Afrika

IMPERIJA BE RASIZMO

Atvykimas į Kartaginą

Karštas Afrikos vėjas pučia į jūreivių ir keleivių veidus. Atneša žemės kvapą, jis kitoks nei Pocuolio pakrantėse. Jame nėra europietiškų krantų aromatingos natos. Čia jaučiamas sausas ir dulkėtas dykumos oras.

Kartagina įėjo į istoriją savo galia ir žlugimu. Ją įkūrė finikiečiai, valdant jų palikuonims kartaginiečiams, ji tapo itin galinga Viduržemio jūros šachmatų lentoje ir krito nušluota romėnų, kurie ją sugriovė iki paskutinio akmens ir net nubarstė griuvėsius druska, kad niekas iš senosios kartaginiečių civilizacijos neatgytų.

Romėnų atstatytas miestas yra visiškai naujas, net ir savo išplanavimu, neturi nieko bendra su pūnų miestu... Taip buvo negrįžtamai atverstas visiškai naujas istorijos puslapis, vienas iš įspūdingiausių.

Bet šis tas liko — uostas, kur dabar įplaukia laivas „Europa“. Jį romėnai išlaikė ir pritaikė savo reikmėms.

Pirma jo dalis yra platus septynių hektarų keturkampis. Lėtai plaukiame vidun, traukiami vilkiko — tai yra valties, kurią irkluoja šeši stiprūs negrai. Prie molų matome lyg judama platforma filmuojamą išsirikiavusią eilę prisišvartavusių laivų, iš kurių iškraunamos prekės. Priešais be tvarkos prabėga daugybė kasdienio uosto gyvenimo kadrų: virtinė krovėjų, ant pečių tempiančių maišus, mažos laivybos bendrovės savininkas, rėkiantis ant pavaldinio, karštai apsikabinę du draugai, vienas iš jų ką tik išlipo iš laivo. Vyriškis, atsisėdęs ant kelių virve surištų maišų, graužia nagus, du vergai eidami vienas paskui kitą ant ilgo pagalio neša tabaluojančią amforą, tarsi medžiotojai, nudobę didelį grobį... Veidai ypatingi. Nors čia ir „tarptautinis“ uostas, bet vyrauja tamsus gymis ir garbanoti plaukai. Esame kitame žemyne.

Laivas praplaukia keturkampį baseiną ir patenka į kitą, jis keistos ir labai originalios formos — primena „Žvaigždžių karų“ kosminę bazę. Tobulai apskritas, viduryje — taip pat apskrita sala. Aplinkui matyti koridoriai, iš kurių išplaukdavo kartaginiečių karo laivai. Šių jūros plėšrūnų urvus dengė ilgas apskritas stogas. Viskas baltutėlės spalvos, primena šiuolaikinio architekto kūrinį. Kaip iš karo „avilio“ iš šių angų galėjo „išlėkti“ du šimtai dvidešimt pulti pasirengusių galerų. Salos viduryje buvo įsikūrusi vadovybė.

Romėnai išlaikė statinį, bet pakeitė jo paskirtį — iš karinio jis tapo prekybiniu. Saloje pastatė šventyklą, o ilgi ir siauri karo laivų baseinai išnyko ir užleido vietą prekių sandėliams. Apskritą uosto vandens veidrodį supa įspūdingos afrikietiško marmuro kolonos. Tai nuostabus vaizdas — įsivaizduokite, kad burlaiviu įplaukiate į užtvindytą Šventojo Petro aikštę, supamą garsiosios Bemini kolonados... Panašiai jautiesi stovėdamas Kartaginos uoste. Prisišvartuojame tarp dviejų laivų, vienas atplaukęs iš Egipto Aleksandrijos, kitas iš Kretos.

Vairininkas ir jūreiviai dabar laivagalyje, kur prie mažo aukuro atlieka padėkos, kad laimingai atvyko į vietą, apeigas. Vairininkas trupina virš ugnies maistą ir taria kažkokius šventus žodžius. Taip daroma visuose laivuose ir išvykstant, ir atplaukiant į uostą. Vėliau dar nueis į šventyklą paaukoti voto dėl išvengto pavojaus. Ir ne jis vienas taip padarys.

Romėnų muzikos žvaigždė

Veidai pavargę, bet laimingi. Dar reikia nuspręsti, ką daryti su jūroje sužvejota moterimi. Ji viena, neturi nė aso. Taigi visi laivo keleiviai surengia rinkliavą, kad jai bent ką nors duotų. Nedaug surinko, tiesa, bet pakaks susirasti nakvynei, pavalgyti ir gal įsigyti naują tuniką. Paskui turės suktis.

Paskutinis jai kažką duoda mūsiškis jūreivis. Vairininkas jam drąsinamai pliaukšteli per petį — jūreivis ištiesia kelias monetas. Vairininkas labai gerai žino, kad šie pinigai ne jo... Todėl privertė jį jų nusikratyti dėl kilnaus reikalo. Taigi, ir vengdamas blogos akies, ir pastūmėtas bendrų, ir dar dėkodamas už išvengtą pavojų, pasiūlo moteriai pavogtas monetas. Tarp jų ir mūsų sestercijus. Moteris sutrikusi kukliai dėkoja. Ji vis dar ištikta šoko.

Garsas apie jos laivo sudužimą ir apie tai, kad ji vienintelė išsigelbėjo, greitai pasklido po miestą. Moteris, Eliją Sabina, yra labai ypatinga... Ji muzikantė ir dainininkė virtuoze — artibus edocta52, sakoma apie ją. Tikrai, ji labai vertinama savo gyvenamame mieste Akvinke (Budapešte). Ilgi šviesūs plaukai, labai šviesios akys ir dar ūgis iš pirmo žvilgsnio išduoda jos šiaurietišką kilmę.

Jos antkapinė stela archeologų buvo rasta būtent Akvinke. Ją perskaičius sužinota daug dalykų apie moterį, pavyzdžiui, apie jos karjerą. Iš pradžių skambino styginiu instrumentu, galbūt citra ar mūsų gitaros pirmtaku (pulsabat pollice chordas). Gnaibydama stygas, dainavo labai gražiu balsu (vox ei grata fuit). Buvo tokia gabi, kad greitai sėkmingai perėjo prie kito instrumento — vandens vargonų.

