaldos. Iš tikrųjų, lig šiol nepastebėjome, bet gatvėje pilna sėdinčių ar atsirėmusių į sienas elgetų. Tai viltį praradę žmonės. Kai kurie primena skudurų krūvas. Matyti ir moterų su labai mažais vaikais. Jų veidai purvini, įdubusiais skruostais. Šie žmonės badauja. Bet vyriškis jų nė nepastebi. Kai čia ateina, jų visada daugybė, visų nepamaitinsi.
Pro vartus įeina į erdvią aikštę. Čia susirinkusi nedidelė minia, gal kiek daugiau nei šimtas žmonių, visi, kaip ir jis, laiko rankoje po maišą. Tvarkingai išsirikiavę eile. Panašiai kaip prie kokio svarbaus renginio bilietų kasos. Jos pradžia pradingsta didelio pastato portike. Kas ten yra, nežinome.
Jis irgi stojasi į eilę. Pabandome suprasti, kas šie žmonės eilėje priešais vyriškį. Bet jie labai įvairūs, regis, nėra nieko, kas juos vienytų. Yra pagyvenusių ir jaunų, šviesiaplaukių ir tamsių, liesų ir diktų... Žodžiu, tikras Romos vyriškosios lyties gyventojų rinkinys. Tiesa, čia nėra moterų. Taigi, tai kažkokia visuomeninė veikla, kurijoms neleidžiama... Taip ir yra — daugelis rankoje laiko medinę ar švininę plokštelę.
Pakartokime, ką matėme: tuščias maišas, visi eilėje, plokštelė, patys įvairiausi vyrai... Jau aišku — čia turbūt ta vieta, kur nemokamai dalijami grūdai, vadinamoji frumentatio! Netrukus išvystame, kaip vaikaičio padedamas laiptais sunkokai nulipa senolis, besinešantis pilną maišą. Iš mažos skylės pamažu byra grūdai, kurie įžiebia aršias vargšų muštynes vos juodu išeina į gatvę.
Kaip pamaitinti visus
(arba beveik)
Tai viena iš Romos staigmenų. Kiekvieną mėnesį žmogui veltui išduodama apie 35 kilogramus grūdų, tai yra penki modii (modijus lygus apytiksliai šešiems-septyniems kilogramams). Bet ne visi į juos turi teisę. Reikia būti įtrauktam į oficialius skirstymo sąrašus, juose nėra moterų ir vaikų. Sąlygos į juos pakliūti paprastos — turi būti Romos pilietis ir Romos gyventojas. Taip tampate accipientes, tai yra šios nemokamos pagalbos gavėjai. Jums išduodama švininė ar medinė plokštelė, kurioje išraižytas ne tik jūsų vardas, bet ir arkos, kur bus dalijami grūdai, numeris ir nustatyta diena. Tai veiksminga sistema suskirstyti armiją žmonių, turinčių teisę į šią paramą — jų 200 000. Kiekvieną dieną priešais kurią nors arką pasirodo 150 žmonių grupė, panašiai kitą dieną ir taip toliau.
Tai galvą verčiantys suktis skaičiai, viskam sutvarkyti reikia nepaprastai veiksmingos administracinės ir organizacinės struktūros. Ši struktūra vadinama anona, o jai vadovauja viską prižiūrintis prefektas (praefectus annonae). Tai pats tikriausias „grūdų ministras“. Jo darbas nelengvas — grūdus reikia ne tik paskirstyti, jų pirmiausia imperijoje reikia rasti, organizuoti jų atvežimą į Romą ir prieš paskirstant saugoti specialiuose sandėliuose.
Anona laiduoja, kad bus patenkintas pagrindinis miesto piliečio poreikis — kasdien turėti duonos.
Visa tai atsirado pirmaisiais respublikos metais. Grūdai buvo surenkami kaimyninėse srityse ir plukdomi į Romą. Iš tikrųjų iš pradžių jie nebuvo dalijami dykai, bet, kaip šiais laikais nafta, mieste buvo kaupiamos strateginės atsargos, kurias buvo galima panaudoti kilus badui ar kainai numušti, kai pardavėjai ją pernelyg užkeldavo.
