Didysis cirkas

BENO HURO PASLAPTYS

Kitą vakarą pretorionas Gajus Prokulėjas Rufas eina su keliais draugais atšvęsti savo naujo ir neprasto darbo. Kai atnešama sąskaita, pretorionas sumoka už visus. O tarp įvairių jo paduotų monetų yra ir mūsų sestercijus. Taip toldama nuo švenčiančiųjų juoko moneta leidžiasi į naują nuotykį. Bet nukeliauja ji netoli — prie gretimo stalo sėdi vienas vyriškis smailia barzda, jis žvelgia nematančiomis akimis. Būtent jam šeimininkas duoda sestercijų grąžos. Kur jį dabar nuneš?

Greitu žingsniu Romos skersgatvių tamsoje

Ištiesta Augusto statulos ranka, sakytum, rodo tolimą tašką nakties tamsoje. Keli lašai pakibę ant paauksuotų bronzinių pirštų. Prieš porą valandų vanduo tekėjo ir jungėsi į upelį prieš krisdamas ant žemės. Tikrai, šiąnakt Romoje lijo. Tai matyti iš nuplautų stogų ir lašų, kurie vis dar kapsi nuo aukštų insulae ir lygiais tarpais ištykšta į šaligatvio kraštą. Dar nešvinta, oras vėsus ir drėgnas, keli praeiviai, susisupę į apsiaustus ir gobtuvus, skubėdami glaudžiasi prie sienų, tarsi būtų slystantys šešėliai. Stengiasi išvengti didžiulių balų gatvelėse eidami šonu ar jas peršokdami.

Taip, šiame mieste balų problema, regis, niekada nebus išspręsta. Pagrindinės gatvės, padengtos akmens plokštėmis, yra „asilo nugaros“ formos, kad lietaus vanduo nutekėtų į pakraščius, dažnai „pasiduoda“ netikėtai atsirandančioms miesto atliekų (sulaužyti krepšiai, odos, skudurai) užtvankoms, taip atsiranda didžiuliai klanai iki pat šaligatvių. Prekiautojai ir gyventojai nuolat protestuoja, bet administracija turi per daug problemų, be to, užtenka šluotos mosto, kad viskas būtų sutvarkyta. Tačiau mažesnėse gatvelėse tai nėra sprendimas — jos iš suplūktos žemės ir palijus jų reikia vengti, kadangi virsta tikromis pelkėmis.

Moneta dabar yra aukšto ir lieso smailiabarzdžio vyriškio, vakar vakare sėdėjusio šalia pretoriono stalo, rankoje. Iš drabužių neatrodo, kad tai būtų turtingas žmogus. Jo gobtuvas su lopais ir siūlėmis. Kreminės spalvos tunika daugelyje vietų padilusi. Ir vis dėlto neatrodo nei vargšas, nei vergas. Šis žmogus kažkoks keistas. Žengia sparčiai, tarsi vėluotų į pasimatymą. Dažnai pataiko į mažas balas, purvinas vanduo apsemia sandalus, dumblas išteka tarp varsčių ir kojų pirštų. Neatrodo, kad jam tai rūpėtų. Kažkas kamuoja jo protą, akys kupinos rūpesčio. Kas? Kodėl taip skuba?

Pasukęs už kampo, vyras staiga šoka į tarpuvartę. Pačiu laiku — išvengia sunkaus greitai riedančio vežimo, kuris tik per plauką jo nepartrenkia. Staiga išniro iš tamsos.

Tai vienas iš gausybės vežimų, kiekvieną naktį aprūpinančių Romos parduotuves. Dieną, kaip žinome, jie negali važinėti. Tada daugiausia juda žmonės. Eiti pagrindinėmis gatvėmis dieną yra tas pats kaip mūsų dienomis piko valandomis metro stotyje... Nuolat stumdoma, neįmanoma eiti tiesiai, reikia lenkti vergus, apkūnius vyrus, plepančias prastuomenės moteriškes, neštuvus... O naktį gatvė laisva. Bet, kaip matėme, gali būti gana pavojinga.

Vyras gerokai išsigando, buvo pernelyg paskendęs savo mintyse, o vežikas sankryžoje, garsiai nusikeikęs, net padidino greitį. Nėra ko prasidėti su šiuo „gatvės piratu“, tokie kaip jis yra agresyvūs ir linkę ginčytis. Dabar prašapo tamsoje, įžūliai rėkaudamas kerta kitą skersgatvį. Skuba, nes jei neišvyks iš miesto iki aušros, rizikuoja sumokėti didelę baudą, o galbūt netgi netekti transporto priemonės.

Vyras atsidūsta ir eina toliau. Jei būtų pervažiuotas, niekas jam nepadėtų. Niekas nebūtų sustabdęs vežimo. Saulei patekėjus Romos gatvėse ir skersgatviuose atsirastų dar vienas lavonas — kas apiplėštas, kas užmuštas muštynėse, kas nusivylusių vargšų grumtynėse, kas „auksinio“ jaunimo gaujų, kas miręs iš bado ar nuo šalčio... naktis Romoje primena naktį savanoje — pasaloje tyko daug „plėšrūnų“.

Dabar aušra nušviečia dangų, vyras jau beveik pasiekė tikslą. Netrukus sužinosime jo rūpesčio priežastis.

Sulėtino žingsnį. Kuo toliau eina gatve, tuo daugiau aplink jį žmonių. Visa ši minia traukia į vienintelį tašką gatvės pabaigoje. Neįprastas, beveik biblinis vaizdas.

Gatvės pakraščiai nebėra tamsūs kaip anksčiau. Priešingai — nors dar neprašvito, visos parduotuvės pakeliui atidarytos, kaip matyti iš uždegtų lempų, kabančių virš durų. Jos sudaro ilgą šviesių taškų grandinę, pradingstančią gatvės gilumoje.

Daug popinae jau atvėrė duris. Silpnoje ant lubų kabančių lempų šviesoje vyriškis mato atsirėmusius į prekystalius klientus, ragaujančius pakepintas dešreles. Ar meduje mirkytos duonos. Padavėja į kelias terakotines taures pila garuojantį skystį — prisiminę valandas, pagalvojame apie kavą. Bet Romos laikais jos niekas dar nežino.

Išties, kava, moderniaisiais laikais tapsianti — su espreso ir kapucino — pasauliniu itališko gyvenimo būdo simboliu, 117 m. po Kristaus dar laukinė auga Etiopijos plokščiakalniuose. Prireiks pusantro tūkstančio metų, kol pasieks Romos gatves — 1615 m. yra „oficiali“ jos atvykimo į Europą data, ją atgabeno Venecijos pirkliai, nors musulmonų pasaulyje ir Jemene ji jau buvo geriama beveik porą amžių. Įdomu tai, kad žodis „kava“ atspindi visą jos ilgą istoriją. Jis kilęs iš turkiško qahwa, savo ruožtu kilusio iš arabiško qahwa, ženklinusį kartų gėrimą iš kavos sėklų, turintį tokį nuostabų poveikį, kad buvo net laikomas vaistais!

Moteris pripylė terakotines taures, dabar jas prie lūpų kelia keturi vyrai. Gėrimas toks karštas, kad jie iš skausmo raukia antakius ir tylomis geria mažais gurkšneliais. Jei tai ne kava, tai kas? Prieiname. Kvapui pasiekus mūsų šnerves suprantame — tai vynas... Jis patiekiamas skiestas verdančiu vandeniu ir labai primena mūsiškį karštą vyną. Niekas iš mūsų nėra pratęs gerti karšto vyno prieš aušrą. Nekalbant jau apie skonį iškraipančius prieskonius...

Iš tikrųjų romėnų laikų vynas labai skiriasi nuo mūsiškio. Tai nuolat matome per šią ilgą kelionę po Romos imperiją.

Nėra laiko stabčioti. Mūsiškis vyras lenkia visus sutiktuosius ir skverbiasi į tankesnę minią susilaukdamas protestų. Kvapai šioje tirštoje minioje neaprašomi. Drabužiai persisunkę aromatų ir kvapų tų vietų, kur kiekvienas buvo prieš ateidamas čia. Taigi tvyro lempų aliejaus, kepintos dešros, arklio, deginamo medžio, nesuvirškinto svogūno, lietaus išskalbto audinio kvapai...

Taip pat nepraustos odos ir prakaito — šiandien dar niekas nesilankė termose...

Visi grūdasi ir nori būti pirmi... Kurgi jie eina? Pakeliame akis, virš minios kyla įspūdingas Didžiojo cirko statinys.

Čia buvo pagrobtos sabinės

Milžiniškos Didžiojo cirko arkos panašios į nesuskaičiuojamus pražiotus monstro nasrus, ėdančius žmones. Šis monstras turi „akis“, paverčiančias šį rijimą dar baugesniu — tai daugybė kvadratinių langų dviejuose viršutiniuose aukštuose.

Melsvoje priešaušrio šviesoje spalvos dar nepabudusios. Viskas atrodo vaiduokliška... Matyti tik Didžiojo cirko arkų griežta didybė — be perstojo besikeisdamos tamsios arkos ir šviesūs piliastrai tęsiasi dar pusę kilometro. Akivaizdžiai esame prie statinio lenktojo šono, o priešais mūsų akis — visas tiesus jo šonas, primenantis milžinišką administracinį pastatą.

Tai neįtikėtina. Kaip žmogus sugebėjo pastatyti tokį didžiulį pastatą? Mes esame gilioje senovėje, o čia ir bus stadionas arba, jei norite, didžiausias ir talpiausias kada nors žmogaus pastatytas pastatas, skirtas sportinėms lenktynėms. Niekas mūsų laikais nesukūrė nieko panašaus.

Didysis cirkas glaudžiai susijęs su Romos istorija. Norite sužinoti, kur vyko sabinių pagrobimas? Būtent čia. Sekdamas tradicija, Romulas, pirmasis Romos karalius, surengė vežimų lenktynes ir pakvietė sabinų vyrus turėdamas vienintelį tikslą — atitraukti jų dėmesį, tuomet pagrobė jų moteris... Tai, be abejo, legenda, bet va meilė vežimų lenktynėms yra tikrovė — Roma jomis žavėjosi nuo pat savo istorijos pradžios. Pirmųjų romėnų akimis žvelgiant, šis platus ir ilgas slėnis tarp Palatino ir Aventino (vadinamas Murcijos slėniu) atrodė dievų dovana, ideali lenktynių scena. Pakako tik paženklinti trasą. Bet būta problemos — areną kirto nedidelis upelis. Sprendimą apie 600 m. prieš Kristų rado Tarkvinijus Priskas, penktasis Romos karalius — jis nukreipė upelį į kanalą ir pastatė pirmą cirką vežimų ir žirgų lenktynėms.

Įdomu tai, kad šito upelio vanduo užpildė kanalą, ėjusį aplinkui visą trasą kaip griovys, supantis viduramžių pilį. Jis buvo trijų metrų pločio ir tiek pat gylio. Kam buvo reikalingas? Kad sukliudytų žvėrims šokti ant žiūrovų. Mat iš pradžių Didysis cirkas buvo naudojamas visiems Romos reginiams — ne tik arklių lenktynėms, bet ir gladiatorių kautynėms, žvėrių kovoms, teatro vaidinimams ir taip toliau.

Kai dar nebuvo Koliziejaus ir kitų didžiųjų statinių, skirtų pramogoms, Didysis cirkas buvo svarbiausia Romos masinių reginių erdvė. Tai iš esmės labai „moderni“ samprata, kurią perėmėme ir mes: savo miestų stadionuose rengiame atletikos ir futbolo varžybas, roko koncertus, vaidinimus, mitingus...

Taigi nėra ko stebėtis, kad ši vieta romėnui buvo dar svarbesnė ir įdomesnė negu Koliziejus. Čia visada kas nors vyko — vieną renginį nuo kito skirdavo vos kelios dienos. Tai buvo tikras Romos imperijos sostinės „pramogų fabrikas“.

Ir galbūt būtent dėl šios priežasties Romos valdovams ir valdytojams Didysis cirkas buvo naudingas dar vienu požiūriu. Žinoma, girdėjote posakį panem et circenses. Tai garsi poeto Juvenalio frazė, išreiškianti labai paprastą mintį: „Duok žmonėms duonos ir lenktynių cirke [Didžiajame] ir neturėsi problemų.“ Paramos dalijimo (duonos, vyno ir taip toliau) ir pramogų tradicija, tikrai buvo labai remiama liaudies ir atitraukė jos dėmesį nuo politikos. Ir imperatoriai tai gerai žinojo. Taigi šis milžiniškas pastatas buvo dar ir svarbus įrankis išsilaikyti valdžioje.

Dėl visų šitų priežasčių (žmonių meilės, „politinio“ pritaikymo, taip pat ir dėl to, kad, kaip netrukus pamatysime, tai buvo nepaprasta pinigų sukimo mašina) Didysis cirkas buvo naudotas be pertrūkio (nors ir buvo tobulinamas, gražinamas, restauruojamas) ištisus amžius. Žinote kiek? Tūkstantį du šimtus metų!

