Ostija
TIKRAS BABELIO BOKŠTAS
Kas yra imigrantas — rumunas ar Romos gyventojas?
Elgeta išleido sestercijų parduotuvėje, pirkdamas duonos, sūrio ir kito maisto. Daugiau jo nepamatysime — jis ir jo šeima yra dalis tų tūkstančių nepažįstamų žmonių, gyvenančių, tiksliau, išgyvenančių Romos gatvėse. Bet sestercijus tęs kelionę.
Po kelių minučių į tą pačią vietą užeina vergas nusipirkti duonos ir maisto, kad turėtų ką dieną valgyti. Grąžos gauna mūsų sestercijų. Praveria kapšelį, kurį jam įdavė šeimininkas dienos išlaidoms, ir įmeta ten monetą. Vėl iškeliaujame. Kur dabar?
Jaunas vergas sparčiai žingsniuoja. Švilpauja, nes jam patikėta užduotis galiausiai nuves jį už Romos, taip jis nutols nuo krūvos darbų, kuriuos turi atlikti kiekvieną dieną šeimininkui įsakius. Jis vyksta į Ostiją. Ir dar turi šiek tiek pinigų, įskaitant ir mūsų sestercijų.
Moneta palieka Romą, ilgai čia užtruko. Tai normalu, Romos miestas šiais laikais yra didžiausia planetos rinka, čia gyvena beveik milijonas kiekvieną dieną kažką perkančių žmonių. Kasdien. Galite įsivaizduoti milžinišką monetų apyvartą, kuri čia vyksta visas dvidešimt keturias valandas? Sestercijus galėjo niekur kitur ir nebeiškeliauti...
Bet dabar jis su šiuo jaunu skustu vergu. Jis beveik vaikas, kilęs iš Dakijos. Šiandien pasakytume, kad rumunas, bet Trajano laikais ši Europos dalis tik tik pateko į Romos orbitą po žiauraus karo, trukusio penkerius metus (nuo 101 iki 106 po Kristaus). Dabar tai imperijos provincija. Vaikinas čia jau dešimt metų, jis vienas iš daugelio, romėnų paimtų į nelaisvę. Daug jų buvo priversti amfiteatrų arenose kovoti su žvėrimis ar kaip gladiatoriai. Romos piliečiai galėjo pamatyti, iš kokio molio drėbti šie aršūs Romos priešai.
Dakijos užkariavimas atnešė Romai daug aukso, pripildė imperijos skrynias. Bet istorija pamiršo tūkstančių iš savo žemės išvestų vyrų, moterų ir vaikų likimus — karui pasibaigus dėl mirusiųjų ir pabėgusių į gretimas žemes atsirado didžiulis gyventojų trūkumas, todėl Roma turėjo perkelti naujakurius.
Iš kur atkeliaudavo naujakuriai į busimąją Rumuniją? Iš Italijos, Pietų Germanijos, iš Galijos (Prancūzija). Taigi, Trajano laikais viskas buvo atvirkščiai nei šiandien — italai, vokiečiai ir prancūzai (tų laikų) buvo imigrantai Rumunijoje (Dakijoje)...
Taigi daugelis dabartinių Rumunijos gyventojų (ne romų, kilusių iš Šiaurės Indijos, jie atkeliavo vėliau) yra kilę iš tų mūsų bendrapiliečių, kurie ten nukeliavo prieš devyniolika šimtmečių. Jų DNR keičiantis kartoms tikrai susimaišė su vėliau atvykusių gyventojų genais — nežinome, kokiu mastu ji dar išlikusi. Bet išliko kai kas kita. Pabandykite paklausyti kalbančio rumuno ir pastebėsite, kiek jo kalba suprantama italui, ispanui ar prancūzui. Kai kurios mūsų tarmės gerokai menkiau suprantamos.
Jei norėdamas pasakyti „Kuo tu vardu?“ rumunas tau sako Cum te numesti?; sakydamas „Prašom“ prataria Cu placere, o „Iš kur esi?“ pasakomas De unde esti?, akivaizdu, kad dalis šių netašytų romėnų naujakurių „kultūrinės DNR“ atsispyrė vėlesnėms invazijoms.
Vaikinas žingsniuoja Ostijos keliu. Geru metu išėjo iš Romos. Kaip tik laiku, kad pamatytų, kaip po specialios operacijos suimami didžiųjų Romos kepyklų valdytojai. Tai bus naujiena. Šiose didžiosiose kepyklose malami grūdai, maišoma tešla, kepama duona. Netoli valdytojai pastatė ir užeigų, kuriose galima gerti, valgyti ir... linksmintis su prostitutėmis viršutiniuose aukštuose. Bet kepyklos, apie kurias kalbame, turi ir tamsiąją pusę. Daugelis klientų, atvykusių pirkti duonos ar pasimylėti, dingo. Iš tikrųjų, kaip vėliau buvo sužinota, buvo pagrobti, parduoti į vergiją ir priversti sukti įrenginius. Valdytojai žinojo, ką pasirinkti — tikrai ne tuos, kur gyveno šalia, bet atvykėlius. Kas čia jų ieškotų? Jie tiesiog desaparecidos, dingę Romos chaose. Ėmė nesisekti, kai pabandė pagrobti kareivį, kuris pasipriešino ir nužudė kelis grobikus (tai tikras faktas, mums papasakotas anų laikų gyventojų). Ir tai yra Roma...
