Efesas

IMPERIJOS MARMURAS

Asmeninis centuriono karas

Centurionas užeina į taverną užkąsti. Čia pilna žmonių, daugiausia vyrų. Įžengęs ginkluotas žmogus priverčia atsisukti ne vieną klientą. Iš tikrųjų čia visi po miestą bevaikštantys kariškiai Trajanui grįžus iš Mesopotamijos ne itin mėgstami. Bet tai tik laiko klausimas, žmonės greitai ir vėl pripras.

Centurionas atsisėda atokiau prie mažo laisvo stalo ir užsisako duonos, alyvuogių ir mažų marinuotų žuvų. Žinoma, tai valgis vienumoje, bet ir juo reikia mėgautis iki galo. Kai pagaliau gurkšnoja vyną, užsimerkia ir galvoja apie savo nelaisvę tame tolimame Mesopotamijos mieste. Apie tai, kad nebūtų čia, jei nebūtų sutapę atskiri įvykiai — romėnai puolė miestą tą akimirką, kai priešai partai bėgo gynybinėmis sienomis į visas puses pasirengti puolimui. O paskui prižiūrėtojas irgi nubėgo ant sienos, skubomis dėdamasis šalmą ir pamiršęs ant salo raktus, padėtus netoli celės langelio... Suplėšyti lovą atstojantį demblį ilgai netruko, „sužvejoti“ pro langelį raktus buvo vaikų žaidimas. Paskui — atrakintos durys, išvaduoti kiti bendražygiai, bėgimas laiptais, žalojant priešų kareivius ir griebiant jų ginklus. Centurionas pamena akimirką, kaip įsiveržė į priešo komendanto kambarį, jis pats ten stovėjo ir padėjėjų padedamas vilkosi šarvus. Vėl jaučia visą tų akimirkų energiją — buvo tapęs furija, žvėrimi. Jo ašmenys kirto visus kūnus žaibišku greičiu ir pagaliau, kai kalaviją susmeigė į komendanto, to storo juodabarzdžio žmogaus visuomet prakaituota plike, šoną, pasijuto atsiskaitęs už visus nelaisvėje patirtus smūgius. Laikydamas taurę vyno, mato prieš akis visus tų akimirkų vaizdus — bėgimas iš visų jėgų miesto vartų link, o mūšis jau siautėja, atidaro vartus, ir pašėlę, beveik sužvėrėję pirmųjų įsiveržusių romėnų kareivių veidai... Kažkas švelniai paliečia jo ranką. Tai padavėja — jos žvilgsnis švelnus, bet ryžtingas... Centurionas turi sumokėti ir atlaisvinti stalą. Laukia kiti klientai. Centurionas dar kelias sekundes negali išeiti iš savo sapno atmerktomis akimis, sunkiai atsidūsta, kelis kartus užsimerkia ir atsimerkia. Tada pamėtėja išsitrauktą monetą, vos pastebimai, beveik droviai šypteli ir išeina iš užeigos. Jaučia visai sustingusius kojų raumenis. Jo viduje karas ir toliau verda. Kartais staiga jį pasičiumpa. Tai vadinamasis potrauminis stresas. Kas žino, kiek kitų legionierių, sugrįžusių iš kampanijos Mesopotamijoje, susiduria su tokiomis pačiomis problemomis, kaip ir iš Vietnamo ar Irako grįžę kareiviai. To nesužinosime. Žinoma, visus legionierius vienijanti kariuomenės dvasia, brolybė labai padeda, pasikalbėję su kitais jie išsikrauna. Tai savotiška „grupinė terapija“...

Tuo metu monetą paima mergina. Nuneša šeimininkui, į skrynią. Ten ji lieka tik kelias minutes. Tiek užtrunka naujų klientų, įsitaisiusių prie stalo, kur anksčiau sėdėjo centurionas, pietūs. Kai sumoka, grąžos gauna mūsų sestercijų.

Imperatoriaus mirtis

Sestercijų paėmė simpatiškas žilstelėjęs vyras, jo patraukli šypsena susimeta į raukšleles lūpų kampučiuose. Tai Aleksis, jis prekiauja marmuru. Čia jis kartu su savo kolega, lieknu ir garbanotu. Paskutinįkart valgo čia, Antiochijoje. Netrukus laivas turi išplaukti, viskas sekėsi gerai — nuo sapnų iki dievų ženklų ir aukų... Dievai, atrodo, neprieštarauja išplaukimui.

Po poros valandų jie dideliame prekiniame laive, šis išskleidžia bures ir ima tolti. Jie nusirengia savo gražius drabužius. Denyje jų nereikia, geriau nepurvinti. Kaip ir batų — abu apsiavę caligae. Kai juos nusiauna, pastebime įdomią detalę — jų pėdos su šviesiomis „juostomis“, tai kasdienio gyvenimo detalė, apie kurią paprastai neperskaitysite istorijos knygose — švelnios odos dirželiai, kuriomis apraišiotos romėnų kojos, palieka ant jų dryžuotą įdegį.

Ir ta proga matant visus tuos odinius dirželius ir kilpeles, spontaniškai kyla klausimas — ar patogu šiuos sandalus apsiauti ir nusiauti? Atsakymas — taip. Kartą įkišus koją ir užveržus dirželius, kad kuo mažiau spaustų, galima ramiai vaikščioti, kai norima juos nusiauti, pakanka paprasčiausiai truktelėti viršutinius ir ištraukti koją kaip iš normalaus bato. Romėnų sandalai iš esmės yra ne kas kita kaip odiniai batai su daug „išpjovų“.

Būti nuogiems denyje, kaip jau sakėme, yra normalu, ypač tokiu oru.

Reikia būti atidiems ir stebėti — čia yra netikrų naktinių švyturių. Kaimiečiai, žvejai ir piemenys dažnai uždega laužus, kad jūroje esantys laivai užėjus tamsai manytų, jog netoliese yra uostas. Iš tikrųjų pasirenka vietas, kur laivas gali užplaukti ant seklumos, kad galėtų užpulti ir apiplėšti žmones arba pagrobti krovinį. Šie jūriniai „diližanų užpuolimai“ neįtikėtinai dažni — tiek, kad imperatorius Hadrianas, o dar labiau jo įpėdinis Antoninas Pijus, paskelbė labai griežtus įstatymus. Antoninas Pijus ypač pabrėžė, kad jei užpuolant buvo naudota daug prievartos, o prekės vertingos, prasikaltėliai nuteisiami daužyti lazdomis ir trejiems metams ištremiami, jei jie yra laisvi ir pasiturintys. O jei vargšai — trejiems metams priverstinių darbų. Jeigu vergai — keliauja tiesiai į kasyklas... Įstatymas, kaip jau turėjome progos minėti, nėra vienodas visiems, jis „vienodas“, jei galima taip pasakyti, tik aukštesniems luomams...