Iš pradžių grūdai buvo dalijami už „politinę“ kainą — gerokai mažesnę nei rinkos — ir pagaliau 58 m. prieš Kristų, patvirtinus Lex Clodia Frumentaria, nuspręsta dalyti grūdus dykai visiems Romos piliečiams (pirmiausia labiausiai nepasiturintiems), išskyrus senatorius, kuriems tikrai to nereikėjo, ir raitelių luomo nariams, kurie ir šiaip buvo turtingi (pirmieji dažniausiai buvo žemės savininkai, antrieji — tuometiniai verslininkai).
Taigi, kasmet reikėjo paskirstyti grūdus 300 000 žmonių. Vėliau gaunančiųjų sumažėjo iki 200 000.
Nors ir lėtai, žmonių eilutė slenka pirmyn, anonos vyrai gerai organizuoti. Tuo metu žmonės plepa, juokiasi, yra bandančiųjų „iškaulyti“ vakarienę (tai vienas iš mėgstamiausių Romos gatvių užsiėmimų). O mes kiek paskaičiuojame ir kyla klausimas. Jei per mėnesį po 35 kilogramus reikia išduoti 200 000 žmonių, tai reiškia 84 000 tonų grūdų per metus. Iš kur visi šie grūdai? Čia atvykdami aplinkui Romą nematėme milžiniškų javų laukų. Nei kitur Italijoje.
Romos imperijos „naftos telkiniai“
Atsakymas paprastas — grūdai atvežami iš tų imperijos vietų, kur jų auginama labai daug, pavyzdžiui, iš Sicilijos, Sardinijos, Ispanijos, Šiaurės Afrikos ir pirmiausia Egipto. Pagalvokite, iš visų šių vietovių atplukdoma daug daugiau grūdų nei reikia — net 200 000 tonų per metus.
Ypač Šiaurės Afrika ir Egiptas yra tikri Romos (ir likusios imperijos) „aruodai“. Trajano laikais gyvenęs istorikas Juozapas Flavijus patvirtino, kad vien tik Afrika, tai yra šiuolaikinis Tunisas, jei norėtų, galėtų maitinti Romą aštuonis mėnesius, o Egiptas — keturis. Žodžiu, Romos poreikius šios šalys galėtų patenkinti visus metus. Dabar suprantame, kodėl jos Romai buvo tokios strategiškai svarbios.
Tai tikrai buvo jos „Arabija“ su naftos telkiniais... Išties, kai nėra technologijų ir pramoninių mašinų, duona yra benzinas, priverčiantis veikti protus ir judėti raumenis — ir administracijos, ir amatininkų, ir kariuomenės, ir taip toliau. O juk anuometinis kepalas buvo dvigubai kaloringesnis, palyginti su mūsiškiu.
Tęsiant palyginimą su nafta, Romos laikais, kaip ir šiandien, būta tanklaivių — tai didžiuliai grūdų gabenimo laivai, plaukdavę per Viduržemio jūrą, vos tik leisdavo sąlygos (dėl jūros pavojų laivyba kasmet nuo lapkričio iki pirmųjų kovo dienų buvo nutraukiama).
Kai stojus geriems orams horizonte pasirodydavo šių didžiulių laivų burės, o žinia greitai pasiekdavo Romą ir pasklisdavo tarp gyventojų, buvo rengiama šventė. Mes, nuolat prekybos centruose turintys maisto, neįstengiame to suprasti. Tai vienas iš mūsų ir Romos imperijos visuomenės skirtumų.
Dar Romos laikais buvo „supertanklaivių“ — tai milžiniški laivai, neįmanomo dydžio kaip senovės laikams, pajėgūs plukdyti ypatingus grūdų krovinius. Galbūt keliaudami po imperiją dar jų sutiksime. Jie tokie dideli, kad, atplaukę į Italiją, nebando pasiekti kranto — pasilieka reide, o jų brangus krovinys pristatomas į uostą mažesniais laivais.
