Viduržemio jūra

KELIONĖS PER JŪRĄ NUOTYKIS

Kartaginos kryptimi

Laivas atriša lynus. Kryptis — Kartagina. Laivas, kuriame yra mūsų sestercijus, — prekinis. Monetą turi jūreivis graikas. Kaip ją gavo? Greičiausiu ir tyliausiu būdu — vakar pavogė.

Buvo termose, pastebėjo su keliais klientais atėjusį turtingą pirklį. Kalbėjo apie pokylį, kurį iš vakaro surengė savo namuose ir po kurio jam ir dabar galva sunki dėl viso išgerto vyno. Beje, vyno, kurį pats tik ką atsigabeno iš Galijos. Sulig šiais žodžiais graikas jūreivis suprato, kad vyras turėtų būti turtingas. Be to, buvo pavargęs ir išsiblaškęs po praėjusio vakaro. Idealus grobis. Palaukė, kol atsistos į eilę į termas, ir staigiu peilio brūkštelėjimu nupjovė prie diržo kabančio kapšelio raištelius. „Klasikinis atvejis“ termose. Bet kai į jį pažvelgė, pamatė kitą „klasikinį atvejį“ — pirklys visai nebuvo kvailas, nes išėjo iš namų tik su dviem sestercijais, nors ir būdamas turtingas. Akivaizdžiai gerai pažįsta Pocuolio apylinkes.

Dabar šis grobis yra saugioje vietoje, suvyniotas į skudurą ir įkištas tarp dviejų medinių lentų. Kolegomis geriau nepasitikėti.

Jūreivis žvilgteli į laivagalį. Pocuolis su pirklių vilomis, Bajos su savo termomis ir Lukrino ežeras su savo orgijomis pamažu tolsta. Pirma po kojomis buvo stabilus denis, o dabar, jūrai vis gilėjant, po pakylančiu ir nusileidžiančiu laivu pradeda justi jūros kvėpavimą. Denyje jau kažkas sublogavo. Pocuolyje įlipo apie trisdešimt keleivių. Romėnų laikais nėra patogu keliauti jūra — keleivinių laivų nėra, einama į uostą ir laukiama, kol išvyks laivas norima kryptimi, į jį ir įsiprašoma. Sumokėjus, žinoma. Bet sąlygos denyje labai prastos — jokių kajučių, jokių lovų, jokių antklodžių. Čia ir miegama. Jokio maisto, reikia jį pačiam gabentis ir gamintis. Taip, kelionės ilgai netrunka, bet jos tikrai sunkios.

Jei gali rinktis, romėnai mieliau nori jausti po kojomis tvirtą žemę — jūra yra terpė, kuria nepasitikima. Tiesa, jūra keliauti gerokai mažiau vargo, nereikia ištisas dienas žingsniuoti, bet prie minties, kad kiekvieną akimirką laivas gali sudužti, jie niekaip negali priprasti, priešingai nei kitos tautos, gerokai labiau „jūrinės“, pavyzdžiui, graikai ar finikiečiai. Bet kartais nėra pasirinkimo — tiesiog dėl kelionės trukmės.

Kelionė nuo Pocuolio iki Egipto Aleksandrijos trunka apie devynias dienas. Gali atrodyti daug, turint galvoje, kad šiandien lėktuvas ten nuskraidina vos per tris valandas. Bet įvertinkime, kad atstumas yra tūkstantis jūrinių mylių, tai yra šiek tiek mažiau nei 2000 kilometrų — keliaudamas sausuma romėnas užtruktų mažiausiai du mėnesius.

Mūsų kelionė į Kartaginą bus trumpa — reikia poros dienų, kad pasiektume Afrikos krantus, plaukiant maždaug šešių mazgų greičiu, tai yra apie 11-12 kilometrų per valandą (mazgas lygus jūrinei myliai (1852 metrai), kitaip tariant, kiek mažiau nei du kilometrai per valandą).

Jūreiviai laive laksto pirmyn atgal, laivas vadinasi, koks sutapimas, „Europa“ ir yra tipiško romėnų prekinio laivo (oneraria) formos — jis pilvotas, laivagalyje turi keistą, didžiulę klaustuko formos „sruogą“. Ją išdrožinėjo ir suteikė gulbės, elegantiškai padėjusios snapą ant kaklo, pavidalą. Visi onerariae turi panašią skulptūrą.