Marmuro pirklys Aleksis tyso laivagalyje po ištempta stogine — bent kiek šešėlio. Sūpuojamas laivo, stebi ant kilio žybčiojančius bangų atspindžius — primena židinio liepsnas ir sukuria įspūdį, kad laivas plaukia per ugnies paklotą. Paskui pamažu užmerkia akis ir užmiega. Jam iš dešinės lėtai slenka būsimosios Turkijos krantas.

Jį pažadina susijaudinę balsai ir sujudusi įgula. Visi rodo didelę grupę laivų, išmetusių inkarą Selino (dabar Gazipaša) uosto reide. Tai imperatoriaus laivynas. Ką jis čia veikia, tokioje nereikšmingoje vietoje? Čia nėra nei šventyklų, nei rūmų. Krante tik miškais apaugusios kalvos ir tylūs paplūdimiai, kur vėžliai atropoja dėti kiaušinių. Ką čia veikia Trajanas? Denyje visi to klausia, bet niekas neturi atsakymo.

Iš tikrųjų sausumoje į pabaigą artėja drama. Trajanas miršta. Sugrįžus iš Mesopotamijos į Antiochiją jį ištiko apopleksijos smūgis, po kurio liko pusiau paralyžiuotas. Paliko viską kontroliuoti geriausiam vadui, Hadrianui, būsimajam imperatoriui. Paskui kartu su imperatoriene Plotina įlipo į „imperatoriškąją jachtą“ kad grįžtų į Romą ir pasidžiaugtų pelnytu triumfu savo sostinėje. Tačiau grįžtant jo būklė pablogėjo. Prireikė artimiausio uosto, kad būtų galima jį išnešti ant žemės.

Daugeliui tai nėra staigmena. Iš tikrųjų jo sveikata pastaruoju metu pastebimai prastėjo. Nepaprastas archeologų rastas imperatoriaus Trajano bronzinis biustas, rodomas Ankiros (šiuolaikinė Ankara) forume, vaizduoja jį paskutinėmis gyvenimo savaitėmis. Jis neatpažįstamas. Visai kitoks nei statulose ir portretuose, kuriuos matome ant monetų (įskaitant mūsiškę).

Jo veidas išsekęs — akys įkritusios, skruostai įdubę, skruostikauliai kyšo, nosis išsišovusi, dingusi jaunystės metų dermė. Oda suplonėjusi, kaktą išvagojusios raukšlės. Žinoma, tai amžiaus ženklai, neišvengiami ištvėrusiam lietų, vėją, dykumų audras, stovėjusiam petys petin su keturiasdešimčia metų jaunesniais už save legionieriais. Šešiasdešimt dvejus metus jis pragyveno labai nelengvai. Turi daug fizinių problemų, per daug reikalavo iš savo organizmo.

Beveik tikra, kad galutinai jį pribaigė širdis. Kai nėra tinkamo lygio medicinos, toks ligonis, jau patyręs smūgį, tiesiog negali išgyventi...

Anot Juliano Bennetto, yra galimybė, kad jį nužudyti galėjo staigi infekcija, pasigauta Mesopotamijoje. Išties, anot senovės istoriko Flavijaus Eutropijaus, kentėjo nuo vidinių kraujosrūvų. Faktas, kad, būdamas vos dvidešimt aštuonerių metų, po trijų dienų mirė vienas iš jo artimiausių ir patikimiausių padėjėjų Markas Ulpijus Fedimas, leistų įtarti infekciją, kuri sudavė paskutinį smūgį jau labai nusilpusiam organizmui.

Trajanas niekada aiškiai nenurodė įpėdinio. Bet mirdamas įsūnijo Hadrianą, nutiesdamas jam kelią į imperatoriaus sostą. Iš tikrųjų tai sąlygiškas galių suteikimas — ilgai sklandė hipotezė, kad tai jo žmona Plotina, imperatorienė, sutvarkė įpėdinystę, priversdama patikėti, kad taip jis nurodęs jai mirties guolyje. Niekada nesužinosime...

Kranto linkis su Selino uostu dingsta iš mūsų akių, kaip ir imperatoriškasis laivynas. Po ritualinių apeigų imperatoriaus kūnas bus sudegintas, o auksinė urna su pelenais jo paties laivu atgabenta į Romą. Ten ji bus įmūryta Trajano kolonos pagrinde, miesto širdyje. Trajanas, kad ir po mirties, gaus savo triumfą. Juk bus surengta didžiulė triumfo eisena, nešanti per Romą jo atvaizdą...

Nes mirė optimus princeps, kuris suteikė mums unikalios kelionės po Romos imperiją jos apogėjuje galimybę, jis pavertė ją turtinga, plačia, galinga ir bauginančia kaip niekada iki tol.

Jis buvo kitoks imperatorius nei visi jo pirmtakai. Išties tai buvo pirmasis provincialas (nors imperatorius Klaudijus, gimęs Lione, nebuvo visai „italikas“), kilimo iš Ispanijos, turėjo stebinamą globalią ir „šiuolaikišką“ imperijos viziją. Labiausiai stebina jo asmenybė. Buvo kareivis, perėjęs „spaudyklą“, pripratęs prie sunkumų ir drausmės. O pirmiausia kuklus žmogus, galintis sėdėti šalia publikos Didžiajame cirke ir valgyti davinį kartu su savo kareiviais. Net savo asmeninėmis lėšomis padėjo skurstantiems vaikams.

Net Dante jį pamini X „Skaistyklos“ giesmėje. Bet paprasti žmonės per amžius jį prisimins kaip teisingą vyrą, geriausią iš imperatorių, iš tikrųjų optimus princeps.

Efeso marmuras

Hadrianas nukirs beveik visas Trajano aplinkos (kurios dalis jis pats buvo) galvas, išnaikins ryškiausius asmenis kariuomenės viršūnėje, palieps nužudyti ar pašalins geriausius karo vadus. Mirtis pasieks ir Apolodorą Damaskietį — jis buvo Trajano architektas, tikras epochos Mikelandželas, sukūręs tiltą per Dunojų, Trajano forumą Romoje ir jo milžinišką originalią koloną...

Bet pirmiausia Hadrianas atsisakys beveik visų Trajano užkariavimų Mesopotamijoje, priversdamas Kasijų Dioną tarti: „Romėnai, kad užkariautų Armėniją, didžiąją dalį Mesopotamijos ir partus, patyrė siaubingų sunkumų ir pavojų... Dėl nieko!“

Galbūt mūsų moneta galėjo grįžti į imperiją tik dėl to trumpučio laikotarpio, kai Roma atsigręžė į Azijos pasaulį. Kitaip veikiausiai būtų pasilikusi Indijoje, kad ją kada nors galbūt atrastų archeologai.