Grūdų maišai pirmiausia atplukdomi į Trajano uostą šalia Ostijos, iš ten prieš srovę kyla Tiberiu laivais, pritaikytais upių laivybai (naves caudicariae), tempiamais jaučių ar vergų. Šie laivai atplukdomi prie eilės prieplaukų tiesiog po Aventinu, čia grūdai iškraunami į milžiniškus sandėlius (horrea), kartais kelių aukštų. Juose laikoma ir kitokio žmonėms dalijamo maisto, ne tik grūdai. Viską labai kruopščiai prižiūri horreari.
Bet kaip sugebama įtikinti provincijas „padovanoti“ 200 000 tonų grūdų per metus Romos gyventojams? Paprastai — tai mokesčiai, kuriuos provincijos turi mokėti. Ir vietoje pinigų tai daro natūra. Mokesčiai dažniausiai mokami už visuomeninės žemės ūkio paskirties sklypų arba imperijos nuosavybės nuomą.
Neapolio Frederiko II universiteto profesorius Elio Lo Cascio atskleidė įdomų faktą, kad tokiu būdu pamaitinama nemažai miesto gyventojų (išskyrus vergus, atleistinius, svetimtaučius). Viską suskaičiavus, patenkinami pamatiniai šeimos galvos poreikiai, galbūt dar vieno šeimos nario (žmonos ar sūnaus), o tai leidžia jiems pinigus panaudoti kitokiu būdu, pavyzdžiui, įsigyjant kasdienio vartojimo prekių ar kitokio maisto. Taip įsukamas vienas iš ekonomikos ratų. Ir tai nėra mažas ratas, turint galvoje, kad Roma — didžiausias imperijos ir iš viso senovės miestas...
Štai dabar mūsų eilė. Markas prie stalo sėdinčiam anonos tarnautojui parodo savo plokštelę. Atmosfera labai laisva.
Perrašydamas datas tarnautojas plepa su savo grūdus skirstančiais kolegomis, pasakoja, kaip vakar per vakarienę vienas pažįstamas susimovė. Visi juokiasi. Bet atėjus laikui supilti grūdus, visi nutyla, ir atsakingas už skirstymą tiksliai atmatuoja išduodamus modii. Modius yra medinis ar geležinis kibirėlis, kuriame telpa apie šešis septynis kilogramus grūdų. Kad būtų apsisaugota nuo valdininkų sukčiavimo naudojant kiek mažesnius kibirėlius, jo viršus uždengtas geležiniu kryžiumi. Kiekvienas gali išmatuoti kryžiaus šonus ir įsitikinti, kad pamatuota teisingai.
Visas veiksmas yra beveik „artistiškas“ — kaskart vergas pila grūdus į modius, kol jį pripildo. Žinoma, susidaro nedidelis „kalnelis“ perteklinių grūdų, kuriuos atsakingas asmuo nubraukia tam tikra T formos mentele, vadinama rutellum. Jo sukamieji judesiai primena konditerį, kai šis lieja glazūrą ant torto, arba blynų kepėjo, paskleidžiančio tešlą karštoje keptuvėje.
Po kelių minučių maišas pilnas, ir Markas su visais atsisveikinęs išeina. Šį mėnesį tikrai turės duonos.
