Mesopotamija
SUSITIKIMAS SU IMPERATORIUMI TRAJANU
Susitikimas su imperatoriumi
Mūsų sestercijus padėtas į dėžutę ir beveik pamirštas. Bet indas pirklys jį išsitraukia, kai rengiasi vykti į ilgą kelionę, nuvesiančią jį į Persijos įlanką. Prie Eufrato žiočių. Girdėjo kalbant arabų pirklius, su kuriais nuolat prekiauja, kad Mesopotamijoje padėtis keičiasi, partų viešpatavimas saulėlydyje. Daug sąmyšio, romėnai užkariavo šiaurinę Mesopotamijos dalį ir visur pergalingai veržiasi pirmyn. Galbūt užkariaus ją visą (taip ir nutiko). Indas pirklys žino, kaip romėnai vertina jo prekes (ir gerai moka), apie tai ilgai kalbėjosi su Junijumi Faustu Florų ir kitais romėnų pirkliais. Taigi nusprendžia išvykti. Galbūt pavyks užmegzti naujų ryšių, išjudinti prekybą. O jei jie atkeliaus iki pietų, jis bus tarp pirmųjų, užsitikrinsiančių geriausius kanalus. Tai kokybinis šuolis, kuris galėtų jį paversti labai turtingu. Reikia pamėginti.
Taigi lipa į pažįstamų arabų pirklių, grįžtančių į įlanką, laivą. Moneta vėl kelionėje...
Be keblumų atplaukęs į Persijos įlanką, arabų prekinis laivas suka link piečiausios Mesopotamijos vietos, kur Eufrato ir Tigro vandenys susilieja plačioje vandeningoje deltoje (šiandien tai Irako kraštinis taškas). Šioje vietoje yra tūkstančio ir vienos nakties uostamiestis. Tai Charaksas, tikrai ta vieta, kur susitinka du pasauliai — jis kontroliuoja visą prekybą jūra iš Mesopotamijos į Indiją ir atgal. Tai toks svarbus miestas, kad yra nepriklausomas, tai atskira karalystė — savotiškas Persijos įlankos Monte Karlas. Būtent ten mūsų pirklys laukia romėnų.
Numatė teisingai. Po kelių mėnesių jo troškimas išsipildo. Įvykiai Mesopotamijoje išties paspartėja. Trajanas primena plentvolį. Žinios atkeliauja pašėlusiai sparčiai.
Imperatorius tęsia prieš metus pradėtą savo įsiveržimą. Šiemet nuo Viduržemio jūros krantų tiesiog pernešė per dykumą surenkamus tiltus, kirto jais Eufratą — tai milžiniškas žygis. Jo kariuomenė užėmė tokius garsius miestus kaip Ninevija ir Babilonas...
Be to, penkiasdešimties laivų laivynas nusileido Eufratu. Tai imperatoriaus laivynas. Pasakojama, kad ant didžiausio laivyno burių auksinėmis raidėmis įrašytas jo vardas ir titulai. Nežinia, tikras ar ne šis pasakojimas, bet laivai volais ir kitomis priemonėmis buvo pertempti daugiau kaip 30 kilometrų sausuma iš Eufrato į Tigrą — tai buvo staigmena visiems, krito Seleukijos miestas, sostinė Ktesifontas... Netikėtai užkluptas priešų karalius pabėgo, palikdamas mieste net auksinį sostą ir savo dukrą, Trajano grobį.
Dabar Trajanas vienvaldis Mesopotamijos šeimininkas. Bus nukaldintos monetos su įrašu PARTHIA CAPTA (Partija — tai partų, nuožmiausių Romos priešų, dabar nušluotų, karalystė).
Romėnai nugalėjo dėl jų pribloškiančio organizuotumo — dar ir šiandien perkelti tiltus ir laivus per dykumą nėra lengvas žygis. Ir dėl vidinių nesutarimų partų karalystėje.
Tai Trajano imperatoriškos karjeros viršūnė. Imperija pasiekė didžiausią savo plėtrą. Tai nutinka būtent dabar, šiais mėnesiais — nuo 116 m. po Kristaus pavasario iki rudens.
Netrukus Charaksą pasiekia kita griausminga žinia — atvyksta imperatorius...
Visas miestas jo laukia su virpuliu — iki šiol tik vienas Viduržemio jūros kraštų imperatorius buvo atvykęs čia daugiau kaip prieš keturis šimtus metų. Tai buvo Aleksandras Didysis. Būtent jis įkūrė čia miestą ir pavadino jį... Aleksandrija, kaip kad visus savo įkurtus miestus. Dabar atvyksta Trajanas.
Romėnų imperatorius jau mieste. Jo karalius Atambelas prisiekė imperijai ir jo karalystė oficialiai tapo Romos duoklininke. Į Persijos įlanką žvelgia Romos insignijos.
