Nuolatinis laiškų antplūdis staiga liovėsi; tai visada buvo pirmasis ženklas, ir dažniausiai viskas baigdavosi nemalonia telegrama.
Rūta kaip ir kasryt prisėdo piešimo kambario nišoje ir apsikabinusi pilvą rankomis gėrėjosi sparčiai augančiu kūdikiu. Po trisdešimties minučių pasirodė ponas Rodžersas. Kai jis įėjo į kiemą, Rūta bandė suprasti jo veido išraišką – ar ji reiškė laišką? O gal telegramą?.. Troško žinoti viską dar iki atidarant jam duris.
Išvydusi poną Rodžersą žengiant pro vartus, Klerė pradėjo verkti. Ar ji vis dar turėjo tėvą? O gal Džordžas žuvo net neišvydęs antrojo vaiko?
Rūta stoviniavo prie durų ir laukė, kol ponas Rodžersas nulips nuo dviračio, pastatys jį prie krūmų ir ateis prie įėjimo. Visada ta pati rutina: nulipimas, ieškojimas laiškų krepšyje, atrinkimas ir galiausiai atidavimas poniai Melori tiesiai į rankas. Šiandien viskas atrodė taip pat. O galbūt ne? Kai ponas Rodžersas užlipo laiptais iki durų, pažvelgęs į Rūtą nusišypsojo. Telegramos nebuvo.
– Šiandien gavote du laiškus, ponia Melori, ir, jei neklystu, vienas nuo jūsų vyro, – tarė jis paduodamas voką, ant kurio aiškiai matėsi Džordžo raštas.
– Ačiū, – sunkiai valdydamasi padėkojo Rūta. Tačiau iškart prisiminė, kad ji ne vienintelė, kasdien išgyvenanti tą patį. – Ar yra naujienų apie jūsų sūnų, pone Rodžersai? – paklausė ji.
– Deja, ne, – atsakė paštininkas. – Mūsų sūnus niekad nemėgo rašyti laiškų, tad gyvename viltimi, – prisipažino jis ir užlipęs ant dviračio numynė tolyn.
Rūta atplėšė Džordžo laišką dar nepasiekusi kambario. Atsisėdo į savo vietą prie lango, atsilošė ir pradėjo skaityti. Iš pradžių greitai, paskui iš naujo lėtai.
1917 m. sausio 12-oji
Brangioji,
Vis dar esu gyvas, nors ataka galėjo būti daug liūdnesnė. Nesinervink dėl manęs. Galų gale viskas pasibaigė tik lūžusia kulkšnimi. Gydytojai sako, kad greitu metu būsiu sveikas ir net galėsiu vėl laipioti. Netrukus mane ruošiasi išsiųsti namo, kad atsigaučiau ir tinkamai pasveikčiau.
Rūta pažvelgė į tolyje plytinčias Sario kalvas ir nežinojo, ar turėtų juoktis, ar verkti. Reikėjo šiek tiek laiko susivokti, o tada vėl grįžo prie jo laiško.
Deja, seržantas Deivsas ir eilinis Perkinsas toje pačioje atakoje žuvo. Du nuostabūs vyrai, kaip ir kiti jų draugai. Tikiuosi, man atleisi, brangioji, bet tiesiog jaučiau, jog vardan jų žmonų turiu nusigauti iki linijos, o tada parašyti tau.
Viskas prasidėjo, kai seržantas Deivsas pasakė, jog kilo problemų...
‹•›
– Melori, pasistengsiu, kad tave paleistų atgal į Angliją jau po kelių dienų, kad galėtum tinkamai atsigauti.
– Ačiū, daktare, – laimingas padėkojo Džordžas.
– Nedėkok man, drauguži, tau išties reikia intensyvaus poilsio. Kol būsi pasirengęs vėl čia sugrįžti, tikėkimės, karas jau bus pasibaigęs.
– Ir aš to tikiuosi, – patikino Džordžas ir apsidairė aplink. Karo lauko palapinėje buvo pilna vyrų, kurių gyvenimas jau niekada nebebus toks pat kaip anksčiau.