Pretorionas
Kitą rytą Markas įeina į parduotuvę — jam reikia naujos tunikos. Jo vilkėta visiškai išsipurvino, kai nešė tą maišą grūdų, o šie buvo permerkti kažkokio aliejingo skysčio. Dabar kai kurias matuojasi. Jos labai primena T formos marškinėlius iki kelių. Pasirinkimas didelis. Stebina faktas, kad galima pamatyti krūvas serijinės gamybos tunikų. Tai dirbtuvių, kuriose dirba daug darbininkų ir vergų, gaminys, jos tarsi pakeliui nuo amatininko iki pusiau pramoninės gamybos. Markas, padedamas pardavėjo, vis pataisančio medžiagą, kur susidaro klostė, matuojasi įvairias. Išsirenka paprastą, nespalvotais pakraščiais, be puošmenų, panašią į dėvimas daugumos Romos gyventojų. Ji iš graikiško lino, ir kai ją apsivelka, jaučia jos šiurkštumą. Po kiek laiko ji sušvelnės ir vilkėti ją bus maloniau. Sumoka 15 sestercijų (apie 30 eurų) ir išeina į gatvę, apšviestą akį rėžiančios rytmetinės saulės. Mūsų sestercijus ir vėl perėjo iš rankų į rankas. Dabar jis parduotuvės kasos patamsy, susimaišęs su daugybe kitų monetų, kiekviena iš jų turi savo kelionę, kiekviena turi papasakoti daugybę istorijų ir įdomybių. Tik jų niekas niekada nesužinos.
Bet nepraeis daug laiko ir mūsų sestercijus leisis į kelią padedamas kito kliento, atėjusio įsigyti subligaria, tai yra romėniškų apatinių, panašių į linines strėnjuostes — drobė apsukama aplink juosmenį, tuomet prakišama tarp kojų, taip ji pridengia intymiąsias kūno vietas.
Kitą rytą sestercijus jau naujo savininko rankose, šis nervingai jį sukioja. Vyro vardas Gajus Prokulėjas Rufas. Jo šeima kilusi iš Ispanijos, jeigu tiksliai — iš Augusto Asturikos (šiandieninė Astorga). Po mokymų laikotarpio tuoj pradės naują darbą. Jis apsirengęs kaip kareivis, bet nėra legionierius, privalantis ginti imperijos ribas, jis priklauso daliniui, kuris turi ginti „širdį“. Jis pretorionas. Ir šiandien pirmą kartą stos tarnauti imperatoriaus rūmuose Palatine.
Pretorionai nėra visų mylimi. Dar mažiau jie mylimi savo bendražygių — legionierių, saugančių sienas. Priežastis paprasta. Jiems netenka tarnauti kokiame nors imperijos užmirštame užkampyje, jie tarnauja turtingame gyvybės ir pramogų mieste — Romoje. Jie kasdien nerizikuoja būti nužudyti kokio nors barbaro. Nedreba šaltyje svetimoje šalyje, toli nuo namų. Ir vis dėlto gauna didesnį atlygį negu kiti legionieriai (šių užmokestis tik 100 sestercijų per mėnesį, tai yra apie 200 eurų), tarnauja trumpiau (šešiolika metų, o ne dvidešimt penkerius), gauna privilegijų išeidami į atsargą, turi geresnių galimybių būti paaukštinti, o jei į sostą žengia naujas imperatorius (turintis pamaloninti šiuos „asmens sargybinius“), gauna patrauklią piniginę premiją. To gana, kad jų randuoti kolegos į juos žiūrėtų su panieka ir pavydu, net su neapykanta. O ir gyventojai jų nemyli, nors ir gerbia dėl jų galios. Iš tikrųjų tai dalinys, turintis labai rimtą politinę įtaką. Pirmiausia dėl to, kad dažnai būna įsivėlęs į intrigas, kurios lydi vieno imperatoriaus nuvertimą ir naujo įžengimą į sostą.
Tai nereiškia, kad niekada nekariauja — kai imperatorius išvyksta į kampaniją, pretorionai seka jį. Bet ne visi. Iš dešimties kohortų, esančių Romoje, maža dalis lieka atsakinga už imperatoriaus rūmus ir nuosavybę. Prie pastarųjų ir prisijungs naujasis pretorionas.