Laivo centre ant stiebo pritvirtinta didžiulė pagrindinė kvadratinė burė. Virš šios yra kita, trikampė, mažesnė burė, kad galima būtų pasinaudoti menkiausiu vėjo dvelkimu pernelyg ramiomis dienomis.

Pirmagalyje oneraria turi dar vieną stiebą, mažesnį, nukreiptą į priekį kaip raitelio ietis. Tai bušpritas, taip pat nešantis mažą kvadratinę burę, ji idealiai tinka manevruoti.

Vadas dabar duoda ženklus jūreiviams patempti kai kurias virves. Kad geriau gaudytų vėją. Šie laivai irgi gražūs, bet juda ne taip kaip šiuolaikiniai burlaiviai, tai prekiniai laivai, kresni ir ant vandens kiek sunkoki.

Ar yra vairo ratas? Ne, nėra ir vadinamosios vairalazdės, kurią laikote rankoje, kai plaukiate maža burine valtimi. Iš tikrųjų tai stebina — nuo viduramžių visi laivai turi vieną vairą laivagalio viduryje. Senovėje jis dar neišrastas. Taigi laivai laivagalio šonuose turi du vairus — vieną kairėje, kitą dešinėje.

Primena statmenai į vandenį nuleistus du milžiniškus irklus. O vairininkas valdo juos abiem rankom, tarsi motociklininkas. Jo vieta — laivagalyje, ant nedidelės pakylos.

Jūreivių ir keliautojų prietarai

Sekame laive paskui jūreivį. Jis praeina pro keleivį, žvelgiantį į nutolstantį krantą ir tyliai besimeldžiantį, kad dievai jį globotų.

Niekas laive į jį nekreipia dėmesio, dar ir dėl to, kad tai normalu — čia nėra nė vieno neprietaringo. Šis bruožas iš tikrųjų kiek paaiškina senovės žmonių mąstyseną.

Sausumoje prieš išvykdami nei keleiviai, nei jūreiviai nežino, kada laivas išplauks. Kartais reikia laukti kelias dienas. Žinote, nuo ko priklauso išvykimas? Pirmiausia, žinoma, nuo vėjo, bet taip pat ir nuo prietarų.

Romėnų laikais yra dienų, kai religinis kalendorius draudžia dirbti ar imtis verslo. Jos laikomos nelaimingomis. Kai kas iš to išliko ir šiandien, jei prisimintume kai kurių patarlių aiškią senovinę matricą, pavyzdžiui: „Veneros dieną ir Marso dieną nesituok ir nesiskirk.“51 Kai kurios iš tokių dienų? Pavyzdžiui, rugpjūčio 24 d. ir lapkričio 8 d.

Net ir pasitaikius tarpui tarp nelaimingų dienų, tarkim, 17-a, penktadienis, ir vėjai palankūs, yra rizika neišvykti — išties, vadas prieš tai turi paaukoti jautį ar avį, kad pažiūrėtų, ką pasakys dievai. Jei jų atsakymas neigiamas, viskas pradedama nuo pradžių.

Jei manote, kad tai praeities paveldas, pagalvokite, kad dar ir šiandien aukojami gyvuliai, norint sulaukti dievų pagalbos. Vakaruose kilo didžiulis triukšmas dėl Egipto futbolo rinktinės prieš svarbias rungtynes su Angola Afrikos taurės finale paaukotos karvės. Centro puolėjo, atsitraukusio gynėjo ir gynėjo, vilkinčių komandos apranga, bet pasiruošusių perpjauti karvei gerklę, vaizdai apkeliavo visą pasaulį.

Bet čia dar ne viskas. Tarkime, kad viskas sekasi gerai (vėjas, dievų leidimai ir aukos). Tačiau dar yra ir prietarų. Ir tai visai kas kita.

Šių ženklų, surinktų Lionelio Cassono, sąrašas iš tikrųjų keistas.

Dėmesio — kai lipama į denį, negalima čiaudėti ant trapo. Tai labai blogas ženklas. Bet jis tampa geru, jei nusičiaudoma į dešinę atnašaujant auką.