Kaip romėnų laikais siųsti laišką
Šiais laikais Ostija pasiekiama per kelias dešimtis minučių, bet senovės Romoje tai visai ilgas kelias. Mūsiškis vergas keliauja „vežimostopu“ pasinaudodamas tuo, kad Ostijos keliu zuja transportas, tai tikrai judriausias imperijos kelias. Juk tai pagrindinis Romos uostas atplaukiantiems į sostinę jūra. Neatsitiktinai pietiniuose Romos kvartaluose, įsikūrusiuose aplinkui šį svarbų kelią, gyvena daugybė imigrantų.
Kokius pavedimus vergas turi atlikti? Išnešioti kelis šeimininko, jo giminių ir draugų laiškus. Jis per petį persimetęs krepšį, kuriame yra nemažai laiškų.
Romėnų laikais, kaip matėme, labai gerai sutvarkyta pašto tarnyba, cursus publicus, raitelių gabenami oficialūs laiškai labai greitai pasiekia adresatą.
Bet paprasti žmonės, įskaitant pasiturinčiuosius, negali naudotis šių valstybinių pasiuntinių paslaugomis privačiais tikslais. Taigi, turi suktis patys.
Paprasčiausias būdas — pasinaudoti išvykstančiais keliautojais. Pavyzdžiui, jei tavo draugas rengiasi aplankyti sūnų Lugdune (Lione) Galijoje, duok jam pristatyti laišką savo tetai, kuri būtent ten ir gyvena ir apie kurią seniai nieko negirdėjai.
II amžiaus po Kristaus laiške rašoma: „Kadangi radau į tavo kraštus vykstantį žmogų iš Kirėnės, noriu pranešti, kad esu sveikas ir gyvas.“
Kaip mums aiškina Romolo Augusto Staccioli, kartais keli žmonės susivienija, paeiliui pasiųsdami vergą, kuris keliauja visiems patogiu maršrutu, pakeliui sustodamas ten, kur reikia pristatyti laiškus.
Nors tai ir sumanus būdas, yra viena problema — reikia palaukti, kol bus pakankamai laiškų į tą pačią vietą, kad mechanizmą būtų galima paleisti. Ir dažnai tam reikia laiko. Kaip primena profesorius Staccioli, Ciceronas atsiprašo, kad vėluoja atsakyti broliui Kvintui, labai iškalbingu prierašu: „Turėjau rankose šį laišką daug dienų, laukdamas, kol bus paštininkų... Dabar, kai pagaliau horizonte pasirodo pasiuntinys, turiu kuo skubiau laišką pabaigti.“ Dar Ciceronas: „Yra keistų pasiuntinių... Išvykdami garsiai reikalauja laiško, bet parkeliavę neatneša nieko. Jie padarytų man paslaugą, jei tik duotų dvi minutes parašyti, tačiau visuomet įeina nenusiimdami kepurės ir sako man, kad jų bendrakeleiviai jau laukia prie vartų.“
Mus apima smalsumas — kaip Romos laikais siunčiami laiškai? Ar yra vokų? Atsakymas — ne, jų nėra. Paprastai jie parašyti ant papiruso lapo (rečiau — pergamento, tai yra avies, ožkos ar veršiuko odos). Kadangi papiruso lapas yra brangus, laiškai paprastai būna labai trumpi. Tuomet lapas susukamas ar sulankstomas taip, kad pats laiškas būtų į vidinę pusę, paskui apvyniojamas virve ir ši pritvirtinama vaško lašu, kuriame įspaudžiamas antspaudas (prie mazgo ar prie laisvojo virvės galo). Antspaudas, panašiai kaip mūsų vokų lipnusis kraštas, laiduoja, kad niekas laiško nebuvo atplėšęs.
Taigi, suprantama, kodėl romėnų visuomenėje (ir šiuolaikiniuose muziejuose) buvo taip paplitę žiedai su antspaudu. Jie buvo naudojami laiškams antspauduoti, dokumentams „pasirašyti“, uždarant skrynias ar sandėlius ir panašiai.
Adresas užrašomas laiško išorėje ir paprastai yra trumpas ir tiesus: „Auzonijui nuo jo brolio Marko“.. Dar ir dėl to, kad tikimasi, jog laiško pristatytojas žino, kaip ten nuvykti.
Į tikrai tolimas vietas užjūryje yra kitas būdas pasiųsti laišką.
Jei, pavyzdžiui, reikia skubiai pasiųsti laišką į Egipto Aleksandriją, bet nepažįstame nieko, kas ten vyktų, einame į uostą, ieškome į tą miestą išplaukiančio laivo ir patikime laišką keleiviui. Panašiai šiais laikais išsiųsti laiško turėtume eiti į oro uostą...
Paprastai joks keliautojas neatsisako gabenti laiškų, tai įprasta dar ir dėl to, kad suteikia progą įsigyti „kontaktą“ (laiško gavėją) atvykimo vietoje, jeigu kartais prireiktų spręsti kokią problemą.
Ostija — tikras Babelio bokštas
Pagaliau vergas atvyksta į Ostiją. Išlipa iš jį čia atvežusio vežimo ir atsisveikina su tokiu pat skustu kaip jis pats kolega, keliaujančiu į ūkį.