Vyras atėjo švintant, kolegų priverstas laukti mažoje tarnybinėje patalpoje, sargybos kambarėlyje, nervingai žingsniuoja. Kad galėtum įeiti, reikia palaukti pamainos pabaigos. Taisyklių laikomasi labai kruopščiai. Tuomet išgirsta artėjant žingsnius. Durys atsidaro, ir apšviestas iš už nugaros krintančios saulės spindulių pasirodo visa uniforma apsirengęs pretorionas. Tai jo tiesioginis viršininkas. Ką tik vadovavo sargybos pasikeitimui, jo šalmas švyti auksinėmis puošmenomis, jis padabintas baltutėlių stručio plunksnų kuokštų „karčiais“, dėl to atrodo dar aukštesnis — pretorionai iš tiesų primena mūsų garbės sargybinius — aukšti, itin elegantiškomis uniformomis. Spalva — balta. Tunika baltutėlė, legionierių — priešingai, raudona. Tokia pati yra subarmalis vestis. Kas tai? Ar matėte tas ilgas ir plokščias klostes, kurios suformuoja romėnų karžygių statulų „sijonus“? Iš tikrųjų tai apatinė dalis odinio „švarko“ trumpomis rankovėmis, pamušto veltiniu — jis dėvimas po šarvais, iš po jų kyšo tik šis sijonas. Pamušalas saugo kūną nuo trynimosi į šarvų metalą ir sušvelnina smūgius mūšyje.
Žodžiu, pretorionai dėvi baltą uniformą kaip tyrumo simbolį. Žinoma, ginklai tokie patys — kalavijas, durklas, ietis ir skydas. O ant skydo pavaizduotas jų simbolis — skorpionas... Kodėl būtent skorpionas? Turint galvoje jų reputaciją, neatrodo, kad pasirinkti nuodingą gyvį yra protinga. Iš tikrųjų primena svarbią pretorionų sargybos pertvarką, Tiberijaus įgyvendintą... kai saulė buvo Skorpiono žvaigždyne.
Po visų būtinų formalių pristatymų vyresnysis nusiima paradinius šarvus, pakabina juos į spintą sargybos kambarėlyje ir palydi naujai tarnybon stojusį rekrūtą į pirmąją pažintį su imperatoriaus rūmais.
Šio naujojo sestercijaus savininko dėka dabar ištyrinėsime Romos imperatoriaus rūmus. Juk čia gyveno ir žmonėms vadovavo galingiausi senovės vyrai. Romos laikais tai Baltųjų rūmų atitikmuo.
Kol juos sekame, užduosime klausimą apie vietą, kur iškilę rūmai: kodėl iš visų Romos kalvų buvo pasirinktas būtent Palatinas?
Palatinas, čia viskas prasidėjo
Palatinas, be abejo, viena iš svarbiausių kalvų Romos istorijoje. Visi tai girdėjome. Kodėl ji tokia svarbi?
Anot legendos, Romulas ir Rėmas buvo vilkės užauginti oloje būtent ant Palatino. Ir ant šios kalvos nužudęs Rėmą Romulas 753 m. prieš Kristų įkūrė Romą.
Kad ir ką bylotų legenda, vienas faktas tikras. Čia rastos duobės nuo polių, ant kurių stovėjo pačios seniausios trobelės. Nuo pat VIII a. prieš Kristų Palatinas buvo gyvenamas. Gal čia gyveno ir ne Romulas su Rėmu, bet tikrai geležies amžiaus žmonės. Išsirinko šią kalvą, kadangi iš čia (ir nuo kaimyninio Aventino) galėjo kontroliuoti vienintelę vietą, kurioje įmanoma kirsti Tiberį — brastą prie Tiberio salos. Taigi, tai strateginė vieta ir ekonominiu požiūriu. Palatino ir Kapitolijaus papėdėje iš tikrųjų atsirado pirmosios Romos vietos, skirtos mainams — Foro Boario (galvijų turgus) ir Foro Olitorio (aliejaus).
Taigi romėnai neklydo, kai įsivaizdavo, kad ant Palatino yra Romos įkūrimo vieta, jos galios pradžios taškas. Tik įsivaizdavo tai fantastiškai — prieš Romulą ir Rėmą čia gyvenę dar ir graikai, jie buvo susitikę Herkulį, o paskui Enėją. Žodžiu, ant šios kalvos atsitiktinumo dėka susidūrė Romos gimimui reikalingos kilniausios sudedamosios dalys...