Trajanas gatvėmis pajudėjo uosto link. Visi žemutinės miesto dalies gyventojai susispietę prie langų arba susibūrę gatvėse pasveikinti nugalėtojo. Pirmiausia pasirodo raiteliai, kareiviai ir legionieriai, užimsiantys uostą. Įtampos nėra, bet vyksta karas, tad rizikuoti nereikia. O dabar — štai Trajanas. Raitas joja tarp savo asmens sargybinių. Jo puošnūs žėrintys šarvai žybčioja į žirgo žingsnių ritmą. Tai žmogus, stebinantis tuo, kad atrodo... normaliai. Čia tūkstantmečius įprasta matyti visagalius karalius, įvairiais būdais pabrėžiančius savo didybę. Trajanas kitoks. Nevaizduoja galingo, elgiasi kaip eilinis žmogus, šypsosi, pakelta ranka sveikina minią. Jam metamos gėlės, žmonės šaukia jį sveikindami. Galų gale taip jie darytų ir matydami kiekvieną kitą nugalėtoją. Žmonės pastebi, kad jo plaukai žili. Trajanas pražilo jau prieš daug metų. Iš baltų plaukų visi jį atpažįsta mūšio lauke. Taip pat ir priešai. Po kelių mėnesių, raiteliams puolant Hatros miestą ir jam pačiam vadovaujant puolimui, priešų lankininkai pastebėjo jo baltutėlę galvą ir bandė jį nudėti — strėlės lėkė taip arti, kad nužudė kelis asmens sargybinius! Tai mums leidžia suprasti, iš kokio molio drėbtas šis žmogus. Jam šešiasdešimt dveji, ir jis netausoja savęs. Kaunasi nepridengta galva, raitas leidžiasi į puolimą, žygiuoja, valgo ir kenčia kartu su savo vyrais. Dėl to yra labai mylimas. Dėl to atrodo vyresnis. Turi daug raukšlių, akys įkritusios.
Tai pastebi ir indas pirklys, stovintis uoste pirmoje eilėje. Čia šįryt atėjo atsisveikinti su kitais indų pirkliais, išplaukiančiais į Muzirį. Turbūt tai paskutinis išplaukiantis laivas, paskui ims pūsti priešpriešiai vėjai. Romos imperatoriaus atvykimo sukelta sumaištis jį užspaudė ant molo, šalia laivo. Laivas jau išplaukė ir lėtai tolsta.
Šiek tiek sunerimęs pirklys pastebi, kad imperatorius su palyda pasuko tiesiai link jo. Sustoja už kelių metrų. Indų pirklys, kaip ir visi aplinkiniai, nejuda ir žiūri į jį suakmenėjęs. Imperatoriaus palyda stebi tolstantį laivą. Imperatoriui sakoma, kad tai paskutinis šio sezono laivas į Indiją ir kad jis pamatė jį tik per plauką.
Kol kareiviai apnuogintais ginklais išsirikiuoja, Trajanas nulipa nuo žirgo ir apsuptas asmens sargybinių prieina prie molo krašto. Jis žiūri į įlankos vandenis, stebi tą slystančią vandeniu burę ir sušunka: „Aš per senas vykti į Indiją kaip Aleksandras Didysis!“ Sako tai tarsi sau, bet ganėtinai garsiai, nes daugelis žmonių tuos žodžius išgirsta, todėl ši jo mintis užrašoma ir pagaliau pasiekia mus...
Indas pirklys supranta, kad tai unikali proga ir kad turi kažką daryti. Nekalba lotyniškai, bet turi būdą parodyti, kad jis jau turi ryšių su romėnų pasauliu — išsitraukia mūsų sestercijų ir laiko jį aukštai, rodydamas Trajano palydai.
Imperatorius atsisuka ketindamas grįžti prie žirgo, bet pastebi žybsnį. Supranta, kad tai romėniška moneta. Susidomi pamatęs čia sestercijų, duoda ženklą sargybai, rodydamas į pirklį. Sestercijus greitai pagriebiamas iš indo pirklio rankos ir nunešamas imperatoriui. Dabar Trajanas jį laiko rankoje ir vartydamas apžiūrinėja. Nusišypso. Gerai atsimena tą metą, kai ji buvo nukalta. Paskui suspaudžia ją rankoje ir žiūri į jūrą, į burę, tolstančią Indijos link. Nežinome, kokios mintys sukasi jo galvoje. Bet daugelis istorikų mano, kad viena iš priežasčių, skatinusių Trajaną atvykti čia, prie tokių tolimų nuo Romos krantų, kur dabar Kuveitas ir Iranas, buvo ir ekonominės.
Nušlavęs partus, kurie buvo savotiškas visų iš Rytų atvykstančių prekių filtras, pasiekė tris tikslus — sumušė nuožmų priešą; panaikino didžiulius antkainius, partų pridedamus prie kiekvieno gaminio, pereinančio per jų rankas (iš tų pajamų buvo finansuojamas karas su Roma); pradėjo tiesiogiai valdyti prekybą su Indija, Kinija ir Tolimaisiais Rytais.
Iš esmės tai lygiai tas pats, ką padarė įsiverždamas į Dakiją, užgrobdamas aukso kasyklas ir nušluodamas aršius priešus.
Atrodo, kad, aplankęs Charakso uostą, Trajanas grįžo į Babiloną įtvirtinti Romos valdžios. Dabar atsirado tiesioginis kelias į Rytus, taigi, be viso kito, jis nustatė mokesčius ir tarifus iš Indijos (ir Kinijos) vežamoms prekėms.
Trajanas atiduoda monetą vienam iš savo sargybinių ir sėda ant žirgo. Kareivis ją meta pirkliui ir taip pat užšoka ant žirgo. Netrukus imperatorius su palyda nutolsta, o indas po susitikimo lieka apstulbęs. Ilgai apie jį pasakos savo vaikams ir anūkams.
Sestercijus, iki šiol perėjęs per tiek rankų — nuo vergų iki filosofų, nuo prostitučių iki legionierių — savo kelionės dar nebaigė.
