Londonas
ROMĖNŲ IŠRADIMAI
Ilgos kelionės aušra
Kareivis sušvilpia. Stambūs balti arkliai pradeda traukti storus lynus, pririštus prie dviejų didelių žiedų ant sunkių medinių vartų pusių. Vyriai, pernelyg ilgai neveikę, pirmiausia sugirgžda, paskui pažeria saujelę dulkių, pagaliau sucypia.
Vartų varčios lėtai, tarsi dar miegančio giganto glėbys, atsiveria. Švinta, kylanti saulė ant kerpėmis nusėtų forto sienų meta didelius juodus šešėlius. Grėsmingai girgždant vyriams ataidi sausi, kariškiams būdingi įsakymai, tariami lotyniškai su stipriu germanišku akcentu. Išties, mažame forte įsikūręs pagalbinis tungrių kareivių dalinys, atvykęs iš žemių į šiaurę nuo Ardėnų, tai galų gentis, dabar jau kelios kartos suromėninta.
Sunkios varčios dar neatsidarė iki galo, o turma, tai yra trisdešimties raitelių būrys, išlekia šuoliais. Tai kariniai pasiuntiniai. Ant arklių šonų kabo dideli maišai, pilni ką tik nukaltų monetų. Gabena jas į tolimiausius imperijos šiaurės kraštus: fortus, provincijų sostines, gubernatorių būstines, imperijos ekonomikai svarbius miestus, strateginius avanpostus...
Tik nukaltos naujos monetos turi būti iškart išsiųstos į visas keturias imperijos puses. Tais laikais, kai nėra televizijos, radijo ar telefono, pinigai yra ne tik ekonominis įrankis, tai ir propagandos bei informacijos priemonė. Taigi, pinigai yra nedidelis imperatoriaus apsilankymas. Kartu ir plakatas bei pranešimas apie (pasiektą) programos tikslą...
Tikrai, vienoje monetos pusėje — profilis. Imperatorius Trajanas rimtas, su laurų karūna, tradiciškai žvelgiantis į dešinę. Pasąmoninis pranešimas valdiniams yra raminamas: galingiausias imperijos asmuo (vienintelis, galintis nulemti gyvybę) tiki klasikinėmis vertybėmis, yra kareivis, senato „sūnus“, pasirinktas imperatoriaus Nervos, laikosi tradicijų ir tęstinumo.
Kitoje monetos pusėje iškaltas pasiektas tikslas: kartais tai romėnams skirtas statinys (Didysis cirkas, naujasis Ostijos uostas, didžiulis tiltas per Dunojų, milžiniškas Romos akvedukas, forumas miesto širdyje ar panašiai), kartais tai karinė pergalė ar nugalėta tauta — pavyzdžiui, Dakija (busimoji Rumunija), vaizduojama kaip nugalėtas žmogus.
O kartais konkreti dievybė (Gausa, Apvaizda, Santarvė), taip norima pabrėžti, kad dievai palankūs.
Apie kiekvieną nukariavimą, naują statinį, paskyrimą ar išrinkimą privalo būti pranešta visiems imperijos valdiniams — kaip vyriausybės radijo žinios. Moneta būtent tai ir daro — jos padedamas galingiausias imperijos žmogus kreipiasi į valdinius.
Galite įsivaizduoti, kaip visa tai svarbu, kai į valdžią ateina naujas imperatorius — didžiulis kiekis vos per kelias valandas pagamintų naujų monetų su jo atvaizdu jau parengtos siųsti į visus kraštus. Kartais jas kala paprasčiausiai pakeisdami ankstesnio imperatoriaus, mirusio prieš kelias valandas, veidą, tiesiog pataisydami atspaudą (savotiškas senovės fotošopas). Bet beveik visada darbo imasi patys tikriausi raižymo genijai, skubiai išgraviruojantys atspaudą su naujo valdovo profiliu, kad visi žinotų, kaip jis atrodo, taip jo atėjimas į valdžią „patvirtinamas oficialiai“.
Vaizdų reikšmės politikui suvokimas nėra šiuolaikinis išradimas — romėnai buvo vieni iš pirmųjų, supratę jų svarbą ir plačiai juos naudoję. Kadangi nebuvo televizijos ar laikraščių, jie naudojo iš esmės visas tuomet prieinamas „medijas“: nuo monetų iki statulų, nuo įrašų antkapiuose iki bareljefų, išraižytų ant paminklų, ir taip toliau.
Įprastais atvejais, kaip mūsiškis, sestercijai gaminami labai rūpestingai, ir tai kalyklai patinka. Dabar šis mažas šedevras, padaugintas šimtais tūkstančių „klonų“, bus greitai paskleistas visoje imperijoje. Mūsų sekama moneta, kaip minėjome, yra mažas propagandos pavyzdys — panašiai kaip lankstinukas.
Visi kiti tūkstančiai monetų dvynių keliaus daug įprastesnių keliu. Iš kalyklos bus pristatytos į iždą, o iš ten pradės cirkuliuoti pirmiausia Romoje, eidamos iš rankų į rankas turguose, parduotuvėse, užeigose. Paskui, pamažu srovendamos prekybos, kelionių upeliais, plaukdamos laivais, nukaks daug kur. Dar plačiau pasklisti padės pinigų keitėjai ir tokie veikėjai kaip argentarius — mūsų bankininkų atitikmuo.
Žinoma, ne visos monetos keliauja tokiu pačiu būdu. Auksinės judės greičiau — jos brangios ir nedidelės, idealiai tinka kelionėms. Jų reikia nedaug, kad turėtum gražią sumą, jos užima mažiau vietos ir nedaug sveria (panašiai kaip šiais laikais 50 ar 100 eurų banknotai).
Auksinės monetos nukanka toliau, kadangi aukso ieškoma, jis vertinamas visoje planetoje. Tik pagalvokite — archeologai romėnų auksinių monetų rado net Vietname, Mekongo deltoje, ir Afganistano šiaurėje. Romėnai iki čia neatvyko, bet jų monetos — taip, jas atgabeno vietos pirkliai.
Visai kita kalba būtų apie sestercijus — juos linkta naudoti daugiausia aplink kilmės vietą, kadangi jų vertė mažesnė. Bet ne vienas iš jų labai daug keliauja, kaip šis, paskui kurį dabar sekame.
Raitelių turma keliauja jau daugelį dienų: ji perkopė Alpes, kirto Galiją, perplaukė laivais sąsiaurį. Paskui išsilaipino Britanijos Dubrio uoste (dabar Doveris) ir praleido naktį mažame, nedažnai lankomame forte toliau nuo kranto (didžiųjų vartų girgždesys, kaip matėme, liudija, kad jie atidaromi retai). Pakeliui, kaskart atvykę į svarbų miestą ar tvirtovę, pristatydavo, kaip įsakyta, nedidelius kiekius monetų komendantams ar atsakingiems pareigūnams. Ir vėl išvykdavo.
Dabar raitelių turma plevėsuojančiais raudonais apsiaustais pasileido šuoliais į šiaurę, jų galutinis tikslas — imperijos siena, šiais laikais ją vadiname Hadriano siena. Vėliau siena bus perkelta toliau — ten iškils kiti mūrai, Antonino Pijaus siena. Bet dar iki sienos jų laukia svarbus stabtelėjimas: Londonas.
Kareivis iš pagalbinių dalinių, forto, kurį jie ką tik paliko, sargybinis, prisimerkia lydėdamas juos akimis — vis labiau tolstantis raitelių būrys virto mažu spalvotu debesimi, slenkančiu ilgu smulkaus žvyro keliu.
Kai dingsta už horizonto, kareivis pakelia akis ir stebi kitus debesis danguje. Plaukia žemai, tarsi norėtų sekti pasiuntinius, jie pritvinkę lietaus ir nežada nieko gero. Jis pasitaiso ant galvos šalmą ir susiraukia. Taip, Britanijoje oras niekada nesikeičia, žiemą ir vasarą taip pat lietinga...
Londonas, romėnų išradimas
Raitelių turma joja jau ištisas valandas, aplenkdama mažus pirklių vežimaičius, pėsčiųjų grupeles. Kadangi žmonių kelyje vis gausėja, kareiviai supranta, kad miestas nebetoli. Pasirodo pirmieji mediniai namai, daugiausia trobelytės, išbarstytos šen bei ten prie kelio. Bėga minutės ir namų vis daugėja, kol pagaliau jie virsta vientisa siena abiejose kelio pusėse. Toliau jodami šiuo miesto „prospektu“, raiteliai tikisi atvykti į miesto širdį, galbūt forumą. Bet jų laukia staigmena — visi nustebę sustoja. Kelias baigėsi, priešais juos teka didžiulė upė. Tai Temzė. Kitapus, aname krante — Londonas.
Antrojo amžiaus po Kristaus pradžioje jis tikrai neatpažįstamas ir yra vos mažo miestelio dydžio. Niekas neįsivaizduoja, kas čia iškils po dviejų tūkstančių metų.
Bet yra šis tas, kas primena šiuolaikinį Londoną — ilgas Temzę kertantis tiltas pastatytas beveik toje pačioje vietoje, prieš keletą metų tai patvirtino anglų archeologai. Priešingai nei šiuolaikinis, jis ne geležinis, o medinis. Dabar trisdešimt raitelių joja juo.
Turmos žirgų kanopos verčia tiltą skambėti kaip milžinišką tamtamą, o tai patraukia žvejų ant kranto ir jūreivių prišvartuotuose laivuose dėmesį. Daugelis stabteli žiūrėdami į raudonus jojančių kareivių apsiaustus. O nustebę raiteliai neatitraukia akių nuo artėjančio miesto — nė vienas iš jų anksčiau nėra čia buvęs.
Nusileisime tame upės krante, kur ateityje iškils Sitis, bet tikrai atrodo, kad esame kitame žemyne. Išties, nematyti didelių pastatų, tik žemi mediniai namai. Dangoraižiai, iškilsiantys moderniaisiais laikais, dar ateityje... Ir ne tik: vietos, kur stovės miesto simboliai — Bakingamo rūmai, Vestminsterio rūmai su Didžiuoju Benu, net ir Dauningo gatvės 10 namas, Didžiosios Britanijos premjero rezidencija — dabar yra upelių kertamuose laukuose. Kaip ir turistų lankomos įžymybės — Trafalgaro aikštė, „Harrod‘s“, Pikadilio žiedas, Regento gatvė...