Priešais jį — Ostija, didingi Romos vartai. Tai milžiniška balčiausia penkių metrų pločio marmurinė arka su dviem dideliais kvadratiniais mūriniais bokštais šonuose. Šie bokštai yra miesto gynybinės sienos, Sulos pastatytos prieš kelias kartas, dalis.
Ostija iš tikrųjų labai senas miestas. Jo pavadinimas kilęs iš žodžio ostium, tai yra „burna“, taip jis vadinamas dėl savo vietos. Buvo įkurtas IV a. prieš Kristų ypatingoje vietoje. Šalia pakrantės, netoli Tiberio žiočių ir druskos kasyklų. Nesiplėsime, bet dabar taip lengvai gaunama druska tūkstantmečius buvo tikras turtas...
Ostija yra lyg senovės Romos oro uostas. Čia laivais iš visų imperijos pakraščių atvyksta prekės ir žmonės. Tai tikras į Romą nukreiptas ekonominis, kultūrinis ir etninis „piltuvas“. Susimąstyti skatina ir tai, kad Fjumičino tarptautinis „Leonardo da Vinci“ oro uostas yra vos du kilometrai į šiaurę nuo šios vietos. Nusileisdami lėktuvai skrenda virš senosios Ostijos griuvėsių. Čia praeitis ir dabartis iš tikrųjų spaudžia ranką viena kitai.
Tęsiant oro uosto pavyzdį — kokius veidus šiandien matote „Leonardo da Vinci“? Žmones, atvykstančius iš viso pasaulio.
Tas pats vyksta ir Romos laikais. Įeidamas į miestą ir žingsniuodamas pagrindine gatve, decumanus maximus, mūsiškis vergas sutinka įvairius imperijos veidus.
Juos šiandien pavadintume vokiškais, ispaniškais, angliškais, prancūziškais, makedoniškais, graikiškais, turkiškais, siriškais, libaniškais, tunisietiškais, alžyrietiškais, marokietiškais...
Tai milžiniška įvairiausių tautybių minia. Jis čia ne pirmą kartą, bet kaskart lieka nustebintas sutiktų žmonių. Du šviesiaplaukiai, labai šviesios saulėje nuraudusios odos pirkliai praeina šnekėdamiesi šiaurietiška nesuprantama kalba, jos garsai atsiranda gerklėje, o ne ant liežuvio kaip lotynų kalboje. Netrukus pamato tris tamsiaodžius garbanotus jūreivius. Jų kalba visiškai priešinga — sukamas burnoje „r“ skamba lyg būgno dundesys. Jų žodžius užgožia kareivių sargybos ritmingas „metalinis“ žingsnis. Pirmasis iš jų rudaplaukis ir strazdanotas, sulig kiekvienu žingsniu girgžda visa jo dėvima oda. Taigi, ir drabužiai „kalba“ — išduoda atvykėlius iš pačių tolimiausių kraštų. Priešais vergo akis praslenka ilgi ir spalvoti pirklių iš Rytų apdarai, keltų keleivių languotos kelnės, nudrengtos jūreivių tunikos, vergų strėnjuostės ir taip toliau.
Žmonių kilmę išduoda ir kvapai. Sekundės dalį vergas pažvelgia į šydu apgobtos moters žalias akis. Žvilgsnis lyg botago kirtis. Šios žalios akys tamsioje odoje aiškiai priklauso iš Azijos kilusiai moteriai. Jos egzotiškas kvapas, saldus, stiprus ir persmelkiantis, apgobia vergą kaip audros banga. Bet geriau nežiūrėti į akis — tai pirklio iš Rytų, čia pat einančio mažo pasipūtusio žmogaus, vergė ar sugulovė. Po kelių akimirkų pradingsta minioje tarp tunikų ir gobtuvų. Dabar užuosti gali jau tik uosto krovėjų prakaitą.
Niekada dar vergas negirdėjo tiek skirtingų kalbų, skambančių vienu metu. Ir tuo Ostija primena tarptautinio oro uosto registracijos zoną. Tai tikras Babelio bokštas. Galbūt vienintelis egzistavęs...
Kol vergas žingsniuoja gatve, kurios abiejose pusėse — portikai, o juose — įvairiausios parduotuvės, galime pamąstyti. Visos šios kalbos — nuo afrikiečių iš Libijos iki Šiaurės Europos germaniškosios, gyvuoja ir vyraujant romėnams. Niekas neverčia kalbėti ne vietine kalba. Romėnai labai stengėsi nenutraukti imperiją sudarančių tautų tradicijų ar kultūrų. Išskyrus, žinoma, tas, kurios priešinosi Romos įstatymams ir tvarkai.
Tai, ką pastebėjome, įdomu: motinos kalba lieka vartojama įvairiose provincijose, taigi, kad ir kur nukaktumėte, visuomet bus kalbama dviem kalbomis — vietos ir lotynų (išskyrus Romą, kur lotynų, žinoma, ir yra gimtoji). Ir ne tik tai įdomu. Lotynų kalba, kuri beveik visiems yra antroji, kalbama blogai! Visai kaip šiandien anglų — ją moka visi, bet visame pasaulyje kalba su labai įvairiais akcentais, skirtinga tartimi ir ritmu. O dabar pabandykite įsivaizduoti, kaip germanas, ispanas ar egiptietis kalba lotyniškai... Veikiausiai dar ir sunkiai rasdamas taisyklingų žodžių. O kai kuriose tolimose srityse piliečiai lotyniškai išvis nekalba.
