Paryžius

KAI BUVO MAŽESNIS NEI POMPĖJAI

Mūsų moneta ir vėl leidosi į kelionę po Romos imperiją. Iš rankų į rankas ji perėjo banaliai: kai dekurionas Vindolandos termose norėdamas išsimaudyti nusirengė ir negrabiai suvyniojo savo drabužius, kapšas prie diržo apsivertė ir išsprūdęs sestercijus nukrito ant mažos sunumeruotos nišos, atstojančios spintelę drabužinėje.

Daug dienų jo niekas nepastebėjo. Kol kitas termų lankytojas praeidamas su žibintu atkreipė dėmesį į žybsnį, ištiesė ranką ir paėmė jį.

Dabar jis kapšelyje vyno pirklio, pristačiusio kelias amforas iki imperijos sienų ir grįžtančio atgal. Britanija jau liko už nugaros, moneta grįžo į žemyną ir keliauja plačiu Provincia Lugdunensis9, kurios širdyje šiandien yra Prancūzija, keliu.

Pirklys joja raitas, šalia — patikimas vergas. Jau daug valandų lėtai keliauja per liūtį.

Kaip romėnai gynėsi nuo lietaus? Jei manote, kad skėčiai yra šiuolaikinis išradimas, klystate. Jų būta jau tada! Ir dar ankstesniais laikais.

Archeologai jų rado net etruskų kapuose.

Buvo kiek kitokie nei mūsiškiai, neturėjo plonų metalinių virbų, spyruoklių. Labiau priminė kiniškus su storais nelanksčiais virbais.

Tiek panašumų su mūsų pasauliu. Bet naudojami jie buvo visai kitaip. Pavyzdžiui, etruskiškas, saugomas Vilia Giulia muziejuje Romoje, yra iš dramblio kaulo. Tai reiškia, kad buvo naudojamas turtingų žmonių, tai tikras aristokratijos statuso simbolis.

Netikėta, kad skėčiai buvo skirti gintis ne nuo lietaus, bet nuo... saulės — kilmingos moterys, kad nenudegtų, vaikščiojo su jais, visai kaip Europoje septynioliktame, devynioliktame ir dvidešimto amžiaus pradžioje, kaip ir šiandien Tolimuosiuose Rytuose. Juk ir vadinosi jis umbrella, nuo žodžio umbra10, dar ir dabar jis nevadinamas „lietsargiu“ (it. parapioggia).

Jei skėčiai buvo skirti prisidengti nuo saulės, kaip romėnai gynėsi nuo lietaus? Padedami kito „išradimo“, kurį laikome šiuolaikiniu: pončo, tai yra neperšlampamo apsiausto!

Raitelių pora, kaip ir kai kurie sutinkami pėstieji, tikrai apsisiautę ponču (paenula) iš odos, impregnuotos taukais. Kiti, pavyzdžiui, legionieriai, renkasi apsiaustus iš veltos vilnos, išmirkytos aliejuje, kad nepermerktų lietus.

Apsiaustas visuomet su gobtuvu, dažnai smailiaviršiu. Taigi iš toli daugelis romėnų lietuje primena mažas vaikščiojančias piramides, tik pro apskritą angą kyšo veidas — kiek panašu į tuos buteliais apsirengusius aktorius prie prekybos centrų...

Romėniškosios globalizacijos griaučiai

Nė vienas iš abiejų raitelių apie tai negalvoja, bet žvyro ar skaldos kelias, kuriuo joja ištisas valandas, pasiliks žmonijos istorijoje kaip vienas iš didžiausių šedevrų. Tai dalis neįtikėtino imperiją apraizgiusių kelių tinklo.

Tikrai, kai klausiama, koks didžiausias romėnų pastatytas paminklas, į galvą instinktyviai ateina Koliziejus, Didysis cirkas, Karakalos termos...