Londonas, arba Londinijus, kaip jis tada vadintas, yra tikrai romėnų „išradimas“. Prieš atvykstant legionams čia buvo tik kaimas ir mažos smėlio salelės Temzėje.
Negalime atmesti galimybės, kad čia buvo kokia nors maža lūšnų sankaupa, kokias kartkartėmis galima išvysti didžiųjų upių pakrantėse. Bet viena tikra — tai romėnai nusprendė įkurti Londoną. Kodėl?
Būdami tilto viduryje, galime suprasti svarbiausią priežastį — šioje vietoje Temzė susiaurėja (taigi lengviau pastatyti tiltą), bet lieka ganėtinai gili, kad prekiniai laivai galėtų priplaukti prie kranto. Iš esmės miestas turi ilgą krantinę, kur prišvartuota daugybė didelių ir mažų prekinių laivų, daugelis jų su burėmis.
Šioje krantinėje kunkuliuoja karštligiška veikla — iš vieno laivo iškraunamos iš Italijos atgabentos amforos su vynu, iš kito, ką tik atplaukusio iš Galijos, — trapūs antspauduoti gyvai raudonos spalvos keraminiai dirbiniai, papuošti reljefais, bus naudojami svarbiose vakarienėse. Matome ir daug kitų gaminių, pavyzdžiui, lininių audinių ir tunikų iš Egipto, grakščių pūsto stiklo ąsočių iš Germanijos, amforėlių su garum iš Pietų Ispanijos...
Keista, bet čia nėra didelių sandėlių (visoje uosto pakrantėje archeologai jų rado tik du). Vadinasi, prekės nebuvo saugomos, jas iškart išgabendavo. Tai yra ilgos Londono prieplaukos buvo tarsi oro uostas, iš kurio kroviniai nuolat buvo išvežami gilyn į šalį.
Visos šios smulkmenos pasakoja, kad miestas sparčiai plečiasi — tipiškai romėnišku, ne keltišku stiliumi. Bet jos byloja dar ir tai, kad Londonas gimė iš nieko ne dėl karinių priežasčių, bet iš esmės prekybos sumetimais. Tikrai, archeologai nerado pėdsakų legiono stovyklos, kuri, kaip įprasta kitur, būtų tapusi miesto branduoliu.
Žodžiu, tai denaras, tiksliau — sestercijus, nulėmė Londono atsiradimą — miestas išties įkurtas tinkamoje vietoje, kad galėtų priimti iš visos imperijos jūra atplukdomas prekes, vėliau keliais pasklindančias po visą Britaniją.
Mainais Britanija tiekė imperijai daugelį dalykų — nuo vergų iki medžioklinių šunų ir iškasenų...
Keista galvoti, kad Londonas atsirado dėl prekybinių priežasčių ir kad jo branduolys buvo pastatytas ten, kur šiandien kyla Sitis, Londono ir Didžiosios Britanijos finansų širdis.
Surenkamieji namai Londone
Kirtę upę, kartu su turma judame gilyn į miestą. Stebina, kad Londonas atrodo kaip beveidis provincijos miestelis. Pastatai mediniai ir žemi, daugiausia dviejų aukštų. Gatvėse žiemą purvas, o vasarą dulkės. Lenkiame arklius, pėsčiuosius, vežimus... Mes itin toli nuo Viduržemio jūros pasaulio marmuro ir mūrinių miestų. Čia mūriniai namai išties retenybė.
Raiteliai prajoja pro statomą namą ir pastebi šį tą įdomaus — jis iš esmės yra surenkamas. Londinijuje beveik kiekvienas namas pradedamas statyti nuo tobulai viena kitą atitinkančių ąžuolinių sijų rėmo. Sijos gaminamos kitur, atgabenamos čia, o darbininkams telieka jas surinkti.
Sistema paprasta — ar matėte, kaip padarytos medinės kopėčios su skersiniais? Dvi ilgos sijos su skylėmis, į kurias tvirtinami skersiniai.
Na, Londinijaus namų sienos labai panašios struktūros. Darbininkai deda ant žemės siją su iš anksto praurbtomis skylėmis, į jas kišamos plonesnės sijos, o viršuje konstrukcija sutvirtinama kita sija su skylėmis.
Taigi kiekviena siena primena milžiniškus pastolius, supjaustytus ir padėtus ant žemės. Jungiant įvairius rėmus gaunami namo „griaučiai“. Dabar sienas reikia užpildyti dumblo plytomis arba gulsčiais mediniais grebėstais (kažkas panašaus į gimnastikos sienelę sporto salėje), tarp kurių įpinami žabų ryšuliai paliekant angas langams ir durims. Viskas padengiama tinku.
Sumani sijų jungčių sistema (kai kurios jų sienoje įtaisytos įžambiai), veikiama sienų svorio, paverčia namo struktūrą labai tvirta ir stabilia.
Pagaliau ant šio medinio „Lėgo“ užkeliamas platus stogas su daugeliu statramsčių. Dauguma Londono kvartalų pastatyta šituo „Ikea“ stiliumi. Tačiau iš Romos atvykusių trisdešimt raitelių stebina ne tik Londinijaus pastatai. Stebina ir jo gyventojai.
Žmonės išeina iš namų pasižiūrėti į kareivius purpuriniais apsiaustais. Jų veido bruožai keltiški: šviesūs strazdanoti veidai, šviesūs arba gražios raudono vario spalvos plaukai. Labai retai pasitaiko tamsūs ir garbanoti, daugiausia tai vergai, pirkliai ar kareiviai. Gerai pagalvojus, tai visai neatitinka to vaizdo, kurį gali pamatyti imperijos miestuose prie Viduržemio jūros. Akivaizdu, bet knygose to neperskaitysi. O čia — visiškai aišku...
Tragediją patyręs aštuoniasdešimtmetis jaunuolis
Londonas labai jaunas Romos imperijos miestas — jam mažiau negu aštuoniasdešimt metų! Nuostabu, kaip vėlai visa Britanija tapo imperijos dalimi. Kad galėtume įsivaizduoti — kai Jėzus buvo nukryžiuotas, ji vis dar buvo didžiulė sala kažkur už imperijos ribų. Mums reikėtų palaukti dar dešimtį metų, kol Klaudijus 43 m. po Kristaus nusprendė į ją įsiveržti — tai buvo savotiška atvirkščia „D diena“3. Romėnų legionai ir pirkliai pamažu pasklido po salą.
Londonas radosi šiek tiek vėliau (medinio nuotekų kanalo likučiai abipus romėnų kelio rodo, kad jo gimimo data — 47 m. po Kristaus). Bet tais laikais reikėjo daug drąsos, kad gyventum Sityje — tai buvo pasienio zona su labai priešiškais gyventojais. Praėjus vos dešimčiai metų nuo įkūrimo Londonas buvo nušluotas nuo žemės vienos moters — Boudikos, vadovavusios genčių, sukilusių prieš romėnus, kariuomenei.
Tai buvo 60 m. po Kristaus ir, anot paties Tacito, sukilėliai jau buvo sugriovę vieną miestą — Kamuloduną (dabar Kolčesteris), sumušę vieną legioną ir žygiavo Londono link. Miestą ginti pasiųstų legionierių buvo per mažai, kad galėtų įveikti tokią daugybę priešų, taigi buvo nuspręsta paaukoti miestą, kad būtų išgelbėta visa provincija: pasirinkta strategija — pasitraukimas. Toliau Tacitas pasakoja taip: „Nepalenktas prašančių pagalbos miestelėnų verksmo ir ašarų, [romėnų vadas Svetonijus] davė ženklą žygiuoti tolyn, pasiėmęs norinčius jį lydėti. Tuos, kuriuos sulaikė karui netinkama lytis ar pavargęs amžius, ar prisirišimas prie vietos, užgriuvo priešai.“4
Romėnų atsako nereikėjo laukti. Didžiuliame mūšyje Svetonijaus legionai nušlavė sukilusias gentis, o Boudika, matyt, nusinuodijo. Tacitas mini 70 000 nukautų sukilėlių — tikros žudynės.
Londonas, kurį matome kartu su raiteliais, nors visai jaunas, jau yra atstatytas.
Susitikimas su valdytoju
Turma, kirtusi miestą, dabar šalia valdytojo rūmų, pretorijaus, žvelgiančio į Temzę. Aikštėje prie jų skrupulingai tiksliai raiti kareiviai išsidėsto kareivinėse įprastomis eilėmis: trys eilės po dešimt, kiekvienai vadovauja dekurionas.
Laikantis klasikinio romėniško karinio racionalumo, pirmasis dekurionas vadovauja kitiems dviem. Ir štai dabar jis kartu su savo pavaduotoju, milžinu šviesiaplaukiu batavu (tai yra „olandu“) eina link rūmų vartų, kur budi du sargybiniai.
Susipažinę perduoda sargybinių vadui užantspauduotą ritinį, kad šis įteiktų jį valdytojui. Laukdami, kol juos priims kas nors iš jo pavaldinių, apžiūri rūmus, labai išsiskiriančius paprasto miesto fone.
Pastatas ant Temzės kranto atrodo įspūdingai — driekiasi į gylį daugeliu lygių, ilgos kolonados, nišos, baseinas ir terasos. Dekurionas gali aprėpti žvilgsniu tik vieną sparną, bet kitas priešingoje pusėje turėtų būti simetriškas. Dekuriono akys užkliūva už kapitelių, kolonų ir baltų marmurinių statulų, atgabentų iš garsiausių Viduržemio jūros skaldyklų. Įsivaizduokime, kiek kainavo pastatyti tokius gražius rūmus taip toli.
Labai panašų pastatą jis matė tik Kelne, kai tarnavo Germanijoje. Tai irgi buvo valdytojo rūmai, panašiai žvelgiantys į Reiną. „Tas pats architektas ar tas pats noras nustebinti?“ — galvoja jis.
Vogčia nusišypso išgirdęs už nugaros kažką kaukštelint kulnais. Metalinės sandalų vinys išduoda, kad tai kareivis. Dekurionas atsisuka ir žydromis akimis jį nužvelgia. Tai vienas iš valdytojo asmens sargybinių. Jis kviečia sekti paskui.