Žinoma, turime omeny gatvės lotynų kalbą. Ir tais laikais visur imperijoje sutiksite žmonių, lotyniškai kalbančių tobulai.
Dar viena pastaba: nekalbant apie vietines kalbas, lotynų nėra vienintelė „oficiali“ imperijos kalba, yra ir kita — graikų.
Imperiją galima labai apibendrintai padalyti taip: nuo Britų salų iki Adrijos jūros kalbama lotyniškai, o nuo Adrijos iki Artimųjų Rytų — graikiškai. Graikų kalba yra išsilavinusių kalba, todėl visos patricijų šeimos moko savo vaikus ir graikiškai. Taigi, visi tampa dvikalbiai.
Tą patį pasakytume ir apie daug keliaujančius po Viduržemio jūrą. Jei iš Ostijos išvykstama į vakarus, reikės mokėti rašyti, skaityti ir kalbėti lotyniškai, o jei keliaujama į rytus — graikiškai.
Kosmopolitiškas miestas
Aišku, kaip čia yra įvairių tautybių, taip ir skirtingų religijų. Nekalbant apie romėnus, Ostijoje turbūt išpažįstamos visos imperijos religijos. Vyrauja religijos laisvė. Archeologai atrado įvairių mitrėjų, tai yra šventyklų, kuriose buvo garbinamas Mitra — iš Persijos, tai yra Irano, kilusi dievybė. Atkasta ir seniausia Europoje sinagoga. Yra krikščionių buvimo liudijimų. Žinome, kad buvo garbinama egiptietiška deivė Izidė, galime tiksliai pasakyti, kad gyvavo Didžiosios Motinos, arba Kibelės (atkeliavusios iš Frigijos srities), kultas — Ostijoje jis buvo labai populiarus, nes čia daug gyventojų, kilusių iš Rytų. Žinome net vienos iš jos žynių vardą — Metilą Aktė, taip pat ir jos vyro — Junijus Euhodas. Šiuos vardus matome išraižytus ant antkapių.
Visa tai mums sako, kad Ostija buvo nepaprastai įvairus ir daugiatautis miestas, čia buvo kalbama daugeliu kalbų, išpažįstamos įvairios religijos, be problemų sugyvenusios šiuo imperijos raidos laikotarpiu. Kaip sako ilgai kasinėjęs ir tyrinėjęs Ostiją Carlo Pavolini: „Iki XX a. nebuvo pasaulyje atviresnės visuomenės nei romėnų.“
Bet, nekalbant apie keliautojus, kas buvo Ostijos gyventojai?
Laivų savininkai, atleistiniai, vergai, darbininkai, krovėjai, amatininkai, prekiautojai, tarnautojai, dirbantys biuruose ar milžiniškuose sandėliuose, vandens ar žemės transportą aptarnaujantys patarnautojai, ugniagesiai, restoranų ir mažų viešbučių savininkai ir taip toliau. Kažkas pavadino Ostiją „mažąja Roma“.
Praeivio portretas
Archeologai Izola Sakros nekropolyje rado uosto apylinkių gyventojų kapus — juose buvo aštuoni šimtai griaučių. Iš jų galima susidėlioti labai įdomų paveikslą. Duodamas interviu „National Geographic“ Luca Bondioli iš Romos Pigorini muziejaus, vadovavęs radinių tyrimui, atskleidė labai įdomių duomenų: dantys gali būti laikomi savotiška juodąja dėže, kadangi augdami išsaugo emalyje geriamojo vandens deguonies ižo topų pėdsakus. Palyginus pirmo ir trečio krūminio (šis pradeda augti vėliau, tarp dešimties ir septyniolikos metų) dantų duomenis, galima suprasti, kad trečdalis individų buvo gimę kitose imperijos vietose ir būdami paaugliai atvyko į Ostiją, galbūt kartu su šeimomis. Čia gyveno iki pat mirties. Anot Bondioli, tai reikštų, kad migravo ne tik vyrai, bet ir visos šeimos.
Dar šiuose kapuose buvo atrastas seniausias žinomas amputacijos atvejis — šlaunikaulis buvo nupjautas iš karto virš kelio, ir žmogus turbūt išgyveno dar daug metų. Tai liudija didelius tuometinių gydytojų chirurginius gebėjimus (amputacija buvo galbūt išbandyta operacija, kadangi jau seniai buvo praktikuojama mūšių laukuose) ir tvirtą žmonių charakterį. Tvirtą charakterį, bet ne sudėjimą. Ištyrinėjus griaučius, paaiškėjo, kad moterų vidutinis ūgis buvo 1,52 metro, o vyrų 1,63. Žodžiu, vaikščiodami Ostijos gyventojų minioje pasijustume aukšti. Ostija yra beveik Romos priemiestis, taigi Bondioli komandos ištyrinėti aštuoni šimtai griaučių yra ir minios, kurią galėjome sutikti Romoje, „fotografija“. Ir tai ne viskas...
Mūsiškis vergas įeina į popina. Jį labai troškina. Laukdamas, kol jį aptarnaus, stebi stalą, prie kurio sėdi keturi vyrai. Jie atrodo vargšai, greičiausiai druskos kasyklų darbininkai. Vienas jį ypač nustebina. Atrodo, kad niekada neatveria burnos, tarsi ką spaustų tarp dantų. Bet nevalgo. Kai juokiasi, jo burna lieka nejudri, ir vergas pastebi, kad jam trūksta priekinių dantų. Kas jam nutiko?