O vis dėlto tai... keliai. Tai ilgiausias mums likęs paminklas: driekiasi daugiau nei 80 000 kilometrų. Kitaip tariant, romėnų nutiestais keliais būtų galima du kartus apjuosti Žemę... Šie skaičiai mums leidžia įsivaizduoti, koks nepaprastas šis kūrinys. Kodėl jie įrengė tokį platų susisiekimo žeme tinklą? Iš pradžių turėdami karinių tikslų — privalėjo sudaryti legionams galimybę žaibiškai atsidurti bet kurioje romėnų teritorijoje, kad atremtų bet kokią grėsmę. Taigi kelius galime laikyti tikraisiais senovės lėktuvnešiais...

Taip jie buvo naudojami šimtmečius. Tačiau beveik iš karto pradėti naudoti ir kitais tikslais, pirmiausia ekonominiais — jais judėjo pirkliai, prekės ir sestercijai. Be to, jie atliko ir kultūrinį vaidmenį, kadangi atvėrė galimybes po daugelį žemynų keliauti žmonėms ir plisti idėjoms, meno stiliams ir madoms, naujienoms ir žinioms, įstatymams ir religijoms.

Tai leido Romos civilizacijai plėstis ir visur suleisti šaknis, bet sykiu atvėrė galimybes (kartu su laivyba, tai yra jūros keliais) pritraukti kitų kultūrų idėjas, gyvenimo būdą ir gaminius, taip buvo sukurta įvairi, daugiatautė ir dinamiška visuomenė, kokią tik šiandien galime ir vėl sukurti. Šiuo požiūriu keliai pirmiausia buvo Romos civilizacijos raumenys, paskui — kraujotakos, o galiausiai — nervų sistema...

Be kelių (ir laivybos) romėnų įgyvendinta pirmoji istorijos globalizacija nebūtų įmanoma. Arba būtų apsiribojusi vien pakrantėmis, kaip tai nutiko su finikiečiais, Egėjo jūros kultūromis ir graikais. Bet tuomet dešimtys milijonų žmonių nebūtų suvienyti tos pačios kalbos, tokių pačių įstatymų, tokio pat būdo rengtis, valgyti ir gyventi... Ir šiandien nebūtume tokie, kokie esame.

Senovės greitkeliai

Kuo ypatingi buvo romėnų keliai?

Stebina, kad romėnų kelių koncepcija yra neįtikėtinai panaši į mūsiškę.

Įrodymų matome kasdien. Ne visada tai suvokiame, bet miestuose labai dažnai naudojamės romėnų keliais vykdami į darbą, žingsniuodami į senamiestį, veždami vaikus į mokyklą, važiuodami į kaimą, apsipirkti ar atostogauti. Kartais asfaltas paprasčiausiai dengia senovės romėnų inžinierių klotus kelius arba eina lygiagrečiai šalia.

Pakanka prisiminti garsiuosius konsulinius kelius — Flaminijaus, Kasijaus, Apijaus, Druskos, Aurelijaus...

Be to, dar yra visas tinklas nepakitusių mažesnių kelių užmiesčiuose — tai romėnų projektų tikslumo įrodymas. Jų poreikiai buvo panašūs į mūsų, nes ir jų pasaulis buvo panašus į mūsiškį...

Jei žiūrite į konsulinį kelią, pavyzdžiui, Senąjį Apijaus, tiesų ilgus kilometrus, suvokiate, kad romėnų inžinieriai jau buvo atradę šiuolaikinio greitkelio koncepciją — kelias, kertantis teritoriją tiesiomis linijomis, paliekantis nuošalyje mažesnius miestelius ir įspūdingai kertantis kliūtis: slėnius, kalnus, skardžius (o anksčiau taikėmės prie kraštovaizdžio, apeidavome iškilumus, slinkdavome palei keteras ir pan.).

