Tiberis

Į ROMĄ ATVYKSTAME VANDENIU

Prieš mūsų akis atsiveria kraštovaizdis, kertamas plačios šviesiai žalios spalvos upės. Lėtai vingiuoja per lygumą, brėždama plačius vingius, tarsi milžiniška gyvatė, medžiojanti grobį. Jos krantuose auga didžiuliai medžiai, pirmoji eilė milžiniškos augalijos kariuomenės, kylančios į aplinkines kalvas ir kalnus ir dengiančios juos storu žaliu apsiaustu, besidriekiančios į tolimesnius slėnius ir kalvas, kol pradingsta iš akių.

Įspūdinga matyti šią gamtos karaliją Romos imperijoje ir apskritai senovėje. Jau daugelį kartų šioje kelionėje atkreipėme dėmesį, bet vis tiek niekaip negalime nesistebėti: žmogus su savo keliais ir marmuriniais miestais, tokiais svarbiais mūsų istorijos knygose, iš tikrųjų yra tik maža išimtis šiame žaliame miškų, kalnų, krioklių, ežerų ir, žinoma, upių vandenyne.

Bet šioji nėra bet kokia upė. Tai civilizacijos istorijai labai svarbi vandens tėkmė. Beveik tiek pat, kiek buvo Tigras ir Eufratas Mesopotamijoje, Nilas Egipte, Geltonoji ir Mėlynoji upės Kinijoje.

Tai Tiberis.

Kaip žinoma, jis glaudžiai susijęs su Romos gimimu. Ir dėl mitų, ir dėl savo istorijos. Juk šia upe, kaip pasakoja legenda, plaukė krepšys su naujagimiais Romulu ir Rėmu. Krepšys buvo išmestas į krantą, kur vilkė atrado du brolius ir juos užaugino urve ant Palatino kalvos. Neseniai zonduodami požemius specialiu grąžtu archeologai atrado po žeme nuostabią patalpą apvaliu skliautu. Į gręžinį nuleista kamera parodė lubas, padengtas lipdiniais ir labai spalvotomis freskomis. Andrea Carandini iš Romos universiteto, daugelį metų kasinėj antis Palatiną ir nušviečiantis pačias seniausias Romos ištakas, mano, kad tai gali būti Lupercal, vieta, kurią romėnai ilgai garbino, laikydami Romulo ir Rėmo mitiniu urvu.

Palikus nuošaliau legendas, Tiberis iš tikrųjų atliko esminį vaidmenį randantis Romai. Būtent prie jo krantų susitikdavo labai skirtingų kalbų ir kultūrų Lacijaus pietų ir šiaurės gyventojai — etruskai, lotynai, Sabinai, o prieš juos priešistorės grupės ir bendruomenės. Parduodavo gyvulius, keisdavosi derliumi ir prekėmis, įsigydavo metalinių įrankių. Neskaičiuojant pirklių, iš Tirėnų jūros įplaukdavusių į upę prekiauti. Šitaip atkeliaudavo ir druska.

Visa tai vykdavo ne bet kur Tiberio krantuose, bet labai apibrėžtoje vietoje — ir šiandien tebesančioje didelėje saloje upės viduryje: Tiberio saloje. Tai tikrai buvo ideali vieta kirsti upę — kaip akmuo srovės viduryje, ant kurio galima statyti pėdą. Iš pradžių Tiberis buvo perplaukiamas paprastomis valtimis, paskui į salą buvo pastatytas krantus jungiantis Sublicijaus tiltas. Tai paskatino prekybą ir susisiekimą.

Rytiniame, kairiajame krante kilo garsiosios septynios kalvos, vėliau pavadintos Aventinu, Kapitolijumi, Celijumi, Eskvilinu, Palatinu, Kvirinaliu ir Viminaliu. Tai buvo pats geriausias taškas kontroliuoti (ir valdyti) visą vietovę. Kai kurios buvo stačios, todėl gerai apginamos — taigi nenuostabu, kad jose nuo pat pradžių įsikūrė lūšnų kaimeliai (kaip liudija juos laikiusių polių duobės ir daugybė archeologų rastų daiktų).

Šių kalvų papėdėje atsivėrė lygumos, idealiai tinkančios prekių mainams. Taip pat čia buvo sudaromos sutartys, sutariama dėl vedybų. Tai nuo senų laikų buvo savotiškas primityvus „forumas“. Daugiausia buvo keičiamasi druska, gyvuliais ir maisto produktais. Neatsitiktinai amžiams prabėgus imperijos laikų Romoje šiose vietose ir toliau veikė du turgūs — galvijų (kur parduodama mėsa ir gyvūnai) ir aliejaus (kur parduodamas laukų ir sodų derlius). Romos istorija niekuomet iš tikrųjų nebuvo nutrūkusi.