Kol istorija verčia puslapius, Aleksio, marmuro pirklio, laivas tęsia savo kelionę į Efesą. Ten atvyksta po kelių ramaus plaukimo dienų. Sutvarkę švartavimo ir muitinės formalumus, du marmuro pirkliai išlipa į krantą. Ir šnekučiuodamiesi eina per vieną iš turtingiausių ir gražiausių senovės miestų.

Ir šiais laikais jos griuvėsiai priverčia išsižioti.

Romos imperijos laikais miestas pasiekė savo viršūnę — uostas ir strateginė padėtis Viduržemio jūroje pavertė jį didžiausios svarbos vietove. Kol lydime du pirklius, pastebime, kad Efesas palaimintas klestėti — jo gatvės išklotos grynu marmuru.

Čia gyvena daugiau kaip 200 000 gyventojų — tai nesibaigianti platybė dengtų raudonomis čerpėmis stogų, arkų, šventyklų, čia yra agora ir daug visuomeninių pastatų.

Kertame didžiulį forumą, šalia jo kyla milžiniška beveik 200 metrų ilgio bazilika, padalyta į tris navas. Praeinant balsų gaudesys jos viduje patraukia mūsų dėmesį — atsigręžiame į duris, ir mums pasirodo viešojo gyvenimo „atplaišos“: čia derasi togomis apsigobę vyrai. Iš tikrųjų romėnų laikais bazilika yra ne bažnyčia, o pastatas, atliekantis teismo, „pirklių gildijos“, verslo rūmų vaidmenį. Taigi tai yra viena iš miesto širdžių.

Toliau einame minioje. Įspūdis, lyg būtume avilyje. Visur galima žavėtis neregėtai nuostabiomis šventyklomis. Artėjame prie šventyklos, skirtos imperatoriui Domicianui. Ta proga — viena įdomybė. Romėnų miestų svarba matuojama ir pagal šventyklų, kuriose imperatoriai garbinami kaip dievybės, skaičių. Bet pastatyti šventyklą imperatoriaus garbei nėra lengva. Reikia, kad jis tam pritartų, taip pat įveikti kitų miestų konkurenciją. Taigi, viskas labai gudrių advokatų rankose — vienas iš tokių paliko plokštę čia, Efese, joje pasakoja apie savo veiklą. Sako daug kartų vykęs į Romą pas imperatorių, lydėjęs jį Britanijoje, Germanijoje, Panonijoje, Bitinijoje ir net Sirijoje. Ir jo atkaklumą vainikavo sėkmė... Įsivaizduokime jo diplomatinius gebėjimus, gudrumą ir pataikavimo gabumus. Bet turėjo būti ir didis įkyruolis.

Dar vienas senovės pasaulio stebuklas

Mus stumteli kažkokie keliauninkai ir neatsigręždami nueina. Jie atvyko iš Egipto ir skuba kiek už miesto į... Artemidės šventyklą, vieną iš septynių senovės pasaulio stebuklų! Aha, mūsų sestercijus mus priverčia atrasti dar vieną iš šių stebuklų. Kodėl ji buvo pastatyta būtent čia? Labai įdomi istorija, mus nuvedanti į šventyklos vidų.

Dar prieš tris tūkstančius metų čia gyvavo primityvus kultas, greičiausiai susijęs su gėlo vandens šaltiniu, tai reta šiose pakrantėse. Buvo teigiama, kad tai deivės, suteikusios prieglobstį persekiojamiesiems, kūrinys.

Netrukus ši deivė buvo sutapatinta su Artemide, graikų dievybe, dėl nesuskaičiuojamų krūtų arba, anot kitos versijos, dėl jai aukojamų jaučių sėklidžių, arba — dar viena hipotezė — dėl bičių kiaušinių. Jos nekaltybė buvo simbolis to, kad prieglobstis, kurį siūlė visiems persekiojamiesiems, yra nepažeidžiamas. Taigi, tapo saugia vieta kiekvienam, ieškančiam politinio prieglobsčio. Jos teritorija buvo šventa ir neliečiama.

Laikui bėgant aukos tapo vis brangesnės ir sukrovė Efesui milžiniškus turtus. Tai lėmė vieną iš labiausiai stulbinamų senovės pasaulio statinių atsiradimą — kai prieš du tūkstančius šimtą penkiasdešimt metų Kroisas, vėliau iš savo tėvo paveldėjęs Lidijos sostą, paprašė 1000 auksinių monetų paskolos iš turtingo efesiečio, kad galėtų pasisamdyti karių ir išvykti į karą, prisiekė Artemidei, kad, jei taps karaliumi, pastatys jai negirdėto grožio šventyklą. Ir žodį tesėjo.

Paskutinė šventyklos versija buvo įspūdingas pastatas su 127 kolonomis. Jo stogas buvo daugiau kaip 20 metrų aukštyje, nuostabiai papuoštas. Kiekviena kolona prie pagrindo buvo pagražinta bronziniais reljefais ir stovėjo ant milžiniškų marmurinių blokų.

Vienu metu šis stebuklas buvo suniokotas — pasakojama, kad ji buvo padegta bepročio Herostrato, turėjusio vienintelį tikslą — įeiti į istoriją (ir jeigu mes tai cituojame, jam pavyko). Bet labiau tikėtina, kad į pastatą trenkęs žaibas sunaikino stogą, nes jis buvo medinis. Vėliau šventykla buvo atstatyta.

Šiandien iš šio didžiojo antikos pasaulio stebuklo liko tik iš pelkės kylanti viena kolona. Bet ji pateikia labai įdomios informacijos — pasakojama, jog mintis statyti šventyklą pelkėje atėjo į galvą ją projektavusiam architektui Chersifronui, kad būtų sumažinti čia labai dažnų žemės drebėjimų padariniai.

Kai įeiname į prašmatnias miesto termas, Aleksio ir jo bičiulio balsai pradingsta žmonių šurmulyje, ataidinčiame iš visur. Juodu ketina gerai išsimaudyti. O mes laukiame tarp kolonų ir stebime praeivius. Jie priklauso visiems luomams ir visoms tautybėms. Čia yra ir paprastų žmonių, ir žymių, ateinančių su savo klientų palyda.

Neįtikėtina, pagalvojus, kiek įžymių žmonių yra susiję su šiuo miestu. Čia gimė garsus filosofas Herakleitas, svarstęs apie kintančius daiktus: panta rei58... ir tai ne viskas. Čia buvo atvykę Ciceronas, Julijus Cezaris, Markas Antonijus ir... Kleopatra! Paklausykite istorijos.