Išties, kai romėnams prireikdavo pastatyti kariuomenei ar prekybai svarbų kelią, jie nesitaikydavo prie gamtos, bet dažnai ją pritaikydavo savo poreikiams: nukasdavo visas pakrančių keteras (pavyzdžiui, pjūvis Teračinoje, kur įspūdinga ketera, Trajanui įsakius, nukasta kirtikliais, kad čia galėtų eiti Apijaus kelias), iškasdavo tunelį (pavyzdžiui, Furijaus galerija Markėje, iškasta Vespasiano įsakymu, ten dar ir šiandien likusios romėnų kaltų žymės), iškaldavo kelius ir arkas tiesiog uolėtuose kalnų šlaituose (galima pamatyti Donace, Aostos slėnyje)...

Gyvendami kalnuose romėnai sugebėjo tiesti kelius beveik 2500 metrų aukščio perėjose (pavyzdžiui, Didžioji San Bernardo perėja), šimtmečius naudotus karietų iki pat atsirandant automobiliams. Viadukai, arkos, tiltai leido gana greitai pereiti slėnius ir perėjas, kelių nuolydis buvo daugiausia 8-9 procentai (tik retais atvejais 10-12 procentų).

Todėl romėnų tiesti keliai (niekada nebus per daug pakartoti) buvo tikra revoliucija: pirmą kartą Europa buvo sujungta stabilių ir atsparių kelių tinklu, šis išradimas išlieka ir kalbose. Romėnai kelius vadino via strata, tai yra grįstas kelias, iš to kilo italų via ir strada, o ir anglų Street, vokiečių Strasse.

Romėnų kelių paslaptys

Kai Romoje arba archeologinių kasinėjimų vietose matome romėnų kelią, klausiame savęs, kaip įmanoma, kad jie išliko sveiki po beveik dviejų tūkstančių metų, o mūsų keliai, jeigu jų tinkamai neprižiūri, greitai yra, dažnai iki pat duobių. To buvo klausiama ir viduramžiais, kai romėnų tiltai ir keliai buvo tebenaudojami ir vadinami „milžinų takais“ arba „velnio tiltais ir keliais“...

Paslaptis jų sandaroje — tai keliai, nuo pat pradžios sumanyti taip, kad laikytų ilgai.

Du keliautojai su mūsų sestercijumi gali tai pamatyti savo akimis. Lyti nustojo. Tačiau kelias nepažliugęs ir balų nematyti — vanduo neužsistovi, vidinė kelio struktūra puikiai praleidžia vandenį, panašiai kaip mūsų greitkeliuose. Kaip?

Kaip tik dabar abu keliautojai joja pro vietą, kur tvarkomas kelias: kelias „atvertas“ kaip per chirurginę operaciją — jie stabteli, nes smalsu pamatyti jo anatomiją.

Apibendrinant ir schematizuojant, galima tarti, kad tiesiant kelią iškasamas didelis — nuo keturių iki šešių metrų pločio — griovys, jo gylis gali būti iki dviejų metrų. Žodžiu, atrodo, kaip ilgas vietovę kertantis kanalas.

Tuomet jis pildomas trimis akmenų sluoksniais: apačioje — didelių apvalių riedulių sluoksnis, ant jo pilami vidutinio dydžio akmenys, pagaliau patį viršutinį sluoksnį sudaro žvyro ir molio (šis ne iš tos pačios vietos, šiuo požiūriu romėnai labai reiklūs) mišinys. Pradedant daugiau ar mažiau nuo epochos, apie kurią kalbame, naudojamos kalkės, jos kelią sutvirtina.

Šie akmenų sluoksniai — nuo didžiausių iki smulkiausių — yra tikroji romėnų kelių paslaptis: jie tarsi filtras praleidžia lietaus vandenį nuo paviršiaus neleisdamas jam kauptis.