Indas pirklys, būdamas labai verslus, užmezgė keletą daug žadančių ryšių, atsikratė sestercijaus, visiškai nenaudingo Indijoje dėl mažos jo vertės (auksinės monetos atveju viskas galėjo susiklostyti kitaip). Taigi vieną rytą Charakso užeigoje išmaino mažą dramblio kaulo skulptūrą iš savo miesto (prie jos prideda ir mūsų sestercijų) į gražią metalinę skrynelę su romėniška spyna.
Ranka, imanti monetą, per pastarąsias savaites nužudė daug žmonių. Centuriono ranka. Tai narsus vyras, jis bus atsimenamas dėl vieno savo žygdarbio — kalėdamas Adenistrų mieste, kai horizonte pasirodė miestą pulti pasirengusi romėnų kariuomenė, kartu su savo bendražygiais sugebėjo išsivaduoti, nužudė priešų įgulos komendantą ir atidarė didžiuosius miesto vartus, leisdamas legionieriams įžengti ir jį užkariauti.
Moneta su juo grįš į Babiloną. Ten jis matys, kaip Trajanas atnašauja aukas didžiuosiuose karalių rūmuose, tiksliau, kambaryje, kur daugiau kaip prieš keturis amžius mirė Aleksandras Didysis. Ten bus, kai pasieks naujienos, kad vienu metu prieš romėnus sukilo daugelis Mesopotamijos vietovių. Centurionas bus su Trajano pajėgomis atgaunant padėties kontrolę. Stos tamsūs mėnesiai, žudynės iš abiejų pusių. Jo rankos vėl susiteps krauju, kai bus nuo žemės šluojami miestai, pavyzdžiui, Nisibis, Edesa ir Seleukija — kareivius, kalinius, moteris, senius ir vaikus be gailesčio skros kalavijo ašmenys...
Išties romėnai, lygiai kaip JAV kariuomenė įsiveržimo į Iraką pradžioje, pernelyg „išsidriekė“ ir nebegalėjo apsaugoti tiekimo kelių ir užkariautų teritorijų perimetro. Vėl susitelkusių partų puolimai tapo mirtini.
Galiausiai Trajanas, didžiajame mūšyje įveikęs pagrindinį priešą, negali kontroliuoti tokios didelės teritorijos. Nusprendžia diplomatija išspręsti tai, ko nepasiekė ginklu, nes turi per mažai žmonių ir jėgų. Valdyti Partiją paskirs Romos vasalą karalių Partemaspatį. Ir sugrįš „namo“ į Romos imperiją. Daugelis istorikų mano, kad Trajanas ketino kitais metais grįžti į Mesopotamiją ir tuomet galutinai išspręsti problemą.
Laiškas, kurį pasiųs senatui, iškalbingas: „Ši teritorija yra tokia plati ir begalinė, toks nesuskaičiuojamas nuo Romos ją skiriantis atstumas, kad neturime priemonių ją valdyti. Taigi todėl duosime žmonėms karalių, paklusnų Romai.“
Tad mūsų sestercijus pajuda atgal kartu su Romos legionais, ilgai žygiuojančiais per beribes Artimųjų Rytų dykumas. Kol galiausiai atvyksta prie Viduržemio jūros krantų. Pasiekia Antiochiją.
Antiochija
Tai trečias pagal dydį Romos imperijos miestas, jis įsikūręs ant Oronto upės krantų, netoli Mare Nostrum57, Viduržemio jūros. Tai miestas, iš kurio, deja, šiandien neliko beveik nieko, išskyrus nuostabaus grožio mozaikas. Vis dėlto senovėje buvo žinoma kaip „Didžioji Antiochija“, „Gražioji Antiochija“. Julijus Cezaris pakėlė ją iki metropolijos lygio, ir visi imperatoriai ją praturtindavo įspūdingais statiniais, įskaitant prabangius imperatoriaus rūmus. Išlikusiose mozaikose, puošusiose rūmus ir termas, matyti kai kurie miesto fragmentai — gatvės ir pastatai, teatras, fontanai, aikštės, pilnos žmonių, lakstantys vaikai, praeinančios moterys, krovėjai, prekystaliai, užeigos ir taip toliau. Čia yra ir kelių aukštų namų. Būtent juos dabar matome, eidami su centurionu, kuris, įsikūręs savo būste ir ilgai maudęsis termose, dabar turi laisvadienį.
Bet Antiochija yra sužeistas miestas — matyti pėdsakai žiauraus žemės drebėjimo, smogusio jai, kai mūsų sestercijus buvo Indijoje. Trečdalis miesto buvo nušluota nuo žemės. Tai buvo siaubinga tragedija.