Taip, pirmosios vežimų lenktynės įvyko apie 600 m. prieš Kristų, o paskutinės — 549 m. po Kristaus, valdant gotų karaliui Totilai.

Ar galite įsivaizduoti stadioną, naudojamą be pertrūkių tūkstantį du šimtus metų? Tai tas pats, lyg šiandien eitume pažiūrėti varžybų į stadioną, pastatytą Karolio Didžiojo ir nuo to laiko naudojamą be pertraukos...

Jau šie keli faktai leidžia suprasti, koks išskirtinis buvo Didysis cirkas. Bet senovės romėnai jo taip nevadino. Jiems jis buvo tiesiog Circus. O tai mus grąžina prie minios, kuri šaltomis priešaušrio valandomis telkiasi po jo arkomis. Kokios priežastys atvedė visus šiuos žmones tokią keistą valandą?

Didžiojo cirko lūšnynai

Mūsų sekamas vyras eina po viena iš Didžiojo cirko arkų. Matome, kad jos susisiekia viena su kita ir visos kartu sudaro labai ilgą portiką, tokį patį, kaip daugelio mūsų miestų istoriniuose centruose. Labiausiai stebina, kad šiame portike atidaryta daug parduotuvių, išdėliotos prekės. Primena ilgą prekybos centrą, miestą mieste.

Parduodamas maistas neštis į tribūnas (alyvuogės, duona, sūriai, marinuotos žuvys), o dar pagalvės, dangalai nuo saulės, apsiaustai nuo šalčio bei lietaus ir taip toliau. Kitų parduotuvių prekės su lenktynėmis neturi nieko bendra — drabužiai, aliejus, prieskoniai, keramika, yra net tokių, kur perdaromi variniai gaminiai ar parduodamos įžadų statulėlės. Esame Romos centre, o portikas žvelgia į vieną iš dažniausiai lankomų sostinės gatvių, taigi suprantama, kad tai puiki vieta prekėms parduoti ir verslui sukti. Įvairių rūšių.

Prisiglaudusios prie arkos kelios merginos laukia klientų. Jos rytietiškos išvaizdos. Juodaplaukės, garbanotos, tamsaus gymio, plačių strėnų, pailgomis akimis, dėl gausaus ir ryškaus makiažo atrodo netikros. Šydai vos dengia šias parduodamas prekes. Kai kurie vyrai, daugelis iš jų brandūs, stabteli su jomis pasikalbėti ir sutarti dėl kainos. Tai pirmieji dienos klientai...

Sostinės vyriškiams labai patinka šios Viduržemio jūros kraštų moterys. Priešingai negu šiais laikais, romėno erotinėje vaizduotėje nėra vietos šiaurietėms šviesiaplaukėms ir šviesiaakėms merginoms — jausmingos moters modeliui atstovauja rytinės Viduržemio jūros pakrantės brunetės, kilusios iš Graikijos, Turkijos, Sirijos, Libano...

Vyras, perkopęs penkiasdešimtmetį, apsirengęs kukliai, bet elegantiškai, stebi šį vaizdą iš gatvės. Jo akys kupinos paniekos, pasibjaurėjęs susiraukia ir kažką brūkšteli ant lapų, kur jau pilna pastabų. Tuomet pamoja savo vergui eiti toliau ir praskirti jam kelią minioje. Jo žvilgsnis vėl tampa toks kaip anksčiau — kiek klajojantis, nuspalvintas liūdesio. Pradingsta minioje. Šis taip paprastai atrodantis ir nepastebimas žmogus pateks į istoriją kaip vienas iš garsiausių ir kandžiausių senovės poetų. Tai Juvenalis.

Jo kandumas tapo priežodžiu, kartu su pesimizmu ir nuolatiniu kreipimusi į praėjusius laikus, jo manymu, laimingesnius. Laikus sugadino moterys, pirmiausia tos laisvos ir emancipuotos. Jos yra mėgstamas jo „Satyrų“ taikinys. Kaip ir homoseksualai. Po kelerių metų užsipuls ir imperatorių Hadrianą dėl homoseksualių santykių su gražiuoju Antinoju. Labai rizikuos — galbūt net bus ištremtas į Egiptą ir pradings iš scenos, bet romėnų visuomenei paliks savo geliančią kritiką.

Vaizdas po Didžiojo cirko portiku, kurį ką tik kartu su mumis stebėjo, taps literatūros kūrinio fragmentu. Šis pasibjaurėjimo žvilgsnis davė pradžią sakiniams, ką tik brūkštelėtiems jo improvizuotame „bloknote“ vėliau juos skaitysime tokius:

Aš negaliu, o Kviritai, ištverti graikiškos Romos! Ir be to, kiek tikrų Achajų yra tarp šių padugnių? Tai Sirijos Orontas atplaukė ir įteka į Tiberį, nešdamas kalbą, drabužius, fleitininkus ir tamsius akordus, egzotiškus būgnelius ir prie cirko įsikūrusias prostitutes.

Juvenalis labai skundžiasi dėl sekso verslo prie Didžiojo cirko ir beda pirštu į imigrantus, pirmiausia atvykstančius iš Sirijos. Keista matyti, kad ir Romos laikais į prostituciją įtrauktos ir į gatvę išvarytos merginos iš Rytų... tik tuomet iš Viduržemio jūros rytų.

Lažybos Didžiajame cirke

Bet parduotuvės neužima viso Didžiojo cirko portiko. Tarp vienos ir kitos parduotuvės visuomet yra du praėjimai, vedantys į tribūnas. Tai matyti dar ir šiandien nedaugelyje išlikusių Didžiojo cirko griuvėsių, kyšančių iš žemės — ir pradžių parduotuvė, paskui koridorius į apatines tribūnas (rezervuotas aukštuomenei), tada laiptai, vedantys į aukščiausius cirko pakopų žiedus — liaudies sektorius. Paskui ši seka kartojasi — dar viena parduotuvė, koridorius, laiptai į tribūnas ir taip toliau.

Mūsų vyriškis minioje. Mes irgi stumdomi minios klausiame savęs, kodėl tiek daug žmonių būriuojasi čia jau prieš aušrą. Priežastis paprasta — į liaudies sektorius, kur nėra pažymėtų vietų, įėjimas nemokamas (arba kainuoja mažai). Vis dėlto kai kurie istorikai mano, kad norint patekti į reginį romėnų laikais reikėjo turėti plokštelę — lusoria, panašią į tą, kurios reikia įeinant į teatrą. Bet šioje minioje jų nematome... Taigi, užbėgdami už akių šiuolaikiniam einančiųjų į roko koncertus papročiui, daugelis mieliau atvyksta kur kas anksčiau, kad gautų geresnę vietą su geresniu vaizdu. Nėra išankstinio vietų užsakymo, tad neatsitiktinai daugelis ateina net prieš dieną.

Kituose sektoriuose, rezervuotuose turtuoliams ir įžymybėms, kalba visai kita — ten skirtos vietos. Svarbūs asmenys pasirodo gerokai vėliau, kai visos tribūnos prisigrūdusios, pasirinkdami geriausią akimirką „karališkam“ atvykimui visų akivaizdoje.

Šiuo požiūriu Didysis cirkas yra tikra visos Romos „kas yra kas“ scena, kur turtingieji, patricijai, raitelių luomo nariai ir senatoriai mėgsta pasirodyti, atmosfera primena „Oskarų“ vakaro raudonąjį kilimą — šypsenų sūkurys, brangūs drabužiai, papuošalai.

Bet mūsiškis vyras neatrodo besidomįs gera vieta. Prasibrauna pro minią, kuri lipa pirmosiomis laiptų pakopomis ir pasuka į parduotuvę po portiku. Iš tikrųjų tai popina. Prie durų aplenkia du jau girtus klientus, pasirengusius paleisti į darbą kumščius, ir greitai žingsniuoja link grupelės žmonių, susibūrusių aplink stalą. Jie lažinasi dėl šios dienos lenktynių. Tai viena iš daugelio tokių grupių, kurias galima sutikti aplinkui cirką.

Lažybų dėl žirgų verslas taip klesti, kad vien tik jis jau pateisintų lenktynių rengimą. Galbūt net labiau nei sirgalių judėjimas, nors ir šis savaime įspūdingas. Tai vyksta ir šiandien.

Panašiam kiekiui lažybų būtų logiška įrengti dideles sales su daugybe lentų, ant kurių būtų rašomos vykstančios lenktynės, komandų užimamos vietos, lenktynininkų vardai, kai kuriais atvejais — ir žirgų, visa tai nuolat tikslinama. Taip kartų kartas atrodė mūsų hipodromuose. Galbūt taip buvo ir romėnų laikais, bet mes to nematėme, o archeologai nieko panašaus nerado.

Lažybų tarpininkas — storas šviesiaodis vyras žaliomis akimis ir retais šviesiais plaukais, jis be reikalo juos augina ilgus, nes galva jau pradeda plikti. Rankoje laiko dvigubą vaškuotą lentelę su lenktynininkų vardais, lenktynių sąrašu ir statymais. Jį stebi dėmesingi žvilgsniai. Kas tie lažybininkai aplink stalą?

Žvelgdami į jų veidus matome, kad tai paprasti žmonės. Čia mėsininkas, jo tunika nutaškyta išdžiūvusio kraujo dėmėmis (jo žmona nežino, kad jis čia, jai pasakė, kad eina pas didmenininką užsakyti mėsos); tarnautojas, beveik plikas mažo sudėjimo parduotuvės savininkas; peilininkas be dviejų pirštų, greičiausiai juos prarado savo darbe, ir vergas, besitikintis, kad laimėjimas jam padės nusipirkti laisvę. Šalia jų gerai apsirengęs vyras, priklausantis pasiturinčiųjų luomui. Jo prakaituotos rankos nervingai perrinkinėja monetas, kurias tuoj padės ant stalo...

Tai skirtingos kilmės žmonės, jų skirtingos gyvenimo istorijos, skirtingi veidai, bet visų jų žvilgsniai susikaupę ir šiek tiek beprotiški — tai lažybų aistros apimtųjų akys. Aistros, suvienijančios visus — ir vargšus, ir turtuolius.

Dabar suprantame, kodėl mūsų atsektas žmogus buvo toks įsitempęs. Suprantame, kodėl ėjo taip greitai, žengdamas į balas, suprantame jo išsiblaškymą, kai jo vos nepervažiavo vežimas, — jis užsikrėtęs lažybų karštlige. Jo galvoje sukosi ši akimirka, virpulys, kurį gali suteikti tik rizika. Daug romėnų šiose purvinose patalpose sužlugdė lažybos. Jis yra vienas iš jų. Siūlės ir lopai ant jo apsiausto yra patys tikriausi jo finansinių rūpesčių „randai“...

Lažybų tarpininkas atsikrenkščia ir toliau skaito lenktynių sąrašą. Kai ištaria Sagitos vardą, vyras krūpteli. Lotyniškai (sagitta) šis vardas reiškia „strėlė“ jis gerai apibūdina žirgo savybes. Būtent dėl jo jis atėjo čia. Išties romėnai ištisas dienas gatvėse ir užeigose kalba apie Didžiajame cirke vyksiančias lenktynes. Žino visų lenktynininkų vardus, žirgų vardus ir jų kilmę.

Nenuostabu, kad krikščionis rašytojas Chrizostomas vieną dieną pasiskundė, kad Romos gyventojai galėtų tiksliai išvardyti garsiausius žirgus, bet nemokėtų apaštalų vardų ir net nežinotų, kiek jų būta...

Šiais laikais taip yra su futbolu. Jei prisiminsite bendradarbių (arba bare — priešininkų stovykloms priklausančių klientų) pokštus ir lažybas prieš to paties miesto komandų varžybas (arba po jų), galėsite įsivaizduoti, kas vykdavo romėnų laikais aplink vežimų lenktynes.

Vardas Sagita nebuvo iš lūpų į lūpas perduodamas Romos skersgatviuose. Yra kitų favoritų. Gražiausios Sagitos dienos praeityje. Kitados buvo geriausias žirgas, bet dėl įvairių priežasčių niekada įspūdingai nelaimėjo, tik užėmė geras vietas, todėl už jį statoma mažai. Dabar dar mažiau, nes nebetoli jo „pensija“ — niekas nebetiki, kad gali pasiekti gerą rezultatą.

Bet būtent dėl to mūsų atsektas vyras stato už jį. Buvo nuėjęs pažiūrėti į jo treniruotę (taip daro daugelis Romos lenktynių aistruolių, besiburiančių įvairių arklidžių privačių trasų pakraščiuose), matė jo jėgą, o pirmiausia lenktynininko, brandaus vyro, daugybę kartų besivaržiusio ir sugebančio išspausti iš žirgo paskutinį lašą energijos, patirtį. Ir klausė savęs, kaip toks patyręs lenktynininkas pasirinko būtent Sagitą, įtraukdamas jį kartu su kitais trim žirgais į savo keturkinkės sudėtį. Ar ką nors suprato apie šį žirgą? Praėjus kelioms dienoms vyriškis staiga nusprendė pastatyti už jį. Dėl to galutinai įlindo į skolas.

