1906 m. liepos 14-oji, šeštadienis
Naktį it įsibrovėliai dvi maišu nešinos figūros lėtai išsliūkino iš viešbučio. Tylomis perėjo per neapšviestą kelią ir dingo girioje. Turėjo šiek tiek laiko iki tol, kol jų pasiges vakarienei besiruošiantys draugai.
Pirmosios dienos praėjo ganėtinai sklandžiai. Penktadienį jie pasiekė Kurmajerą, oras buvo kaip tik tinkamas laipioti. Po savaitės įveikę, tiksliau, kaip mėgo sakyti Džefris, „po diržais pasikišę“ Aiguille du Chardonnet, Grepón ir Mont Mauditą, jie buvo pasiruošę paskutiniajam iššūkiui ir bandė nuspėti orus.
‹•›
Viešbučio laikrodžiui išmušus septintą CUMC garbės pirmininkas šaukštu keliskart barkštelėjo į taurę. Visi komiteto nariai nutilo.
– Pirmasis punktas, – žiūrėdamas į darbotvarkę pradėjo Džefris Jongas. – Naujojo nario rinkimai. Ponas Somervelis pasiūlė Džordžą Melorį, o ponas Odelis tam pritarė, – jis pažvelgė į susirinkusiuosius. – Kas nors pritaria šiam siūlymui? – penkios rankos kaipmat pakilo aukštyn. – Priimta, – tarė Jongas ir tuoj pat nuvilnijo plojimai. Niekada anksčiau komitete to nebuvo. – Tad skelbiu, kad Džordžas Meloris išrinktas CUMC nariu.
– Galbūt kažkam reikia nueiti ir jį pakviesti? – pasiūlė Odelis. – Ir pranešti geras naujienas.
– Jei tikiesi rasti Melorį, tai geriau iškart apsiauk laipiojimo batus, – nieko nepaaiškindamas tarstelėjo Jongas.
– Žinau, jis nėra tipiška Kembridžo asmenybė, – įsiterpė Somervelis. – Tačiau siūlau į mūsų klubą garbės nariu pakviesti Džordžą Finčą. Jis išties puikus alpinistas.
Tačiau niekas nebenorėjo dar kartą balsuoti.
‹•›
Džordžas uždegė degtuką ir prikišo prie viryklės. Abu vyrai sėdėjo palapinėje sukryžiavę kojas, veidu vienas į kitą. Laukdami, kol užvirs vanduo, šildėsi rankas – pusiaukelėje į kalnus vanduo užvirdavo itin lėtai. Džordžas ant žemės padėjo du puodukus, o Finčas praplėšė supakuotą pyragą ir padalijęs pusiau ištiesė gabalėlį savo partneriui.
Vos prieš dieną jiedu didžiuodamiesi stovėjo ant Mont Maudito ir gėrėjosi Monblanu, kurio viršūnė buvo dar dviem tūkstančiais pėdų aukščiau. Svarstė, ar sugebėtų rytoj į viską žvelgti nuo jo viršūnės.
Džordžas pažvelgė į laikrodį – penkios minutės po pusės aštuonių vakaro. Kaip tik dabar Džefris Jongas komandai turėtų pranešti rytojaus planus ir informuoti, ką nusprendė pasiimti lipant į paskutiniąją viršūnę. Netrukus užvirė vanduo.
‹•›
– Tai buvo išties puiki laipiojimo savaitė, – prakalbo Jongas. – Tiesą pasakius, ji buvo viena įsimintiniausių per visą mano karjerą ir tik apsunkino pasirinkimą, kas rytoj turėtų vykti kartu ir bandyti įveikti viršūnę. Puikiai žinau, jog kai kas iš jūsų šios galimybės laukėte metų metus, bet keliems teks nusivilti. Kaip jau turbūt visi žinote, Monblano viršukalnę patyrusiam laipiotojui pasiekti nėra techniškai sunku, nebent jis bandys tą padaryti iš Kurmajero pusės, – Jongas trumpam nutilo. – Lipančiųjų grupę sudarys penki asmenys: aš, Somervelis, Odelis, Meloris ir Finčas. Išvykstame rytoj rytą, ketvirtą valandą, ir pasiekę penkiolikos tūkstančių keturių šimtų pėdų aukštį, dvi valandas ilsėsimės. Jei kaprizingasis padėties šeimininkas – oras – leis, trijų asmenų komanda bandys užkopti į pačią viršūnę.