Kai miestas ėmė plėstis, kalvą pradėjo apgyvendinti svarbūs žmonės — patricijų šeimos, senatoriai.
Jie turėjo ištaigingus namus su mozaikomis, freskomis, vidiniais kiemais. Čia buvo įsikūrę beveik visi garsiausi Romos gyventojai — nuo Cicerono iki Katulo, Marko Antonijaus ir daugelio kitų.
Čia, ant šios kalvos, vieną dieną gimė ir būsimasis imperatorius Augustas. Suaugęs nusprendė čia ir gyventi — tai neįtikėtina, bet ir po dviejų tūkstančių metų greta stovintys Augusto ir jo žmonos Livijos namai vis dar išlikę ir lankomi. Įėję matome dar skaisčių spalvų freskų — karštos raudonos, gilios mėlynos, švytinčios žalios. Jaudulys apima pagalvojus, kiek kartų Augustas žvilgsniu jas glamonėjo, paskendęs nežinia kokiose mintyse.
Išlikęs ir „kabinetėlis“ mažas kambarėlis su kantriai restauruotais paveikslais ir dekoracijomis — tai vieta, kur Augustas mąstė, rašė, ilsėjosi. Nustebina savo paprastumu — galingiausias žmogus neskendėjo prabangoje. Romėnų laikais tai tikrai buvo pamoka visiems.
Tačiau Augusto palikuonys nebuvo tokie kuklūs.
Per šimtmetį Palatinas radikaliai pasikeitė. Kol tapo unikaliais, milžiniškais ir prabangiais rūmais, kuriuose gyveno daugelis imperatorių.
Dar ir šiandien, jei kopiate pėsčiomis iš Romos forumo pusės, palikdami už nugaros turistų keliamą chaosą, staiga atsiduriate tyloje ir žalumoje tarp įspūdingų imperatorių rūmų griuvėsių. Čia gera prisėsti ir paskaityti arba paprasčiausiai sustoti ir pagalvoti — jūs esate vienoje iš istorijos širdžių. Čia gimė mūsų būdas galvoti, gyventi — mūsų pasaulis.
Romos imperatorių rūmai
Du pretorionai stovi priešais milžinišką pastatą, pilną marmuro, kolonų ir statulų. Jis katedros dydžio. Bet tai tik rūmų pradžia...
Pastatydino šį nepaprastą statinį Domicianas baigiantis I a. po Kristaus (Tiberijus jau buvo pastatęs mažesnį).
Jo architektas Rabirijus turėjo nuostabią idėją — padalyti rūmus į dvi dalis. Viena vieša, kur imperatorius „dirbo“, kita privati, kurioje gyveno ir ilsėjosi. Žinoma, abi skendėjo prabangoje.
Sekame paskui du kareivius, dabar žengiančius po kolonada. Pirmiausia patenkame į pretorionų sargybos dalinį — salę, šiandien vadinamą „lararijumi“ tai savotiškos mažos kareivinės, jų sienos tvarkingai nukabinėtos ietimis ir kalavijais. Tikra ginklinė. Iš šio kambario kontroliuojamas įėjimas į rūmus.
Jie abu vilki togomis, jos rūmuose privalomos, visai kaip šiomis dienomis švarkas ir kaklaraištis einant į Kvirinalį — senatą ar parlamentą.
Vyresnysis atidaro duris ir praleidžia jauną pretorioną pirmą. Daro tai su šypsena, nes žino, kokį įspūdį rūmai padarys dvidešimtmečiui vaikinui. Šis peržengia slenkstį ir apstulbintas nutyla. Jie įeina į didelę salę, kur imperatorius skiria priėmimus. Tai Aula regia, sosto salė. Jo žvilgsnis pražūva įspūdingoje ir nuostabioje aplinkoje — jausmas toks, kokį šiandien patiriame įžengę į Šventojo Petro baziliką. Tai labai aukšta patalpa, visa padengta brangiu marmuru.