Markas Antonijus (tuomet Romos rytinių provincijų valdytojas) pasirinko gyventi būtent Efese ir privertė ten vykti kartu Kleopatrą. Kaip žinoma, tai buvo žavinga ir itin gabi moteris. Atvyko į Efesą ne tik dėl savo mylimojo, bet ir nužudyti savo sesers Arsinojos, susiradusios prieglobstį būtent Artemidės šventykloje, neutralioje teritorijoje. Padedama Marko Antonijaus, privertė ją išnešti iš šventyklos ir nužudė. Niekada iki tol šventykla nebuvo išniekinta taip įžūliai.

Ankstyvą popietę du pirkliai išeina iš marmurinių termų, atsisveikindami su puošniai apsirengusiu ir visų gerbiamu, bet turinčiu prastą šlovę žmogumi — tai jis rengia ir koordinuoja gladiatorių žaidynes Efese. Jis labai turtingas, gyvena beprotiškai prabangiai, jo gyvenimo būdas — ištisos šventės ir pokyliai... Kaip šis šįvakar, į kurį Aleksis ir jo kolega buvo pakviesti.

Juos sutiksime po kelių valandų jo puošnioje viloje tarp iškvėpintų vergų ir kilnių ponių, besididžiuojančių svariais papuošalais ir susisupusių į švelniausio šilko drabužius.

Skaldyklų pragaras

Kitą dieną ankstyvi ir pagirioti du pirkliai ir vėl savo laivo denyje pakeliui link marmuro skaldyklos. Aplink Efesą jų mažiausiai keturiasdešimt, įskaitant garsiąją Teoso (dabar Sigacikas), kur išgaunamos dvi ypatingos marmuro rūšys — afrikietiškasis ir peleninis afrikietiškasis. Pasaulis, kurį dabar pamatys, visiškai kitoks, tai pragaro prieangis.

Skaldyklą užstoja uola, čia kelias baigiasi. Bet ji jau praneša apie save tūkstančių kūjais daužančių vergų keliamu triukšmu. Už uolos juodu prieina sargybos postą prie įėjimo į skaldyklą — juos sustabdo ilgabarzdis vyras su išlikusių plaukų kuokštu ant kaktos, apsuptu vis besiplečiančios plikės. Jis ginkluotas ir paprašo dokumentų. Perskaitęs jų leidimus, leidžia įeiti.

Pirkliui, turinčiam sestercijų, nejauku, niekada nepripras prie šių scenų. Dešimtys, galbūt šimtai vergų dirba, kai kurie sienų šešėlyje, kiti jau uolas nušvietusioje saulėje. Pro juos, prilaikomas dviejų vyrų, praeina sužeistas žmogus, jie veda jį į sargybos posto trobelę — jam į akį pataikė akmens nuoskila, jis pusiau be sąmonės.

Darbas čia labai pavojingas ir neleidžia sustoti. Tai tikras konvejeris.

Pirmiausia paprastais kaltais ir plaktukais iškalami grioveliai. Tai labiausiai kankinama dalis. Paskui į griovelius įkalami mediniai pleištai ir ant jų pilamas vanduo — medis pamažu išbrinksta ir perskelia uolą tiksliai nustatytoje vietoje, taip atskiriami milžiniški penkių-šešių tonų blokai. Paskui mediniais svertais ir nedidelėmis gervėmis jie perkeliami. Širdžiai bloga matyti dirbant vaikus — liesus, neturinčius ateities. Tai nehumaniška. Šioje epochoje daug stebuklų, bet daug ir žiaurumo...

Vaikas atgalia ranka nusišluosto varvančią nosį ir bėga paduoti vandens pagyvenusiam vergui. Sargybinis šaukia ant jo, pakelia akmenį ir meta į jį, nepataiko... Mažasis vikrus. Šiose vietose tarp sargybinių ir vergų nusistovi žiaurūs santykiai — prižiūrėtojai dažnai tampa tikrais kankintojais dėl iškreipto psichologinio mechanizmo, kuris priverčia kai kuriuos jausti malonumą valdyti kitus ir matyti juos kenčiančius.

Aleksis su kitu pirkliu atvyko atsiimti kelių užsakytų pagrindų ir kapitelių. Praeina pro sektorių, kur eilute sustoję vergai uoloje kerta gilius griovelius. Išties, prieš kiek mažiau nei dvidešimt metų romėnų skaldyklose buvo įvesta technologinė naujovė, leidusi padidinti našumą. Pradėtas naudoti sunkesnis kirtiklis, galintis giliau įkirsti į kietą marmurą. Naudodami šį įrankį eile išsirikiavę vergai dirba našiau — blokai atskeliami jų galutinai neapdorojant. Iš tikrųjų didžioji naujovė yra tokia: nelaukiant konkrečių užsakymų iš anksto „sumodeliuoti“ kolonas, kapitelius, sarkofagus jų galutinai neapdorojant. Ruošiniai gaminami serijomis, sandėliuojami ir siunčiami į įvairias imperijos vietas, kur akmentašių dirbtuvės juos apdoroja pagal pirkėjų poreikį. Tai iš esmės priešpramoninė masinė gamyba, tik ne technologijos požiūriu. Pagalvokite — skaldomų sarkofagų vienas kraštas dvigubai storesnis nei kitas — į jį įskaičiuotas dangtis, kurį paskirties vietoje kūjeliais „ištrauks“ miestų dirbtuvių akmentašiai.

Pirklių dėmesį patraukia baisų triukšmą kelianti įdomi medinė konstrukcija. Prieina. Iš esmės primena vandens ratą, besisukantį stumiant srovei, kaip matome daugelyje malūnų. Bet šis kitoks dėl dantračių mechanizmo, jis labai primena Leonardo da Vinci mašinas — sukdamasis ratas judina pjūklą, pamažu pjaunantį marmuro bloką. Tai mus labai nustebina. Mašina akmenims pjauti... Taigi senovėje jie buvo visai pajėgūs ją pastatyti ir taip tausoti žmones — reikia tik vieno vergo, prižiūrinčio mašiną (kuri tuomet tampa „vergo vergu“). Kodėl šios technologijos neišplėtojo dideliu mastu?

Turime kelis romėnų laikų darbo „automatizacijos“ pavyzdžius, kaip antai Barbegalyje, Prancūzijoje, kur vandens ratų sistema suko į eilę sustatytus kelis malūnus, kartu judindama ir savotišką keltuvą, prie kurio prikabintos rogutės, nuolat į malūnus pristatančios grūdų maišus.

Esminis prieštaravimas, kurį jums pasakytų romėnas, būtų: kam reikia automatizacijos? Turime vergų, atliekančių tą patį darbą, o sąnaudos lygios nuliui... Galbūt būtent tai sutrukdė plisti technologijoms, kurios, kaip rodo archeologų radiniai, buvo prie romėnų pasaulio slenksčio.

