1924 m. birželio 6-oji, penktadienis
Išaušo trečia valanda ryto.
Džordžas pabudo dar gerokai prieš auštant, kad galėtų pasigrožėti pilnaties blizgėjimu ant sniego, kuris apšviestas atrodė it puikiai nušlifuotų deimantų laukas. Nepaisant to, jog lauke tvyrojo trisdešimties laipsnių šaltis, jis juto šilumą ir tikėjo, kad jiems pasiseks, nors dar nebuvo nusprendęs, kas bus tie jie.
Ar jam tikrai verta nerimauti dėl deguonies, kai Nortonas su Somerveliu buvo taip arti? Negi Odelis neįrodė, kad geba geriausiai aklimatizuotis iš visų? O gal jis dar kartą suklups vidury kelio, kai prizas bus taip arti? Ar jam reikės atsakyti už Irvino nepatyrimą, kai jie atsidurs už žemėlapio ribų? O galbūt jo entuziazmas, palaikomas tų palaimintųjų deguonies cilindrų, bus vienintelis sėkmės garantas?
– Labas rytas, pone, – pasigirdo balsas už jo.
Džordžas apsisuko ir pamatė užkrečiančią Irvino šypseną.
– Labas rytas, Sandi, – pasisveikino. – Eime ko nors užkąsti pusryčiams?
– Bet dar tik penkios ryto, – žiūrėdamas į laikrodį suglumo Irvinas. – Bet kokiu atveju, Odelis dar miega.
– Tuomet pažadink jį, – paprašė Džordžas. – Turime išvykti šeštą valandą.
– Šeštą? – nustebo Irvinas. – Bet vakarykštėje apžvalgoje minėjote, kad aštuntą valandą visi pusryčiaujame, o išvykstame devintą, nes nenorite praleisti ilgiau nei reikia tupėdamas dvidešimt septynių tūkstančių pėdų aukštyje.
– Tuomet pusę septynių, – nusileido Džordžas. – Jei Odelis iki to laiko nebus pasiruošęs, išvyksime be jo. O kadangi jau esi čia, jaunuoli, kodėl tau nenuveikus ko nors naudingo?
– Pavyzdžiui, pone?
– Eik ir paruošk man pusryčius.
Užkrečianti šypsena vėl pasirodė jaunuolio veide.
– Galiu jums pasiūlyti sardinių su biskvitu, sardinę be kaulų su razinomis arba mūsų palapinės specialųjį patiekalą – sardinę...
– Tu verčiau eik, – šyptelėjo Džordžas.
‹•›
Birželio šeštosios rytą Meloris, Odelis ir Irvinas, lydimas penkių šerpų, nešančių palapines, įrangą ir atsargas, iš šiaurinės perėjos pajudėjo tik apie pusę aštuonių. Odelis pramiegojo pusryčius, bet dėl to nesiskundė. Išeinant paskutinis ranką Džordžui paspaudė Gajus Bulokas.
– Susitiksime po kelių dienų, drauguži, – tarė jis.
– Taip. Prižiūrėk verdantį katiliuką.
Kaip sakydavo Džordžo senasis mokyklos vedėjas ponas Irvingas (jei jis dar buvo gyvas), niekada nepradėk per anksti, tik per vėlai.
Džordžas pajudėjo it pakvaišęs, ir Odelis su Irvinu vos spėjo paskui jį.
Jis įtariai žvelgė į mėlyną dangų, bandydamas pastebėti bent menkiausią vėjo užuominą, atplaukiantį debesėlį ar pirmąsias snaiges, kurios palaidotų visus jo planus, bet dangus visgi buvo stebėtinai ramus. Tačiau iš karčios patirties Džordžas jau žinojo, kad jo ypatingoji dama nuomonę pakeisti gali vos mirktelėjus. Jis visą laiką įdėmiai stebėjo abu savo palydovus, ar šie neturi bėdų, netgi tikėjosi, kad vienas jų liks apačioje ir paleis iš rankų galutinį tikslą. Tačiau laikui bėgant, valanda po kitos, jis nenoriai pripažino, jog net nebuvo įmanoma rinktis.