Įžengę pro sunkias ąžuolines duris, juodu eina pro eilę elegantiškų kambarių ir mažų kiemelių. Jų žingsniai aidi tuščiose erdvėse, kur karaliauja imperatorių statulos ir maži fontanai. Kitose, pagalbinėse, jie sutinka administracijos darbuotojų su ritiniais po pažastimis.
Dekurionas žengia šalia valdytojo asmens sargybinio, negali eiti iš paskos — dar ir dėl jo kvapo. Besikvėpinantis kareivis reiškia, kad čia įsivyravo ramus rūmų gyvenimas. Boudikos laikai praėjo! Dabar Londonas ramus miestas.
Juodu lipa plačiais laiptais, kurių viršuje juos stebi du sargybiniai. Ten, apsuptas žavios kolonados, driekiasi didelis sodas. Iš akies jis turėtų būti 40-ies metrų ilgio ir 20-ies pločio. Jo centre — didelis baseinas užapvalintais kraštais. Dekurionas pastebi statulas, iš kurių trykšta vanduo, krūmus, apkirptas gyvatvores, erdvias nišas, kuriose slepiasi nimfos. Tai tikras rojus, palyginti su tuo, ką galėjai matyti kirsdamas miestą.
Asmens sargybinis jam mosteli sustoti. Priešais stovi žmogus, į juos nusisukęs nugara. Atsirėmęs rankomis į turėklus, jis žiūri į Temzę — stebi į uostą įplaukiantį burlaivį. Jo burės išskleistos. Atsidūsta ir atsisuka tardamas: „Kas naujo Romoje?“
Tai gražus, nudegęs vyriškis žilstelėjusiais ir neįprastai ilgais jo užimamoms pareigoms plaukais, tamsaus mėlio giliai įsodintomis akimis. Bet labiausiai stebina jo šypsena — atvira, nuoširdi, lūpų kampučiuose nubrėžianti raukšles ir atskleidžianti itin baltus dantis. Tai Markas Apijus Bradua, į šias pareigas paskirtas visai neseniai. Mums jis labai primena aktorių Rexą Harrisoną (Charltono Hestono sukurtame filme apie Mikelandželą „Kančia ir ekstazė“ vaidinusį popiežių Julijų II). Dekurionas nustebintas ir kiek nugąsdintas pareigūno, kurį mato pirmą kartą, pasitikėjimo savimi. Jis gerai žino, kad tokie žmonės gali būti apgaulingi ir žiaurūs. Bet šiuokart jaučia šiam žmogui instinktyvų prielankumą.
Provincijos valdytojas Apijus Bradua visai neseniai atvyko į Londoną — jo įdegis vis dar ankstesnių metų, kai tarnavo prie Viduržemio jūros krantų. Ir jo žvilgsnyje stebint į uostą įplaukiantį burlaivį atsispindi šiltesnio klimato ilgesys.
Pažvelgia į dekurioną ir pakelia ranką — tarp pirštų spaudžia žibančią monetą. Tai vienas iš sestercijų, kuriuos čia atgabeno turma. Bet juk... tai būtent mūsų sestercijus!
Kaip jis čia atsidūrė?
Ant marmurinio stalo po kolonada dekurionas mato atvertą kapšelį su kitomis monetomis. Valdytojas iš anksto įsakė pristatyti monetas, nelaukdamas, kol viskas bus atlikta pagal protokolą. Tai jo galioje.
Dekurionas nustebęs ir kiek sutrikęs, jis supranta, kad dėl gebėjimo nustebinti ir nuspėti priešininko veiksmus Markas Apijus Bradua taip aukštai pakilo karjeros laiptais.
Valdytojas mato dekuriono sutrikimą ir spragteli pirštais, įsakydamas atnešti dvi taures vyno. Tai ne pagal protokolą. Šiame neįprastame ir labai neformaliame susitikime valdytojas, kalbėdamasis su dekurionu, išsiklausinėja naujienų apie Romą, rūmus, kai kuriuos svarbius asmenis, taip pat ir atmosferą, kuria kvėpuojama kalvose, Didžiajame cirke ir ilgame kelyje, atvedusiame kareivį čia. Kalbėdamasis sukioja sestercijų tarp pirštų, dažnai pakelia prie veido ir nesąmoningai baksnoja į lūpą.
Baigęs pašnekesį pažvelgia dekurionui į akis, atgniaužia jo delną, įdeda sestercijų ir vėl jį užspaudžia, padovanodamas didžiulę „Viduržemio jūros“ šypseną, žybtelėdamas baltais dantimis: „Mūsų susitikimui prisiminti.“ Tada nusigręžia ir toliau stebi burlaivį. Dabar burės visiškai surinktos, prekės jau iškraunamos.
Dekurionas išeina lydimas to paties išsikvėpinusio asmens sargybinio. Prieš išeidamas iš sodo išsiblaškęs pažvelgia į sestercijų saujoje. Sveria kiek per daug kaip bronzinė moneta, išties, mato, kad turi ne tik jį vieną... Valdytojas jam dar davė sidabrinį medalį su pergalės simboliu. Dar vienas šio nesiliaujančio stebinti žmogaus triukas. Nusišypso ir leidžiasi laiptais.
Kai Sitis buvo Laukinių Vakarų miestas
Trisdešimt raitelių rado kur įsikurti netoli Londinijaus forto, miesto šiaurėje. Jo paskirtis šiuo ramybės laikotarpiu yra ne tiek ginti teritoriją, kiek aprūpinti kariuomenę būstu.
Dabar visų laukia pelnytas žygis į termas. Tai vienas iš nedaugelio didelių miesto pastatų, jis ant Temzės kranto, žemiau pretorijaus, kur vyko susitikimas su valdytoju.
Geriausias laikas yra pietų metas, kai vanduo, kaip visi sako, šilčiausias. Po pasilinksminimų vandenyje ir tradicinio masažo daugelis kareivių patraukia į miesto viešnamius malonumų.
O vyriausiasis dekurionas kartu su savo dviem kolegomis žingsniuoja po busimąjį Sitį.
Po prašmatnaus pretorijaus ir tobulų hidraulinių įrenginių termose miestas trejeto akims atrodo iš tikrųjų paprastas. Labiausiai primena Laukinius Vakarus.
Tai nėra atsitiktinis palyginimas — kaip Amerikos žemyne europiečiai pirmeiviai žygiavo į vakarus, taip tą patį darė romėnai Europoje, vis giliau skverbdamiesi... į vakarus. O Britanija buvo vienas iš tikslų „tolimuosiuose“ vakaruose, taigi visiškai tiksliai ją galima buvo pavadinti Laukiniais Vakarais.
Kaip pirmieji gabeno XVIII ir XIX a. Vakarams būdingas technologijas, statė miestus ir skleidė gyvenimo būdą indėnų žemėse, taip ir romėnai savo civilizaciją plėtė į galų, britų ir germanų žemes. Susidurdavo su panašiomis problemomis ir kartais panašiai jas spręsdavo.
Trajano laikų Londinijus iš tikrųjų daugeliu smulkmenų primena Laukinių Vakarų miestelius: čia ne tik iš esmės mediniai, kaip matėme, labai nesudėtingi namai. Teritorijoje, kur sunku rasti kasdienio vartojimo daiktų, parduotuvės parduoda viską, kaip ir pirmeivių kaimeliuose. Čia yra užeigų-saliūnų, kur galima į kambarį pasikviesti prie stalų patarnaujančią merginą. Galima pamatyti arklidžių ir kalvių, sutikti barzdaskučių, galinčių ištraukti dantį, ir net šiek tiek keltų — „indėnų“ žingsniuojančių skersai gatvę, su tipiškais savo kultūros simboliais — genčių tatuiruotėmis ir ornamentais, be tunikų, bet marškiniai ir kelnės dryžuoti ir papuošti škotiško stiliaus kvadratėliais.
Nuostabu pagalvojus, kad po beveik dviejų tūkstančių metų čia sutiksime verslininkų su katiliukais, garsiuosius juodus taksi, raudonus dviaukščius autobusus ir bankininkų „Rolls-Royce“... Visa tai stiklinių dangoraižių šešėlyje...
O dabar stiklas čia dar vis retenybė. Ir nors Londonas tapo Britanijos, tai yra vienos iš keturiasdešimt penkių Trajano imperijos provincijų, sostine, stikliniai langai vis dar prabanga ir tiktai retas kuris gali juos sau leisti: stiklas yra labai brangus turtas šiose tolimose vietovėse.
Vaikštant po Sitį: seniausia skalbykle?
Vienas iš trijų dekurionų stabtelėjo nusipirkti nuostabios antkaklės, pasagos formos kaklo papuošalo, būdingo keltų kariams, keliaujantis pardavėjas jam parodė jį kartu su kitais bronziniais ir geležiniais papuošalais, tarp kurių ir gražus iš kelių metalinių juostų supintas durklas: tai vis daiktai iš tipiško keltų vyriškio kapo, akivaizdžiai apiplėšto; velionio kalavijai ir durklai būdavo sulankstomi, kad niekas daugiau jų negalėtų naudoti.
Laukdami kiti du dekurionai žiūri į vartus, už kurių sklinda keistas vandens, žvangančio metalo ir girgždančio medžio keliamas triukšmas. Viskas skendi tamsoje, aišku tik, kad patalpa labai didelė. Gana greitai akys pripranta prie tamsos ir jau gali vienoje pusėje matyti daugybę mažų baseinų, o kitoje — žmones, regis, sulėtintai judančius blyškioje žibintų šviesoje. Tai vergai: jie lėtai žengia dviejų medinių ratų viduje — panašių į įtaisomus žiurkėnams narvuose, tik šie trijų metrų skersmens!
Besisukdami šie ratai išjudina kitus, mažesnius, tempiančius ilgas grandines, prie kurių prikabinti maišai, pilni vandens. Taip iš penkių metrų gylio šulinių įmanoma nuolat tiekti vandenį.
Tai niekada nesibaigiantis veiksmas, kadangi grandinės — panašiai kaip dviračio — sudaro žiedą, besisukantį be galo... Kokiu tikslu?