Aplinkui jaunasis pretorionas mato labai gražias raštuoto marmuro kolonas ir sienas, padengtas daugiaspalviu marmuru. Nišose stovi juodo bazalto statulos. Iš karto atpažįsta dvi iš jų — Herkulio ir Apolono (rastos XVIII a., dabar jas galima apžiūrėti Parmos archeologijos muziejuje). Tai iškilminga vieta, prabanga čia tiesiog apčiuopiama. Jaunuolis instinktyviai pakelia akis. Aplinkui išdėstyta antra kolonų eilė su arkomis, papuoštomis įvairiaspalvio marmuro plokštėmis. O virš jos atsiveria platūs langai, pro kuriuos sklinda tyliai ant grindų gulantys šviesos pluoštai.
Lubos, galbūt aukštesnės negu 20 metrų, kesoninės, jas prilaiko tvarkingai išrikiuotas statramsčių „miškas“. Iš čia sunku įžiūrėti, bet atrodo, kad tai auksu padengtas medis, jis nepaprastai meniškai išraižytas gabiausių tų laikų amatininkų.
Vaikinas eina toliau. Atrodo pritrenktas. Šis kambarys 40 metrų ilgio ir kiek mažiau nei 30 metrų pločio (taigi, yra net didesnis nei garsioji Garbės sargybos salė Kvirinalyje, kur prezidentas sako kalbas didžiausioms auditorijoms...)
Dabar jo žvilgsnis įsmeigtas į žemę — grindys pramaišiui išklotos žalio ir raudono marmuro valgomojo stalo dydžio kvadratais nelyg šachmatų lenta, ir taip toliau. Atrodo lyg marmurinio legiono rikiuotė.
Jaunasis pretorionas sustoja ant pro langus krintančios šviesos ploto. Jo kūnas atrodo apgaubtas švytinčia aureole, kontrastuoja su aplinkinių nišų prietema. Priešais jį pusapvalė absidė su marmurine platforma, ant jos — imperatoriaus Trajano sostas... Taigi čia sėdi ir iš čia vadovauja galingiausias pasaulio žmogus, čia jis vykdo teisingumą. Vaikinas stovi suakmenėjęs.
Sostas jau kuris laikas nenaudojamas, kadangi Trajanas toli nuo čia, kariauja rytuose su partais, priešais iš Azijos.
Bet kai jis būna Romoje, būtent šioje salėje skiria priėmimus, čia susitinka su pasiuntiniais, čia vyksta imperatoriaus salutationes. Jei Roma yra imperijos širdis, čia yra Romos — taigi ir visa ko — širdis. Šiurpuliukai nupurto pagalvojus, kaip čia buvo kuriama istorija, kokie sprendimai buvo priimti būtent čia. Sprendimai, dabar atsidūrę mūsų istorijos knygose...
Ši salė nėra tik didis architektūros šedevras, tai dar ir politinis „įrankis“. Norėta, kad ji iš pirmo žvilgsnio priblokštų imperijos turtu ir galia. Čia užsieniečių delegacijos, apstulbintos pastato dydžio ir prabangos, imperatorių buvo priimamos beveik tris amžius.
Juodu tęsia apžiūrą.
Atsiveria durys, matyti didelis kiemas, apsuptas geltono marmuro kolonų. Beveik visą kiemą užima didžiulis kvadratinis baseinas, kurio viduryje trykšta fontanas, o jį juosiančiame aštuonkampio formos marmuriniame labirinte žaidžia vanduo.
Vyresnysis aiškina jaunuoliui šio pareigas, vidaus taisykles, kaip keičiasi pamainos ir taip toliau, bet vaikinas labai išsiblaškęs. Praėjus pro baseiną, atsiveria kitos durys. Tai imperatoriaus valgomoji salė, ji tokios pačios formos kaip ir Aula regia, toks pat marmuras ir papuošimai, bet mažesnė. Ši triklinijaus salė, dar vadinama Coenatio Iovis, priklausomai nuo metų laikų, keičia temperatūrą. Po spalvotomis marmurinėmis grindimis yra tuščių ertmių, į kurias žiemą leidžiamas šiltas vanduo, kaip termose. O vasarą orą gaivina du fontanai su nimfomis, juose žaidžia vanduo — jie matyti pro plačius langus abiejose salės šonuose. Trajanas valgo gulėdamas didžiulės pusapvalės nišos viduje, ant kiek pakylėtų grindų.