Ir tai dar ne pabaiga: viskas padengiama paskutiniu didelių akmeninių plokščių sluoksniu, sudėtų lyg vėžlio šarvas, tai — kelio danga. Kai dabar žiūrime į ją, atrodo, kad tai viena šalia kitos sudėtos plonos plokščios plokštės. Iš tikrųjų jos labai storos, tai tikri keturkampiai akmeniniai blokai, panašūs į didžiulius kubus — jų masė ir svoris būtini kelio stabilumui palaikyti.

Jie klojami tokiu būdu, kad kelias galiausiai būtų kiek išgaubtas, asilo nugaros formos, kad lietaus vanduo nutekėtų į pakračius (kaip ir mūsų gatvėse), kai jau iš dalies jis būna susigėręs į akmenų sluoksnius.

Iš tikrųjų šis romėniško kelio sandaros aprašymas — taip sakant, „idealus atvejis“. Dažniausiai inžinieriai susiduria su tokiomis geologiškai įvairiomis vietovėmis, kad kaskart kelių tiesimo būdus turi tobulinti. Būtent ši didžiulė (ir sudėtinga) sprendimų įvairovė parodo nuostabius romėnų inžinierių gebėjimus ir išmanymą.

Kai leidžia sąlygos, kelias esti maždaug keturių metrų pločio, taip gali prasilenkti du vežimai. Iš šonų driekiasi trijų metrų pločio šaligatviai pėstiesiems. Taigi aišku, kad daugelyje piešinių ir filmų klystama, kai vaizduojami kelio viduriu žingsniuojantys žmonės: gerokai patogiau vaikščioti pakylėtu ir plokščiu šaligatviu negu išgaubtu keliu. Jeigu paprašysite „šiuolaikinio“ legionieriaus (istorijos mėgėjų, vadinamųjų rekonstruktorių, užsiimančių svarbia eksperimentine archeologija, besirengiančių ir gyvenančių kaip praeities žmonės ir kareiviai, grupės nario) paėjėti romėnų keliu, padengtu plokštėmis, kokias matome Romoje, Ostijoje ar Pompėjuose, jam bus labai sunku. Kodėl? Dėl kariškų sandalų, pakaltų metalinėmis vinimis, jis slidinės, lyg eitų ledu...

Taigi, galime daryti išvadą, kad legionai, esant plokštėmis padengtiems keliams, tvarkingai žygiavo šaligatviais. Tai dar ne viskas. Yra daug mažų detalių, apie kurias niekada nepasakojama. Šaligatvių kraštai dažnai išdėlioti iš ilgų eilių akmeninių „sijų“, panašiai kaip ir nūdienos miestuose. Bet yra vienas skirtumas — lygiais kelių metrų tarpsniais dažnai kyšo nedidelis akmuo (gomphus). Lyg koks kelkraščio akmuo. Kam jis galėtų būti naudojamas? Nulipti nuo žirgo. Arba ant jo užšokti. Tais laikais, kai balnakilpių dar nebuvo, šie akmenys atstojo pakojas. Jais pasinaudoja ir išlipantieji iš vežimo.

Praktiškoji romėnų dvasia matyti daugelyje kelio elementų. Kita įdomybė, kad lygumoje keliai kiek pakeliami, paaukštinami, kad pasnigus būtų galima juos rasti. Ir kad būtų apsaugoti nuo vandens. Pavyzdžiui, Veneto provincijoje jie nutiesti ant 36 metrų pločio ir keturių-septynių metrų aukščio pylimų. Be to, jie dažniau tiesiami kalvų šlaituose, o ne slėniuose, kad neapsemtų patvinusios upės ir būtų galima užimti patogią poziciją puolant priešui. Pagaliau kalnuose klojinyje dažnai iškalami į ilgus kanalėlius panašūs bėgiai, kad į juos pataikę vežimų ratai neslidinėtų į šonus ir nenuriedėtų žemyn...

Ar tiesa, kad romėnų keliai buvo ne tokie duobėti kaip šiandieniniai?