– Odelis ir Somervelis nusileis iki Grand Muleto, esančio trylikos tūkstančių keturių šimtų pėdų aukštyje ir ten palauks likusių grupės narių.
– Lauks triumfuojančio sugrįžimo, – apmaudžiai tarė Somervelis, balse aiškiai girdėjosi nusivylimo kartėlis.
– Tikėkimės, – atsiliepė Jongas. – Manau, daugelis jūsų esate nusivylę, tačiau nepamirškite, kad be palaikančios komandos nebūtų įmanoma pasiekti jokios viršūnės – kiekvienas komandos narys atlieka svarbų vaidmenį. Jei rytojaus pastangos dėl kokių nors priežasčių bus bevaisės, tuomet kitą savaitę pakviesiu Odelį ir Somervelį lipti drauge su manimi, kai bandysime viršukalnę įveikti antrąkart, – abu vyrai liūdnai šyptelėjo, tarsi olimpinėse varžybose būtų laimėję sidabro medalį, kai iki aukso trūko tiek nedaug. – Daugiau nebeturiu ko pridurti, norėjau jums tik pranešti, ką pasirinkau lipimui į viršukalnę.
‹•›
Džordžas nusiėmė pirštinę, atsuko Bovril dangtelį ir įpylė į puodelius po kupiną šaukštą rudos, tirštos masės. Finčas įpylė karšto vandens, gerai išmaišė ir įsitikinęs, kad paviršiuje nieko nebesimato, padavė Džordžui gėrimą. Šis atlaužė dar vieną gabalą pyrago ir padalijęs pusiau didesniąją dalį padavė Finčui. Nė vienas neprakalbo tol, kol nebaigė mėgautis savo pikantišku patiekalu.
Džordžas pirmasis nusprendė išsklaidyti tylą.
– Įdomu, ką Jongas pasirinks.
– Pirmasis, be jokių abejonių, būsi tu, – šildydamasis rankas prie karšto puodelio nusprendė Finčas. – Bet ką be tavęs, Odelio ir Somervelio pasirinks, tikrai nežinau. Jei jis ieškos geriausių laipiotojų, tuomet aš būsiu paskutinis eilėje.
– Kodėl taip manai?
– Aš nesu nei iš Oksfordo, nei iš Kembridžo, drauguži, – atsakė Finčas, pamėgdžiodamas kompaniono akcentą.
– Jongas nėra snobas, tai neturėtų lemti jo sprendimo.
– Mes, žinoma, galėtume paveikti jo pasirinkimą, – šyptelėdamas pasiūlė Finčas.
Džordžas suglumo.
– Ką turi omenyje?
– Link viršūnės galėtume pajudėti vos prašvitus, o tada prisėdę palauktume, kuris prie mūsų prisijungs.
– Tai būtų Piro pergalė, – ištuštindamas gėrimą atsiliepė Džordžas.
– Laimėjimas yra laimėjimas, paklausk bet kurio, ką jis jaučia išgirdęs žodį pergalė. Pamatysi.
Džordžas, nebeturėdamas ką pridurti, įlindo į miegmaišį ir užsitraukė, o Finčas prasegė palapinę ir išlindo laukan. Pažvelgė į mėnulio šviesoje blizgančią Monblano viršukalnę ir susimąstė, ar sugebėtų ją įveikti vienas. Kai grįžo į palapinę, Džordžas jau kietai miegojo.
‹•›
– Neradau nė vieno jų, – pranešė Odelis, prisijungęs prie kitų vakarieniauti susirinkusių kolegų. – Visur apieškojau.
– Rytoj jiems svarbi diena, todėl tikriausiai stengiasi pailsėti, – nusprendė Jongas, kai padavėja atnešė lėkštę karšto sultinio. – Bet išsimiegoti, kai yra dvidešimt laipsnių šalčio, nėra taip lengva. Rytojaus planus teks šiek tiek pakoreguoti.
Visi sėdintys prie stalo nustojo valgę ir suglumusiais veidais pažvelgė į jį.
– Odelis, Somervelis ir aš prisijungsime prie Herfordo.
– O Meloris ir Finčas, – nustebo Odelis.
– Jaučiu, jog jiedu jau sėdės ant Grand Muleto ir lauks, kol prie jų prisidėsime.