1914 m. liepos 29-oji, trečiadienis
– Ar jau mateisi su tuo dorybės įsikūnijimu? – paklausė Odelis, lankstydamas Mančesterio sergėtojas laikraštį ir dėdamas jį ant kėdės priešais save.
– Ne, – atsakė Finčas. – Bet, spėju, nutiko kažkas skubaus, jei Džordžas mus paliko taip anksti ir išskubėjo į Veneciją.
– Manau, tai kažkas panašaus į novelisčių apibūdintus audringus romanus, – įsiterpė Jongas. – Jie vienas kitą pažinojo vos kelis mėnesius.
– Man tai būtų pakankamai ilgas laiko tarpas, – išsakė savo nuomonę Gajus Bulokas, visai nesenai sugrįžęs į Angliją. – Ir galiu jums pasakyti, draugužiai, kad ji išties žavinga. Jei kas Džordžui praeityje ko pavydėjo, tai dabar išvydę ją taptų tikrais žaliaakiais monstrais.
– Nekantrauju išvysti tą merginą, kurią Džordžas taip įsimylėjo, – šyptelėdamas mestelėjo Somervelis.
– Ką gi, metas šiame susirinkime padaryti tvarką, – nusprendė Jongas, išgirdęs, jog taryba kalba apie Godalmingą.
– Prieš pradedant kalbėti, – tęsė Jongas. – Tikiuosi, niekas nepamiršo atsinešti ledkirčių?..
‹•›
– Džordžai Melori, ar imi šią moterį į savo teisėtas žmonas ir pasižadi gyventi šventoje santuokoje laikydamasis Dievo įsakymų? Ar ruošiesi ją mylėti, gerbti ir rūpintis varge bei džiaugsme, atiduoti save visą ir mylėti tik ją vieną, kol mirtis jus išskirs?
Džordžas nė akimirkai neatitraukė akių nuo Rūtos, o jo tėvas visą laiką kreipėsi į jį.
– Taip, – ryžtingai tarė jaunasis.
Dvasininkas Meloris pasisuko į nuotaką ir nusišypsojo.
– Ar imi šį vyrą į savo teisėtus sutuoktinius ir pasižadi gyventi šventoje santuokoje laikydamasi Dievo įsakymų? Ar ruošiesi jam paklusti, tarnauti, mylėti, gerbti ir rūpintis varge bei džiaugsme, atiduoti save visą ir mylėti tik jį vieną, kol mirtis jus išskirs?
– Taip, – sušnabždėjo Rūta, jos atsakymą turbūt išgirdo tik keli priekiniuose suoluose sėdėję susirinkusieji.
– Kas išleidžia šią moterį už šio vyro? – paklausė dvasininkas Meloris.
Ponas Takeris Terneris žengė priekin.
Džefris Jongas, geriausias Džordžo draugas, padavė dvasininkui auksinius žiedus. Džordžas užmovė jį ant bevardžio kairiosios Rūtos rankos piršto ir tarė:
– Šiuo žiedu imu tave į žmonas ir tebūna tai mano meilės ir ištikimybės tau ženklas.
Ponas Terneris slapčia šyptelėjo.
Dvasininkas Meloris dar kartelį uždėjo jaunųjų dešiniąsias rankas vieną ant kitos.
– Skelbiu jus vyru ir žmona. Vardan Dievo Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios, Amen.
Pasigirdus pirmiesiems Mendelsono vestuvių maršo garsams, Džordžas pirmą kartą pabučiavo savo žmoną.
Ponui ir poniai Meloriams lėtai žingsniuojant link išėjimo, Džordžas buvo priblokštas, kai išvydo tiek daug susirinkusių draugų, nepabūgusių sudėtingo kelio iki Godalmingo. Išvydo Rupertą Bruką, Lytoną Stračį, abu Keinus – Meinardą ir Džefrį, taip pat Ka Koksą, kuris sėdėjo šalia maloniai besišypsančio Kočio Sanderso. Išėjus iš bažnyčios į šiltą saulėkaitą, Džordžą labiausiai nustebino išsirikiavusi garbės gvardija, kurią sudarė Jongas, Bulokas, Herfordas, Somervelis ir Džordžas Finčas. Visi garbingai laikė iškeltus ledkirčius, taip suformuodami tarsi arkų galeriją, pro kurią praėjo nuotaka ir jaunikis. Virš jų it lengvos snaigės plazdėjo konfeti.
Po sutikimo, kurio metu teko pabendrauti su kiekvienu atvykusiu svečiu, jaunavedžiai pagaliau sėdo į naujutėlaitį pono Ternerio Morisą ir dešimčiai dienų išvyko atostogauti į Kvantoką.