Iš tikrųjų kelių kokybė įvairiose vietose skiriasi — Italijoje kiekvienas kelias turi kuratorių, prižiūrėtoją, kurio pareiga yra laiduoti kelių tvarkymą pasitelkus aptarnaujančiosios sargybos dalinius (kažkas panašaus į Nepriklausomą nacionalinę kelių bendrovę Italijoje), provincijose viskas buvo kiek kitaip. Ten vietos bendruomenės prokonsulų įsakymu turėjo užtikrinti kelių priežiūrą ir funkcionavimą. Ir ne visuomet jos, smaugiamos mokesčių, tai darė adekvačiai arba greitai. Taigi atskirose imperijos srityse duobių arba jų senovinių atitikmenų iš tiesų buvo... Dar vienas panašumas į mūsų dienas, nors dėl visai kitų priežasčių.

Reikia išsklaidyti dar vieną mitą — kad romėnų keliai visada visoje imperijoje buvo padengti bazalto plokštėmis, panašiai kaip Senasis Apijaus kelias... Nieko panašaus. Iš tikrųjų plokštėmis buvo klojami tik pagrindiniai miestų keliai (o ne atraeilės gatvės). Negyvenamose vietovėse grindinys driekiasi tik šiek tiek, paskui pradingsta, užleisdamas vietą smulkiam žvyrui. Priežastis — grindinys per brangus... Tarp miestų, žinoma, kelias, kad ir turi visus giluminius vandenį sugeriančius sluoksnius, nebėra dengiamas akmens plokštėmis ir iš esmės tampa glarea strata, taip romėnai vadindavo skaldos ar žvyro kelią. Šie keliai labai dulkėjo, taip smarkiai, kad tuo skundėsi daugelis lotynų autorių (Ciceronas tiesiog kalba apie apie aestuosa et pulverulenta via — „varginantį ir dulkėtą kelią“, „Laiškai Atikui“, V, 14, l). Šie keliai tapdavo tikru košmaru tuneliuose, kaip liudija Seneka aprašydamas savo kelionę pro Neapolio kriptą, Neapolį ir Pocuolį jungiantį tunelį („Laiškai“, V, 57,1-2).

Keliautojams visuomet labai svarbūs mylių akmenys. Tai akmeniniai cilindro formos stulpeliai, kaip sako jų pavadinimas, sustatyti kas „tūkstantį žingsnių“ vienas nuo kito, tai yra per romėnišką mylią11 (1478,5 metro).

Pusantro metro žingsnis gali atrodyti kiek daugoka pėsčiajam, bet kaip „žingsnis“ skaičiuojama ta akimirka, kai ta pati koja paliečia žemę antrą kartą, pabaigdama žingsniavimo ciklą, taigi iš tikrųjų tai „dvigubas“ žingsnis (lygiai kaip žygiuojant karių būriui).

Stulpeliai yra tikri keliautojų „spidometrai“. Ant jų išraižomas mylių nuo išvykimo miesto skaičius, kartais kitos nuorodos, pavyzdžiui, kiek liko iki galutinio tikslo arba iki pakelės poilsio vietos, arba net kelius prižiūrinčių magistratų vardai.

Šio begalinio imperijos kelių tinklo „nulinis taškas“ yra miliarium aureum, paauksuota bronzinė kolona, Augusto pastatyta Romos forumo pakraštyje, ant jos išraižyti atstumai nuo Romos iki svarbiausių imperijos taškų.

Įdomu, kad ši Romos forumo, kaip konsulų kelių „centro“, samprata iš dalies išliko ir šiandien. Jeigu eisite Kasijaus keliu ir tolsite nuo Romos centro, ant marmurinių plokštelių su gatvės vardu galite pamatyti, kad namų numeracija atitinka atstumą metrais nuo Kapitolijaus. Tai yra nuo ten, kur kitados šalia Forumo stovėjo Romos „širdis“...

