1905 m. balandžio 3-ioji, pirmadienis
Šeima sėdėjo prie pusryčių stalo ir šnekučiavosi, kai į kambarį įėjo tarnaitė ir atnešė rytinę korespondenciją. Sudėjo laiškus į krūvelę prie dvasininko Melorio, šalia sidabrinio vokų peilio – tokį ritualą atlikdavo kiekvieną rytą.
Džordžo tėvas ramiai ignoravo šią mažą ceremoniją ir lyg niekur nieko užtepė sviestu dar vieną skrudintos duonos riekelę. Jis buvo įsitikinęs, kad sūnus vėluojančio pranešimo laukia jau kelias dienas. Džordžas apsimetė toks pat abejingas ir pradėjo šnekučiuotis su broliu apie paskutiniuosius brolių Raitų žygdarbius Amerikoje.
– Jei manęs paklaustum, – staiga įsiterpė mama, – atsakyčiau, kad tai nenatūralu. Dievas sukūrė galinčius skristi paukščius, bet ne žmones. Ir, prašau, patrauk alkūnes nuo stalo, Džordžai.
Mergaitės nereiškė savo nuomonės žinodamos, kad nesvarbu, dėl ko jos nesutiks su mama, ji vis tiek pareikš, jog vaikai tik gali stebėti, bet niekas jų neklausys. Ši taisyklė kažkodėl negaliojo berniukams.
Džordžo tėvas kruopščiai peržiūrinėjo vokus ir nesikišo į pokalbį – stengėsi atrinkti svarbiausius, o kitus padėti nuošaliau. Vienas dalykas buvo neabejotinai aiškus – bet kuris vokas, panašus į tą, kuriame gali būti prekybininkų sąskaitos, ant krūvelės viršaus gulės neatplėštas dar kelias dienas.
Dvasininkas Meloris galiausiai išsiaiškino, kad du laiškai nusipelnė jo neatidėliotino dėmesio: vienas antspauduotas Vinčesteryje, o antrojo galinėje pusėje buvo įspausta ranka. Jis gurkštelėjo arbatos ir nusišypsojo vyriausiajam sūnui, kuris vis dar bandė apsimesti, jog nekreipia dėmesio į kitame stalo gale žaidžiamą šaradą.
Galų gale tėvas pakėlė peilį ir tvarkingai prarėžė plonesnįjį voką, kuriame gulėjo Česterio vyskupo laiškas. Jo Šviesybė patvirtino, kad būtų sužavėtas galėdamas sakyti pamokslą Moberlėjaus parapijos bažnyčioje, ir pasiūlė galimą datą. Džordžo tėvas perdavė laišką žmonai. Jos veide nušvito šypsena vos tik išvydo rūmų ornamentą.
Tada dvasininkas Meloris neskubėdamas pradėjo plėšti antrąjį, plonesnįjį voką ir vis dar apsimetinėjo nepastebintis, kad visi pokalbiai staiga liovėsi. Išlankstė nedidelę brošiūrą ir lėtai vartė puslapius, bandydamas suprasti turinį. Retkarčiais šyptelėdavo, keistai susiraukdavo, bet, nepaisant prailgusios tylos, vis dar nepratarė nė žodžio. Tokia akimirka pasitaikydavo ganėtinai retai, tad troško pasimėgauti ja dar kelias minutes. Galiausiai jis pažvelgė į Džordžą ir tarė:
– Istorijos rezultatas lygus aštuoniasdešimt šešiems procentams, – jis vėl pažvelgė į brošiūrą. – Berniukas šį semestrą puikiai padirbėjo, egzaminą išlaikė geru rezultatu ir sukūrė pagirtiną rašinį apie Giboną. Tikiuosi, prieš vykdamas į universitetą jis apsvarstys šiame laiške išvardytas pastabas, – prieš atversdamas kitą puslapį tėvas nuoširdžiai nusišypsojo. – Penkta vieta anglų kalbos egzamine, septyniasdešimt keturi procentai. Labai perspektyvus rašinys apie Bosvelą, tačiau dar reikėtų daugiau dėmesio skirti Miltonui ir Šekspyrui, šiek tiek mažiau – R. L. Stivensonui.