Baisus ženklas, jei varnas ar šarka atsitupia ant laivo stiebo ir karksi. Įsivaizduokite, kaip įsitempia jūreiviai, kai mato juos tupiant.

Kitas blogas ženklas — jeigu prieš išplaukiant bangos atneša medžių ar duženų.

Be to, dar būna pranašiškų sapnų — raktas ar sudrumstas vanduo yra aiškus draudimas išplaukti. Ožka simbolizuoja audrotą jūrą, bulius ar šernas — didelę audrą. Apuokai, liepsnotosios pelėdos ar pelėdos reiškia, kad gali užpulti piratai ar kilti audra. Pagaliau sapnuoti ką nors subadytą reiškia, kad laivas nuskęs, tai nesunku suvokti.

Anot Cassono, yra ir keli palankūs ženklai. Vienas iš jų — paukščiai, tupiantys ant denio laivui plaukiant.

Bet galbūt tokio jų stygiaus priežastis yra akivaizdi. Jūra tokia nenuspėjama, kad palankūs ženklai greitai paneigiami. O štai nelaimės ženklų gausa yra ne taip jau blogai — mažiau žmonių plauks į jūrą ir mažiau rizikuos mirti.

Tačiau akivaizdi drama, kai sapną susapnuoja įgulos narys ar keleivis jau atviroje jūroje, kai visi jau likimo rankose.

Mūsų jūreivis labai prietaringas, eina tarp žmonių tikrindamas, ar visi elgiasi pagal taisykles — labai blogas ženklas yra keiktis, šokti, o stojus geram orui — kirpti nagus ir plaukus (bet juos galima įmesti į audringą jūrą ir taip numalšinti dievų pyktį).

Kas yra po deniu

Jūreivis kalbasi su savo pusnuogiu kolega. Jei nešalta, beveik visi jūreiviai jūroje būna pusnuogiai, tai rodo ir skulptūros. Dabar leidžiasi po deniu, oficiali priežastis — patikrinti krovinio, o iš tiesų nori patikrinti, ar jo „grobis“ (mūsų sestercijus ir dar denaras, nugvelbtas anksčiau) vis dar vietoj. Laivo viduryje yra kvadratinė anga, kur leidžiasi kopėčios. Patalpa tamsi, reikės lempos. Jos silpnoje šviesoje braunasi pirmiausia pro eiles maišų, o paskui amforų. Jos keliais sluoksniais sudėtos viena šalia kitos — viršutinės įspaudžiamos tarp apatinių kaklelių ir taip toliau. Stovint triume tampa aišku, kad amforų forma, tokia grakšti ir graži, iš tikrųjų nulemta praktinių sumetimų. Dėl smaigalio jos ne tokios dužios.

Laiba ir pailga forma sugalvota, kad amforas galima būtų krauti siauromis eilėmis keliais aukštais. Kai kurie sugeba pasikrauti jų dešimtis tūkstančių. Pagaliau rankenos viršuje leidžia jas lengvai pakelti ir nuleisti perkraunant ar gabenant.

Apsidairome aplinkui. Laivo bortai tvirti — kaip buvo sujungtos korpuso lentos? Tokiu pačiu būdu, kaip sujungiame seno valgomojo stalo pailginimus, kai ateina svečiai — padedami į specialias angas įkišamų liežuvėlių. Tai yra išpjovomis ir dygiais. Tai labai tikslūs sujungimai, laiduojantys viso korpuso tvirtumą. Galutinai laivas sutvirtinamas triskart persuktomis vinimis. Šios laivų statymo technikos pavyzdį galima pamatyti (kartu su „susiūtu“ korpusu) Senovės jūros ir jūreivystės muziejuje Santa Severos pilyje į šiaurę nuo Romos, pastatyto senovinio etruskų uosto vietoje. Tai mažas muziejus, bet unikalus tuo, kad labai išsamiai pristato visą senovės jūreivystės techniką.

Laboratoriniai tyrimai parodė, kad kiliui ir špantams senovėje buvo pasirenkama kieta ir atspari mediena, pavyzdžiui ąžuolas ar alyvmedis, o vairams ir korpusui mieliau buvo imami lengvesni, elastingesni ir sakingesni medžiai, pavyzdžiui, pušis, eglė ar maumedis.