To klausia ir dekurionai, stovintys šios keistos vietos tarpduryje.
Vergas vaikas nuolankiai paprašo praleisti. Glėbyje laiko krūvelę purvinų drabužių. Tuodu palydi jį žvilgsniu. Berniukas sumeta savo nešulį į baseiną. Tuomet dekurionai supranta, kad priešais juos milžiniška skalbykle. Nė vienas iš jų nieko panašaus iki šiol nematė. Net ir šiais laikais tokia vieta sukeltų susidomėjimą.
Kai anglų archeologai 2001 m. rugsėjį paskelbė apie netikėtą radinį, daugelis šaipėsi — seniausia skalbykle istorijoje. Žinoma, ji kiek gremėzdiška, bet gali patenkinti tūkstančių Romos laikų londoniečių poreikius...
Bet ne visi su tuo sutinka. Išties, kokia prasmė atrasti „skalbyklę“ tais laikais, kai būta tūkstančiai vergų, pasirengusių atlikti tą patį darbą? Negana to — net ir dabar, nors beveik visur pasaulyje įrengta elektra, prie upių krantų Indijoje ir Pakistane galima pamatyti šimtus triūsiančių skalbėjų, saulei šviečiant visą dieną daužančių drobes. Jei, kaip ir man teko girdėti, paklausite, ką jie mano apie skalbykles, truktelėdami pečiais atsakys, kad šios mašinos neturi ateities.
Negalima atmesti to, kad ši keista vieta iš tikrųjų skirta odoms rauginti, kaip dabar galime išvysti daugelyje baseinų Marakeše. Negalime tvirtinti. Dar ir dėl to, kad pagal naujausią hipotezę hidraulinis ratas galėjo turėti ir kitą paskirtį: papildyti miesto vandens atsargas. Iš tos vietos, kur esame, negalime to suprasti. Pernelyg tamsu, stovime pernelyg toli. Tik suprantame, kad tai nuostabus įrenginys.
Mūsų išradimai? Iš tikrųjų romėnų sugalvoti...
Bet mintis apie skalbyklę erzina. Kiek išradimų ar įpročių, kuriuos laikome šiuolaikiškais, iš tikrųjų yra romėnų kilmės?
Jų daug, pradedant raidėmis, kurias naudojame mūsų kompiuteriuose, baigiant daugeliu teisynų įstatymų; visų aprašyti neįmanoma.
Bet štai keletas jus nustebinsiančių: bikinis, kojinės, vytintas kumpis, rutuliniai guoliai, žvakės, skriemulys, stiklo rutuliukų žaidimas, Bolonijos dešra ir mūsų kepamosios dešrelės (luganigos), žirklės, kambarių (termų) šildymas, rinkimų plakatai, sukamasis spaustuvas, žagarėliai, „auselės“ ar pieniški sausainiai, valgomi per karnavalą (frictiliae), betonas, kanalizacija, įkaitintos plaukų žnyplės, didinamieji stiklai.
Net savaitės dienų pavadinimai, susiję septyniomis jau senovėje žinotomis planetomis, yra romėnų sistemos vaikai: Mėnulis (it. Luna) davė vardą pirmadieniui (lunedi), Marsas (Marte) — antradieniui (martedi), Merkurijus (Mercurio) — trečiadieniui (mercoledi), Jupiteris (Giove) — ketvirtadieniui (giovedi), Venera (Venere) — penktadieniui (venerdi). Šeštadienis (sabato) ir sekmadienis (domenica) yra krikščioniškas indėlis (bet vis dėlto — kad sekmadienis turi būti šventadienis, nusprendė Romos imperatoriai). Kitados šios dvi dienos buvo skirtos Saturnui ir Saulei. Anglų kalboje taip ir liko — Saturday ir Sunday.
Kai kurie šie išradimai nėra visai romėniški — iš tikrųjų jų užuomazgos matyti jau ankstesniais laikais. Tačiau romėnai juos pasisavino, patobulino ir padarė veiksmingesnius — net ir šiandien juos vartojame.
Pavyzdys galėtų būti akinių lęšiai. Jau senovės Graikijoje lęšiai buvo žinomi, bet dažniausiai jie buvo naudojami sufokusuojant saulės spindulius ugniai uždegti.
Romėnai pirmieji juos panaudojo, kad geriau matytų. Iš tiesų, Plinijus Vyresnysis patvirtina, kad Neronas naudoja įgaubtą brangakmenio (galbūt smaragdo) gabalėlį, kad geriau arenoje matytų gladiatorius. Daugelis manė, jog tokiu būdu galima pagydyti ir pačią trumparegystę. Nors lęšių pranašumai romėnams jau buvo žinomi, kad pamatytume pirmuosius akinius, reikės palaukti dar tūkstantį metų: jie pasirodė 1200-ųjų pabaigoje, viduramžių viršūnėje, ir buvo išrasti... italų.
Tarp romėnų išradimų, kuriais ir dabar naudojamės yra ne tik daiktų. Tarp jų yra ir labai paplitusių prietarų. Pavyzdžiui, negalima išberti druskos (palieti aliejaus, turėtume pridurti). Priežastis iš tikrųjų buvo labai praktiška: romėnų laikais druska buvo itin brangi prekė.
Vergas, nusipirkęs asmeninį vergą
Kiek Londinijuje gyventojų? Sudėtinga įvertinti. Bet skaičiuojama, kad 60 m. po Kristaus buvo nuo 5000 iki 10 000. Dabar, valdant Trajanui, turėtų būti jau beveik 20 000. Bet tai tipiška trečiojo pasaulio miesto gyventojų sudėtis — daug vaikų ir mažai senių.
Iš tikrųjų romėnų laikais Londone, kaip ir daugelyje kitų imperijos miestų, apie pusę gimusiųjų miršta nesulaukę brandos. Ir tik ketvirtis visų gyventojų išgyvena iki senatvės. O „senatvė“ — tai ne koks nors stulbinamas amžius: romėnams peržengti keturiasdešimtmetį reiškia įžengti į trečiąjį amžių...
Trys dekurionai vėl leidžiasi į kelią. Ir susiduria su besijuokiančia pora. Mergina — beveik vaikas. Tikrai neįprasta pora. Jiems susidūrus iškrinta vaškuota lentelė. Vienas iš dekurionų ją pakelia ir atverčia. Paskui parodo dviem draugams ir garsiai perskaito vardus: Vegetas ir Fortunata. Šie atsigręžia nustebę ir išsigandę sugrįžta prie trijų kareivių.
Iškritęs daiktas yra sutartis, pagal kurią perkama... mergina! Iš tikrųjų ji yra vergė, o už rankos ją laikantis vyras ką tik ją nusipirko.
Ši lentelė bus rasta archeologų (jie datavo ją tarp 80 ir 120 m. po Kristaus, tai yra būtent mūsų lankomas laikotarpis) ir sukels mokslininkams nemažai nuostabos. Sutartyje įrašyta, kad Vegetas, vyriškis, laikantis Fortūnatą už rankos, įsigijo ją už 600 denarų (mūsų skaičiavimais — 4800 eurų).
Bet parašyta dar šis tas keisto: Vegetas yra tokio Montano vergas „pagalbininkas“. O tasai savo ruožtu didingojo imperatoriaus vergas (tai yra dirba visuomeninėje struktūroje, administracijoje ar kaip darbininkas). Šis dokumentas stebina tuo, kad parodo tris įvairius vergystės lygius, paaiškindamas, koks sudėtingas buvo vergų pasaulis.
Iš tikrųjų, kaip pastebėsime šioje kelionėje, yra įvairių kategorijų vergų: nuo vargingiausių ir kankinamų, dirbančių kaime, iki tų, su kuriais elgiamasi labai gerai, nes jie išsilavinę, mokyti ir atlieka labai sudėtingas užduotis administracijoje ar galingųjų namuose.
Akivaizdžiai pastarieji (kaip Montanas) galėjo nuspręsti turėti padėjėjų (Vegetą), kuriems kartais pavyksta susitaupyti šiokią tokią sumą ir taip pat įsigyti vergę (Fortūnatą).
Nežinome, kaip ši vergė bus išnaudojama, bet matant sumokėtą sumą norėtųsi įsivaizduoti, kad tai laiminga rūpesčių kupinos meilės istorijos pabaiga, kai vergas pagaliau gali apkabinti mylimą moterį, išpirkęs ją iš jos šeimininko. Taip irgi atsitinka romėnų laikais.
„Parodyk jam vidurinį pirštą, Sestilijau!“
Dekurionai atiduoda lentelę porai ir išsuka iš pagrindinės gatvės į skersgatvį. Juos lyg nematomas magnetas traukia ką tik iškeptos duonos kvapas. Pravėrę iš trijų lentų sukaltas ir kryžmai dviem ąžuolinėm juostom sutvirtintas duris, dekurionai pamato įprastą visų romėniškų miestų vaizdą: kepyklos kiemą. Ant dviejų stalų vergai, sukdami mažus rankinius malūnėlius, mala grūdus. Kiti formuoja tešlą — daro storus ritinius su giliais spinduliniais grioveliais (tai iš anksto pažymėti gabalai).
Kampe du vergai sijoja miltus, tai atrodo labai įspūdingai: šviesa, sklindanti pro langelius palubėje, nutvieskia miltų dulkes, tokius šviesos pluoštus kitados buvo galima matyti kino teatruose, kai dar ten buvo leidžiama rūkyti. Visi vergai padengti šiomis neapčiuopiamomis baltomis dulkelėmis. Bet jie dar ir labai prakaituoti: kambario šone dviejose krosnyse nuolat kepa duona, gatavi jos kepalai dedami ant klibančių lentynų.
Duona parduodama namo gilumoje. Dekurionai atvėrė parduotuvės galinių patalpų duris, vedančias į skersgatvį.
Vaizdas, kurį matome — ir tai, kad galime matyti kiaurai visą namą — rodo, kad kai kuriuose Londono kvartaluose namai dažnai statomi eile, vienas prie kito, jų fasadai išeina į vieną gatvę, antrieji galai — į kitą.
Dekurionai nusiperka kepalėlių ir nueina, kvėpdami šviežios duonos kvapą. Išeidami uždaro galinių parduotuvės patalpų duris. Jiems tai įprastas veiksmas.