Tomis dienomis Antiochijoje buvo daugiau minių nei įprastai. Juk čia su savo kariuomene įsikūrė Trajanas. Taigi mieste daugybė kareivių, daugybė žmonių, iš visų kraštų atvykusių prašyti priėmimo, su verslo reikalais, pasiuntinių ir paprasčiausių smalsuolių, norinčių pamatyti imperatorių. Romėnų istorikas Kasijus Dionas aprašo žemės drebėjimą taip tiksliai, kad apima jausmas, jog patys stebime katastrofą. Tai pasakoja žmogus, neturėjęs mokslinių žinių apie žemės drebėjimus, kaip suprantama iš kai kurių pavyzdžių, ir vis dėlto jis įspūdingai tiksliai perteikia požeminių smūgių dinamiką:
Pirmiausia pasigirdo gilus riaumojimas. Paskui žemė ėmė smarkiai judėti. Dirva staiga pašoko aukštyn, namai buvo išmesti į orą. Kai kurie pakilo ir nukrito į tą pačią vietą, subyrėję į tūkstančius gabalėlių, o kiti buvo išblaškyti visomis kryptimis ir apversti... Kraują stingdantis dūžtančių ir trupančių sijų, krintančių čerpių ir akmenų bildesys, milžiniškas sukeltų dulkių kiekis — visa tai neleido kalbėti, girdėti ir net ką nors matyti... Daug žmonių buvo sužeista, taip pat ir buvę ne namuose... Daug buvo sužalota, kiti žuvo. Net medžiai su visomis šaknimis buvo išmesti į orą. Neįmanoma nustatyti, kiek liko namuose ir žuvo. Labai daug žuvo po nuolaužomis arba užduso užversti. Baisiausias likimas buvo įkalintųjų akmenų ar rąstų, nes jie mirė lėtai ir kankinamai. Daugelis buvo iš duženų ištraukti gyvi, taip paprastai ir atsitinka tokiais atvejais, bet ir jie buvo pažymėti tragedijos. Daugelis susilaužė ranką ar koją, kai kam buvo prakirsta galva, kiti vėmė krauju dėl vidinių žaizdų. Konsulas Pėdas buvo tarp šių ir netrukus mirė...
Kadangi pakartotiniai smūgiai tęsėsi diena po dienos, patekusieji į spąstus negalėjo sulaukti pagalbos. Daugelis iš jų mirė prispausti sugriuvusių namų svorio. O kiti, išsigelbėję, nes buvo apsaugoti rąstų ar likusių stovėti kolonų, mirė badu. Kai pavojus praėjo, vienas vyras atsitiktinai ropšdamasis iš griuvėsių pastebėjo įkalintą dar gyvą moterį. Ji buvo ne viena. Kartu su ja buvo kūdikis. Išsigelbėjo abu gerdami jos pieną...
Trajanas per stebuklą išsigelbėjo — iššoko pro kambario langą... Tik lengvai susižeidė. Dėl ilgai trukusių pakartotinių smūgių daugeliui dienų įsikūrė hipodrome...
Šis žemės drebėjimas sutapo su itin kruvinu žydų sukilimu, kuris ateityje bus pavadintas „antruoju Judėjos karu“ (pirmasis, gal garsesnis, įsižiebė prieš penkiasdešimt metų, valdant Neronui, ir buvo užgniaužtas Vespasiano).
Anot kai kurių amžininkų, šio miesto sugriovimas buvo pranašaujamas kaip vienas iš neišvengiamo Mesijo atėjimo ženklų, taigi žemės drebėjimas „uždegė“ pačius žemiausius žydų bendruomenės sluoksnius, ypač kaimuose, ir šie sukilo. Tai buvo staigmena ne tik romėnams, bet ir žydų elitui.
Iš tikrųjų, kaip rodo tyrimai, priežastys buvo kitos. Pirmiausia fiscus Iudaicus, mokesčio, Vespasiano įvesto nugriovus šventyklą, našta, smogusi žydams visoje imperijoje.
Kita priežastis buvo didelė įtampa tarp žydų ir graikų bendruomenių, ypač Egipte. Pastaroji pasiekė, kad romėnų valdžia žydų bendruomenei įvestų didelių ribojimų, o ši pasijuto laikoma antros rūšies piliečiais. Tai paaiškina, kodėl žydų sukilėliai graikams buvo tokie žiaurūs. Taigi, žemės drebėjimas aršiausių žydų fundamentalistų buvo įvertintas kaip palankus ženklas sukilti ir įsižiebė maištas.
Prasidėjo neapsakomos masinės civilių, graikų, krikščionių žudynės, buvo sugriauti ir sudeginti ištisi miestai, nuo Kirenaikos (kur viskas prasidėjo) iki Kipro, Mesopotamijos ir Egipto. Pati Aleksandrija, padedama savo sienų, virto savotiška tvirtove, kur prisiglaudė tūkstančiai iš kaimų pabėgusių žmonių, ypač graikų. Miestas atsispyrė ir nebuvo užimtas. Be abejo, tai, kad imperatorius Trajanas buvo užsiėmęs Mesopotamijoje, įkvėpė maištininkams drąsos.
Tačiau romėnų atsakas buvo žiaurus ir negailestingas. Represijos vyksta iki šiol, mums esant Antiochijoje, žmonės iš tikrųjų medžiojami Egipto kaimuose ir visur kitur, kur kilo sukilimas.
Kas žino, kiek žmonių, kuriuos matėme, su kuriais susipažinome Egipte ir Šiaurės Afrikoje, buvo nužudyta. Nežinome. Šventiškai apsirengusios moterys laive, graikų filosofai... O pirklys iš Pocuolio, Junijus Faustas Floras? Juk jis sugrįžo į Egiptą kaip tik blogiausiu laiku, kaip tik siautėjant sukilėliams. Gal buvo patekęs į spąstus Aleksandrijoje, o gal įsėdo į laivą prieš pat užverdant šiems įvykiams. Niekada nesužinosime. Bet sukilimas buvo tikras gaisras, siautėjęs daugelyje imperijos vietų. Žydų bendruomenė sukilo net Mesopotamijoje.
Žydų sukilimas nėra vienintelė bloga naujiena. Kol mūsų nebuvo imperijoje, būta ir daugiau blogų dalykų.
Pasinaudodamos permainingu karu Mesopotamijoje ir tuo, kad pasieniuose liko mažiau karių, nes jie buvo pasitelkti šiam karui, kitos pasienio tautos taip pat ėmė pulti — taip nutiko Mauritanijoje, Dunojaus žemupyje. Puolė net kai kurios Britanijos gentys. Būtent ten, kur buvome prieš kelis skyrius...
