1905 m. spalio 9-oji, pirmadienis
Pirmą dieną atvykus į Magdalenos koledžą Džordžui iškart palengvėjo pamačius plačiai atvertas duris.
Jis pasuko link durininko namelio, padėjo lagaminėlį ant žemės ir iš matymo pažįstamai figūrai tarė:
– Sveiki, aš esu...
– Ponas Meloris, – užbaigė durininkas, kilstelėdamas skrybėlę. – Juk negalėjau jūsų pamiršti, – pridūrė draugiškai šypsodamasis ir pažvelgė žemyn į dokumentų segtuvą. – Jums paskirtas kambarys prie septintųjų laiptų, pone, Pepys pastate. Pirmąją vizito dieną pirmakursius dažniausiai palydžiu, bet jūs panašus į tą, kuris pats randa savąjį kelią.
Džordžas nusijuokė.
– Pastatą rasite perėję pirmąjį kiemelį ir pasukę pro arkas.
– Ačiū, – keldamas lagaminėlį ir eidamas link durų padėkojo Džordžas.
– Ir, pone, – išgirdęs, kad durininkas stojasi nuo kėdės, Meloris apsisuko, – manau, tai priklauso jums, – tarė jis ir padavė Džordžui dar vieną odinį lagaminėlį su laiškais, kurių galinėje pusėje buvo juodai atspaustas užrašas „GLM“. – Ir pasistenkite būti punktualus šeštos valandos susitikime, pone.
– Šeštos valandos susitikime?
– Taip, pone. Jūs pakviestas prisidėti prie koledžo direktoriaus draugijos. Jam patinka pirmąją dieną susipažinti su naujaisiais paskutinio kurso studentais.
– Ačiū, kad priminėte, – padėkojo Džordžas. – Beje, ar jau pasirodė mano draugas Gajus Bulokas?
– Žinoma, pone, – durininkas pažvelgė į sąrašus. – Ponas Bulokas atvyko prieš daugiau nei dvi valandas. Rasite jį tiesiai virš savo kambario.
– Tą pirmiausia ir padarysiu, – nieko neaiškindamas sušnabždėjo Džordžas.
Eidamas link kiemelio, jis stengėsi neužminti ant žolės, kuri atrodė it ką tik nukirpta ne kuo kitu, bet žirklėmis. Praėjo pro kelis studentus, kai kurie net vilkėjo ilgas mantijas, norėdami pasirodyti, jog yra išmintingi mokslinčiai, o kiti vilkėjo trumpas – tokias kaip jis pats. Tai buvo stipendininkai, o likusieji išvis jų nedėvėjo, tik keistas skrybėlės, kurias kartkartėmis vienas prieš kitą kilstelėdavo.
Niekas antrąkart nežvilgtelėjo į Džordžą ir nekilstelėjo jam skrybėlės, kai šis praėjo pro grupelę paskutinio kurso studentų. Iškart prisiminė pirmąsias dienas Vinčesteryje ir negalėjo sulaikyti šypsenos praėjęs pro pono A. C. Bensono kabinetą. Iškart po jų susitikimo, vyriausiasis vadovas atsiuntė telegramą, siūlydamas Džordžui dalyvauti istorijos parodoje. Vėliau laiške rašė, kad pats mielai vyktų kartu su juo.
Praėjęs pro arkas, Džordžas atsidūrė antrajame kiemelyje, kuriame buvo įsikūręs Pepys pastatas, ir pamatė siaurą koridorių su užrašu „7“. Mediniais laiptais užtempė lagaminus į antrą aukštą ir išvydo duris, ant kurių kabėjo sidabrinėmis raidėmis išraižyta lentelė „G. L. Meloris“. Nusistebėjo, kiek vardų per praėjusį amžių čia buvo iš viso parašyta.
Įėjo į kambarį, kuris buvo ne ką didesnis nei Vinčesteryje, bet apsidžiaugė supratęs, jog šios mažos erdvės bent jau nereikės dalytis su Gajumi. Vis dar tvarkėsi daiktus, kai staiga pasigirdo beldimas ir nelaukdamas pakvietimo įvirto Gajus. Du jaunuoliai paspaudė rankas tarsi niekad anksčiau nebūtų susitikę, nusijuokė ir apsikabino.
– Gyvenu tiesiai virš tavęs, – pranešė Gajus.
– Jau žinau apie šį juokingą sutapimą, – atsakė Džordžas.
Gajus nusišypsojo išvydęs gerai žinomą schemą, kurią draugas jau spėjo pasikabinti ant sienos virš stalo.
Ben Nevis 4409 pėdų; ✓
Didžioji šv. Bernardo 8101 pėdų; ✓
Mont Velanas 12353 pėdų; ✓
Didysis Kombinas 14153 pėdų; ✓
Monte Roza 15217 pėdų; ✓
Monblanas 15774 pėdų; ?
– Tu tikriausiai pamiršai Montmartą? – prabilo Gajus. – Kaip matau, nepaminėjai Eifelio bokšto.
– Eifelio aukštis tik tūkstantis šešiasdešimt dvi pėdos, – atkirto Džordžas. – Ir tu tikriausiai pamiršai, kad aš nepasiekiau jo viršūnės.