Romėnų laikais šis instrumentas atitinka fortepijoną, jis naudojamas kiekviename tam tikro lygio muzikos renginyje. Juo skambinama kameriniuose koncertuose domus nedideliam žmonių būriui, taip pat amfiteatruose gladiatorių kovose, kai reikia sukurti ypatingą foną ypač dramatiškomis akimirkomis.

Apie Eliją Sabiną žinome dar šį tą — ji buvusi vergė, atleistinė, ištekėjusi už savo muzikos mokytojo (bet šią akimirką ji dar netekėjusi). Graži meilės istorija. Ir čia yra viena įdomybė — jos būsimasis sutuoktinis taip pat groja vargonais, yra II Adiutrix53 legiono legionierius. Jis buvo dislokuotas Britanijoje, Trajano perkeltas į Akvinką, netrukus nedidelis būrys buvo pasiųstas čia, į Afriką. Ji plaukė pas jį, kai laivas sudužo...

Eliją Sabina dabar viena mieste, kurio nepažįsta, provincijoje, kurioje niekada nėra buvusi, ir žemyne, apie kurį tik girdėjo kalbant. Jos sužadėtinis toli dykumoje ir nežino apie jos dramą. Ką dabar daryti?

Kaip tapti dievybe

Laimė, naujiena apie sudužusį laivą pasiekė kitos moters ausis. Tai svarbi ponia.

Sekstija Peducėja, toks jos vardas, yra Kvinto Peducėjaus Speso dukra ir priklauso kilmingai Kartaginos šeimai.

Tai aukšta, ištįsusi moteris su giedra ir patrauklia šypsena. Jos tamsi oda ir ilgi garbanoti plaukai atskleidžia, kad ji kilusi iš tolimų protėvių pūnų.

Ji žynė, tiksliau – flamincia, tai yra dvasininke, kuri rūpinasi tik vienos dievybės garbinimu, tai archeologai sužinojo iš jos antkapinės stelos.

Vieną iš tokių buvome sutikę Romoje, Oktavijos portike. Čia jos kolegė. Ir ji rūpinasi šiek tiek ypatinga dievybe... imperatoriumi Augustu. Išties, be Jupiterio, Marso ar Kvirino, imperijos metais atsirado imperatorių ir jų šeimynykščių, po mirties paverstų dievybėmis, kultai. Įsivaizduokite, kad mūsų respublikos prezidentas ar vyriausybės vadovas miręs būna „beatifikuotas“ ir tampa kartų kartas garbinama dievybe, jam statoma daugybė šventyklų, jam tarnauja žyniai, smilkomi smilkalai, atnašaujamos aukos, prašoma malonės, švenčiamos atitinkamos šventės — „Kalėdos“ ar „Velykos“... Tai vienas iš didžiųjų mūsų ir Romos imperijos skirtumų.

Romėnų laikais pirmasis imperatorius Augustas ir jo žmona Livija, vertinti kaip „tobula pora“, davusi pradžią imperijos amžiui, tapo dievybėmis — dabar kiekviename imperijos mieste turi dešimtis šventyklų, skirtų tik jiems. O apeigas atlieka būtent flamines ir flaminicae. Kaip čia, Kartaginoje.

Būti dvasininku turi pranašumų — šių pareigų nori visi vietos elito atstovai, kadangi jos iškelia kitų akyse. Tai pirmiausia moterų pranašumas, kadangi atvirai vyriškoje visuomenėje tokiu būdu galima užimti svarbias visuomenines pareigas, paprastai esančias tik vyrų rankose.

Vos sužinojusi apie Elijos Sabinos dramą, Sekstija įsako savo vergams ją rasti. Jie užtrunka neilgai. Kai dvi moterys susitinka, tarp žynės ir atleistinės griūva visos socialinės kliūtys. Greitai nusistovi tobula santarvė.

Kelias dienas Sabina vieši Sekstijos namuose. Ir ją visur lydi. Išties, tai labai gyvybinga moteris, imasi pačios įvairiausios veiklos mieste, ne tik religinės. Pirmiausia skatina daug iniciatyvų Kartaginos labui.

Įtakingieji, miesto gyvenimo rėmėjai

Matome svarbų romėnų visuomenės bruožą. Turtuolių „altruizmą“ miesto ir jo gyventojų atžvilgiu. Žynė iš tikrųjų leidžia savo šeimos pinigus ką nors dovanodama Kartaginai. Tą patį daro ir kitos įtakingos šeimos, pavyzdžiui, apmoka svarbių paminklų restauravimą, dovanoja statulų arba, atsižvelgiant į metus, paskirsto milžiniškas sumas bendruomenei, rengia keturkinkių lenktynes ar gladiatorių kovas ir taip toliau.

Visa tai puikiai telpa į tikslų savireklamos bendruomenės akyse piešinį, kuriamą įtakingiausių kiekvieno miesto šeimų. Tai būdas atnaujinti sutartis ir įgyti šlovę, tarp kitko, tai vyksta ir šiandien. Kartais šeimos tiesiog lenktyniauja, kieno dovana bus svarbesnė.

Tačiau šiais laikais beveik visuomet tikimasi ekonominės grąžos, o romėnų laikais dovanos yra oficialiai „nuostolių fonde“ ir atitinkamam asmeniui suteikia tik prestižo.

Iš tikrųjų kiekvienas turtingas romėnas turi moralinę pareigą investuoti į miestą, kuriame gyvena, kadangi tai visų gyvenimo atskaitos taškas — tai svorio centras, apie kurį sukasi visa romėnų visuomenė. Mes sakome Noblesse oblige, tai reiškia, kad turtingas žmogus turi įsipareigojimų bendruomenei.

Šiandien tokia veikla reta, ir ją vadiname filantropija. Bet romėnų laikais ji tiek paplitusi, kad didžioji dalis po imperiją išsibarsčiusių didingų paminklų, statulų, teatrų ir amfiteatrų yra turtuolių dovanos. Dažnai jų vardai aiškiomis raidėmis išraižomi marmure. Jei nebūtų buvę šios etinės pasiturinčiųjų pareigos, šiandien archeologinių kasinėjimų vietos būtų visai kitokios, pirmiausia gerokai skurdesnės.

Kad suprastume, jog dosnumas iš tikrųjų buvo visuomeninė pareiga, pagalvokite dar apie vieną stebinamą Trajano idėją — jis Italijoje sukūrė pagalbos vargšams vaikams sistemą, ypač kaime, laiduodamas jiems nuolatines dotacijas maistui pirkti. Tai buvo pagalba, skirta būtent vaikams, neturintiems jokių arba beveik jokių galimybių išgyventi, jie turbūt Trajanui padarė didžiulį įspūdį.