Dabar imperijoje neramu. Bet kasdienis gyvenimas, kaip visada, tęsiasi.
Žmogžudystė
Dabar centurionas eina per vis dar išlikusius Antiochijos kvartalus, aukšti pastatai čia, regis, patyrė mažiau žalos nei kitose miesto vietose.
Staiga girdi riksmą. Pakelia galvą ir mato iš pastato krintant kažką panašaus į baltą antklodę. Per sekundės dalį suvokia, kad tai moteriška tunika, o ją vilkinti moteris mojuoja ir šaukia. Iš siaubo nusigręžia prieš jai trenkiantis į žemę. Smūgis žiaurus, pasigirsta duslus garsas.
Nors ir matęs daugybę mirčių, kelias akimirkas centurionas lieka sukaustytas, kaip ir visi kiti gatvėje. Paskui pasileidžia link bedvasio kūno. Moteris mirė iš karto, jos veidas ramus, plaukai išsidraikę. Primena miegančią. Tik kojų ir rankų pirštai dar trūkčioja paskutiniais spazmais. Ant grindinio aplink galvą gausiai teka kraujas.
Visi bando suprasti, iš kur ji krito. Centurionas pastebėjo šmėkštelint veidą, kai ji krito. Dabar šis veidas vėl sekundės dalį pasirodo. Tai sutuoktinis.
Po kelių minučių du ginkluoti sargybiniai prasiskverbia pro minią, apžiūrinėjančią kūną su tuo liguistu smalsumu, kuris tokiais atvejais niekam nepadeda, nebent tik žemina žuvusį žmogų.
Niekam neateina į galvą jos pridengti. Šioje visuomenėje, kur mirtis gatvėse ir viešose vietose yra kasdienybė, pavyzdžiui, didžiajame Antiochijos amfiteatre (kur galima pamatyti žvėrių į gabalus draskomus žmones), niekam neateina į galvą, kad reikėtų tai padaryti. Būtų tas pat, kaip pridengti gatvėje mirusį katiną ar paukštį.
Vedami centuriono du sargybiniai greitai lipa į pastatą, iš kurio iškrito moteris. Pabeldžia kelis kartus, paskui, padedami kariškio, išverčia duris. Mažas butas (cenaculum) visas suverstas, pilna akivaizdžių nirtaus ginčo ženklų. Staiga išlenda sutuoktinis. Jis susijaudinęs ir bando mus įtikinti, kad ji paslydo, kai tempė langus dengiančius audinius. Bet trys lygiagretūs įdrėskimai ant jo skruosto byloja ką kita... Taigi, kas atsitiko?
Žmonos nužudymas romėnų laikais nėra retas nusikaltimas. Kaip, deja, ir mūsų visuomenėje — kas antrą dieną Italijoje moteris nužudoma sutuoktinio, partnerio, sužadėtinio ar buvusiojo.
Pakanka perskaityti kai kurias epitafijas ant Romos laikų kapų, kad tai suprastume:
Restitutas Piscinietis ir Prima Restituta brangiausiai dukrai Florencai, kuri niekšiškai buvo į Tiberį įmesta vyro Orfėjaus. Pastatė brolis Decembras. Gyveno 16 metų.
Apačioje gatvėje tuo metu susirinko didžiulė minia. Visi prisimena garsų įvykį, nutikusį lygiai prieš amžių, valdant imperatoriui Tiberijui. Į jį įsivėlęs buvo pats pretorius Plautijus Silvanas, savo uošvio Lucijaus Apronijaus apkaltintas, kad išmetė savo žmoną pro langą.
Vienoje iš forumo bazilikos salių vyko labai laukiamas teismo procesas, kur kaltinamasis gynėsi esąs nekaltas, nes norėdama nusižudyti žmona pati iššoko pro langą... Bylą, suprantama, aptarinėjo visi romėnai. Dėmesys procesui buvo toks, kad įsikišti teko pačiam imperatoriui Tiberijui. Jis pats nuėjo į žuvusios moters miegamąjį, kur buvo galima vis dar aiškiai matyti desperatiškos kovos pėdsakus. Plautijui Silvanui, kad išvengtų mirties bausmės ir apsaugotų paveldą, kuris turėjo būti konfiskuotas nukentėjusios šeimos labui, atsižvelgiant į jo padėtį, buvo patarta nusižudyti.
Šis žmogžudystės atvejis — mums proga pasiklausti, kiek pavojingi buvo romėnų miestai. Ir kaip apskritai su nusikaltimais tvarkomasi romėnų visuomenėje, palyginti su mūsiške. Yra staigmenų, pamatysite.
Ar romėnų miestuose didelis nusikalstamumas?
Pabandysime pavyzdžiu imti Romą. Tai didžiausias imperijos miestas, taigi ir saugumo problemos didžiausios. Nors, reikia pasakyti, Antiochijoje ir Egipto Aleksandrijoje jos ne mažesnės, ir šie miestai po sostinės pavojingiausių imperijos miestų sąraše. Bet daugiausia duomenų ir daugiausia senovės liudijimų turime apie Romą.
Bandyti pasivaikščioti po Romą naktį nepalikus testamento gali tik bepročiai, buvo teigiama senovėje. Išties Roma buvo gausiausiai gyvenamas miestas Vakarų istorijoje iki pat pramoninės revoliucijos, joje gyveno apie milijonas žmonių, galbūt daugiau. Visos jos problemos buvo keturgubos, palyginti su kitais miestais. Įskaitant nusikalstamumą.