Lažybininkai ant stalo sukrovė gerą krūvą sestercijų, statymai tvarkingai registruojami. Atsektasis žmogus tai padaro paskutinis — išsitraukia mūsų sestercijų kartu su visa krūvele sidabrinių denarų ir trimis aurėjais, kurie žiba kaip kyšulio švyturys. Padeda savo krūvelę ant stalo. Tai viskas, ką turi. Lažybų tarpininkas žiūri į statymą, jis gana didelis ir neįprastas, ypač kai statoma už tokį „kuiną“ kaip Sagita... Žinoma, įvertinus statymus, jei laimės, gaus tikrą lobį. Bet tai praktiškai neįmanoma, turint galvoje čempionus, su kuriais turės varžytis... Lažybų tarpininkas žiūri į vyrą savo žaliomis lyg plėšrūno, smaugiančio auką, akimis. Staigiu rankos judesiu supila krūvelę į medinę dėžutę, grandine pritvirtintą prie diržo. Metalinių monetų žvangesį nutraukia užrakinamos spynos trakštelėjimas. Du ginkluoti vergai stovi prie lažybų tarpininko šonų ir kaip sarginiai šunys stebi kiekvieną besiartinantį.

Pastatyta. Dabar reikės tik sulaukti lenktynių...

Susilažinusiam vyrui kaip kvitas išduodama kaulinė plokštelė, kurioje įrėžti kai kurie duomenys, jie kartu su pastatyta suma įrašomi ir vaškinėje lentelėje. Tada lažybų tarpininkas pereina prie kitų lenktynių.

Taip mūsų moneta vėl pakeitė savininką. Ar sugrįš į buvusio šeimininko rankas kartu su daugeliu kitų? Viskas priklauso nuo Sagitos...

Įžengiame į Didįjį cirką

Vyras išeina iš patalpos ir pagaliau pasuka link tribūnų. Jis nusiraminęs kaip žmogus, atlikęs savo pareigą. Su daugeliu kitų ilgai lipa akmeniniais laiptais.

Laiptai tiek nutrinti kojų, kad yra visiškai lygūs ir slidūs. Vienas senis praranda pusiausvyrą, bet minia jį prilaiko ir padeda lipti, beveik neša. Niekas negali sustoti.

Laiptų, kylančių aukštyn tarpsniais, išdėstytais zigzagu, sistema yra nepaprastai veiksminga. Iš tikrųjų, mes matome, kad žmonės niekada nesustoja. Būdas suvaldyti minios srautus yra labai paprastas — nėra vieno įėjimo, jų dešimtys, išdėstytų per visą perimetrą. Be to, įėjus pro arkas Didysis cirkas virsta tikru „labirintu“, perskrostu begalės koridorių ir paaukštinimų, kapojančių minią į tūkstančius upelių ir taip leidžiančių jai greitai judėti.

Toks sprendimas pritaikytas ir Koliziejuje bei daugelyje kitų pastatų reginiams — leisti visus pro vieną įėjimą būtų paprasčiausia beprotybė, ir vis dėlto šiandien tai kartais atsitinka per didelius renginius, mitingus ar koncertus. Nesenas pavyzdys yra Meilės paradas, vykęs Vokietijoje, Duisburge, 2010 m. rugpjūtį — suspausti ir sutrypti minios žuvo 19 jaunuolių, jie buvo vieninteliame įėjime, ilgame mūriniame tunelyje. Daugiau nei penki šimtai buvo sužeisti.

Skambant žingsniams ir aidint balsams žmonės užpildo vidinius pirmojo aukšto koridorius, paskui — antrojo. Toliau mediniai laiptai veda į paskutinį, taip pat medinį žiedą. Tikslas šalia. Liko vos kelios pakopos...

Įeiname į Didžiojo cirko tribūnas

Tarsi burtais pradingsta aidai, ir šviežias oras apgaubia vieną po kito įeinančius žiūrovus. Vos pasirodžiusių tribūnose jų laukia virš tolimų kalnų kylanti saulė, ji sušildo jų veidus, susitraukusius nuo geliančio priešaušrio oro.

Vaizdas didingas. Didysis cirkas atsiveria visu savo grožiu ir didybe. Marmurinės tribūnos driekiasi iki horizonto kaip daugybė akmeninių spindulių. Atrodo, lyg žiūrėtum į visiškai baltą užburtą slėnį, tvarkingai užpildytą pakopų. Tai pasaulis, visiškai atskirtas nuo aplinkinių gatvelių chaoso — tarsi kas būtų atriekęs Romos dalį ir jos vietoje palikęs milžinišką uolą, ant kurios pradėjo tūpti žiūrovų „spiečiai“.

Nejučiomis pradedi galvoti, kad jam lemta gyvuoti amžinai...

Iš tikrųjų Trajanas Didžiajam cirkui suteikė naują veidą. Valdant Domicianui milžiniškas gaisras sunaikino du ilguosius šonus, ir imperatorius pradėjo atstatymo darbus, bet tuomet staiga mirė. Trajanas baigė darbą ir suteikė jam tą didybę, kuri jį išgarsino visoje imperijoje ir visiems laikams. Deja, niekas šiais laikais nežino, kaip iš tikrųjų atrodė cirkas, amžiams bėgant išgrobstytas ir palaidotas po nuosėdomis. Laimė, yra jį vaizduojančių mozaikų, monetų, net reljefų ir antkapių akmenų, jais aš ir rėmiausi pasakodamas apie šias lenktynes. Be to, turime šiek tiek tuometinių aprašymų, mums paliktų senovės autorių — jie lyg „emocingos“ šio milžiniško statinio nuotraukos.

Plinijus Jaunesnysis, Trajano amžininkas, apibendrino visą jo žavesį vos keliais žodžiais, pavadindamas „sostu, vertu tautos, nugalėjusios pasaulį“.

Su šiuo paminklu susiję skaičiai byloja aiškiai. Jis yra 620-660 metrų ilgio ir 150 metrų pločio. Jo trasa užima daugiau nei 45 000 kvadratinių metrų plotą, tai yra dvylika kartų didesnį nei Koliziejaus. O kiek žmonių jis gali sutalpinti?

Didžiausias ir talpiausias „stadionas“ istorijoje

Verta akimirką stabtelėti, nes skaičiai leidžia suprasti visą šio žmogaus pastatyto statinio išskirtinumą.

Kiekviena tribūnų eilė apsuka aplink statinį iš viso 1400–1500 metrų. Kitaip tariant, kiekviena „krėslų eilė“ yra pusantro kilometro ilgio... Geriau nesuklysti, kai ieškai savo vietos...

Kiek Didžiajame cirke galėjo tilpti žmonių, visuomet buvo ginčijamasi. Neturime tikslių duomenų. Bet kai kas pabandė suskaičiuoti, pavyzdžiui, Amsterdamo universiteto antikinės istorijos docentas Fikas Meijeris.

Kiekvienas žiūrovas turi 40 centimetrų pločio, 50 cm iki atramos ir 33 cm aukščio vietą. Dar reikia įvertinti visus tarpus, kur yra angos, leidžiančios publikai įeiti į tribūnas ar iš jų išeiti (o jų labai daug), į laiptus, kuriais galima užlipti ar nulipti tribūnomis ir taip pasiekti savo eilę, kaip kine. Dar ribojančios sienos ir taip toliau. Galiausiai daroma išvada, kad iš viso čia gali tilpti maždaug 150 000 žiūrovų.

Tai atsargūs ir sąžiningi skaičiavimai. Tarkime, kad tai minimalūs skaičiai ir kad galėjo tilpti dar daugiau žmonių, kaip užsimena Plinijus Vyresnysis savo „Gamtos istorijoje“ — jis mini apie 250 000 žiūrovų.

O vėlyvosios antikos laikais net buvo kalbama, kad čia galėjo sėdėti beveik pusė milijono žmonių (480 000), bet tai tikriausiai perdėta.

Vis dėlto net 150 000 žmonių, kaip teigia profesorius Meijeris, yra milžiniškas vietų skaičius, dvigubai ar panašiai didesnis, palyginti su didžiausiais futbolo stadionais Italijoje („Meazza“ Milane turi kiek daugiau nei 80 000 vietų, Neapolio „San Paolo“ — 76 000, Romos „Olimpico“ — 73 000).

Ir jis gerokai didesnis nei didžiausi šiuolaikiniai pasaulio stadionai — legendinė „Maracana“ Rio de Žaneire (projektuota 160 000 žiūrovų, bet iš tikrųjų šiandien joje tik 95 000 sėdimųjų vietų), „Camp Nou“ Barselonoje (98 000), „Azteca“ Meksiko mieste (101 000), kur vyko garsiosios Italijos ir Vokietijos rungtynės, pasibaigusios 4:3.

Peržiūrint dabartinių stadionų duomenis, dažnai galima rasti pasakojimų apie nuostabią žiūrovų gausą, bet visuomet reikia vertinti „tikrąsias“ sėdimąsias vietas, o ne tuos išskirtinius įvykius, kai daugybė žiūrovų lieka stovėti suspausti kaip sardinės...

Šiuo požiūriu tik nedaugelis išskirtinių statinių priartėja prie Didžiojo cirko. Pavyzdžiui, Pensilvanijos valstijos amerikietiškojo futbolo stadionas (107 000 sėdimųjų vietų), kriketo Melburne (100 000), Kalkutos stadionas (120 000), Teherano (90 000-100 000) ir pagaliau toks „monstras“ kaip „Rungrado May Day“ Šiaurės Korėjoje, naudojamas ir „neaprėpiamiems“ režimo suvažiavimams — oficialiai turėtų turėti 150 000 sėdimųjų vietų. Bet daugelis nelabai supranta, kaip jos buvo suskaičiuotos.

Net jei būtų tikslus, šis skaičius prilygtų tik „minimaliam“ Didžiojo cirko dydžiui.

Visa tai sakome, kad suprastume šio cirko išskirtinumą istorijoje. Šiandien niekas pasaulyje, kad ir turėdamas naujausias technologijas, geriausios kokybės plieną ir cementą, geriausius protus ir puikiausią programinę įrangą, nesugebėjo sukurti ko nors pranašesnio už Didįjį cirką.

Galbūt dėl to, kad nėra priežasties — į stadioną stebėti automobilių, žirgų lenktynių ar roko koncertų eina mažuma gyventojų. Nenaudinga statyti per didelius stadionus. Keturkinkių lenktynių imperinėje Romoje atveju taip nebuvo. Cirkas galėjo priimti kas septintą ar net kas ketvirtą sostinės gyventoją.

Čia matome visa savo didybe romėnų aistrą lenktynėms ir pastarųjų svarbą visuomenėje. Apie tai mažai kalbama, mes esame įsitikinę, kad tikrasis dėmesio centras buvo Koliziejus. Bet jei įvertintume pastarojo dydį („vos“ 50 000-70 000 žiūrovų), jo vaidmuo ir gladiatorių svarba romėno protui gerokai sumažės.

Nuotaikos tribūnose

Pro tūkstančius angų tribūnose, vomitoria39 (taip jos vadinamos dėl to, kaip žiūrovai plūsta į tribūnas...), pilasi nesibaigiantis žmonių srautas. Tarsi bundančiame skruzdėlyne.

Sekundė po sekundės saulės šviesa užpildo tribūnas, jos tekėjimą galima stebėti tarsi šviesos potvynį. Ir priešingai — šešėlio uždanga traukiasi ir dingsta lyg atidengiant paminklą pamažu nutraukiama drobė.

Tarp pirmosios eilės apačioje ir paskutinės viršuje yra 35 metrai, jų pakanka, kad žmonės, sėdintys tolimiausiose eilėse, sugebėtų atpažinti „svarbiuosius romėnus“, sėdėsiančius pirmosiose eilėse.

Vietų paskirstymas yra tikra romėnų visuomenės rentgeno nuotrauka. Apačioje sėdės senatoriai, vestalės, raitelių luomo nariai, svarbūs svečiai. Viršuje — liaudis.

Paskutines Didžiojo cirko eiles dengia ilga stoginė. Iš tikrųjų tai elegantiška dengta kolonada, einanti ratu kaip karūna, ji kiek primena ilgą šventyklą.

Deja, šis paskutinis žiedas pasirodė esąs tikras Achilo kulnas. Metams bėgant nelaimingi atsitikimai ir katastrofos, nutikusios viršutiniuose aukštuose, buvo siaubingos. Vienu atveju senovės liudininkai kalba apie daugiau nei 1100 žuvusiųjų. Kitu, valdant Dioklecianui, aukų būta net 13 000... Tikra hekatomba.

Iš kur į Didįjį cirką atkeliavo marmuras?

Dar daugelis sektorių neužimta, ir kiekvieną, pabandžiusį žvilgsniu perbėgti tribūnas, akina baltas marmuras. Šią akimirką cirkas, kaip palygino lenktynių aistruolis senolis, ką tik atsisėdęs šalia mūsų, yra „nuogas“ kaip besimaudanti Venera. Tikrai, grožiu ir baltumu primena termose matomas deivės marmurines statulas. Ir kaip Venera, pamažu „rengiasi“ žiūrovų tunikomis, audiniais ir spalvomis.

Stebint jos balčiausio akmens „odą“ natūralu užduoti klausimą — kas tiekė marmurą visoms tribūnoms, kolonoms, kapiteliams? Niekada to nesužinosime.