– Beje, – pridūrė daktaras, – karininkas Rodžersas atnešė ją šįryt. Pagalvojau, kad ji tavo.
– Ir iš tikrųjų mano, – patvirtino Džordžas ir paėmė Rūtos, kurios jau daugiau nebesitikėjo niekada išvysti, nuotrauką.
– Ji išties labai graži, – susimąstęs pagyrė daktaras.
– Jūs atrodote ne ką prasčiau, – šyptelėdamas pridūrė Džordžas.
– Beje, turi lankytoją. Ar jautiesi gerai ir gali jį priimti?
– Taip. Būčiau laimingas galėdamas pamatyti Rodžersą, – atsakė Džordžas.
– Ne, tai ne Rodžersas. Tai kapitonas Džefris Jongas.
– Na, tuomet nemanau, kad esu tam pasiruošęs, – tarė Džordžas. Veidas nušvito plačia šypsena.
Slaugytoja pataisė pagalvę ir pakišo ją po Džordžo nugara. Belaukdamas draugo, Džordžas suprato, kad niekad anksčiau nebuvo užplūdę tokie jausmai. Bet netrukus šilta šypsena išblėso ir Jongui įžengus į palapinę virto įtariu žvilgsniu.
– Mielas Džordžai, – prabilo Jongas, – vos tik išgirdęs naujienas, kaipmat atskubėjau pas tave. Vienas iš privalumų dirbant pagalbinėje lauko ligoninėje yra tas, jog visad žinai, kur yra bet kuris kareivis ir kokia jo būklė.
Jongas prisitraukė mažą medinę kėdutę, kuri iki karo tikriausiai buvo naudojama prancūziškoje mokykloje, ir atsisėdo šalia Džordžo lovos.
– Tiek daug naujienų, net nežinau nuo kurios pradėti.
– Kodėl gi nepradėjus nuo Rūtos. Ar turėjai galimybę prieš išvykdamas ją aplankyti?
– Taip. Keliaudamas atgal į Doverį užsukau į svečius.
– Ir kaip ji? – paklausė Džordžas, bandydamas neišduoti nekantrumo.
– Graži kaip visada ir, atrodo, jau beveik baigia atsigauti.
– Baigia atsigauti? – baugiai pasitikslino Džordžas.
– Po tavo antrojo vaiko gimimo, – pasakė Jongas.
– Mano antrojo vaiko?
– Nori pasakyti, kad niekas tavęs neinformavo, kad tapai tėvu?.. – jis nutilo. – Manau, tai buvo mergaitė.
Džordžas nusprendė tyliai pasimelsti Dievui, kuriuo niekad lig šiol netikėjo.
– Ir kaipgi mergaitė? – paklausė po kurio laiko.
– Pasirodė, jog viskas puiku, – atsakė Jongas. – Bet, tiesą pasakius, niekada neatskirčiau vieno vaiko nuo kito.
– Kokios spalvos jos akys?
– Neturiu supratimo, drauguži.
– O plaukai tamsūs ar šviesūs?
– Spalva nei tokia, nei anokia, manau, pereinama, bet galiu ir klysti.
– Tu beviltiškas... Ar Rūta jau išrinko vardą?
– Kažkodėl jaučiau, kad to paklausi...
– Įdomu, galėjo būti Elžbieta?
– Nemanau. Buvo kiek neįprastas. Turėčiau netrukus prisiminti.
Džordžas prapliupo kvatoti.
– Pasakyta kaip paties tikriausio viengungio.
– Na, visai greitai pats viską išsiaiškinsi, – nesutriko Jongas. – Daktaras sakė, kad išsiųs tave namo. Tik nesugalvok čia grįžti. Padarei daugiau nei reikia, kad pravalytum savo sąžinę, tad neverta trumpinti savo gyvenimo galimybių.
Džordžas prisiminė mirusį kareivį, kuris būtų pritaręs šiai minčiai.
– Kokių dar naujienų turi? – paklausė Jongo.