Pastebėjote? Romėnų durys visada atsidaro į namų vidų, niekuomet į išorę, į gatvę. Kodėl?
Priežastis praprasta: antraip privatiems reikalams būtų naudojama dalis visuomeninės žemės. Plotas priešais namą būtų naudojamas durims varstyti ir taip „vagiamas“ iš bendruomenės... Tik turtingas arba galingas romėnas gali tai sau leisti. Visi kiti — ne.
Ši taisyklė išgyveno amžius ir pasiekė net mus. Taip pat įtaisytos ir mūsų namų durys: nuo atskirų namų iki daugiabučių. Patikrinkite — eikite ir pažiūrėkite, kaip yra jūsų namuose...
Saugumo reikalavimai pradėjo keisti šitą taisyklę: daugelyje vietų, visuomeniniuose pastatuose durys su avarinio išėjimo rankenomis atsidaro į išorę, kad pavojaus atveju būtų galima greitai išeiti. Gerai pagalvojus — būtent dėl šios tradicijos kilo daug tragedijų, kai minia, pasileidusi link išėjimo, negalėjo atidaryti durų ir išsigelbėti.
Tarp daugelio iš romėnų laikų mūsų išsaugotų dalykų yra ir vulgarių, galbūt jus nustebinsiančių.
Trys dekurionai stovi priešais Londono amfiteatrą. Tai vienas iš miesto pasididžiavimų. Po rytinių kautynių su žvėrimis, po vidurdienio egzekucijų šiuo metu greičiausiai kaunasi gladiatoriai. Tikrai — iš tribūnų sklinda žiūrovų riksmai. Bet jie gerokai silpnesni nei šauksmai, kuriuos trys vyrai pratę girdėti Romoje. Juk į Koliziejų gali įeiti nuo 50 000 iki 70 000 žiūrovų. O čia telpa vos 6000... Dešimt kartų mažiau. Be to, amfiteatras medinis. Reikės palaukti, kol imperatorius Hadrianas pastatys mūrinį.
Pasukę už kampo trys dekurionai tampa ginčo liudininkais. Vyriškis tempia šalin savo draugą, kandydamas jį atskirti nuo kito vis dar jį įžeidinėjančio žmogaus. Ir sako jam: „Keturiskart pasišaipė iš tavęs pavadindamas šikniumi, Sestilijau, parodyk jam vidurinį pirštą.“
Jo bičiulis paklūsta, atsigręžia į priešininką, nusispjauna ir iškelia vidurinį pirštą, taip jį įžeisdamas. Užverda muštynės — vienos iš daugelio, kokias Londono skersgatviuose galima pamatyti kasdien.
Dekurionai nueina, nenori kištis.
Bet ši scena labai įdomi mums: atradome, kad vienas iš įžeidžiamiausių mūsų laikų gestų — iškeltas vidurinis pirštas — nėra mūsų vulgarumo išraiška, jis gerokai senesnis, naudotas jau romėnų... Tai leidžia suprasti pats Marcialis savo „Epigramose“.
Prisijungiame prie trijų dekurionų. Jie ką tik pasuko už kampo į dekumaną5, vieną iš pagrindinių busimojo Londono Sičio gatvių. Čia londoniečių minioje juos pametame.
Senovinė apsivalymo šventė
Turma vėl leidosi į savo kelionę link pačių šiauriausių visos imperijos sienų. Tai reiškia papildomas kelionės dienas. Kryptis — Vindolanda (dabartinis Česterholmas), vienas iš tolimiausių romėnų gynybinės sistemos, kurios pagrindu taps Hadriano siena, fortų. Jie įžengs į dar karštą pasienio zoną, kur dažnai tenka susidurti su gentimis, gyvenančiomis Kaledonijoje (dabartinė Škotija) už imperijos sienų.
Raiteliai sunerimę dėl kelionės ir stengiasi būti budrūs. Bet kol kas be reikalo: nors miestai, turtuolių vilos ir vargšų namai vis retėja, Roma tvirtai kontroliuoja šią Britanijos dalį.
Slenkant dienoms, oras vėsta ir naktimis visai šalta. Žemesnėse vietose jau visur plyti sniegas. Stori pilkų debesų sluoksniai dengia dangų lyg kailiniai. Lietus raitelius merkia kiaurą dieną, o vėjas sušaldo lašus į ledines adatas, smingančias į veidus ir rankas.
Turma prajojo Lindo miestą (dabar Linkolnas), paskui Eboraką (dabar Jorkas), kur įsikūręs visas legionas — VI Victrix6. Į kiekvieną vietą jie pristato naujų sestercijų. Kitą rytą vėl sėda į balną ir leidžiasi į kelią.
Dabar, prieš pasiekdami kelionės tikslą, turi praleisti naktį gyvenamoje vietovėje. Tai padarys mažame Kataraktonijaus miestelyje (dabartinis Katerikas Šiaurės Jorkšyre), iškilusiame prie karinio forto.
Kol kareiviai prašapę miestelio skersgatviuose, užeigose ir viešnamiuose, tris dekurionus kolega palydi į vietinę genties šventę, skirtą besiartinančiai vasarai. Esame tarp pavasario lygiadienio ir vasaros saulėgrįžos, dabar maždaug gegužės pirma.
Saulė leidžiasi, grupelė kareivių vorele eina vis dar sniegu padengtais laukais. Šiose platumose vasara tikrai vėluoja. Miškas atrodo dar užmigęs žiemos miegu.
Sustoja kalvos viršūnėje, kur iš gretimų kaimų renkasi daugybė žmonių. Čia pat ir jų galvijai. Nors ir šalta, daugelis iki pusės nuogi. Dekurionai stovi nuošaliau, bet labai smalsiai stebi vyksmą.
Viduryje kūpso didelė malkų ir šakų rietuvė, prie kurios visi slenka lyg traukiami. Aliejinės lempos ir deglai daugybėmis švieselių plaukioja aplink tamsoje tarsi jonvabaliai. Tas pats vyksta ir kitų kalvų viršūnėse. Tai neapsakomai gražus vaizdas. Vėsiame ir krištoliniame nakties ore kalvas, rodos, dengia šviesų karūnos, besivaržančios su žvaigždėtu dangumi.
Staiga visi nutyla. Prabyla vyriškis. Jis druidas. Šneka savo kalba. Nakties prietemoje žmonių veidai atgręžti į šį pagyvenusį žmogų, su ilgomis pauzėmis tariantį žodžius.
Romėnai nesupranta nė žodžio, bet puikiai jaučia akimirkos iškilmingumą. Jų palydovas aiškina, kad tai apsivalymo šventė artėjant šiltajam metų laikui: druidas uždegs didžiulį laužą ir simboliškai praves pro jį galvijus, kad juos „apvalytų“. Paskui palies kitus dalyvius.
Druidas stebi aplinkines kalvas: ant vienos ritmiškai siūbuoja deglas. Tai ženklas. Gumbuotu pirštu parodo į malkų rietuvę ir ištaria šventus žodžius. Iki pusės nuogi jaunuoliai su deglais užkuria laužą. Deglų šviesoje išryškėja tarsi gebenės jų kūnus apsivijusios puošnios tatuiruotės.
Štai — ugnis šokteli, apglėbia rietuvę ir pavirsta liepsnos šventykla. Dekurionai žvelgia į laužą, įsiplieskiant ugniai jų veidai pamažu nušvinta — žiūri neatitraukdami akių.
Gyvuliai suburiami ir vora varomi pro laužą. Tai nelengva — jie, žinoma, išsigandę. Virš jų kuprų simboliškai perbraukiama deglais.
Vyresnysis dekurionas stebi kitas kalvas — jos lyg išsiveržę ugnikalniai, o sniegas, nušviesdamas naktį, atspindi laužų liepsnas. Pasaulis atrodo apimtas liepsnos. Nuo visų kalvų sklinda riksmai ir šūksniai. Tai tikra šventė, dabar, kai šventos iškilmės baigėsi, kyla didelė bendra euforija. Žiema liko už nugaros, priešaky laukia derliaus metas.
„Tai gyvenimo ir vaisingumo apeigos“, — galvoja vienas iš dekurionų. Dar nespėjo baigti savo minties, o kalvos papėdėje pasirodo daugybė deglų, juos neša nuogi jaunuoliai. Atrodo, kad jų raumenys „verda“ po oda. Jie šaukia. Tarp jų yra ir daug merginų, jos irgi nuogos, bėga mosuodamos deglais. Ant kūno galima pastebėti apeiginių piešinių. Visi avi tik odinius batus su raiščiais. Apšviesti jų kūnai primena gyvas liepsnas, nepaklūstančias šalčiui ir sniegui.
Pasiekę viršūnę, žmonės paeiliui įsibėgėja ir šoka per sniege degančius mažus laužus. Tai dalis apeigų: reikia peršokti liepsną, kad apsivalytum. Senoliai ir vaikai simboliškai praeina po deglais.
Grupelė jaunuolių pasileidžia link romėnų. Juos veda mergina ilgais, pečius glamonėjančiais plaukais... Paskui ją — kita, plačiastrėnė, ji bėga ne taip greitai. Krūtys sulig kiekvienu žingsniu šokčioja. Jų deglai nušviečia kūnus rausva, formas sušvelninančia šviesa.
Nepribėgusi kelių metrų mergina kažką rėkia romėnams, žiodamasi, lyg norėtų įkąsti. Akimirką žiūri, probėgšmais šypteli ir „kerta“ deglu į jų pusę, paskui apsisuka ir dingsta tamsoje.
Deglo liepsna šmėkšteli priešais romėnus kaip ugnies vėliava. Kai akys ir vėl pripranta prie tamsos, jaunuolių grupė jau tarp saviškių, jie juokdamiesi stumia šokti per laužą delsiančius.
Vyresniajam dekurionui šis merginos „įkandimas“ primena Romai pavaldžių genčių „riaumojimą“. Imperija, žinoma, nugalėjo ginklu, bet reikia įveikti dar ir jų tradicijas. O jos labai gajos.
Kokia tolima atrodo Roma šiame imperijos pakraštyje...