Šios mintys ir svarstymai sukasi galvoje, kai keliaujame toliau. Matant tingų Tiberio tekėjimą laukinėje ir tylioje gamtoje, Roma ir jos karštligiškas gyvenimas, triukšmingos gatvės, prigrūsti turgūs atrodo labai toli. Ir vis dėlto Romos imperijos sostinė visai šalia — vos už kelių dešimčių kilometrų. Ir jos buvimo ženklas išnyra priešais mūsų akis. Šiose vietose tai pats svarbiausias miestelis: Okrikulas.

Nuo respublikos laikų čia sutelkti milžiniški lobiai. Iš čia kilo ištisi pirklių luomai, tikros verslininkų dinastijos, sugebėjusios sukaupti nepaprastą turtą.

Kodėl Okrikulas tapo toks turtingas? Prekyba. Šis miestas suklestėjo, nes iškilo strateginėje prekybos tarp Romos ir Umbrijos bei Sabinos vietoje. Jis yra ten, kur susitinka Flaminija ir Tiberis, dvi svarbios prekių transporto arterijos. Todėl tapo ekonominiu atsparos tašku labiau negu Asizijus (Asyžius), Igubijus (Gubijus) ar Spoletas, esantys šiauriau. Šiais laikais viskas pasikeitė — išnykus jo strateginei prekybinei reikšmei, Okrikulas virto beveik nežinomu mažu miesteliu (Otrikolis), o kiti miestai tapo žinomi visame pasaulyje.

Okrikulas iškyla Tiberio vingyje, į jo uostą be paliovos įplaukia ir iš jo išplaukia krovininiai laivai ir baržos, pakrautos prekių. Daug laivų išsirikiavę į eilę išilgai molo. Tvyro vientisas triukšmas, kuriame galima išskirti riksmus ir keiksmus, savo ruožtu užgožiamus skriemulių cypimo. Prišvartuotų baržų virvės tempiasi paklusdamos srovės įgeidžiams ir skleidžia ilgą ir liūdną garsą, panašų į violončelės.

Mūsų dėmesį patraukia lojantis ir uodegą vizginantis šuo. Jis ant didžiulės rąstų rietuvės, sukrautos baržoje. Ji ką tik atsišvartavo, srovė ją greitai neša Romos link. Krūva rąstų, tašų ir žabų iškyla už prišvartuotų laivų, lyg būtų didžiulis kraštovaizdžiu slystantis medienos kalnas. Krovinys bus panaudotas ne tiek stalams, grindims ar namų sijoms gaminti, kiek — ir pirmiausia — sostinės gyventojams šildyti. Savotiškai šildyti — termose. Vien tik Karakalos termos, ir nėra abejonės, kad tą patį galima pasakyti apie Trajano termas, sunaudodavo ne mažiau kaip dešimt tonų medienos per dieną. Apskaičiuota, kad Karakalos termų požemiuose buvo galima laikyti 2000 tonų medienos, tai yra maždaug tiek, kiek reikia septyniems mėnesiams. O tai buvo tik vienos iš vienuolikos didžiųjų sostinės termų, neskaičiuojant mažiausiai aštuonių šimtų mažesnių. Roma kasdien patiems įvairiausiems poreikiams tenkinti prarydavo milžiniškus kiekius medienos. Dėl jos poreikio „maitinti“ Romą ir visus Romos imperijos didžiuosius miestus Europoje ir daugelyje Viduržemio jūros pakrančių sričių buvo iškirsti ištisi miškai, dėl to išnyko gyvūnai, augalai, buvo pažeista vietos ekosistema. Žodžiu, romėnai anksčiau pradėjo tai, kas vyksta ir dabar — intensyviai kertami didžiuliai miškų plotai. Tai, ką mes dabar darome atogrąžų miškuose ir kitose pasaulio vietose, romėnai darė tuomet žinomame pasaulyje. Tada, kaip ir dabar, mediena buvo gabenama laivais ne tik per Viduržemio jūrą, bet ir imperijos upėmis. Taip, kaip čia, Okrikule, kur galima pamatyti praplaukiant baržas, pilnas medienos iš miškų aplinkui Fumajolo kalną, kur išteka Tiberis ir kur buvo svarbi medienos gamybos sritis.