Tačiau žinome, kur gyveno bent jau vienas iš Didžiojo cirko marmuro tiekėjų. Archeologai rado jo namus Lunoje (dabar Lūnis), romėnų mieste Ligūrijos pakrantėje, netoli Specijos.

Šiandien iš šio miesto liko tik laukuose kyšantys tylūs griuvėsiai, lankomi pirmiausia užsienio turistų. Gaila, nes tai labai įdomi vieta su amfiteatro likučiais, forumu (kur neseniai buvo rastas auksinių monetų, paslėptų prieš mūšį su priešais, lobis) ir keliomis labai turtingų romėnų vilomis.

Ir būtent ant vienos iš šių vilų grindų archeologai aptiko mozaiką, vaizduojančią Didįjį cirką su visomis tribūnomis ir stoginėmis, matomą iš aukštai. Tai vienas iš labai retų mus pasiekusių cirko atvaizdų, taigi, jis labai vertingas jį tyrinėjantiems mokslininkams.

Vilos savininkas, beveik be abejonių, buvo marmuro didmenininkas (netoli yra garsiosios marmuro, naudoto ir Mikelandželo, skaldyklos) ir labai didžiavosi tuo, kad yra vienas iš pagrindinių cirko tiekėjų. Taip labai, kad tai pavaizdavo šioje mozaikoje. Tai nėra kas ypatinga — kiekvienas turtingas žmogus dažnai vaizduodavo mozaikose savo turtų šaltinį (prekyba vynu, gyvūnais Koliziejui ir taip toliau).

Kad parodytų savo galią, mėgdavo labai gražioje mozaikoje visiems pavaizduoti didį įvykį ar reginį, kurį „padovanojo“ bendruomenei. Jei buvo organizavę, pavyzdžiui, įspūdingą gladiatorių kovų arenoje dieną, mozaikoje vaizduodavo daugybę žaizdų, mirčių, paminėdavo garsių nugalėtojų vardus. Tai, kas mums atrodo žudynių scena (ar ant savo svetainės grindų norėtumėte vaizduoti žudančius žmones, kraujo dryžius, mirštančiuosius ir lavonus?), tais laikais buvo šeimos „medalis“, miestui iš savo kišenės nupirkta dovana, žinoma, tam, kad sulauktų pritarimo.

Žodžiu, taip atsirado visos tos gražios gladiatorių mozaikos, kurias matome muziejuose. Tas pats galioja ir vežimų lenktynėms. Be to, lenktynių, kurias dabar matysime, aprašymas pasisemtas iš tokių mozaikų, rastų kai kuriose vilose, pavyzdžiui, Sicilijos Pjaca Armerinoje. Išties, gali atrodyti keista, bet mūsų nepasiekė joks išsamus lenktynių Didžiajame cirke aprašymas. Tad būtent tokios akmeninės „nuotraukos“ (kartu su bareljefais, lempų papuošimais, sarkofagais ir taip toliau) leidžia mums suprasti, kaip vyko šios garsiosios vežimų lenktynės.

Imperatoriai ir minia Didžiajame cirke

Naujai dienai gimus, vis labiau kurtinamas minios triukšmas gatvėje persikėlė į tribūnas, jau nusėstas daugiaspalvės minios.

Įdomu tai, kad būtent šis sąmyšis pirmosiomis ryto valandomis sukėlė daugiau nei vieno imperatoriaus įniršį. Juk imperatorių rūmai stovi Palatine, šalia Didžiojo cirko. Lengva įsivaizduoti, kiek imperatorių buvo pažadinti prieš aušrą pasigirdus triukšmui ir minios šūksniams bei riksmams... Reakcija ne visuomet buvo „karališka“.

Pavyzdžiui, imperatorius Kaligula netgi įsakė savo kareiviams nutildyti ir išvaikyti žmones lazdomis. Viskas baigėsi tikromis skerdynėmis. Lazdomis, o gal susibūrusios minios spūstyje buvo nužudyta dešimtys vyrų, moterų ir daugelis raitelių luomo narių.

Kitas imperatorius, Heliogabalas, pažengė tiek toli, kad pasinaudojo priemone, taikyta apgulčių metu, savotiškomis „ašarinėmis dujomis“, bet daug pavojingesnėmis. Įsakė į minią mėtyti gyvates, galbūt amforose, taip susidarė spūstis, minioje buvo sutrypta daugybė žmonių.

Laikais, apie kuriuos kalbame, tokio pavojaus nekyla. Trajanas labai mylimas žmonių ir moka priversti save mylėti. Užuot įsikūręs pulvinar, didžiojoje imperatoriškoje tribūnoje, iškylančioje gana toli nuo publikos lyg maža šventykla, jis mėgsta sėdėti net tarp žiūrovų, kalbėtis su jais savo lotynų kalba su stipriu Iberijos akcentu, ir žmonės jaučia, kad jis yra vienas iš jų. Šiandien jo čia nėra, jis toli nuo Romos, rytuose. Bet Romos ir visos imperijos gyventojai jį myli ir jo — kaip jų šeimų ir jų namų gynėjo — buvimą labai jaučia. Jis suvokiamas kaip visuotinis pater familias, sugebantis, kaip ir buvo iš tikrųjų, išplėsti imperiją iki lig tol neregėtų ribų, suteikdamas jai galios ir turtų.

Prasideda reginys, sutinkame seną pažįstamą

Vietos dabar beveik visos užimtos. Netoli mūsų sėdi mažas ir storas ponas dvigubu pagurkliu, apžėlęs susivėlusiais neprižiūrėtos barzdos šeriais. Žvelgia į tribūnas priešais save kitoje cirko pusėje. Staiga pasisuka į mus ir ilgai stebi. Akivaizdžiai mėgina prisiminti, kur jau mus matė. Staiga jo akys nušvinta, ir jis šyptelėdamas linkteli. Ir mes jį netikėtai atpažįstame — tai tas durininkas iš insulae, kurioje buvome, kai praėjusį kartą lankėmės Romoje (knygoje „Viena diena senovės Romoje“). Jis dėvi tą pačią nešvarią tuniką, taip pat elgiasi. Trūksta tik gumbuotos alyvmedžio lazdos, kuria sprendžia nuomininkų ginčus ir nutraukia muštynes. Čia jos nereikės... Iš tos lazdos praėjusį kartą supratome, kad jis yra į nemalonę patekęs centurionas, susiradęs naują užsiėmimą. Per šiuos trejus metus nepasikeitė. Judesiai tokie pat griežti ir tvirti, bet šiandien jis ne tarnyboje, taigi, daug labiau prieinamas. Pasiūlo mums kiek vyno iš odinės gertuvės, paklausia, kaip sekasi kelionė po Romą... Šypsosi kaskart, kai mato mūsų susižavėjimą ir įkarštį pasakojant apie tai, kas jam atrodo banalu, — gladiatoriai Koliziejuje, termos, puotos, vergų turgūs...

Pašnekesys nutrūksta, nes reikia praleisti dvi jaunas moteris, kurių vietos kiek toliau. Jų stolae, ilgos tunikos, glamonėja pėdas. Praeidamos mums nusišypso, ir mus apgobia jų kvepalai, švieži ir svaiginantys. Vos prisėda, du jaunuoliai staiga užmezga su jomis pokalbį. Ir merginos atsako — iš pradžių, žinoma, jos kiek drovios, bet vėliau įsidrąsina.

Kad jos smalsios ir prieinamos, akivaizdu. Kitaip nebūtų taip pasikvėpinusios...

Ir nieko nuostabaus — nuo tada, kai vyrai ir moterys nesėdi atskirai, daugelis jaunuolių ateina čia būtent susitikti su merginomis.

Štai ir tas pats poetas Ovidijus savo garsiajame „Meilės mene“ tai pataria — Didysis cirkas yra viena iš geriausių vietų susipažinti ir suartėti su merginomis Romoje. Bet ne vienintelė, kaip pamatysime iš čia išėję. Atrasime, kur reikia eiti senovės Romoje norint nusičiupti merginą!

Bet užuominą mes matome už kelių metrų — tikrai, du jaunuoliai jau paklausė merginų, už kurią arklidę serga, apsimetė, kad ta ir jų mėgstamiausia... Jie elgiasi pagal tokį seną scenarijų, kad net durininkas centurionas žiūrėdamas į juos šypsosi, pamerkęs akį... Kadaise elgėsi lygiai taip pat... Taip prasideda merginimas Didžiajame cirke...

Iškilmingai įžengia pompa circensis40

Dabar saulė apšviečia visą cirką, trasa tobulai išlyginta, pora patarnautojų bėga užimti savo vietų. Tai paskutiniai potėpiai po ilgas dienas trukusio rengimosi. Dabar viskas paruošta. Publika gaudžia — jau keletą minučių skirtingos sirgalių grupuotės skanduoja garsiausių žirgų ir lenktynininkų vardus, taip pat ir šūkius, erzindamos viena kitą. Publika juokiasi. Neįtikėtina, kaip visa tai primena šiandienes futbolo stadionų tribūnas prieš rungtynes...

Lenktynių pradžia yra pati tikriausia iškilminga ceremonija, rengiama pagal tikslų protokolą. Galėtume ją palyginti su olimpiadų atidarymu.

Organizatorius, tai yra tas, kuris sumokėjo už šias lenktynes, įeis į trasą ilgos eisenos, prasidėjusios labai toli, net Kapitolijuje, priekyje. Kaip triumfo procesijoje žengiantis karvedys, apsuptas minios, pereis Forumą ir pasieks Didįjį cirką, kur apeis garbės ratą.

Mūsų ausis tikrai pasiekia plojimai iš išorės. Iš pradžių jie labai toli, bet vis garsėja, tai ženklas, kad eisena artėja prie pastato.

Staiga gaudžiant trimitams trasoje pasirodo eisena, ir 150 000 žiūrovų sprogsta pašėlusiu džiaugsmu. Tai neaprašoma akimirka, neįmanoma kalbėti, triukšmas neleidžia net galvoti. Visi įsmeigia žvilgsnį į didingą triumfo arką posūkio viduryje, kaip kalnas kylančią tarp tribūnų.

Tai, kad Didžiajame cirke „įterpta“ triumfo arka, gali atrodyti keista. Iš tikrųjų tai yra triumfo eisenų po karinių pergalių scenografijos dalis. Ji pastatyta Tito, ir yra vienas iš kertinių nugalėjusių karvedžių paradų taškų, kai jie įžengia į Romą — numatyta, kad jų kelias eis būtent per Didįjį cirką, kur juos sveikins minia, tada link Forumo ir Kapitolijaus, kur garbins Jupiterį. Žodžiu, eina priešinga kryptimi nei eisena, kuria dabar žavimės.

Pirmiausia pasirodo raiti vaikinai. Tai garsiausių Romos šeimų atžalos. Paskui juos jau pėsčiomis eina kiti jaunuoliai. Tuomet, skambant visuotiniams pritarimo šūksniams, pasirodo lenktynėse dalyvausiančios keturkinkės. Kiekvienas žiūrovas ieško savo numylėtinio, jį atpažinęs šaukia jo vardą. Visa publika pašokusi ant kojų, minia sveikina vežimus mostaguodama rankomis. Ovacijos šiuo metu kyla iki dangaus, jos girdimos visame mieste, jo priemiesčiuose ir toliau. Šimtai tūkstančių romėnų, užsiėmę savo kasdieniais darbais, pasuka galvą į cirko pusę. Akimirkai tarsi per stebuklą Didysis cirkas įeina į kiekvienus namus, į kiekvieną gatvę, į visus Romos imperijos sostinės protus.

Tai vadinamoji pompa circensis — mūsų stebima yra lygiai tokia pati kaip Augustui valdant Dionisijo Halikarnasiečio aprašytoji.

Dvi keturkinkės seka visus dienos lenktynėse dalyvausiančius atletus: lenktynininkai, besivaržysiantys jaunimo kategorijose, raiteliai, dalyvausiantys žirgų lenktynėse, net akrobatai, kurių pasirodymai linksmins tarp vienų lenktynių ir kitų.

Čia yra ir šokėjų bei muzikantų (su lyromis ir fleitomis) purpuriniais drabužiais. Už jų — būrys patarnautojų, nešančių dievybių statulas ir apeiginius daiktus.

Pagaliau, džiaugsmingai sveikinamas minios, į trasą išeina lenktynių sumanytojas ir organizatorius — lieknas, šviesiaplaukis vyras, jis stovi vežime, kurį tiksliau būtų vadinti keturkinke.

Išties, pagal tai, kiek žirgų traukia vežimą — du, trys, keturi — sakoma, kad tai dvikinkė, trikinkė, keturkinkė ir taip toliau. Lenktynėse yra buvę pakinkyta ir dešimt žirgų, net dvidešimt. Greičiau tai tiesiog pasipuikavimas — tokiais vežimais beveik neįmanoma lenktyniauti. Jie praktiškai nevaldomi.

Bolidai, komandos ir čempionai

Eisena iškilmingai suka trasa ratu — ilgas minutes riksmas kurtinamas. Dabar keturkinkės išsirikiuoja priešais, labai gerai matome lenktynininkus. Stebina jų, tarkim, „pilotų apranga“ — atrodo taip, lyg turėtų išvykti į karą.