Tradicija ant kalvų ir kalnų uždegti laužus išsaugota ir šiais laikais. Daugelyje valstiečių švenčių dar aptinkama šios senos tradicijos pėdsakų. Taip pat ir pas mus, Italijoje, kai kuriuose Šiaurės Italijos slėniuose. Sunku nustatyti, kiek jie susiję su senosiomis apsivalymo apeigomis, o kiek yra naujesnių laikų įtakos („sudeginant“ visa, kas sena, simboliškai — ir blogą metų laiką). Dar ir dėl to, kad daugelis šių švenčių vyksta patį vidurvasarį.
Sudie išvykstant
Aušrojant dangus pamažu šviesėja, bet tas pats pilkų debesų apklotas trukdo išryškėti spalvoms — viskas susupta į šaltą metalinį atspindį. Ir maža medinė trobelė samanomis užkamšytomis sienomis.
Tuomet staiga horizonte blyksteli pirmieji saulės spinduliai. Tarsi pro plyšį mūre jie skrodžia šaltą orą, perkerta ledinį vėją ir kaip pavargę paukščiai nusileidžia ant trobelės stogo. Paskui lėtai nuslysta ant durų, jas glamonėja, lyg norėdami pabelsti.
Nuostabu, kaip saulės šviesa pakeičia durų spalvą. Tarsi šios atgautų gyvastį. Iš juodų pavirsta šviesesnėmis, galiausiai įgauna medžio atspalvį.
Dabar saulė yra akinamas ugnies kamuolys ant horizonto linijos. Greitai pradings, praryta storų pilkų debesų, kurie šiose vietose atrodo amžini.
Staiga durys atsidaro. Rankoje kovai paruošto kalavijo aukštyje laikydamas diržą, išeina vyresnysis dekurionas. Apsidairo, tuomet nusiraminęs atgręžia veidą į saulę ir užsimerkia mėgaudamasis stebuklinga greitai pradingsiančia akimirka.
Jis ne vienas. Duryse pasirodo moteris, apsigobusi šilta dideliais spalvotais kvadratais nuausta antklode. Žengdama baltutėlėmis kojomis prisiartina prie dekuriono. Vyras atsisuka ir švelniai ranka prisitraukia merginą. Ji žvelgia į jį šypsodamasi, priglaudusi veidą prie jo krūtinės. Tai vakarykštė mergina — toji, kuri „įkando“ romėnams...
Akivaizdžiai dekurionas čia buvo ilgai, o jie abu pasinaudojo šventės sumaištimi...
Bet dabar turi skubėti į turma sueigą prie Kataraktonijaus forto. Ir prieš atsisveikindami abu aistringai apsikabina. Jiedu žino, kad vargu ar besusitiks. Paskutinįkart ilgai pažvelgęs į merginą dekurionas pasuka į sueigos vietą. Paskui sustoja, atsigręžia į merginą, nužvelgia ją ilgesingu žvilgsniu, ir šypsena nušviečia jo veidą. Merginos skruostais teka ašaros, ji smarkiau susisupa į antklodę.
Jiedu nežino, kad dekuriono dalelė liks čia... Po devynių mėnesių mergina susilauks sūnaus, o šio veide po kurio laiko išryškės tėvui būdingi bruožai — dvi vylingos raukšlės prie lūpų. Tokios pačios, kokios dabar rėmina busimojo tėvo šypseną. Dekurionas užsimerkia ir toliau žingsniuoja į sueigą.
Eidamas jaučia krepšelyje prie diržo kažką esant. O manė, kad jis tuščias. Įkiša ranką ir randa jam valdytojo padovanotą sestercijų. Pasižiūri į jį, nusišypso ir suspaudžia, tada patraukia toliau.
Kai atvyksta į aikštę, jo milžiniškas šviesiaplaukis padėjėjas jau pabalnojęs žirgą ir laukia pasiruošęs. Kiti du dekurionai jau paėmę paskutinį pristatytinų sestercijų krovinį, saugumo labui laikytą forte.
Po kelių minučių visa turma susitinka už forto. Kai kurie kareiviai kosi. Vienas pirštu prispaudęs šnervę pučiasi nosį. Šių dienų šaltis ir lietus padarė savo... Ir ne tik oras. Vieno kareivio veidas ištinęs po muštynių. Kitas apsnūdęs ir paniuręs dėl kankinamų pagirių. Daugelis prisimins šį stabtelėjimą Kataraktonijuje...
Dekurionas nusišypso žinodamas, kad dabar reikės būti budriems — juos vis dar gali bet kada užpulti. Apžiūri savo žmones, įkvepia oro ir įsako leistis žygin. Turma, savo ženklais ir vėliavomis traukdama smalsuolių dėmesį, lėtai juda pagrindine gatve.
Po kelių minučių ji palieka miestelį ir toliau jodama keliu pasiekia kalvelės viršūnę. Vienas žvilgsnis seka turma, kol paskutinis purpurinis apsiaustas dingsta už kalvų. Jį temdo ašaros. Tai toji pati mergina.
Vindolanda
Tai buvo žygis, pratinantis reaguoti į mažiausią triukšmą, ypač kertant miškus, bet dabar ilgos kelionės tikslas jau nebetoli. Horizonte išnyra fortas — kyla tarsi ilga bokštų ir stogų linija po milžiniškų baltų ir pilkų debesų antklode. Visur aplinkui miškai iškirsti, žaliuoja tik žolė. Daugelyje vietų dar likę sniego, tarsi gamta nenorėtų pripažinti, kad blogas metų laikas jau baigėsi.
Forto pašonėje driekiasi mažas kaimelis, kuriame gyvena kareivių šeimos, kai kurie amatininkai ir panašiai. Oficialiai kareiviai negali vesti iki tarnybos pabaigos (o ji trunka dvidešimt penkerius metus!), bet santykiai neišvengiamai užsimezga, pirmiausia tokiose tolimose vietose, kur jie būna uždaryti daugelį metų: „spontaniškose“ šeimose gimsta vaikai, ir vadovybė apsimeta to nepastebinti.
Turma prisistato prie forto vartų, ir vyresnysis dekurionas pateikia savo įgaliojimus sargybos vyresniajam. Reikia laikytis taisyklių, kolona laukia, kol jai bus leista įjoti. Vyresnysis dekurionas naudojasi atokvėpiu ir apžvelgia šį pasienio fortą. Sienos medinės, neaukštos (apie šešis metrus), bet įveikti jas sunku, kadangi aplinkui visą fortą iškastas gilus griovys, dar paaukštinantis sienas. Be to, šios padengtos storu velėnos sluoksniu, kad būtų atsparios ugniai. Įdomu, kad jau romėnų laikais fortai turėjo šaudymo angas kaip viduramžių pilyse (o gal reikėtų sakyti atvirkščiai...).
Virš sienų kyla bokštai — tai tik mediniai rėmai: primena elektros bokštus, besibaigiančius kvadratine aikštele, kurioje budi kareiviai.
Jie išdėstyti lygiais tarpais ir atstumas tarp jų neatsitiktinis — tai yra romėnų karinės mašinos šūvio nuotolis, kad užpuolus vienas bokštas galėtų apginti kitą.
Fortas yra kvadratinio išplanavimo ir užima gana didelį plotą, prilygstantį maždaug keturioms futbolo aikštėms. Iš vietos, kur stovi vyresnysis dekurionas, galima matyti miegamųjų, arklidžių ir visų pastatų, iš kurių sudarytos šios didelės pasienio kareivinės, stogus.
Paskutinė įdomybė: teritorijoje yra ketveri vartai, po vienus kiekviename krašte, net iš toli nesunku pamatyti, kur jie yra, nes abipus jų visuomet stovi du suporuoti bokštai — kiekvienų vartų „sargyba“. Tą patį galima dar ir šiandien matyti daugelyje miestų, kur liko romėnų pėdsakų. Įskaitant pačią Romą. Pagrindiniai vartai gynybinėse sienose visuomet atpažįstami iš dviejų lyg sargybiniai stovinčių bokštų. Šitaip, pavyzdžiui, prasideda garsioji Veneto gatvė prie Pincianos vartų. Du cilindro formos bokštai ženklina, kad čia kadaise prasidėjo Druskos kelias, kuris vėliau jungėsi su Naujuoju Druskos keliu.
Vyresnysis dekurionas ir jo raiteliai įleidžiami. Nulipa nuo žirgo ir įsako saviškiams eiti į jiems skirtas patalpas. O jis kartu su kitais dviem pareigūnais turės prisistatyti ir... priduoti sestercijus.
Visi trys žengia pagrindine gatve kartu su tyliu milžinu batavu, nešančiu paskutinį sestercijų maišą taip lengvai, kad galėtum pamanyti, jog maišas pilnas sausų lapų.
Fortas primena mažą gyvenimu kunkuliuojantį kariškių miestą. Praeina arklininkas, vedinas žirgu. Pro atviras kareivinių duris sklinda juokas. Vieni kareiviai, nugaromis atsirėmę į stoginių kolonas, klausosi, kaip kiti gestikuliuodami pasakoja apie mūšius, kuriuose dalyvavo. Po šitiekos dienų šarvuose vyresnysis dekurionas pagaliau sutinka kareivių „civiliais drabužiais“ grupes — be grandininių marškinių ir šalmų, tik su tunikomis ir diržais, prie kurių, žinoma, kabo privalomi ir parengti naudoti (juk esame vis dar mūšių vietose) kardas ir durklas.
Praeidamas girdi neįprastus vardus. Jie stebina ir mus, nes yra „užsienietiški“ tikrai ne lotyniški. Kai kurie germanų kilmės: Butimas (pirmoji vardo dalis reiškia „grobis“), Vatas, Chnisas, Chrautijas, Gambakas (iš senovės germanų gambar, smarkus), o dar Hvepnas, Hveta...
Kiti tipiški keltiški: Troucisas, Katusa, Kalėdas, Uksperas, Akranijas, Cesaucijas, Varcenas, Virocijas...
Visi šie vardai iš tikrųjų buvo archeologų rasti Vindolandos forte.