Jis to nežino, bet šį vyrą pričiupo reta įgimta liga. Ja sergančiajam apatinis žandikaulis lieka pritvirtintas prie kaukolės, be sąnario. Neįmanoma pajudinti žandikaulio. Kad galėtų valgyti, jam buvo pašalinti priekiniai dantys, taip atveriant savotišką „langą“ sukąstuose dantyse. Kad pavalgytų, žmogus geria ar įsipila maisto košelės — kaip naujagimis. Bet tai ne vienintelė nelaimė, ištikusi jį gyvenime. Jis iš druskos kasyklų darbininkų bendruomenės, o tai labai sunkus darbas.
Didelis jų nekropolis šiais laikais buvo atrastas netoli Ostijos. Romos Archeologijos vyriausiosios valdybos archeologai, vadovaujami Lauros Cianfriglia, į dienos šviesą iškėlė du šimtus septyniasdešimt kapų. Jie tokie, kaip ir galima būtų tikėtis vargšų bendruomenėje — kuklūs, paprasti, be jokių brangių daiktų (arba beveik — tik viename buvo mažas ąsotis, pora auskarų), bet turtingi informacijos. Štai itin gražus vėrinys, paprastas, beveik primityvus, bet jaudinantis, rastas ant vaiko kaklo ir turėjęs jį globoti aname pasaulyje — jis suvertas iš gyvūnų dantų, apvalių keraminių indų gabalėlių, kriauklių, gintarų ir pakabučio su egiptietiška dievybe Besu. Tikriausiai visa tai buvo rasta gatvėje, o ne pirkta. Kasinėjimuose rasta septyniasdešimt monetų, jos buvo įdėtos į burną ar paliktos šalia kūno kaip auka Charonui. Tarp jų, beje, buvo ir Trajano sestercijus. Jis žalias, imperatoriaus galva pačiame viduryje nusitrynusi — ten, kur skruostai ir smilkiniai, tai ženklas, kad buvo ilgai naudojamas, trinamas, daužomas, nuolat ėjo iš rankų ir rankas. Dar viena istorija, kurią būtų galima papasakoti.
Mirusieji „kalba“ ir mums pasakoja apie labai sunkų savo gyvenimą, padedami mokslinių duomenų, gautų tyrinėjant jų griaučius, o juos tyrinėjo Paola Catalano, Vyriausiosios valdybos antropologijos sektoriaus vadovė. Daugelyje griaučių matyti lūžių, sužalojimų ir stuburo pažeidimų ženklų. Be to — aiškūs ilgalaikių pastangų ar mechaninio poveikio pėdsakai, kur sausgyslės ir raiščiai jungiasi su kaulais, kaulų kyšuliai, chroniškų uždegimų pėdsakai...
Lengva įsivaizduoti druskos kasyklų darbininkų kasdienį gyvenimą — kur reikia nešioti sunkiausius maišus druskos, kur akinami atspindžiai, greitai suėdantys regėjimą, ir druska, deginanti net ir pačias mažiausias žaizdas.
72 procentai jų yra vyrai, šiek tiek jaunuolių. Taip pat stebina ir mirties amžius: vyrų — tarp dvidešimties ir keturiasdešimties metų, moterų dar mažesnis, jas galėtume apibūdinti kaip paaugles, dauguma jų išties mirė besibaigiant paauglystei. Tai ne vergai ar atleistiniai, tai vargšai romėnai. O tarp griaučių archeologai rado ir to žmogaus, sergančio reta žandikaulio liga, palaikus.
Pagaliau atnešamas ąsotis, ir mūsų vergas godžiai geria, atsirėmęs į prekystalį. Jo žvilgsnis bėga užeigos sienomis, ant kurių tik vulgarūs piešiniai ir užrašai. Stabteli prie keleto sieną puošiančių portretų.
Jie labai gerai nupiešti, kitaip, nei ant kitų sienų. Vaizduoja septynis „išminčius“, po kiekvienu iš šių „filosofų“ parašytas moto, apibendrinantis jo mintis. Susidomėjęs įsižiūri, tikėdamasis atrasti galbūt kokių žinių, gal kiek filosofijos, tada puola garsiai juoktis. Perskaitome ir mes. Šiuos sakinius nepažeistus atrado archeologai, jie puikiai atspindi vietos nuotaiką: „Išmoningasis Chilonas išmokė meno bezdėti be garso“; „Talis rekomenduoja viduriams užkietėjus stumti smarkiai“; „Geras kakotojas išduria daktarą.“
Didysis Ostijos uostas — Romos jungo vena
Dabar vergas išeina iš miesto. Iš tikrųjų Ostija, priešingai negu manoma, yra tik administracinis miestas. O pats uostas imperijos laikais įsikūręs apie du tris kilometrus į šiaurę.
Kai Romos valdos ėmė plėstis, buvo pastebėta, kad mažo Ostijos upės uosto nebepakanka. Reikėjo suvaldyti intensyvesnį prekinių laivų, plukdančių maistą ir prekes Romai, judėjimą. Taip pat judėjimą laivų, gabenančių į sostinę garsiuosius grūdus — pernelyg dideli, kad įplauktų, jie sustodavo nuošaliau ir tuomet perkraudavo krovinį. Arba keliaudavo į Pocuolį, o iš ten mažesni laivai plaukdavo pakrante iki Ostijos.