– Yra ir gerų, bet ir blogų. Pastarųjų, deja, daugiausia.
Džordžas tylėjo, o Jongas stengėsi nusiraminti.
– Rupertas Brukas pakeliui į Galipolį žuvo Lemnose dar prieš kirsdamas pasienio ribą.
Džordžas prikando lūpą. Savo kuprinėje visą tą laiką saugojo Bruko poezijos eiles, tad nusprendė vos tik pasibaigus karui draugo atminimui išleisti poezijos rinkinį. Nedrįsdamas įsiterpti tylėjo ir laukė, kol kiti vardai papildys neišvengiamą mirčių sąrašą. Vienos pavardės bijojo labiausiai.
– Zigfridas Herfordas sustojo Yprese, vargšas. Po trijų dienų žuvo, – Jongas atsiduso. – Jei toks žmogus privalo mirti anksčiau laiko, tai tikrai ne karo lauko purve, o ant įveiktos aukšto kalno viršūnės.
– O kaip Somervelis? – išdrįso paklausti Džordžas.
– Jis tapo didžiausio žiaurumo, koks tik gali egzistuoti kare, liudininku. Būti fronto linijos chirurgu nėra linksma, tačiau jis niekuomet nesiskundė.
– Odelis?
– Tris kartus sužeistas. Ši žinia pagaliau pasiekė Karo ministeriją ir jį kaipmat išsiuntė atgal į Kembridžą. Bet tik po to, kai jo senasis koledžas pasiūlė narystę. Kažkas pagaliau susiprato, kad pasibaigus visai šitai netvarkai mums reikės daug nuveikti.
– O kas girdėti apie Finčą? Lažinuosi, jis susirado kokią šiltą vietelę ir rūpinasi slaugėmis.
– Toli gražu, – atsiliepė Jongas. – Jis tapo savanoriu ir dabar vadovauja bombardavimui, tad jo šansai išgyventi net mažesni nei tų, kurie stovi fronte. Jis gavo kelis pasiūlymus dirbti Vaithole, bet nė vieno jų nepriėmė. Atrodo, kad trokšta mirti...
– Ne, – nesutiko Džordžas. – Jis nenori mirti. Finčas yra vienas iš tų retų asmenybių, kurios netiki, kad kas nors gali jį nužudyti. Atsimeni, Monblane jį dainuojant „Šokančią Matildą“?
Jongas sukrizeno.
– Ir tam, kad viską užbaigtų, jie net ruošiasi Finčui suteikti MBE.
– Dieve mano, – nusijuokė Džordžas. – Dabar jo jau niekas nebesustabdys.
– Nebent tu, – tyliai pasiūlė Jongas. – Vos tik sugis kulkšnis. Lažinuosi, judu vis tiek būsite pirmieji, stovėsiantys ant pasaulio stogo.
– Ir su tavimi kaip įprasta, žengiančiu priešais mus.
– Bijau, kad daugiau to daryti nebegalėsiu, drauguži...
– Kodėl gi ne? Juk tu vis dar jaunas.
– Tiesa, – sutiko Jongas. – Bet kai kas puikiai įrodys, kad tu iš dalies klysti.
Jis patraukė kelnes aukštyn nuo kairiosios kojos, ir Džordžas pamatė dirbtinę galūnę.
– Apgailestauju... – pritrenktas išlemeno Džordžas. – Nežinojau to.
– Nesijaudink dėl to, drauguži, – ramino Jongas. – Esu dėkingas, kad likau gyvas. Bet kokiu atveju, pasibaigus šiam karui, tikrai neprireiks prizų spėliojant, ką rekomenduosiu Everesto komitetui kaip vadą.
‹•›
Rūta kaip įprasta sėdėjo piešimo kambaryje prie lango, kai staiga pro vartus įvažiavo rusvai žalsvos spalvos automobilis. Moteris negalėjo įžiūrėti, kas sėdėjo viduje, tik pamatė, kad jis ar ji vilki uniformą.