Žinoma, ši iniciatyva buvo skirta vien tik Romos piliečių, bet ne vergų vaikams. Bet vis dėlto stulbina toks jautrus ir „šiuolaikiškas“ požiūris į vaikus tokioje senovėje. Labai daug trečiojo pasaulio šalių panašių programų neturi (jei tuo nepasirūpina nevyriausybinės savanorių organizacijos).

Tai Institutio alimentaria. Apie ją žinome dar ir dėl garsios Vėlėjos lentos, vieno iš ilgiausių įrašų bronzoje, mus pasiekusios iš romėnų laikų ir archeologų atrastos šio mažo miestelio Pjačencos provincijos griuvėsiuose.

Trajanas asmeniškai paskolino lėšų iš savo turimų fondų žemdirbystės ūkių savininkams įvairiose Italijos srityse už penkių procentų palūkanas fondui išlaikyti, reikalaudamas garantijų — užstatytų žemių.

Už palūkanų pinigus buvo perkamas maistas vargstantiems vaikams, taip buvo užtikrintas nuolatinis daugelio metų lėšų srautas, kad vaikai turėtų ateitį.

Kai vargšams vaikams dalijama labdara (pavyzdys — imperatorius), kai aukojama paminklams mieste statyti, tai daro turtingieji. Dar ir tuo romėnų visuomenė pasirodo esanti kitokia nei mūsų įsivaizduojama žiūrint filmus ar skaitant romanus. Tai visuomenė, kai kuriais bruožais primenanti mūsiškę.

Imperatorių spalvos

Galiausiai po kelių dienų ateina žinia, kad susisiekta su Elijos Sabinos sužadėtiniu. Jis yra dykumų gilumoje su II Adiutrix legiono daliniu. Kad jie galėtų susitikti, žynė organizuoja kelionę vežimu. Ir palydės dalį kelio — išties jau seniai nori pamatyti savo brolį, gyvenantį Bula Regijoje, šis miestas įsikūręs kelyje, kuriuo turės važiuoti.

Ankstų kitos dienos rytą dvi moterys su nedidele palyda išvažiuoja iš Kartaginos.

Važiuoja carruca, panašia į tą, kokią matėme Provanse, bet lengvesne, atsižvelgiant į klimatą, jos viduje elegantiškos pagalvės ir spalvoti šydai — justi moteriška šeimininkės ranka.

Pakeliui Eliją Sabina kažką pastebi ir įsižiūri pro langelį. Pakelėje mėtosi moliuskų kriauklės — iš pradžių nedaug, paskui vis daugiau, galiausiai jų ištisos krūvos. Čia milžiniški kiekiai sutrupintų ir paliktų kepinančioje saulėje kriauklių, jos net išbalintos. Laukai prie kelio primena sąvartynus po atviru dangumi.

Tai didžiulės purpuro gamybos, sakytume, Romos imperijos spalvos, įmonės atliekos.

Purpuro spalvos pigmentas, naudojamas patiems vertingiausiems audiniams dažyti, gaunamas iš purpurinės sraigės (Haustellum brandaris) — jis aptinkamas mažame maišelyje jos kūno viduje. Bet jo yra labai mažai, praktiškai lašelis kiekviename gyvūne. Todėl išilgai kranto išdėliotomis povandeninėmis varžomis reikia sugauti milžiniškus kiekius šių pilvakojų.

Tada laukia sudėtingas procesas — gyvūną reikia ištraukti rankomis, jei jis per mažas, tenka sutraiškyti kiautą girnomis, kelioms dienoms palikti mėsą saulėje, o tada viską virti švininiame inde. Galiausiai pašalinus nešvarumus gaunamas pigmentas. Plinijus Vyresnysis jį puikiai apibūdina: „...tai prabangi raudona, beveik juoda švytinti spalva.“

Kiekvienas pigmento gramas slepia tikras moliuskų žudynes. Tai paaiškina, kodėl jis toks brangus ir net laikomas prabangos preke, kaip šilkas.

Kam jis reikalingas? Aišku, togoms bei medžiagoms dažyti, bet tai ir statuso simbolis, kaip ir vėl paaiškina Plinijus Vyresnysis: „...jis atskiria senatorių nuo raitelio, naudojamas dievams pamaloninti, priverčia sužėrėti kiekvieną drabužį — per triumfą jis sumaišomas su auksu. Todėl tebūnie atleista purpuro beprotybė...“

Iš tiesų galima kalbėti apie beprotybę — nors ne romėnai atrado ir sukūrė būdą išgauti purpurą, bet būtent jie pakėlė gavybą į tokį „pramoninį“ lygį, kad išnaikino purpurines sraiges didžiulėse Viduržemio jūros pakrančių srityse. Tai dar vienas grėsmingas romėniškosios globalizacijos poveikis, stebėtinai primenantis tai, ką matome šiandien, kai kalbame apie poveikį aplinkai...

Vežimas pravažiuoja pro įmonę, tvyro nepakeliamas dešimčių tūkstančių saulėje džiūstančių moliuskų dvokas. Tai „pūvančios“ jūros kvapas. Ir jis lydi ištisus kilometrus. Taip atrandame įdomų faktą — šios įmonės visuomet įrengiamos (priklausomai nuo vyraujančio vėjo) atsižvelgiant į tai, kur yra gyvenamieji centrai, kad jų neužplūstų šie šlykštūs kvapai.

Kelionė per imperijos ūkio „seifą“

Keliautojai kerta visiškai kitokią Šiaurės Afriką nei pažįstame dabar. Viskas labai žalia, primena Ispaniją ar Pietų Italiją. Ir vis dėlto esame Africa Proconsularis provincijoje, apimančioje dabartinį Tunisą, dalį Alžyro ir Libijos.

Eliją Sabina, siūbuojama vos šokčiojančio vežimo, atranda pasaulį, apie kurį nieko nežinojo. Kaip ir mes — pastebime daugybę ūkių, plytinčius įdirbtus laukus, žodžiu, tikras „imperijos aruodas“ lygiai kaip ir Egiptas. Ir tai ne tik grūdai.