Įdomu, kad ką tik išplaukusi barža greičiausiai niekuomet negrįš. Nepatogu ją plukdyti prieš srovę. Pernelyg didelė. Sprendimas paprastas ir genialus — kadangi ji medinė, bus išardyta ir parduota pagal svorį, kaip ir jos krovinys!

Dabar šuns lojimas rietuvės viršūnėje vis silpnėja, kol galiausiai ištirpsta uosto garsuose ir bruzdesy. Barža jau toli.

Ne visi išplaukę laivai išardomi, tik baržos. O kiti, kaip jie sugrįžta? Tikrai, nuplaukti į Romą yra lengva — pakanka laikytis srovės, o grįžti atgal? Sukabinta laivų vilkstinė traukiama ilgomis virvėmis krantu. Čia, Otrikolyje, laivams traukti prieš srovę naudojami jaučiai, taip Italijoje buvo daroma iki pat XX a. pradžios, kaip liudija tų laikų fotografijos. Kitur romėnai naudojo vergus (kaip dar šiandien Kinijoje prie Sen Nong upės, tik ten pasitelkiami ne vergai, bet „tempikų“ komandos). Vergai tempia laivus lynus apsirišę apie liemenį. Slenka sulinkę, lyg judėtų prieš vėtrą. Tai įprastos scenos visose Romos imperijos laivybos upėse. O tai reiškia, kad ten, kur tempiami laivai, palei krantą visada yra takų ir kelių, čia nėra medžių, jie nukirsti, kad galima būtų praeiti. Šią detalę dažnai praleidžiame, kai galvojame apie romėnų laikų kraštovaizdį.

Matome guviai į valtį įšokant jaunuolį. Jis vilki geltonai oranžine tunika, prie diržo kabo kapšelis, siūbuojantis sulig kiekvienu jo žingsniu. Mūsų sestercijus jo viduje.

Jį turi nuo vakar vakaro, išlošė kauleliais iš kariškio, atjojusio iš Arimino. Pakako išrišti du šešetus, kad mūsų sestercijaus likimas pasikeistų.

Jaunuolis nusimeta apsiaustą ir pažvelgia į vairininką: „Keliauk, Fulvijau! Galime išvykti.“

Du vergai atriša lynus ir pastumia laivą, kad jis nutoltų nuo molo. Paskui sušoka vidun. Nereikia daug pastangų, nes laivą pagriebia srovė ir pradeda švelniai nešti lyg sausą lapą. Vairininkas tvirtai kreipia laivą ir žiūri į horizontą — upė laisva. Kelionė bus rami. Kelionės tikslas — Roma.

Pasaulio centras

Valas įsitempia, virpa ir, atrodo, nori perpjauti vandenį, narčiai mesdamasis kairėn ir dešinėn — žuvis užkibo! Vaikinas išmaniai traukia meškerykotį, sulinkusį nuo jos svorio. Štai kažkas sidabru sužimba gelsvame vandenyje. Taip, prie Romos Tiberis nebėra itin žalios spalvos, kokia jam būdinga kaimo vietovėse, jis plukdo nuosėdų iš Anjenės upės, tekančios kiek šiauriau, naštą — net kalbama apie „šviesųjį“ Tiberį. Lėtai ir atsargiai žvejys veda žuvį kranto link, tuomet ištraukia ją ant žolės. Gražus grobis! Kol grabinėja kabliuko (tokio paties kaip mūsiškiai), už jo upe praslenka iš Otrikolio išplaukęs laivas, pakrautas aliejaus amforų, jame plaukia jaunuolis su geltonai oranžine tunika. Nuo jų išvykimo prabėgo trys dienos, dabar jis stovi pirmagalyje ir stebi krantą.

Trajano laikų Romos vaizdo nuo Tiberio saulei tekant neįmanoma aprašyti.

Iš pirmo žvilgsnio primena Indijos Gangą, kai teka pro šventąjį Benareso miestą (dabar Varanasis). Kairėje pusėje matyti iki pat vandens besileidžiantys laiptai, apačioje — nedidelis molas. Čia, aišku, nėra guru, bet stoviniuoja daug besikalbančių ir spalvotas tunikas dėvinčių žmonių. Tai pirmasis mažas miesto „uostas“, palengvinantis prekių pristatymą į gatves. Kai kurie laivai čia prisišvartavę bortas prie borto, kaip gondolos Venecijoje. Jie iškrauna prekes, kurios bus tiekiamos į mažas parduotuves, jau šią valandą priimančias pirmuosius klientus.