Jie su odiniais šalmais, kūną gobia odinių juostų liemenė, ant kojų — apsaugos. Turi ir durklus. Kam viso to gali prireikti? Išgyventi...

Grėsmė mirti lenktynėse išties labai didelė. Neretai vežimas apsiverčia, o kristi labai skausminga — be kita ko, rizikuojama, kad sutryps iš paskos lekianti keturkinkė: šešiolika šuoliais lekiančių žirgų kanopų yra tikras smulkintuvas, galįs sutraiškyti kiekvieną vadeliotoją.

Bet labiausiai bijomasi kitos grėsmės — būti per visą areną tempiamam žirgų. Vadelės išties laikomos ne tik rankose, bet ir yra daugelį kartų apjuostos aplink kūną kaip diržas. Taip lenktynininkas gali pasinaudoti kūno mase palinkdamas į dešinę ar kairę, kad žirgus būtų galima valdyti su didesne jėga. Panašiai kaip buriuotojai, kai persilenkia per bortą.

Bet tai reiškia, kad vežimui apsivertus ar sulūžus, žirgai vadeliotoją išplėš iš vietos, nusineš ir nežinia kiek temps. Galiausiai jis bus nukankintas, jam gyvam bus nudirta oda. Tokiu atveju labai svarbu nupjauti odines vadeles durklu, kurį turi įkištą į liemenę... Bet ar pavyks? Daug lenktynininkų taip žuvo.

Vežimai labai skiriasi nuo to, kaip mes įsivaizduojame dviratį. Dviračiai iš filmo apie Beną Hurą ir daugelio kitų filmų niekada negalėtų čia važiuoti. Kodėl? Nes jie pernelyg sunkūs. Filmuose visada rodomi masyvūs modeliai, su aukšta atrama, idealiai tinkantys karvedžių triumfo eisenoms. Bet visiškai neįmanomi tokiose lenktynėse. Tai Holivudo klaida. Panašiai, jei mūsų palikuonys po dviejų tūkstančių metų įsivaizduotų, kad „Formulės 1“ lenktynėse dalyvauja gatvėmis važinėjantys „Ferrari“. Žinoma, tai greiti automobiliai, bet jie nieko bendra neturi su tais, kuriuos matome „Grand Prix“ lenktynėse — šie lengvi, aptakūs, žemi, sukurti taip, kad lenktynėse laimėtų kiekvieną šimtąją sekundės.

Tą patį galima pasakyti apie dviračius. Archeologai niekada nerado lenktyninio dviračio. Jų buvo nedaug, jie buvo per lengvi, kad išliktų amžius, be to, trumpaamžiai — po lenktynių išardomi, jeigu nesulūždavo. Lygiai kaip su „Formulės 1“ automobiliais — po dviejų tūkstančių metų bus suku rasti kokį nepaliestą. Būtent taip atsitiko archeologijoje — etruskų kapuose atrasta „paradinių“ dviračių (ar keturkinkių) likučių, bet niekada — romėnų lenktyninių.

Taigi kaip atrodė tie lenktyniniai? Kaip tik dabar važiuoja pro mus. Staigmena, bet jie visai ne tokie, kokių tikėjomės. „Atrama“ labai žema, lenktynininkui maždaug iki pusės šlaunų — tai tvirta medinis rėmas, prie kurio mazgais pririšta nuspalvinta ir išpuošta odinė apsauga. Ratai netikėtai maži — padėklo skersmens, ne daugiau. Be to, jie nėra vežimo viduryje, kaip filme „Benas Huras“, bet gerokai toliau, beveik gale, taigi vežimas priekyje „kabo“ — taip padaryta, kad svorio centras būtų žemai, o ratai posūkiuose laikytųsi sukibę su žeme.

Ar buvo komandos, kaip dabar „Ferrari“ „Williams“ „MacLaren“ ar „Lotus“?

Atsakymas — taip. Šiais laikais komandos yra keturios, jos vadinamos factiones. Lygiai kaip „Formulės 1“ lenktynėse, kai automobilis pirmiausia atpažįstamas iš spalvos, ir romėnų laikais komandos turi savas spalvas. Taigi, jos vadinamos tiesiog pagal jų spalvas — štai žalioji komanda (arba prasina), raudonoji (russata), baltoji (albata) ir mėlynoji (veneta). O vadeliotojai dėvi atitinkamos komandos spalvos aprangą, visai kaip „Formulės 1“ lenktynininkai.

Stebina ir žirgai. Jie visai nėra aukšti, dažnai nesiekia pusantro metro, mums būtų panašūs į ponius. Bet taip yra senovėje — žirgai žemi ir legionuose. Jie mažiau pavargsta, yra judresni raižytose vietovėse ir taip toliau. Žirgai, kaip jau sakėme, apskritai niekur nėra labai aukšti.

Labiausiai vertinamas žirgas yra „getulas“ tai yra berberų arklys iš Šiaurės Afrikos, tikriausiai mūsiškių arabų ristūnų pirmtakas. Bet labai vertinami ir žirgai iš Kapadokijos dabartinėje Turkijoje, iš Ispanijos ir Sicilijos.

Tarp pakinktų kabo bronziniai talismanai — tarp įprastų yra pusmėnulis į apačią nukreiptais smailiaisiais galais, vadinamoji lunula, tikras talismanas, naudotas ir romėnių.

„Muziejus“ kaip skiriamoji siena

Dabar pompa circensis išeina iš arenos išilgai ilgos skiriamosios sienos trasos viduryje, ji vadinama spina — siena padengta brangiu marmuru, daugiausia žalsvo atspalvio serpentinu. Ant jos stovi statulos, mažos šventyklos ir fontanai. Bet labiausiai stebina milžiniškas egiptietiškas 25,9 metro aukščio obeliskas. Jį Egipte pastatydino Ramzis II, o čia jis buvo atgabentas Augustui įsakius.

Pastebime ir prietaisą įveiktiems ratams skaičiuoti — primena pavėsinę, kurioje surikiuotos septynios paauksuotos delfinų statulos. Iš tolo panašu į milžinišką iešmą su krevetėmis. Kiekvieno rato pabaigoje vienas delfinas bus apverčiamas žemyn, o iš jo burnos pasipils vanduo. Taip visi arenoje galės suskaičiuoti, kiek ratų įveikta ir kiek dar liko. Vėliau vietoje delfinų bus naudojami septyni paauksuoti kiaušiniai, sulig kiekvienu ratu krintantys į baseiną.

Lenktynininkai turi įveikti septynis ratus prieš laikrodžio rodyklę. Iš viso tai sudaro apie penkis kilometrus. Juos nuvažiuoti užtrunka kiek mažiau nei dešimt minučių.

Eisena pradingo už starto vartų. Dabar viskas parengta lenktynėms.

Didžiosios lenktynės

Dabar lenktynės uždega cirką. Čia būta įspūdingų susidūrimų, pergalių ir staigmenų. Programoje numatytos net dvidešimt ketverios lenktynės, tarp jų — gebėjimų demonstravimas, akrobatai ant žirgų (jiems labai plojama), skirtingų lenktynių nugalėtojų dvikovos.

Kitais laikais, pavyzdžiui, valdant Vespasianui ir Titui, lenktynių būta ir keturiasdešimt aštuonerios, o valdant Domicianui — net šimtas, tai byloja apie romėnų aistrą žirgams.

Pranešėjo balsas tęsiamai skelbia įvairias lenktynes. Daugelis žiūrovų tuo metu pakilo, sugrįžo su užkandžiu ar išėjo. Bet mūsų atsektas susilažinęs vyras nepajudėjo, jis sustingęs stebi visas lenktynes, nervingai laukdamas Sagitos pasirodymo. Dabar jau tuoj.

Iki šiol varžėsi dvikinkės ir trikinkės, raiteliai, net buvo keista rungtis, susidedanti iš rato keturkinkėje, o kirtus finišo liniją reikia nulipti ir bėgte įveikti dar kelis ratus.

Ši rungtis, vadinama pedibus ad quadrigam41, yra senovinis mūsų triatlono atitikmuo. Jei žiūrėdami per televiziją triatlono varžybas (ypač — „geležinių žmonių“), kai sportininkai iki pat jėgų netekimo plaukia, važiuoja dviračiu, o paskui ilgus kilometrus bėga, pagalvojote apie moderniųjų laikų, kai vyrauja sporto klubų ir papildų mada, keistumą, pedibus ad quadrigam varžybos padės suprasti, kad visa tai sumanyta gerokai seniau... Ir dar vienas mūsų ir romėnų pasaulio panašumas — varžybos, kai derinama ratuota transporto priemonė ir kojų raumenų jėga (plaukimo nėra, kadangi romėnų laikais plaukti beveik niekas nemoka...).

Mūsiškis centurionas durininkas kurį laiką stebi vyrą, viską supranta, pasisuka į mus purtydamas galvą: „Dar vienas apsėstas lažybų, a?“

Nespėja pabaigti sakinio, kai vėl nuskardėję trimitai mūsų vyriškį priverčia pašokti ant kojų. Dabar! Pranešėjo balsas (jų turbūt yra daugiau nei vienas įvairiose cirko vietose, turint galvoje jo dydį) paskelbia keturkinkių lenktynių pradžią. Visi žiūrovai labiausiai laukė šios akimirkos, ir žinią jie pasitinka kurtinamu šauksmu. Daugelis pašoka ant kojų.

Visi įsmeigia žvilgsnį į Didžiojo cirko gilumą, kur po žemo ir ilgo statinio arkomis išrikiuotos starto dėžės, carceres.

Tarnautojai išlygino trasą tempdami sunkius demblius. Kreida paženklino starto liniją. Užpiltos į tūkstančius gabalėlių subyrėjusių vežimų išraustos duobės. Lenktynininko kraujo dėmė dar raudonuoja ant spina marmurinės plokštės. Niekas neturėjo laiko jos nuplauti. Dabar visas dėmesys sutelktas į tuos medinius po kelių minučių atsiversiančius vartus.

„Dėžėje“ viskas paruošta

Šią akimirką už vartų lenktynininkai rengiasi. Tai visai atskiras pasaulis. Čia didelė erdvė, kur karštligiškai verda beprotiška veikla. Skuba arklininkai, greitu žingsniu vesdami už pavadžių arklius, keturkinkės tuoj užims savo vietas. Kitos sustojusios laukia. Vienoje vietoje lenktynininkas dedasi odinį šalmą, kiek toliau kitas jau kelintą kartą klausosi, kaip jo vyresnysis pasakoja, kokia bus komandos lenktynių strategija. Kaip ir „Formulėje 1“, įvairūs techniniai darbuotojai tikrina paskutines įrangos detales — vieni žiūri, kad diržai ir pavadžiai būtų gerai pritvirtinti, kiti pakelia vežimą ir suka ratą tikrindami, ar nekliba ir juda be trinties.

Dvi keturkinkės juda viena priešais kitą, išsigandę žirgai priverčia žmones paplušėti, kad vežimai prasilenktų. Šių žirgai įsitempę, o daugelis kitų, pririštų prie labai ilgos sienos, itin ramūs. Tai atsarginiai žirgai.

Kiekviena komanda turi turėti dešimtis žirgų įvairioms lenktynėms, įskaitant keletą „atsarginių“ sužeistiems pakeisti. Turi ir gausų būrį patarnautojų, pasirengusių pataisyti, pakeisti, pritvirtinti kiekvieną keturkinkės detalę, prižiūrinčių žirgus ir lenktynininkus taip, kad visa tai paverstų pergalės mašina.

Raktinis asmuo yra morator — tai arklininkas, besirūpinantis žaidynėmis, ramina arklius, juos glosto, net miega su jais. Šioje vietoje juos atpažinti labai lengva, nes yra visuomet šalia žirgų, iki pat paskutinės akimirkos jie kiloja jų kojas ir tikrina kanopas (tai esminė detalė, kadangi pasagos dar nežinomos) arba suima keturkojo snukį ir šnibžda jam drąsinamus žodžius. Jiems žirgai yra kaip vaikai.

Mūsų dėmesį patraukia vyras su daugybe auksinių žiedų, apsirengęs prašmatniais drabužiais, paskui jį seka bendradarbių palyda. Jis linksminasi kalbėdamas su lenktynininku, o šis jo klausosi nulenkęs galvą ir rankoje laikydamas šalmą, taip rodydamas pagarbą.

Tai dominus factionis, šeimininkas. Kiekviena komanda turi tokį. Galėtume jį palyginti su futbolo ar „Fomulės 1“ komandos prezidentu. Tai žmogus, pripratęs valdyti pinigus (šiandien jį apibūdintume kaip gabų verslininką), turintis didelių interesų, kaip užsimena Fikas Meijeris savo „Beno Huro pasaulyje“. Be to, kad tvirtai laiko savo komandos vadžias, jis dar sugeba spustelėti lenktynių organizatorius, išreikalaudamas didelių pinigų už komandos dalyvavimą. Bet tai tik vienas iš susitarimų, sudaromų lenktynėse. Yra dar daugybė „slaptų“, į kuriuos įtraukti lenktynininkai ir komandos nariai.