Fortą po ilgo batavų (tai yra olandų) karių postovio dabar užima pirmoji tungrių (tai yra kilusių iš Šiaurės Ardėnų) karių kohorta. Tai svarbi detalė. Iš šių tautų, dabar ištikimų imperijai, buvo reikalaujama siųsti karius prisijungti prie romėnų legionierių. Paprastai jiems vadovauja ne romėnas, bet jų genties kilmingasis. Taigi tai labai vieningi ir kultūriniu, ir kalbiniu požiūriu daliniai, tačiau kariaujantys už Romą. Ir jie aukojasi. Iš esmės tikrųjų legionierių fortai yra gerokai atstu nuo pirmosios linijos. Tokiu būdu būtent šios Romos „kolonijinės“ pajėgos pirmiausia susiduria su priešu — ir kovos rikiuotėje (pirmoji eilė yra būtent jų), ir pasienio fortuose. „Legendiniai“ legionieriai pasirengę įsikišti, bet vėliau.
Taip sutvarkyta Romos kariuomenė.
Baigę karo tarnybą, šie pagalbiniai kareiviai (auxiliarii — taip jie vadinami, kad būtų skiriami nuo legionierių) bus apdovanoti žemės sklypu, leidimu oficialiai įteisinti santykius su savo moterimi (ir galbūt vaikais) ir, pirmiausia, Romos pilietybe — labiausiai trokštamu atlygiu.
Nuo tos akimirkos jie nebe suromėninti buvę barbarai, bet visateisiai Romos imperijos piliečiai, tokie bus ir jų vaikai. Tai „auksinė pensija“, skatinanti daugelį šių kareivių sukąsti dantis ir eiti iki galo. Jeigu tik pasiseks: pirmose gretose, kaip matėme, mirtis yra kasdienybė.
Forte daug mažų baltai nutinkuotų pastatų, kuriuos prie pamatų juosia tamsiai žalia juosta. Tai kareivių, centurionų ir kitų pareigūnų kareivinės. Čia laikomi ir pirmosios vardulų, kilusių iš Ispanijos, kohortos padalinio žirgai. Taigi, pasienio fortuose budi tikri Romos „užsienio legionai“.
Beveik dviejų tūkstančių metų senumo sandalai ir kojinės
Susitikimas su forto komendantu buvo rimtas ir nuoširdus. Jis kalbėjo su tipišku batavų akcentu — šiaurietišku ir kiek tęsiamu. Tegalėjo tik papurtyti galvą, kai pamatė ant savo stalo padėtą sestercijų maišą: jis praktiškas žmogus ir laiko tikru karo pajėgų švaistymu pasitelkti visą turma, kad atgabentų iki čia paprasčiausias monetas... Bet nusišypso išvydęs naujus imperatoriaus užkariavimus, pavaizduotus ant sestercijų kitos puses. Dar viena Romos pergalė... Būdamas geras karys, jis laiko Trajaną panašiu į save, tai yra žmogumi, kariuomenėje suvalgiusiu pūdą druskos. Ir jis, ir kiti kariai jaučia imperatoriui beribę pagarbą.
Prieš kelias dienas fortą pasiekė žinia apie nedidelį būrį kaledonų, kurie slapčia pasiekė romėnų pozicijas. Sniege buvo rasti jų vežimo pėdsakai, bet kadangi upė gili, jie buvo pamesti. „Tai demonai, ateinantys iš šalčio, — pasakoja apie juos. — Jie sugeba nepaprastai gerai judėti sunkiai pereinamose vietose ir netikėtai užpulti mūsų postus užnugaryje.“ Vienintelis būdas juos sustabdyti būtų siena nuo vienos pakrantės iki kitos, lygiais tarpais pastačius fortus. „Tai vienintelė išeitis: visi čia esantys tuo įsitikinę. Taip būtų galima išvengti antpuolių ir būtų galima geriau kontroliuoti prekių judėjimą...“
Jo požiūriui bus pritarta po kelerių metų, kai kitas imperatorius, Hadrianas, pastatys vientisą šešių metrų aukščio ir dviejų-trijų metrų pločio sieną — 180 kilometrų ilgio! Ji kirs visą Šiaurės Britaniją, nuo Airijos jūros iki Šiaurės jūros. Tikra Europos „Kinų siena“ su sargybos bokštais kas 500 metrų ir tvirtovėlėmis, saugančiomis mažus vartus sienoje, kas pusantro kilometro — savotiškas prekių ir žmonių filtras.
Priešais sieną barbarų pusėje lygiagrečiai bus iškastas trijų metrų gylio griovys priešams sustabdyti. Nors ir keista, šiapus sienos romėnų pusėje tvirtovėles jungia dar vienas gilus gynybos griovys ir pylimas, o tai liudija, kad, puolimo baiminamasi ir iš „draugiškos“ teritorijos.
Daugelis kitų didelių fortų (tokių kaip Vindolanda) budi prie Hadriano sienos lyg šuoliui pasirengę sarginiai šunys.
Statinys bus sumūrytas taip gerai, kad nemaža dalis šios ilgos akmeninės gyvatės ir šiandien dar matoma.
Išeidamas iš komendanto kambario, žvelgiančio į vidinį būstinės kiemą, dekurionas stebi „neprotokolinę“ sceną. Vaikas ilgais šviesiais plaukais ir protingomis akimis bėga link komendanto šaukdamas: „Tėti, tėti...“
Tarnaitė bergždžiai bando jį sustabdyti, berniukas greitesnis. Mikliai užlipa trimis laipteliais į medinį portiką, kur stovi du vyrai, ir šoka į tėvo glėbį, o šis prispaudžia jį prie krūtinės: „Štai mano mažasis Achilas, pasirengęs kautis.“
Dekurionas pastebi, kad tėvo glėbyje susirangiusio mažylio batų padai pakalti vinimis, visai kaip legionierių. Pastebi ir spalvingas storas vaiko kojines. Čia beveik visi kareiviai po sandalais (caligae) mūvi storas kojines.
Nors šiandien dėl panašaus derinio (kurį kai kurios bendrovės, pavyzdžiui, „Burberry“, „Givenchy“ ir „Dior“ neseniai sugrąžino) gali raukti nosį, pakanka atsidurti čia, šių dienų šaltyje, kad iškart perimtum „Socks & Sandais“ madą (arba, tariant lotyniškai, udones et caligae), kaip ji dabar daugelio niekinamai vadinama.
Pasirodo ir komendanto žmona, elegantiška subtilių manierų moteris, tikriausiai kilusi iš aristokratų šeimos. Paduoda kelis savo laiškus vienam iš komendanto sekretorių, šis linkteli, pasirūpins, kad jie būtų pristatyti. Rašyti čia laiškus ar jų gauti atrodo banalu, bet juos atradusiems archeologams jie papasakojo daug naujo. Netrukus pamatysime.
Dekurionas atiduoda pagarbą komendantui. Padėties skirtumas tarp jųdviejų milžiniškas, panašiai kaip tarp generolo ir paprasto grandinio... Ir vis dėlto pasveikinimas, nors ir kariškas, labai nuoširdus.
Paskui pasuka link patalpų, kuriomis dalijasi su kitais dviem dekurionais. Pajutęs, kaip šaltis ir drėgmė skverbiasi į fortą ir persmelkia iki kaulų, paspartina žingsnį. Prastas oras tikriausiai yra tikras romėnų karių priešas: puola kasdien. Ir ne tik juos. Jis puola ir pastatus.
Taip, šis fortas dar medinis, tik po kelerių metų bus pakeistas mažesniu akmeniniu. Pastatai negali ilgai atsispirti oro ir dirvos drėgmei. Išlaiko tikrai ne daugiau nei dešimt metų. Taigi kaskart, kai iškyla namas ar pataisomas forto kampas, viskas — kartu su šiukšlėmis ir lūženomis — padengiama drėgmei atspariu moliu, o vėliau dar statoma ant viršaus.
Bet šis molio sluoksnis „dusina“ dirvą: be deguonies bakterijos negali daugintis ir naikinti žemėje esančių daiktų, tad jie buvo puikiai apsaugoti, nors atskiruose sluoksniuose buvo labai drėgna (o vietomis — tiesiog purvas).
Rezultatas — „Vindolanda Trust“ archeologai ir savanoriai, vadovaujami nepailstančio Robino Birley, per pastaruosius keturiasdešimt metų iškasė tūkstančius nepaliestų radinių, snaudusių beveik du tūkstančius metų.
Daugelis iš jų dabar rodomi vietos muziejuje, jų unikalumas pavertė Vindolandą viena iš įdomiausių romėnų pasaulio vietovių.
Tai įvairiausi radiniai: nuo auksinių monetų su Trajano atvaizdais iki prabangių žiedų su išraižytais antspaudais. Yra ir paprastų bei jaudinamų žiedų — ant vieno iš jų, mažo ir bronzinio, matyti įrašas MATRI PATRI (lot. „mamai ir tėtei“).
Neįmanoma aprašyti visų radinių — tai ir šukos plokščiame odiniame dėkle (tokiame pačiame kaip daugelis vyrų šiais laikais nešioja kišenėse), ir niekada nenaudoti indai iš Prancūzijos, nes jie buvo atgabenti jau sudaužyti, ir vyno amforų fragmentai, stiklinės taurės, ant kurių pavaizduoti gladiatoriai, ir medalionas su pora besibučiuojančių romėnų (tokį vaizdą galėtume pamatyti paskalų žurnalo viršelyje), ir aukuras.
Be kita ko, buvo rasta daugiau nei du tūkstančiai (!) įvairių sandalų ir kojinių. Jos neįtikėtinai išsilaikiusios: ir nėriniai, ir kitos puošmenos. Pasirodo, kareiviai tarnyboje dažnai avėjo pusbačius iki kauliukų (mūsų karių „visureigių“ pirmtakai). Daugelio jų padai buvo pakalti vinimis, kad šis nenusitrintų (panašūs „Tod‘s“ batų padai) ir geriau sukibtų su žeme.
Žemėje rasta net ir puskojinių, kareivių mūvėtų, kad kojos nesušaltų.
Bet įspūdingiausias radinys — vaiko batelis, irgi pakaltas vinimis (ir mažas medinis kalavijas). Jis buvo rastas forto komendanto Flavijaus Cerialio namuose. Galbūt priklausė jo sūnui.
Be to, rastas keistas perukas iš ilgo ir tamsaus augalinio pluošto (galbūt tai buvo moteriškas galvos apdangalas, naudotas kaip „tinklelis“ nuo vabzdžių). Greičiausiai priklausė komendanto žmonai Lepidinai.