Ši automatinė sistema pjauti marmurą buvo rasta iškalta — su tam tikru pasididžiavimu — ant žmogaus, gyvenusio būtent Efese, sarkofago. Sarkofagas buvo... žinoma, marmurinis.

Dviejų pirklių užsakymas paruoštas — tai trisdešimt aštuoni korintiniai kapiteliai, lapai jau pažymėti, reikia juos tik pabaigti. Neužtruks ilgai pakrauti juos į laivą — tik kelias valandas. Tuo metu galima pailsėti po mažo viešbučio pergole, kur pirkėjai paprastai praleidžia naktį. Čia, kol mūsų monetą turintis pirklys laukia plepėdamas ir gerdamas vyną, kitas viršutiniame aukšte linksminasi su padavėja — tai normalu, tikimasi, kad visos padavėjos ir užeigų savininkės pasirengusios pasimylėti, lygiai kaip prostitutės.

Laivo sudužimas

Laivas buvo pakrautas greitai — kapiteliai sustatyti kaip apverstos taurės ant kolonų pagrindų. Taip dėliojant šias marmurines „poras“ viena šalia kitos, triumas greitai užpildomas. Kai vėl išplaukia į jūrą, laivas labai sunkus ir nelengvai stumiasi pirmyn. Kelias veda pakrante į šiaurę.

Dabar jau temsta, ima kilti bangos. Tamsūs debesys neleidžia matyti žvaigždžių, bangos vis didesnės. Neįmanoma plaukti pirmyn, artėja naktis, jūra vis labiau šėlsta, tęsti kelionę būtų beprotybė. Taigi ieško prieglobsčio ilgoje pakrantės atkarpoje tarp dviejų mažų kyšulių.

Negana to — vėjas ir bangos juos stumia link kranto. Burės nuimtos, vienas įgulos narys vis mėto į vandenį ir traukia atgal lotą, tai yra virvę, prie kurios galo pririštas švino gabalas, jis leidžia nustatyti vandens gylį, pamatavus, kiek virvės reikia, kad pasiektum dugną.

Kitas jūreivis suka triumo siurblio rankenėlę, pumpuodamas vandenį, patekusį į triumą, kai bangos ritosi per tiltelį. Ir vis dėlto laivas pavojingai artėja prie kranto. Prieblandoje Aleksis su kitu pirkliu aiškiai mato baltą liniją, kur paplūdimyje lūžta bangos.

Įgulos narys skubiai išmeta inkarą bandydamas sustabdyti nešamą laivą. Veltui — laivagalis atgręžtas į žemę, pirmagalis — į gelmę, laivas šuoliuoja kaip „rodeo“ bangomis, kurias link jo sviedžia jūra.

Paskui įvyksta kulminacija — kilis į kažką įsirėžia, galbūt į uolą dugne. Laivas apsisuka apie šį tašką ir stumiamas bangų virsta ant šono. Nuo smūgio krovinys viduje pajuda, todėl laivas praranda pusiausvyrą.

Aleksis su siaubu mato, kad laivas ir toliau nesustodamas krypsta. Greičiausiai pramuštas laivo šonas, nes jis, rodos, grimzta į jūrą... Iš tikrųjų iš siurblio gausiau pliaupia vanduo. Tarsi laivo viduje būtų kraujosruva...

Per vėlu manevruoti, dabar vanduo užlieja tiltelį ir pasklinda visur. Pasiekęs į triumą vedančią didžiąją angą, triukšmingai veržiasi vidun. Tai galas, gelbėkis, kas gali...

Laivas greitai grimzta į dugną, sminga kaip peilis.

Aleksis ir visi vyrai dabar vandenyje. Nereikėjo nerti, pati jūra atėjo į denį ir juos „apkabino“. Viskas vyksta tamsoje. Žmonės atsidūrė šėlstančių bangų ir srovių valdžioje. Laimė, visi išsigelbėjo — išties, paplūdimys labai arti.

Laivas grimzta į dugną, o šis jį švelniai priglaudžia. Per dešimtmečius laivas pradings, suvalgytas jūros ir moliuskų, vadinamų „duženų medgręžiais“. Kaip šios nelaimingos kelionės relikvija, liks tik krovinys. Viskas ir dabar dar tenai, atrodo nepaprastai, galima apžiūrėti.

Stulbina tik kiek pasikeitė kraštovaizdis aplink laivo nuolaužas. Būtent ten, kur įvyko tragedija, dabar ilgas paplūdimys, elegantiškas, išskirtinis, šalia Cesmės miesto, čia skėčiai, pavėsinės, kioskai ir net klientus linksminantys šokėjai. Bet pakanka nutolti nuo kranto vos 50 metrų ir galima atrasti nuostabius kapitelius, gulinčius dugne vos keturių ar penkių metrų gylyje. Tai vienas iš gražesnių vaizdų, kuriuos gali pamatyti čia plaukiojantieji ar nardantieji. Jis atskleidžia šią senovės istoriją.

Nėra aišku, kodėl krovinys nebuvo ištrauktas. Galbūt dėl to, kad viskas įvyko naktį ir nebuvo įmanoma rasti laivo sudužimo vietos. O gal, turint galvoje, jog skaldyklos visai netoli, nuspręsta, kad bus pigiau pagaminti kitus kapitelius nei eikvoti pinigus ir gaišti laiką bandant ištraukti krovinį pasitelkus garsiuosius urinatores...

Aleksis su savo draugu, nusitvėrę mažos valtelės borto, išsigelbėjo. Dabar kiek sukrėsti sėdi sušalę paplūdimyje, o jūroje siautėja audra.

Netrukus jie žygiuos link uosto, į kurį plaukė, ieškoti pagalbos. O kur atsidūrė mūsų sestercijus? Jūros dugne? Ne, jis vis dar su pirkliu — liko kapšelyje, pakabintame prie juosmens. Bet ilgai buvo paniręs į šaltą vandenį ir audros tamsą.

Po ilgo žygio du marmuro pirkliai ir įgula buvo priimti ir apgyvendinti mažame uoste. Ten Aleksis už dar likusias monetas įsigijo švarių drabužių.

Taip sestercijus atsidūrė kitose rankose. Dabar jis drobiniame maiše kartu su kitais, maišas tabaluoja į vyriškio žingsnių ritmą.

Jis yra parduotuvės valdytojas, atleistinis, ir neša dienos pajamas savininkui, savo buvusiam šeimininkui. Tokio pobūdžio santykiai labai įprasti vergui suteikus laisvę — jie naudingi abiem, pirmiausia atleistiniam — taip jam buvęs šeimininkas padeda įeiti į „darbo santykių pasaulį“...