Šiame muziejuje yra staigmena — vienintelis Europoje atkurtas veikiantis vandens siurblio modelis. Visi romėnų laivai tokių turėjo, kad išsiurbtų vandenį korpusui įtrūkus (arba išpumpuoti iš triumo besikaupiantį laivo dugne).

Prietaisas atrodo taip: sukant rankeną mediniu vamzdžiu traukiami ant virvės sunerti mediniai diskai. Tai paprasta, bet labai veiksminga sistema. Diskai, slinkdami vamzdžiu išstumia vandenį, kaip tai darytų daug kibirų iš eilės. Rezultatas? Siurblys gali pašalinti 200 litrų vandens per minutę. Senoviniuose laivuose jų būta ir didesnių.

Milžiniška „Izidė“, jūrų karalienė

Ant tiltelio išgirstame riksmus. Jūreivis greitai lipa viršun. Keleiviai rodo į didžiulį besiartinantį laivą. Dabar plaukiame atviroje jūroje jau daug valandų, o šis burlaivis akivaizdžiai plaukia link Ostijos. Jis — vienas iš garsiojo grūdų laivyno. Matyti ir kiti iš paskos, plaukia eile. Išplaukė prieš daug dienų iš Egipto Aleksandrijos ir kerta Viduržemio jūrą pamaitinti Romos. Jie milžiniški ir didingi, su raudonomis burėmis, o lenktas laivagalis papuoštas gyvūno galva. Praeityje, kai tik į Pocuolį atplaukdavo tokio dydžio laivas, žmonės subėgdavo jo pasižiūrėti.

Laivas praplaukia pro mus, denyje visi nutilę. Tai didžiausias laivas, kokį galima išvysti Viduržemio jūroje. Jis 55 metrų ilgio, 13 metrų pločio, nuo žemiausio triumo taško iki tiltelio yra 13,5 metro, tai yra daugiau nei penkių aukštų namas.

Ši jūrų karalienė turi labai patyrusią įgulą, būti jos dalimi reiškia tapti jūrų „rinktinės“ nariu.

Pirmagalyje matome deivės Izidės atvaizdą, jos vardas užrašytas ant abiejų bortų. Viskas neišmatuojama — milžiniškas inkaras, keltuvai, gervės, net kajutės laivagalyje. O žmogus prie vairų visiška priešingybė — jis mažas, garbanotas, pusiau nuplikęs. Bet plaukų spalva — žili — liudija didžiulę patirtį jūroje.

Vis dėlto jo rankose tikras milžinas. Tęsdami palyginimus, galėtume tarti, kad tai tas pats kaip valdyti lėktuvnešį „Nimitz“...

Šis laivas, anot kai kurių vertinimų, gali gabenti daugiau nei 1000 tonų grūdų! Būtų įdomu sužinoti, kaip triume sudėti maišai — kad laivas išlaikytų pusiausvyrą, kad būtų išvengta sąlyčio su nuolat drėgnomis triumo sienomis, turėjo būti įrengtos kokios nors vidinės laivo „lentynos“.

Dviejų laivų jūreiviai pasveikina vieni kitus.

„Izidė“ nesustodama praplaukia pro mūsų oneraria kaip milžiniškas tylus debesis.

Audra

Ateina naktis, toliau plaukiama pagal žvaigždes. Keleiviai denyje bando kaip nors įsikurti. Kai kurie virš galvų ištempė drobes, kad apsisaugotų nuo drėgmės. Kiti susigūžė kampuose po paprastomis antklodėmis. Vairininkas, arba gubernator, turi vienintelį orientyrą — žvaigždes, ir pasitelkęs visą savo patirtį vairuodamas žiūri į jas. Mūsų jūreivis niekam nesako, bet sapnavo bloga lemiantį sapną — kiti jo kolegos tai suprato, nes pastebėjo, kad jis atsigulė netoli vienintelės laivo valties... Tai paprasta valtis, naudojama manevruoti uoste ar išlipti į sausumą. Daugiausia į ją susispaudę gali tilpti dešimt-dvylika žmonių. Taigi jos visiems neužteks. Apsidairome — nėra gelbėjimo ratų, o romėnų laikais beveik niekas nemoka plaukti, išskyrus tuos, kurie nuolat susiduria su vandeniu, pavyzdžiui, jūreiviai. Taigi suprantama baimė kertant jūrą, ir dar tokią kaip Viduržemio, kuri per kelias minutes gali įsisiautėti audromis ir pavirsti žudike. Yra žinoma, kad vienas iš penkių grūdus į Romą gabenančių laivų nuskęsta. Čia laivo sudužimas reiškia mirtį — nėra radijo, taigi jokių SOS signalų, niekas tavęs neieškos. Be to, palyginti su moderniaisiais laikais, laivų judėjimas labai menkas. Jei nenuskęsi, liksi jūros valioje ir greitai mirsi nuo šalčio.