Taisyklės, combine ir slapti susitarimai

Išties, prieš pasileidžiant keturkinkėms, vyksta kitos „lenktynės“, kurių niekas nemato. Tai combine, tai yra slapti susitarimai ir sąjungos, kad laimėtų lenktynininkas ar komanda... Arba atvirkščiai — kad kokia kita nelaimėtų.

Visa tai labai primena Sienos Palio lenktynių atmosferą — ir čia kontrados42 smarkiai varžosi, kaip ir sirgaliai. Ir čia nematomi susitarimai persipina ir išyra paskutinėmis sekundėmis. O cirko publika tai žino. Žino, kad yra apgavysčių, išdavysčių, parsiduodančių varžovų ir kitų, apsimetančių, jog parsiduoda, kad vėliau padėtų daugiau pasiūliusiems priešininkams... Ir visa tai lenktynes paverčia dar labiau jaudinančiomis.

Iš tikrųjų trasoje lenktynininkai bus negailestingi. Sveikinamas bet koks nešvarus žaidimas — pastumti varžovą, kad susitrėkštų į sieną, nėra prasižengimas, priešingai — visi to laukia. Bet garsieji „graikiški“ ratai iš „Beno Huro“ filmo, kur stebulėse įtaisyti ašmenys, kapojantys varžovų ratus, — dar viena Holivudo išmonė.

Kad būtų išvengta susidūrimų nuo pat pradžių, starto tvarka parenkama taikant paprastą sistemą, panašią į mūsų loteriją. Traukiami savotiški komandų spalvų kamuoliukai, taip sudaromas starto tinklelis.

Prasideda lenktynės

Jau tuoj. Tuoj magistratas, lenktynių organizatorius, duos ženklą pradėti lenktynes. Kai jis apsivilkęs violetine toga pasirodo specialioje tribūnoje virš starto vartų, publika ima rėkti dar garsiau. Starto signalas bus balta drobė (mappa) — ją išvynios ir paleis kristi.

Tuo metu starto vietą riksmai pasiekia prislopinti, kaip saulės spinduliai, besiskverbiantys pro vartų grotas ir neįprastu šviesos ir šešėlių žaismu krintantys ant žirgų ir jų vadeliotojų. Kiekvienas lenktynininkas kaip kalaviją laiko aukštai iškeltą rimbą, jie pasirengę staigiai juo kirsti arkliams startavus. Neatitraukia akių nuo tarnautojo, atidarysiančio vartus — morator, pagrindinio kiekvienos komandos veikėjo: geras startas priklausys nuo jo įgūdžių ir laiko pojūčio. Ant lenktynininkų kaktų žėri prakaito lašai.

Žirgai irgi nervinasi ir prunkščia, purto galvas, kanopomis kasa žemę.

Keli metrai virš jų papuoštų karčių magistrato ranka ištiesta į priekį, o minios riaumojimas dar garsesnis ir skamba lyg būgno dūžiai. Akimirką viskas, regis, sustoja.

Paskui staiga baltos drobės blyksnis, paleistas jo rankų, ir visas cirkas sprogsta. Per sekundės dalį tarnautojai prie vartų atblokuoja užsklandas ir vartai ūmiai plačiai atsiveria. Lyg įtrūkus ir griuvus užtvankai akinamos šviesos banga užlieja žirgus ir lenktynininkus. Jie užsimerkia, visa gerkle rėkia ir staigiais kirčiais čaižo orą. Vežimai pajuda ir pradingsta šviesoje. Arena juos prarijo.

Publika mato žirgus išlekiant iš arkų, akimirką primena sprogimą, „iššaunantį“ iš vartų spalvotų vežimų liepsnas. Stadionas ekstazėje. Visi stengiasi įžiūrėti, kas bus toliausiai pirmuosiuose metruose. Svarbu į pirmą posūkį atlėkti geroje padėtyje. Iš tikrųjų varžovus iš pradžių uždrausta lenkti, pirmoje lenktynių dalyje reikia likti tame pačiame takelyje. Paskui viskas įmanoma, kad nugalėtum...

Susilažinęs vyriškis pašoko ir rėkia ragindamas savo mėlynosios komandos keturkinkę. Pradėjo gerai, bet nėra pirma, nėra ir pagrindinėje grupėje, o štai raudonoji komanda pirmojoje tiesėje rizikuoja priekyje laikyti du iš trijų savo vežimų. Tai neblogas bandymas pasiekti pergalę, jeigu pasiseks komandinis žaidimas, bet niekad negali pasakyti... Kiekviena frakcija iš tikrųjų į lauką išleidžia tris vežimus, „pagrindinis“ bus kitų dviejų „saugomas“, jie sukels „spūstis“ ar bandys pargriauti varžovus...

Šią akimirką dvylika keturkinkių lekia tiesiąja link pirmojo posūkio. Akivaizdu, kad visiems posūkyje nebus vietos, bet niekas nepasiduoda ir publika nujaučia, kad susidūrimas neišvengiamas. Tai supranta ir centurionas, jis žiūri išplėtęs akis.

Pasiekus posūkį, pirmiesiems dviem vežimams (raudoniems), rėkiant tribūnose susibūrusiai miniai, pavyksta užimti geriausias pozicijas.

Iš karto paskui pasirodo trys keturkinkės, jos bergždžiai bando prasisprausti pro sieną, kad geriau pasuktų. Vidinėje pusėje lekia raudona, rodos, ji turi gerų galimybių, bet žalioji ją spaudžia prie sienos bandydama „uždusinti“ jos polėkį ir desperatiškomis pastangomis jai užkerta kelią per kelis metrus nuo posūkio. Žirgai prasiskiria, galbūt jie pirmieji suprato, kad tragedija neišvengiama. Esantys arčiausiai sienos nusigąsta ir šoka ant žaliųjų keturkinkės. Akimirkai žirgai susipainioja, negalima suprasti, kuris kurio vežimo. Iš šios raizgalynės staiga vienas vežimas sulaužyta iena iškyla stačias. Jis raudonosios komandos. Publika aiškiai mato lenktynininką, beviltiškai įsikibusį į vežimo rėmą, jo veidas iškreiptas siaubo, paskui kaip jūroje skęstantis laivas dingsta žirgų kūnų verpete.

Dideliu greičiu sukibę vežimai bei gyvuliai ir toliau lekia mirtinose lenktynėse. Žaliasis lenktynininkas nesugeba išsilaisvinti iš gniaužtų, jo vežimas tempiamas įstrižai, jis rėžia gilų griovį vieninteliu ant žemės esančiu ratu, kitas lėtai sukasi ore. Visi stovi, supranta, kad dabar kažkas atsitiks. Supranta ir pats lenktynininkas, įnirtingai bandantis durklu perpjauti vadeles. Viskas atsitinka žaibiškai: į žemę besiremiantis ratas, laikantis visą vežimo svorį, sausai traškėdamas pasiduoda, keturkinkė dunksteli į žemę ir kelis kartus apsiverčia. Žaliasis lenktynininkas, sutraiškytas savo vežimo, nejudėdamas guli ant žemės.

Kitos keturkinkės sugeba išvengti susidūrimo. Lenktynininkai nė nežvilgteli į ant žemės gulintį kolegą. Tai dalis rizikos. Galvoja tik apie lenktynes. Visi įveikia pirmą posūkį be incidentų ir pradeda antrą tiesiąją atkarpą. Sirgaliai pašėlę.

Atkreipkime dėmesį į vieną įdomybę. Kiekvienas lenktynininkas vežime stovi, bet ne taip, kaip matome „Bene Hure“. Filmo veikėjai stovi priekyje, laikydami rankose vadeles — lyg pasilenkę iš balkono purtytų paklodę. Iš tikrųjų jie stovi gerokai arčiau galo ir jų laikysena primena banglentininko, bandančio išlaikyti pusiausvyrą — viena koja priekyje, kita atitraukta. Būtinybė valdyti vadeles visu kūnu jį priverčia stovėti įvairiomis pozomis, žiūrint sulėtintai panašiai atrodo smūgių vengiantis boksininkas.

Dabar tiesiojoje vežimų greitis pasiekia septyniasdešimt kilometrų per valandą. Nuostabus greitis. Neretai ratų stebulės įkaista ir prireikia „garažo technikų“ (sparsores), stovinčių prie tiesiosios su kūgio formos kibirais ir amforomis ir pilančių vandenį ant vežimų ratų — taip juos vėsina, neišvengiamai kliūva ir lenktynininkams.

Posūkyje greitis sumažėja, bet vis dar lieka apie trisdešimt-keturiasdešimt kilometrų per valandą. Išties būtent posūkyje nutinka šiurpiausi incidentai. Visi tai žino. Dabar vežimai artėja prie posūkio, ratais keldami smėlio fontanėlius. Kiekvienas vadeliotojas palinksta į vidinę pusę, kaip tai daro lenktynių motociklininkas, kai „slysta“ nuo balno šono.

Maži ratai leidžia pasukti mažu spinduliu, kadangi vežimo svorio centras yra žemai — beveik kaip „Formulės 1“ bolidų. Bet tikroji paslaptis, norint gerai pasukti, yra žirgai. Ir tai labai gerai matome.

Keturi žirgai nėra vienodi, jų savybės skirtingos. Kraštiniai (vadinamieji funales) yra tikrasis keturkinkės vairas. Vidinės pusės kraštinis žirgas turi sugebėti įveikti posūkį kuo mažesniu spinduliu. O išorinės turi bėgti daug daugiau metrų ir tai turi daryti tobulai lygiuodamas su kitais. Tam reikia treniruotis metų metus. Kartais žirgai atgabenami iš tolimų provincijų ir būna stebimi įvairių arklidžių ekspertų, lygiai kaip šiandien tolimų šalių futbolininkai.

Kirčiai per varžovų žirgų akis

Mūsų dėmesį patraukia publikos riaumojimas. Du pagrindinės grupės vežimai susiliečia ir ima stumdyti vienas kitą. Vienas lenktynininkas plaka varžovo arklius. Tai leidžiama. Vienintelė taisyklė — negalima smogti varžovui... Lenktyniaujančių komandų veterinarai turi net keturiolika skirtingų tepalų vien botago pažeistoms žirgų akims gydyti.

Žirgai mokyti nesiblaškyti, bet botagu mosuojantis lenktynininkas pastebėjo, kad kraštinis jo varžovo žirgas nervingas, ir toliau jį aršiai plaką. Kol gyvulys žingteli šonan, dėl to prieš pat posūkį sulėtina ir visa keturkinkė išyra. Dabar nevaldomas pačiame svarbiausiame trasos taške vežimas išlekia iš savo trajektorijos. Per akimirką apsiverčia, visi žirgai virsta arba „sėda“ ir susiduria su atlekiančia kita keturkinke. Kitos turi staiga prilaikyti ir sumažinti spartą.

Susidūrimą sukėlęs lenktynininkas neatsispiria pagundai ir atsigręžia pažiūrėti į savo sukeltą chaosą. Šypsosi ir rėkia, kol žirgų vežimų ir žmonių krūva pradingsta už posūkio. Bet šios išsiblaškymo sekundės jam lemtingos. Prieš jį staiga išnyra pirmojo vežimo, sudaužyto lenktynių pradžioje, likučiai. Patarnautojai nespėjo laiku pašalinti duženų. Susidūrimas neišvengiamas. Žmonės pašoka ant kojų ir lydi smūgį ilgu riaumojimu. Žirgai peršoka sudaužytos keturkinkės likučius, bet vežimas į juos rėžiasi visa jėga — siaubo apimtas lenktynininkas įsitveria vežimo rėmo. Priešais tūkstančių žiūrovų akis vežimas sustoja nuo smūgio. Įspūdingas trenksmas. Vežimas perskyla perpus, lyg būtų sausa pliauska. Garsas pasiekia net tribūnas. Lenktynininkas lekia iš vežimo, ištrauktas savo keturių žirgų, nesuvokusių, kad atsitiko tragedija, o pajutę, kad svorio gerokai mažiau, jie tik paspartina žingsnį. Lenktynininkas tempiamas trasa, jis sukelia dulkių debesį. Beviltiškai ranka bando pasiekti durklą, bet neįstengia jo rasti. Kas metrą jis vis labiau žalojamas, o žirgai nestoja. Taip jis nutempiamas visa tiesiąja, posūkyje kelis kartus persiverčia, nukritęs šalmas trenkiasi į išorinę sieną. Žirgai toliau lekia antrąja tiesiąja, juos patarnautojai sustabdo tik tuomet, kai atsiduria priešais jų lenktynininko sukelto susidūrimo duženas. O jisai nebejuda. Prarado sąmonę.

Pro šoninius vartus (nuspalvintus keturių komandų spalvomis) išbėga keli žmonės su neštuvais. Nėra laiko bandyti jį gaivinti — atlekia kitos keturkinkės. Užkelia jį ant neštuvų. Kruvinas ir žemėtas kūnas nejuda. Nešant jį šalin, viena ranka tabaluoja. Išgyvens? Nežinome. Viena yra aišku — jo karjera tikriausiai baigta.