Savininkas — pasiturintis žmogus, jam priklauso daug verslų, įskaitant penkis laivus, kurių padedamas prekiauja su pagrindiniais Egėjo jūros uostais. Rytoj, pagerėjus orams, jis pats išplauks į Atėnus, be kitų prekių, gabendamas vertingą partiją šilko iš Egipto Aleksandrijos ir siuvinėtų medžiagų, ką tik pas jį atkeliavusių iš Antiochijos.

Kelionė į Atėnus

Kelionėje per Egėjo jūrą suprantame, kad čia stebinamai didelis judėjimas. Horizonte niekada netrūksta burių.

Laive ne tik prekės, plaukia ir žmonės. Kas jie ir kur vyksta? Daugelis keliauja prekybiniais ar darbo reikalais (pareigūnai, tarnautojai, kareiviai ir taip toliau), kiti — susitikti su giminėmis.

Kartais prekės ir žmonės yra tas pats — pavyzdžiui, vergai, plukdomi į Delą parduoti ar gabenami iš kitų turgų.

Čia dar yra, kaip jau užsiminėme, turistų — įdomu, kad, priešingai nei mes, jie nė kiek nesidomi didingais gamtos vaizdais, pavyzdžiui, kvapą gniaužiančiais kraštovaizdžiais, snieguotomis viršūnėmis ar nepaliestais slėniais. Priešingai, gamta dažnai laikoma rūpesčių šaltiniu (vilkai, maliarija ir taip toliau). Domisi nebent tik vietomis, kur jaučiamas dievybės „buvimas“ — šaltinis (na kas, jei ne dievybė, verčia vandenį trykšti iš žemės?), šventojo miško tyla, pragariškai dūmijantys ugnikalnių krateriai ir panašiai. Žodžiu, Romos laikų turistai visada renkasi aprašytas vietas, jų nedomina didžiosios gamtos grožybės ar didingos panoramos. Tai ne viskas.

Istorinės vietos, kur jie keliauja, labai dažnai susijusios ir su senovės istorija, ir su mitologija. Taigi, be to, kad apžiūri Vergilijaus kapą Neapolyje ar Sokrato kapą Atėnuose, lanko dar ir mitologinių personažų kapus, pavyzdžiui, Achilo ir Ajakso, arba vietą Spartoje, kur Penelopė nusprendė imti Odisėją į vyrus.

Tuo požiūriu netrūksta vizitų į vietas, turinčias įdomių „relikvijų“. Pavyzdžiui, Argo piliakalnyje palaidota Medūzos galva. Rodo saloje rodoma taurė, iš kurios gėrė Trojos Helenė, ji vienos jos krūties formos. Fazelidėje, Mažojoje Azijoje, — Achilo ietis ir taip toliau. Žmonės keliauja pamatyti šių relikvijų lygiai taip pat, kaip šiomis dienomis vykstama apžiūrėti šventųjų relikvijų.

Nesant mokslinių paaiškinimų, lengva suprasti, kad kai kurie objektai paaiškinami pasitelkus vaizduotę — pavyzdžiui, priešistorės dramblių iškasenų likučiai laikyti gigantų kaulais (arba ciklopų, kaip Sicilijoje).

Tarp laivo keleivių yra piligrimų į šventyklas — dėl sveikatos ar gauti orakulų atsakymų.

Ypač trys šventyklos yra tikri piligrimystės „varikliai“: Epidauro, Pergamo ir Koso salos. Bet kaip ten gydoma?

Taip pat ir miego terapija... kaip pasakoja Lionelis Cassonas. Po valomosios (ir švarinamosios) vonios, pacientai įeina į šventyklą pasimelsti, paskui išsitiesia ant žemės ar pakloto, kartais didelėse salėse, kur kolektyviai praleidžia naktį. Sapnas jiems atneša patarimą... medicininį, kartais aiškų, kartais miglotesnį, šiuos paaiškina žyniai. Tai visuomet paprastos priemonės — ką valgyti ir ko nevalgyti, kaip maudytis ir kaip mankštintis.

Ir jūroje, ir keliuose nuolat galima sutikti į šias šventyklas vykstančių ligotų piligrimų.

Galiausiai tarp „įvairių žmogiškų būtybių“ laivais plaukia ir olimpinių žaidynių atletai. 117 m. po Kristaus (kai mes čia esame), Graikijoje prasidėjo 124-oji olimpiada.

Atėnai

Mūsiškis turtingas verslininkas, išlipęs Pirėjo uoste, dabar yra Atėnuose.

Heliodoras, toks jo vardas (pažodžiui — „Saulės dovana“), tingiai išsitiesęs neštuvuose, nešamuose keturių stiprių vergų. Tai patogus būdas keliauti. Mūsų šiuolaikiniam mentalitetui galbūt kiek nejaukus... Iš esmės tai tarsi kas nors paimtų lovą, kurioje gulite, ir nešiotų ratu po miestą tvarkyti savo reikalų. Kaip pasijustumėte?

Kol juda minioje (tiksliau, virš minios), Heliodoras išsiblaškęs stebi Akropolį. Įdomu, kad jo bendras vaizdas iš „pirmo žvilgsnio“ amžiams bėgant labai mažai pasikeis, taigi, tas, kurį mato Heliodoras, labai panašus į šiandieninį — Partenonas dabar, kaip ir tuomet, iškyla savo balčiausių kolonų mišku.

Nedidelė eisena su neštuvais praeina pro tašką, iš kurio Akropolio vaizdas ypač įspūdingas. Čia būtų ideali vieta fotografuoti. Būtent tai ir daro kai kurie romėnų turistai....

Kadangi fotoaparatų nėra, naudoja tūkstantmečius veikiantį pakaitalą — dailininkus. Už nedidelę kainą ant papiruso lapo greitai jums nupiešia eskizą — jūsų veidas, o fone — Partenonas. Žinoma, jie ne vieni — visus turistus kamuoja exegetai, vietos gidai, įkyresni nei musės.

Akmeniniai dvyniai

Gerokai pasisukiojus po miestą, Heliodorui liko paskutinė užduotis... Ir galbūt ši jam patinka labiausiai — turi užsukti į skulptoriaus dirbtuves užsakyti biusto.

Prie įėjimo daug visko. Čia stovi kelios dievybių statulėlės, skirtos laikyti namuose, marmurinis baseinas ir grūstuvės, net vonelės formos saulės laikrodis, statytinas sode. Įeiname. Viskas padengta dulkių sluoksniu, o po kojomis ant žemės jaučiame girgždančias marmuro nuolaužas.