Kai Paryžius buvo mažesnis už Pompėjus

Liovėsi lyti, du raiteliai žingine joja keliu, šalia kurio eina akvedukas. Pro jo arkas galima matyti antkapius — ženklas, kad gyvenvietė netoli. Kapinės išties visada yra labai netoli už miesto. Kelio tolumoje pasirodo pirmieji namai. Netrukus abu atsiduria pagrindinėje gatvėje ir įsilieja į triukšmingą minią. Kokia tai gyvenvietė?

Žvilgsnis užkliūva už iškabos prie užeigos, be piešinio ir kainų, čia parašytas įstaigos pavadinimas: „Pas Lutecijos gaidį“. Taigi esame Lutetia Parisiorum, būsimajame Paryžiuje!

Jis neatpažįstamas. Tai bevardė gyvenvietė su galbūt 8000-10 000 gyventojų.

Jis mažesnis negu Pompėjai, kuriuose tuomet gyveno maždaug 20 000 žmonių. Užima plotą, maždaug prilygstantį Paryžiaus Lotynų kvartalui.

Nuostabu, kad busimoji prancūzų didybės sostinė buvo Vetralos komunos dydžio arba net tris kartus mažesnė negu Busto Arsicijus ar Pinerolas!

Arba kad šiais laikais Baryje yra dvidešimt kartų daugiau žmonių (ir jūra, kaip sako patarlė). Bet romėnų laikais buvo kitaip...

Dabar mes keliaujame cardo maximus, pagrindine iš šiaurės į pietus einančia gatve, kurią prancūzai pavadins Sen Žako gatve, nekreipdami dėmesio į jos tikrąją kilmę. Namai žemi, daugiausia dviejų aukštų.

Įdomu pabandyti atpažinti romėniškame mieste busimojo šiuolaikiško miesto požymius. Čia daug staigmenų. Pirmiausia tai ne sostinė, o viso labo vienas iš provincijos miestelių. Sostinė yra gerokai didesnis Lionas (Lugdunum). Galbūt tai didžiausias miestas į vakarus nuo Alpių. Paryžius gaus savo dabartinį vardą tik baigiantis romėnų epochai ir taps sostine tik po keturių amžių, 508 m., valdant frankams, jie duos vardą ir visai valstybei (France) — nors šie barbarai pradėjo pirmąją karalių dinastiją, nuostabu, kad prancūzai, visuomet taip besididžiuojantys savo gališka kilme (netgi kiekviena romėniškų archeologinių kasinėjimų vieta šioje teritorijoje jų apibrėžiama kaip „galo-romėniška“), išlaikė įsiveržusios germanų tautos vardą...

Toliau keliaujame miestu. Prajojame pro Lutecijos „bistro“, iš tikrųjų tai ta pati popina, taverna-baras, kokią galime pamatyti bet kurioje imperijos vietoje.

Probėgšmais nugirstame pokalbį kelių vyrų, stovinčių su terakotinėmis taurėmis, pilnomis baltojo vyno, kokio ir šiandien užsakome prie baro, rankose...

„Neseniai Gelianas, varžytininkas, pardavinėjo ne itin geros reputacijos merginą, tokią rastum sėdint viešnamyje. Matydamas, kad pasiūlymai labai menki, ir norėdamas visus įtikinti merginos nekaltybe, prisitraukė ją prie savęs, o ji tarsi juokais priešinosi. Pabučiavo vieną kartą, du, tris, keturis... Norite žinoti, ko pasiekė bučiuodamas? Pirkėjas, siūlęs 600 sestercijų, iškart apsigalvojo!“ Kiti bičiuliai prapliumpa garsiu juoku.

Nežinome, ar tai buvo tikra istorija, ar vyriškis ją tik perpasakojo, pateikdamas kaip savo garsų pokštą iš Marcialio epigramų.