Gajus pažvelgė į laikrodį.
– Verčiau reikėtų paskubėti, jei nenorime vėluoti į susitikimą su direktoriumi.
– Sutarta, – pasiskubino Džordžas ir tuoj užsivilko mantiją.
Du jauni studentai nuskubėjo per kiemelį link paskirtos vietos, ir Džordžas pasiteiravo, ar Gajus ką nors žinąs apie jų mokyklos vadovą.
– Tik tiek, kiek pasakojo ponas Irvingas. Jis, be abejonių, dirbo Berlyne, kol vėliau iš ten pasitraukė. Ponas Bensonas buvo gerai žinomas dėl ganėtinai šiurkštaus elgesio su vokiečiais. Pasak Irvingo, net pats kaizeris jo prisibijodavo.
Džordžas pasitaisė kaklaraištį, kai jiedu pagaliau įsiliejo į studentų srautą, pro sodelį lėtai judantį link Viktorijos laikų gotikinio pastato, kuris stovėjo vienoje didžiojo kiemo pusėje. Koledžo patarnautojai juos maloniai sutiko apsirengę baltais švarkais ir juodomis kelnėmis, rankose laikė segtuvus.
– Aš Bulokas, o čia mano draugas Meloris, – prisistatė Gajus.
Vyriškis užsirašė vardus ir palinko prie Džordžo.
– Direktorių rasite piešimo kabinete, pirmame aukšte.
Džordžas užbėgo laiptais aukštyn (visada jais bėgdavo) ir įžengė į didelį, elegantiškai apstatytą kabinetą, pilną studentų ir dėstytojų. Sienas puošė senoviniai aliejiniais dažais tapyti paveikslai ir įvairios dekoracijos. Kitas patarnautojas pasiūlė jiems po taurę chereso, ir Džordžas išvydo pažįstamą veidą. Pasuko tiesiai link jo.
– Labas vakaras, pone, – pasisveikino jis.
– Melori. Džiaugiuosi, kad spėjai laiku atvykti, – maloniai tarė vyriausiasis vadovas. – Keliems naujokams jau ką tik priminiau, kad pirmasis seminaras vyks rytoj rytą, devintą valandą. Kadangi jau turi paskirtą gyvenamąją vietą pačiame koledže, manau, nebeprireiks vėl lipti per sienas, kad nevėluotum, ar ne, Melori?
– Ne, pone, – nurydamas chereso gurkšnį atsiliepė Džordžas.
– Aš tikrai nevėluosiu, – įsiterpė Gajus.
– Tai mano draugas Gajus Bulokas, – pristatė Džordžas. – Dėl jo jums niekada nereikės jaudintis, nes Gajus įpratęs visur ir visada pasirodyti laiku.
Vienintelis mantijos nevilkintis vyras priėjo prie jų ir įsitraukė į pokalbį.
– O, pone Deividai, – nudžiugo vyriausiasis vadovas. – Manau, dar nepažįstate ponaičio Buloko, tačiau apie Melorį, pernai įšokusį į jūsų sodą, turėtumėte žinoti nemažai.
Džordžas pasisuko norėdamas pagaliau išvysti koledžo direktorių.
– O Viešpatie, – nustebo jis.
Ponas Deividas nusišypsojo.
– Ne, ne, Melori, pakaks ir „direktoriau“.
‹•›
Gajus pasistengė, kad Džordžas pirmajam seminarui pas poną Bensoną išeitų laiku, tačiau šis vis tiek sugebėjo išsiruošti tik likus kelioms minutėms iki paskirtos valandos. Vadovas paskaitą pradėjo išdėstydamas svarbiausius privalomus dalykus. Pirmiausia paminėjo, jog savaitiniai rašiniai turi būti pristatomi kiekvieną ketvirtadienį iki penktos valandos. O jei kas vėluos, neturėtų nustebti radęs užrakintas duris. Džordžas džiūgavo, kad jo kambarys buvo tik apie šimtą jardų nuo pono Bensono, be to, mama pagaliau jam padovanojo žadintuvą.
Išdėstęs preliminarius apribojimus ir svarbiausias sąlygas, vadovas pradėjo kalbėti gerokai maloniau nei Džordžas išvis kada galėjo pagalvoti. Nuomonė apie jį iškart pasikeitė, kai praėjusį vakarą gurkšnodamas cheresą Džordžas suprato, jog ponas Bensonas yra ne tik Bosvelo, Bairono, Vordsvorto gerbėjas, bet net Brauningo draugas.
Nepaisant to, ponas Bensonas aiškiai nurodė, ko pirmaisiais metais tikisi iš stipendininkų, tad aštuonių savaičių semestras pareikalaus nemažai jėgų ir darbo. Jam išeinant ponas Bensonas pridūrė:
– Ir gerai pagalvok, Melori, apie pirmakursių mugę, kuri vyks jau šį sekmadienį. Kitaip niekada nesužinosi, kokių veiklų ir įdomybių mūsų universitetas gali pasiūlyti. Pavyzdžiui, – šypsodamasis tęsė vadovas, – gal net sugalvosi prisidėti prie teatro grupelės.