Žodžiu, imperijos sostinei reikėjo didesnio uosto. Todėl imperatorius Klaudijus pradėjo statyti milžinišką uostą į šiaurę nuo Ostijos — Klaudijaus uostą. Buvo pastatyti du pusapvaliai molai, „apkabinantys“ jūrą ir sukuriantys 64 hektarų baseiną. Jo viduje galėjo prisišvartuoti net du šimtai laivų.
Bet įspūdingiausias turbūt buvo švyturys. Inžinieriai atsigabeno didžiulį laivą, Kaligulos naudotą milžiniškam obeliskui iš Egipto gabenti, dabar šis stovi Šventojo Petro aikštėje. Tokie laivai buvo tikri tų laikų „lėktuvnešiai“, naudoti vienąkart išskirtiniam kroviniui ir paskui nebejudinami. Tai buvo romėniškas „Saturn V“ milžiniškos raketos, gabenusios žmogų į Mėnulį, atitikmuo. Šiandien raketos „pavyzdys“ rodomas Hjustone turistams žavėtis, tas pats buvo romėnų laikais su vienu iš tų laivų Pocuolyje. Jis buvo ištrauktas ant kranto ir paliktas apžiūrinėti kaip paminklas romėnų jūrų inžinieriams.
Ostijoje romėnų inžinieriai išplukdė didelį Kaligulos laivą į jūrą ir pripildę betono nuskandino. Taip sukūrė dirbtinę salą ir pastatė uosto švyturį, savo forma primenantį Egipto Aleksandrijos švyturį.
Šiandien pakrantė pasislinko keturiais kilometrais, palyginti su romėnų laikais. Klaudijaus uostas yra nebe pakrantės, o „Leonardo da Vinci“ oro uosto dalis. Kai kurie jo bruožai matyti pievose, gatvėse, stovėjimo aikštelėse ir pastatuose. Tai taip pat mažas muziejus, čia galima rasti romėnų laivų likučių.
Švyturio sala — toks drąsus sprendimas — dabar palaidota sankryžoje, kur kiekvieną dieną pravažiuoja šimtai vairuotojų, nežinančių, koks šedevras yra šalia jų. Netoli prasideda vienas iš oro uosto nusileidimo kelių.
Klaudijaus uostas buvo nesėkmė, audros skandino laivus jo viduje, jis nuolat buvo užpilamas smėliu, taigi jam išlaikyti reikėjo milžiniškų lėšų. Tuomet Trajanas įsakė pastatyti naują uostą. Ir tai buvo tikras brangakmenis.
Jį statė didis architektas, tikras senovės Mikelandželas — Apolodoras Damaskietis. Darbai truko dvylika metų, bet galiausiai visi žavėjosi originaliu ir naujovišku tiems laikams kūriniu — naujasis baseinas, susijęs su ankstesniu, bet esantis labiau sausumoje, buvo aštuonkampio, kurio kraštinė — 2000 metrų, formos.
Tai trisdešimt dviejų hektarų plotą užimantis kūrinys, kuris net ir šiandien, žvelgiant iš lėktuvo, stulbina savo tobulumu ir grožiu. Išties, ne tik puikiai atlieka savo funkcijas, bet yra avangardiškos ir drąsios formos. Galėtume jį palyginti su krištoline piramide, ženklinančia įėjimą į Luvrą.
Buvo iškastas Tiberį su jūra jungiantis kanalas, pastatyti nauji sandėliai.
Dabar skustas vergas eina pro šiuos milžiniškus pastatus. Pro aštuonkampio uosto visiškai tvarkingas prieplaukas.
Ir šios yra maži šedevrai — kad grūdai maišuose nesugestų, statramsčiai (suspensurae) iškelia du tarpsnius įvairių cellae44 grindų, kad cirkuliuotų oras ir būtų apsauga nuo drėgmės (ir gyvūnų). Žodžiu, sandėlių durys mažos ir uždarytos, sienos storos, mažai šviesos ir sausas oras.
Šie sandėliai yra Romos strateginės atsargos — be jų miestas neišgyventų. Grūdai atgabenami, kai nusistovi geri orai — iš Egipto atvykstantys laivai įplaukia į uostą, tempiami scapha, mažos irklinės valties, iki pat prieplaukos, kur iškrauna krovinį ir išplaukia. Taip tęsiasi, kol viską nutraukia blogas oras. Juk joks laivas neplaukia per Viduržemio jūrą žiemą, tai yra nuo spalio iki kovo. Plaukioti tiesiog draudžiama. Taigi, kartą sutelkęs dideles atsargas, miestas įpuola į letargo miegą kaip lokys, gyvenantis iš riebalų, sukauptų esant geram orui. Iš tiesų visus likusius mėnesius grūdų maišai siunčiami iš Ostijos į Romą reguliariai, taip, kad ant gyventojų stalų visuomet būtų duonos, kad būtų išvengta sumaiščių, bado ar tiesiog spekuliavimo.
Taigi Tiberiu visus metus prieš srovę plukdomi grūdų maišai. Tai pilvoti laivai, vadinami naves caudicariae (iš caudex — rąstas). Kaip galima suprasti iš pavadinimo, jie sunkūs, prastai valdomi ir paprastai naudojami kaip baržos, traukiamos krantu jaučių ar žmonių. Atstumas nėra didelis, apie dvidešimt penkis-dvidešimt septynis kilometrus, bet kelionė prieš srovę užtrunka dvi dienas.