Apie šią porą, Flavijų Cerialį ir Lepidiną, archeologų dėka žinome daug. Gyveno forte dešimt-dvylika metų prieš mums atvykstant, dabar jie kažkur kitame imperijos pakraštyje. Žinome, kad turėjo mažiausiai du vaikus: archeologai rado po jų namais palaidotą ne vieną batą, idealiai tinkantį vaikui nuo dvejų iki dešimties metų. Negalėjo būti to paties augančio vaiko batai, nes šeima forte tebuvo ketverius metus (paskui visa kohorta batavų, vadovaujamų Cerialio, buvo pasiųsta padėti Trajanui užkariauti Dakijos: atrodo, šis išvykimas daugybę kareivių paskatino dezertyruoti, kadangi jie nenorėjo be paramos palikti savo sukurtų „spontaniškų“ šeimų).
Tačiau išsamiausių žinių apie šią šeimą mes turime iš laiškų, kuriuos ši gaudavo ir siųsdavo.
„Atsiųsk man dvejas kelnaites“...
Laiškai iš imperijos pakraščio
Vindolandos vietovė įėjo į archeologijos istoriją dėl beveik dviejų tūkstančių laiškų ir dokumentų, kuriuos čia rado mokslininkai.
Juose gyvai aprašomas gyvenimas imperijos pasienyje, pasakojama apie romėnų karo mašiną — nuo kariuomenės aprūpinimo iki palapinių, vežimų, drabužių sąrašų ir jų kainų. Kalbama ir apie nusikaltimą, galbūt apie korupcijos forte atvejį, kai nusikaltėlis iš provincijos buvo išvežtas sukaustytas... Parodomoji bausmė už sunkų nusižengimą.
Komendanto siųsti ar iš kitų fortų gauti laiškai ir dokumentai turėjo būti sunaikinti — jo padėjėjai įkūrė ugnį, kad juos sudegintų, bet apvaizda užgesino liepsną, taip jie buvo išsaugoti.
Pirmiausia — kaip rašė romėnai? Ant medinių lentelių su rėmeliais, užpildytų vaško sluoksniu, kuriame ilgu metaliniu rašikliu išraižomas tekstas. Arba ant plonyčių vos pusantro milimetro storio kortelių, išpjautų iš alksnio ar beržo. Ant šių 18-os centimetrų ilgio ir 9-ių centimetrų pločio kortelių rašoma rašalu mediniais strypeliais, maždaug cigaretės dydžio, su gale pritvirtintu metaliniu žiedu, besibaigiančiu aštriu smaigaliu. Tai buvo labai patogus įrankis. Šiuolaikiniai eksperimentai parodė, kad vos kartą pamirkius rašiklį galima buvo parašyti tris ar keturis žodžius.
Dar įspūdingesnis faktas, kad mediniai strypeliai dažnai būdavo išilgai išgręžti kiaurai, o tai leidžia manyti, kad truputį pripylus vidun rašalo teoriškai galėjo būti naudojami kaip mūsų parkeriai (bet dėl to nesame tikri). Iš viso buvo rasta daugiau nei du šimtai rašiklių.
Romėnų laiškas buvo įdomiai „lankstomas“. Vokų nebuvo: lentelės buvo sudedamos viena ant kitos kaip domino kauliukai ir sujungiamos virvelėmis, perkištomis pro skylutes. Dažniausiai lentelės buvo dvi, užverčiamos kaip valgiaraštis restorane. Bet jų galėjo būti ir daugiau, tuomet buvo sulankstomos panašiai kaip kelių žemėlapis.
Pirmame puslapyje buvo rašomas gavėjo vardas — taip darome ir mes ant voko.
Šie trapūs laiškai stebuklingai išliko per amžius dėl pelkėto ir deguonies stokojančio dirvožemio — jie rasti šešių-aštuonių metrų gylyje. Iš pradžių archeologai nesuprato, kas tai. Kai kurių lentelių įrašai buvo nunykę. Infraraudonaisiais spinduliais pavyko perskaityti visus tekstus. Dažnai laiškuose tebuvo kelios eilutės, bet vis dėlto neįmanoma apsakyti visko, kas buvo užrašyta. Štai kas buvo rašoma imperijos pasienyje:
Balandžio 15 d. pranešimas apie IX batavų kohortą: visi žmonės savo vietose, jų amunicija tvarkinga!
Siunčiu tau kelias poras kojinių, dvi poras sandalų ir dvejas kelnaites.
Britai neturi šarvų, turi tik gerą raitiją, bet ši nesinaudoja kalavijais. Šie vargšai „britaniūkščiai“ net nemoka raiti svaidyti iečių.
Vyrai nebeturi alaus. Prašau tavęs įsakyti, kad kas nors jo paimtų.
Dėkui už mano nuostabiai praleistas atostogas.
Pranešu, kad džiaugiuosi puikia sveikata, ir tikiuosi, kad ir tu taip pat; tinginy, neatsiuntei man nė vieno laiško!
(Kareivio Solemnio laiškas, siųstas bendražygiui Pariui).
Bet turbūt labiausiai jaudinantis laiškas yra Sulpicijos, kito forto komendanto žmonos, kvietimas į gimtadienį, siųstas Lepidinai, Cerialio žmonai. Tai seniausias žinomas laiškas, rašytas moters moteriai.
Sulpicija Severą mielajai Lepidinai, sveika! Trečią dieną prieš rugsėjo idas (rugsėjo 11 d.), sese, mano gimtadienio šventės dieną, tave širdingai kviečiu atvykti pas mus, kad savo buvimu padarytum mano dieną dar laimingesnę, juk ateisi (?).
Pasveikink savąjį Cerialį. Manasis Elijas ir sūnelis sveikina jį.
Aš laukiu tavęs, sese! Pasilik tokia sveika, sese, mano brangiausioji siela, kokia ir aš sau linkiu būti, ir sudie.
Sulpicijai Lepidinai, Cerialio (žmonai), nuo Severos.
Pagaliau ant vieno laiško kitos pusės buvo rastos ir komendanto Cerialio sūnaus pratybos! Perrašyta Vergilijaus „Eneidos“ frazė, kurią jam padiktavo mokytojas, „mokytas“ vergas (galbūt vardu Primigenijas). Matyti mokinio klaidos. Nesunku įsivaizduoti vergo balsą, lėtai tariantį:
Interea pavidam volitans pennata per urbem nuntia Fama ruit matrisque adlabitur auris Euryali.
(„Gandas sparnuotas bemat išgąsdintą miestą apskriejo, / Ir šiurpulinga žinia Eurialo motinos ausį greitai pasiekė...“7) Šiandien, beveik po dviejų tūkstančių metų, galime pamatyti, ką parašė mokinys: Interea pavidam volitans pinnata p’ ubem...
Vaikas parašė p’ vietoje per ir ubem vietoj urbem...
Galime tejausti simpatiją vaikui, privalėjusiam studijuoti „Eneidą“ taip toli. Bet taip pat turėtume įvertinti tėvų pastangas jam vis dėlto suteikti geriausią išsilavinimą net ir esant tuomet žinomo pasaulio pakraštyje!
Visa tai vis dar guli po pretorijaus, komendanto namų, iš kurių mūsų dekurionas tik ką išėjo, grindimis. Dabar jis sušalęs turbūt pabandys išsimaudyti už forto esančiose termose. Galų gale nusipelno kiek atilsio po visų šitų triūso dienų. Ir dar įdomu palyginti. Juk tai šiauriausios termos imperijoje. Bus ką papasakoti grįžus į Romą.
Kad suprastų, ar toli yra termos, vyresnysis dekurionas užlipa ant gynybinių forto sienų, bet pasiekus laiptų viršų ledinis vėjas kerta jam į veidą, priversdamas slėptis už sienos. Jį stebi du jauni sustirę sargybiniai ašarojančiomis nuo šalčio akimis.
Vyresnysis dekurionas žvilgteli laukan. Už kelių dešimčių metrų nuo forto sienų kareivių grupė lavinasi su skorpionu — milžinišku arbaletu ant trikojo. Taikinys — karvės kaukolė. Ji už kokių septyniasdešimties metrų.
Paleista strėlė sušvilpia ore ir pataiko į kaukolės, jau pervertos daugelio strėlių, vidurį. Šių ginklų taiklumas įspūdingas, kaip matysime tolesniuose skyriuose. Kol šaukiant centurionui pagalbininkai užtaiso ginklą iš naujo, dekurionas kažką pastebi tolėliau griovyje. Tai apdaužytas vyro kūnas, tikriausiai bus vienas iš kaledonų, puolusių mansio8. Yra girdėjęs, kad kareiviai sučiupo kovotoją, sugebėjusį pabėgti iš puolimo vietos. Tardė jį, kankino ir nužudė. Dabar jo kūnas tyso tolimajame griovyje...
Vyresnysis dekurionas to nežino, bet po daugelio amžių čia kasinėdami archeologai ras dvi kaukoles: vieną — galvijo, suvarpytą strėlių, o kitą — dvidešimties-trisdešimties metų vaikino su aiškiom žymėm... kitokių smūgių.
Vyresnysis dekurionas žvilgteli šiaurėn, į kaledonų žemes. Žemos kalvos driekiasi iki pat horizonto, kol išnyksta tarp sniego ruožų ir miškų. Ten — nebe imperija. Jis tikrai atvyko iki pačių tolimiausių jos ribų.
Iš barbarų pasaulio staiga siūbtelėjęs ledinio vėjo šuoras tarsi skėlė antausį. Vyresnysis dekurionas nesąmoningai žingteli atgal. Paskui prisimerkia ir su iššūkiu žvelgia į horizontą.
Tai tikrai prakeikta vieta, galvoja: toli nuo Romos ir Viduržemio jūros karščio, toli nuo miestų, nuo imperijos gyventojų, kurie netgi nežino, kad čia yra šie fortai ir šie kareiviai. Tai vieta, kur tvyro tik žmonių iš anos pusės sienos neapykanta ir... klimato neapykanta.
Nusigręžia ir greitai leidžiasi laiptais — eis į termas. Paskutinį Romos civilizacijos ženklą šiose vietose. Nieko daugiau čia ir nėra.