Iš viso to sužinojome, kad kilus incidentams (jie vadinasi, tik pagalvokite, naufragium43, galbūt dėl trasoje besimėtančių likučių, panašių į laivo duženas) niekas nenutraukia lenktynių — trasos patarnautojai įbėga padėti sužeistiesiems ir pašalinti nuolaužų... Bet turi paskubėti, nes niekas nesulėtina greičio.

Dvikova dėl pergalės

Skaičiuojantis ratus patarnautojas apverčia priešpaskutinį delfiną. Daugiau varžybose niekas nesusidūrė. Dabar lenktynių priekyje liko tik du raudoni vežimai. Didžioji grupė subyrėjo. O Sagitos su kitais trim arkliais traukiamas mėlynas vežimas beveik visą laiką buvo paskutinis, keldamas nerimą susilažinusiam vyriškiui. Jis sėdi tylus, beveik suakmenėjęs. Gal lažybų tarpininko žvilgsnis sakė tiesą — Sagitos karjera baigiasi, ką gali nuveikti toks žirgas. Bet prieš porą ratų jo vežimas ėmė įspūdingai vytis varžovus. Mėlynųjų lenktynininkas buvo pristabdęs savo žirgus, dabar, kai jie dar turi jėgų, ragina juos pamėginti veržtis. Tai dažnai Didžiajame cirke taikoma taktika. Visa publika tai žino ir kiekvieną lenkimą palydi vieningu riksmu. Dabar mėlynasis vežimas priverčia sulėtinti baltąjį ir jį aplenkia. Vis labiau artėja prie priešakyje lekiančių raudonųjų.

Iš starto „dėžės“ pasirodo raitelis. Jis raudonosios komandos spalvų. Išties per kai kurias lenktynes komandos gali įleisti raitelius (hortatores), kurie prijoja prie savo vežimų ir juos informuoja, kur yra varžovai... Panašiai kaip dviračių lenktynėse palydos automobiliai arba iš garažo rodomos kortelės vykstant „Formulei 1“.

Netrukus raitelis pasiveja du raudonus vežimus, dabar esančius prie trasos pradžios. Šaukia jiems komandos nurodymus — mėlynasis vežimas neišvengiamai pasivys, reikia žaisti komanda ir nepraleisti jo. Raitelis palieka pirmaujančią grupelę ir grįžta į „dėžę“.

Mėlynasis vežimas dabar pasivijo antroje vietoje lekiantį raudoną vežimą. Kaskart, kai pabando lenkti, kitas jam užkerta kelią. Ši dvikova įaudrina žmones. Bet pasiekęs posūkį raudonasis vežimas suklysta. Mėlynasis lenktynininkas turi didžiulę patirtį, jis apsimeta, kad lenks iš išorinės pusės, taip priverčia varžovą pasukti į tą pusę. Tada staiga pasuka ir „įslysta“ į vidinę posūkio dalį. Abu vežimai lekia posūkiu vienas šalia kito aplinkui meta. Bet galiausiai mėlynasis išsiveržia į priekį. Publika pašėlsta. Susilažinęs vyras pašoka ir išplėtęs akis rėkia. Centurionas šypsosi ir lieka ramus.

Dabar atmosfera lenktynėse visai įkaista. Visas cirkas, skanduodamas dviejų komandų vardus, stebi dvikovą. Mėlynasis lenktynininkas pradeda vytis ir vis labiau artėja prie pirmaujančio vežimo. Priekyje esantis raudonasis dar daug atitrūkęs, bet jis negali matyti varžovo, todėl kartkartėmis nervingai gręžiojasi. Jie abu patyrę lenktynininkai, ir tai kelia publikos įkarštį.

Keturkinkes pravažiuojant palydi riksmų šleifas. Daugelis pašoka, sukurdami tikrą „bangą“, nuvilnijančią tribūnomis. Bet ne visi serga vienodai. Kai vežimai dingsta už posūkio, spina juos kaskart paslepia nuo žiūrovų, esančių priešingoje pusėje. Jie ilgai jų nemato. Ir tai, kaip sakė senovėje, tik padidina laukimo įkarštį — kai vežimai išnyra iš kito posūkio, pusė cirko sprogsta riaumojimu, o kita pusė nutyla.

Drama iki paskutinio posūkio

Sagita yra keturkinkes išoriniame krašte. Taigi kiekviename posūkyje turi nubėgti daugiau metrų negu kiti vežimo žirgai, bet tai daro įspūdingai lengvai. Jo karčiai, papuošti mėlynais mazgeliais ir kaspinėliais, sulig kiekvienu šuoliu plevėsuoja kaip vėliava. Publika juo žavisi, tai nuostabus žirgas pačioje brandoje. Veržliai šuoliais traukia keturkinkę kiekviename posūkyje puikia kreive ir tobulai išbėga į tiesiąją. Jis vienovėje su mėlynuoju vadeliotoju, žmogus ir gyvūnas instinktyviai supranta vienas kitą. Publika mėgsta lenktynėse tokius „pasivijimus“ ir dabar serga už šį vežimą, nors prieš startą niekas jo neįvertino.

Laikas suvesti sąskaitas. Paskutinis delfinas apverstas. Iš jo galvos teka raudona vandens srovė — taip paženklinama, kad prasidėjo paskutinis ratas. Du vežimai vis labiau artėja, jie jau beveik pasiekė priešpaskutinį posūkį. Mėlynasis lenktynininkas vėl bando aplenkti iš išorės, kad varžovas atsitrauktų nuo sienos, ir paskui prasmukti pro jį vidine puse. Bet raudonasis manevrą perpranta ir į spąstus nepakliūva. Lieka prikibęs prie sienos ir kiek paspartina, kad priverstų varžovą išsukti iš trajektorijos ir įlėkti į posūkį tiesiai. Ir jis — senas lapinas.

Bet mėlynasis turi idėją — posūkyje kiek įmanoma nutolti ir pabandyti aplenkti iš išorės. Žinoma, tai reiškia, kad reikės važiuoti gerokai daugiau metrų, bet jo žirgai dar turi daug jėgų. Staiga abi keturkinkės atsiduria viena šalia kitos — prasideda posūkis. Visi žiūrovai vėl staiga pašoka.

Sagita instinktyviai supranta, ką turi padaryti. Šuoliuoja dar greičiau, neįmanomomis pastangomis dar pailgina žingsnį, kad liktų vienoje linijoje su kitais. Visą posūkį du vežimai lieka greta vienas kito. Ratai liečiasi. Žirgai kliudo vienas kitą. Jie taip arti, kad kai dvi keturkinkės išnyra iš už paskutinio posūkio, atrodo, jog tai viena, o ją tempia aštuoni žirgai.

Bet čia jų laukia nemaloni staigmena. Kova grupės gale baigėsi susidūrimu. Du vežimai apsivertė, laksto susipainioję ir išsigandę žirgai. Vieno lūžusi koja. Nė vieno tarnautojo prie naufragium vietos dar nėra. Tik vienas lenktynininkas (baltasis) stengiasi juos nuraminti. Kitas, iš mėlynosios komandos, be sąmonės guli ant žemės. Kilsteli ir papurto galvą. Atsigauna. Bet smėlio ir skausmo pilnomis akimis pamato link jo lekiančias dvi keturkinkes. Laiko jam užtenka tik užsidengti rankomis šalmą. Mėlynasis lenktynininkas atpažįsta komandos draugą ir trūkteli vadeles su tokia jėga, kad Sagita sudejuoja. Bet paklūsta. Vežimas per plauką aplenkia ant žemės gulintį žmogų.

O raudonasis skrupulų neturi. Staiga išvysta priešais atsiveriančią erdvę — tai netikėta galimybė. Publika mato, kaip jis čaižo savo žirgus, ir nustėrusi stebi tragediją. Gulintį lenktynininką sutrypia žirgai. Raudonasis vežimas, pervažiuodamas jo kūną pašoka. Ir lekia toliau, palikęs sutraiškytą žmogų, jam puola padėti kolega iš baltosios komandos. Priklaupia ir kilstelėjęs nuima šalmą. Jo veidas — kruvina kaukė. Bet jis dar gyvas.

Visa publika švilpia ir protestuoja, tik raudonosios komandos sirgaliai džiūgauja. Jų vežimas vėl tvirtai lekia pirmas.

Visi mėlynųjų sirgaliai šaukia iš nevilties, susilažinęs vyras atsisėda sutrikusiu žvilgsniu. O centurionas atsistoja ir visa gerkle keikia raudonąjį lenktynininką.

Ir štai dabar Sagita padaro stebuklą. Paspartina žingsnį ir priverčia kitus žirgus padaryti tą patį — aistringai kovodamas mėlynasis vežimas pasiveja raudonąjį. Kai susilygina, Sagita truputį „spusteli“ varžovus link sienos. Mėlynasis lenktynininkas akimirksniu supranta žirgo strategiją ir tempdamas vadeles jam padeda. Veiksmas pavyksta, raudonasis vežimas brėžia marmurinę sieną, ratas užlekia ant jos paviršiaus.

„Jei taip lėks toliau, apsivers!“ — šaukia džiūgaudamas centurionas. Raudonasis lenktynininkas pristabdo, kad išlygintų savo vežimą ir išvengtų tragedijos.

Dabar keturkinkės lygiuoja savo paskutiniame skrydyje.

Abu varžovai čaižo žirgus, bet smūgių negirdėti dėl sirgalių tribūnose keliamo triukšmo. Pašėlusi publika stovi. Liko keli šimtai metrų. Raudonasis lenktynininkas išmėgina paskutinį būdą — kerta mėlynosios keturkinkės arkliams. Taiko į artimiausio žirgo akis. Smogia keletą kartų, bet žirgas nepasiduoda, o supykęs Sagita dar paspartina šuolius. Patraukdamas paskui visą keturkinkę, ir ši pamažu aplenkia raudonąją.

Raudonasis lenktynininkas supranta, kad pergalė slysta jam iš rankų, ir pradeda iš visų jėgų daužyti savo kolegą. Aršūs smūgiai prakerta odą ir net įdreskia šalmą. Visas cirkas šaukia ir protestuoja...

Kaip išprotėję meteorai, du bolidai lekia priešais imperatoriškąją tribūną.

Nedaug liko. Visai nedaug. Tik keli metrai... Ir jie kerta finišo liniją.

Pirmoji tai padarė mėlynoji keturkinkė. Nedaug, bet pastebimai. Galbūt būtent Sagita ją kirto pirmasis...

Publika išprotėjusi, susilažinęs vyras rėkia, džiūgauja, vienam po kito dėkoja dievams, apkabina visus, įskaitant centurioną, kuris lieka šaltas ir griežtai nuo jo išsisuka. Didysis cirkas atrodo lyg viena gyva būtybė — šaukia, pulsuoja, džiūgauja. Kai kiuriuose sektoriuose sirgalių grupės pasileidžia muštis. Jie kaip šiuolaikiniai chuliganai, kurių susidūrimai sukelia neįtikėtinai aršias riaušes. Valdžia daro, ką gali, kad užbėgtų tam už akių, bet, kaip ir dabar, sunku įveikti šiuos neramumus, dažnai virstančius kautynėmis, kuriose ne vienas sužeidžiamas ir net mirtinai nuduriamas.

Pelnytas apdovanojimas sestercijais

O arenoje visai kitokia atmosfera. Išbėgusi visa mėlynoji komanda dabar švenčia su nugalėtoju. Arklininkai iškinko žirgus ir juos glosto. Lenktynininkas nusiima šalmą, švyti džiaugsmu ir niekinamai žiūri į raudonąją keturkinkę, kuri apgailėtinai išvažiuoja iš arenos ir dingsta po starto arkomis, iš kur neseniai pasirodė tokia tikra savo pergale.

Atsakingieji už lenktynes skrupulingai pažymi jų rezultatus ir šalia mėlynojo lenktynininko vardo prirašo erupit et vicit, tai yra „nugalėjo išsiveržęs per plauką“. Kiekviena pergalė trumpai, bet aiškiai aprašoma, kad liktų metraščiuose palikuonims: successit et vicit („ilgai buvo gale, bet pagaliau aplenkė pirmaujančius ir nugalėjo“) arba occupavit et vicit („iššoko į priekį nuo pradžių ir liko pirmas iki pergalės“).

Kas dabar bus su nugalėtoju? Nėra pakylų, apdovanojamas tik pirmasis. Antrąjį pamiršta, nors ir jis gauna nedidelę premiją.

Plojant miniai nugalėtojas dabar turi apsukti garbės ratą. Lenktynininkui tai, ko gero, gražiausia pergalė karjeroje. Kaip įprasta, joja labiausiai nusipelniusiu žirgu, dažniausiai kraštiniu. Žinoma, pasirenka Sagitą.

Netrukus žirgas su raiteliu vėl pasirodo trasoje, o publika meta jiems gėles, mėlynos spalvos skudurėlius, gieda choru ir šaukia lenktynininko arba žirgo vardą. Susilažinęs vyriškis rauda. Tai emocijos, kurių jis neįstengia sulaikyti — dabar galės į kišenę įsidėti milžinišką sumą, tokios dar niekada nematė savo gyvenime.