Gausu figmedžių ir kitų vaismedžių, vynuogienojų ir pupelių. Bet tikrasis šių vietų tūzas rankovėje yra aliejus. Pradedant laikais, kuriais keliaujame, jo gamyba išauga taip, kad rimtai konkuruoja su itališku ir ispanišku. Tai galima suprasti iš amforų, kurias archeologai atrado kasinėdami ir šių laikų nuskendusiuose laivuose — afrikietiškos kilmės amforos pamažu pakeičia gamintąsias Italijoje.

Vilkstinė, beveik kaip šiandien greitkeliuose, sutinka „vilkikų“ pilnų prekių, gabenamų į Romą ir likusią imperiją. Matome, kad Šiaurės Afrika eksportuoja daug daugiau negu importuoja. Audiniai, vilna, stalo indai, prie jų prisideda iš pakrantės išgabenama mediena ir marmuras. Tai tikras imperijos ūkio seifas.

Priešpriešiais lėtai juda krovininis vežimas. Jo ratai be stebulių, panašūs į apskritus stalus, sulig kiekvienu sukiniu girgžda. Juose pastebime dideles medines dėžes — vienos iš jų apačioje — ryškiai raudonos spalvos dėmė, tai kraujas. Taip suprantame, kad joje vežamas pagautas gyvūnas. Greičiausiai leopardas ar koks kitas žvėris. Visose dėžėse uždaryti laukiniai žvėrys, skirti Koliziejui. Neįtikėtinas absurdas — reikia titaniškų pastangų sugauti žiaurų žvėrį, paskui nuvežti į kitą žemyną... kad per akimirką būtų užmuštas amfiteatro arenoje. Vežimas, lydimas kankinamo ratų girgždesio, pradingsta už posūkio.

Kiek vėliau praeina kitos gyvos prekės — vergai. Tai labai tamsios odos afrikiečiai, kas žino, iš kur jie. Buvo sučiupti, kai ėjo pasisemti vandens į upę šalia savo kaimo, o gal buvo antpuolis... Kiekvieno istorija vis kitokia. Tačiau visų laukia tas pats likimas — vergija, visiškas laisvės praradimas, netrukus galbūt mirtis kokioje nors amfiteatro arenoje arba lėtesnė mirtis ūkyje. Po kelerių metų dauguma tų, kuriuos dabar matome surakintus grandinėmis ir antkakliais, bus mirę...

Pastatyti miestą dykumoje

Sustojimas Bula Regijos mieste reiškia, kad moterims laikas išsiskirti. Ir kitą dieną Eliją Sabina atsisveikina su žyne. Toliau keliaus viena susitikti su sužadėtiniu, jai naudotis atiduotas kitas vežimas. Turės mažą palydą — ir čia grobiami žmonės, dažniausiai neapgyvendintose vietose, pro kurias keliauja. Bet kur jos sužadėtinis legionierius? Jis įgyvendina vieną iš drąsiausių romėnų laikų projektų. Tai yra nuo pagrindų stato miestą Šiaurės Afrikos gilumoje.

Išties, visi pagrindiniai miestai prie Viduržemio jūros iškyla netoli pakrantės, jei ne visai ant kranto. Kam vykti į plokščiakalnį, 1000 metrų aukštį, penkių dienų kelionės nuo Kartaginos atstumu? Be to, čia nieko nėra — esame netoli imperijos sienų... Tai projektas, kurį galime palyginti su Las Vegaso atsiradimu — jis irgi per naktį pastatytas dykumoje. Azartinių lošimų sostinės tikslas yra uždirbti, o Tamugadžio, taip pavadintas miestas (dabar Timgadas), tikslas visai kitas — nugalėti tautas. Bet ne ginklu, kaip pamatysime netrukus.

Eliją Sabina ilgai keliauja per išdegusią vietovę svilinant saulei. Tokia saulė, rodos, slegia kiekvieną daiktą, net garsus. Pusiau dykumos gamtovaizdis yra neaprėpiamas, bet tylus. Kaukši tik arklių kanopos ir girgždi vežimo ratai, riedantys suplūktos žemės ir žvyro keliu. Visą kelionę Eliją Sabiną lydi neįprastas svaigus kvapas — saulėje kepančių augalų.

Tai, ką pamato ryte, neįtikėtina. Priešais jos akis iš niekur išnyra miestas. Viduryje kiek banguoto plokščiakalnio, virš kurio kyla Aurarijaus kalnų masyvas (dabar Oreso kalnai). Po gamtoje praleistų dienų pasirodo termos, teatras, turgūs, parduotuvės, forumas, šventyklos... Atrodo lyg miražas. Palydos vyrai, pastebimai patenkinti, paragina arklius. Į miestą įlekia šuoliais. Kažkoks vyriškis pašoka ir puola beveik į gatvės vidurį jų stabdyti. Jis gerai sudėtas, raumeningas, plaukai trumpi ir juodi. Tai Elijos Sabinos sužadėtinis. Laukė jos prie miesto vartų. Vežimas sustoja, sužadėtiniai susitinka. Jų apsikabinimas ilgas ir stiprus. Tarsi norėtų nuvyti mintį, kas būtų galėję atsitikti, jei mūsų laivas „Europa“ nebūtų savo kelyje sutikęs tų kelių medinių lentų, į kurias mergina buvo beviltiškai įsitvėrusi.

Tegul jie eina. Turi daug ką vienas kitam pasakyti... Ji šiame mieste pasiliks ilgai. Sužadėtinio dalinys čia buvo atsiųstas pabaigti miesto statinių, pradėtų kitų legionierių, veteranų iš III Augusto legiono.

Pagal tradiciją, kaip jau turėjome progos papasakoti, kai legionieriai po dvidešimt penkerių metų tarnybos išeina į pensiją, gauna diplomą — tai ištrauka iš netoli Romos forumo, dievo Augusto šventykloje, pakabinto oficialaus akto, kuriuo visada suteikiama žemės, kad galėtų tuoktis, auginti vaikus ir sulaukti senatvės. Tai beveik visuomet pakraščių žemės, kartais ką tik nukariautos, skirtos kolonizuoti — kaip šiame plokščiakalnyje.

Šie veteranai buvo tiesiog paprašyti pastatyti miestą. Ir jie per visus šiuos metus tai padarė. Miestas pradėtas statyti 100 m. po Kristaus ir dabar jau įgijo savo veidą, nors dar trūksta daugelio dalykų. Veteranai atliko puikų darbą — Tamugadis užima 12 hektarų ir pastatytas su romėnams būdingu tikslumu. Šimtas dvidešimt kvartalų išdėliota pagal puikų planą, su pagrindinėmis gatvėmis (cardo maximus, decumanus maximus), mažesnėmis gatvėmis, visuomeniniais pastatais, šventyklomis... Žodžiu, visais pagrindiniais romėnų miesto statiniais. Pagal koncepciją tai sumažinta Romos kopija.