Tą dieną grupelė penktąją stovyklą pasiekė penkios minutės po trijų, kaip ir buvo suplanuota. Džordžas pažvelgė į laikrodį ir pabandė paskaičiuoti. Kai Hanibalas perėjo Alpes, visad leisdavo, kad sprendimą už jį priimtų saulė. Ar derėtų pajudėti link šeštosios stovyklos ir taip sutaupyti dieną? O galbūt tai tik stipriai juos išvargintų, ir nė vienas nebepajėgtų imtis rimtesnio išbandymo? Jis pasirinko atsargumą ir vakare pirmiausiai nusprendė, jog į šeštą stovyklą verčiau pajudės anksti rytą. Tačiau kurį pasirinkti? Kuris turėtų su juo leistis į viršūnės šturmą, o kuris kartu su vedliais grįš atgal iki šiaurinės perėjos?
Greitai prabėgusios nakties nepakako, kad Džordžas tinkamai pailsėtų. Kiekvieną valandą jis prabusdavo, iškišdavo galvą pro palapinę, kad galėtų įsitikinti, ar žvaigždės danguje vis dar garantuoja oro tyrumą. Jis įsitikino. Irvinas miegojo kaip vaikas, o Odelis net sugebėjo knarkti. Džordžas pažvelgė į juos abu ir toliau grūmėsi su dilema, kurį iš jų derėtų pasirinkti šturmui. Ar tai turėtų būtų Odelis, kuris po tiek metų atsidavimo galiausiai nusipelnė savo šanso – galbūt paskutinio šanso? O gal derėtų imti Irviną? Juk tai būtų jauno, po saule gyvenančio žmogaus svajonės išsipildymas, nors, kitą vertus, priešaky jo vis dar laukė daugybė metų, kad galėtų vėl bandyti.
Džordžas buvo tikras tik dėl vieno dalyko – tai buvo jo paskutinis šansas.
‹•›
Kitą rytą išmušus vos ketvirtai valandai ir mėnuliui vis dar ramiai šviečiant iš aukštai, trys vyrai vėl pajudėjo. Jų žingsniai sulig kiekviena valanda vis lėtėjo, kol galiausiai virto tik vilkimusi. Net jei Odeliui ar Irvinui buvo labai sunku, nė vienas to neparodė ir abu lyderių žingsniais atkakliai judėjo pirmyn.
Saulė jau buvo bepradedanti leistis, kai priešaky jie išvydo šiaurės rytų petį. Džordžas patikrino altimetrą: dvidešimt septyni tūkstančiai ir šimtas pėdų. Po pusės valandos ir papildomų dviejų šimtų trisdešimties pėdų visi trys vyrai susmuko ant sniego nuo pervargimo, tačiau kaipmat palengvėjo netoliese išvydus vis dar stovinčią Somervelio ir Nortono palapinę. Džordžas daugiau nebegalėjo atidėlioti savo galutinio pasirinkimo, nes trims vyrams tokioje mažoje palapinėje tikrai nebuvo vietos, o juo labiau ant keteros nebuvo jokių galimybių pastatyti dar vieną palapinę.
Džordžas prisėdo ir pakeverzojo Nortonui raštelį apie savo progresą, kad jie bandys šturmuoti viršūnę iš pat ryto. Jis atsistojo, pažvelgė į abu tylinčius vyrus, o tada padavė raštelį Odeliui.
– Ar galėtum jį parnešti atgal į šiaurinę perėją, drauguži, ir perduoti Nortonui?
Odelis neišdavė tikrųjų jausmų, tik mandagiai linktelėjo.
– Apgailestauju, drauguži, – pridūrė Džordžas.
Jau ruošėsi paaiškinti priežastis, kai įsiterpė pats Odelis.
– Pasirinkai tinkamai, kapitone, – jis paspaudė ranką Džordžui, o tada jaunuoliui, kurį RGS rekomendavo kaip tinkamiausią kandidatą į Finčo vietą. – Sėkmės, – palinkėjo jis ir apsisukęs leidosi į vienišą kelionę atgal iki penktos stovyklos, kurioje praleis naktį, o tada iš pat ryto grįš į šiaurinę perėją.
Jie liko dviese.