Stebina daug pradėtų ruošinių, laukiančių pirkėjų, kad galėtų būti pabaigti — visai kaip skaldykloje. Bet ten matėme iki galo neapdorotus didelius dirbinius (kapitelius, kolonas, sarkofagus ir taip toliau), o čia mažesni marmuriniai kūriniai. Priešais mūsų akis — antkapių akmenys be užrašų, neįvardyti aukurai, pora sarkofagų su vos paženklintomis mirusiųjų figūromis, net statulos su kiek aptašytais veidais, laukiančios galutinių bruožų. Visa tai meniniai „pusgaminiai“. To senovėje dar niekada nebuvo — niekas negamino dirbinių serijomis, laukiančiomis galutinio apdorojimo, kaskart skirtingo.

Sekame paskui Heliodorą į dirbtuvių gilumą. Skulptorius dirba, bet iškart pakyla nuo taburetės, nusiima nuo galvos beretę ir eina pasitikti turtingo kliento.

Žino, kodėl jis čia, ir rodo jam drobe uždengtą biustą. Kai jį teatrališkai atidengia, Heliodoras pakelia antakius. Skulptoriaus sukurtas biustas labai panašus į jį. Nėra ką sakyti... Šis graikas tikrai puikus meistras. Darbas atrodo, lyg būtų jo akmeninis dvynys.

Šiek tiek skiriasi tik plaukai. Heliodoro šukuosena kiek kitokia. Bet tai ir gerai, nes statulos šukuosena tokia, kaip oficialių Trajano biustų.

Įdomu tai, kad vyrai ir moterys visada nori būti pavaizduoti statulose ar portretuose su pirmosios ponios ar imperatoriaus šukuosenomis. Tai reiškia, kad muziejuje biusto ar statulos sukūrimo metą galite sužinoti paprasčiausiai iš plaukų (ir barzdos). Tačiau Trajanas neseniai mirė. Ar Heliodoras pataikys į naujojo imperatoriaus madą?

Kaip gaminti dvynius serijomis...

Kol tiedu diskutuoja dėl kitų pagaminsimų kopijų kainos, einame apsižvalgyti į dirbtuvių kiemą. Mūsų dėmesį patraukia stuksenimas į marmurą. Praskleidę sunkią užuolaidą, išvystame dirbančius „pameistrius“.

Jie išsirikiavę eile ir visi kala tą patį siužetą. Jie gamina seriją to paties žmogaus, svarbaus valdžios pareigūno, biustų. Vyrai labai gabūs kopijuotojai — statulos, ir tai nuostabu, yra identiškos.

Šie skulptoriai tikri trijų matmenų „kopijuokliai“. Bet kaip jiems pavyksta?

Pabandysime atskleisti jų paslaptis. Ir suprasite, kodėl šiandien eidami iš vieno muziejaus į kitą įvairiose šalyse galite žavėtis tiksliomis iki smulkmenų kopijomis. Imperatoriaus Hadriano, pavyzdžiui, žinoma mažiausiai trisdešimt marmurinių „dvynių“ su jo veidu, išbarstytų viso pasaulio muziejuose.

Romėnų skulptoriai taikė, taip sakant, „geometrinę“ techniką.

Jei imperatoriaus (pavyzdžiui, Hadriano) biustas žvelgia į priekį šiek tiek į šalį pakreiptu veidu, o tai klasikinė poza, kopijuotojas pradeda tašyti marmurą sumodeliuodamas pirmiausia galvos kubą ir didelį pečių bloką. Paskui kubą paverčia ovalu ir ant jo paženklina kai kuriuos busimojo veido pakraščių raktinius taškus — pavyzdžiui, smakro galą, ausies spenelį, ilgiausią barzdos garbaną — jie visi turi būti vienodu atstumu nuo vieno taško kaktos viršūnėje, kur yra centrinė plaukų garbana. Tai svarbiausias žingsnis, taip tiksliai nustatomas mastelis.

Paskui modeliuojami pagrindiniai veido bruožai — kakta, skruostai, nosies šonai... Pamažu iš marmuro išnyra ryžtingų bruožų ir labai išraiškingo žmogaus pavidalas. Bet dar svarbiau, kad kūrinį lengva kopijuoti, nes įvairūs veido bruožai išreikšti „matematiniu“ būdu ir pamatuojamais atstumais...

Romėnų laikais skulptoriaus ir kopijuotojo amatas buvo labai svarbus. Išties, jei atkreipsite dėmesį, muziejuose dauguma senovinių statulų yra romėniškos. Kodėl?

Pagrindinė priežastis, kad romėnų laikais statulos buvo statomos visur — jos atliko ne vieną vaidmenį. Pirmiausia šlovinimo — serijiniu būdu pagamintos imperatoriaus statulos ir biustai patekdavo į daugelį viešų vietų, lygiai kaip respublikos prezidentų nuotraukos kabinamos policininkų kareivinėse. Bet iš tikrųjų statulos turėjo labai apibrėžtą tikslą — kurti užuominas.

Po vieną ar grupėmis, pavyzdžiui, nimfų, turėjo kaskart nurodyti „temą“ galinčią paskatinti protingą ir argumentuotą pokalbį — apie karą, apie gyvenimo grožį, apie erotiką (Laokoontas, besimaudanti Venera ir taip toliau) — arba buvo religinių apeigų scenografija (Jupiterio statula), net pateisindavo viešą garbinimą (kaip dievybių, Augusto ar kitų imperatorių statulos, susijusios su sprendimų priėmimu ir taip toliau).

Kitaip tariant, statulos buvo ne tik miesto puošmena kaip dekoratyvinės gėlės, bet ir daugelio kasdienio gyvenimo akimirkų įkvėpėjos.

Paklausa buvo milžiniška, originaliomis graikiškomis statulomis buvo neįmanoma visų patenkinti. Todėl dirbtuvės pradėjo kepti graikiškų VI-V a. prieš Kristų pagamintų šedevrų kopijas pramoniniu būdu. Ir skulptoriai bei kopijuotojai tapo labai svarbūs.

Taip pamažu šventyklos ir viešos vietos prisipildė graikų V-IV a. prieš Kristų šedevrų kopijomis, galbūt su šiokiomis tokiomis „romėniškomis“ variacijomis atitinkama tema, o privačių vilų ir namų soduose ėmė rikiuotis graikų ir romėnų herojų, filosofų, poetų ir valdovų statulos.

Tuomet tampa aišku, kad būti pavaizduotam statulos pavidalu reiškia statuso simbolį. Padarinys — pastebimi ar bent kiek reikšmingesni visuomenėje žmonės ėmė užsakinėti savo ir savo šeimos narių biustus ir statulas.

Jų pilni muziejai, stebina nepaprastai tikroviški jų veidai ir drabužiai — tai tikrai trijų matmenų nuotraukos akmenyje.