Šį kartą nusišypsoti buvo metas Džordžui.
– Septintas lotynų kalboje, šešiasdešimt devyni procentai. Idealus Ovidijaus vertimas, balais gerokai viršijantis Oksfordo ir Kembridžo stojančiųjų rezultatus. Keturioliktas matematikoje, penkiasdešimt šeši procentai. Vienu procentu aukščiau nei vidutinis įvertinimas, – tėvas vėl nutilo, suraukė antakius ir tęsė: – Dvidešimt devyni iš chemijos, – dvasininkas Meloris pažvelgė į sūnų. – Kiek klasėje mokinių? – paklausė Džordžo.
– Trisdešimt, – atsakė jis puikiai suprasdamas, kad tėvas jau senai žinojo šį atsakymą.
– Neabejoju, kad tavo draugas Gajus Bulokas sutrukdė pasiekti geriausių rezultatų, – irzliai leptelėjo tėvas ir vėl įsispoksojo į ataskaitą. – Dvidešimt devyni procentai. Atrodo, beveik visiškai nesidomėta jokiais bandymais. Patarčiau atsisakyti šio dalyko, jei tikrai ruošiesi stoti į universitetą.
Tėvui išlankstant prie ataskaitos prisegtą laišką Džordžas nieko neatsakė. Šį kartą Meloris nė vieno nelaikė nežinioje.
– Tavo mokyklos vadovas mano, jog per šias Mykolines tau derėtų pasiūlyti vietą Kembridžo universitete, – pareiškė jis. – Kembridžas atrodo nuostabus pasirinkimas, – pridūrė tėvas. – Ypač prisiminus, kad tai kone griežčiausia vieta visoje šalyje.
– Kaip tik dėl šios priežasties labiau norėjau, kad šią vasarą leistum man aplankyti Prancūziją, tėve, – prabilo berniukas. – Tam, kad galbūt galėčiau ten tęsti savo mokslus.
– Paryžiuje? – pakeldamas antakius nustebo dvasininkas Meloris. – Ką turi omenyje, sūnau? Mulen Ružą?
Ponia Melori rūsčiai dėbtelėjo į savo vyrą, duodama suprasti, kad nepritaria tokiai rizikingai pastabai, kurią girdint mergaitėms ištarė tėvas.
– Ne, tėve, ne Ružą, – atsiliepė sūnus. – Blaną. Tiksliau tariant, Monblaną.
– Argi tai nebūtų per daug pavojinga? – baimingai paklausė motina.
– Nė pusės to pavojaus kaip Mulen Ruže, – įsiterpė Meloris.
– Bet kokiu atveju tau nereikia dėl nieko jaudintis, mama, – juokdamasis nuramino Džordžas. – Mano mokyklos vadovas, ponas Irvingas, visuomet mane lydės ir ne tik dėl to, kad priklauso Alpių klubui, bet jis kartu atliks globotojo vaidmenį.
Džordžo tėvas kurį laiką tylėjo. Jis niekada vaikų akivaizdoje nekalbėdavo apie išlaidas, nors tai būtų padėję tuo metu, kai Džordžas laimėjo Vinčesterio stipendiją ir šeima galėjo sutaupyti šimtą septyniasdešimt svarų nuo metinio mokesčio. Pinigai nebuvo ta tema, kurią derėtų apsvarstyti prie pusryčių stalo, nors tiesą pasakius ji buvo kažkur toli nuo jo minčių.
– Kada įvyks tavo pokalbis dėl studijų Kembridže? – staiga paklausė tėvas.
– Kitą savaitę, trečiadienį, tėve.
– Tada savo sprendimą pranešiu kitos savaitės penktadienį.