Kam visos šios pastangos? Kodėl Trajanas įsakė savo veteranams atvykti čia?

Oazė dykumoje

Mintis labai įdomi. Roma nukariaudavo tautas jėga ir ginklais, kurie, kaip matėme, siaubingai veiksmingi. Čia pasielgta kitaip. Tamugadis, kaip miestas, yra tobulas, kadangi tai romėniškumo „vitrina“ Jo tikslas — palenkti regiono tautas ne ginklu, bet romėnišku gyvenimo būdu. Pradedant vandeniu. Geografinėje zonoje, kur vanduo labai retas turtas, staiga atsiranda miestas su termomis — dvidešimt septyniomis! Visur įrengtos vandens saugyklos ir nuotekų kanalizacija, padėsianti atsiginti nuo ligų. Archeologai atrado, kad visas miestas gali būti laikomas savotiška talpykla, surenkančia vandenį iš apylinkių, jį filtruojantis ir valantis nusodinimo baseinuose — paskui jis nukreipiamas į termas, namus ir fontanus gatvių sankryžose... Tamugadyje vanduo plaukia srove, ir visa tai dėl romėnų, kasančių šulinius, randančių šaltinius, tiesiančių akvedukus, hidraulinės inžinerijos išmanymo. Jie įsikūrė tose vietose, kur dar ir šiandien vanduo laikomas vertingu turtu, kadangi daugelyje miestelių jo mažai; tikrai ne tiek daug, kiek turėjo romėnai... Žodžiu, Tamugadis yra didelė oazė.

Bet tai — tik pirmas žingsnis. Nuo pat pradžios miesto tikslas visiškai aiškus — šioje srityje Tamugadis turi veikti kaip magnetas — pritraukti žmones ir juos integruoti, bet ne nugalėti ir pavergti. Užtruks gyvenimą „nugalėti“ žmones, įtraukiant juos į bendruomenę, besidžiaugiančią įvairiais malonumais, gerais patiekalais (o maistas niekada nematytas ir rafinuotas), termomis, kultūra. Tam tikru požiūriu žmonės buvo patraukti romėnų mokėto sukurti paties tikriausio „vartotojiškumo“ žavesio. Dar vienas panašumas su mūsų laikais.

Yra ir ekonominių paskatų — uždarbis, galimybė praturtėti, pagerinti savo gyvenimą, tapti turtingam... Galimybės atviros visiems. Tamugadis atveria progą patekti į Romos orbitą, dalyvauti imperijos gyvenime kiekvienam, niekas nediskriminuojamas. To per ateinančius amžius nebus — tarp nugalėtojų ir užkariautųjų dažnai bus aiški riba.

Žodžiu, integracija yra tas magiškas žodis, kuris leidžia suprasti šio miesto statybos tikslą. Kaip tiems laikams — labai avangardinis požiūris.

Labiausiai neįtikima, kad Roma nesinaudoja jėga savo civilizacijai diegti, jos integracijos sistema Šiaurės Afrikoje, kaip ir kitur, veikia per miestus.

Pavyzdys gali būti teatras. Archeologai tikina, kad teatre yra 3500-4000 sėdimųjų vietų — per daug 8000-10 000 gyventojų turėjusiam miestui jį statant. Taigi, nuo pat pradžios buvo žinoma, kaip turėtų veikti projektas ir kad čia gyventi atvyks daugiau žmonių...

Ir romėnai buvo teisūs — gana greitai miestas peržengia savo ribas, kyla chaotiškai išsibarstę pakraščių kvartalai, užimamas plotas išauga nuo 12 iki 50 hektarų... Visiška sėkmė.

Po penkiasdešimties metų romėnų mažai, beveik visi gyventojai — vietos numidai. Viskas sutelkta jų rankose — prekyba, miesto valdymas, kasdienis gyvenimas... Bet save jie suvokia jau ne kaip numidus — jie jau įtraukti į graikų ir lotynų kultūrą ir... mąsto kaip romėnai.

Tamugadyje archeologai atrado daug ką paaiškinantį užrašą: Venari, lavari, ludere, ridere. Hoc est vivere, tai reiškia: „Medžioti, maudytis, žaisti, juoktis. Tai yra gyvenimas.“

Žinoma, Šiaurės Afrikos gyventojams Tamugadis tuo patrauklus. Bet būtų netikslu manyti, kad vien tik pramogos užkariavo imperijos tautas.

Kai Trajanas įsakė įkurti Tamugadį, iš tikrųjų pradėjo alyvmedžių auginimo Šiaurės Afrikoje kampaniją.

Ją tęsė Hadrianas. Sodinantieji šiuos medžius žino, kad jeigu gaus Romos pilietybę, turės svarbių mokestinių lengvatų ir galės pardavinėti savo produktus visoje imperijoje. Tai paaiškina, kodėl daugelis numidų ir Mauritanijos gyventojų be keblumų priėmė romėnų gyvenimo būdą.

Rezultatas — daugelis Šiaurės Afrikos sričių buvo apsodinta alyvmedžiais, pagamintas aliejus, kaip matėme, veržiasi į imperiją, konkuruodamas su ispaniškuoju ir įveikdamas itališkąjį.

Žinių galia

Elijos Sabinos sužadėtinis prisėdęs prie stalo rašo laišką. Jis mylimajai, kuri dar miega po ilgos kelionės ir ilgos su juo praleistos nakties... Nori jai palikti porą eilučių, kad atsibudusi rastų. Kiek toliau šioje Afrikos plokščiakalnio aušroje, atsirėmęs į portiko koloną, jo laukia kolega. Abu turi prisistatyti į rytinę rikiuotę.

Prieina susidomėję jaunas vyras.

„Kam to reikia?“ — klausia pirštu rodydamas lapą, ant kurio legionierius rašo.

Šis pakelia galvą ir pasižiūri jam tiesiai į akis. Gerai sudėtas garbanotas numidas žiūri smalsiomis akimis, godžiomis suprasti romėnų pasaulį. Jis iš kalnų, priklauso vietos tautai.