Įeiname į imperatoriaus namus
Jaunasis pretorionas eina į patalpas, kur gyvena imperatorius. Ši antra rūmų dalis (Domus Augustana) sudaro vieną bloką su ta, kurią ką tik matėme (Domus Flavia), ir driekiasi per du aukštus, taip išnaudojamas kalvos nuolydis. Pagalvokite, žemesnio lygio grindys yra dvylika metrų žemiau nei viršutinio aukšto, tai prilygsta keturių aukštų namui... Tai tikrai milžiniškos gyvenamosios patalpos.
Du pretorionai eina per labai aukštų lubų salę, joje aidi tik jų žingsniai. Mažesnėse čiurlena nedideli fontanėliai. Juos lydi nepaprasta biustų, marmurinių dirbinių ir graikiškų statulų kolekcija. Tai galbūt vienas iš pačių gražiausių senovės meno „muziejų“. Bet to niekada nesužinosime... Amžiams bėgant viskas buvo išplėšta. Šedevrų neįmanoma suskaičiuoti — nuo freskų iki skulptūrų, architektonikos išradimų, kuriuos pamatė du pretorionai. Bet porą galima paminėti. Nustebina didžiulis baseinas, apsuptas elegantiškos kolonados, — jo centre iškyla „sala“ su maža šventykla, skirta Minervai. Hadrianas šią idėją pakartojo savo garsiojoje Tivolio viloje.
Atvėrę duris du pretorionai pastebi dar vieną stebuklą — jie staiga atsidūrė mažame Edene. Tai šešiasdešimties metrų ilgio ir penkiasdešimties metrų pločio sodas. Iš viršaus jaunuolis mato medžius, kvepiančius krūmus, geometrinių formų gėlynus, fontanus, meno kūrinius... Yra ir paukščių, pavyzdžiui, balandžių ir povų. Aplink eina dviguba, tai yra dviejų aukštų, kolonada. Lengva įsivaizduoti čia medituojantį ar bendraujantį su kokiu nors draugu imperatorių. Tylūs vergai prižiūri sodą. Net jei imperatorius ir augusta38 yra toli, viskas tvarkoma ir valoma kiekvieną dieną, tarsi imperatoriškoji pora turėtų grįžti bet kurią akimirką. Į vazas ant stalų įvairiose salėse kasdien net merkiamos šviežios gėlės.
Jaunuolis salėse matė sukiojantis labai mažai žmonių. Kur tarnai? Vyresnysis parodo jam besileidžiančius laiptus. Netrukus nulipa į rūmų „techninę“ dalį. Tai tunelis, kur vaikšto vergai, tarnai su įrankiais, karučiais ir taip toliau, bet taip pat ir pretorionai. Visa tai, kad nebūtų trukdoma viršutiniams aukštams (taip pat Hadrianas įrengė savo vilą Tivolyje).
Kadangi imperatoriškosios poros nėra, galima laisvai pasivaikščioti po įvairias patalpas. Jei jie su sargyba ir palydovais būtų čia, viskas vyktų kitokiu ritmu.
Du pretorionai net galėjo apžiūrėti imperatoriaus termas, jos maitinamos Klaudijaus akveduko atšaka. Paskutinė kelionės atkarpa įspūdinga. Saulėlydžio akimirką jie pasirodo balkone, išeinančiame į Didįjį cirką.
Kai Trajanas žiūri iš šio balkono, aplinkui jį plyti Roma, o raudonas saulės diskas jam lenkiasi, tikrai turi atrodyti, kad visas pasaulis yra po jo kojomis.