Dabar laivas susigretina su viena iš daugelio didelio tilto arkų. Jis ne pirmasis (jau praplaukė Milvijaus tiltą už keleto kilometrų nuo čia). Įsivaizduojate, šis tiltas buvo pastatydintas Nerono, kad lengviau galėtų pasiekti Agripinos, savo motinos, portiką ir sodus. Mums moderniais laikais sako kiek daugiau, kadangi jungia Romą su Vatikanu, kur Trajano laikais dar nėra jokios bazilikos. Tai kaimo vietovė su nedaug pastatų. Čia stovi cirkas (tai yra hipodromas), gal kiek apgriuvęs, kur Neronas įsakė kankinti krikščionis, apkaltinęs juos padegus Romą. Čia 64 m. po Kristaus mirė šventasis Petras — jo, kaip ir tūkstančių kitų žmonių palaikų, kapas buvo didžiuliame nekropolyje, išaugusiame prie kelio, besibaigiančio tiltu. Bet tikintieji krikščionys pastatė mažą šventyklą, kur mažomis grupelėmis jį garbino. Paskui virš šios šventyklos buvo pastatyta Šventojo Petro bazilika. Praplaukdami po tiltu pastebime jau šurmuliuojančius žmones. Prasideda piko valandos.

Už tilto Tiberis daro pirmąjį iš dviejų didelių vingių Romos mieste.

Stebina, kad pakrantės neprižiūrėtos — palei visą upę nematyti sienų ar aukštų mūrinių pylimų, apsaugančių nuo potvynių (kaip kad šiandien), tik pievos, besidriekiančios iki vandens, nendrių guotai, nedideli nuosėdų paplūdimiai ir žolių kuokštai. Todėl Tiberio potvyniai dažnai sukelia katastrofas. Anot Tito Livijaus, Romos gyventojai yra tiek pripratę prie potvynių, kad net laiko juos „dievų valios apreiškimais“ — net tikima, kad labai pavojingi potvyniai pranašauja kažką baisaus, vieną arba kitą katastrofą, sujauksiančią Romos gyvenimą. Kad suprastume, kokie dažni yra potvyniai ir kiek sąnašų jie plukdo, pakanka pagalvoti, kad toks šventas paminklas kaip Ara Pacis36, Augusto pastatytas atviroje vietoje, per pusantro amžiaus taip nugrimzdo į žemę, jog prireikė žemyn vedančių laiptų, kad būtų galima jį pasiekti.

Nepaisant imperijos pastangų, neprižiūrėti Tiberio krantai primena trečiojo pasaulio upę — pakrantės nusėtos sudaužytomis amforomis, gyvulių kaulais ir visokiomis šiukšlėmis. Mažose medinėse prieplaukose maudosi vaikai — jie panyra vandenin ir juokdamiesi išnyra, matyti jų balti dantys ir vandens suglostyti žvilgantys plaukai. Kiek toliau ant įstrigusių rąstų pakrantę nutūpė balčiausi garniai ir gervės. Šalia guli sulūžusi ir palikta valtis. Matome iš vandens kyšančius kitų dviejų mažų laivų griaučius, pamažu ardomus Tiberio. Žinoma, čia yra ir sveikų valčių, ištrauktų į krantą ir suguldytų eile. Jos baltos, papuoštos mėlynais ir raudonais raštais. Kaip tik dabar viena iš jų irklų stumiama slenka nuo kranto, joje trys žmonės ir gerai pritvirtinti maišai. Mikliai praplaukia pro varnų lesamus yrančius gyvulio palaikus.

Šis vaizdas nelabai dera prie imperijos sostinės puošnumo. Tarsi įeitume pro jos tarnybinį įėjimą, kur filmuose paprastai būna skersgatviai, pilni šiukšlių maišų.

Bet užtenka tik pakelti akis, kad suprastum, jog esi ypatingoje vietoje. Už kelių metrų nuo šios „niekieno žemės“ stovi nepertraukiama linija namų ir pastatų, primenančių legionierių skydus. Prasideda ten, kur krantas keletą metrų pakyla. Kartais tai kelių aukštų pastatai, kaip, pavyzdžiui, prie Arno, Florencijoje, šalia Senojo tilto. Tai insulae, kurios viena puse žvelgia į Romos skersgatvius, o kita — į Tiberį. Stebėti šiuos pastatus leidžiantis Tiberiu — tai tas pats kaip žiūrėti šachmatų lentą, susidedančią iš langų, atsiveriančių virš subraižytų sienų, balkonų, kabančių skalbinių ir taip žvilgtelėti į kasdienį gyvenimą. Panašiai kaip traukiniui lėtai važiuojant pro miestą, pro langus galime matyti virtuves ir valgomuosius, kur žmonės vakarieniauja ar žiūri televizorių.