Penktą staiga pabundame, jūra pasišiaušusi, pučia nirtus vėjas, o bangos čaižo laivo bortus. Visi nervingi ir susirūpinę, kai kurie keleiviai meldžiasi ir šaukiasi dievų, kiti verkia iš nevilties. Tokiomis aplinkybėmis visi turi bendradarbiauti, keleiviai taip pat. Lininės burės valdomos taip, kad nesuplyštų. Jūra dar labiau putoja, ir kai horizonte pasirodo saulė (akimirkai, ją išsyk praryja juodi debesys), kyla audra. Šėlstanti jūra svaido laivą į šalis. Bangos primena kalvas, jos kaip vilkai dūksta aplink savo auką. Staiga banga užlieja laivą, kaip didelis aštuonkojis sugriebia keletą keleivių ir bloškia juos šalin. Laimė, jie spėja sugriebti virves, kiti juos ištraukia į denį.

Keleivių krepšiai ir važta ritinėjasi ant denio, bet niekas nebando jų stabdyti. Kiekvienas galvoja tik kaip išgelbėti gyvybę.

Laivas primena aršiai priešininko daužomą boksininką. Bet laikosi.

Kova trunka valandas, kol pagaliau įdienojus jūra nurimsta lyg milžinas, susiruošęs miegoti. Denyje skaičiuojami nuostoliai. Keleiviai išsigandę, šlapi, sušalę. Žiūri vieni į kitus kalendami dantimis. Bet jie gyvi. Ir tai svarbiausia. Kai kurie prisiekia, kad atgal keliaus pėsčiomis per Artimuosius Rytus.

Iš tikrųjų kilus audrai pagrindinis tikslas yra išlaikyti laivą paviršiuje — tai vienintelis išsigelbėjimas. Iškalbingas pasakojimas apie šventojo Povilo, patekusio į audrą Viduržemio jūroje, kelionę. Jūrai pradėjus šėlti, pirmiausia už borto buvo išmesta savotiška gervė, tuomet laivas buvo toliau lengvinamas, pagaliau į jūrą išmestas net grūdų krovinys, kurį plukdyti ir buvo laivo, kuriuo jis plaukė kaip keleivis, tikslas. Panašiai kosmonautai kosminiame laive išgyvena tik tuomet, jei šis lieka sveikas.

Išgelbstimas sudužėlis

Po poros valandų jūroje kažkas pasirodo. Panašu į didelį plūduriuojantį medžio gabalą. Vairininkas nukreipia laivą link tos vietos, kur vis kažkas pradingsta tarp bangų. Kai labiau priartėja, galima matyti, kad tai sudužėlis, nusitvėręs laivo korpuso lentų.

Problema nėra lengvai sprendžiama — burlaivis negali sustoti kaip automobilis. Reikia jam mesti virvę, bet turės jos gerai įsitverti, kad būtų galima ištraukti jį į denį. Ar turės jėgų tiek laiko praleidęs vandenyje? Bus sunku jį išgelbėti. Bet štai jis moja ranka.

Laivas priartėja, pirmagalyje ir prie bortų stovi daug jūreivių, pasirengusių mesti virves.

Dabar sudužėlis tiesiai priešais mus, vairininkas puikiai susidorojo, atpalaidavo bures ir jos ėmė plaktis ore. Laivas plaukia lėčiau. Sudužėlis dabar už kelių dešimčių metrų. Pastebime, kad tai moteris. Pirmasis jūreivis sviedžia virvę, bet numeta per toli, kitas pabando pataikyti tiesiai į moterį, tačiau virvę nusitempia plaukiantis laivas jai nespėjus jos sugriebti. Tikrai, jos raumenys sustingę nuo ilgo plūduriavimo šaltame vandenyje, hipotermija ją lėtai žudo.