Atmosfera prieplaukose
Dabar vergas atžingsniavo į prieplauką. Netiki savo akimis. Vaizdas pritrenkiamas. Jūroje tolumoje plūduriuoja dešimtys laivų, laukiančių, kada galės įplaukti ir iškrauti krovinį. Daugybė išskleistų burių, gerai matyti laivų kontūrai, pūsti ir elegantiški. Horizontas jų nusėtas... Atrodo, lyg matytume sąjungininkų išsilaipinimą Normandijoje II pasaulinio karo metais, tik senovėje.
Vergas stebi, kas vyksta ant molų, iš laivų kažkas kraunama. Kol eina, mato išrikiuotas amforas, kažkokius tvirtai virvėmis suveržtus ryšulius.
Iš laivo vorele išeina saccarii, tai yra krovėjai, nešantys grūdų maišus, o lentos, jungiančios laivo denį ir prieplauką, ritmiškai banguoja jiems žengiant.
Kitoje prieplaukos vietoje kiti krovėjai, pasitelkdami tam pritaikytas gerves, kurias romėnai vadino ciconiae, kaupia keraminių taurių, apsaugotų šiaudais, krūvas; daug jų muziejuose — jos raudonos, papuoštos antspaudais. Tai yra kiekvienos pasiturinčios šeimos „kokybės ženklas“. Kitados buvo Italijos pasididžiavimas, jeigu būtume tikslūs, Areco srities. Dabar jas gamina Pietų Galijoje. Kaip kad mūsų gaminiai kopijuojami Kinijoje ir parduodami pigiau.
Visos šios sumaišties viduryje matyti maždaug dvylikos metų rudaplaukis strazdanotas vaikinukas, jis sėdi ant molo, tabaluoja kojomis ir žvejoja. Jau pagavo dvi kefales. Bet dabar taikosi į aštuonkojus. Naudoja tokius pat kabliukus, kaip ir šiais laikais.
Skustasis vergas sustoja. Mato, kaip iš laivo išlaipina milžiniškus paukščius, kurių niekada nebuvo matęs. Tai stručiai.
Vergas tvirtai laiko vieną iš jų stengdamasis išlaikyti pusiausvyrą ant lentos. Atrodo kaip du baleto šokėjai, mėginantys žingsnelį. Strutis trukteli, sulenkia ilgiausią kaklą ir smarkiai kerta jam į galvą. Tuomet pasimuisto ir bando pabėgti. Vergas vėl jį apkabina ir abu virsta ant žemės, paukštis keldamas dulkių debesį plaka sparnais. Tuoj pat subėga kiti vergai ir laiko gyvūną. Bet štai pasirodo vyras, jis aršiai lupa vergą — strutis reta prekė, kainuoja krūvą pinigų, o jis jį „gadina“. Kraujuodamas vergas šlubuoja ir lydi strutį iki narvo, užkelto ant vežimo.
Skustagalvis vergas sustoja ir apstulbęs stebi, kaip iš šio laivo išlaipinami gyvūnai. Primena Nojaus arką. Jis ne vienas — gyvūnai išlaipinami dar iš dviejų laivų, prišvartuotų kiek toliau. Iš eilės matyti — gazelės ir antilopės (ant jų ragų galų užmauti gabalėliai medžio, kad nieko nesužeistų ir nesužalotų), dramblys surakintomis kojomis. Juos išlaipinti ypač sudėtinga, daug ištemptų grandinių ir pasirengusių įsikišti patarnautojų. Čia yra ir procurator ad elephantos, imperijos valdininkas, skirtas šiems gyvūnams išlaipinti, jis viską prižiūri. Stovi šalia žvėrių savininko, atleistinio, turtus susikrovusio iš šios prekybos.
Dabar tigrės eilė, ji su keistu antsnukiu — jis iš audinio ir raudonos odos (neįmanoma gerai įžiūrėti), apatinis žandikaulis apsuktas taip, kad burna būtų praverta ir ji negalėtų niekam įkąsti. Nelengva priversti ją išlipti — spyriojasi, prunkščia, bando tvoti letena. Kojos taip surištos virvėmis, kad negalėtų šokti. Žmonės, besirūpinantys šio žvėries išlaipinimu, yra ekspertai. Bet gilūs kai kurių iš jų randai byloja, kad tai darbas, turintis bjaurių staigmenų. Tokios scenos labai primena pavaizduotas archeologinių kasinėjimų vietoje Pjaca Armerinoje Sicilijoje — kažkuriuo metu vila priklausė galbūt gyvūnų prekiautojui ir jos didžiulėje mozaikoje pavaizduoti visi būdai pagauti ir pervežti gyvūnus, kad šie būtų parodyti Koliziejuje. Tai iš tikrųjų nepaprasta vieta, dar ir dėl kitų ten saugomų mozaikų.