Ir čia slenka gyvenimo kadrai: štai senis, prisiglaudęs prie lango, valgo duoną. Vaikinas velkasi raudoną tuniką. Kiek toliau vos pabudusi ponia atidaro langines ir glaudžia jas prie sienos. Vilki tik lengvutę naktinę tuniką. Pastebi tai ir instinktyviai prisidengia, žaibuodama griežtu žvilgsniu. Dar už dviejų langų vyras iš penkto aukšto pila naktipuodį.

Esame ties Navonos aikšte, iš tikrųjų upė prieš tekėdama link Tiberio salos suka aplink Marso lauką. Čia kyla įspūdingos architektūros pastatai. Priešais mūsų akis slenka pirmiausia kolonos, statulos, portikai, o po jais pastebime žmones, šen bei ten einančius atlikti pirmųjų užduočių. Už šios pirmos pastatų eilės matome likusią Romą — pastatų ir šventyklų stogus, o ryto rūke įspūdingai Kapitolijaus viršūnėje iškyla Kapitolijaus Jupiterio šventykla.

Dabar įžengiame į Romos širdį. Istorija visur apie mus, taip pat ir jos didieji vardai — praplaukiame po didelėmis kito tilto arkomis, jį pastatė Agripa, Augusto žentas, Panteono įkūrėjas.

Praplaukiame Tiberio salą — kol slenkame pro šalį, pastebime, kad ji laivo formos. Iš tikrųjų romėnai pritaikė jos pailgą formą, kad pavaizduotų laivą, naudodami vulkaninio tufo blokus, padengtus klintinio tufo plokštėmis. Visa sala tapo paminklu, o jos viduryje kyla obeliskas, simbolizuojantis stiebą.

Jie pavaizdavo apkaltą ir visaip išpuoštą laivo korpusą, pavyzdžiui, Eskulapijaus ir jo gyvatės atvaizdais. Viskas nuspalvinta kaip tikras laivas ir iš toli rytmečio migloje visa sala primena upės viduryje prisišvartavusią triremą.

Jau keturis šimtus metų čia stovi Eskulapijaus šventykla. Priežastis, kodėl romėnai įkūrė ją čia, labai praktiška — tai būdas ligonius laikyti toliau nuo miesto, taip sumažėja epidemijos rizika. Žodžiu, Tiberis sukuria natūralią „sanitarinę sieną“.

Žinoma, Romos gyventojai turi kitą, šventą priežastį — III a. prieš Kristų miestui smogė baisi liga, tuomet į Epidaurą Graikijoje buvo pasiųsta delegacija, kad atgabentų į Romą dievybės statulą.

Kol pasiuntiniai laukė, gyvatė, dievo įsikūnijimas, iššliaužė iš šventyklos, įsiskverbė į romėnų laivą, o jiems grįžus į tėvynę nuniro į Tiberį ir nuplaukė iki pat Tiberio salos. Romėnams tai buvo dievų ženklas — Eskulapijaus garbei buvo pastatyta šventykla, o epidemija baigėsi.

Sala su abiem upės krantais sujungta dviem tiltais (Fabricijaus ir Cestijaus), po kuriais dabar ir plaukiame. Kiek tolėliau matome savo tikslą — ilgą prieplauką kairiajame Tiberio krante. Čia įkurti pagrindiniai Romos sandėliai, horrea. Labai primena šiandieninius didelius automobilių pramonės kompleksus. Jie apima didžiulius plotus, juos dengia nesibaigiančios ilgų stogų eilės. Arkos, žvelgiančios į Tiberį, labai primena atvertas burnas. Taip, galime jas laikyti alkanomis Romos, tikro demografinio „siaubūno“, nasrais, Medūzos, bet ne su tūkstančiu gyvačių galvų, o tūkstančiu burnų, kurias reikia nuolatos maitinti.

Net ir iš toli vaizdas įspūdingas — daugybe rampų, įstrižai nuleistų iš prišvartuotų laivų išilgai Tiberio kranto, kaip skruzdėlės slenka nesibaigiančios virtinės vergų, nešančių įvairiausias prekes. Tuomet juos praryja pražioti horrea nasrai. Viskas sutvarkyta ir organizuota lyg milžiniškame skruzdėlyne.

Kai kurios prekės atkeliauja iš tolimiausių imperijos vietų. Čia tikrai galima justi, kad visa imperija sukasi apie Romą, o jos tikslas — maitinti, ginti ir auginti šio miesto galią.