Trečio jūreivio eilė, bet jis nusviedžia per arti. Panašu, kad moteris dabar pasmerkta, mums reikės plačiai apsisukti, kad grįžtume į tą pačią vietą, jeigu dar pavyks rasti sudužėlę — jūroje lengva pamesti iš akių bangose plūduriuojantį daiktą.

Staiga dar kažkas meta virvę. Kaip vėliau paaiškės, tai veteranas, tai yra ką tik į pensiją išėjęs legionierius. Jis pririšo ilgą virvę prie vieno iš valties irklų ir iš visų jėgų sviedė šį link moters, lygiai kaip dvidešimt metų buvo pratęs paleisti į priešą pilum. Irklas sunkesnis nei ietis, bet moteris netoli, be to, metimas puikus. Irklas su virve nuskrieja už moters ir nukrinta kiek toliau. Ji pagaliau įstengia sugriebti virvę, bet yra per silpna užlipti į denį. Tiesiog sugriebia ir tiek. Visi laive kartu puola traukti virvę ir atitempia moterį iki borto. Netrukus ji užkeliama viršun.

Pasistiprinusi ir sušilusi, papasakoja, kad yra vienintelė išgyvenusi tokio paties laivo keleivė, jis pateko į patį audros siautėjimą. Denyje buvo daug žmonių, gal šešiasdešimt, dar įgula. Nieko daugiau nematė. Kiti pradingo nakties juodumoje. O ji stebuklingai rado šias tris lentas, dar vis tebesilaikančias kartu, ir jų įsikibo. Tos lentos, atkreipia dėmesį mūsiškis jūreivis, nėra geras ženklas — jos korpuso. Tai reiškia, kad laivą bangų šėlsmas sudaužė į šipulius. Visi kiti keleiviai tikriausiai žuvę arba žus artimiausiomis valandomis, išblaškyti į įvairias puses. Tas pats galėjo nutikti ir mums.

Milijonai laukiančių sudužusių laivų

Tai priverčia gerai pagalvoti. Vien teoriškai suskaičiavus, kad visoje Viduržemio jūroje nuskęsta trys laivai per dieną (tai perdėtai mažas skaičius, turint galvoje, kad daug mėnesių laivyba atviroje jūroje sustoja, bet draudimas negalioja mažesniems pakrančių laivams), o tai reiškia daugiau nei tūkstantį didelių ir mažų kasmet nuskęstančių laivų. Jei padaugintume šį skaičių iš tūkstančio metų, kiek truko romėnų epocha Vakaruose, gautume milijoną sudužusių laivų jūros dugne. Žinoma, tai ne tik romėnų laivai, bet ir kartaginiečių, graikų, etruskų ir taip toliau.

Jei pagalvosime, kad laivai jūrą raižė dar amžius iki tol, suprasime, kad Viduržemio jūros dugnas yra milžiniškos kapinės, slepiančios istorijas, kurių niekada nesužinosime. Bet tai ir labiausiai neįtikėtinas muziejus visoje planetoje. Jei dar įvertintume visas jos pakrantėse gyvavusias kultūras (Minojo, Mikėnų, graikų, egiptiečių, finikiečių, Kartaginos, etruskų, romėnų ir taip toliau), suvoktume, kad jos dugne yra begalinis visų laikų ir kultūrų daiktų, gaminių ir šedevrų rinkinys. Šiandien jie nepasiekiami. Bet artimiausios archeologų kartos turės priemonių, kurių dar net negalime įsivaizduoti, ir galės tyrinėti Viduržemio jūros gelmes. Ir atras pamirštą praeitį nieko nekasdami. Ten jų laukia didžiųjų graikų meistrų skulptūros, kas žino, galbūt net Feidijo ar Praksitelio. Gal ir daugiau į Romą gabentų obeliskų.

Popietę mūsų jūrininkas tolumoje pamato žemę. Atvykome. Mūsų laukia Kartaginos uostas.