Legionierius akimirką pagalvoja ir sako: „Pasakyk man ką nors, ką žinai tik tu ir niekas kitas.“

Jaunuolis žvilgteli į šoną ir vėl atsisuka: „Mano moteris laukiasi vaiko.“

Legionierius užrašo tai ant papiruso lapo skiautelės. Perlenkia ją ir sako: „Eik pas mano bičiulį antai tenai, paprašyk jo atlenkti ir perskaityti.“

Vyras nuneša lapą. Kareivis atlenkia, perskaito, pažvelgia į jauną numidą ir sako jam: „Sveikinu, taigi būsi tėvas...“

Jaunikaitis suakmenėja, išpučia akis ir išsižioja.

„Kaip sužinojai? Tai kerai!“

Abu legionieriai prapliumpa juoku...

Raštas raidyno nepažįstantiems žmonėms atrodo galingas įrankis, kažkas, kas pakelia į aukštesnį lygį. Tokios scenos dažnos paribio zonose, kur raštinga civilizacija susiduria su tautomis, nepažįstančiomis rašto. Ir tai daug kartų kartosis istorijoje. Bet Romos imperijos atveju yra skirtumas — pakanka pažiūrėti į įrašus ant Pompėjų sienų ar amforų arba pamatyti tekstus, įrėžtus ant paminklų romėnų miestuose, kad suprastume, jog imperijoje beveik visi, bent jau miestuose, moka rašyti ir skaityti (ir skaičiuoti). To niekada istorijoje nebuvo ir paskui dar daugelį amžių nebus — viduramžiais, Renesanso laikais žmonės buvo pasmerkti plačiai paplitusiam neraštingumui. Iki pat dabartinių laikų. Tik XX a. Vakarų visuomenėse raštingumas grįš į romėnų lygį ir jį pranoks. Tai Romos civilizacijos bruožas, apie kurį menkai pagalvojama.

Leptis Magna, marmurinis miestas

Eliją Sabina rado būstą netoli kareivinių, kur gyvena jos sužadėtinis. Pirmiausia ji įsigijo kosmetikos — turi atrodyti graži savo vyrui. Mentelės, pudros ir tepalai dabar jos rankose, o mūsų sestercijus... Jis atsidūrė jai visa tai pardavusio pirklio saujoje.

Tai žemas, praplikęs gerų akių vyras. Pasirengęs visada šypsotis, kad klientai jaustųsi geriau. Iš tikrųjų jis labai drovus ir nesugeba ilgai išlaikyti kitų žvilgsnio.

Kitą dieną jo parduotuvėje nėra. Čia dirbantis vergas pasako Elijai Sabinai, kad jo šeimininkas iškeliavo į Leptis Magną atsiimti iš Egipto Aleksandrijos pristatytų rytietiškų kvepalų ir esencijų krovinį. Taigi, mūsų sestercijus vėl saulės kepinamame kelyje.

Pernakvojęs viešbutyje, parfumeris atvyksta į Leptis Magną. Miestas jam labai patinka, jis visai kitoks nei Tamugadis — didesnis, daugiau žmonių. Be to, oras toks šviežias... Išties jis įsikūręs prie jūros, dabartinės Libijos pakrantėje, toli nuo akmenynų ir saulės įkaitintų kalnų.

Bet mums Leptis Magna patinka, kadangi tai marmurinis miestas, turtingas ir pilnas šedevrų. Dar nepasiekė to puikumo, koks bus po amžiaus, kai Septimijus Severas, imperatorius afrikietis, gimęs būtent čia, jį nustatys naujais paminklais. Bet jau dabar tai gyva, pilna žmonių vieta. Jo gatvės padengtos šviesiomis plokštėmis, nušviečiančiomis mūsų sutinkamų žmonių akis ir suteikiančiomis žvilgsniams ypatingo patrauklumo.

Du vaikai sprunka pro žmones ir išverčia krepšį, pastatytą atstu nuo daržovių parduotuvės. Savininkas išbėga ir bando juos pavyti, bet jie per greiti. Ir pradingsta minioje šmurkštelėdami kaip šeškai. Užsimerkiame ir uodžiame orą. Praeinančių moterų kvepalai kitokie nei Germanijoje ar Provanse, jie egzotiškesni ir labiau persmelkiantys, gal dėl to, kad esame arčiau Egipto Aleksandrijos, iš kur atkeliauja rytietiški kvepalai ir esencijos.

Eidami tarp žmonių pastebime, kad jie žemesni, jų labai tankūs juodi garbanoti plaukai. Taigi esame tipiškame Viduržemio jūros regione. Gatve žingsniuoja trys matronos, jų kūnus gobia įvairių labai ryškių spalvų tunikos: geltona, rausva, raudona. Jos gana kūningos ir nebando to paslėpti, kaip tai daroma šiais laikais — priešingai, atrodo patenkintos galėdamos parodyti kūnus ryškiuose drabužiuose. Iš tikrųjų jų junoniškos formos patraukia daugelio praeinančių vyrų žvilgsnius. Šiais laikais patraukliausi būtent tokie moterų kūnai — apvalių formų, ypač sėdmenys. Liesos moterys nėra sekso simboliai, o štai apkūnokos (žinoma, ne per daug) — taip.

Kvepalų pirklys eina per Leptis Magnos turgų. Tai didelė aikštė su dviem apskritais pastatais, primenančiais šventyklas. Ir čia mus supa marmuras. Net žuvų pardavėjų skyriuje — balčiausi marmuriniai stalai, jų elegantiškos kojos delfinų formos. Ant suolų sukrautos parduodamos žuvys. Stulbina marmuro baltumo, panašaus į sniego, ir iš žuvų tekančio ryškiai raudono kraujo upelių kontrastas. Spūstyje prisiartiname prie stulpo — jame išraižyti įvairūs mato vienetai — romėniškoji pėda, karališkoji egiptietiškoji alkūnė ir pūnų alkūnė.

Pro minią pastebime įrėžtą vardą: ANNOBAL TAPAPIUS RUFUS. Tai pusiau romėniškas, pusiau kartaginietiškas vardas... Žodžiu, šį turgų prieš daugiau kaip šimtą metų, 9 m. po Kristaus, miestui padovanojo Tapapijų šeima tiesiog dėl to, kad jautė visuomeninę pareigą dovanoti paminklus. Taip pat ir todėl, kad kas nors apie juos išliktų neišnaikinamoje atmintyje...