Romėnai, priešingai nei graikai ar egiptiečiai, buvo pirmieji ėmę vaizduoti ir trūkumus — plikimą, paburkusius paakius, dvigubus smakrus, putlius veidus ir panašiai. Šis paprotys turi įdomią priežastį. Žmogui mirus, būdavo daroma jo veido kaukė, kuri vėliau buvo laikoma namuose atskiroje vietoje kartu su kitų protėvių veidais. Tai tarsi jų portretai. Laidojant romėną iš geros šeimos paskui velionį eisenoje buvo nešami jo protėvių veidai, kad visi matytų jo kilmingas šaknis. Ši „tikrų“ veidų tradicija davė pradžią tokiam tikroviškam romėnų statulų stiliui.

Paskutinė įdomybė. Daugelis statulų ir reljefų buvo nuspalvinti — plaukai, akys, lūpos, drabužių puošmenos. Kodėl mūsų muziejuose jos baltos? Tiesiog spalvos nubluko... Bet Renesanso laikais to nežinota. To nežinojo ir Mikelandželas, todėl visos to laikotarpio skulptūros, sukurtos iš labai balto marmuro dėl „baltų“ romėnų statulų įtakos yra nesusipratimas...

Pernelyg griežtas Augusto veidas

Grįžę į skulptoriaus dirbtuves, pastebime kampe apgadintą Augusto biustą, o šalia — Nerono, aiškiai daugiau „nebeeksponuotino“. Jie sukelia labai skirtingą įspūdį — Neronas atrodo gyvas, beveik kaip pažįstamas žmogus, o Augusto žvilgsnis stebinamai šaltas.

Tai nėra atsitiktinumas. Iš tikrųjų įvyko stiliaus evoliucija. Valdant Augustui, kūrę meistrai beveik visi buvo atvykę iš Atikos ir įtvirtino klasikinį amžių senumo graikų statulų stilių — jis, žinoma, buvo tobulas, bet griežtas, sustingęs, be gyvybės. Bėgant dešimtmečiams Romos skulptūrų stilius pakito, galbūt dėl meistrų, atvykusių iš Rytų — statulos įgavo šilumos ir dinamiškumo, jų bruožai tapo tokie gyvi, kad kai jas matome muziejuose, visuomet kyla mintis: „Šitą poną aš jau kažkur mačiau...“

Išties muziejų statulos mums meta mažą iššūkį. Ir jei jį priimsite, lankytis juose pasidarys ne taip nuobodu, tai taps beveik žaidimu. Pavyzdžiui, galime sužinoti, kurioje epochoje buvo iškaltos statulos. Ar išmanote madą? Ar galite pasakyti, kada daryta sena nuotrauka, tiesiog pasižiūrėję į moters ar vyro šukuoseną, jų drabužius? Prisiminkite septintąjį, aštuntąjį, devintąjį praėjusio amžiaus dešimtmečius — kiek pasikeitė žmonių išvaizda... Su statulomis tas pats. Stiliai ir šukuosenos kito keičiantis kartoms, taigi galite atskirti epochą, kuriai priklauso statula, tiesiog iš drabužių ir stilių.

Po Vespasiano, Tito ir Domiciano „verizmo“, apėmusio ir Pompėjų tragediją, Trajano ir Hadriano laikais skulptoriai trumpam atsigręžė į „šaltą“ stilių — žvilgsniai atsiję, nebeatrodo lyg vertinantys priešais stovintįjį (atvirai kalbant, beveik nejauku). Laimė, šio stiliaus netrukus buvo atsisakyta. Kiti imperatoriai, pavyzdžiui, Markas Aurelijus ar Septimijus Severas, grįžo prie reikalavimų kurti „gyvas“ statulas, bet su svarbia naujove — šviesokaitos efektu. Tai genialus atradimas. Jei prieisite prie šio laikotarpio sarkofagų ar statulų, pastebėsite daugybę „skylių“ plaukuose, barzdose, burnose, ausyse. Atrodo lyg kinivarpų išgraužtos skylutės. Iš tikrųjų jos išgręžtos. Bet kaip, negi jos nebuvo paslėptos galutinai apdorojant, kaip buvo daroma praeityje? Ne, jos tyčia paliktos, taip sukuriamas šviesos ir šešėlių žaidimo efektas...

Išties statulos daugiau nebėra glotnios — skulptoriai palieka šiurkščių vietų šalia nugludintų, kad sukurtų šviesos žaismą. Pasirūpinama net odos tekstūra... Ir žvilgsnis keičiasi — Cezario statulos akys tuščios, „be vyzdžių“ (jie buvo nupiešti), dabar vyzdžiai iškalami. Įsivaizduokite rainelės spalvas, kai prie jų prisideda griovelių šešėliai — žvilgsnis tampa gilesnis visais atžvilgiais (šią techniką taikyti pradėta jau valdant Hadrianui, turėjusiam gilaus mėlio intriganto akis, kaip matyti iš lydyto stiklo intarpų jo bronziniame biuste, saugomame Egipto Aleksandrijos archeologijos muziejuje).

Optinė iliuzija tobula, statulos įgyja daugiau tikrumo... Ir vis dėlto visa tai tik akmens blokas ar bronzos gabalas... Senovėje jis prilygsta kompiuterinei 3D grafikai, naudotai „Jūros periodo parko“ dinozaurams sukurti...

Per amžius ši technika turėjo didžiulį pasisekimą. Greičiausiai ją išplatino Afrodizijos, dabar esančios Turkijos teritorijoje, mokyklos skulptoriai.

Įdomybė — kito ir biustų matmenys, o tai suteikia galimybę dar tiksliau „datuoti“. Iš pradžių portretai buvo tik iki kaklo pagrindo; vėliau, II a. po Kristaus, skulptoriai ėmė vaizduoti ir viršutinę krūtinės bei pečių dalį, dar vėliau, pradedant III a. po Kristaus, nusprendė vaizduoti visą torsą.

Kartais statulai buvo naudojamas įvairių rūšių marmuras: galvai — labai baltas, drabužiams — žalias, raudonas ar margas. Elegantiška ir prašmatnu.

Bet šis stebinantis statulų gyvumas kažkuriuo metu dingo. Tai buvo paskutinis seniausio skulptūros meno krustelėjimas. Vėliau vaizduojamieji „sustingo“ tarsi mirę su plačiai atmerktomis, primygtinai žvelgiančiomis akimis. Pagaliau buvo prieita prie bizantiškojo stiliaus. Tuomet norėta parodyti imperatorių galią ir pakylėtąjį dievų pasaulį. O jis buvo visai kitoks nei paprastų žmonių kasdienis gyvenimas.