Kada kildavo prievartos proveržiai? Buvo daugybė galimų atvejų. Pabandysime juos panagrinėti vieną po kito, kaip tai padarė profesorius Jens-Uwe Krause.
Buvo galima pamatyti prievartos scenų, kai kreditoriai atsiima iš skolininkų pinigus. Arba dėl tikrai menkų priežasčių. Pavyzdžiui, dėl pirmenybės teisės gatvėje. Visuomenėje, kurioje, kaip šiandien Indijoje, didžiulė svarba buvo teikiama luomų ir rangų skirtumams, buvo beveik normalu, kad kumštynės, daužymas lazdomis ir mėtymas akmenimis prasidėdavo pasitaikius pirmai progai. Taigi, didžioji dalis ginčų vykdavo viešose vietose (didžiausiam praeivių džiaugsmui), pavyzdžiui, gatvėje, turguje ar net termose.
Garsus buvo Plinijaus Jaunesniojo minimas atvejis, kai raitelių luomo narys, termose lengvai pastumtas vergo, norėjusio, kad būtų praleistas jo šeimininkas, puolė ne vergą, bet jo šeimininką ir sužalojo šį dėl to, kad nuplėšė jam garbę, leisdamas savo vergui jį paliesti.
Tai, žinoma, sudėtinga suprasti panašiems į mus, gyvenantiems kitokioje visuomenėje, bet Indijoje, kur kastų sistema sukuria visuomenėje griežtas pertvaras, tokio pobūdžio reakcija būtų laikoma normali.
Jei tokie dalykai nutinka dar šiandien vienoje iš didžiausių demokratijų pasaulyje (kurioje, beje, kastos draudžiamos įstatymų, bet jos lieka neliečiamos kasdieniame gyvenime), kodėl turėtų stebinti panaši romėnų raitelio reakcija termose?
Termos buvo vieta, kur nusikalstamumas — tai pirmiausia vagystės. Žinoma apie vieną moterį ir jos anytą, vogusias kitų besimaudančių moterų papuošalus.
Dar viena nusikalstamumo priežastis yra alkoholis, ypač kalbant apie jaunus vyrus. Jie labai dažnai užeigose sukeldavo muštynes. Neretai grįždami grupėmis girti namo užpuldinėdavo praeivius.
Todėl ir buvo patariama niekada nevaikštinėti naktį vieniems, tik kartu su kitais žmonėmis, pasiėmus deglus ir lempas, kad gerai apsišviestų tamsias gatves.
„Naktinė“ tavernų, užeigų ir viešbučių šlovė labai prasta — patys šeimininkai turi blogą vardą, o jų įstaigos, be to, kad priimdavo klientus, visada pasirengusius pasinaudoti muštynėmis pramankštini rankas, sutraukdavo ir nelabai rekomenduotinus žmones, pavyzdžiui, samdomus žudikus, jūreivius, vagis ir pabėgusius vergus, bent jau taip mums teigia Juvenalis.
Kitas Romos gatvių pavojus — jaunimo gaujos. Mes šiuo terminu beveik visada apibūdiname jokių taisyklių nepaisančius žemesnių visuomenės sluoksnių vaikinus, o romėnų laikais dažnai yra atvirkščiai — valkataudavo turtingų šeimų jaunuoliai. Tai jie — blaivūs ar girti — išlauždavo viešnamių duris ir būriais prievartaudavo prostitutes, pavienes moteris gatvėje, tai jie puldinėdavo praeivius ir apiplėšdavo parduotuves. Kaip žinoma, būdamas jaunas, praeivius mušė ir Neronas su draugais.
Be to, reikia įvertinti ir žmonių grobimą — naktį, prisidengus tamsa, gatvės buvo ideali vieta grobti. Ypač pavienes grupeles ir girtus žmones. Galimi ir nužudymai.
Taigi, apibendrinus — priešingai nei šiandien, kasdieniai nusikaltimai daromi ne priemiesčiuose ir lindynėse, bet pirmiausia miesto centre ir viešose vietose.
Ir vis dėlto romėnų gatvės buvo ne tokios pavojingos kaip mūsų miestų. Įdomūs kai kurie duomenys. Į respublikos laikų pabaigą dėl padidėjusio nesaugumo daugelis nešiojosi ginklus. Peiliai, durklai ir kalavijai visada buvo parengti.
Laikui bėgant visuomeninė padėtis tapo ramesnė. Be to, Augustui įkūrus imperiją, įstatymu buvo draudžiama turėti ginklų, išskyrus skirtus medžioklei ar kelionei (Lex Iulia de vi publica et privata). Būti sučiuptam viešai su ginklais neturint pasiteisinimo grėsė neišvengiamais rūpesčiais. Kaip ir dabar — pabandykite pasivaikščioti tarp žmonių su automatu per petį ar daugiašūviu šautuvu ir pamatysite, kas atsitiks... Visa tai sumažino apyvartoje esančių ginklų. Viduramžiais ar mūsų laikais ginklų apyvartoje apstu, dėl to muštynės, susidūrimai ir apiplėšimai baigiasi mirtimi, o Romos imperijoje buvo priešingai. Kadangi ginklai nebuvo plačiai paplitę, o susidūrimų atvejais naudotasi kumščiais, lazdomis ar tuo, kas pasitaikė po ranka, pavyzdžiui, akmenimis ar panašiai. Taigi aukų sumažėjo. Jei apžiūrėsime mirusiuosius Herkulanėjo mieste išsiveržus Vezuvijui, iš maždaug trisdešimties atrastų kūnų tik vienas turi ginklą — kalaviją. Jis buvo kareivis, taigi galėjo jį nešiotis.