Stebime kitus klientus. Veidai keltų ir pirklių, išlipusių iš Sena atplaukusių laivų. Viskas čia tikrai primena Londoną. Ir Paryžius buvo „išrastas“ romėnų.

Anksčiau čia gyveno parisijų gentis, priklausanti galams senonams (galbūt klajokliai). Galijos užkariavimo kampanijoje Julijaus Cezario legionieriai 52 m. pr. Kristų nugalėjo parisijų karius ir visa būsimosios prancūzų sostinės teritorija pateko į romėnų rankas. Po keleto dešimtmečių buvo įkurtas miestas, pakrikštytas Lutetia Parisiorum (tai yra „parisijų Lutecija“). Upė leido atsigabenti prekių, plukdyti kareivius. Dėl dviejų salų pačiame Senos viduryje buvo lengviau keltis per upę, jos romėnams turėjo labai priminti Tiberio salą.

Taigi Paryžius radosi iš romėnų rankos, iš dalies kairiajame Senos krante (prancūziškai jis vadinasi Rive Gauche) ir iš dalies pagrindinėje saloje, vėliau pavadintoje Ile de la Cite12.

Dabar, valdant Trajanui, nors ir mažas, Paryžius turi visus tipiškus romėnų miesto bruožus. Įstabu galvoti, kad forumo vietoje iškils šiuolaikinės Suflo gatvės pastatai, o ten, kur stovi dvejos Lutecijos termos, sutiksime minias turistų, iškopiančių iš metro tarp Sen Mišelio ir Sen Žermeno bulvarų, arba rasime didingus College de France pastatus.

O kas romėnų laikais buvo Dievo Motinos katedros vietoje? Galime matyti savo akimis: mes labai greitai perėjome visą miestą ir priėjome prie Senos kranto — ten, kur ateityje bus Mažasis tiltas. Kiekvienas šiais laikais įsivaizduoja Paryžiaus tiltus, bukinistus (senų knygų pardavėjus Senos krantinėje), o gilumoje — didžiulį katedros siluetą. O romėnų laikais?

Jokių bukinistų, tik prekės, pirkliai ir vergai, skubriai iškraunantys laivus, prišvartuotus prie medinių prieplaukų, rėminančių dumblinus Senos krantus.

Jokių laivelių su turistais, tik laivai, pilni vyno statinių, amforų ir net vergų, sučiuptų už sienų ir gabenamų parduoti.

O pirmiausia... nėra jokios Dievo Motinos katedros. Ji iškils po daugiau nei tūkstančio metų! Jos vietoje dabar yra didinga Jupiterio šventykla su kolonadomis ir paauksuotos bronzos puošyba. Ši sala tam tikru požiūriu yra šiek tiek Paryžiaus Kapitolijus. Jupiterio šventyklos vietoje bus pastatyta krikščionių bazilika, paskui romaniška bažnyčia ir pagaliau didelė katedra. Šiai vietai romėnų suteiktas šventumas bus išlaikytas kaip estafetėje per amžius iki pat Dievo Motinos architektūrinio stebuklo. Bet šiandien niekas to nesuvokia.

Romėnų laikais viskas atrodo visiškai kitaip... O gal ir ne. Jau galima matyti romantišką Paryžiaus žavesį: du įsimylėjėliai — ji šviesiaplaukė ir kūninga, jis aukštas ir „keltiškos“ išvaizdos — atsirėmę į Seną kertančio tilto turėklus aistringai bučiuojasi. Tai senovinė garsaus Roberto Doisneau „bučinio“, kuriuo šiandien žavimasi daugelyje plakatų ir Paryžiaus atvirukų, versija...

Keliaujame toliau, du vyrai — šeimininkas ir vergas, rodos, pasiekė savo kelionės tikslą — jie ir vėl gabens vyną. Pasuka į sritį, kuri tiekia vieną iš geriausiai žinomų imperijos šiaurėje vynų. Jis gaminamas ant Mozelio krantų.