Tą patį galima pasakyti ir apie teatrą. Ant jo tokio Tiberijaus Klaudijaus Sestijaus prieš keletą metų (91-92 m. po Kristaus) paliktas įrašas, iš kurio sužinome, kad, panašiai kaip Kartaginoje, ir čia mirusio imperatoriaus (Vespasiano) kulto žynys padovanojo žmonėms teatro aukurą ir sceną, kadangi „...myli savo tėvynę, myli ją kurdamas gražesnę, myli savo bendrapiliečius, myli santarvę...“

Kvepalų pirklys aistringai mėgsta teatrą. Galėjo visiškai ramus pasiųsti savo vergą į šią ilgą kelionę, bet jo meilė teatro menui tokia didi, kad nusileidžia iš kalnų kai tik gali ir nepraleidžia nė vieno garsių trupių pasirodymo. Taip... Taigi aistra spektakliui gyva visais amžiais... Visom prasmėm.

Leptis Magnos teatras nuostabus. Jo tribūnų tobulas pusapskritimis primena atvertą kriauklę, o jo sąsajos su jūra tiesioginės — iš viršutinių eilių galima matyti Viduržemio jūros platybę iki pat horizonto. Juk romėnų teatrai statomi po atviru dangumi. Tai puiki kraštutinumų dermė — marmuro baltuma ir jūros mėlis. Pakopų griežtumas ir bangų švelnumas. Tai ypatinga vieta, ypač vėlyvą popietę, kai saulės diskas paraudonuoja. Vieta, suteikianti malonumo akims ir protui. Net ir praėjus dviem tūkstančiams metų, čia sėdėdamas patiri tas pačias gilias emocijas.

Į teatrą po truputį renkasi žiūrovai. Moterys pasidažiusios ir pasipuošusios, kadangi, kaip nustatėme kartu su Ovidijumi, Romos laikais teatras yra viena iš pagrindinių vietų pasižmonėti romėnų miestuose. Gana greitai pasklinda jų kvepalų aromatas. Pagal kvepalus mūsiškis parfumeris gali nustatyti, kokiam visuomenės sluoksniui moterys priklauso. Ir tai ne visuomet bus geriausiai apsirengusios... Dabar, pavyzdžiui, dviem eilėm žemiau mūsų eina moteris su milžiniška šukuosena kaip madinga Trajano laikais. Ant jos plaukų tarp netikrų garbanų ir susuktų kaip gyvatės kaselių kabo ir siūbuoja papuošalai — atrodo kaip žaisliukai ant Kalėdų eglutės. Nesupranta, kad taip atrodo juokingai. Bet niekas jai to pasakyti nedrįstų — palikimas, paveldėtas po sutuoktinio mirties, pavertė ją viena iš turtingiausių moterų mieste, viena iš geidžiamiausių ir gerbiamiausių. Nėra ką ir sakyti, jos kvepalai pernelyg stiprūs ir aštrūs. Net mūsų parfumeris suraukia nosį.

Apsidairome aplink. Pamažu susėdančių šimtų žmonių veidai patys įvairiausi. Atspindi jų skirtingą kilmę. Taip, Leptis yra jūrinis miestas, čia matyti žmonės kilimo iš visų Viduržemio jūros krantų. Bet šie žmonės nėra jūreiviai, turistai ar pirkliai — tai miesto gyventojai. Ir visi yra Romos piliečiai.

Visiems atvira imperija

Šie veidai padeda mums atrasti pagrindinį Romos imperijos sėkmės ir ilgaamžiškumo trijuose žemynuose mechanizmą — integraciją.

Trumpa kalba, kurią netrukus perskaitysite, buvo imperatoriaus Klaudijaus pasakyta prieš beveik du tūkstančius metų, bet galėtų būti perskaityta mūsų parlamente šį rytą. Ji apie įvairių tautų integraciją — ne tiktai visuomenėje, bet ir politikoje.

Imperatorius Klaudijus 48 m. po Kristaus leido kilmingiems galams tapti senatoriais ir sėdėti senate kartu su kolegomis romėnais. Žinoma, romėnai senatoriai prieštaravo. Štai stebinamo aktualumo kalba:

Dėl kokios priežasties žlugo Sparta ir Atėnai, tokie stiprūs savo karine galia, jei ne dėl to, kad nugalėtuosius atstumdavo kaip svetimus.

Svetimi valdė mus...

...Dabar galai supanašėjo su mumis drabužiais, kultūra, susigiminiavo — net gabena čia savo auksą ir turtus, užuot pasilaikę sau! Senatoriai, viskas, ką mes tikime esant nuo senų laikų, kažkada buvo nauja — plebėjų magistratai atsirado po patricijų magistratų, lotynų — po plebėjų, o kitų italų tautų — po lotynų...

Šiuose žodžiuose galima įžvelgti ne tik toleranciją, bet net troškimą surinkti ir integruoti tai, kas „skirtinga“ savo visuomenėje. Tikrai nuostabu. Visame Viduržemio jūros regione Roma atvėrė duris valdomoms tautoms, taip sukurdama daugiatautę visuomenę. Daugiatautę, bet su vienintele „oficialia“ kultūra. Romos įstatymai, jos valdymo būdas ir kitką negalėjo būti diskutuojama. Kas neaukoja imperatoriui, pripažindamas jo autoritetą, taigi automatiškai ir visą romėnų pasaulį, stoja prieš sistemą ir būna laikomas priešu.

Taip tapę senatoriais galai paklusdavo ne savo genčių, bet Romos įstatymams. Tai pamatinė detalė, norint suprasti, kaip Roma sugebėjo tapti senovės „tautų katilu“.

Kita vertus, ir dabar, kai užsienietis tampa kurios nors šalies piliečiu, turi laikytis jos Konstitucijos ir įstatymų duodamas priesaiką (Italijoje formulė yra trumpa, bet aiški: „Prisiekiu būti ištikimas Italijos Respublikai ir laikytis valstybės Konstitucijos ir įstatymų“), taigi, įgyjamos teisės, bet taip pat (ir pirmiausia) įstatymų nustatytos pareigos. Jei šios pareigos kokio nors piliečio nevykdomos, imamasi sankcijų. Tokios žaidimo taisyklės.

Tam tikru požiūriu, reguliariai atnašauti nedidelę auką ant kuklaus imperatoriui skirto aukuro prilygsta ištikimybės priesaikai moderniaisiais laikais...