Kuo rizikuoja žmogžudys?
Žinoma, romėnų laikais yra ir žudoma. Ypač beveik milijono gyventojų mieste.
Ką lemia įstatymai sugautam žudikui? Jei pažiūrėsime, kaip baudžiama IV amžiuje ginčo metu nužudžius, mus nustebins, kad įstatymas nėra vienodas visiems, vieni yra lygesni už kitus...
Išties, viskas priklauso nuo socialinio sluoksnio, kuriam priklauso žudikas. Jei priklauso žemiausiam luomui (humiliores), nuosprendis yra praktiškai visuomet mirtis: ad metalla, tai yra į kasyklas, akmenų skaldyklas (iki mirties) arba ad gladium (damnatio in ludum gladiatorum) — į Koliziejų kautis su kitais tokiais pačiais pasmerktaisiais arba į gladiatorių mokyklą.
O jei žudikas priklauso aukštam luomui, jis išsiunčiamas tremtin ir pusė jo turto konfiskuojama. Žodžiu, indų kastų principai labai gyvi romėnų visuomenėje...
Žudoma gali būti ir šeimoje. Matėme pro langą išmestą moterį. Prievarta šeimoje labai paplitusi. Išties pater familias šiurkštumas, kai fiziškai baudžia vergus ar vaikus, nėra įstatymo persekiojamas, išskyrus labai jau įžūlius atvejus. Tas pats tinka, kai auka moteris — mušti ją kumščiais, lazdomis ir rykštėmis labai įprasta. Anot profesoriaus Krauses, į Romos imperijos pabaigą dauguma moterų Afrikos miestuose būdavo, be abejo, savo sutuoktinių mušamos. Taigi būtent šeimoje kartais įvyksta ir žmogžudystės. Romėną alkoholis ar pykčio priepuolis (sužinojus apie neištikimybę ar dėl ko kito) dažnai paskatina nužudyti gyvenimo draugę, tačiau moterys paprastai elgiasi visai kitaip.
Moterų žudikių procentas, sprendžiant iš dokumentų, yra gerokai mažesnis nei vyrų, o jų taikomi būdai „rafinuotesni“. Pirmiausia, palyginti su sutuoktiniu, nežudomą ištikus pykčio priepuoliui, viskas apskaičiuojama iš anksto — tai yra žmona kantriai mąsto, kaip ir kada jį nužudyti (dažnai, kad galėtų gyventi su savo meilužiu). Be to, jos mėgstamiausias „nusikaltimo įrankis“ labai ypatingas: nuodai...
Respublikos laikų Romoje į dienos šviesą išniro serija nuodijimų, kuriuose dalyvavo daugiau nei 150 moterų. Katonas Vyresnysis šį paprotį nuodyti paženklino garsiu sarkastišku sąmoju — kiekviena neištikima moteris kartu yra ir nuodytoja...
Romos laikų „leitenantai Colombo“
Profesorius Krause pabrėžia kai kuriuos faktus. Jei kaltieji ne iš tos pačios šeimos, dažniausiai jie priklauso tai pačiai visuomeninei terpei, kitais žodžiais tariant, yra pažįstami. Kitaip negalėtume paaiškinti, kodėl aukos vergai buvo tardomi kankinant — tai rodytų, kad kaltininkai buvo pastebėti namuose, nes jie giminės ar pažįstami.
Simboliškas atvejis nutiko Sirijoje į Romos imperijos pabaigą. Vyras naktį buvo nužudytas savo namų kieme. Vergai jo ne tik negynė, bet ir pasislėpė, taip leisdami žudikams pabėgti. Mirusiojo paveldėtojai kreipėsi į teismą, buvo suimti penki aukos žemiečiai. Jie kalėjo ir laukė mirties, kadangi nebuvo pateikta įtikinamų įrodymų, kad juos būtų galima galutinai nuteisti. Šioje istorijoje yra įdomūs du aspektai, nušviečiantys romėnų laikų teisingumą. Pirmasis — kalėjimas nėra bausmė kaip mūsų laikais.
Romos laikais nuosprendis yra paprastas: esi išteisinamas arba nuteisiamas ištremti, atiduoti žvėrims amfiteatro arenoje (ad bestias), gladiatoriams, darbams kasyklose ir taip toliau. Niekas nenuteisiamas kalėti kaip šiais laikais. Romėnas išpūstų akis, laikydamas kalėjimą pernelyg švelnia bausme už nusikaltimą.
Kalėjimas romėnų laikais yra tik pereinamoji vieta, kur laikoma laukiant teismo. Paskui kaltasis bus kur nors išsiųstas.
Kitas įdomus aspektas — kaip patenkama į teismą nusikaltus (vagystės ar žmogžudystės atveju). Romėnų laikais nėra nei organizuoto policijos dalinio kaip mūsų dienomis, nei policijos automobilių, atlekiančių su įjungtomis sirenomis. Yra, žinoma, ugniagesių, kurie kartu su vicomagistri patruliuoja gatvėse — pats Augustas įkūrė mažus miesto policijos postus (cohortes urbanae), primenančius mūsų komisariatus, bet kontroliuojant gatves ir tiriant nusikaltimus labai paplitęs principas „pasidaryk pats“. Paprasti žmonės turi skirti besiginčijančiuosius, sudrausti svetimus ir taip toliau.