– Na, ir kokią gi nuomonę susidarei apie kolegas, kurie mane lydės vykstant pagerbti kitą damą? – vairuodamas tuščiu vingiuotu keliu paklausė Džordžas.
– Dabar matau, kodėl taip nori sekti paskui Džefrį Jongą, – įdėmiai nagrinėdama žemėlapį atsakė Rūta. – Ypač po jo turiningos kalbos apie nuotakų elgesį. Odelis, Somervelis, tarsi Horacijus, atrodė, jog ant tilto nedvejodami stotų tavo pusėn, o Herfordas sektų paskui kiekvieną tavo pėdą, jei tik kas išrinktų jį svarbiajam kopimui.
– O Finčas? – žvelgdamas į nuotaką pasiteiravo Džordžas.
Rūta nutilo. Kaipmat pasikeitė balso tonas.
– Jis padarys viską, Džordžai, tikrai viską, kad tik pirmiau už tave pasiektų to kalno viršūnę.
– Kodėl esi tuo taip tvirtai įsitikinusi, mieloji? – šiek tiek nustebęs perklausė Džordžas.
– Kai laikydamasi už tavo rankos išėjau iš bažnyčios, jis į mane žvelgė taip, tarsi vis dar būčiau netekėjusi moteris.
– Kaip tikriausiai padarė ir dauguma tarybos narių, – nuramino Džordžas. – Įskaitant ir Endrių O’Salivaną.
– Ne. Endrius žvelgė į mane taip, tarsi trokštų, kad vis dar būčiau vieniša moteris. Pasaulyje gausu skirtumų.
– Dėl Finčo tu galbūt ir teisi, – nusileido Džordžas. – Tačiau daugiau nėra nė vieno alpinisto, su kuriuo norėčiau likti kartu, kai iki bet kurio kalno viršūnės telieka vos tūkstantis pėdų.
– Net Everesto?
– Ypač Džomolungmos.
‹•›
Meloriai mažąjį viešbutį Krevkene pasiekė tik po septintos valandos vakare. Prie įėjimo jau laukė vadybininkas, kuris atvykėlius maloniai pasveikino ir užpildė atvykimo blankus. Antrą kartą pasirašius „ponas ir ponia Meloriai“ vyriškis palydėjo jaunuosius į vestuvinį liukso kambarį.
Neskubėdami išsikrovė savo lagaminus. Galvoje sukosi tiek viena mintis, apie kurią mąstė abu, tačiau nė vienas nedrįso to paminėti. Pagaliau įsikūrus, Džordžas paėmė žmoną už rankos ir nuvedė žemyn į restoraną. Padavėjas atnešė didžiulį meniu, kurį, prieš užsakydami maistą, abu tylėdami atidžiai išnagrinėjo.
– Džordžai, man tik smalsu, – pradėjo Rūta. – Ar tu esi kada?..
– Ką, mieloji?
Rūta jau ruošėsi pabaigti sakinį, tačiau kaip tik tuo momentu padavėjas atnešė du dubenėlius karštos, garuojančios pomidorų sriubos ir padėjo priešais juos ant staliuko. Ji luktelėjo, kol Džordžas vėl susikaupė.
– Ar bent nutuoki, mielasis, kokia aš sutrikusi?
– Nė pusės tiek, kiek aš, – prisipažino Džordžas, vis dar nedrįsdamas vienas ragauti sriubos.
Rūta nulenkė galvą.
– Džordžai, manau, turėtum žinoti...
– Klausau tavęs, mieloji, – imdamas jos ranką ramino Džordžas.
– Niekad lig šiol nesu mačiusi nuogo vyro ir juolab likusi su juo viena...
– Ar kada tau pasakojau apie savo vizitą į Mulen Ružą? – bandydamas sumažinti įtampą paklausė Džordžas.
– Daugybę kartų, – šypsodamasi atšovė Rūta. – Vienintelė moteris, kuriai tada rodei savo dėmesį, buvo madam Eifel, nors ir ji tave atstūmė.
Džordžas pradėjo juoktis ir daugiau nebetaręs nė žodžio atsistojo ir paėmė žmoną už rankos. Rūta nusišypsojo ir išėjo iš restorano tikėdamasi, jog niekas nepuls jų klausti, kodėl išeina net neparagavę sriubos.