Toks galvojimo būdas nėra diktatūra — kadangi kiekvienas iš imperijos valdinių savo namuose, taip pat ir gatvėse laisvas kalbėti kokia nori kalba, rengtis kaip nori, garbinti kokias nori dievybes (Romos imperijoje vyrauja religijos laisvė). Tačiau Romos taisyklės ir pagrindiniai įstatymai turi būti priimti ir jų privalu laikytis — jie nediskutuojami ir vienodi visiems.

Pavyzdžiui, įsivaizduokite, kad šiomis dienomis nebūtų vienodų kelių eismo taisyklių, bet daug įvairių. Savo automobiliu nesugebėtume pravažiuoti daugeliu gatvių.

O religijų srityje romėnai laikėsi pagarbaus ir atsargaus santykio, suvokdami, kad jos labai greitai gali virsti rimta problema.

Ir šiuo požiūriu Šiaurės Afrika pateikia įdomų pavyzdį. Romėnai nieko neprimeta, bet turi protingą požiūrį, leidžiantį vietos religijoms ir toliau gyvuoti su iki tol buvusiomis apeigomis ir ceremonijomis. Pakanka padaryti taip, kad atrodytų kaip „romėniškos“. Taip, pavyzdžiui, vietos dievas įgyja romėnišką vardą. Pūnų dievas Baalas gavo Saturno vardą, deivė Tanit tapo dangiškąja Junona... Religija nepakito, ji tik buvo „perkurta“, kad atrodytų... romėniška.

Romėnų Obama

Ar Romos imperijoje egzistuoja rasizmas? Matant visus šiuos įvairių bruožų žmones, sėdinčius Leptis Magnos teatre šalia, atsakymas būtų — ne. Iš tikrųjų kalbant apie tautiškumą, romėnai įgyvendino turbūt pačią didžiausią istorijoje integraciją. Dėl odos spalvos nediskriminuojama. Kaip kad šiandien niekas nediskriminuoja futbolininko ar lėktuvo piloto dėl plaukų spalvos — šviesūs ar tamsūs, jokio skirtumo, svarbu, kad gerai mokėtų atlikti savo darbą. Romos imperijoje yra taip pat.

Vienintelė diskriminacija pagrįsta socialiniu lygiu, kuriam asmuo priklauso, ir turimais pinigais... Ir tai žiauri diskriminacija.

Pavyzdžiui, kad taptum senatoriumi, reikia turėti mažiausiai milijoną sestercijų ir nuosavybės.

Romėnų visuomenė yra daugiatautė, kadangi nugalėtuosius integruoja, jų nediskriminuoja, nenustumia į pakraščius. Romėnai ne tik nežino, kas yra rasizmas, bet ir vertina etninę įvairovę kaip turtą, kadangi tai padarinys visuomeninių ir ekonominių mechanizmų, laiduojančių romėnų civilizacijos ateitį. Tai labai įdomus bruožas.

Imkime dar kartą Šiaurės Afrikos pavyzdį, jei jau esame čia, Leptis Magnoje. Romėnai leidžia afrikiečiams turtėti, siekti sėkmės ir užimti pačius aukščiausius valdžios postus. Žinoma, pagrindinė sąlyga, kad jie taptų Romos piliečiais.

Afrikietis turi tokią pačią galimybę tapti imperatoriumi kaip italikas ar galas. Ir taip atsitiko. Jei jums teks pamatyti garsų paveikslą, vaizduojantį Septimijų Severą su visa savo šeima, tikra tų laikų „šeimos nuotrauka“, jus nustebins jo odos spalva — ji labai tamsi. Beveik galime jį laikyti Romos imperijos Obama. Bet niekas nieko nesakė apie jo odos spalvą. Nei apie faktą, kad lotyniškai kalbėjo su labai stipriu afrikietiškų akcentu. Jo sesuo iš viso nemokėjo lotynų kalbos ir buvo pasiųsta namo, kadangi Romoje visi iš jos šaipėsi.

Ir vis dėlto Septimijus Severas buvo vienas iš didžiausių Romos imperatorių, mokėjęs ginti sienas ir valdyti imperiją daug geriau nei kiti jo kolegos „europiečiai“.

Žodžiu, Romos imperija sugebėjo iškelti afrikietį į pačias aukščiausias pareigas. Būtent dėl to, kad veikė sistema, atsiverianti nukariautoms ir valdomoms tautoms ir priimanti jų kultūrą. Tuo požiūriu ji labai skiriasi nuo vėlesnių imperijų, tokių kaip anglų, prancūzų ar ispanų, kurios užkariautų teritorijų tautų atstovams neleisdavo užimti aukštų pareigų.

Pavyzdžiui, niekas niekada nematė Kenijos gyventojo su Anglijos karūna ant galvos nei perujiečio su Ispanijos karaliaus karūna, nei polineziečio, karūnuoto Prancūzijos karaliumi.

Romos imperijoje taip buvo ne kartą. Pats Trajanas buvo istorijoje pirmasis imperatorius ne italikas — jis gimęs Ispanijoje.

Kad suprastume, koks veiksmingas buvo šis mechanizmas — amžiaus, kurį tyrinėjame, pabaigoje, trečdalis Romos senato buvo afrikiečių kilmės, galbūt būtent dėl regiono klestėjimo ir turtų. Niekas nieko jiems nesakė dėl odos spalvos...

Sestercijus pereina į kitas rankas

Parfumeris stebi kiekvieną teatro spektaklio pokštą, stebisi specialiaisiais efektais ir pabaigoje ploja su tūkstančiais kitų žiūrovų, kol nusileidžia uždanga. Arba, tiksliau, pakyla uždanga... Taip, Romos laikais teatrai turėjo užuolaidą, scenos priekyje pakylančią viršun kaip širma traukiant požeminiam mechanizmui.

Kitą dieną parfumeris eina į uostą atsiimti prekių. Nesunku atpažinti jo partnerio iš Egipto laivą. Jo burė oranžinė, ant pirmagalio nupieštos akys nelaimėms nubaidyti — jos mėlynos ir gerokai didesnės negu kitų laivų. Bet pirmiausia — lengvai atpažįstamas pats egiptietis. Tai lieknas vyriškis ilgais garbanotais plaukais ir giliomis juodomis akimis. Jis dėvi tik baltą sijonėlį, taigi jo kūno raumenys puikiai matomi, įskaitant kas žingsnis susitraukiantį preso „vėžlį“.

Kai sumokama už prekes, mūsų sestercijus pakeičia savininką. Netrukus išplauksime. Kryptis? Egipto Aleksandrija.