Už raitelio nugaros patarnautojai jau tvarko trasą kitoms lenktynėms. Užpila duobes, lygina areną dideliais dembliais, renka vežimų nuolaužas, galinčias sužeisti žirgus...

Trasos dirvos sudėties tiksliai nežinome. Vienintelis tyrimas buvo atliktas filmui „Benas Huras“. Juk suplūktos žemės trasa keltų per daug dulkių. Po daugelio bandymų buvo rastas geriausias sprendimas — keli sluoksniai žvyro, apačioje stambesnio, o aukštyn vis smulkesnio, kol viskas užpilama smėliu. Tačiau kokia iš tikrųjų buvo Didžiojo cirko trasa? Atsakymas į šią mažą paslaptį slypi aštuonių metrų gylyje po dabartiniu paviršiumi, kur vaikštinėja turistai ar bėgioja ristelės mėgėjai. Gręžiniai parodė, jog dugne yra stambių keraminių nuolaužų, kad nutekėtų lietaus vanduo, antraip jis trasą paverstų pelke. Kylant — sluoksniai vis smulkėjančių keraminių duženų. Iš esmės tokia sluoksninė struktūra labai primena romėnų taikytą tiesiant kelius. Cirko trasa greičiausiai yra tokios patirties dukra.

Dabar raitas lenktynininkas baigė garbės ratą ir sustoja prie finišo. Jo dešinėje — pulvinar, kur, kai nėra imperatoriaus Trajano, sėdi žaidynių organizatorius, kuris jam įteiks apdovanojimą. Šaukiant miniai, nulipa nuo Sagitos, įeina pro duris ir užlipa ant pakylos. Kai jis vėl pasirodo, atsistoja priešais jam besišypsantį vyrą, vilkintį violetine toga.

Šis iškilmingai mostaguodamas pasveikina jį ir įteikia apdovanojimą: palmės šaką ir laurų vainiką — nulenkęs galvą prakaituotas ir dulkinas lenktynininkas juos priima. Gauna ir neblogą premiją, paprastai kelių dešimčių tūkstančių sestercijų (30 000-50 000 ar daugiau). Jei dviejų eurų už sestercijų keitimo kursas, kurį pasirinkome, yra teisingas, tai maždaug 60 000100 000 eurų ar daugiau. Tais laikais milžiniška suma! Įvertinus, kad lenktynės vyksta mažiausiai nuo dviejų iki keturių kartų per mėnesį (nors greičiausiai daug dažniau), galima suprasti, kad lenktynininkai, kaip profesionalai, gyvena iš tikrųjų kitoje planetoje, palyginti su likusiais romėnais.

Dabar lenktynininkas, plekšnodamas per petį, išeina. Jį lydi daugiau nei vienas paaiškinimų nereikalaujantis čia esančių moterų žvilgsnis.

Kiek uždirba lenktynininkas?

Ir kaip atrodo?

Reikia pasakyti, kad romėnų laikais, kaip ir mūsų motociklų ir automobilių lenktynėse, yra didžiųjų čempionų.

Mus pasiekė keli vardai, pavyzdžiui, lenktynininkas Kalpurnianas, pasiekęs 1127 pergales, arba Kajus Apulėjus Dioklis, laimėdavęs vienas lenktynes iš trijų, jis pirmas finišavo net 1462 kartus. Pergalės jiems atnešė daugybę pinigų. Pirmasis uždirbo daugiau kaip milijoną sestercijų, antrasis net 36 milijonus, tai prilygtų maždaug 72 milijonams eurų. Tiems laikams tai pasiutę pinigai, turint omeny, kad legionierius sestercijais uždirba mažiau nei 200 eurų per mėnesį...

Bet kas iš tikrųjų buvo Didžiojo cirko čempionai, kaip jie atrodė? Žinome tai iš mozaikų ir freskų, be to, keli nepaprasti portretai rodomi vienoje Romos nacionalinio muziejaus salėje Didžiuosiuose rūmuose, per du žingsnius nuo Termini stoties. Tai septynių garsių čempionų marmuriniai biustai — mūsiškių Nuvolari, Villeneuve, Sennos ar Schumacherio pirmtakai.

Šie biustai buvo rasti nedideliame šventame pastate, skirtame Herkuliui, XIX a. kasant pamatus Trasteverės stočiai Romoje. Patys lenktynininkai užsakė savo biustus iš geriausio marmuro ir paliko juos šioje šventykloje, galbūt dėkodami Herkuliui už pergales.

Tai tikrai buvo savotiška tuometinė Šlovės salė, vieta, kur ateinančios kartos galės žavėtis čempionų, žibėjusių Didžiojo cirko lenktynėse, veidais.

Jie gyveno skirtingais laikais šimto dvidešimties metų laikotarpiu — tarp Nerono ir Marko Aurelijaus. Vieni jauni, kiti vyresni, akivaizdžiai vieni iš nedaugelio sveiki pasiekę karjeros pabaigą. Yra barzdotų, kaip buvo madinga Hadriano laikais. Nežinome jų vardų. Bet galime įspėti kiekvieno iš jų kilmę. Ypač vieno veido bruožai išduoda jo galimą kilmę iš Egipto ar Artimųjų Rytų. Jis buvo jaunas ir labai prisižiūrintis. Stebina beveik maniakiškas šukuosenos tikslumas — plaukai sutvarkyti į begalinę garbanėlių rikiuotę. Išties, po kelių pergalių šie lenktynininkai tapdavo tikromis žvaigždėmis — turtingi, garbinami, įnoringi ir visuomet madingi.

Kyla pagunda palyginti juos su daugeliu šiuolaikinio sporto čempionų. Kai kurie gyveno prašmatniose vilose ir galėjo leisti sau bet kokią prabangą kaip patricijai. Taigi jie išsiskyrė iš kuklesnių žmonių, bet turtingesnių bei labiau išsilavinusių nebuvo vertinami dėl prastos kilmės. Ir čia turbūt baigiasi panašumai su, pavyzdžiui, šiuolaikinio futbolo stabais.

Iš tikrųjų būti lenktynininku Romos piliečiui nederėjo. Tai buvo laikoma veikla, tinkama žemiausiems luomams — tai yra didesnei daliai vergų ar prastuomenės atstovams, gavusiems atleidimą ar laisvę (įsigytą pergalėmis). Taigi tai beveik visuomet menkai išsilavinę, dažnai šiurkštūs žmonės, staiga pabučiuoti turto ir statuso. Nors jie buvo sporto čempionai, vis dėlto prastos kilmės ir dėl to nebuvo mielai priimami.

Cirkas ištuštėja

Minia palieka tribūnas. Kitos lenktynės vyks netrukus, bet kažin ar bus labiau jaudinančios nei ką tik pasibaigusios. Šios lenktynės bus prisimenamos ilgai! Gatvelėse ir lindynėse, taip pat kaip ir turtingųjų puotose ar Forume, Sagitos vardas nuskambės daug kartų.

Centurionas išeina iš tribūnų ir leidžiasi koridoriumi, įsiliedamas į minią. Pastumia šalin atsiliekančius ir galiausiai su palengvėjimo išraiška sustoja prie sienos ir priglaudžia prie jos kaktą (ji toje vietoje pajuodusi dėl to, kad daugelis taip darė prieš jį). Nesuprantame. Tuomet du žmonės pasitraukia ir matome, kas vyksta: tai tualetas. Vienas iš daugelio, išbarstytų po cirką. Tai ertmė sienoje — ateina iš viršutinio aukšto ir leidžiasi į apatinį. Tai reiškia, kad atskiri tualetai yra sujungti. Netrūksta vandens, srovelė nuolat teka per visą koloną nuplaudama šlapimą ir bjaurius kvapus. Šalia įrengtas savotiškas praustuvas ar fontanas, nelabai gerai matome dėl minios koridoriuje, kur daugelis geria, apsiplauna rankas ar prausia veidą.

Tai tualetai liaudžiai. Turtingieji, senatoriai ir kiti svarbūs asmenys turi atskirus sektorius ir savo tualetus, atskirtus nuo cirko minios. Jie tokie, kokius galime matyti daugelyje archeologinių kasinėjimų vietų, — juose sėdima. Mūsų dienų privatumo nėra, bet vis dėlto drabužiais galima pridengti intymiąsias vietas. Visa kita (grimasos, kvapai, garsai) — vieša...

Išskyrus šiuos įpročius, kurie atrodo svetimi vakarietiškai visuomenei (bet labai dažni kitose, pirmiausia Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose), visur išvedžiotas vanduo tokiame milžiniškame statinyje kaip cirkas leidžia suprasti šio senovės inžinierių šedevro didybę.

Išeiname. Virš mūsų galvos praskrenda keli balandžiai mėlynai nuspalvintais sparnais. Sirgaliai taip švenčia? Ne, tai neįprastas būdas kuo greičiau pranešti apie pergalę. Idėja sugalvota seniai, atrodo, Volteros gyventojo (tokio Cecinos), kad nereikėtų laikyti savo susilažinusių žemiečių kaip ant adatų. Užuot ilgai laukus pranešimo, pakako vos kelių valandų. Akivaizdu, kad seniai sugalvotas būdas taikomas ir Trajano laikais. Nežinome, kur skrenda balandžiai, bet tampa aišku — aistra lažintis arklių lenktynėse imperijoje paplitusi...

Išskirtinis laimėjimas grynaisiais

Kaip baigiasi mūsų susilažinusiam vyriškiui? Nuėjo atsiimti savo laimėjimo. Matome jį einant su didžiuliu maišu, žinome, kad jis pilnas aurėjų. Kitame, beveik panašiame, yra sestercijai. Dėl saugumo ir tikrumo išėjo pro tarnybines pastato, kur buvo išmokėtas laimėjimas, duris. Jis praktiškai susižėrė lažybų banką. Dabar inkognito eina nieko nežinančioje minioje. Žvilgsnis įsmeigtas į žemę, jam akivaizdžiai šokas... Kažin, ką darys dabar? Kaip išleis savo pinigus? Kitose lažybose? Ar po šios pergalės nusiramins? Nežinome. Bet žinome, kaip išleis bent jau vieną laimėtą monetą.

Vis dar susimąstęs rengiasi pereiti gatvių sankryžą, bet sustoja praleisti raudonai papuoštų geltonų neštuvų. Kol laukia, ranka jam suspaudžia alkūnę. Staiga atsigręžia ginti savo pinigų. Tik kad nereikia. Tai elgeta. Įdubusiais skruostais, barzdotas. Jo akys šviesios ir skvarbios. Lažybininkas žiūri į jį. Nežino kodėl, bet supranta, kad turi jam padėti. Gal jaučia, kad yra skolingas sėkmei, o gal tiki, kad mato dievų ženklą. Tai yra — jį pasiuntė kokia nors dievybė, kad galėtų atsilyginti už sėkmę. Kiša ranką į kapšelį prie juosmens ir ištraukia sestercijų. Elgetai tai didžiulė suma. Įdeda jam į ranką ir šypsodamasis užspaudžia jo kumštį. Paskui nueina dingdamas minioje.

Elgeta atgniaužia kumštį ir nustebęs žiūri — gražiausias sestercijus, kur pavaizduota didžioji Trajano pergalė Mesopotamijoje. Tai mūsų sestercijus, jis ir vėl perėjo iš rankų į rankas. Elgeta leidžiasi į kelią, jis išleis jį nupirkdamas įvairaus maisto, kad jo vargšė šeima galėtų išgyventi dar vieną dieną.

Didysis cirkas lieka už elgetos pečių tarp namų ir gatvelių, lyg būtų transatlantinis laivas, prišvartuotas prie vis tolstančio uosto prieplaukos. Galios scena, Romos gyvenimo pulsuojanti širdis, tūkstančių žmonių — nuo komandų vadovų iki lažybininkų ir parduotuvių savininkų — finansinės sėkmės plaučiai — dar ilgai sproginės Romą skrodžiančiais riaumojimais.

Didžiojo cirko likimas išties neišvengiamai bus susijęs su Amžinojo miesto likimu. Paskutinės lenktynės bus surengtos po daugiau kaip keturių šimtų metų valdant ostgotų karaliui Totilai, prabėgus daugiau nei šimtui metų po imperijos žlugimo. Paskui viskas virto pelke, statinį pradėta plėšti. Vėliau, valdant Karoliui Didžiajam, tik pagalvokite, bus pastatyti net du malūnai — išnaudoti tam pačiam upeliui, iš kurio buvo semiamas vanduo trasai drėkinti ir ratų stebulėms vėsinti. Pagaliau iš cirko bus visiškai išplėštas marmuras ir net jo obeliskai, juos popiežiai perkėlė į Del Popolo ir San Giovanni aikštes Romos širdyje.

Šiandien Didysis cirkas ir vėl sutraukia minias. Bet dėl kitų priežasčių — roko koncertų, mitingų, susibūrimų, milžiniškų švenčių (kaip futbolo rinktinės pergalės 2006 m. proga). Tai nauji puslapiai, tyliai gulantys ant kitų istorijos puslapių neįtikėtiname imperatorių, lenktynininkų ir anoniminių senovės Romos žiūrovų rinkinyje.