Nesikalbėdami greitai pakilo laiptais aukštyn į trečiąjį viešbučio aukštą. Pasiekus kambarį, Džordžas apgraibomis įkišo raktą ir šiaip ne taip atrakino duris. Vos tik įėjęs vidun, paėmė žmonai už rankų, tačiau po kelių akimirkų staiga paleido, žengtelėjo atgal ir nusišypsojo. Nenuleisdamas žvilgsnio nuo Rūtos akių lėtai nusivilko švarką ir atlaisvino kaklaraištį. Ji atsakė tokia pat šypsena ir švelniai atsisagstė suknelę, kuri paklusniai nukrito ant grindų, palikdama Rūtą stovėti tik su šilkiniais, vos kelius dengiančiais apatiniais. Ji lėtai juos nusivilko ir paleido kristi ant žemės, šalia suknelės. Džordžas nebeiškentęs apglėbė žmoną ir pabučiavo. Kol Rūta bandė numauti jo kelnes, Meloris apgraibomis stengėsi atsegti liemenėlę. Kai pagaliau abu liko stovėti vienas priešais kitą visiškai nuogi, kelias sekundes negalėjo atsigrožėti kūnais, kol galiausiai krito į lovą. Džordžas pradėjo švelniai glostyti jos tamsius plaukus, o Rūtos lūpos jau klaidžiojo jo stangriu kūnu. Abu mėgavosi vienas kito artumu ir tyrinėjo kiekvieną lopinėlį.
Pasimylėjus Rūta atsigulė ant pagalvės ir tarė:
– O dabar pasakyk man, pone Melori, su kuo mieliau praleistum naktį? Su manimi ar Džomolungma?
Džordžas pradėjo kvatoti taip garsiai, kad Rūta norėdama, jog jų neišgirstų gretimame kambaryje gyvenantys žmonės, turėjo užčiaupti burną ranka. Vyras laikė ją savo glėbyje tol, kol Rūta galiausiai giliai užmigo.
Kitą rytą Džordžas prabudo pirmasis ir pradėjo bučiuoti Rūtos krūtis, kol ji pagaliau lėtai prasimerkė ir nusišypsojo. Džordžas priglaudė ją prie savęs ir pradėjo glamonėti nuostabų žmonos kūną. Nesiliovė stebėjęsis, kas nutiko tai droviai merginai, kuri vakar vakare neišdrįso paragauti net šaukšto sriubos. Pasimylėję antrą kartą, vogčiomis nupėdino iki koridoriaus gale esančio vonios kambario, kuriame abu atsigulė į didžiausią kada regėtą vonią. Išsimaudęs Džordžas apsivijo liemenį rankšluosčiu, atsisėdo ant lovos krašto ir stebėjo gražią besirengiančią žmoną.
Rūta, pajutusi jo žvilgsnį, nuraudo.
– Tau taip pat reikėtų paskubėti, Džordžai, antraip mes pavėluosime ir papusryčiauti.
– Man tinka, – ramiai tarė Džordžas.
Rūta nusišypsojo ir lėtai atsisegė suknelę.
‹•›
Visas dešimt dienų Džordžas su Rūta važinėjosi po Kvantoko apylinkes, dažnai grįždami tik saulei nusileidus. Kiekvieną dieną Rūta vis klausinėdavo vyro apie savo konkurentę, bandydama suprasti, kuo Džomolungma taip sugebėjo jį prikaustyti prie savęs. Džordžas vis dar planavo išvykti į Tibetą iškart po Naujųjų metų, o tai reikštų, jog jie nesimatys mažiausiai šešis mėnesius.
– Kaip manai, kiek dienų ir naktų prireiks viršūnei pasiekti? – kamantinėjo Džordžą jiems bestovint ant Lydejardo kalvos viršaus.
– Neįmanoma to sužinoti iš anksto, – pripažino Džordžas. – Bet Finčas įsitikinęs, kad didėjant aukščiui kaskart turėsime miegoti vis mažesnėse palapinėse. Paskutiniąją naktį galbūt net teks praleisti dvidešimt septynių tūkstančių pėdų aukštyje, o tik tada įveikti paskutinį pakilimą.
– Kaip įmanoma pasiruošti tokiam sunkiam išbandymui? – žvelgdama nuo kalvos viršūnės paklausė Rūta.
– Net neįsivaizduoju, – atvirai pasakė Džordžas, kai jiedu susikibę rankomis pradėjo leistis kalva žemyn. – Niekas nežino, kaip žmogaus reaguos į aukštį, esantį virš dvidešimt dviejų tūkstančių pėdų. Kai esi vienas dvidešimt septynių tūkstančių pėdų aukštyje, kuriame temperatūra siekia keturiasdešimt laipsnių šalčio, nieko gero nesitikėk. O jei dar viską apsunkina smarkūs vėjai, teks įveikti dešimt žingsnių, kad pasislinktum kelias pėdas. Vieną kartą su Finču tris dienas praleidome mažoje palapinėje penkiolikos tūkstančių pėdų aukštyje, ir vienu metu pasidarė taip šalta, kad galiausiai užmigome viename miegmaišyje ir glaudėmės vienas prie kito visą naktį.