Skustagalvis vergas stebi laivų deniuose kelis narvus, kuriuos dar turės iškrauti. Pro narvų angas už tankių karčių geltonuoja akys. Tai liūtai. Staigus riaumojimas iš vieno narvo tarsi aidą pažadina gilų riaumojimą gretimuose narvuose. Bet iš vieno nesklinda joks garsas. Tarnautojai iš jo ištraukia negyvą liūto kūną. Vidutiniškai tik vienas gyvūnas iš penkių išgyvena kelionę iki čia. Taigi, galime suprasti, kad gyvūnų prekyba smarkiai sumažina laukinių žvėrių kiekį imperijoje. Ir viskas tam, kad būtų įspūdingai nužudyti Koliziejuje...
Didžioji romėnų globalizacija
Skustagalvis vergas pagaliau randa į Ispaniją išvykstantį laivą, kur turi įduoti siuntinį. Jis ne vienas. Čia dar šeši vergai, vaikštinėjantys šen bei ten molu ir ieškantys tinkamo laivo savo šeimininkų laiškams. Kreipiasi į gerai apsirengusį žmogų, stovintį prie kraunamo laivo. Odinis krepšys per petį rodo, kad jis — keleivis. Tikriausiai svarbus imperijos pareigūnas. Pagarbiai, kaip reikalauja luomų skirtumas, vergas prieina prie jo nuleidęs galvą ir klausia, ar negalėtų nugabenti šeimininko laiškų į Gadesą (Kadisą), kur ir plaukia laivas. Tai ilga kelionė, reikės praplaukti Herkulio stulpus — miestas įsikūręs Pirėnų pusiasalio pietuose, Atlanto pakrantėje.
Vyras kurį laiką jį stebi, meta žvilgsnį į odinį krepšį, paskui vėl žiūri į jį. Jo akys šviesios, veidas taisyklingų bruožų. Veido harmoniją gadina tik randas ant smakro. Bet jis suteikia jam savitumo.
Nusišypso ir priima siuntinį. Vergas perduoda ir kapšelį, kurį jam davė šeimininkas — mažas atlygis. Vyras jį pasveria rankoje ir praveria — čia sestercijai. Nori atsisakyti, bet vergas, žemai lenkdamasis, jau nuėjo ir dabar yra per toli, kad jį prisišauktum.
Kol žiūri, kaip vergas tolsta, pajunta rankutę, spaudžiančią jo ranką. Vyras atsisuka ir pamato visai juodas mergaitės akis — tai jo dukra.
Už jų šypsodamasi stovi jo žmona. Vyras pasilenkia ir žvelgia į mergaitę, pirštu paglosto jos smakrą. Tai, žinoma, jo šeima atėjo atsisveikinti prieš kelionę. Jas lydi du vergai. Mergaitė nuostabi. Pirmiausia savo drabužiais — dėl tėvelio apsivilko gražiausius. Ji dėvi dailią lininę tuniką. Pasipuošusi gintaro žiedeliu, puikia auksine antkakle su mažais safyrais ir maža šilkine skara. Viskas labai gražu, brangu, elegantiška ir rodo, kad šeima pasiturinti.
Bet mums byloja dar šį tą. Tunika buvo nuausta Romoje iš Egipte išauginto lino. Gintaras atkeliavo nuo Baltijos. Safyrai iš Šri Lankos. Šilkas iš Kinijos...
Taigi ši mergina simbolis to, ką gerai pažįstame ir ką atrado romėnai — globalizacijos.
Mes manome, jog tai būdinga moderniai visuomenei, o išties pakanka apsidairyti šioje imperijoje ir suprasime, kad ji atsirado prieš du tūkstančius metų. Nors, žinoma, kiek kitokio pobūdžio, atitinkančio laikotarpį.
Visose šalyse aplink Viduržemio jūrą — iki dykumų pietuose ir rytuose arba ledinių Šiaurės Europos plynių — naudojamos tos pačios monetos, galioja vienodi įstatymai, vyrauja tas pats gyvenimo būdas, tas pats miestų urbanistinis stilius. Ir net ta pati kalba (pridėjus graikų kalbą rytuose). Galite užsisakyti tokio paties vyno Egipto Aleksandrijoje kaip ir Londone. Žmonės rengiasi pagal tą pačią madą, prausiasi tokiu pačiu būdu.
Kaip matėte Ostijos prieplaukose, galima net rasti „nukopijuotų“ ir perparduodamų gaminių (antspauduotos keraminės taurės).
Ir, žinoma, tokia pati globalizacijos žala — prarandamos vietos tradicijos, architektūros stiliai, dingsta naujo gyvenimo būdo sugertos kultūros.
Tai tas pats gyvenimo būdas, kuris didžiuliu mastu paspartino vartojimą net trijuose žemynuose ir atvedė prie daugybės gamtinių išteklių sunaikinimo. Nuo laukinio miškų naikinimo ištisuose pakrantės ruožuose medienai laivams statyti iki miško gyvūnijos nykimo siunčiant ją į patricijų sodus arba į įvairius po imperiją išbarstytus amfiteatrus. Išnyko ir reti vaistiniai augalai, pavyzdžiui, laserpicium (tikra panacėja nuo daugelio ligų), augęs Kirenaikoje. Šiandien niekas šio augalo neberanda.
O ši vieta, Ostijos uostas, yra galbūt vienas iš galingiausių globalizacijos variklių. Pakanka apsidairyti aplinkui ir pamatyti visus laivus, čia iškraunančius ir pakraunančius pačias įvairiausias prekes.
Vienas iš jų po valandos nutols nuo šio molo ir išplauks į vakariausią imperijos kraštą. Išplauks ir mūsų sestercijus.