Kai jauna vairuotoja išlipo iš automobilio ir atidarė dureles, Rūta jau laukė prie durų. Pirmiausia išvydo ramentus, paskui kojas, o galiausiai pasirodė vyro galva ir kūnas. Rūta pasileido laiptais žemyn ir stipriai apkabino vyrą. Pabučiavo jį tarsi pirmą kartą ir kaipmat galvoje šmėstelėjo prisiminimai apie traukino kupė pakeliui iš Venecijos. Vairuotoja stovėjo ramiai, atrodė kiek sumišusi.
– Ačiū, – šyptelėdamas padėkojo Džordžas. Ji atsisveikino, įlipo atgal į automobilį ir nuvažiavo.
Rūta iškart paleido vyrą, bet tik dėlto, kad šis atsisakė jos pagalbos lipdamas laiptais į namą. Kai abudu įėjo į svetainę, Džordžas paklausė:
– Kur mano mažoji mergaitė?
– Ji vaikų kambaryje su Klere ir aukle. Einu jas pakviesti.
– Koks dukrelės vardas? – įkandin paklausė Džordžas, tačiau Rūta jau skubėjo laiptais žemyn.
Džordžas apsidairė aplink kambarį ir atsisėdo į kėdę priešais langą. Bandė prisiminti, ar ši kėdė stovėjo čia ir anksčiau, ir stebėjosi, kodėl ji nukreipta lauko pusėn. Pažvelgė į angliškas apylinkes, kurias taip mylėjo, ir kaipmat pagalvojo, kaip jam pasisekė, kad liko gyvas. Brukas, Herfordas, Veinvraitas, Karteris, Deivsas, Perkinsas...
Mintis pertraukė verksmas, kurį jis išgirdo dar prieš išvysdamas savo antrąją dukterį. Rūtai ir auklei įėjus į kambarį Džordžas atsistojo. Stipriai apkabino Klerę, o tada paėmė į rankas mažą ryšuliuką.
– Šviesūs plaukai ir mėlynos akys, – grožėjosi savo dukrele.
– Maniau, kad žinai, – stebėjosi Rūta. – Negi negavai mano laiškų?
– Deja, ne. Tik sulaukiau tavo pasiuntinuko, Džefrio Jongo, kuris tesugebėjo prisiminti, jog tai mergaitė, bet niekaip negalėjo pasakyti jos vardo.
– Juokinga, – nustebo Rūta. – Nes kai paklausiau, ar galėtų būti krikštatėviu, jis mielai sutiko.
– Tai tu vis dar nežinai vardo, tėveli? – šokinėdama aplink pasiteiravo Klerė.
– Ne, tikrai nežinau. Elžbieta?
– Ne, tėveli, nebūk kvailas. Ji Beridžė, – juokdamasi tarė dukra.
– Kiek neįprastas... – panosėje sušnibždėjo Džordžas, prisiminęs Džefrio Jongo žodžius.
Po kelių akimirkų Beridžė pradėjo spurdėti Džordžo rankose ir netrukus pravirko, auklė tuoj ją pasiėmė. Vaikui akivaizdžiai nepatiko būti nepažįstamojo glėbyje.
– Susilaukime dar pusės tuzino, – pažadėjo Džordžas apsikabinęs Rūtą, kai auklė su kūdikiu ir Klere išėjo į vaikų kambarį.
– Tvardykis, Džordžai, pasistenk atsiminti, kad jau nebesi fronto linijoje su savo kareiviais.
– Jie buvo vieni geriausių vyrų, kuriuos teko pažinoti, – liūdnai pridūrė Džordžas.
Rūta nusišypsojo.
– Ar jų pasiilgsi?
– Nė pusės tiek, kiek pasiilgau tavęs.
– Dabar tu čia, mielasis. Ką pirmiausia norėtum daryti?
Džordžas prisiminė Mato atsakymą į tą patį kažkada užduotą klausimą. Jis šyptelėjo pagalvojęs, jog tam tikru atžvilgiu tarp karininko ir paprasto kareivio nėra labai didelio skirtumo.
Jis pasilenkė ir pradėjo lėtai rištis batraiščius.