– Aš ir norėčiau glaustis prie tavęs visą naktį, – šyptelėdama tarė Rūta. – Tik taip tau išvykus suprasiu, kas tavęs laukia.
– Nemanau, kad esi pakankamai pasiruošusi dvidešimt devynių tūkstančių pėdų aukščiui, mieloji. Netgi kelios naktys paplūdimyje, miegant palapinėse, būtų neblogas išbandymas.
– Ar manai esąs tam pasirengęs, pone Melori?
– Paskutinį kartą, kai manęs to paklausei, ponia Melor, vos neatsidūriau kalėjime.
Artimiausiame miestelyje jiems pavyko rasti parduotuvę, kurioje buvo stovyklavimui reikalingų daiktų, tad Džordžas nedvejodamas nupirko mažą, brezentinę palapinę ir vienvietį miegmaišį. Grįžę į viešbutį ir gausiai pavakarieniavę, sutemus Meloriai slapčiomis praslinko pro registratūrą ir nuvažiavo link artimiausio paplūdimio. Džordžas išrinko nuošalią vietelę su nuostabiu vaizdu į vandenyną, kuri buvo ir puikiai apsaugota nuo smarkaus vėjo. Netrukus į smėlį sukalė kelis kuolelius, kad siautėjanti vėtra netikėtai nenupūstų jų pirmųjų namų.
Vos tik baigus ramstyti palapinę ir tvirtinti ją kuoleliais, Rūta įsmuko vidun, o Džordžas liko paplūdimyje. Tačiau netrukus nusivilko rūbus, įlindo į palapinę ir įsiropštęs į miegmaišį tvirtai apkabino drebančią žmoną. Jiems pasimylėjus, Rūta nesiruošė Džordžo paleisti iš glėbio.
– Ir žadi palikti namus, kad galėtum kasnakt taip miegoti? – negalėdama pati tuo patikėti paklausė Rūta.
– Keturiasdešimties laipsnių šaltyje ir tvyrant tokiam lengvam orui, kad net sunku įkvėpti...
– Ir dar apsikabinus kitą vyrą, pone Melori. Vis dar turi penkis mėnesius apsigalvoti, – ilgesingai pridūrė ji.
Nė vienas nepajėgė prisiminti, kaip ir kada užmigo, tačiau niekada nepamirš, kaip pabudo. Žibintuvėlio šviesai apspiginus akis, Džordžas prasimerkė. Atsisėdo ir apsidairė Rūtos, tačiau ji vis dar gulėjo šalia, buvo sukandžiotas vabzdžių.
– Pone, būkite malonus ir išlįskite laukan, – pasigirdo įsakmus balsas.
Džordžas akimirką svarstė, ar derėtų likti narsiam ir toliau šildyti žmoną, ar palikus ją nuogą daryti, ką liepia žmogus lauke. Nusprendė paklusti ponui Galahadui ir lėtai, stengdamasis nepažadinti Rūtos, išropojo iš palapinės. Lauke stovėjo du vietinės policijos pareigūnai, kurie nesidrovėdami žibintuvėliais švietė tiesiai į jo nuogą kūną.
– Gal galėčiau sužinoti, ką jūs čia darote, pone? – pasiteiravo pirmasis pareigūnas.
Džordžas pamanė, kad galbūt lengviausia būtų pasakyti, jog žmona tiesiog norėjo sužinoti, ką reiškia praleisti naktį ant Everesto kalno, tačiau nusprendė rasti kiek suprantamesnį paaiškinimą.
– Seržante, mes esame jaunavedžiai ir tiesiog norėjome praleisti naktį paplūdimyje.
– Manau, jums abiem vertėtų grįžti į miestelį, – pasigirdo kito pareigūno balsas. – Bet jums ir jūsų žmonai pirmiausia turbūt derėtų apsirengti.
Džordžas įropojo atgal į palapinę, kurioje rado bekrizenančią Rūtą.
– Ko šaipaisi? – maudamasis kelnes paklausė Džordžas.
– Juk įspėjau, kad tave gali suimti.
Vyriausiasis inspektorius, pažadintas vidury nakties ir paprašytas nusileisti į stotį ir apklausti du įtariamuosius, netrukus pradėjo gailėtis, jog taip pasielgė.
– Kaip galėjote pamanyti, kad mes šnipai? – nustebo Džordžas.
– Savo palapinę pastatėte mažiau nei šimto jardų atstumu nuo karinio jūrų laivyno saugyklos, – paaiškino vyriausiasis inspektorius. – Turbūt nereikia priminti, ponai, jog ministras pirmininkas visų paprašė būti itin budriems, kol ruošiamės karui.