Nėra tokių policijos veikėjų, tiriančių nusikaltimus, kaip „leitenantas Colombo“. Aukos giminės turi patys atlikti tyrimą, apklausti vergus, kaimynus, surinkti įrodymus ir taip toliau. Tuomet nustato kaltąjį, kreipiasi į advokatą ir eina tiesiai į teismą. Čia pradeda veikti romėnų teisės mechanizmas — dvikova tarp kaltintojų ir gynybos. Taip vyksta tyrimas senovės Romoje.
Vis dėlto kartais išvengiama teismo, nes šalys susitaria anksčiau. Kaltinamasis — kad išvengtų labai sunkių bausmių, kaltintojas — kad netektų leisti pinigų apmokant teismo išlaidas, o galbūt nuostoliai jam kokiu nors patraukliu būdu atlyginami, pavyzdžiui, pinigais.
Taip dažnai nutinka, kai išprievartaujama mergina iš neturtingos šeimos, o kaltasis — pasiturinčios šeimos narys.
Vėliau pasirodys dar vienas veikėjas, galintis klausimus spręsti iki teismo — Bažnyčia. Bažnyčios tarnai nutraukdavo daug ginčų, sutaikydami šalis ar paskelbdami savo religinius „nuosprendžius“, reikia atsižvelgti į jų visuomeninį vaidmenį. Vėlyvojoje antikoje buvo įsteigti jau ir tikri „vyskupų teismai“.
Taikingesnė kultūra nei mūsiškė?
Dabar, išblaškydami daugelį mitų, galime apibendrinti nusikalstamumo padėtį Romos gatvėse ir imperijos miestuose.
Pirmoji išvada, anot profesoriaus Krauses, romėnų visuomenėje nėra nusikaltėlių sluoksnio. Taigi, nėra „profesionalių“ kriminalinių veikėjų, tokių kaip Alas Capone ar Maljanos rajono gauja. O jeigu ir yra (pavyzdžiui, plėšikai), tai vis dėlto labiau išimtis nei taisyklė.
Plėšikaujama dažniau atsitiktinai — galbūt nusikalsta amatininkas ar smulkus pirklys, pasinaudojantis proga, dažniausiai reikalo prispirtas, ir vėl grįžtantis prie savo darbo. Arba dėl kokių nors ypatingų motyvų nusikaltėliu tampama „laikinai“ (pavyzdžiui, vergui buvo įsakyta nusikalsti).
Žodžiu, Romoje nėra organizuotų gaujų ar kriminalinių susivienijimų, panašių į mafiją, ndrangetą, kamorą, gaujas iš Rytų, pavyzdžiui, kinų, ir taip toliau. Ir tai pirmasis didelis skirtumas, palyginti su mūsų visuomene — romėnų nusikaltėliai paprastai veikia po vieną arba padedami kokio nors draugo ar giminaičio. O mūsiškiai paprastai linksta veikti kurdami kriminalinius tinklus — gaujas, šeimas, šeimų sąjungas ir taip toliau.
Antra išvada — romėnų laikais, nors visuomenėje itin paplitęs smurtas (vergų mušimas, smurtas šeimoje, ginčuose...), kaip minėjome, apyvartoje daug mažiau ginklų negu šiandien. Taigi, priešingai nei manoma, muštynės, pagrobimai ir užpuolimai ne tokie kruvini kaip moderniaisiais laikais.
Trečioji išvada — matydami, kiek žmonių kreipiasi į teismus spręsti problemų, suprantame, kad:
1) romėnas nelinkęs prievarta vykdyti teisingumo pats;
2) teisingumu pasitikima. Nors, dera priminti, jis nėra vienodas visiems, nes suteikia privilegijų aukštuomenei ir ją gina, paprasti žmonės eina į teismą, o ne patys vykdo teisingumą...
Išties, kraujo kerštas ar vendeta, kurių itin dažnai griebiamasi viduramžiais (pavyzdžiui, frankai), nežinomi romėnų visuomenėje. Ir būtent dėl to, kad pasitikima įstatymais ir teisingumo sistema.
Norėdami atsiteisti už padarytą blogį, jie kreipdavosi į teismą.
Viduramžiais ar Renesanso laikais, įžeidus kieno nors garbę, buvo traukiamos špagos, o romėnas eidavo į teismą.
Iš esmės „kaimiškai“ senovės visuomenei — romėnai (o anksčiau graikai) tokie ir buvo — tai kažkas neįprasta.
Žodžiu, paaiškėja, kad romėnų visuomenė kasdieniame gyvenime yra daug taikesnė nei manoma, gerokai taikesnė už gyvavusias vėliau.
Tai stebinantys duomenys, prieštaraujantys paveikslui, kurį perteikia daug romanų ir Holivudo filmų, pasakojančių apie kupiną prievartos ir intrigų romėnų visuomenę, kai durklai neva traukiami pasitaikius mažiausiai progai. Ta epocha labai skyrėsi nuo mūsiškės, žinoma, gali net atrodyti, kad tai kita planeta, kur vergija, pedofilija ir mirties bausmė buvo kasdienio gyvenimo dalis. Bet, paradoksas tas, kad ji buvo mandagesnė, taikesnė ir demokratiškesnė negu kurtuazinės meilės, pilių, damų ir riterių visuomenė, negu laikotarpis, kuriam dažnai taikomas iškalbingas posakis apie „apsiaustą ir špagą“...